Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.1; 1.1.8.6.2; 1.1.8.7.13; 1.1.10.1; 1.2.5.4.1; 2.4.2.1.;2.4.6.4.1; 2.4.7

2026 m. lapkričio 11 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės, Martyno Galvičiaus ir Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. S. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2026 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendžio, kuriuo K. S. pripažintas kaltu padarius dvi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje (2026 m. sausio 24 d. veika ir 2026 m. vasario 21 d. veika), bei nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, ir jam pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (2026 m. sausio 24 d. veika) paskirtas laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį (2026 m. vasario 21 d. veika) paskirtas laisvės atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams, o pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį paskirtas laisvės atėmimas 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į paskirtą galutinę bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2026 m. sausio 24 d. 14.25 val. iki 2026 m. sausio 25 d. 11.35 val. (viena diena), nuo 2026 m. vasario 21 d. 18.15 val. iki 2026 m. vasario 23 d. 13.10 val. (dvi dienos), iš viso trys dienos, vieną sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

K. S. 2026 m. sausio 24 d., apie 13.30 val., namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 3,09 promilės neblaivumas), kilusio konflikto su savo mama J. S. metu tyčia ranka spaudė jos galvos viršugalvį bei suimdamas už kaklo smaugė J. S., tuo sukeldamas savo šeimos nariui – savo motinai J. S. fizinį skausmą. Šiais veiksmais K. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje.

Taip pat K. S. 2026 m. vasario 21 d., apie 17.20 val., namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatyti atsisakė), kilusio konflikto su savo motina J. S. metu tyčia suėmė rankomis J. S. už kaklo ir smaugė, po to suimdamas už kojos ją suko, tuo sukeldamas savo šeimos nariui – savo motinai J. S. fizinį skausmą bei tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, grasindamas sakė, kad nužudys, papjaus, grasino nužudyti savo motiną J. S., esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šiais veiksmais K. S. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir BK 145 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis K. S. prašo panaikinti 2026 m. rugpjūčio 5 d. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir priimti naują nuosprendžio dalį bei pagal BK 145 straipsnio 1 dalį jį išteisinti; pakeisti 2026 m. rugpjūčio 5 d. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2 veikos), sušvelninti jam paskirtą bausmę bei remiantis BK 75 straipsnio 2 dalimi atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Nuteistojo nuomone, jis pagal BK 145 straipsnio 1 dalį yra nuteistas nepagrįstai, nes jis negrasino nužudyti mamos J. S., apskritai neišsakė jokių grasinimų jos atžvilgiu. Mama apklausta ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodė, kad jis grasino ją papjauti, tačiau kartu paaiškino, kad rankose jokio peilio ar kito daikto jis neturėjo. Byloje taip pat nustatyta, kad įvykio dieną mama buvo neblaivi – jai nustatytas 0,94 promilių girtumas. Šios aplinkybės kelia pagrįstų abejonių mamos J. S. parodymų patikimumu. Be to, nagrinėjant bylą teisme ji atsisakė duoti parodymus.

Pasak apelianto, mamos parodymai, kurie nebuvo duoti nei ikiteisminio tyrimo teisėjui, nei pirmosios instancijos teismo posėdyje, negali būti laikomi savarankišku įrodymų šaltiniu, todėl jais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Remiantis teismų praktika, mamos J. S. parodymais galima būtų patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, tačiau svarbu pažymėti, kad byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, jog nuteistasis būtų grasinęs mamai, todėl nėra su kuo palyginti ar kitaip patikrinti mamos parodymų teisingumo.

Anot nuteistojo, pirmosios instancijos teismas jo visiško prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje (dvi veikos), nepripažino atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir nenurodė tokio sprendimo motyvų, todėl nuteistasis prašo teismo atsižvelgti į tai, kad jis visiškai prisipažįsta padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje (dvi veikos), ir nuoširdžiai dėl jų gailisi. Prašo šias aplinkybes pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis.

