- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-10-20
- Bylos Nr.
- e2A-2840-640/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-34815-2025-9
- Bylos rūšis
- Civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė
- Pareiškėjas
- PRS1
- Suinteresuotas asmuo
- SUA1, SUA4, Valstybės įmonė Turto bankas, Valstybės įmonė Registrų centras
- Kategorijos
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos PRS1 apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos PRS1 pareiškimą, suinteresuoti asmenys SUA1, SUA4, valstybės įmonė ,,Registrų centras“, valstybės įmonė ,,Turto bankas“, dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
PRS1 kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su pareiškimu, kuriuo teismo prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad PRS1 įgyjamosios senaties pagrindu įgijo asmeninės nuosavybės teise Pagalbinį pastatą – Vandens malūną, baigtumas 11 proc., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).
Pareiškime nurodė, kad pareiškėjai kartu su suinteresuotais asmenimis SUA4 ir SUA1 bendros dalinės nuosavybės teise priklauso 0,2504 ha žemės sklypas su statiniais, registro Nr. (duomenys neskelbtini) , žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas). PRS1 ir SUA4 priklauso po 2505/10016 dalį Žemės sklypo, o SUA1 priklauso 12515/25040 dalis Žemės sklypo. Žemės sklype yra Nekilnojamojo turto registre įregistruoti statiniai, tame tarpe ir gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso pareiškėjai PRS1 (1/3 dalis) ir suinteresuotam asmeniui SUA1 (2/3 dalis). Kiti Žemės sklype esantys statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso PRS1, o statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso SUA1. Žemės sklypo rytinėje dalyje, kur jis ribojasi su (duomenys neskelbtini) upe, yra išlikę ir gerai išsilaikę, tačiau lig šiol Nekilnojamojo turto registro neįregistruoti, buvusio (duomenys neskelbtini) vandens malūno pamatai. Šią aplinkybę patvirtina ir 2017 m. rugsėjo 30 d. sudarytas Žemės sklypo planas, kuriame minėtų pamatų vieta Žemės sklype yra pažymėta įrašu „pamatai“. Minėto malūno medinė dalis sudegė 1979 m. sausio 1 d. įvykusio gaisro metu. Nurodė, kad pareiškėja ir suinteresuotas asmuo SUA1 yra artimi giminės (sesuo ir brolis), Žemės sklypą bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgiję paveldėjimo teisės pagrindu po savo motinos SUA1 mirties. Žemės sklype esantys registruoti statiniai buvo paveldėti pagal (duomenys neskelbtini) SUA1 testamento sąlygas. Tuo metu nebuvę įregistruoti išlikę (duomenys neskelbtini) vandens malūno pamatai, paveldėti nebuvo. Pareiškėja paaiškino, kad nuo (duomenys neskelbtini) Paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 3875 pagrindu pareiškėjai PRS1 priklauso 2505/10016 dalis Žemės sklypo ir jame esanti 1/3 dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiti statiniai bei tame tarpe ir jau paminėti (duomenys neskelbtini) vandens malūno pamatai. Pažymėjo, kad jau beveik 20 metų šį turtą pareiškėja PRS1 valdo atvirai, sąžiningai, nepertraukiamai ir kaip savo, bei, atsižvelgiant į turto turinį bei būklę, jį prižiūri bei juo naudojasi. Atkreipė dėmesį į tai, jog per visą naudojimo minėtu turtu laikotarpį niekas nereikalavo jos pasitraukti, nepareiškė jai jokių pretenzijų bei kitaip netrukdė šio turto valdyti.
Pareiškėja nurodė, kad 2017 m. birželio 15 d. pareiškėjos iniciatyva uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Statkadma“ matininkė J. D. atliko išlikusios (duomenys neskelbtini) vandens malūno dalies (pamatų) matavimus ir parengė Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą, tačiau dėl tuo metu Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-27131-600/2017 pagal ieškovo SUA1 atsakovei PRS1 pareikšto ieškinio dėl naudojimosi Žemės sklypu tvarkos nustatymo pradėtų taikos sutarties derybų šie kadastro duomenys taip ir liko neįregistruoti viešajame registre. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 14 d. nutartimi, civilinėje byloje Nr. 2-27131-600/2017, patvirtino ieškovo SUA1 ir atsakovės PRS1, 2017 m. lapkričio 14 d. sudarytą taikos sutartį dėl naudojimosi Žemės sklypu tvarkos nustatymo. Ieškovui SUA1 buvo priskirta pagal 2017 m. lapkričio 8 d. UAB „Geonorma“ parengtą Naudojimosi tvarkos planą naudotis dalimi žemės sklypo pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini), kurios plotas — 0,0666 ha ir dalimi pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini), kurios plotas — 0,0356 ha. Atsakovei PRS1 buvo priskirta pagal 2017 m. balandžio 10 d. UAB „Geonorma“ parengtą planą naudotis dalimi žemės sklypo pažymėtą indeksu (duomenys neskelbtini), kurios plotas — 0,1058 ha. Ieškovui SUA1 ir atsakovei PRS1 buvo priskirta bendram naudojimui žemės sklypo dalis pažymėta indeksu (duomenys neskelbtini), plotas — 0,0106 ha ir sklypo dalis pažymėta indeksu (duomenys neskelbtini), plotas 0,0318 ha, kurioje randasi ir minėto išlikę (duomenys neskelbtini) vandens malūno pamatai (2017 m. lapkričio 8 d. Naudojimosi tvarkos plane pažymėti „griuv.“). Pažymėjo, kad teismo nutartimi patvirtinta žemės sklypo naudojimosi tvarka yra galiojanti ir šalys iki šiol jos laikosi.
Pareiškėja pažymėjo, kad šiuo metu Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-1479-1134/2025 pagal ieškovo SUA1 ieškinį atsakovams PRS1 ir SUA4 dėl turto atidalinimo ir naudojimosi turtu tvarkos pakeitimo bei atsakovų priešieškinį ieškovui dėl turto atidalinimo ir naudojimosi turtu tvarkos pakeitimo. Kadangi, ieškovas reikalauja pakeisti Žemės sklypu naudojimosi tvarką tokiu būdu, kad minėtoje šiuo metu galiojančioje tvarkoje numatyta Žemės sklypo dalis pažymėta indeksu (duomenys neskelbtini), plotas 0,0318 ha, kurioje randasi ir minėto išlikę (duomenys neskelbtini) vandens malūno pamatai bei priėjimas prie (duomenys neskelbtini) upės, būtų priskirta asmeniniam SUA1 naudojimui, todėl dabar kilo būtinybė pareiškėjai PRS1 įgyti nuosavybės teisę į šį nekilnojamąjį daiktą. Paminėjo, kad 2025 m. lapkričio 17 d. pareiškėja PRS1 kreipėsi į valstybės įmonę (toliau – VĮ) „Registrų centras“, tačiau pastarasis savo 2025 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. SPR4-12781 (14.5 E) prašymą atmetė, nurodydamas, kad „registruojant iki šiol Registre neįregistruotus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d.“ jie registruojami „pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) daiktines teises į jį, kadastrinių matavimų bylą, parengtą pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, ir teismo sprendimą dėl nuosavybės teisės į statinius įgijimo pagal įgyjamąja senatį fakto nustatymo.
Pareiškėjos vertinimu, egzistuoja visos sąlygos tam, kad būtų pripažįstama, jog įgijo asmeninės nuosavybės teisę į Vandens malūną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esantį adresu (duomenys neskelbtini), įgyjamosios senaties pagrindu: 1) pareiškėja nėra ir niekada nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį daiktą; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį daiktą nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre ir kadastre; 3) nekilnojamasis daiktas yra valdomas teisėtai. Vandens malūnas buvo pastatytas dar 1937 m., vadovaujantis tuo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu, duomenų, kad minėtas (duomenys neskelbtini) vandens malūnas buvo pastatytas neteisėtai, nėra. Statybos teisėtumas yra grindžiamas 1937 m. gegužės 25 d. Vandens statinio (duomenys neskelbtini) upėje (duomenys neskelbtini) kaime orientaciniu planu, patvirtintu tuometinės valdžios atstovo, Vilniaus – Trakų apskrities seniūno; 4) Pareiškėja Vandens malūną, kaip nekilnojamąjį daiktą, įgijo sąžiningai, bei sąžiningai, teisėtai ir atvirai ir nepertraukiamai valdo visą valdymo laiką lig šiol; 5) šiuo nekilnojamuoju daiktu pareiškėja PRS1 rūpinasi ir jį prižiūri nuo 1979 m. sausio 1 d., kai jis sudegė įvykusio gaisro metu. Pareiškėjos PRS1 ir suinteresuoto asmens SUA1 tėvas, buvęs šio nekilnojamojo daikto valdytojas, V. R. buvo labai ligotas ir sutvarkyti gaisravietės ir likusių griuvėsių negalėjo. Sudegusio malūno gaisravietę sutvarkė pareiškėjos PRS1 sutuoktinis SUA4 su draugais. Po V. R. mirties ((duomenys neskelbtini).) ant dalies sudegusio malūno pamatų buvo pradėta naujo namo statyba. Kitos, malūno dalies, buvusio malūno priestato pamatai, yra išlikęs iki šiol ir yra šio pareiškimo dalykas. Pamatai buvo prižiūrimi tiek kiek toks nekilnojamas daiktas savo turiniu reikalauja priežiūros, t. y. buvo nuolat pjaunami krūmai ir žolė. Kadangi malūno pamatai yra didelio šlaito apačioje, todėl reikėjo pamatus prižiūrėti, kad šlaitas nenugriūtų. SUA4 kartu su SUA1 sutvarkė griūvančią malūno pamatų dalį, ją sustiprindami, t. y. naujai pabetonuodami tam, kad šlaitas nenugriūtų. SUA4 rūpinosi šiam remontui reikalingo smėlio, cemento, lentų tiekimu bei betono maišytuvo nuoma. Vėliau šie pamatai buvo naudojami kaip sandėliavimo vieta, buvo sandėliuojami pastoliai. Šį nekilnojamąjį daiktą pareiškėja PRS1 valdo kaip savo nuo (duomenys neskelbtini), kai paveldėjo 2505/10016 dalis žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) , esančio adresu (duomenys neskelbtini), kuriame yra išlikę ir minėto (duomenys neskelbtini) vandens malūno pamatai ir valdo ligi šiol; 6) pareiškėja šį nekilnojamąjį daiktą valdo daugiau nei 10 metų arba jo valdymas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą 10 metų valdymo kriterijų, ir per visą valdymo laikotarpį pareiškėja daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo SUA1 pateikė atsiliepimą, prašydamas pareiškimą atmesti.
