Šiaulių apygardos teismo nutartis

| Procesinio sprendimo kategorijos 3.1.18.3; 3.3.2.5; 3.3.2.6.2; 3.3.2.7.

2026 m. birželio 3 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės 165-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-371-1087/2026, iškeltoje pagal ieškovės 165-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos ieškinį atsakovui L. S. dėl avanso grąžinimo, nuostolių priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, G. A., M. K. ir T. V..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

2026 m. kovo 20 d. ieškovė pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo nekilnojamuosius daiktus, o taip pat kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis ieškinio sumai, t. y. 9 513 Eur sumai. Prašymui pagrįsti nurodė, kad byla užtruko ilgą laiką, trečiasis asmuo G. A. iškėlė dar vieną bylą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose, civilinės bylos Nr. e2-3118-1256/2026, kurioje prašo ginčo sutartį pripažinti iš dalies negaliojančia, teises ir pareigas pagal ginčo sutartį perkelti jam bei siekia perimti iš L. S. sutarties pagrindu gautas lėšas. Minėtoje byloje priimtas teismo sprendimas, kuris šiai dienai nėra įsiteisėjęs, tačiau sprendimu nustatytos faktinės aplinkybės rodo G. A. siekį išvengti prievolių kreditoriams vykdymo, o šiam siekiui įgyvendinti buvo galimai derinami atsakovo ir trečiojo asmens bendri veiksmai, apie kuriuos galima spręsti iš minėtų asmenų paaiškinimų byloje. L. S. ir G. A. kitoje byloje nurodė, kad ginčo sutartį sudarė siekdami apeiti G. A. kreditorius, išvengti G. A. atžvilgiu taikytų išieškojimų vykdomosiose bylose. Šios aplinkybės ieškovei kelia pagrįstų abejonių/įtarimų dėl minėtų asmenų sąžiningumo. Pažymėjo, kad reikalaujama priteisti suma yra didelė, skaičiuojamos palūkanos už vėlavimo atsiskaityti laikotarpį, ko pasėkoje atsakovo prievolei padidėjus ir išleidus pinigines lėšas, būsimas teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas. Teigė, kad tuo atveju, jeigu galimai patenkinus ieškinį atsakovas neturėtų pakankamai piniginių lėšų įvykdyti teismo sprendimą, jo įvykdymas pasunkėtų arba taptų neįmanomas.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Pirmosios instancijos teismas nevertino ir nenustatė atsakovo nesąžiningumo, nors ši sąlyga yra esminė ir privalėjo būti vertinama bei analizuojama sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, kas iš esmės sudaro absoliutų teismo nutarties negaliojimo pagrindą. Pagal Lietuvos teismų praktiką laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra įrodymų, jog atsakovas yra nesąžiningas ir dėl to jis gali vengti ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo realaus vykdymo (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1044-790/2022 ir joje nurodytą praktiką, taip pat vieną naujausių Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. gruodžio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-902-577/2024). Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo pateikta nei vieno įrodymo, kuris rodytų atsakovo L. S. nesąžiningumą (pavyzdžiui, galimai sudaro sandorius savo turtui realizuoti, apsunkinti, paslėpti ir pan., kad į jį vėliau negalėtų būti nukreipiamas išieškojimas).

