Klaipėdos apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo IESK1 atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2026 m. birželio 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo IESK1 pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo suinteresuotiems asmenims SUA3, uždarajai akcinei bendrovei „Julianus Inkaso“, akcinei bendrovei SEB bankas, antstoliams SUA5 ir SUA2 dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą, nes netinkamai įvertino įrodymus ir nukrypo nuo teismų praktikos, teismo padarytos išvados pažeidžia FABĮ 2 straipsnio 2 dalį.

Nurodo, kad yra 59 metų amžiaus asmuo, turintis rimtų sveikatos sutrikimų, dažnai būna nedarbingas ir dėl šių sveikatos sutrikimų 2025 m. rudenį buvo priverstas palikti darbovietę. Net ir turėdamas sveikatos problemų dirba, tačiau jo sveikatos būklė neleidžia užtikrintai teigti, jog darbines pajamas pavyks išsaugoti stabiliai ir ilgai, konkurencija su jaunesniais darbuotojais yra didelė, be to, pareiškėjo sveikata neleidžia tikėtis, kad jis galėtų būti toks pats darbingas visus ateinančius 5-8 metus.

Skolų išieškojimas vykdomas nuo 2011 m., iš jo gaunamų pajamų visą šį laiką buvo daromos išskaitos, tačiau skolų suma nesumažėjo, o padidėjo dėl kiekvieną dieną skaičiuojamų palūkanų. Jau vien aplinkybė, jog skolų grąžinti nepavyko per 15 metų, paneigia nerealias teismo prielaidas, kad pareiškėjas skolas galės grąžinti per ateinančius 5–8 metus.

Teismas nepagrįstai nusprendė, kad tam tikros pareiškėjo išlaidos yra „išdidintos“, todėl pareiškėjas skolų dengimui galėtų skirti 400–600 Eur/mėn. Šiuo metu jis gauna 1903 Eur/mėn. atlyginimą neatskaičius mokesčių, tai sudaro 1227,21 Eur/mėn. ,,į rankas", taip pat gauna dienpinigius, kurie naudojami konkrečiam darbdavio nustatytam tikslui, t. y. padengti pareiškėjo išlaidas užsienyje. Teismas nepagrįstai išlaidas būstui ir sūnaus išlaikymui laikė nepagrįstomis, nemotyvuotai sprendė, kad pareiškėjas galėtų atsisakyti išlaidų drabužiams, maistui ar kt. Pažymi, kad pareiškime nurodytos išlaidos kasdienėms prekėms (maistui, drabužiams ir kt.) negali būti laikomos neprotingai didelėmis. Išlaidos būstui apmoka pagal žodinį susitarimą su dukra ir jos yra ženkliai mažesnės nei būtų nuomojantis nuosavą būstą, o prie pilnamečio sūnaus išlaikymo prisideda, nes tokią pareigą jam numato įstatymas (CK 3.1921 straipsnio 1 dalis). Net jeigu sumažintų išlaidas maistui, apribotų kitus savo poreikius, akivaizdu, kad daugiau nei 300 Eur/mėn. skolų dengimui negalėtų skirti.

Teismas, spręsdamas, ar fizinis asmuo yra pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, be kita ko, turi įvertinti skolinių įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą tokio asmens turimo turto ir jo gaunamu pajamų kontekste. Teismas visiškai to nevertino, neatsižvelgė į tai, kad, net ir visus 15 metų darant išskaitas iš pareiškėjo pajamų, skolų grąžinti nebuvo pajėgus. Atlikdamas skaičiavimus teismas neatsižvelgė į tai, kad visą teismo projektuojamą 5-8 metų laikotarpį būtų skaičiuojamos palūkanos, antstolio išlaidos. Taigi, teismo išvada, jog pareiškėjas negali būti laikomas nemokiu, prieštarauja byloje esantiems įrodymams.