Atsiliepime nurodė, kad Žemės sklypas pareiškėjos ir SUA1 buvo paveldėtas (duomenys neskelbtini). SUA4 , pareiškėjos vyras, šio sklypo bendrasavininku tapo nuo 2024 m., kai 2024 m. vasario 1 d. dovanojimo sutartimi Nr. DA-327, pareiškėja perleido dalį jai priklausančio žemės sklypo savo vyrui, tuo metu, kai SUA1 inicijavo mediaciją dėl sklypo naudojimosi tvarkos pakeitimo. Sklypo bendrasavininkams yra būtina sklypo naudojimosi tvarka dėl to, kad Žemės sklypas patenka į (duomenys neskelbtini) regioninį parką, o pagal saugomų teritorijų teisės aktus ir saugomų teritorijų planavimo dokumentus šio žemės sklypo padalijimas į atskirus sklypus, suformuojant juos su atskirais unikaliaisiais numeriais, kaip atskirus nekilnojamojo turto vienetus, negalimas. SUA1 inicijavus teisminį procesą, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-27131-600/2017 patvirtino naudojimosi Žemės sklypu tvarką. Paaiškino, jog naudojimosi tvarka akivaizdžiai neatitinka visų bendrasavininkų teisėtų interesų ir neužtikrina proporcingo bendrosios dalinės nuosavybės teisių įgyvendinimo, tarp bendrasavininkų nuolat kyla esminiai nesutarimai dėl sklypo naudojimo ir priežiūros. Pagal galiojančią naudojimosi tvarką SUA1 atitekusi naudotis žemės sklypo dalis yra netaisyklingų, fragmentuotų formų, perskirta įvažiavimo keliu, o įvažiavimo vietoje pasižymi ryškiais reljefo nelygumais - raukšlėjimais, stačiais ir sunkiai prieinamais šlaitais, kurių nuolydis kai kuriose vietose siekia apie 60-75 laipsnius, kas objektyviai riboja galimybę šia sklypo dalimi naudotis pagal paskirtį ir iš esmės daro ją praktiškai netinkamą naudoti. Dėl šių objektyvių aplinkybių SUA1 2023 m. pabaigoje buvo priverstas inicijuoti žemės sklypo naudojimosi tvarkos pakeitimo procedūrą. Šiuo metu ginčas dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos pakeitimo nagrinėjamas Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. e2-317-1134/2026, kurios nagrinėjimas užsitęsė dėl pareiškėjos procesinio elgesio, neatitinkančio sąžiningumo, ekonomiškumo ir koncentracijos principų, siekiant vilkinti bylos išnagrinėjimą.
Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja siekia įgyti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu į turtą, kuris objektyviai ir faktiškai nebeegzistuoja kaip savarankiškas nekilnojamojo turto objektas jau daugelį metų. Istoriškai (duomenys neskelbtini) upės krante 1932 m. buvo pastatytas (duomenys neskelbtini) kaimo medinis vandens malūnas, kurio didesnė dalis sudegė 1979 m. vykusio gaisro metu. Nuo įvykusio gaisro malūnas nebuvo nei atstatytas, nei eksploatuojamas, nes kaip nekilnojamojo turto objektas faktiškai prarado savo funkcionalumą ir individualumą. Iš buvusio malūno konstrukcijų iki šiol yra išlikusi tik fragmentiška viena pamato sienos dalis palei upę, bei virš upės stūksanti betoninė konstrukcija, kuri negali būti laikoma savarankišku nekilnojamojo turto objektu ar atskiru nuosavybės teisės dalyku. Teritoriją, kurioje istoriškai stovėjo malūnas, besiribojantis su pareiškėjai ir SUA1 nuosavybės teise priklausančiu gyvenamuoju namu, realiai sutvarkė, nuolat prižiūri ir faktiškai valdo SUA1 , naudodamas asmenines lėšas ir darbo sąnaudas. Pareiškėja prie šios teritorijos tvarkymo, priežiūros ar infrastruktūros palaikymo neprisideda, taip pat nedalyvauja ir nedalyvavo nei gyvenamojo namo remonto, nei jo išlaikymo procesuose. Ne mažiau svarbus faktas, kuris puikiai žinomas pačiai pareiškėjai, yra tai, kad, įskaitant bet neapsiribojant, vandens malūnas, kurio nuosavybę įgyjamosios nuosavybės pagrindu teismo prašo nustatyti pareiškėja, dar 1964 m. gruodžio 11 d. aktu Lietuvos TSR Ministrų Tarybos sprendimu Nr. 1692 (Sprendimas) kolūkis (duomenys neskelbtini) perdavė tarybiniam ūkiui „(duomenys neskelbtini)“. Šios aplinkybės pareiškėjai yra puikiai žinomos, nes šias aplinkybes ji įrodinėjo ir grindė rašytiniais įrodymais dar 2017 m. civilinėje byloje Nr. 2-27131-600/2017. Pažymėjo, kad tarybinis ūkis buvo Sovietų sąjungos valdomas žemės ūkis, kuris užsiimdavo žemės ūkio produkcijos gamyba (auginimu, gyvulių laikymu, javų auginimu ir pan.). Žemė ir visa gamybinė įranga šiuose ūkiuose priklausė valstybei. Žmonės ten dirbo kaip samdomi darbininkai ir gaudavo atlyginimą. Tarybinis ūkis skyrėsi nuo kolūkio, kuriame žemė priklausė pačiam kolektyvui, o nariai turėjo tam tikras bendras teises į turtą. Šiuo atveju kolūkiui (duomenys neskelbtini) perdavus malūną, techniką ir galvijus tarybiniam ūkiui, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tarybinio ūkio žemė ir kitas turtas, iki tol priklausęs Sovietų Sąjungai, Lietuvos Respublikos teritorijoje tapo Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybe.
Suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėja negali įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisės į malūną, nes toks nekilnojamojo turto objektas fiziškai neegzistuoja. 1932 m. pastatytas malūnas dar iki gaisro, o 1979 m. suniokojusio malūną, 1964 m. perduotas Sovietų sąjungos tarybiniam ūkiui. Sklype yra neįteisintas pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , priklausantis pareiškėjai vėliau dovanojimo sutartimi Nr. DA-327 perleistas SUA4 (pastatas buvo rekonstruotas be projekto ir statybos leidimo, neturint bendrasavininko sutikimo), kuriuo yra padidintas bendro naudojimo žemės sklypo užstatymo plotas. Registrų centro išraše nurodyta, kad pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , yra 27 kv. m., bet po rekonstrukcijos jis buvo padidintas, dalis jo yra saugomoje Natura 2000 teritorijoje. Nuo įvykusio gaisro malūnas nebuvo atstatytas ir daugiau niekada nebuvo eksploatuojamas, nes kaip nekilnojamojo turto objektas faktiškai buvo praradęs savo funkcionalumą. Iš buvusio malūno konstrukcijų iki šiol yra išlikusi tik fragmentiška viena pamato sienos dalis palei upę, bei virš upės stūksanti betoninė konstrukcija, kuri negali būti laikoma savarankišku nekilnojamojo turto objektu ar atskiru nuosavybės teisės dalyku. Pareiškėja negali įgyti nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, kuris faktiškai nebeegzistuoja, t. y. kai statinys yra fiziškai sunaikintas ir nebeturi pastato požymių, kaip jie suprantami pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymą ir Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą. Iš buvusių malūno konstrukcijų iki šiol yra išlikusi tik fragmentiška betoninė pamato sienos dalis palei (duomenys neskelbtini) upę bei virš upės esanti betoninė konstrukcija, kuri neatlieka laikančiųjų ar funkcinės pastato paskirties ir negali būti naudojama savarankiškai. Likusioje teritorijos dalyje yra natūrali pieva, neidentifikuojama kaip statinio dalis. Pagal Statybos įstatymą, statiniu laikomas nekilnojamasis daiktas, turintis laikančiąsias konstrukcijas ir sudarantis pastato ar inžinerinio statinio visumą, darytina išvada, jog šiuo atveju nėra išlikusių statinio požymių, leidžiančių buvusį vandens malūną laikyti egzistuojančiu nekilnojamojo turto objektu. Nesant faktiškai egzistuojančio statinio, kuris turėtų pastato požymius ir galėtų būti laikomas savarankišku nekilnojamojo turto objektu, nėra įstatymo numatytų sąlygų įgyti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu į tai, kas objektyviai nebeegzistuoja. Vandens malūnas 1964 m. perduotas tarybiniam ūkiui, kuris atkūrus Lietuvos nepriklausomybę tapo Lietuvos Respublikos turtu.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo SUA4 pateiktu atsiliepimu prašė pareiškėjos pareiškimą tenkinti. Nurodė, kad jo sutuoktinė (pareiškėja) vandens malūną valdė ilgą laiką atvirai, nepertraukiamai, kaip savą ir sąžiningai, laikydamasis įgyjamosios senaties sąlygų. Iki 1979 m. įvykusio gaisro minėtas (duomenys neskelbtini) vandens malūnas faktiškai buvo vienas pastatas naudojamas ir kaip malūnas ir kaip gyvenamasis namas, kuriame iki gaisro gyveno pareiškėjos ir suinteresuoto asmens SUA1 tėvas, buvęs tuometinis šio nekilnojamojo daikto valdytojas, V. R.. Šį pastatą, gyvenamąjį namą su malūnu, pastatė pareiškėjos ir suinteresuoto asmens SUA1 senelis — jų motinos SUA1 tėvas E. D.. Tai buvo bendros konstrukcijos, ant vieno bendro pamato pastatytas pastatas, kuriame buvo ir gyvenamas namas ir malūnas, kuris 1979 m. sausio 1 d. įvykusio gaisro metu visai sudegė. Po gaisro, 1979 m. liepos 13 d. buvo išduotas tuometinio Vilniaus miesto deputatų tarybos Vyriausiosios architektūros ir planavimo valdybos leidimas Nr. 6/1199 leidimas, kurio pagrindu buvo leista atstatyti sudegusį gyvenamąjį namą. Ant didesnės dalies pamatų buvo pastatytas naujas gyvenamasis namas, o kita dalis pamatų, ant kurių iki gaisro buvo malūno patalpos, yra išlikusi iki šiol. 2017 m. rugsėjo 8 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 28-127-2017K, nurodyta, kad „(duomenys neskelbtini), yra medinis namas. Vienas šio namo galas yra link (duomenys neskelbtini) upelio. Siena prie (duomenys neskelbtini) upelio yra mūrinė. Prie namo, upelyje (duomenys neskelbtini) yra užtvanka. Lygiagrečiai namo sienai ir upeliui, šalia upelio yra išlikę pamatai. Dalis pamatų yra betoniniai, dalis yra išbetonuota akmenimis. Namo, adresu (duomenys neskelbtini), siena link upelio, žemiau pirmo aukšto langų, kraštuose yra su išlindusiomis plytomis, kurios pasak PRS1 yra likusios nuo buvusio malūno sienos. Nuo namo, link upelio yra likę dalis betoninių pamatų. Faktinių aplinkybių konstatavimo metu buvo atliekamas vaizdo fiksavimas - fotografavimas“. Šis protokolas buvo parengtas tikslu įregistruoti minėtus pamatus dar 2017 metais, tačiau teisme sudarius su suinteresuotu asmeniu SUA1 taikos sutartį, minėto fakto įteisinimo klausimas buvo atidėtas ateičiai. Taip pat paminėjo, jog išlikusius buvusio malūno pastato pamatus jis padėjo savo sutuoktinei nuolat prižiūrėti tiek kiek toks nekilnojamas daiktas savo turiniu reikalauja priežiūros, t. y. nuolat buvo pjaunami krūmai ir žolė. Kadangi malūno pamatai yra didelio šlaito apačioje, todėl reikėjo pamatus prižiūrėti, kad šlaitas nenugriūtų. Šiuo tikslu jis su suinteresuotu asmeniu SUA1 sutvarkė griūvančią malūno pamatų dalį, ją sustiprinant, t. y. naujai pabetonuojant tam, kad šlaitas nenugriūtų. Atliekant šiuos darbus jis asmeniškai rūpinosi šiam remontui reikalingo smėlio, cemento, lentų tiekimu bei betono maišytuvo nuoma. Vėliau šie pamatai buvo naudojami kaip sandėliavimo vieta, buvo sandėliuojami pastoliai.
