Vilniaus apygardos teismo nutartis

2026-11-19 · Civilinė byla Nr. 2S-2993-779/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-11-19
Bylos Nr.
2S-2993-779/2026
Teisminio proceso Nr.
2-69-3-17584-2026-5
Bylos rūšis
Civilinė byla
Teisėjas
Inga Staknienė
Ieškovas
IES1
Atsakovas
ATS2, ATS1
Kategorijos
  • 3.2.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.3.2.6.3Pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. 2S-2993-779/2026Teisminio proceso Nr. 2-69-3-17584-2026-5 Procesinio sprendimo kategorijos:3.2.8.1; 3.3.2.6.3(S)Vilniaus apygardos teismasNutartis
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. lapkričio 19 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Inga Staknienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės IES1 atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės IES1 ieškinį atsakovams ATS2 ir ATS1 dėl deliktinės žalos atlyginimo, kilusios dėl piktnaudžiavimo panaudos teisiniais santykiais ir turto nuslėpimo.

Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

Ginčo esmė

Ieškovė IES1 kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovų ATS2 ir ATS1 solidariai 25 373,99 Eur žalos atlyginimo už negrąžintą, nuslėptą bei uzurpuotą kilnojamąjį turtą; priteisti iš atsakovų solidariai 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priteisti bylinėjimosi išlaidas; atleisti ieškovę nuo žyminio mokesčio sumokėjimo už ieškinį.

Nurodė, jog 2018 m. balandžio 30 d. tarp uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo sudaryta kilnojamojo turto panaudos sutartis, pagal kurią bendrovė gavo valdyti ir naudoti kilnojamąjį turtą, kurio likutinė vertė sudaro 25 373,99 Eur. Atsakovas ATS2, tapęs vieninteliu bendrovės vadovu, pažeidė civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnį, CK 6.256 straipsnio 2 dalį, nes šį turtą nuslėpė, o panaudos sutarčiai pasibaigus, vienašališkai atsisakė įrangą grąžinti teisėtam savininkui.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2026 m. liepos 29 d nutartimi atsisakė priimti ieškovės IES1 ieškinį atsakovams ATS2 ir ATS1 dėl 25 373,99 Eur žalos atlyginimo už negrąžintą, nuslėptą bei uzurpuotą kilnojamąjį turtą CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 pagrindu, kaip pareikštą asmens, neturinčio materialinio teisinio suinteresuotumo.

Teismas iš ieškinio ir prie ieškinio priėjo pridėtos 2018 m. balandžio 30 d. Turto perdavimo pagal panaudos sutarties, perdavimo ir priėmimo akto nustatė, kad ieškovės nurodytą turtą pagal nurodytą panaudos sutartį panaudos gavėjui UAB „(duomenys neskelbtini)“ perdavė panaudos davėjas ir šio turto savininkas UAB „(duomenys neskelbtini)“. Teismo vertinimui, turto panaudos gavėjui UAB „(duomenys neskelbtini)“ negrąžinus, žala buvo padaryta šio turto savininkui UAB „(duomenys neskelbtini)“, o ne panaudos gavėjui UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl konstatavo, kad reikalavimą dėl žalos, kuri atsirado dėl negrąžinto turto, galėtų reikšti panaudos davėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“, o ne ieškovė.

Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė IES1 prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2026 m. liepos 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-26680-1270/2026 ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Atskirajame skunde nurodė šiuos argumentus:

Pirmosios instancijos teismo nutartis nepagrįsta, nes priimta neteisingai pritaikius materialiosios bei procesinės teisės normas, nukrypstant nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

Pirmosios instancijos teismas padarė esminę teisinę klaidą, konstatuodamas neva ieškovė neturi materialinio teisinio suinteresuotumo, kadangi formaliai sutapatino deliktinės žalos atlyginimo prievolę su daiktinių teisių gynimu, visiškai neįvertindamas ieškinyje aiškiai suformuluoto materialiojo teisinio pagrindo - asmeninių nuostolių, atsiradusių dėl atsakovo fiduciarinių pareigų pažeidimo ir apgaulės, vykdant įmonės akcijų pirkimo-pardavimo sandorį.