Nesutinka su teismo išvada, kad jis laikytinas nesąžiningu. Asmens pasyvumas nesąžiningu turėtų būti laikomas tik išimtiniais atvejais, kai jis yra tyčinis, akivaizdžiai nukreiptas sąmoningai bloginti savo turtinę padėtį. Skolos susidarė 2011–2012 m. laikotarpiu, todėl teismo argumentai dėl pareiškėjo veiklos (pajamų) ,,per beveik 15 metų laikotarpį“ yra teisiškai nereikšmingi. Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas pareiškėjo elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jo nemokumui. Be to, 2015–2025 m. jis dirbo ir visą šį laikotarpį buvo daromos išskaitos iš darbo užmokesčio skoloms dengti, jis niekada nevengė pagal galimybes vykdyti turimų įsipareigojimų, neslėpė pajamų, neblogino savo turtinės padėties. Pažymi, kad FABĮ nenustatyta, kokius veiksmus turi atlikti fizinis asmuo, siekdamas pagerinti finansinę būklę, o byloje nėra jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių sąmoningą jo elgesį, nukreiptą į mažų pajamų gavimą bei vengimą atsiskaityti su kreditoriais.

Be to, nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys, o jo teismas nevertino. Mokėjimas dukrai pagal susitarimą kompensuojant išlaidas būstui, mažareikšmių sumų išgryninimas, vienkartinis pavedimas motinai negali būti laikomi nesąžiningais veiksmais, turėjusiais reikšmingą įtaką jo nemokumui.

Apelianto pateikiami skaičiavimai, jog skolų dengimui galėtų būti skiriama nebent 237,21–300 Eur/mėn., grindžiami nepagrįstai sumažintomis ir neįrodytomis pajamomis, o pareiškėjo teiginiai, kad dienpinigiai skiriami tik jo komandiruotės išlaidoms padengti, prieštarauja teismų praktikai. Darbdavio pareiga mokėti dienpinigius nėra tiesiogiai siejama būtent su faktiškai patiriamomis išlaidomis, todėl šios sumos gali būti ir pajamomis ir būtent šią aplinkybę teismo posėdyje patvirtino pats pareiškėjas, juo labiau, kad jis nepateikė įrodymų apie tai, kad dienpinigiais būtų dengęs kokias nors išlaidas, be to, stengėsi iš viso nutylėti apie gaunamus dienpinigius.

Teismas pagrįstai vertino, kad kas mėnesį mokėdamas po 600 Eur pareiškėjas turi galimybę padengti įsiskolinimus per 5 metus ir 4 mėnesius; mokėdamas po 500 Eur – per 6 metus ir 5 mėnesius; mokėdamas po 400 Eur – per 8 metus, o kai kuriais mėnesiais dengiant turimus įsiskolinimus ir didesnėmis sumomis, kas matyti iš gegužės mėnesio darbo užmokesčio pažymos, jog pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais turi tokią galimybę, įsipareigojimus kreditoriams gali grąžinti ir per dar trumpesnį laikotarpį. Pensinis amžius nelemia riboto asmens darbingumo, o ir tikimybė, kad ateityje pajamos sumažės, neleidžia pareiškėjo laikyti nemokiu jau šiuo metu.

Pareiškėjas per beveik 15 m. padengė tik nedidelę skolų dalį, nesiekė skirti pajamų atsiskaitymui su kreditoriais didesne dalimi, taip pat nepateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjas aktualiu bylos laikotarpiu kokiu nors būdu būtų siekęs bent iš dalies įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus turimiems kreditoriams. Bankroto byla gali būti keliama tik tuomet, kai skolininkas visomis jam prieinamomis priemonėmis siekia bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Byloje nepateikta duomenų bei įrodymų, kad pareiškėjas ėmėsi realių pastangų, siekdamas mažinti turimus skolinius įsipareigojimus kreditoriams. Pažymi, kad teismas pagrįstai tyrė ir analizavo 2023-2025 m. laikotarpio duomenis, o ne pareiškėjo nurodytus 15 metų senumo duomenis.

Mano, kad byloje esantys duomenys sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti sąmoningą pajamų (jų dalies) slėpimą. Tą patvirtina reikšmingi, pasikartojantys, net iki kelių tūkstančių eurų pervedimai konkretiems asmenims 2023-2025 m., kai pareiškėjas gavo dienpinigius, kurie buvo jo pajamų dalis; dažni grynųjų pinigų išėmimai, kurie objektyviai apsunkina galimybę antstoliams nustatyti realų pareiškėjo disponuojamų lėšų dydį; nenuoseklūs ir tarpusavyje prieštaraujantys paties pareiškėjo paaiškinimai teismo posėdyje dėl šių pervedimų paskirties; faktas, kad pareiškėjo realiai gaunamos pajamos (1852,09 Eur į rankas) yra didesnės už jo deklaruojamas, o rinkoje (duomenys neskelbtini) darbo patirtį atitinkantis atlyginimas siekia 2400–4000 Eur, tai leidžia manyti, jog pareiškėjas nededa protingų pastangų gauti didesnes, rinkos sąlygas atitinkančias pajamas arba dalį jų nedeklaruoja, neatskleidžia. Būtent šių faktinių aplinkybių visuma, o ne pavienis įrodymas, pagrindžia nesąžiningumą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

CPK 336 straipsnis nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjui atsisakyta iškelti fizinio asmens bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo.