Suinteresuotas asmuo VĮ ,,Registrų centras“ pateiktu atsiliepimu pareiškimą prašė nagrinėti teismo nuožiūra, atsižvelgus į atsiliepime nurodytus argumentus. Pažymėjo, jog Nekilnojamojo turto registre Vandens malūnas ir daiktinės teisės į jį neįregistruoti. Registrų centro Vilniaus filialas 2017 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. VILKS -2051 atmetė pareiškėjos prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto – Vandens malūno kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą pagal jos pateiktus dokumentus, nes dokumentai nepatvirtino pareiškėjos nuosavybės teisių į jį. Taip pat buvo atmestas pareiškėjos 2017 m. birželio 27 d. prašymas įrašyti nekilnojamojo daikto – Vandens malūno kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, nes byloje surinkti duomenys apie Vandens malūną (išlikę tik pamatai) neatitinka nekilnojamojo turto objektams keliamų reikalavimų ir jis nelaikytinas nekilnojamojo turto kadastro objektu, pateikti dokumentai negali būti vertinami kaip dokumentai, vienareikšmiškai patvirtinantys prašomus įrašyti duomenis ir galintys būti pagrindu prašomų duomenų įrašymui į Nekilnojamojo turto kadastrą. Taip pat buvo atmesti ir kiti pareiškėjos panašaus pobūdžio prašymai. Suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį į tai, kad pateikta 2017 m. birželio 12 d. byla neatitinka Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo reikalavimų, nes byloje Vandens malūnui matininko buvo suteiktas žymėjimas plane (duomenys neskelbtini), tuo tarpu Registre su tokiu pačiu pastato žymėjimu plane ((duomenys neskelbtini)) po 2017 m. birželio 12 d. bylos parengimo, t. y. 2022 m. balandžio 11 d., buvo registruotas kitas statinys (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad UAB „Geodesma“ matininkės N. Ž. parengtoje 2021 m. rugsėjo 2 d. pastato (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , kadastrinių matavimų byloje komplektuojamame statinių išdėstymo plane nėra duomenų apie išlikusius pamatus, t. y. nerodomas joks statinys prie namo (duomenys neskelbtini).
Suinteresuotas asmuo VĮ ,,Turto bankas“ pateiktais atsiliepimais pareiškimą prašė nagrinėti teismo nuožiūra, atsižvelgus į atsiliepimuose nurodytus argumentus. Nurodė, kad pareiškėjos pareiškimas galėtų būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas nustatytų, kad pareiškime nurodyto turto valdymas atitinka visas įstatymo nustatytas sąlygas. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nepateikė jokių dokumentų patvirtinančių statinių statybos teisėtumo faktą - abstrakčiai nurodoma, kad „žemės sklypo rytinėje dalyje, kur jis ribojasi su (duomenys neskelbtini) upe, yra išlikę ir gerai išsilaikę, tačiau lig šiol Nekilnojamojo turto registro neįregistruoti, buvusio (duomenys neskelbtini) vandens malūno pamatai. Pareiškėja turėtų pateikti duomenis apie statinių sukūrimo aplinkybes. Suinteresuoto asmens vertinimu teisiškai reikšminga aplinkybė, kad yra išlikę tik 11 proc. pastato - tai suponuoja pagrindą ne prašyti įregistruoti nuosavybės teises į neišlikusį turtą, bet priešingai: pašalinti statinio likučius, parengiant taip vadinamą „nulinę“ kadastrinę bylą.
Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovas palaikė pareiškimą ir pašė jį tenkinti. Akcentavo, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog statinys realiai egzistuoja. Šias aplinkybes patvirtina 2021 m. lapkričio 30 d. žemės sklypo planas, pasirašytas abiejų žemės sklypo savininkų bei antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Taip pat byloje pateiktas istorinis dokumentas – 1937 m. gegužės mėnesio orientacinis planas, kuris įrodo malūno statybos teisėtumą, pateikti 1964 m. tarybinio ūkio ,, (duomenys neskelbtini)“ ir kolūkio ,, (duomenys neskelbtini)“ dokumentai. Paaiškino, kad vandens malūno medinė dalis sudegė 1979 m. gaisro metu, tačiau jo pamatai išliko. Atkreipė dėmesį, kad prie 2017 m. su suinteresuotu asmeniu SUA1 sudarytos taikos sutarties dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos, kurią patvirtino Vilniaus miesto apylinkės teismas nutartimi, taip pat pridėtas žemės sklypo planas, kuriame pažymėti vandens malūno išlikę pamatai. Teigė, kad pareiškėja 2017 m. siekė išlikusius pamatus įregistruoti, tačiau gavo neigiamą atsakymą. 2025 m. VĮ Registrų centras vėl atsisakė įregistruoti vandens malūno pamatus, nurodydamas, kad turi būti pateiktas teismo sprendimas dėl daikto įgijimo. Suinteresuotas asmuo piktybiškai ignoruoja malūno pamatų buvimo faktą. Šiuo metu suinteresuotas asmuo SUA1 kreipėsi į teismą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos pakeitimo, tačiau ignoruoja, kad žemės sklype yra malūno pamatai. Iš parengtos kadastrinių matavimų bylos matyti, kad vandens malūno pamatai užima 49 kv. m. užstatymo plotą. Pažymėjo, kad 1.01.08:2002 statybos reglamento 8 punkte numatyta, kad statinys laikomas nugriautu, jeigu jo nelikę. Ginčo objektas yra statinys, kurį galima atstatyti ant likusių pamatų, tik pirmiausiai, pamatus reikia įregistruoti. Akcentavo, kad pareiškėja rūpinosi ir prižiūrėjo vandens malūną. Paminėjo, kad kadastrinėje byloje yra indekso, kuriuo pažymėti vandens malūno pamatai klaida, nes byla parengta 2017 m., indeksas išlikusiai vandens malūno daliai buvo suteiktas eilės tvarka, tačiau per tą laiką buvo pastatytas ir įregistruotas šiuo indeksu kitas pastatas. Tačiau atliekant malūno pamatų teisinę registraciją dokumentai būtų patikslinti. Paaiškino, kad 1964 m. ir žemės sklype buvęs namas, ir malūnas buvo nacionalizuoti. Vėliau buvo perduoti privatiems asmenims. Kiek žino malūne iki gaisro dirbo pareiškėjos senelis, vėliau name gyveno ir malūne dirbo pareiškėjos tėvai. Motina gavo leidimą atstatyti po gaisro namą, jai buvo į namą atkurtos nuosavybės teisės, tačiau į malūną nuosavybės teisių neatkūrė, nes jis buvo sudegęs. Baigiamojoje kalboje papilomai paminėjo, kad Registrų centro sprendimai, kuriais buvo atsisakyta įregistruoti išlikusią malūno dalį, nagrinėjamoje byloje neturi reikšmės, nes į Registrų centrą pareiškėja kreipėsi dėl daikto įregistravimo, o nagrinėjamoje byloje prašo nustatyti nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo SUA1 ir jo atstovė teismo posėdžio metu pareiškimą prašė atmesti. Pažymėjo, kad tikrosios šalių ginčo priežastys slypi kitoje byloje, nes pareiškėja, neturėdama duomenų pagrįsti naudojimosi žemės sklypo dalimi, kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti, kad šioje žemės sklypo dalyje yra išlikę malūno pamatai. Tačiau iš tikrųjų tokio objekto nėra. Prie antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo esančios nuotraukos nepartvirtina, kad yra išlikę būtent malūno pamatai, neaišku kaip antstolis tai nustatė. Savarankiškai toks objektas, kaip malūnas ar jo dalis neegzistuoja. Malūnas sudegė, o išlikusi yra tik malūno atrama nuo upės. Pažymėjo, kad 1964 m. aktu malūnas buvo perduotas tarybiniam ūkiui, t. y. jis buvo nacionalizuotas. Todėl įgyjamąja senatimi negali būti įgyjami valstybei ar savivaldybei priklausantys daiktai, nors jos ir nerealizuoja nuosavybės teisės į šiuos objektus. Teigė, kad suinteresuotas asmuo SUA1 pasirašė ant žemės sklypo plano, nes pareiškėja to reikalavo pasirašant taikos sutartį. Tačiau plane pažymėtos betoninės dalys, kurios nėra malūno pamatai. Atkreipė dėmesį, kad kelia abejonių kadastrinių matavimų bylą parengusios UAB ,,Statkadma“ matininkės kompetencija, nes Registrų centras atsisakydamas atlikti daiktinių teisių registraciją nurodė, kad ši byla negali būti vertinama, nes neatitinka tokiems dokumentams keliamų turinio reikalavimų. Kadastrinių matavimų byla neatitinka Kadastro įstatymo 6 punkte išvardintų reikalavimų, nes nenurodyti reikalaujami statinio parametrai. Registrų centras jau pasisakė dėl šios bylos vertinimo, ir pareiškėja sprendimo neskundė. Baigiamojoje kalboje papildomai pažymėjo, kad pareiškėjos tėvas 1979 m. potvarkiu Nr. 6 buvo įpareigotas nugriausti likusias malūno dalis ir sutvarkyti teritoriją, o atstatyti buvo leista tik gyvenamąjį namą.
Suinteresuotas asmuo SUA4 pareiškimą palaikė ir prašė jį tenkinti, sutiko su pareiškėjos ir jos atstovo teismo posėdžio metu nurodytomis aplinkybėmis.
Atsiliepimas
Suinteresuoti asmenys Valstybės įmonė ,,Turto bankas“ ir Valstybės įmonė ,,Registrų centras“ teismo posėdyje nedalyvavo, pastarosios atstovas atsiliepime į pareiškimą prašė bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškėjos pareiškimo netenkino. Taip pat priteisė suinteresuoto asmens SUA1 naudai iš PRS1 850 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą
Teismas nustatė, kad pareiškėja PRS1 ir suinteresuoti asmenys SUA1 bei SUA4 yra žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini) bendraturčiai. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-27131-600/2017 patvirtino ieškovo SUA1 ir atsakovės PRS1 taikos sutartį, kuria šalys susitarė dėl naudojimosi Žemės sklypu tvarkos. Taikos sutartimi šalys susitarė, kad Žemės sklypo dalimi, pažymėta indeksu (duomenys neskelbtini), t. y. dalimi, kurioje yra išlikę, pareiškėjos teigimu, Vandens malūno pamatai, šalys naudojasi bendrai. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja ir suinteresuoti asmenys patvirtino, kad Vandens malūnas 1979 m. gaisro metu sudegė, tačiau pareiškėja teigė, kad Žemės sklype išliko Vandens malūno pamatai, o suinteresuotas asmuo SUA1 teigė, kad Žemės sklype išlikę griuvėsiai yra ne Vandens malūno pamatai, tačiau malūno užtvankos ar atraminės sienelės dalis.