Teismas skundžiamoje nutartyje klaidingai nurodė, jog žala buvo padaryta tik turto savininkui UAB „(duomenys neskelbtini)“, ignoruodamas faktą, kad bendrovės užbalansinis turtas derybų metu tiesiogiai sugeneravo akcijų komercinę pridėtinę vertę, o vėlesnis atsakovo atliktas šio turto paslėpimas ir prievolių sabotažas materializavo realią asmeninę finansinę naštą ir civilinę atsakomybę tiesiogiai pačiai ieškovei, o ne bankrutavusiam trečiajam asmeniui.

Pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką, reikalavimą dėl žalos atlyginimo teisme turi teisę pareikšti asmuo, kuris nukentėjo nuo neteisėtų veiksmų, o materialiojo suinteresuotumo klausimas yra glaudžiai susijęs su ieškinio pagrindu, todėl teismas neturi procesinės teisės ieškinio priėmimo stadijoje daryti kategoriškų išvadų dėl reikalavimo esmės ir nepagrįstai užkirsti kelio konstitucinei asmens teisei į teisminę gynybą.

Teismas

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį kaip paduotą teisinio suinteresuotumo neturinčio asmens, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Vienas iš svarbiausių civilinio proceso teisės principų yra teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris reiškia, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad yra pažeistos jo teisės, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Kita vertus, konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje, nėra absoliuti ir ji negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu ir (ar) bet kokia forma. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl teisminės gynybos prieinamumo principo, yra nurodęs, kad ši teisė, kaip ir bet kuri kita, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos, kuri nustatyta specialiuosiuose įstatymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1387-178/2015; 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-821-302/2016).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmens teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Pažeista asmens teisė gali būti apginta teismine tvarka tik tuo atveju, jeigu egzistuoja teisės kreiptis į teismą prielaidos ir asmuo savo teisę į teisminę gynybą realizuoja nepažeisdamas šios teisės tinkamo realizavimo sąlygų.

Teismas civilinės bylos iškėlimo metu nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, t. y. tikrina, yra teisės kreiptis į teismą prielaidos ar ne, taip pat ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą. Teismas ex officio (pagal pareigas) privalo patikrinti, ar ginčas (atskiras reikalavimas) nagrinėtinas teisme, taip pat ar į teismą kreipėsi ir reikalavimus pareiškė suinteresuotas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-61-313/2019), taip pat ar konkretus ieškinyje pareikštas reikalavimas gali būti savarankišku nagrinėjamo ginčo dalyku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-421/2022).

Tuo atveju, kai nėra teisės kreiptis į teismą prielaidų, teismas atsisako priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-140-1120/2024).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškovės ieškinį iš esmės motyvuodamas tuo, jog 2018 m. balandžio 30 d. turto, perduodamo pagal panaudos sutartį, perdavimo ir priėmimo aktu UAB „(duomenys neskelbtini)“ perdavė turtą panaudos gavėjui UAB „(duomenys neskelbtini)“, o šiam turto negrąžinus, žala buvo padaryta šio turto savininkui UAB „(duomenys neskelbtini)“, o ne panaudos gavėjui UAB „(duomenys neskelbtini)“. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės pareikštas reikalavimas atsakovams dėl 25 373,99 Eur žalos atlyginimo priteisimo yra pareikštas asmens, neturinčio materialinio teisinio suinteresuotumo.

Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas gali atsisakyti priimti ieškinį, jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, tačiau atsisakymo priimti ieškinį pagrindai siejami su teisės kreiptis į teismą nebuvimu arba su šios teisės netinkamu įgyvendinimu. Konstatavus, kad ieškovo pareikštas reikalavimas yra teisiškai ydingas ir negali jam sukurti kokių nors objektyvių teisinių padarinių, yra pagrindas išvadai, kad toks ieškinys nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka.

Iš ieškinio ir prie jo pridėtos 2018 m. balandžio 30 d. Turto perdavimo pagal panaudos sutartį, perdavimo ir priėmimo akto matyti, kad ieškovės nurodytą turtą pagal nurodytą panaudos sutartį panaudos gavėjui UAB „(duomenys neskelbtini)“ perdavė panaudos davėjas ir šio turto savininkas UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, turto panaudos gavėjui UAB „(duomenys neskelbtini)“ negrąžinus, žala buvo padaryta šio turto savininkui UAB „(duomenys neskelbtini)“, o ne panaudos gavėjui UAB „(duomenys neskelbtini)“, nes nurodytas turtas liko panaudos gavėjui, kuris galėjo jį naudoti savo veikloje. Susiklosčiusioje situacijoje reikalavimą dėl žalos, kuri atsirado dėl negrąžinto turto, galėtų reikšti panaudos davėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“, o ne ieškovė.