Be to, nuteistasis prašo atsižvelgti ir į tai, kad šiuo metu alkoholio nevartoja bei įsipareigoja ir ateityje jo nevartoti, taip pat sutinka gydytis nuo priklausomybės alkoholiui bei vykdyti gydytojų rekomendacijas. Nurodo, kad suvokė savo padarytų veikų neteisėtumą, padarė reikiamas išvadas ir tvirtai pasižada ateityje nebenusikalsti, gyventi dorai, sąžiningai ir laikytis įstatymų. Nuteistasis taip pat pažymi, kad turi rimtų sveikatos problemų – serga epilepsija, dėl kurios patiria priepuolius, taip pat jaučia stiprų spaudimą galvoje. Mano, kad spaudimas galvoje yra anksčiau patirtos sunkios galvos traumos pasekmė. Po traumos jam buvo atlikta operacija, buvo gydomas (duomenys neskelbtini). Gydytojas buvo nurodęs, kad pablogėjus sveikatos būklei būtina kreiptis pakartotinei konsultacijai, tačiau būdamas įkalinimo įstaigoje neturės galimybės nuvykti pas jį gydžiusius specialistus Klaipėdoje. Dėl savo sveikatos būklės labai pergyvena ir baiminasi, kad jo sveikata dar labiau nepablogėtų. Taip pat baiminasi, kad įkalinimo įstaigoje jam nebus suteiktas tinkamas gydymas.

Atsižvelgiant į sveikatos būklę, nuoširdų prisipažinimą, gailėjimąsi, pasiryžimą keisti savo gyvenimo būdą bei ateityje nebedaryti nusikalstamų veikų, prašo sušvelninti paskirtą bausmę bei remiantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nes yra įsitikinęs, kad bausmės tikslai bus pasiekti netaikant jam realios laisvės atėmimo bausmės.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Teismo posėdyje nuteistojo K. S. gynėja advokatė Jurgita Šlapaitienė prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti nepakeistą Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2026 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendį.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo K. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnio 1 punktas)

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).

Nuteistasis K. S. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, teigdamas, kad jis negrasino mamai ją nužudyti, apskritai neišsakė jokių grasinimų jos atžvilgiu. Nuteistasis suabejojo mamos parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, pagrįstumu, nes nukentėjusioji J. S. parodė, kad jis grasino ją papjauti, tačiau rankose jokio peilio ar kito daikto jis neturėjo, be to, mamai buvo nustatytas 0,94 promilių girtumas. Pasak nuteistojo, mamos J. S. parodymai, kurie nebuvo duoti nei ikiteisminio tyrimo teisėjui, nei pirmosios instancijos teismo posėdyje, negali būti laikomi savarankišku įrodymų šaltiniu, todėl jais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Taip pat nuteistasis prašo jam už dviejų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą skirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę bei taikyti BK 75 straipsnio 2 dalį ir atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą bei pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi dėl padarytų nusikalstamų veikų pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo ir BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nuteistojo K. S. apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas K. S. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai konstatavo, jog jis 2026 m. vasario 21 d., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilusio konflikto su savo motina J. S. metu, grasindamas sakė, kad nužudys, papjaus, grasino nužudyti savo motiną J. S., esant pakankamam pagrindui manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus.

Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šiame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis yra grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131-1073/2018). Vertinant, ar grasinimai atitinka BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-203-489/2018). Atsižvelgiant į BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, akivaizdu, kad tokio pobūdžio nusikaltimuose nukentėjusiųjų parodymams bei jų analizei turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Tik tinkamai įvertinus šiuos įrodymus, galima konstatuoti, jog tam tikri baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens veiksmai, atliekami nukentėjusiojo asmens atžvilgiu, sukėlė jam įtampą, stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, privertė bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir, kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010, 2K-300/2013, 2K-347/2014, 2K-90-689/2018).