Teismas nurodė, kad aplinkybę, jog Žemės sklype yra išlikę Vandens malūno pamatai pareiškėja įrodinėjo byloje pateikta Vilniaus apskrities archyvo 2015 m. rugpjūčio 7 d. pažyma Nr. (8.12) V5-1343, prie kurios pridėti Vilniaus rajono ,,(duomenys neskelbtini)“ paukštininkystės valstybinio ūkio dokumentų fonde rasti duomenys, t. y. 1964 m. lapkričio 18 d. pastatų inventorizacijos aprašas, kuriame įrašytas (duomenys neskelbtini) vandens malūnas, kurio statybos metai 1932, nurodyta, kad pamatai akmens, sienos ir grindys medinės, dangos šiferio, statybinė kubatūra 288, grindų naudingas plotas 108. Pareiškėja taip pat pateikė 1965 m. gruodžio 11 d. turto perdavimo aktą, kuriuo ,,(duomenys neskelbtini)“ kolūkis perdavė ,,(duomenys neskelbtini)“ tarybiniam ūkiui, be kita ko, ir (duomenys neskelbtini) vandens malūną. Archyvo pažymoje nurodyta, kad jokių kitų duomenų apie vandens malūno pastatų perdavimą arba nurašymą nei ,, (duomenys neskelbtini)“ paukštininkystės valstybinio ūkio 1964 – 1979 metų dokumentuose, nei Vilniaus rajono žemės ūkio valdybos agrarinės reformos tarnybos 1991-1993 m. dokumentuose nerasta. Taip pat byloje pateiktas 2017 m. rugsėjo 8 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas adresu (duomenys neskelbtini). Iš nuotraukų, pridėtų prie šio protokolo teismas nustatė, kad lygiagrečiai namo sienai ir upeliui yra iš dalies betoninė ir iš dalies betonuotų akmenų sienelė. Atitinkamai Vandens malūno pamatų buvimo faktą pareiškėja įrodinėjo ir UAB ,,Statkadma“ 2017 m. birželio 12 d. Kadastrinių matavimų byla, kurioje įrašyti ir duomenys apie Vandens malūną, nurodant, kad jo statybos pradžios ir pabaigos metai 1940, baigtumo procentas – 11, aukštų skaičius – 1, tūris – 37 kub. m., pamatai akmenbetonis. Vandens malūno pamatų buvimo Žemės sklype faktą pareiškėja grindė jos ir suinteresuoto asmens SUA1 pasirašytu ir Valstybės įmonėje ,Registrų centras“ įregistruotu 2021 m. lapkričio 30 d. Žemės sklypo planu, kuriame statmenai gyvenamojo namo sienoms nubraižytos linijos su įrašu ,,pamatai“.
Teismas pažymėjo, kad 1964 m. Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civilinio kodekso 114 straipsnyje buvo nustatyta, kad pilietis, kuris statosi, pasistato arba perstato gyvenamąjį namą (arba jo dalį), ūkinį pastatą ar įrenginį, neturėdamas reikiamo leidimo ar šiurkščiai pažeisdamas patvirtintą projektą, neturi teisės šiuo gyvenamuoju namu (arba jo dalimi), ūkiniu pastatu ar įrenginiu disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ir pan.); toks gyvenamasis namas (arba jo dalis), ūkinis pastatas ar įrenginys rajono (miesto) Liaudies, deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu nugriaunamas paties savavališko statytojo ar jo sąskaita; statybinės medžiagos, gautos, gyvenamąjį namą (arba jo dalį), ūkinį pastatą ar įrenginį nugriovus, lieka statytojo nuosavybė; pastatytas ar perstatytas arba iš esmės užbaigtas statyti ar perstatyti gyvenamasis namas (arba jo dalis) gali būti teismo sprendimu neatlygintinai paimtas ir perduotas į vietinės Liaudies, deputatų tarybos fondą. Ginčo byloje nekilo, kad Žemės sklype buvęs Vandens malūnas sudegė. Byloje pateikta 1979 m. liepos 13 d. Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto vyriausiojo architektūros ir planavimo valdybos pažyma 6/1199 V. R., (duomenys neskelbtini), įrašyta, kad Vilniaus miesto Tarybos vykdomasis komitetas 1979 m. liepos 12 d. potvarkiu Nr. 381 p, leidžia atstatyti sudegusį medinį gyvenamąjį namą, nekeičiant statybinių konstrukcijų medžiagos ir nedidinant gyvenamojo ploto. Be kita ko nurodyta atlikti namo teisinę registraciją, statytojas įpareigotas sutvarkyti individualios valdos kiemą ir visą sklypą bei nugriauti pagalbinius, projekte nepažymėtus, savavaliai pastatytus statinius bei įrenginius, statybos darbų nepradėjus per vienerius metus, leidimas laikomas netekusiu galios. Jokių duomenų, patvirtinančių, kad Žemės sklype būtų leista atstatyti ir sudegusį Vandens malūną pareiškėja nepateikė, todėl, vadovaujantis išduoto namo atstatymui leidimo sąlygoms Vandens malūno po gaisro išlikę likučiai turėjo būti iš Žemės sklypo pašalinti.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėja pateikė 2025 m. lapkričio 20 d. Valstybės įmonės Registrų centro sprendimą Nr. SPR4-12781 (14.5 E), kuriuo buvo atmestas jos prašymas įregistruoti nuosavybės teises į Vandens malūną. Minimame sprendime nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d. sąrašo patvirtinimo” (toliau – Nutarimas) 2 - 6 punktuose išvardinti dokumentai, teiktini nekilnojamojo turto registro duomenų tvarkytojui registruojant iki šiol Registre neįregistruotus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d. Nutarimo 9 punkte nurodyta, jog seni statiniai, kurių valdytojai neturi nė vieno dokumento, išvardyto šio sąrašo 2–6 punktuose, Registre registruojami 2 punkte nurodytų Nekilnojamojo turto registro nuostatų ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka, pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) daiktines teises į jį, kadastrinių matavimų bylą, parengtą pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, ir teismo sprendimą dėl nuosavybės teisės į statinius įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Vadinasi, nekilnojamieji daiktai, į kuriuos siekiama nuosavybės teisės pripažinimo pagal įgyjamąją senatį turi būti suformuoti Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo ir Nekilnojamojo turto registro nuostatų (nuo 2025-08-01 Nekilnojamojo turto registro informacinės sistemos nuostatų) nustatyta tvarka. Tačiau, remiantis bylos duomenimis, labiau tikėtina kad pareiškėjos minimi Vandens malūno pamatai iškeliant šią bylą teisme nebeegzistavo ir neegzistuoja, todėl yra pagrindas laikyti, kad jie neatitinka CK 1.98, 4.2 straipsniuose nurodytų nekilnojamojo daikto požymių. Pareiškėja Vandens malūno pamatų egzistavimo faktą įrodinėjo 2021 m. lapkričio 30 d. jos ir suinteresuoto asmens SUA1 pasirašytu Žemės sklypo planu, pateiktu Valstybės įmonei Registrų centras, kuriame statmenai gyvenamojo namo sienai yra nubraižyti Vandens malūno pamatai. Tačiau teismas sprendė, jog vien aplinkybė, kad pareiškėja ir suinteresuotas asmuo pasirašė žemės sklypo planą, kuriame įbraižyti statinio pamatai, savaime nepatvirtina jų buvimo. Iš pateiktų nuotraukų prie 2017 m. rugsėjo 8 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad Žemės sklype yra tik apgriuvusi sienelė lygiagrečiai gyvenamajam namui ir upeliui. Taip pat prie pateiktoje į bylą 2025 m. Teismo ekspertizės akto esančių nuotraukų matyti, kad Žemės sklypo dalis tarp namo ir upelio yra apželdinta žole, tačiau statmenai namo sienų nėra jokių matomų statinio pamatų ar jų konstrukcijų elementų. Pareiškėjos nurodytų Vandens malūno pamatų egzistavimo nepatvirtina ir UAB ,,Statkadma“ 2017 m. birželio 12 d. Kadastrinių matavimų byla. Kadastrinių matavimų byloje Vandens malūno statybos pradžios ir pabaigos metai nurodyti 1940 metai, o pamatai – akmenbetonio. Tačiau Vilniaus apskrities archyvo pateiktame 1964 m. lapkričio 18 d. pastatų inventorizacijos apraše įrašytas (duomenys neskelbtini) vandens malūnas, kurio statybos metai 1932, nurodyta, kad pamatai – akmuo, o iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad lygiagrečiai namui ir upeliui esančios apgriuvusios sienelės dalis yra iš betono ir tik jos nedidelė dalis iš aptrupėjusio akmenbetonio, apžėlusio žole. Be to, suinteresuotas asmuo į bylą pateikė 2022 m. rugsėjo 16 d. Žemės sklypo su statiniais kadastrinių matavimų bylą, tačiau pareiškėjos minimi Vandens malūno pamatai joje nepažymėti. Teismas vertino, kad pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių jos įrodinėjamų Vandens malūno pamatų egzistavimą. Nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį institutas skirtas ne sąlygoms teisinei registracijai sudaryti, o asmens, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tam tikrą įstatyme nustatytą laiką, nuosavybės teisei pripažinti (CK 4.68 str. 1 dalis).
Teismas pažymėjo, kad Valstybės įmonė Registrų centras 2017 m. birželio 30 d. sprendimu atsisakė pareiškėjai įregistruoti nuosavybės teises į Vandens malūno pamatus, motyvuodamas, kad UAB ,,Statkadma“ 2017 m. birželio 12 d. parengtoje nekilnojamojo daikto – fizikai pažeisto vandens malūno, esančio (duomenys neskelbtini), liekanos (pamatai) neatitinka nekilnojamojo turto objektams keliamų reikalavimų ir nelaikytini nekilnojamojo turto kadastro objektais. Šio sprendimo pareiškėja neskundė. Taigi nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygos yra byloje įrodinėtinos aplinkybės, todėl vien tai, kad pareiškėja kreipėsi į teismą, deklaruodama, jog yra ginčo malūno išlikusių dalių valdytoja, o jų valdymas atitinka CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, savaime nesudaro pagrindo tenkinti jos pareiškimą. Pareiškėjai teko įrodinėjimo našta pagrįsti, ne tik aplinkybę, kad ji yra jos minimo vandens malūno išlikusių dalių valdytoja, tačiau ir aplinkybę, kad jos nurodomas daiktas realiai egzistuoja, o jo valdymas atitinka įstatymo jam keliamus reikalavimus. Teismo vertinimu, pareiškėja šioje byloje jai tenkančios įrodinėjimo naštos neįvykdė (CPK 12, 178, 185 straipsnis).
