Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 30 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „VSA Vilnius“ dėl nuostolių, patirtų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Mano aplinka“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

10. Teismas nutarė, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta viena iš būtinųjų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmė sprendimo įvykdymui, todėl netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės atžvilgiu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

11. Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 30 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

11.1. Skundžiama nutartis yra be motyvų. Teismas formaliai nurodė ieškovės argumentus dėl būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones esant nepagrįstus, tačiau šių ieškovės argumentų neįvertino bendrame byloje kilusio ginčo, atsakovės nesąžiningo elgesio kontekste, neatsižvelgė į tai, kad šioje byloje besiklostančios aplinkybės kelia realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybėms ir realiam bei efektyviam ieškovės teisių apgynimui. Teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalį ir 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą.

11.2. Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovė nesąžiningai siekia išvengti atsiskaitymo su ieškove. Atsakovė pripažįsta, kad inicijavo kitą civilinę bylą, dėl kurios buvo sustabdyta ieškovės inicijuota civilinė byla dėl nuostolių priteisimo, siekdama išvengti prievolės atlyginti ieškovei nuostolius. Atsakovė atliko pakankamai veiksmų, siekdama vilkinti bylos išnagrinėjimą, ir akivaizdžiai rodančių piktybinį vengimą atlyginti ieškovei padarytus nuostolius. Ieškovės įsitikinimu, tokius atsakovės veiksmus būtina pripažinti keliančiais grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

11.3. Ieškovės vertinimu, prašomas atsakovės turto, atitinkančio ieškinio sumą, areštas būtų proporcinga ir adekvati priemonė užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, skatintų abi šalis sąžiningai naudotis savo procesinėmis teisėmis, rūpintis prašymų ir įrodymų teikimu laiku bei kitų CPK numatytų procesinių teisių rūpestingu realizavimu. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ne tik ieškovė, bet ir atsakovė taptų suinteresuota operatyviu tiek šios, tiek kitos atsakovės inicijuotos civilinės bylos išnagrinėjimu.

11.4. Ieškovės įsitikinimu, nagrinėjamu atveju būtina įvertinti ir atsakovės finansinę padėtį bei aplinkybę, kad ji gali inicijuoti bankroto procesą, dėl kurio išieškojimas iš atsakovės pagal galimai ieškovei palankų teismo sprendimą taptų nebeįmanomas. Atsakovė nuosekliai mažina savo finansinius pajėgumus.

12. Atsakovė UAB „VSA Vilnius“ atsiliepime į ieškovės atskirąjį skundą prašo skundo netenkinti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

12.1. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad skundžiama nutartis neatitinka reikalavimų, numatytų CPK 270 straipsnio 4 dalyje ir 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad teismas įvertino visus ieškovės nurodomus argumentus dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo realiam įvykdymui ir pagrįstai nustatė, jog šioje byloje tokia grėsmė nekyla.

12.2. Atsakovė turi teisę gintis nuo jai pareikštų reikalavimų įstatyme įtvirtintomis priemonėmis. Šioje byloje atsakovės pareikštas priešieškinis dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais teismo nebuvo priimtas formaliais pagrindais, todėl atsakovė analogišką reikalavimą pareiškė inicijuodama atskirą bylą. Atsakovė visus teismo įpareigojimus vykdė laiku ir nėra pažeidusi teismo nustatytų terminų procesiniams dokumentams pateikti. Civilinėje byloje pateikti papildomi atsakovės prašymai buvo susiję su rungimosi, šalių lygiateisiškumo, tinkamo ir sąžiningo proceso principų įgyvendinimu (CPK 12, 17 straipsniai), o ne dėl šios bylos vilkinimo.

12.3. Teismas tinkamai įvertino realią atsakovės turtinę padėtį. Atsakovė yra stabiliai, šiuo metu pelningai veikianti ir pajėgi atsiskaityti pagal galimą teismo sprendimą įmonė.