Iš nuteistojo K. S. parodymų, duotų tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jis apie 2026 m. vasario 21 d. įvykius nieko nepamena, nes buvo neblaivus. Dėl grasinimo nužudyti, papjauti nukentėjusiąją J. S., nuteistasis parodė, jog jis taip pasielgti negalėjo, nepamena, kad būtų sakęs mamai, jog ją papjaus. Anot nuteistojo, jį mama, nukentėjusioji J. S., galimai apkalba. Tokius nuteistojo K. S. parodymus apeliacinės instancijos teismas vertina kaip pasirinktą gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės bei sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Tai, kad nuteistasis K. S. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą, veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, patvirtina nukentėjusiosios J. S. ikiteisminio tyrimo metu 2026 m. vasario 24 d. duoti parodymai, kad jai nukritus ant lovos K. S. jai suko koją, sakė, jog jai ją išsuks, sakė, kad papjaus ją taip pat, kaip buvo papjauta moteris iš kito kaimo. Ji išsigando šitų K. S. grasinimų, nors jis rankose ir neturėjo jokio peilio ar kito daikto. Kadangi K. S. buvo persigėręs, jis tikrai gali tą padaryti (t. 1, b. l. 106–107).

Teismų praktikoje situacijos, kai baudžiamojo proceso metu duodami skirtingi parodymai apie tas pačias bylos aplinkybes, nėra išskirtinės. Prieštaravimų tarp apklaustų asmenų ar to paties asmens skirtingu metu duotų parodymų nepašalinimas savaime nereiškia, kad byla negali būti išspręsta teisingai ir joje negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Bylą nagrinėjantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tokiais atvejais turi spręsti, kurie parodymai ar jų dalis laikytini patikimais. Tai teismai turi daryti analizuodami tiek užfiksuotų parodymų turinį, tiek kitus bylos įrodymus ir jų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123-697/2021, 2K-19-594/2023, 2K-61-489/2025). Pažymėtina ir tai, kad, pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką, teisiamajame posėdyje BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-57-648/2021, 2K-12-511/2025, 2K-61-489/2025). Teismas gali grįsti išvadas ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka vienai ar kitai reikšmingai išvadai padaryti. Tokiais atvejais šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-489/2017, 2K-7-57-648/2021, 2K-257-495/2024).

Nors nukentėjusioji J. S., pasinaudodama jai BPK suteikta teise, pirmosios instancijos teismo posėdyje atsisakė duoti parodymus prieš savo sūnų, tačiau jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtina kiti byloje esantys duomenys:

2026 m. vasario 21 d. Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Telšių rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus pareigūno tarnybinis pranešimas dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, kuriame užfiksuota, kad į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai kieme rado labai susijaudinusią nukentėjusiąją J. S., kuri labai verkė, visa iš baimės drebėjo, bijojo eiti namo, nes viduje buvo jos sūnus K. S.. J. S. buvo akivaizdžiai neblaivi, jai vėliau buvo nustatytas 0,94 prom. girtumas. J. S. teigė, kad po fizinio smurto K. S. teigė, jog ją nužudys, papjaus kaip nesenai buvo papjauta moteris netoli (duomenys neskelbtini). J. S. teigė, kad K. S. peilio nebuvo paėmęs. J. S. teigė mananti, kad sūnus gali savo grasinimus įvykdyti, kadangi yra neprognozuojamas, daug kartų prieš ją smurtavo. (t. 1, b. l. 35–38);

2026 m. kovo 3-23 d. kitų objektų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota pareigūnų, vykusių pagal pranešimą į įvykio vietą, kūno kameros vaizdo įrašo apžiūra. Vaizdo įraše užfiksuota, kad atvykus policijos pareigūnams į įvykio vietą prie ūkinio pastato kampo stovi J. S., kuri, pareigūnams ją pakvietus, sako, jog tegul pirma jie sulaiko K. S., o tada ji su pareigūnais kalbės, nes jis bandė ją nužudyti. Nukentėjusioji sako bijanti, kad K. S. jai sakė „pamatysi, būs kap B. kaime ka nudūrė“. Nukentėjusioji yra labai susijaudinusi. Sūnus jai sakė „pamatysi, kurva, pajimsiu peilį, būs kap B. kaime, saka, mėntis A. tos, kažkaip tos moters mama, saki, pamatysi, kad nužudysiu tavi, saka, kurva, kalie, nužudysiu“. Peilio grasinimų metu nebuvo pasiėmęs. Paklausus, ar ji galvojusi, kad nuteistasis iš tikrųjų kažką galėjo jai padaryti, nukentėjusioji atsakė, kad taip (t. 1, b. l. 128–130).