Laikinąsias apsaugos priemones teismas taikė išimtinai ieškovės teiginių pagrindu, o ne objektyviai ir kritiškai vertindamas ieškovės prašymą. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą vertinamas ne atsakovų galimas nesąžiningumas šalių sutartiniuose santykiuose, kai dėl prievolių vykdymo ar netinkamo vykdymo iš esmės nagrinėjamas teisminis ginčas, o atliekami ar realiai ketinami atlikti atsakovų veiksmai, kuriais sąmoningai siekiama pakeisti savo turtinę padėtį (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti) tokiu būdu, jog būtų apsunkintas ieškovui tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymas ateityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-831-330/2023; 2023 m. rugsėjo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-906-790/2023; kt.). Taip pat praktikoje pažymima, kad ieškinio pateikimas nesuteikia ieškovui pranašumo prieš kitą šalį ir, atitinkamai, savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas, aplinkybės, kuriomis reikalavimai grindžiami, priklauso nuo paties pareiškėjo valios (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-990/2010; 2011 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1487/2011).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pasisakė, kad „atsižvelgiant į ieškovės reikalavimo turtinį pobūdį, ginčo sumos dydį“ esą laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos, tačiau teismų praktikoje tiek ginčo turtinis pobūdis, tiek suma jau nėra pakankamas pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje nebuvo nustatyta, ar ieškinio suma atsakovui L. S. būtų didelė ar nedidelė, nenustatyta, kokia yra jo turtinė padėtis. Atkreiptinas dėmesys, kad laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018; 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1769-790/2018; kt.), todėl laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos kaip instrumentas skolininko turto, iš kurio kreditorius galėtų vėliau pasitenkinti reikalavimą, paieškoms ar kaupimui.

Skundžiama nutartimi buvo pagrįstai pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kadangi ieškovė įrodė visus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus. Ieškinys tikėtinai pagrįstas, kadangi ieškinio reikalavimai pagrįsti prie ieškinio pridėtais rašytiniais įrodymais – sutartimi, banko sąskaitų išrašais, pinigų priėmimo kvitu, išlaidų orderiu, šalių susirašinėjimo dokumentais, nuotraukomis, ekspertų išvadomis ir kt. Taip pat buvo įrodyta, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys neįmanomas. Grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui patvirtino šios aplinkybės - išieškoma suma yra didelė, skaičiuojamos palūkanos už vėlavimo atsiskaityti laikotarpį, dėl šios priežasties atsakovo prievolei padidėjus ir išleidus pinigines lėšas, būsimas teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas.

Atskirajame skunde nepagrįstai nurodyta, kad teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones nenustatęs atsakovo nesąžiningumo. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės buvo reiškiamas reaguojant į galimą atsakovo nesąžiningumą siekiant išvengti prievolių vykdymo ieškovės atžvilgiu. Prašyme buvo nurodyta, kad trečiasis asmuo G. A. iškėlė naują bylą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose, civilinė byla Nr. e2-3118-1256/2026, kurioje prašo ginčo sutartį pripažinti iš dalies negaliojančia, teises ir pareigas pagal ginčo sutartį perkelti jam bei perimti iš L. S. sutarties pagrindu gautas lėšas. Nors trečiasis asmuo siekia perimti teises ir prievoles pagal ginčo sutartį, tačiau minėtoje byloje jis ir atsakovas nurodė, kad ginčo sutartį sudarė tikslu išvengti prievolių G. A. kreditorių atžvilgiu bei šiam tikslui įgyvendinti buvo galimai derinami atsakovo ir trečiojo asmens bendri veiksmai, apie kuriuos galima spręsti iš minėtų asmenų paaiškinimų byloje. Taip pat minėtoje byloje pateikti duomenys apie eilę vykdomųjų bylų, kurios buvo iškeltos G. A. atžvilgiu. Taigi, vien faktas, kad galimai nemokus asmuo siekia perimti teises ir pareigas pagal ginčo sutartį, o atsakovas tam pritaria ir tokį siekį palaiko, rodo galimą atsakovo ir trečiojo asmens nesąžiningumą.

Atskirajame skunde nepagrįstai nurodyta, kad didelė ieškinio reikalavimo suma nesudaro pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Priešingai, teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad kai ginčo objektas yra didelės piniginių lėšų sumos, tai kelia papildomą grėsmę teismo sprendimo įvykdomumui. Kadangi jeigu atsakovas išleis visas pinigines lėšas, per greitą laiką jis nesugebės surinkti reikiamos pinigų sumos bei įvykdyti jam nepalankaus teismo sprendimo. Nors atsakovas nuo pat pradžių laikėsi pozicijos, kad neva jis nėra atsakingas pagal sutartį, kad darbus vykdė trečiasis asmuo, tačiau geruoju bendrijai ginčo sutarties pagrindu gautų lėšų negrąžino. Taigi, yra reali grėsmė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas neįvykdytų galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo.

Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka proporcingumo ir ekonomiškumo principus.

Nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nebuvo tinkamai nustatytos tokių priemonių taikymui privalomos sąlygos. Vadovaujantis teismų praktika, būtent ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo įrodyti tokių priemonių taikymui būtinas sąlygas. Trečiasis asmuo atkreipia dėmesį, kad ieškovė jokių įrodymų su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepateikė. Be to, kaip teisingai atskirajame skunde nurodė atsakovas, ieškovės teiginiai, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-3118- 1256/2026 atsakovas ir G. A. nurodė, jog ginčo sutartį sudarė siekdami išvengti G. A. atžvilgiu taikytų išieškojimų vykdomosiose bylose, neatitinka tikrovės. Nei atsakovas, nei G. A. minėtoje byloje tokio turinio paaiškinimų nedavė. Ieškovė, nurodydama tokias aplinkybes, nepatikslino, kurio posėdžio metu (nurodant posėdžio garso įrašo datą ir laiką) atsakovas ir G. A. tariamai tokias aplinkybes nurodė. Pažymėtina, kad išnagrinėjus civilinę bylą Nr. e2- 3118-1256/2026 teismas konstatavo G. A. nesąžiningumą, tačiau atsakovo (ne)sąžiningumo klausimas sprendime nebuvo aptartas. Taip pat svarbu pažymėti, kad sprendimo, priimto nurodytoje byloje, dalis dėl G. A. tariamo nesąžiningumo yra apskųsta apeliaciniu skundu, kuris apeliacinės instancijos teisme šiuo metu nėra išnagrinėtas. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Atsakovo nesąžiningumas, sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra preziumuojamas, todėl jo nesąžiningumą visada privalo įrodinėti asmuo, prašantis taikyti atitinkamas priemones (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-178-516/2024). Darytina išvada, kad ieškovė neįrodė atsakovo nesąžiningumo, t. y. kad atsakovas ėmėsi veiksmų ar ketina imtis veiksmų tikslingai mažinant savo turto vertę, perleidžiant jį kitiems asmenims, slepiant, kitaip sąmoningai bloginant savo turtinę padėtį, elgėsi nesąžiningai siekdamas, kad būtų sukliudyta ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Tokių aplinkybių priimdamas nutartį nenagrinėjo bei nenustatė ir pirmosios instancijos teismas.

Laikinųjų apsaugos priemonių institutas negali būti naudojamas kitu, nei įstatymo leidėjo nustatytu, t. y. ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo toje konkrečioje byloje, tikslu, užkardant galimą nesąžiningą atsakovo elgesį (turto paslėpimą, perleidimą kitiems asmenims, iššvaistymą, apsunkinimą kitomis prievolėmis, visa tai atliekant turint tikslą ateityje neatsiskaityti su ieškovu). Laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas atsakovo turto paieškoms ar jo kaupimui/išlaikymui, ateityje palengvinant sprendimo įvykdymą sulaikyto arba sukaupto turto sąskaita. Kaip matyti iš ieškovės prašymo taikyti atsakovui turto areštą, jos tikslas iš esmės yra atsakovo turto sulaikymas bei sukaupimas, akcentuojant faktą, kad atsakovas gali pinigines lėšas išleisti, o išleidus pinigines lėšas būsimas teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas. Tačiau būtent toks ieškovės interesas negali būti užtikrinamas dar iki teisminio ginčo išnagrinėjimo pritaikytomis procesinės prievartos priemonėmis. Šiuo atveju ieškovė nepateikė jokių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y. apie jo atliktus/atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones ir ginčo sumai areštavo atsakovui priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, įskaitant ir pinigines lėšas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovė 2024 m. sausio 15 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo L. S. 9 000 Eur sumokėto avanso pagal neįvykdytą 2022 m. rugpjūčio 3 d. rangos sutartį Nr. 2022-08-03-1, 513 Eur nuostolių, 5 procentų procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, įpareigoti atsakovą L. S. per 15 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmontuoti pastatytą stoginės konstrukciją garažų komplekse adresu: (duomenys neskelbtini), užbetonuoti ir bitumine danga uždengti stoge tvirtinimo metu padarytas skyles ir sutvarkyti teritoriją išvežant iš teritorijos rangovo statybines medžiagas bei atliekas ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. 2026 m. kovo 20 d. ieškovė pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui L. S. priklausančius nekilnojamuosius daiktus, o taip pat kilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ir turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis ieškinio sumai, t. y. 9 513 Eur sumai.

