Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Šalies argumentai

2. Ieškovas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) pripažinti, kad atsakovas Lietuvos Respublikos Prezidentas (toliau – ir Prezidentas), nusprendęs neskirti E. M. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėju, nepaisė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Prezidento 2020 m. balandžio 2 d. dekretu Nr. 1K-242 patvirtinto Teisėjų atrankos skelbimo ir organizavimo tvarkos aprašo bei Prezidento 2020 m. balandžio 2 d. dekretu Nr. 1K-243 patvirtinto Pretendentų į teisėjus atrankos komisijos darbo tvarkos aprašo nuostatų, tuo pažeisdamas teisėjų atrankai keliamus sąžiningumo, objektyvumo, skaidrumo ir profesionalumo principus; taip pat pripažinti, kad Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, nesilaikė iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalių, konstitucinių atsakingo valdymo, teisinės valstybės principų kylančių reikalavimų Respublikos Prezidentui tinkamai įgyvendinti jam Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus skiriant į pareigas teisėjus; 2) pripažinti, kad Prezidentas, priimdamas sprendimą neskirti E. M. teisėju ir šio sprendimo neįforminęs dekretu, nesilaikė konstitucinio atsakingo valdymo principo bei pažeidė teisinės valstybės principą; 3) pripažinti, kad Prezidentas, motyvuodamas savo sprendimą nepagrįstais teiginiais ir faktais, neturėjo teisinio pagrindo priimti sprendimą neskirti E. M. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėju; 4) priteisti iš Prezidento turtinės žalos atlyginimą – negautą darbo užmokestį už laiką, kai ieškovas nepagrįstai buvo nepaskirtas teisėju; 5) pripažinti, jog Respublikos Prezidento teiginiai, kad „mečiau teisėjo darbą dėl politinio posto“, „nesugebėsiu būti nešališkas ir atsakingai vykdyti apylinkės teismo teisėjo pareigų“ ir kad ieškovui reikia „politinio atšalimo“, yra niekiniai, nepagrįsti jokiais įrodymais ir žeminantys sąžiningai ir garbingai dirbančio asmens garbę ir orumą, menkinantys ieškovo turėtą ir puoselėtą aukštą profesionalaus teisininko reputaciją, paneigiantys ieškovo, kaip skaidraus ir sąžiningo STT pareigūno bei teisėjo, reputaciją; taip pat pripažinti, kad tokie Respublikos Prezidento teiginiai pažemino ieškovą kaip buvusį politiką, sutrypė sąžiningos, skaidrios politikos sampratą, paneigė galimybę dorai ir sąžiningai tarnauti Lietuvos žmonėms; 6) priteisti ieškovui iš atsakovo 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 7) įpareigoti atsakovą paskirti ieškovą į pareigas, eitas iki 2016 m. gruodžio 13 d. Kartu ieškovas reiškė procesinius prašymus dėl įrodymų išreikalavimo ir prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl legislatyvinės omisijos, kuri ieškovui neleidžia įgyvendinti Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatytos konstitucinės teisės, taip pat dėl to, kad ieškovui nesudarytos teisinės galimybės apginti savo kaip buvusio teisėjo vardą ir reputaciją, o tai prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

3. Ieškovas nurodė, kad jis reiškia ieškinį remdamasis Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, jog asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė.