Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo A. P. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. sausio 3 d. nutarties, kuria patenkintas ieškovo M. R. S. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje pagal ieškovo M. R. S. ieškinį atsakovui A. P. dėl trūkumų šalinimo išlaidų priteisimo ir nuostolių atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl termino atskirajam skundui paduoti skaičiavimo

12. Kadangi ieškovas prašo apeliacinį procesą, pradėtą pagal atsakovo atskirąjį skundą, nutraukti šį prašymas grįsdamas termino atskirajam skundui paduoti praleidimu, apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pasisako dėl termino eigos pradžios, termino skaičiavimo bei pabaigos.

15. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 335 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismo priimtų nutarčių apskundimo terminas, nustatant, kad atskirieji skundai paduodami per tą teismą, kurio nutartis yra skundžiama, per 7 dienas nuo nutarties priėmimo dienos. Kai skundžiama teismo nutartis CPK nustatyta tvarka yra priimta rašytinio proceso tvarka, atskirasis skundas gali būti paduodamas per 7 dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos.

16. Nagrinėjamu atveju, skundžiama nutartis buvo priimta rašytinio proceso tvarka, todėl ją apskųsti apeliantas turėjo teisę per 7 dienų terminą, skaičiuojamą nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo jam dienos.

17. Nors ieškovas teigia, kad apeliantas skundžiamą nutartį gavo 2024 m. sausio 16 d. ir remiasi dokumentų įteikimo pažymoje esančiu AB Lietuvos paštas Telšių padalinio antspaudu, datuotu 2024 m. sausio 16 d., bei ranka padarytu įrašu apie tai, kad apeliantas skundžiamą nutartį gavo 2024 m. sausio 16 d., iš oficialaus pašto siuntų įteikimo paslaugų teikėjo AB Lietuvos paštas interneto tinklalapio https://post.lt/siuntu-sekimas matyti, jog įvedus dokumentų įteikimo pažymoje nurodytą registruotos pašto siuntos numerį (RE269871064LT), pateikiama informacija, kad pašto siunta, kuria buvo siųsta skundžiama nutartis, įteikta gavėjui (t. y. apeliantui) 2024 m. sausio 17 d. Aplinkybių, paneigiančių oficialiame AB Lietuvos paštas interneto tinklalapyje nurodytų duomenų patikimumą ir atitikimą faktinei situacijai, byloje nenustatyta (CPK 178 straipsnis).

18. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įteikimo pažymoje esantis AB Lietuvos paštas Telšių padalinio antspaudas, datuotas 2024 m. sausio 16 d., bei apelianto ranka padarytas įrašas apie tai, kad apeliantas skundžiamą nutartį gavo 2024 m. sausio 16 d., savaime nepatvirtina aplinkybių, kad būtent 2024 m. sausio 16 d. skundžiama nutartis buvo įteikta apeliantui, kadangi AB Lietuvos paštas Telšių padalinio antspaudu pažymima ne dokumentų įteikimo jų gavėjui data, tačiau dokumentų gavimo AB Lietuvos paštas Telšių padalinyje data, o apeliantas, nurodydamas dokumento gavimo datą, galėjo suklysti ir klaidingai ją nurodyti.

19. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovas nepaneigė apelianto nurodytų faktinių aplinkybių, kad apeliantui skundžiama nutartis faktiškai buvo įteikta 2024 m. sausio 17 d. Nustačius, kad apeliantui skundžiama nutartis faktiškai buvo įteikta 2024 m. sausio 17 d., darytina išvada, kad apeliantas atskirąjį skundą dėl nurodytos nutarties galėjo pateikti iki 2024 m. sausio 24 d. (t. y. per 7 dienas nuo skundžiamos nutarties kopijos gavimo dienos).

20. Bylos duomenys paneigia ir ieškovo nurodytas aplinkybes apie atskirojo skundo padavimo pirmosios instancijos teismui datą. Nors ieškovas nurodė, kad apeliantas atskirąjį skundą dėl skundžiamos nutarties elektroninėmis priemonėmis (per EPP sistemą) pateikė 2024 m. sausio 25 d., iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad atskirąjį skundą apelianto atstovas pirmosios instancijos teismui pateikė 2024 m. sausio 24 d. 22:48:13 val.

21. Vadovaujantis CPK 175¹ straipsnio 8 dalimi, jeigu procesiniai dokumentai išsiųsti elektroninių ryšių priemonėmis iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių, procesinis terminas nelaikomas praleistu.

22. Kadangi nagrinėjamu atveju, atskirąjį skundą apelianto atstovas pirmosios instancijos teismui pateikė iki 2024 m. sausio 24 d. 24:00 val., pripažįstama, kad atskirąjį skundą apeliantas pateikė 2024 m. sausio 24 d., taigi nepraleidęs 7 dienų termino.