Pirmosios instancijos teismas 2026 m. kovo 25 d. nutartimi tenkino prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo motyvuodamas tuo, jog ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus, bei kad ieškovės nurodytos aplinkybės dėl kitoje byloje pateiktų atsakovo ir trečiojo asmens paaiškinimų apie ginčo sutarties sudarymo aplinkybes (kad ginčo sutartį sudarė siekdami išvengti G. A. atžvilgiu taikytų išieškojimų vykdomosiose bylose), įvertinus turtinio reikalavimo pobūdį ir ginčo sumos dydį, patvirtino, kad egzistuoja reali grėsmė dėl atsakovo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, piniginių lėšų slėpimo, perleidimo tretiesiems asmenims. Teismas pripažino, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Atsakovas su tokiu teismo vertinimu nesutinka ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė nenustatęs visų privalomų tokio pobūdžio priemonių taikymo sąlygų. Apelianto teigimu, byloje nebuvo pateikta nei vieno įrodymo, galinčio patvirtinti apelianto nesąžiningumą, kas būtų leidę teismui spręsti, jog atsakovas siekia/sieks išvengti ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs teismo nustatytas faktines aplinkybes, byloje esančią medžiagą, teismų praktiką aktualiu klausimu, sprendžia, jog yra pagrindo sutikti su apelianto atskirajame skunde nurodytais teiginiais.

Pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu nustato dvi būtinąsias sąlygas: 1) ieškinio reikalavimų tikėtiną pagrįstumą; 2) grėsmę, kad galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant vienos iš nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių institutas netaikytinas.

Byloje nekilo ginčo dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – tikėtinų ieškinio reikalavimų pagrįstumo, todėl dėl šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos buvimo apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Šiuo atveju sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė įrodė antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą - grėsmę, kad nepritaikius ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Vertinant antrąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtiną sąlygą – grėsmę teismo sprendimo įvykdymui – pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina pavyzdinių kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašo, todėl šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus konkrečias faktines aplinkybes.

Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekiantis asmuo turi pagrįsti, jog būtent jo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės padės išvengti grėsmės tinkamam sprendimo, jeigu jis būtų palankus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašančiam asmeniui, įvykdymui.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, ieškovė neįrodė atsakovo nesąžiningumo ir būsimo teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės.

Visų pirma, pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodė apeliantas, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau ne kartą buvo pasisakyta, jog nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, ši aplinkybė negali būti pripažinta kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialiųjų vertybių ir nepagerina atsakovo turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti jo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1339-370/2019, 21 punktas).