Teismas akcentavo, kad pati pareiškėja neneigė, jog Vandens malūnas sudegė ir neišliko. Iš esančių byloje nuotraukų matyti, kad Žemės sklype esanti akmenbetonio sienelės dalis yra apgriuvusi, ištrupėjusi, apaugusi žole, todėl abejotina, kad buvę Žemės sklypo savininkai ar pareiškėja visą laikotarpį nuo 1979 m. ginčo pastatą valdė kaip savą, juo naudojosi, rūpinosi ir prižiūrėjo. Todėl pareiškėjos nurodyti faktai yra nepakankami patvirtinti faktą, kad ji 10 metų naudojo jos nurodomus Vandens malūno pamatus, kaip savus. Teismas vertino, kad byloje nepakanka duomenų konstatuoti, jog pareiškėja kokius nors Vandens malūno pamatus įgijo pagal įgyjamąją senatį ir sprendė, kad pareiškėja neįrodė ir nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygos – teisėto daikto valdymo (CK 4.23, 4.68 straipsniai).
Teismas atkreipė dėmesį, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtina, jog įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pradėtas įgyvendinti privačios nuosavybės teise grindžiamo šalies ūkio (Konstitucijos 46 straipsnis) formavimas, ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas privačion nuosavybėn buvo vykdytas 1991 m. vasario 28 d. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Buvo leidžiami specialieji įstatymai, taip pat poįstatyminiai teisės aktai, numatantys galimybę piliečiams privatizuoti valstybės ir savivaldybių turtą, taip pat turtą, anksčiau valdytą sovietinių kolūkių ir tarybinių ūkių. Iš iki Nepriklausomybės atkūrimo 1964 m. Civilinio kodekso (toliau – CK) galiojusių nuostatų teismas nustatė, kad socialistinė nuosavybė yra: valstybinė (visaliaudinė) nuosavybė; kolūkinė-kooperatinė nuosavybė; profsąjungų, ir kitokių visuomeninių organizacijų nuosavybė (1964 m. CK 95 straipsnis). Kolūkiai, kitokios kooperatinės organizacijos, jų susivienijimai valdo jiems nuosavybės teise priklausantį turtą, naudojasi ir disponuoja juo pagal savo įstatus (nuostatus) (1964 m. CK 102 straipsnio 1 dalis). Teisė disponuoti turtu, kuris yra kolūkių, kitokių kooperatinių organizacijų, jų susivienijimų nuosavybė, priklauso išimtinai patiems savininkams (1964 m. CK 102 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju iš byloje pateikto 1965 m. gruodžio 11 d. turto perdavimo akto, matyti kad ,,(duomenys neskelbtini)“ kolūkis Vandens malūną, kurio pamatus įgyjamosios senaties būdu siekia įgyti pareiškėja, perdavė ,,(duomenys neskelbtini)“ valstybiniam ūkiui, t. y. valstybinei įmonei, kurios žemė, technika, pastatai ir produkcija priklausė valstybei. Sistemiškai aiškindamas šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, teismas konstatavo, jog valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačion nuosavybėn kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei transformuotis į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).
Teismas sprendė, jog pareiškėja, neįrodė CK 4.68 – 4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygų egzistavimo, todėl jos pareiškimas netenkintas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kuriuo teismo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patikslintą pareiškimą patenkinti ir nustatyti, kad PRS1 įgyjamosios senaties pagrindu įgijo asmeninės nuosavybės teisę į Pagalbinį pastatą – Vandens malūną, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).
Pirmosios instancijos teismui buvo pateikta pakankamai rašytinių įrodymų, jog Žemės sklypo rytinėje dalyje, kur jis ribojasi su (duomenys neskelbtini) upe, yra išlikę ir gerai išsilaikę, tačiau lig šiol Nekilnojamojo turto registro neįregistruoti, buvusio (duomenys neskelbtini) vandens malūno pamatai. Buvo nurodyta, kad minėtą faktinę aplinkybę patvirtina ne tik 2017 m. rugsėjo 30 d. sudarytas Žemės sklypo planas, kuriame minėtų pamatų vieta Žemės sklype yra pažymėta įrašu „pamatai“, bet ir Vilniaus apskrities archyve esantys su (duomenys neskelbtini) vandens malūnu bei jo buvimo Žemės sklype faktu susiję dokumentai: 1) 1937 m. gegužės 25 d. Vandens statinio (duomenys neskelbtini) upėje (duomenys neskelbtini) kaime orientacinis planas, 2) 1964 m. lapkričio 18 d. Pastatų inventorizacijos apyrašas ir 3) 1964 m. gruodžio 11 d. aktą. 2017 m. birželio 15 d. pareiškėjos iniciatyva UAB „Statkadma“ matininkė J. D. atliko išlikusios (duomenys neskelbtini) vandens malūno dalies (pamatų) matavimus ir parengė Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad 2021 m. lapkričio 30 d. pareiškėjos PRS1 ir suinteresuoto asmens SUA1 , pasirašytame Žemės sklypo plane, kuris ir šiuo metu yra įregistruotas VĮ „Registrų centras“, minėtoje Žemės sklypo vietoje nurodyti statinio pamatai „savaime nepatvirtina jų buvimo“. Teismas neteisingai įvertinimo ir šalių paaiškinimus, o ypač ir priešingą interesą byloje turėjusio suinteresuoto asmens SUA1 paaiškinimą, kad iki gaisro malūno pastato siena buvo iki pat (duomenys neskelbtini) upelio kranto. Būtent taip buvusio (duomenys neskelbtini) pastato lokacija žemės sklype ir yra nurodyta 1937 m. gegužės 25 d. Vandens statinio (duomenys neskelbtini) upėje (duomenys neskelbtini) kaime orientaciniame plane ir ji iš esmės sutampa su šiuo metu galiojančiame Žemės sklypo plane nurodytų „pamatų“ buvimo vieta. Pirmosios instancijos teismas taip pat galimai padarė neteisingą išvadą, kad Vilniaus apskrities archyvo pateiktame 1964 m. lapkričio 18 d. pastatų inventorizacijos apraše esantis įrašas, jog (duomenys neskelbtini) vandens malūnas, kurio statybos metai 1932 ir kurio pamatai yra nurodyti santrauka „akm.“, kas teismo nuomone reiškia akmenį, o ne akmenbetonį, kaip yra nurodyta UAB „Statkadma“ matininkės J. D. atliktų išlikusios (duomenys neskelbtini) vandens malūno dalies (pamatų) kadastrinių matavimų byloje. Išlikusių minėto malūno pamatų faktą, pirmosios instancijos teismas ignoravo ir pagal byloje esančiame 2025 m. Teismo ekspertizės akte esančių nuotraukas, kurias vertindamas teismas taip pat tik „pamatė“, kad „Žemės sklypo dalis tarp namo ir upelio yra apželdinta žole, tačiau statmenai namo sienų nėra jokių matomų statinio pamatų ar jų konstrukcijų elementų.“
Pirmosios instancijos teismas padarydamas galutinę išvadą, kad pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių jos įrodinėjamų Vandens malūno pamatų egzistavimą, apskritai pasirėmė tik priešingą interesą šioje byloje turinčio suinteresuoto asmens SUA1 į bylą pateiktu 2022 m. rugsėjo 16 d. Žemės sklypo su statiniais kadastrinių matavimų byla (tiksliau – joje esančiu planu), kurioje tyčia yra nepažymėti pareiškėjos minimi Vandens malūno pamatai. Tačiau teismas neatsižvelgė į pareiškėjos atstovo išsakytą pastabą, kad minėta kadastrinių matavimų byla apskritai neturi įrodomosios galios, kadangi ji nėra įregistruota viešajame nekilnojamojo turto, todėl negali būti ir tinkamu bei teisėtu Žemės sklypo kadastro duomenų įregistravimo pagrindu.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo dalyje, pasisakydamas neva dėl teisėto daikto valdymo pats pripažino, jog iš esančių byloje nuotraukų matyti, kad Žemės sklype esanti akmenbetonio sienelės dalis yra apgriuvusi, ištrupėjusi, apaugusi žole. Tokiu būdu teismas pats prieštarauja savo aukščiau nurodytiems teiginiams, kad pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių jos įrodinėjamų Vandens malūno pamatų egzistavimą. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl minėto malūno pamatų egzistavimo fakto, privalėjo vadovautis byloje pateiktuose dokumentuose, tame tarpe ir archyviniuose, esančia informacija, matininko bei antstolio vietoje nustatytais faktais bei šalių duotais paaiškinimais ir neturėjo pagrindo remtis vien tik šiai dienai nuo 1937 m. išlikusių minėtų pamatų konstrukcijų prastos techninės būklės faktu ir tai vertinti kaip esminę priežastį jų neįregistravimui.
Bylos nagrinėjimo metu suinteresuotas asmuo SUA1 patvirtino, kad iki 1980 m. gaisro Malūno pastatas buvo iki pat upės kranto. Ši aplinkybės taip pat yra užfiksuota ir jau minėtame 1937 m. gegužės 25 d. Vandens statinio (duomenys neskelbtini) upėje (duomenys neskelbtini) kaime orientaciniame plane, todėl tai paneigia suinteresuoto asmens procesiniuose dokumentuose išdėstytus teiginius, kad „išlikę griuvėsiai yra ne Vandens malūno pamatai, tačiau malūno užtvankos ar atraminės sienelės dalis“ bei teismo skundžiamame sprendime padarytą neteisingą išvadą, jog „Žemės sklype yra tik apgriuvusi sienelė lygiagrečiai gyvenamajam namui ir upeliui“. Šioje vietoje yra svarbu paminėti, kad viena buvusio Malūno pastato pamatų dalis (lygiagreti upeliui) yra ir šiuo metu esančio Gyvenamojo namo pamatų konstrukcijos dalis, t. y. į upės pusę orientuota jo išorinė siena yra pastatyta ant 1937 m. pastatyto (duomenys neskelbtini) vandens malūno pamato dalies.
Įstatymuose nėra pateikta buvusio (nekilnojamojo) daikto išnykimo samprata. Išnykęs – t. y. visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar nugriautas (kurio likusios dalys yra giliau kaip 0,5 m po žemės paviršiumi) – statinys negali būti remontuojamas ar rekonstruojamas, nes nebėra remonto ar rekonstrukcijos objekto. Toks išnykęs statinys gali būti atkurtas (atstatytas) naujo statinio statybos būdu. Naujo statinio ar jo dalies (nebaigto statinio) pastatymas yra savarankiškas pagrindas suformuoti naują nekilnojamąjį daiktą ir įregistruoti jį bei daiktines teises į jį viešame registre. išlikusi 1937 m. pastatyto (duomenys neskelbtini) vandens malūno pastato dalis nėra visiškai sugriuvusi, sunaikinta ar nugriauta, todėl ji gali būti visiškai ar iš dalies atkurta dviem būdais (dviem statybos rūšimis): 1) rekonstrukcija; 2) kapitaliniu remontu. Tokio statinio, šiuo atveju jo pamatų, registracija gali būti ne tik įteisinamos tokio statinio savininko nuosavybės teisės, bet ir būti užtikrina, kad viešame registre būtų įregistruoti tikrovę atitinkantys Žemės sklypo kadastriniai duomenys.
Paminėtina kasacinio teismo praktika analogiškoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017, kurioje priešingai nei šioje byloje esamai faktiniai situacijai, buvo netenkintas reikalavimas išregistruoti natūroje žemės paviršiuje neišlikusio pastato pamatų likučių, išskyrus tik esančius po žemė 10- 60 cm gylyje. Šioje byloje kasacinio teismo teisėjų kolegija suformavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: tik nustačius statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo faktą – t. y. kad statinio konstrukcijų nelikę arba likusios tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančiosios konstrukcijos (požeminio statinio, t. y. statinio, kurio visos konstrukcijos arba didžioji jų dalis buvo po žemės paviršiumi, atveju – kai nelikę visų statinio laikančiųjų konstrukcijų), išskyrus atvejus, kai statinio ar jo dalių griovimo darbai atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu, laikytina, kad statinys yra išnykęs, todėl jis ir daiktinės teisės į jį turi būti išregistruoti. Todėl, šiuo atveju analogiškai sprendžiant klausimą dėl išlikusio Malūno pastato dalies pamatų ir daiktinių teisių į jį įregistravimo Nekilnojamojo turto registre, teisiškai reikšminga aplinkybe laikytina tai, ar šiuo metu buvusio statinio dalis nėra išnykusi – t. y. nėra visiškai sugriuvusi, sunaikinta ar nugriauta (jei nugriautas – ar statinio ar jo dalių griovimo darbai atlikti ne statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu). Konstatavus Malūno pastato dalies pamatų buvimo natūroje faktą, kas paneigia buvusio Malūno pastato visiško neišlikimo faktą, statinys nėra laikomas išnykusiu, todėl jis turi būti ir įregistruotas viešajame registre. Ir atvirkščiai – nesant pagrindo konstatuoti statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo, nėra pagrindo jo laikyti išnykusiu, taigi, ir atsisakyti įregistruoti jį ir daiktines teises į jį.
Byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, kad esami išlikę 1937 m. pastatyto (duomenys neskelbtini) vandens malūno pastato pamatai galimai yra galimai savavališkos statybos objektas, kurio pagrindu gali būti taikomos savavališkos statybos pasekmės. Byloje šioje dalyje nebuvo nustatyta ir jokių kitų savavališkos statybos faktų, todėl galima pagrįstai konstatuoti, jog tik nuo šiuo metu minėto nekilnojamojo objekto savininko valios gali priklausyti tolesnis šio pastato dalies likimas, t. y. jo atstatymas ar visiškas nugriovimas. Papildomai nurodome, kad (duomenys neskelbtini) vandens malūno pastatas yra nurodytas bei aprašytas minėtame 1937 m. gegužės 25 d. Vandens statinio (duomenys neskelbtini) upėje (duomenys neskelbtini) kaime orientaciniame plane (Patikslinto pareiškimo priedas Nr. 4), kuris yra pasirašytas tuometinių valdžios atstovų, kas eliminuoja bent kokius teiginius apie šio statinio tuometinį statybos neteisėtumą
Šalies argumentai
Pareiškėja atkreipia apeliacinės instancijos dėmesį į skundžiamajame sprendime nurodytus teiginius, kad sutinkamai su byloje pateiktu Vilniaus miesto Tarybos vykdomojo komiteto 1979 m. liepos 12 d. potvarkiu Nr. 381 buvo leista atstatyti sudegusį medinį gyvenamąjį namą, taip pat nurodant, jog „nugriauti pagalbinius, projekte nepažymėtus, savavaliai pastatytus statinius bei įrenginius“. Šioje vietoje apeliantė pastebi, kad šis reikalavimas liečia kitus žemės sklype buvusius pagalbinius pastatus, nenurodant malūno statinio. Pareiškėja teikia apeliacinės instancijos teismui papildomai 2026 m. gegužės 12 d. Ekspertinio tyrimo aktą, kuriame yra padaryta tokia ekspertinio tyrimo išvada „Istorinio teritorijos konteksto analizė, tyrime pateiktų planų bei šiuolaikinių aeronuotraukų analizė leidžia teigti, kad sudegusio malūno išlikę pamatai yra (duomenys neskelbtini) (4.3 - 4.5 paveiksluose pažymėtas tašku „C“). Ekspertinio tyrimo metu nustatyta, kad pastato, esančio (duomenys neskelbtini) (žemės sklypo unik. Nr. (duomenys neskelbtini)), išlikusios konstrukcijos yra iškilusios virš žemės paviršiaus apytiksliai siekia apie 0,92 m. Tai reiškia remiantis STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ apibrėžimais, kad statinys, esantis (duomenys neskelbtini) (Žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nėra nugriautas (neišnykęs).“
Byloje nėra jokių duomenų bei tokių nenurodė ir SUA1 , o taip pat ir valstybės interesus šioje civilinėje byloje atstovaujanti VĮ „Turto bankas“, kad Žemės sklype yra viešajame registre įregistruotas koks nors valstybei priklausantis nekilnojamasis turtas. Be to ir pats SUA1 savo atsiliepime pripažino, kad valstybė ilgą laiką faktiškai neįgyvendina savo nuosavybės teisių, t. y. nesirūpina minėtu turtu ir jo neprižiūri. Sprendžiant iš suinteresuoto asmens SUA1 šioje byloje išdėstytų argumentų bei atsiliepimo teiginio, jog jam natūroje „jokie malūnų pamatai nėra išlikę“, nes „toks nekilnojamojo turto objektas fiziškai neegzistuoja“, yra akivaizdu, kad jokių nuosavybės teisių į išlikusius (duomenys neskelbtini) malūno pamatus neįgyvendina ir pats SUA1 .
Faktinė aplinkybė, kad tarybiniu laikotarpiu (duomenys neskelbtini) vandens malūnas priklausė valstybei, šios bylos dalyko kontekste apskritai nėra svarbi. Pirma, ir taip yra visiems žinoma aplinkybė, kad tarybiniu laikotarpiu visa Lietuvos žemė kartu bei visi gamybiniai pastatai bei įranga priklausė valstybei. Antra, sutinkamai su būtinomis nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi fakto konstatavimo sąlygomis, o ypač ir į įstatyme įtvirtintą reikalavimą, jog „valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų“ yra svarbu kam nekilnojamasis daiktas priklausė per paskutinius 10 metų, o ne per šio daikto atskirus istorinius laikotarpius.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Turto bankas atsiliepimu prašo apeliacinį skundą nagrinėti atsižvelgiant į atsiliepime nurodytus argumentus.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo turtas neegzistuoja, yra nugriautas (neišlikęs). Šiuo atveju Nekilnojamojo turto registre išrašas neatspindi realios faktinės situacijos ir turėtų būti sprendžiamas klausimas ne dėl nuosavybės teisės pripažinimo, bet, matininkams parengus taip vadinamą „nulinę“ kadastrinių matavimų bylą, kreipiamasi į VĮ Registrų centrą dėl neišlikusio turto išregistravimo.
Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisykles (toliau – Taisyklės) (patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-05-26 nutarimas Nr. 634), kurių 3.2.1 punkte išaiškinta, kad realizuotinus statinius ar jų dalis perima centralizuotai valdomo valstybės turto valdytojas (VĮ Turto bankas), o 3.2.2 punkte nurodyta, kad nerealizuotinus statinius ar jų dalis – kitos valstybės ar savivaldybių institucijos. Akivaizdu, kad šiuo atveju turtas nėra išlikęs, yra tik istorinis įrašas viešame registre, todėl toks turtas nėra realizuotinas.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo SUA1 atsiliepimu teismo prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjos bei jos sutuoktinio pateikti rašytiniai įrodymai įrodo, kad vandens malūnas pastatytas 1932 m. 1964 m. lapkričio 18 d. pastatų inventorizacijos apyraše nurodyta, kad inventorizuojamo (duomenys neskelbtini) vandens malūno pamato medžiagos yra akmuo, sienos ir grindys – medinės, stogo danga – šiferis. 1964 m. gruodžio 11 d. turto perdavimo aktu vandens malūnas, kurio nusidėvėjimas 1964 m. siekė 70 proc. iš kolūkio „(duomenys neskelbtini)“ buvo perduotas tarybiniam ūkiui „(duomenys neskelbtini)“. Šalims yra žinoma, kad vandens malūnas kartu su namo dalimi, buvęs kadaise šalia (duomenys neskelbtini) namo, sudegė. Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto Vyriausiosios architektūros ir planavimo valdybos 1979 m. liepos 13 d. potvarkiu Nr. 6/1199 V. R. (duomenys neskelbtini), leista atstatyti sudegusį medinį gyvenamąjį namą, nekeičiant statybinių konstrukcijų medžiagos ir nedidinant gyvenamojo ploto. V. R. tuo pačiu įpareigotas atlikti namo teisinę registraciją, bei sutvarkyti individualios valdos kiemą bei visą sklypą ir nugriauti pagalbinius, projekte nepažymėtus, savavaliai pastatytus statinius, bei įrengimus. Nei viename testamente ar paveldėjimo liudijime nėra duomenų apie tai, kad paveldimas Žemės sklypas kartu su vandens malūno pamatai ar liekanomis.
Šalies argumentai
Pareiškėjos nurodomas neva nekilnojamas daiktas neatitinka visų būtinų nekilnojamojo daikto kadastrinius duomenis, kuriuos imperatyviai nustato Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 2 dalis. Aplinkybes, kad prašomas registruoti statinių kadastre daiktas neatitinka keliamų statiniui reikalavimų patvirtina byloje esantys kiti rašytiniai įrodymai, įskaitant pačios pareiškėjos iniciatyva atliktas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, bei kitoje byloje atliktos teisminės ekspertizės fotofiksacijas, iš kurių matyti, kad ginčo vietoje palei upę faktiškai egzistuoja tik viena betoninė konstrukcija, tikėtina buvusi malūno atrama, tačiau nėra išlikusių objektyvių nekilnojamojo daikto požymių ar kadastrinių parametrų. Vandens malūnas nuo 1964 m. gruodžio 12 d. perdavus malūną iš kolūkio „(duomenys neskelbtini)“ tarybiniam ūkiui „(duomenys neskelbtini)“ perėjo valstybės nuosavybėn. Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačion nuosavybėn kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei transformuotis į privačiąją.
Byloje esantis 1979 m. liepos 13 d. Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto Vyriausiosios architektūros ir planavimo valdybos potvarkis Nr. 6/1199 patvirtina, kad po gaisro V. R. buvo leista atstatyti tik sudegusį gyvenamąjį namą, nekeičiant statybinių konstrukcijų medžiagos ir nedidinant gyvenamojo ploto. Tuo pačiu potvarkiu V. R. buvo įpareigotas sutvarkyti individualios valdos kiemą ir visą sklypą bei nugriauti projekte nepažymėtus, savavališkai pastatytus statinius ir įrenginius. Bylos duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būtent šio administracinio įpareigojimo pagrindu buvo pašalintas ir sudegęs, neįregistruotas bei teisės aktų nustatyta tvarka neįteisintas vandens malūnas ar jo likučiai. Todėl pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstos išvados, jog Pareiškėja negali įgyjamąja senatimi siekti įteisinti objekto, kurio pašalinimas buvo nustatytas kompetentingos institucijos aktu dar 1979 m.