Teisėjų kolegija nenustatė jokių aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl nukentėjusiosios J. S. parodymų teisingumo ir patikimumo. Nors ji įvykio dieną, t. y. 2026 m. vasario 21 d., atvykusiems policijos pareigūnams nurodė įvykio aplinkybes būdama neblaivi (nustatytas 0,94 prom. girtumas), tačiau analogiškas aplinkybes ji nurodė ir ikiteisminį tyrimą atliekančiam pareigūnui 2026 m. vasario 24 d., jos apklausos metu. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusioji J. S. apkalba ar turėtų pagrindą apkalbėti savo sūnų nuteistąjį K. S..

Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą byloje surinktų įrodymų, visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad nuteistojo veiksmai konfliktinės situacijos metu smurtaujant prieš nukentėjusiąją ir išsakant žodžius, kurie buvo nukreipti į nukentėjusiosios gyvybę, buvo agresyvūs, o nukentėjusioji po įvykio buvo susijaudinusi ir išsigandusi, sprendžia, jog šių nustatytų aplinkybių kontekste nuteistojo veiksmai rodo, kad jis siekė nukentėjusiajai sukelti baimės ir nerimo bei nesaugumo jausmą ir tai sąlygojo nukentėjusiosios manymą, jog grasinimas, išreikštas žodžiu, ją nužudyti, papjauti, įvardijant konkretų tokios situacijos pavyzdį, buvo realus, nukentėjusioji pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes, turėjo pagrindą įvertinti situaciją kaip grėsmingą ir bijoti grasinimo nužudyti įgyvendinimo.

Tai, kad nukentėjusioji J. S. turėjo pagrindą įvertinti situaciją kaip grėsmingą ir bijoti grasinimo nužudyti įgyvendinimo, nors nuteistasis tuo metu ir neturėjo peilio rankose, patvirtina ir tai, kad:

nuteistasis jau ketvirtą kartą traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, be to, jis jau eilę kartų yra teisiamas už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas (BK 140 straipsnio 2 dalis) prieš nukentėjusiąją J. S.;

2025 m. birželio 4 d. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų baudžiamuoju įsakymu K. S. buvo pripažintas kaltu, padarius analogišką nusikaltimą, kurio metu (2024 m. rugpjūčio 17 d.) nukentėjusiajai grasino „pamatysi, žiurke, aš tave pagausiu, pamatysi, kas tau bus, aš vis tiek tave užmušiu, išdaužysiu langus“. Šio įvykio metu nuteistasis su virtuviniu peiliu vienoje rankoje ir su kėde kitoje rankoje bėgo link nukentėjusiosios ir jos brolio, turėtu peiliu mosikavo prieš nukentėjusiosios brolį ir juo pastarąjį sužalojo. Ir šiuo atveju jis nepripažino savo kaltės, kad grasino mamai ją nužudyti, netikėjo, kad galėjo jai grasinti;

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2026 m. liepos 13 d. nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo 2026 m. spalio 28 d., nuteistasis pripažintas kaltu padaręs analogišką nusikalstamą veiką, kurios metu (2025 m. gegužės 6 d.) jis paėmęs peilį juo švaistydamasis J. S. sakė, kad ją papjaus, t. y. grasino nužudyti savo motiną.

Taigi, visuma byloje surinktų įrodymų patvirtina, jog 2026 m. vasario 21 d., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilusio konflikto su savo motina J. S. metu, grasindamas sakė, kad nužudys, papjaus, grasino nužudyti savo motiną J. S., esant pakankamam pagrindui manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.

Dėl bausmių

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima paskirti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Svarbu, jog teismo parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis pasiektų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

BK 54 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, nes tik visų paminėtų aplinkybių įvertinimas leidžia parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį. Taigi teismas bausmę gali paskirti tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir pagal bendrąsias bausmių skyrimo taisykles tokią bausmę, kuri yra numatyta BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Pažymėtina, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be to, teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, taip pat būtina atsižvelgti ir į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-369-942/2015, Nr. 2K-122-976/2021, Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K-99-511/2018, Nr. 2K-266-648/2022).

Teisėjų kolegija pažymi, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo K. S. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas jam už nusikalstamas veikas paskyrė per griežtas bausmes.