Kadangi laikinosiomis apsaugos priemonėmis didesniu ar mažesniu mastu yra suvaržomos asmens teisės, nors teismas dar nėra išsprendęs šalių ginčo ir pasisakęs dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, tai suponuoja šio procesinio instituto taikymo išimtinumą. Disponavimo turtu ribojimų, taikomų iki ginčo išsprendimo iš esmės, paskirtis yra konservacinė, o tokių priemonių taikymo tikslas yra išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, jeigu kyla grėsmė, kad jis gali būti perleistas, turint siekį išvengti atsiskaitymų su kreditoriais ar prievolių jiems vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-313-186/2018, 22 punktas; 2025 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-863-464/2025,19 punktas). Ši pozicija yra grindžiama tuo, kad ieškinio sumos nurodymas visuomet priklauso tik nuo ieškovo, todėl nei didelė ieškinio suma, nei sunki atsakovo turtinė padėtis pačios savaime nėra priskiriamos prie grėsmę sprendimo vykdymui patvirtinančių aplinkybių. Šiame kontekste pažymėtina dar ir tai, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti, yra skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo piniginėmis lėšomis ar kitu turtu ribojimai. Tuo atveju, jeigu ieškinio reikalavimai būtų tenkinami, bet jiems įvykdyti atsakovo turto neužtektų, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017, 13 punktas).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog ieškovės nurodyti argumentai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę pagrindžia aplinkybės, jog prašoma priteisti suma yra didelė, skaičiuojamos palūkanos už vėlavimo atsiskaityti laikotarpį, atsakovo prievolei padidėjus ir išleidus pinigines lėšas, būsimas teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas, nelaikytinos aplinkybėmis, savaime sudarančiomis pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas materialiųjų vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau iš šio turto ar šio turto sąskaita būtų galima iš karto atsiskaityti su civilinę bylą dėl skolos priteisimo inicijavusiu ieškovu. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė ar ne, ši aplinkybė savaime nesudaro pakankamo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Papildomai pažymėtina, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino atsakovo turtinės padėties, todėl teismas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo išvadai, jog ieškinio suma atsakovui yra didelė.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog 2026 m. gegužės 21 d. ieškovė pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo prašo priteisti solidariai iš atsakovų L. S., G. A. ir R. B. 9 000 Eur sumokėto avanso pagal neįvykdytą 2022 m. rugpjūčio 3 d. rangos sutartį Nr. 2022-08-03-1, 513 Eur nuostolių, 5 procentų procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, įpareigoti solidariai atsakovus L. S., G. A. ir R. B. per 15 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmontuoti pastatytą stoginės konstrukciją garažų komplekse adresu: Islandijos pl. 115, Kaunas, užbetonuoti ir bitumine danga uždengti stoge tvirtinimo metu padarytas skyles ir sutvarkyti teritoriją, išvežant iš teritorijos rangovo statybines medžiagas bei atliekas ir priteisti ieškovo 165-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos naudai lygiomis dalimis iš atsakovų L. S., G. A. ir R. B. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Patikslinti ieškinio reikalavimai solidariems atsakovams, kai tuo tarpu laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos tik atsakovo atžvilgiu, taip pat paneigia aplinkybę, jog šiuo atveju ieškinio suma ir atsakovo galimybės įvykdyti galimai jam nepalankų teismo sprendimą, sudaro esminį pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Antra, Lietuvos apeliacinio teismo praktika dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įrodinėjimo, prašant turto arešto taikymo, yra nuosekli ir išplėtota. Joje laikomasi pozicijos, kad sprendimo neįvykdymo grėsmę galėtų patvirtinti tik atsakovo jau atlikti arba atliekami nesąžiningi veiksmai, o ne jam per teismą nukreipto reikalavimo dydžio ir jo turtinės padėties santykis. Pareiga įrodyti atsakovo nesąžiningumą tenka būtent tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų ribojimų taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-465-790/2021, 18 punktas). Todėl tokį prašymą pateikęs asmuo privalo pateikti ir konkrečius duomenis bei nurodyti argumentus apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus (atliekamus) veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), o sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek atlikti iki bylos iškėlimo veiksmai, tiek ir bylos nagrinėjimo metu atlikti veiksmai (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1026-516/2022, 27 punktas; 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-266-854/2024, 8 punktas; 2025 lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-863-464/2025, 24 punktas).

Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas išimtinais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų (įrodymų) apie atsakovo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių tikslas – išvengti ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020, 18 punktas). Tai reiškia, kad grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui konstatavimą lemtų atsakovo nesąžiningumas ir konkretūs veiksmai, nukreipti būtent į siekį išvengti teismo sprendimo įvykdymo ar jį apsunkinti, t. y. poreikį taikyti laikinąsias apsaugos priemones apsprendžia ne bet kokie atsakovo nesąžiningi veiksmai, tačiau konkrečiai tie, kurie siejami būtent su būsimo teismo sprendimo įvykdymo vengimu.