12.4. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeistas proporcingumo principas. Priešingai nei teigia ieškovė, jos prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės esamoje situacijoje suteiktų nepagrįstą pranašumą ieškovei, kadangi nesant pakankamo teisinio pagrindo neproporcingai suvaržytų atsakovės teises – atsakovė patirtų žymiai didesnę žalą, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, negu ieškovė – laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikius.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

14. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl absoliutaus apskųstos nutarties negaliojimo

15. Ieškovė nurodo, kad skundžiama nutartis yra be motyvų, nes pirmosios instancijos teismas tik formaliai nurodė ieškovės argumentus dėl būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones esant nepagrįstus, jų tinkamai neįvertino.

16. Teismo sprendimas (nutartis) turi būti pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 straipsnis). Šie reikalavimai taikytini visų instancijų teismų priimamiems sprendimams ir yra susiję su įstatymu pavesta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). Jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų (sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-215-915/2017 25 punktas).

18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamos nutarties turinį, nusprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl esminių ieškovės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių nurodytų argumentų ar į juos neatsižvelgė. Pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių byla nėra nagrinėjama iš esmės ir nėra vertinami įrodymai, pagrindžiantys ieškinio pagrįstumą. Be to, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas išsamiai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-205-701/2023, 24 punktas). Apskųstoje nutartyje pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į teismų formuojamą praktiką dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įvertino ieškovės argumentus dėl tokių priemonių taikymo sąlygų (ne)egzistavimo. Tai, kad ieškovė mano, jog jos pareikštas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turėtų būti išspręstas kitaip nei jį išsprendė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo nutarties dalis nemotyvuota (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 338 straipsnis).

Dėl apskųstos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

19. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

20. Nagrinėjamu atveju nėra keliamas klausimas dėl ieškinio tikėtino pagrįstumo, kaip sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, egzistavimo. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovės ieškinio preliminaraus pagrįstumo.

21. Teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad galutinis teismo sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų negalimas. CPK nuostatos neįtvirtina pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes.

22. Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „VSA Vilnius“ 915 056,81 Eur nuostolių, patirtų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad byloje, kurioje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ne tik ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, bet ir atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuomet, kai, be kita ko, esama duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1044-790/2022 ir joje nurodyta praktika).

23. Ieškovė teigia, kad nesąžiningus atsakovės veiksmus patvirtina tai, jog atsakovė siekia išvengti nuostolių atlyginimo pareigos, o dėl naujai iškeltos civilinės bylos pareikštas prašymas sustabdyti šią civilinę bylą rodo aiškų siekį vilkinti bylos išnagrinėjimą. Ieškovė taip pat pažymi, kad atsakovė nuosekliai mažina savo finansinius pajėgumus, gali imtis nesąžiningų priemonių savo pajamoms sumažinti, turimam turtui išparduoti ar inicijuoti bankroto procesą. Tokiu atveju 915 056,81 Eur nuostolių ir procesinių palūkanų išieškojimas pagal galimai ieškovei palankų teismo sprendimą taptų nebeįmanomas.

24. Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai suformuotoje praktikoje yra išaiškinta, kad laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie to asmens (atsakovo) jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022).

25. Naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra ne kartą pasisakyta, kad, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018; 2023 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1061-407/2023; 2024 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-495-933/2024).

26. Jeigu į bylą nepateikiama bent tikėtinų duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y. jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę, atsakovo turto bei piniginių lėšų areštas neturėtų būti taikomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-513-464/2018; 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1156-464/2018; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-422-464/2019).

27. Atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Prašymą pateikęs asmuo privalo pateikti konkrečius duomenis bei argumentus apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus (atliekamus) veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), juolab kad sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018; 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-210-943/2019).