Pagal galiojantį teisinį reguliavimą įgyjamoji senatis gali būti taikoma tik tokiam daiktui, kuris gali būti civilinės apyvartos objektu ir kurio atžvilgiu apskritai galimas nuosavybės teisės įgijimas. Tuo tarpu valstybės nuosavybėn perėjęs nekilnojamasis turtas, kuris nebuvo privatizuotas ar kitaip įstatymų nustatyta tvarka teisėtai perleistas privatiems asmenims, negali būti įgytas įgyjamąja senatimi. Dėl šios priežasties vien jau valstybės nuosavybės aplinkybė savaime eliminuoja galimybę tenkinti pareiškėjos pareiškimą
Pareiškėja kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują rašytinį įrodymą – eksperto L. U. ekspertinio tyrimo aktą, kuriuo grindžia apeliaciniame skunde naujai dėstomas faktines aplinkybes dėl išlikusios virš žemės paviršiaus konstrukcijos aukščio, bei įrodinėja aplinkybes, kurios galėjo ir turėjo būti įrodinėjamos pirmosios instancijos teisme. Pareiškėja nenurodo ir nepagrindžia aplinkybių, sudarančių CPK 314 straipsnio nustatytas išimtis. Juolab, pareiškėjai aplinkybės, susijusios su tuo, kad nekilnojamasis daiktas, į kurį prašoma nustatyti nuosavybės teisę įgyjamąja senatimi, neatitinka statiniui ir nekilnojamojo turto objektui keliamų būtinųjų kadastro reikalavimų, t. y. neturi esminių geometrinių parametrų (pločio, ilgio, aukščio, tūrio, skersmens ar kitų statiniui būdingų charakteristikų), buvo žinomos gerokai anksčiau nei buvo inicijuotas šios bylos nagrinėjimas. Tai patvirtina 2017 m. pareiškėjos gautas VĮ Registrų centro sprendimas Nr. VILKS-2148, kuriame šios aplinkybės buvo konstatuotos ir kuris, kaip paaiškėjo bylos nagrinėjimo metu, Pareiškėjos nebuvo apskųstas įstatymų nustatyta tvarka. Todėl nėra pagrindo teigti, kad poreikis pateikti naują įrodymą apeliacinės instancijos teisme atsirado vėliau ar kad atitinkamos aplinkybės Pareiškėjai anksčiau nebuvo žinomos.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo SUA4 atsiliepimu prašo apeliacinį skundą patenkinti. Atsiliepime nurodo, kad šiuo metu dalis, po 1979 m, įykusio gaisro minėtų (duomenys neskelbtini) vandens malūno pamatų yra užpilti gruntu. Šiuos darbus 2017 m. suinteresuotas asmens SUA1 iniciatyva atliko jo žentas A. J.. Tokiu būdu, minėtas priešingą interesą šioje baloje turintis asmuo mėgino pakenkti mums nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus tuo metu Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-27131-600/2017, kurioje jau buvo kilęs ginčas dėl minėto pamatų buvimo fakto žemės sklype (duomenys neskelbtini). Tada minėtas asmuo gruntu užpylė ir dalį malūno pamatų, šioje vietoje atvežtiniu gruntu užpildamas žemę apie 20-40 cm aukščio grunto sluoksniu.
Motyvuojamoji dalis
Civilinė byla nutrauktina
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas pripažinti, jog ji įgijo nuosavybės teisę į konkretų nekilnojamojo turto objektą įgyjamosios senaties būdu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti, jog pareiškėja įgyjamosios senaties pagrindu įgijo asmeninės nuosavybės teise Pagalbinį pastatą – Vandens malūną, kurio baigtumas 11 proc. Savo poziciją grindė iš esmės tuo, kad egzistuoja visos įstatymo numatytos įgyjamosios senaties sąlygos. Nurodė, kad niekas neturi nuosavybės teisių į ginčo objektą, daiktas yra ir valdomas kaip savo daugiau kaip 10 metų, teisėtai ir sąžiningai. Pareiškėja daiktu rūpinasi, prižiūri.
Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos prašymo dėl to, kad: 1) pareiškėja neįrodė, kad Vandens malūnas realiai egzistuoja ir gali būti vertinamas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas; 2) Vandens malūnas 1965 m. gruodžio 11 d. turto perdavimo aktu buvo perduotas ,, (duomenys neskelbtini)“ tarybiniam ūkiui, t. y. valstybinei įmonei, todėl jo negalima įgyti remiantis įgyjamosios senaties institutu; 3) nėra duomenų, patvirtinančių, kad Žemės sklype buvo leista atstatyti sudegusį Vandens malūną, po gaisro išlikę likučiai turėjo būti iš Žemės sklypo pašalinti; 4) pareiškėjos nurodyti faktai yra nepakankami patvirtinti faktą, kad ji 10 metų naudojo jos nurodomus Vandens malūno pamatus, kaip savus.
Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nurodydama, jog ji į bylą pateikė pakankamai įrodymų, kuriuos teismas netinkamai vertino, patvirtinančių, jog Vandens malūno pamatai yra gerai išsilaikę ir juos galima vertinti kaip nekilnojamojo turto objektą. Taip pat pažymi, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog Vandens malūnas yra savavališkos statybos objektas ir įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog ginčo objektas yra valstybei priklausantis turtas. Aplinkybė, kad tarybiniu laikotarpiu Vandens malūnas priklausė valstybei, nėra teisiškai svarbi.
Dėl naujų įrodymų (ne)prijungimo prie bylos
Bendroji taisyklė ta, kad apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ribojamas (CPK 314 straipsnis, 338 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, nutarties 37–38 punktai).
Naujų įrodymų teikimas apeliacinės instancijos teisme yra bendros ribojimo taisyklės išimtis, dėl to ji negali būti aiškinama per plačiai. Kasacinio teismo praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas).
Apeliantė kartu su pateiktu apeliaciniu skundu teismui pateikė 2026 m. gegužės 12 d. ekspertinio tyrimo aktą, kurio objektas – ekspertinis tyrimas atliktas pagal 2026 m. gegužės 5 d. ekspertinio tyrimo rangos sutartį Nr.20260505. Sudegusio malūno pamatai, esantys (duomenys neskelbtini) (žemės sklypo un. Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliaciniame skunde dėl naujai pateikto įrodymo apeliantė nurodo, kad ekspertiniame akte yra padaryta ekspertinio tyrimo išvada, jog ginčo statinys nėra nugriautas (neišnykęs), išlikusios konstrukcijos yra iškilusios virš žemės paviršiaus apytiksliai siekia apie 0,92 m. Pažymėjo, kad šis ekspertinis tyrimas buvo atliekamas jau po ginčijamo 2026 m. balandžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje priėmimo, jo būtinybė atsirado šio apeliacinio skundo rengimo metu, tikslu paneigti minėto teismo sprendime nustatytas faktines aplinkybes bei netinkamą jų kvalifikavimą, o taip pat pagrįsti šio skundo argumentus ir motyvus.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacinės instancijos teisme atliekama pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo priimtus, ištirtus bei įvertintus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai duomenų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar tinkamai ištyrė ir teisingai įvertino į bylą pateiktus ir priimtus įrodymus. Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys yra pakankami teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl pateikti nauji įrodymai nepriimami ir nevertinami. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti CPK 314 straipsnyje nurodytos draudimo apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus išimties ir tenkinti apeliantės prašymą dėl naujo įrodymo priėmimo. Apeliantė neįrodė, jog ekspertinį tyrimą atlikti ir jo aktą pateikti jai kliudė objektyvios aplinkybės dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Ginčo objekto (ne)išnykimo klausimas jau buvo iškeltas kitų bylos šalių iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, todėl apeliantei šis argumentas nėra laikytinas nauju ar siurpriziniu. Pažymėtina, kad įrodymų pateikimo ribojimo apeliacinės instancijos teisme vienas iš tikslų yra ir galimybės piktnaudžiauti procesu užkardymas, skatinant bylos dalyvius bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių procesinio lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) ir jau minėto proceso koncentruotumo principų įgyvendinimas. Todėl apeliantės prašymas dėl naujo įrodymo priėmimo netenkinamas.
Dėl naujai pateiktų argumentų apeliaciniame skunde
Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines bei teisines aplinkybes ir išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo procese gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą.
Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2013).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad dalį apeliacinio skundo argumentų sudaro motyvai, susiję ginčo objekto fiziniais matmenimis (pamatų aukščiu, jų gyliu), nors tokių argumentų apeliantė pirmosios instancijos teisme nebuvo nurodžiusi, ir, atitinkamai, pirmosios instancijos teismas jų netyrė. Nors ginčo objekto faktinio išnykimo versija buvo iškelta pirmosios instancijose teisme VĮ Turto bankui nurodžius, jog šiuo atveju nėra išlikusių statinio požymių, leidžiančių buvusį vandens malūną laikyti egzistuojančiu nekilnojamojo turto objektu, apie jo vertinimą kaip išnykusio apeliantė taip pat informuota dar 2017 m. VĮ Registrų centrui atmetus jos prašymą įregistruoti nuosavybę, apeliantė nurodytų motyvų, tame tarpe ir išskirtos kasacinio teismo praktikos, pirmosios instancijos teismui neteikė ir nenurodė. Pakartotinai nurodytina, jog ši aplinkybė nėra laikytina apeliantei siurprizine, dėl ko ji būtų negalėjusi pasisakyti pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantės įvardijami motyvai yra nauji, jie nebuvo pirmosios instancijos teismo įvertinti visų bylos faktinių aplinkybių kontekste, todėl jie apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini, kadangi apeliantė šiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teisme nesirėmė (CPK 306 straipsnio 2 dalis).
Dėl ginčo esmės
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos prašymo, kadangi nustatė, jog: 1) pareiškėja neįrodė, kad Vandens malūnas realiai egzistuoja ir gali būti vertinamas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas; 2) Vandens malūnas 1965 m. gruodžio 11 d. turto perdavimo aktu buvo perduotas ,, (duomenys neskelbtini)“ tarybiniam ūkiui, t. y. valstybinei įmonei, todėl jo negalima įgyti remiantis įgyjamosios senaties institutu; 3) nėra duomenų, patvirtinančių, kad Žemės sklype buvo leista atstatyti sudegusį Vandens malūną, po gaisro išlikę likučiai turėjo būti iš Žemės sklypo pašalinti; 4) pareiškėjos nurodyti faktai yra nepakankami patvirtinti faktą, kad ji 10 metų naudojo jos nurodomus Vandens malūno pamatus, kaip savus.
Dėl nekilnojamojo turto objekto, (ne)egzistavimo
Nagrinėjamu atveju ginčo byloje nėra, kad po 1979 m. sausio 1 d. Žemės sklype įvykusio gaisro, kurio metu, pasak bylos šalių, ginčo objektas sudegė, 1979 m. liepos 13 d. Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto vyriausiojo architektūros ir planavimo valdyba parengė pažymą 6/1199, kurioje nurodyta, kad Vilniaus miesto Tarybos vykdomasis komitetas 1979 m. liepos 12 d. potvarkiu Nr. 381 p, leidžia atstatyti sudegusį medinį gyvenamąjį namą, nekeičiant statybinių konstrukcijų medžiagos ir nedidinant gyvenamojo ploto. Taip pat nurodyta atlikti namo teisinę registraciją, statytojas įpareigotas sutvarkyti individualios valdos kiemą ir visą sklypą bei nugriauti pagalbinius, projekte nepažymėtus, savavaliai pastatytus statinius bei įrenginius, statybos darbų nepradėjus per vienerius metus, leidimas laikomas netekusiu galios.