23. Nustačius, kad apeliantas atskirąjį skundą pateikė nepraleidęs skundžiamos nutarties apskundimo termino, žemiau nutartyje aptariami ir įvertinami atskirojo skundo argumentai, susiję su apskųstos nutarties teisėtumu ir pagrįstumu.

Dėl su atskiruoju skundu pateiktų įrodymų

25. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Asmuo, siekdamas pasinaudoti tokia išimtimi, apeliacinės instancijos teismui turi pateikti ir atitinkamą prašymą dėl naujų įrodymų priėmimo bei pagrįsti šį prašymą svariais argumentais, dėl ko jam taikytina nurodyta išimtis iš bendrosios taisyklės.

26. Nagrinėjamu atveju apeliantas neprašo priimti prie atskirojo skundo pridėtų rašytinių įrodymų ir nenurodo, kodėl minėtų įrodymų pateikimo būtinybė kilo pateikiant atskirąjį skundą, nemotyvuoja išimties iš bendrosios draudimo priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme taisyklės taikymo jiems poreikio. Todėl apeliacinės instancijos teismas apelianto pateiktų į apeliacine tvarka nagrinėjamą bylą naujų įrodymo priėmimo klausimo nesprendžia.

27. Pažymėtina ir tai, kad apelianto pateiktų naujų įrodymų (ne)vertinimas nagrinėjant atskirąjį skundą nesudaro kliūčių apeliacinės instancijos teismui teisingai išnagrinėti šią civilinę bylą.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo

28. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai yra konstatuojamos abi šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad, nesiėmus prevencinių priemonių, galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018; 2021 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1153-330/2021; kt.).

29. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad egzistuoja abi būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos: 1) ieškinys yra preliminariai pagrįstas; 2) egzistuoja grėsmė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo atliekamas prima facie (preliminarus) ieškinio vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, pavyzdžiui, kai ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba kai prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti teismo tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo. Preliminarus ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, jis taip pat neturi prejudicinės galios bylą nagrinėjant iš esmės, nes ieškinio pagrįstumas bus įvertintas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017; 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015, kt.).

31. Tikėtino ieškinio pagrįstumo pagal prima facie doktriną sąlyga reiškia, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas nenagrinėja ir neturi nagrinėti ieškinio pagrįstumo klausimo iš esmės, neturi tirti ir vertinti ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, jog pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-674/2014; 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-891-553/2021).

32. Nagrinėjamu atveju ieškinyje ieškovas aiškiai įvardino savo reikalavimus (ieškinio dalyką), paaiškino faktines aplinkybes ir pridėjo įrodymus (ieškinio pagrindas), jo vertinimu, pagrindžiančius ieškinio reikalavimus. Iš ieškinio turinio matyti, kad jis atitinka įstatymo keliamus reikalavimus dėl pagrindinių ieškinio elementų (dalyko ir pagrindo) suformulavimo, jame nurodyti reikalavimai grindžiami atitinkamomis ieškovo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl nėra ir pagrindo išvadai, kad ieškovo pasirinktas teisių gynimo būdas yra akivaizdžiai negalimas.

33. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimų pobūdį, ieškinio faktinio ir teisinio pagrindo turinį bei pridėtų rašytinių įrodymų visetą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškinys atitinka preliminaraus pagrįstumo sąlygą.

34. Kaip minėta, nustačius, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, turi būti nustatyta ir kita būtinoji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, t. y. realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas.

35. Pasisakydamas dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas įrodė aplinkybes, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių apeliantas gali perleisti ar pakeisti ginčo turtą, taip apsunkindamas ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad realią tikimybę, jog apeliantas gali perleisti ar pakeisti ginčo turtą patvirtina tai, kad: 1) apeliantas neatsakė į ieškovo pretenziją ir atsisakė patenkinti ieškovo reikalavimus; 2) apeliantui ieškinio suma yra didelė.

36. Apeliantas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, nurodydamas, kad byloje nėra duomenų apie apelianto nesąžiningumą siekiant apsunkinti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Apelianto teigimu, aplinkybės, kad jis neatsakė į ieškovo pretenziją ir atsisakė patenkinti ieškovo reikalavimus nepatvirtina apelianto nesąžiningumo, kadangi, jo vertinimu, ieškovo jam reiškiami reikalavimai yra nepagrįsti.

37. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste vien apelianto neatsakymas į ieškovo pretenziją bei atsisakymas patenkinti ieškovo reikalavimus ne teismo tvarka, savaime nerodo apelianto nesąžiningumo ieškovo atžvilgiu. Iš byloje pateiktų apelianto procesinių dokumentų matyti, kad apeliantas nesutinka tiek su ieškovo nurodytų faktinių aplinkybių vertinimu, tiek su ieškinio reikalavimais, taigi, apelianto manymu, ieškovo byloje pareikšti reikalavimai yra nepagrįsti. Su kitos ginčo šalies reikalavimais nesutinkanti šalis nėra įstatymo įpareigota išspręsti ginčą taikiai. Apeliantas, nesutikdamas su ieškovo ieškiniu, turėjo tokią procesinę teisę ir pasinaudojo ja, pateikdamas atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašo ieškinį atmesti (CPK 142 straipsnio 1–2 dalys). Naudojimasis procesinėmis teisėmis, nenustačius piktnaudžiavimo jomis požymių, negali būti laikomas nesąžiningais veiksmais kitos šalies atžvilgiu. Atsižvelgiant į išdėstytą, ieškovo argumentas, kad apeliantas pripažintinas nesąžiningu, kadangi nesiekė byloje kilusio ginčo išspręsti kompromiso būdu ir (ar) nepatenkino ieškovo reikalavimų, atmestinas kaip nepagrįstas.