28. Ieškovės nurodytos aplinkybės, kad atsakovė UAB „VSA Vilnius“ 2023 m. veikė nuostolingai, sumažino darbuotojų skaičių bei dalyvavimą viešuosiuose pirkimuose, nesant duomenų apie jos nesąžiningumą, nesudaro pagrindo taikyti jos turtui areštą, kuris galėtų pabloginti atsakovės, kaip ūkio subjekto, galimybes vystyti veiklą bei atsiskaityti su galimais kreditoriais. Ieškovės nurodytos aplinkybės neįrodo atsakovės nesąžiningumo bei ketinimo slėpti savo turtą. Pažymėtina, kad atsakovė kartu su atsiliepimu į prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikė 2024 m. rugsėjo 27 d. parengtą preliminarų 2024 m. rugpjūčio 31 d. balansą bei Pelno (nuostolių) ataskaitą už 2024 m. ataskaitinį laikotarpį. Šio balanso duomenimis nustatyta, kad bendrovės ilgalaikio turto vertė yra didesnė nei 4 000 000 Eur (iš kurio 2 780 860 Eur yra materialusis turtas (žemės, pastatai, mašinos ir kt.)), bendrovė iš viso turi 5 255 540 Eur vertės turto, o mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai – 2 242 835 Eur; ataskaitiniu laikotarpiu (t. y. nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2024 m. rugpjūčio 31 d.) bendrovė veikė pelningai. Apeliantė nurodomų atsakovės finansinių rodiklių bei veiklos pokyčių (darbuotojų skaičiaus, dalyvavimo viešuosiuose pirkimuose skaičiaus sumažėjimo, ankstesniais ataskaitiniais metais deklaruotos nuostolingos veiklos) nesieja su atsakovės sąmoningais ir nesąžiningais veiksmais, ginčo nagrinėjimu.

29. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.137 straipsnio 1 dalis), pasirinkdamas CK 1.138 straipsnyje ar kituose įstatymuose numatytus jų gynimo būdus. Kitaip tariant, kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą – arbitrą, kuris išspręstų ginčą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas byloje Nr. 23/02). Teisės kreiptis į teismą negalima apriboti ar paneigti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutarimas byloje Nr. 44/2010); ši konstitucinė teisė negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinamas jos įgyvendinimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutarimas byloje Nr. 10/04-12/04-18/04). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įstatymo leistinų savo teisių gynimo būdų pasirinkimas, naudojantis teise į teisminę gynybą, naujo ieškinio pareiškimas savaime nepagrindžia nei atsakovės nesąžiningumo bei nesudaro pagrindo taikyti jos atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones.

30. Ryšys tarp ieškovės nurodomų argumentų, kuriais ji grindžia prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra pernelyg nutolęs nuo aplinkybių, kurios įrodinėtinos prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – jog atsakovė ketina išvengti išieškojimo pagal būsimą teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad laikinųjų priemonių taikymas, nesant bent tikėtinų duomenų dėl atsakovo nesąžiningumo, neatitiktų proporcingumo principų, kadangi būtų suteiktas nepagrįstas pranašumas ieškovei, o atsakovės padėtis pablogėtų iš esmės. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės finansinė padėtis netaptų geresnė.

31. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia, jog pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą bei poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui. Nagrinėjamu atveju, ieškovė argumentų ar įrodymų, leidžiančių daryti tikėtiną išvadą apie atsakovės siekį išvengti ieškovei galbūt palankaus sprendimo vykdymo, nepateikė (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje proceso stadijoje nėra nustatytas atsakovės nesąžiningumas.

Dėl bylos procesinės baigties

32. Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes ir išdėstytą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei poreikio, tinkamai aiškino proceso normas ir nenukrypo nuo aukštesnės instancijos teismo suformuotų grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įrodinėjimo bei jos identifikavimo taisyklių, padaręs pagrįstą išvadą, kad šio procesinio instituto taikymui ieškovės nurodytų argumentų bei jos pateiktų duomenų nepakanka. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nenustatęs vienos iš dviejų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinų sąlygų, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šį procesinį klausimą išsprendė teisingai; naikinti skundžiamą teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.