Už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą straipsnio sankcijoje yra numatytos šios bausmės – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dviejų metų, o už nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje padarymą straipsnio sankcijoje yra numatytos šios bausmės – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dviejų metų. Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste analizuojant skundžiamo nuosprendžio turinį bei apylinkės teismo motyvus dėl nuteistajam K. S. paskirtų bausmių rūšių ir jų dydžių matyti, kad apylinkės teismas įvertino nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą – padaryti trys nesunkūs tyčiniai nusikaltimai, jo asmenybę, konstatuodamas, jog K. S. ne kartą teistas už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas prieš tą patį asmenį, t. y. savo motiną J. S., nusikalto teistumui neišnykus, jam nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromas, lengvas protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas, reikalaujantis dėmesio ar gydymo, nuteistasis nedirba, daug kartų baustas administracine tvarka, paskirtų baudų nesumokėjęs, turi galiojančių nuobaudų. Pasak pirmosios instancijos teismo, šios aplinkybės rodo, kad K. S. kartoja analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, išvadų nedaro, ankstesniais teismų procesiniais sprendimais paskirtos bausmės įtakos neturėjo, jis toliau daro nusikalstamas veikas. Teismas nenustatė nuteistojo K. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatė dvi jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes –nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), be to būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), nes Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2025 m. birželio 4 d. teismo baudžiamuoju įsakymu K. S. buvo pripažintas recidyvistu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai K. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino tai, jog jis prisipažino padaręs dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei tokio savo sprendimo nemotyvavo. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nuteistasis K. S. prisipažino tiek 2026 m. sausio 24 d., tiek 2026 m. vasario 21 d. atlikęs smurtinio pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusiąją savo mamą J. S. ir tokiais veiksmais sukėlęs jai fizinį skausmą, bei labai gailėjosi dėl tokių savo veiksmų. Taigi, pirmosios instancijos teismas šioje dalyje netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nuosprendis keistinas pripažįstant K. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir nuoširdžiai gailisi (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Vis dėlto šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimas savaime nesudaro pagrindo švelninti K. S. paskirtos bausmės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino nuteistojo asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumą ir nusprendė, kad bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) bus pasiekti paskyrus K. S., kaip recidyvistui, teistam jau 7 kartus, nedarančiam reikiamų išvadų dėl savo netinkamo elgesio, už dviejų BK 140 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų padarymą būtent laisvės atėmimo bausmę. K. S. skundžiamu nuosprendžiu už tris nesunkius nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 2 dalyje, 145 straipsnio 1 dalyje, paskirtos griežčiausios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšys – laisvės atėmimas, kurių dydis nustatytas mažesnis nei straipsnio sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo, įvykdyto 2026 m. sausio 24 d., padarymą K. S. buvo paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, o už analogiško nusikaltimo, įvykdyto 2026 m. vasario 21 d., padarymą K. S. buvo paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kai sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 1 metai 1 mėnuo 15 dienų, o už BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą jam buvo paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kai sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 1 metai 1 mėnuo 15 dienų.

Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad K. S. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, BK 145 straipsnio 1 dalyje (2026 m. vasario 21 d. veikos), sudarė idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, todėl už šias nusikalstamas veikas paskirtos bausmės buvo pagrįstai subendrintos apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę (BK 63 straipsnio 1, 2 dalys, 5 dalies 1 punktas). Apėmimo būdu subendrinta laisvės atėmimo bausmė pagrįstai dalinio sudėjimo būdu buvo subendrinta su laisvės atėmimo bausmes, paskirta už BK 140 straipsnio 2 dalyje (2026 m. sausio 24 d. veika) numatytą nusikalstamą veiką (BK 63 straipsnio 1, 4 dalys) ir K. S. paskirta galutinė 1 metų laisvės atėmimo bausmė. Šios bausmės laikyti neadekvačia ar neproporcinga nuteistojo asmenybei ir jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiui bei ją dar labiau švelninti ar skirti švelnesnę bausmės rūšį teisėjų kolegija nemato jokio teisinio pagrindo. Priešingai, bylos duomenys apie sistemingą apelianto nusikalstamą elgesį rodo, kad jis nelinkęs laikytis įstatymų reikalavimų ir neatsisako savo kriminalinių polinkių. Net pripažinus jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir nuoširdžiai gailisi, šių aplinkybių visuma neleidžia daryti išvados, kad paskirta bausmė būtų aiškiai per griežta.