38. Pažymėtina ir tai, kad pagal Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai suformuotą praktiką nei reikalavimo dydis, nei šalies turimo turto apimtis negali būti vieninteliu pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nes teismas turi vertinti ir duomenis, galinčius patvirtinti šalies nesąžiningą elgesį. Tokios aplinkybės, kaip reikalavimo sumos dydis atsakovui ar atsakovo turimo turto apimtis savaime nėra pakankamas pagrindas atsakovo turto bei piniginių lėšų areštui, jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y. jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018; 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1769-790/2018).

39. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat ne kartą yra pasisakyta, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir (ar) piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1567-464/2018; 2019 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1046-790/2019; 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020).

40. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016, 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1769-790/2018; 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-262-464/2019), todėl laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos kaip instrumentas skolininko turtui, iš kurio kreditorius galėtų vėliau pasitenkinti reikalavimą, sukaupti.

41. Tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš būtinų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali tik duomenys apie atsakovo (galimą) nesąžiningumą ir (ar) jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai ieškovas pateikia konkrečių duomenų, bent tikėtinai pagrindžiančių atsakovo sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą. Dėl to svarbu nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir pareikšto jam ieškinio sumos reikšmingumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019; 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-949-1120/2022). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, t. y. apie jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018; 2023 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-590-912/2023).

42. Atsižvelgiant į aptartą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, skirtingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, apelianto turtinė padėtis, savaime, nesant duomenų apie tai, kad apelianto turtinės padėties pablogėjimo priežastimi buvo apelianto nesąžiningi veiksmai, nėra pagrindu laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Taigi, pirmosios instancijos teismas, net ir konstatavęs apelianto sunkią turtinę padėtį, tačiau nenustatęs, kad tokio pablogėjimo priežastimi buvo apelianto nesąžiningi veiksmai, neturėjo pagrindo pripažinti esant antrajai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai, t. y. grėsmei, kad teismo sprendimas gali būti neįvykdytas arba iš esmės pasunkėti.

43. Be to, pirmosios instancijos teismas prastą apelianto turtinę padėtį grindė tik tuo, kad jo atžvilgiu yra inicijuotos kitos civilinės bylos. Atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybė, jog asmens atžvilgiu yra inicijuotos civilinės bylos, patvirtina tik teisminių procesų to asmens atžvilgiu pradėjimą, tačiau savaime nereiškia, kad tose bylose bus priimti tokiam asmeniui nepalankūs teismo sprendimai, dėl kurių pablogės asmens turtinė padėtis.

44. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Apelianto nesąžiningumas, sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra preziumuojamas, todėl jo nesąžiningumą visada privalo įrodinėti asmuo, prašantis taikyti atitinkamas priemones (CPK 178 straipsnis).

45. Ieškovui siekiant laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo atžvilgiu taikymo, apelianto nesąžiningumą turėtų patvirtinti ne bet kokie apelianto veiksmai (neveikimas) ar kitos su ieškinio reikalavimų įvykdymo apsunkinimu nesusiję aplinkybės, tačiau tokie, kuriais siekiama tikslingai sudaryti situaciją, kai apeliantas neturėtų galimybių atsiskaityti su ieškovu pagal byloje pareikštą ieškinį ar tokios galimybės būtų iš esmės apsunkintos.

46. Nagrinėjamu atveju, ieškovas nepateikė įrodymų apie tai, kad apeliantas ėmėsi veiksmų ar ketina imtis veiksmų tikslingai mažinant savo turto vertę, perleidžiant jį kitiems asmenims, slepiant, kitaip sąmoningai bloginant savo turtinę padėtį, elgėsi nesąžiningai, siekdamas, kad būtų sukliudyta ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Ieškovui nepateiktus tokių įrodymų ir nepagrindus apelianto nesąžiningumo pripažįstama, kad ieškovas neįrodė grėsmės, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas iš esmės pasunkės arba praras prasmę.

47. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, neatsižvelgė į vyraujančią teismų praktiką, dėl to nesant pakankamo teisinio pagrindo taikė laikinąsias apsaugos priemones apelianto atžvilgiu. Atsižvelgiant į išdėstytą, atskirasis skundas tenkinamas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2024 m. sausio 3 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovo M. R. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovo A. P. atžvilgiu.

Nutarties kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registrui.