Pažymėtina, kad Kauno apygardos teismas 2022 m. lapkričio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1530-413/2022 atsisakė priimti ieškovės IES1 ieškinį atsakovui ATS2 dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Į ieškinio reikalavimą ieškovė buvo įtraukusi žalos atlyginimą ir dėl 2018 m. balandžio 30 d. panaudos sutartimi UAB „(duomenys neskelbtini)“ perduoto UAB „(duomenys neskelbtini)“ 25 373,99 Eur vertės turto. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. sausio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-12-330/2023 Kauno apygardos teismo 2022 m. lapkričio 15 d. nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo pareiškėją IES1 pripažinti turinčia materialinį teisinį suinteresuotumą, todėl tokį jos ieškinį teisėtai atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pagal galiojantį norminį reguliavimą bendrovės turtas yra atskirtas nuo jos dalyvių turto, todėl nėra teisinio pagrindo manyti, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausė UAB „(duomenys neskelbtini)“ materialusis turtas. Nurodė, kad pareiškėja neturi teisės ginti ir tariamai pažeistus bankrutavusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtinius interesus, todėl jos ieškinį galima atsisakyti priimti ir kaip pateiktą neįgalioto vesti bylą šios bendrovės vardu asmens.

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO II taip pat nustatyta, kad 2026 m. kovo 27 d. Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-895-894/2026 taip pat atsisakė priimti ieškovės IES1 ieškinį atsakovams ATS1 ir ATS2 dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir žalos atlyginimo priteisimo, kuriame vienu iš reikalavimų taip pat buvo reikalavimas priteisti 25 373,99 Eur žalą dėl kilnojamojo turto, priklausiusio UAB „(duomenys neskelbtini)“, negrąžinimo, kuris sudarė esminę bendrovės licencijuotos veiklos sąlygą. Nutartis nebuvo apskųsta, todėl yra įsiteisėjusi.

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO II taip pat nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2026 m. balandžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-965-775/2026 taip pat atsisakė priimti ieškovės IES1 ieškinį atsakovams ATS2 ir ATS1 dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir žalos atlyginimo, kuriame vienu iš reikalavimų buvo reikalavimas priteisti 25 373,99 Eur papildomą žalą dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausiusio kilnojamojo turto negrąžinimo, nes šis turtas sudarė esminę bendrovės licencijuotos veiklos vykdymo sąlygą. Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. birželio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-402-910/2026 Kauno apygardos teismo 2026 m. balandžio 17 d. nutartį paliko nepakeistą, pažymėdamas, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo šio ieškinio reikalavimo priėmimo klausimo išspręsti kitaip, nei jį išsprendė kiti teismai.

Šioje byloje ieškovė vėl teikia iš esmės identišką ieškinį tam, kuris buvo pareikštas šios nutarties 16-19 punktuose nurodytose civilinėse bylose ir atsisakytas priimti.

Įvertinus ieškovės IES1 ieškinio reikalavimų dalyką bei ieškinyje išdėstytas aplinkybes, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo ieškovę pripažinti turinčia materialinį teisinį suinteresuotumą, todėl tokį jos ieškinį teisėtai atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Nagrinėjamu atveju trūkumų šalinimo institutas būtų netikslingas, kadangi ankstesnių teismų sprendimai dėl ieškovės teisinio (ne)suinteresuotumo, tol, kol nėra nurodyta naujų aplinkybių, yra privalomi bylą nagrinėjančiam teismui (CPK 18 straispnis). Jokių naujų aplinkybių ieškovė dėl savo suinteresuotumo nenurodė, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškovės IES1 ieškinį kaip pareikštą asmens, neturinčio materialinio teisinio suinteresuotumo.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju tinkamai pritaikė civilinio proceso normas, reglamentuojančias atsisakymo priimti ieškinį pagrindus. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstą teismo nutartį.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291 straipsniais, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovės IES1 atskirojo skundo netenkinti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2026 m. liepos 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja Inga Staknienė