Pažymėtina, kad bausmė neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas – bausmes už jų padarymą. Tuo pasireiškia ir asmens nubaudimas. Šiuo atveju nuteistasis jau ne pirmą kartą darydamas nusikalstamas veikas ir žinodamas apie gresiančią bausmę, ir vis dėlto pasirinkęs pakartotinai daryti nusikalstamą veiką, prisiėmė ir galimas neigiamas pasekmes, kurias jam sukuria bausmės taikymas bei jos vykdymas. K. S. atsainus požiūris į jo atžvilgiu vykdomą baudžiamąjį procesą, nekritiškumas savo veiksmams bei elgesio nekeitimas, taip pat tai, jog anksčiau taikytos gana griežtos laisvės apribojimo, arešto bausmės K. S. jokios teigiamos įtakos nepadarė, leidžia spręsti, kad BK 41 straipsnio 4 punkte numatytas tikslas – paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, apelianto atžvilgiu pasiektas nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu nuosprendžiu K. S. už tris nusikalstamas veikas parinktos bausmės rūšys, nustatyti jų dydžiai, paskirtų bausmių bendrinimas taikant apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdus, bei 1 metų laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, yra tinkama ir adekvati bausmė, proporcinga padarytų nusikalstamų veikų pavojingumui, nuteistojo asmenybei bei užtikrinanti teisingumo principo įgyvendinimą.

Apibendrindama visa, kas išdėstyta ankščiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju bausmių skyrimo taisyklės pažeistos nebuvo. Tai, kad paskirta bausmė netenkina subjektyvių apelianto lūkesčių, neįpareigoja teismo išskirtinai švelninti nuteistojo teisinę padėtį, tuo labiau, jog bausmė už padarytas nusikalstamas veikas skiriama individualizuotai, įvertinus aplinkybių visumą.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienų iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 5 dalis).

Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021).

Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu K. S. pripažintas kaltu padaręs tris tyčines nesunkias nusikalstamas veikas (dvi pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, 145 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), jam paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų. Nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad nuteistajam K. S. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Analogišką išvadą skundžiamame nuosprendyje padarė ir pirmosios instancijos teismas. Kaip jau minėta, nuteistasis K. S. anksčiau teistas 7 kartus, visi teistumai yra už analogiškas nusikalstamas veikas, t. y. už fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą bei grasinimus nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą, didžioji dalis smurtinio pobūdžio nusikalstamų veikų yra padaryti prieš tą pačią nukentėjusiąją - J. S., naujas nusikalstamas veikas padarė teistumui neišnykus, yra linkęs nusikalsti, nusikalsta sistemingai, iš netinkamo elgesio nepasimoko, išvadų nedaro, sistemingai daro ir administracinius nusižengimus, paskirtų baudų nemoka. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus nuteistojo K. S. polinkius ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

Šiaulių apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 25 d. nutartimi nuteistajam K. S. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė Jurgita Šlapaitienė. Apeliacinės instancijos teisme 2026 m. spalio 20 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje prašoma valstybės naudai priteisti 104,17 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas už K. S. teiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (t. 3, b. l. 112).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-322/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo K. S. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo nuosprendžiu nusprendė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Gynėjas nuteistajam K. S. buvo paskirtas ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais, bet pagal BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas.

Nors Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą K. S. apeliacinės instancijos teisme yra pagrįstas, tačiau, atsižvelgus į nuteistojo sveikatos būklę bei turtinę padėtį – jis šiuo metu niekur nedirba, atlieka laisvės atėmimo bausmę, valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

n u s p r e n d ž i a:

Nuteistojo K. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2026 m. rugpjūčio 5 d. nuosprendį pakeisti:

Pripažinti nuteistojo K. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino padaręs dvi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Nepriteisti iš nuteistojo K. S. valstybės naudai valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.