Šiaulių apygardos teismo nutartis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-285-616/2026Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09278-2026-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5; 1.2.14.9.1; 2.4.6.1 (S) ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASN U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2026 m. spalio 28 d.ŠiauliaiŠiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės, Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Gražvydo Poškaus, sekretoriaujant Jurgitai Juškuvienei,dalyvaujant prokurorei Inetai Žilinskienei,nuteistojo M. D. gynėjai advokatei Ritai Roščenkovienei,viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. birželio 25 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 187 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta bausmė – laisvės atėmimas 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 641 straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir M. D. skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams. Laisvės atėmimo bausmės pradžią M. D. nuspręsta skaičiuoti nuo jo atvykimo atlikti laisvės atėmimo bausmės arba nuo sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį dienos.Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, M. D. pripažintas recidyvistu.Nuspręsta M. D. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.Civilinės ieškovės D. M. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš M. D. D. M. priteista 770 Eur turtinei žalai atlyginti. Nuspręsta 2026 m. balandžio 14 d. Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros nutarimu skirtą laikiną nuosavybės teisių apribojimą į pinigines lėšas – 770 Eur, esančias M. D. sąskaitose: (duomenys neskelbtini), nustatant neišieškotiną sumą – 468 Eur, palikti galioti iki visiško nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės D. M. civilinio ieškinio atlyginimo.Teisėjų kolegijan u s t a t ė : Bylos esmėM. D. pripažintas kaltu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį už tai, kad sugadino svetimą turtą, o būtent: laikotarpiu nuo 2026 m. kovo 21 d. apie 21.00 val. iki 2026 m. kovo 22 d. apie 08.00 val., tikslus laikas nenustatytas, (duomenys neskelbtini) namo kieme, tyčia akmeniu išdaužė D. M. priklausančio automobilio „Opel Insignia Sports Tourer“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinį lango stiklą, 135 Eur vertės, suskaldė priekinį lango stiklą, 120 Eur vertės, subraižė abu šoninius kairės pusės durelių stiklus, bendros 160 Eur vertės (vieno stiklo vertė 80 Eur), subraižė variklio dangtį bei įlenkė stogą, bendros 200 Eur vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajai D. M. 615 Eur turtinę žalą.Apeliacinio skundo argumentaiApeliaciniu skundu nuteistasis M. D. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. birželio 25 d. nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmę arba atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.Teigia, kad savo kaltę pripažįsta ir nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos. Supranta, kad pasielgė netinkamai ir pasiima atsakomybę už savo veiksmus, tačiau mano, jog paskirta reali 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra per griežta ir neatitinka jo asmeninės situacijos.Akcentuoja, kad yra dirbantis, stengiasi gyventi sąžiningai ir rūpinasi savo mažamečiu vaiku. Tvirtina, kad įkalinimas neigiamai paveiks ne tik jį, bet ir jo vaiką bei šeimą. Mano, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti taikant švelnesnę bausmę arba bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Atsiliepimų į nuteistojo M. D. apeliacinį skundą negauta. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė Ineta Žilinskienė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo M. D. gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai Nuteistojo M. D. apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Iš nuteistojo M. D. apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su jam paskirta laisvės atėmimo bausme ir prašo paskirti švelnesnę bausmę arba atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydama apeliacinio skundo ribų. Dėl paskirtos bausmėsPagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo M. D. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad skirdamas M. D. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.BK 187 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas arba laisvės atėmimas iki 2 metų. Iš bylos medžiagos matyti, kad M. D. padarė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Šią nusikalstamą veiką jis padarė būdamas anksčiau teistas net keturiolika kartų, įskaitant ir už turtinių nusikaltimų padarymą, teistumui neišnykus, praėjus 1 metams 10 mėnesių po paskutiniu nuosprendžiu paskirtos ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės 5 metams atlikimo, daugiausia teistas už viešosios tvarkos pažeidimus pagal BK 284 straipsnį (1 t., b. l. 80–101), jo atžvilgiu dar viena byla pagal BK 284 straipsnį perduota nagrinėjimui apylinkės teisme (informacinės teismų sistemos LITEKO duomenys). Nuteistasis M. D. daug kartų baustas ir administracine tvarka, nuobaudos galiojančios, kadangi paskirtų baudų nemoka (1 t., b. l. 130–139). Šios aplinkybės itin neigiamai charakterizuoja nuteistąjį bei patvirtina, kad M. D. išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, nesiekia laikytis visuomenėje priimtų bendro gyvenimo normų ir nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusio neigiamo gyvenimo būdo. Nuteistasis nuo 2023 m. vykdo individualią veiklą, tačiau iš administracinių baustumų pažymos matyti, kad nuo pat individualios veiklos vykdymo pradžios neteikia mokesčių inspekcijai metinių pajamų mokesčio deklaracijų (1 t., b. l. 140). Kadangi M. D. prisipažino kaltu padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias aplinkybes pripažino pastarojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Kitų aplinkybių, kurias būtų galima pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis ar sunkinančiomis, pirmosios instancijos teismo nebuvo nustatyta, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodytų aplinkybių visumą bei pripažinęs nuteistąjį recidyvistu (BK 27 straipsnis), pastarajam už jo padarytą nusikalstamą veiką pagrįstai paskyrė sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, tačiau jos dydį nustatė ženkliai mažesnį už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį – 9 mėnesiams (vidurkis – 1 metai 1 mėnuo 15 dienų). Be kita ko, pritaikęs BK 641 straipsnio nuostatas, šią bausmę sumažino vienu trečdaliu. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirtos galutinės bausmės dydis – laisvės atėmimas 6 mėnesiams – nėra aiškiai per didelis. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, nuteistajam M. D. paskirta galutinė bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nacionalinę teismų praktiką, bei nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, todėl jos švelninti ar skirti kitos rūšies bausmę, nėra jokio pagrindo.Priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, pirmosios instancijos teismas, skirdamas galutinę bausmę, atsižvelgė į visas jį charakterizuojančias aplinkybes. Apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja, kad kaltę pripažino visiškai, nuoširdžiai gailisi dėl įvykdyto nusikaltimo, tačiau pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė į nurodytas aplinkybes, taigi dar kartą jas vertinti ir šiuo pagrindu švelninti M. D. paskirtą galutinę bausmę, nėra pagrindo. Be to, apeliacinio skundo teiginiai, kad nuteistasis pažada daugiau nenusikalsti, laikytini deklaratyviais, kadangi jis sistemingai daro įvairias nusikalstamas veikas, kaip minėta, iš viso teistas net keturiolika kartų. Tuo tarpu tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo ir savo artimųjų padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. Pažymėtina, kad skunde nurodytos aplinkybės – siekis dirbti, rūpintis mažamečiu vaiku, išlaikyti šeimą – nuteistajam buvo žinomos iki įvykdant naują nusikalstamą veiką, tačiau jos nesulaikė nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad paskyrus M. D. švelnesnę bausmę, jis pakeis savo nusikalstamus polinkius ir daugiau nebenusikals. Priešingai, švelnesnės bausmės paskyrimas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistojo veiksmams ir pasirinktam gyvenimo būdui keisti, dėl to ateityje jis gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio ar kitas nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai. Dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimoBK 75 straipsnio 8 dalis imperatyviai reglamentuoja, jog skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje aptarė, kodėl šiuo atveju nėra galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, reguliuojančias paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą ir apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos motyvams pritaria.Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021).Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu M. D. pripažintas kaltu padaręs vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai, jam skirta galutinė laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų (6 mėnesiai). Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad M. D. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš nuteistojo M. D. teistumų matyti, kad jis iš viso teistas net keturiolika kartų, jam jau buvo taikytas teisinę padėtį lengvinantys institutas – laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, kuris dėl probacijos sąlygų nesilaikymo buvo ir panaikintas, taip pat ne kartą buvo skirta su probacijos sąlygų laikymusi susijusi švelnesnė bausmė – laisvės apribojimas, skirta ir viešųjų darbų bausmė, tačiau akivaizdu, kad teigiamo poveikio tai nepadarė, priešingai, nuteistasis ir toliau pažeidinėjo įstatymus bei darė naujas nusikalstamas veikas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus M. D. polinkius ir, kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra, taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistojo M. D. atžvilgiu netaikė BK 75 straipsnio nuostatų. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. birželio 25 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimoValstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2026 m. spalio 6 d. pažymą Nr. APD-2026-10110, kurioje prašoma išieškoti valstybės naudai iš M. D. 104,17 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, tai yra, už gynėjos advokatės Ritos Roščenkovienės nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2026 m. birželio 25 d. nuosprendį apskundė nuteistasis M. D.. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis pats gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 3 d. nutartimi nuteistajam M. D. buvo paskirta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinkta gynėja Rita Roščenkovienė.Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nuteistojo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad apeliantas yra darbingo amžiaus, išieškoti prašoma suma nėra neproporcingai didelė bylos apimčiai ir sudėtingumui, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą M. D. apeliacinės instancijos teisme tenkinamas visiškai, išieškant valstybei iš nuteistojo 104,17 Eur už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :Nuteistojo M. D. apeliacinį skundą atmesti.Iš nuteistojo M. D. valstybės naudai išieškoti 104,17 Eur (vieną šimtą keturis eurus, 17 centų) už jam suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.Teisėjai Gintarė Bunikienė Ernesta Montvidienė Gražvydas Poškus