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aptartą pažymą, sprendė, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog Žemės sklype būtų leista atstatyti ir sudegusį Vandens malūną, todėl, vadovaujantis išduoto namo atstatymui leidimo sąlygoms Vandens malūno po gaisro išlikę likučiai turėjo būti iš Žemės sklypo pašalinti. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog vandens malūno pamatai iškeliant šią bylą teisme nebeegzistavo ir neegzistuoja, todėl yra pagrindas laikyti, kad jie neatitinka CK 1.98, 4.2 straipsniuose nurodytų nekilnojamojo daikto požymių.
Aukščiau minėto Nutarimo 9 punkte nurodyta, jog seni statiniai, kurių valdytojai neturi nė vieno dokumento, išvardyto šio sąrašo 2–6 punktuose, Registre registruojami 2 punkte nurodytų Nekilnojamojo turto registro nuostatų ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka, pateikus prašymą įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir (ar) daiktines teises į jį, kadastrinių matavimų bylą, parengtą pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, ir teismo sprendimą dėl nuosavybės teisės į statinius įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. VĮ Registrų centras nurodė ir apeliantė šių aplinkybių neginčijo, kad 2017 m. birželio 27 d. buvo atmestas apeliantės prašymas įrašyti vandens malūno kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą, nes byloje surinkti duomenys apie Vandens malūną (išlikę tik pamatai) neatitinka nekilnojamojo turto objektams keliamų reikalavimų ir jis nelaikytinas nekilnojamojo turto kadastro objektu, pateikti dokumentai negali būti vertinami kaip dokumentai, vienareikšmiškai patvirtinantys prašomus įrašyti duomenis ir galintys būti pagrindu prašomų duomenų įrašymui į Nekilnojamojo turto kadastrą. Taip pat buvo atmesti ir kiti pareiškėjos panašaus pobūdžio prašymai. VĮ Registrų centras atkreipė dėmesį į tai, kad pateikta 2017 m. birželio 12 d. byla neatitinka Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo reikalavimų, nes byloje Vandens malūnui matininko buvo suteiktas žymėjimas plane (duomenys neskelbtini), tuo tarpu Registre su tokiu pačiu pastato žymėjimu plane (skaičiumi (duomenys neskelbtini)) po 2017 m. birželio 12 d. bylos parengimo, t. y. 2022m. balandžio 11 d., buvo registruotas kitas statinys (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) . Taip pat nustatyta, kad VĮ Registrų centas 2025 m. lapkričio 20 d. sprendimu netenkino pareiškėjos (apeliantės) prašymo įregistruoti SUA1 nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), (duomenys neskelbtini). Sprendime nurodyta, kad buvo įvertinti kartu su prašymu pateikti dokumentai (Nekilnojamojo turto registro informacinės sistemos posistemėje „Matininkas“ parengta nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų byla, Vilniaus apskrities archyvo 2015 m. rugpjūčio 7 d. pažyma Nr. (8.12) V5-1343 apie įrašus ūkinėse knygose „Dėl (duomenys neskelbtini) kaimo vandens malūno“ ir nuspręsta prašymą atmesti, kadangi pateikti dokumentai nepatvirtino SUA1 nuosavybės teisių atsiradimo į minėtą pastatą.
Statybos įstatymo 2 straipsnio 84 dalis numato, jog statinys yra nekilnojamasis daiktas (pastatas arba inžinerinis statinys), turintis laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad gyvenamojo namo pamatai yra statinio dalis, tai yra viena iš pagrindinių jo laikančiųjų konstrukcijų. Jeigu tai yra statomo pastato dalis, tai gali būti vertinama kaip naujai kuriamo nekilnojamojo daikto dalis. Dėl įvairių priežasčių nunykusio pastato pamatai pirmiausia vertintini kaip faktiškai išlikusios buvusio statinio liekanos, nes statinio atstatymas ant jų susijęs su pamatų būklės ištyrimu, sutvirtinimu ar net jų atkūrimu, priklausomai nuo būklės. Iš esmės tai reikštų naują statybą. Vien nunykusio pastato pamatų egzistavimo faktas nėra pakankama aplinkybė išvadai, kad namų valdoje statinys yra išlikęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2004). Išlikę pamatai nelaikytini statiniais Statybos įstatymo 2 straipsnio 84 dalies prasme, todėl pamatai, nepaisant jų būklės, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu nelaikytini Nekilnojamojo turto kadastro objektu. Dėl šios priežasties pamatai, net ir nustačius prašomą faktą, negalėtų būti įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Neišlikus statiniui, kurio buvimo faktą konkrečiame žemės sklype prašoma nustatyti, jie negalėtų būti registruojami Nekilnojamojo turto registre (Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1512-945/2023).
Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėja nagrinėjamu atveju visų pirma siekia, kad teismo sprendimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo būtų kaip viena iš sąlygų teisiškai įregistruoti vandens malūną viešajame registre, o ne tam, kad būtų pripažinta jos savininke. Remiantis kasacinio teismo praktika, nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį institutas skirtas ne sąlygoms teisinei registracijai sudaryti, o asmens, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tam tikrą daiktą įstatyme nustatytą laiką, nuosavybės teisei pripažinti (CK 4.68 straipsnio 1 dalis) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2009). Kita vertus, nuosavybės teisę įgyti galima į konkretų nekilnojamojo turto objektą, o ginčo pamatai, kaip minėta, negali būti vertinami kaip statinys Statybos įstatymo 2 straipsnio 84 dalies prasme. Atitinkamai, ginčo pamatai nėra laikytini nekilnojamojo turto kadastro objektu Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, joks nekilnojamojo turto objektas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registre nėra registruotas (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Dėl to spręstina, jog iš esmės įgyjamosios senaties institutas nagrinėjamu atveju negalėtų būti taikomas nesant nekilnojamojo turto objekto. Apeliantės argumentai dėl vandens malūno ankstesnio įtvirtinimo dokumentuose (1937 m., 1964 m.) nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės, kadangi pats objektas po gaisro nėra išlikęs, o likusi pamatų dalis nėra laikytina statiniu ir / ar galimu kadastro objektu. Atitinkamai, ginčo pamatų įtraukimas į žemės sklypo planus ir jų pareiškėjos subjektyvus vertinimas kaip konkretaus nekilnojamojo turto objekto, nekeičia jų aukščiau aptarto teisinio statuso.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, spręstina, jog neišlikus statiniui, kuris galėtų būti registruojamas Nekilnojamojo turto registre, prašomas nustatyti juridinis faktas nesukeltų apeliantei teisinių pasekmių. Pareiškėjos prašomas nustatyti faktas nėra materialinio teisinio pobūdžio juridinis faktas, kurio pagrindu pareiškėjai atsiranda teisės ir pareigos. Dėl to pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ginčo objektas iš esmės neegzistuoja, jis nėra vertinamas kaip nekilnojamojo turto objektas, turėjo civilinę bylą nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 punktas) (žr. pvz., Vilniaus apygardos teismo 2021 m. vasario 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2S-530-656/2021, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. gruodžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2S-1512-945/2023).
Apeliacinės instancijos teismas nustatytų aplinkybių kontekste taip pat pažymi, kad 1965 m. gruodžio 11 d. turto perdavimo aktu ,, (duomenys neskelbtini)“ kolūkis Vandens malūną, kurio pamatus įgyjamosios senaties būdu siekia įgyti pareiškėja, perdavė ,, (duomenys neskelbtini)“ valstybiniam ūkiui, t. y. valstybinei įmonei, kurios žemė, technika, pastatai ir produkcija priklausė valstybei. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Pasisakydamas dėl pirmojo atvejo, kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008). Atsižvelgiant į tai, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalies norma – imperatyvioji, joje įtvirtinto draudimo negalima paneigti remiantis CK 1.5 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta teismo pareiga aiškinant ir taikant įstatymus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Dėl to nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
Iki Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo tarybinių ūkių sukurti daiktai buvo valstybės nuosavybė. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, buvo pradėtas įgyvendinti privačios nuosavybės teise grindžiamo šalies ūkio (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis) formavimas, ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas privačion nuosavybėn buvo vykdytas Butų privatizavimo įstatymo, taip pat Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011).
CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti daiktą sietinas su jo priklausymu valstybei nuosavybės teise, o ne su šios teisės registracija, tai nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra ar nėra registruotas valstybės vardu. Nagrinėjamu atveju ginčo nėra, kad Vandens malūnas dar sovietiniais laikais buvo perduotas tarybiniam ūkiui, o atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, jis galėjo (jei būtų išlikęs) būti privatizuotas įstatymų nustatyta tvarka. Byloje nėra duomenų, kad ginčo objektas yra privatizuotas. Remiantis aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika, valstybinės nuosavybės teisinės registracijos nebuvimas ar valstybės neveikiamas nesudaro pagrindo paneigti CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl ginčo objektas negalėtų būti įgytas įgyjamosios senaties pagrindu.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, išanalizavęs ir įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, konstatuoja, kad nesant ginčo objekto, kaip nekilnojamojo turto objekto, pareiškimo dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu patenkinimas nesukeltų pareiškėjai jokių teisinių pasekmių. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra panaikinamas ir civilinė byla nutraukiama (CPK 293 straipsnio 1 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).
Civilinę bylą nutraukus, apeliantei grąžinamas jos už pareiškimą ir apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
CPK 94 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Bylos ar jos dalies nutraukimas yra bylos (jos dalies) užbaigimas nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-326-701/2021, 57 punktas).
Sprendžiant šį procesinį klausimą, t. y. kam ir (ar) kokia apimtimi turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta, svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, tai yra vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, įskaitytinai ir inicijuojant patį bylos procesą, t. y. paduodant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2010; 2021 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145-403/2021, 29 punktas; 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-684/2023, 116 punktas).
Nagrinėjamu atveju įvertinus aplinkybę, kad pareiškėja dar 2017 m. buvo informuota apie ginčo objekto neatitikimą nekilnojamojo turto objekto reikalavimams, ji iki 2025 m. ji ir toliau teikė VĮ Registrų centrui prašymus dėl nuosavybės teisės įregistravimo, kurie buvo atmesti, tačiau nepaisydama to inicijavo šį teisminį procesą, spręstina, jog būtent pareiškėjos (apeliantės) procesinis elgesys teisme pradėjus procesą priežastiniu ryšiu yra susijęs su suinteresuoto asmens SUA1 patirtomis bylinėjimosi išlaidomis. Dėl to suinteresuotam asmeniui SUA1 naudai iš PRS1 priteisiamos 850 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme SUA1 patyrė 780 Eur išlaidų už atsiliepimo į skundą parengimą, todėl šios išlaidos jam taip pat priteisiamos iš PRS1 .
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 325 straipsniu, 331 straipsniu
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikinti ir civilinę bylą pagal pareiškėjos PRS1 pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo nutraukti.
Priteisti suinteresuoto asmens SUA1 (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) naudai iš PRS1 (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 850 Eur (aštuonių šimtų penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti suinteresuoto asmens SUA1 (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) naudai iš PRS1 (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 780 Eur (septynis šimtus aštuoniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Grąžinti pareiškėjai PRS1 (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) už pareiškimą (57 Eur, mokėjimo užduotis ZO99426) ir apeliacinį skundą (60 Eur, mokėjimo užduotis ZP49381) sumokėtą žyminį mokestį.
Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.