Nagrinėjamu atveju ieškovė atsakovo nesąžiningumą įrodinėja tuo, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose civilinėje byloje Nr. e2-3118-1256/2026 priimtu sprendimu nustatytos faktinės aplinkybės rodo trečiojo asmens G. A. siekį išvengti prievolių kreditoriams vykdymo, o šiam siekiui įgyvendinti buvo galimai derinami atsakovo ir trečiojo asmens bendri veiksmai, apie kuriuos galima spręsti iš minėtų asmenų paaiškinimų byloje. Apeliacinės instancijos teismas su šiais ieškovės argumentais nesutinka.

Pirmiausia pažymėtina, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose civilinėje byloje Nr. e2-3118-1256/2026 2026 m. sausio 12 d. priimtas sprendimas neįsiteisėjęs, byla perduota nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr. e2A-348-1051/2026). Pažymėtina, kad civilinėje teisėje, išskyrus įstatymuose tiesiogiai nurodomus kitokius atvejus, galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Asmens sąžiningumo prezumpcija galioja ir sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio. Šalies nesąžiningumas įrodinėtinas būtent toje bylos proceso stadijoje, kurioje prašoma taikyti laikinųjų apsaugos priemonių institutą (CPK 147 straipsnio 1, 2 dalys).

Antra, kaip pagrįstai nurodo apeliantas, sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-3118-1256/2026, nebuvo konstatuoti jokie apelianto nesąžiningi veiksmai, kurie patvirtintų, kad nagrinėjamos bylos kontekste apeliantas siekia atlikti tam tikrus veiksmus, kurie būtų siejami būtent su būsimo teismo sprendimo įvykdymo vengimu. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad sudarydamas ginčo rangos sutartį trečiasis asmuo G. A. siekė išvengti prievolių kreditoriams vykdymo, o šiam siekiui įgyvendinti buvo galimai derinami atsakovo ir trečiojo asmens bendri veiksmai, nepagrindžia, kaip tai konkrečiai susiję su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybe nagrinėjamu atveju. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų bei nenurodė jokių objektyvių duomenų apie atsakovo atliktus, atliekamus ar realiai ketinamus atlikti veiksmus, kuriais būtų sąmoningai siekiama pakeisti savo turtinę padėtį (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti) tam ir tiek, kad būtų apsunkintas ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas ateityje. Taip pat nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė duomenų, kad atsakovas atliko, atlieka ar artimiausiu metu gal atlikti nesąžiningus veiksmus, siekdamas išvengti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad atsakovo elgesys, kurio nesąžiningumu ieškovė grindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę, yra civilinės bylos Nr. e2-3118-1256/2026, o ne šios bylos nagrinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju nesant įrodyto atsakovo nesąžiningumo dėl galimai jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo vengimo, atsakovui priklausančio turto areštas negali būti laikomas proporcinga ir pateisinama atsakovo teisių ribojimo priemone.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, ieškovei nepateikus duomenų, kad atsakovas atliko ar ketina (gali) atlikti nesąžiningus veiksmus, nukreiptus į turimo turto masės sumažinimą ar kitokį apsunkinimą, taip siekdamas išvengti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo, netinkamai pritaikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslą ir pagrindą, ir tuo pagrindu nepagrįstai tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Dėl to atskirasis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetamas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Ieškovė atsiliepime į atskirąjį skundą suformulavo prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad šioje apeliacinėje instancijoje nagrinėjamoje byloje dėl šalių ginčo nebuvo priimtas galutinis teismo procesinis sprendimas, todėl bylinėjimosi išlaidos neskirstomos. Šis klausimas bus sprendžiamas pirmosios instancijos teisme bylą išnagrinėjus iš esmės.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 straipsniais, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2026 m. kovo 25 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės - netenkinti ieškovės 165-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.