FABĮ 1 straipsnio 1 dalis numato, jog fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka. Fizinio asmens bankroto procesas suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, netapti našta valstybės socialinei sistemai, taip apsaugant asmens orumą, o kreditoriams suteikiant galimybę atgauti bent dalį skolų. Kadangi fizinio asmens bankroto byla gali būti iškelta tik paties fizinio asmens iniciatyva (FABĮ 1 straipsnio 4 dalis), svarbu nustatyti asmens siekį atkurti savo mokumą, t. y. aktyviais veiksmais ieškoti galimybių patenkinti turimus finansinius įsipareigojimus, neprisiimant naujų ir nemažinant savo turimo turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-245-421/2021). Taigi, fizinio asmens bankroto procesu siekiama ne apskritai atleisti fizinį asmenį nuo skolų grąžinimo kreditoriams, bet, taikant reabilitacijos, atkūrimo priemones, civilizuotai išspręsti išieškojimo iš nemokaus asmens turto problemas, subalansuoti ir apsaugoti visų jo kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015; 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-313/2019, 18 punktas).

Pagal FABĮ 2 straipsnio 2 dalį fizinio asmens nemokumas yra fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA). Byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad pareiškėjo skolos viršija FABĮ nustatytą dydį – 25 MMA, kad pareiškėjo pradelstų įsipareigojimų ir gaunamų pajamų, turimo turto santykis formaliai sudaro pagrindą konstatuoti pareiškėjo nemokumą (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis), kaip sąlygą, reikalingą fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis). Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad vadovaujantis suformuota kasacinio teismo praktika, konstatuojant nemokumą turi būti ne tik nustatyta, kad skolų, kurių mokėjimo terminai suėję, suma viršija 25 MMA, bet ir kad asmuo objektyviai neturi galimybės šias skolas sumokėti nei šiuo metu, nei tokios galimybės neatsiras per protingą terminą, t. y. teismas turi įvertinti asmens galimybių įvykdyti skolinius įsipareigojimus perspektyvas per konkretų, teismo vertinimu, protingą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015). Taigi, kaip ir nurodo apeliantas, teismas, spręsdamas, ar fizinis asmuo yra pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, be kita ko, turi įvertinti skolinių įsipareigojimų kitimo dinamikos perspektyvą tokio asmens turimo turto ir jo gaunamų pajamų kontekste.

Situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Vien tai, kad asmens turimų skolų suma viršija jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo, jeigu jis gauna pajamas, kurios yra pakankamos skoloms padengti. Nustatant, ar asmuo pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus, būtina nustatyti ir įvertinti jo per ataskaitinį laikotarpį (mėnesį) mokėtiną pinigų sumą, gaunamas ir numatomas gauti pajamas, lėšas, būtinas pragyvenimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015; 2015 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-219/2015).

Remiantis bylos duomenimis bei iš pareiškėjo paaiškinimų nustatyta, jog jo pajamos vidutiniškai per mėnesį viršija 1200 Eur, taip pat pareiškėjas, darbo funkcijas vykdydamas komandiruotėse užsienio valstybėse, gauna dienpinigius. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, detaliai išanalizavęs byloje pateiktus įrodymus apie pareiškėjo darbo užmokestį ir kitas gaunamas pajamas, įvertinęs aplinkybę, kad atskirais mėnesiais pareiškėjas gauna ir ženkliai didesnį atlyginimą (pavyzdžiui, 2026 m. gegužės mėnesį pareiškėjui išmokėta iš viso 1852,09 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų), pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjas, kas mėnesį skirdamas nuo 400 Eur iki 600 Eur, savo įsiskolinimus atitinkamai galėtų padengti per aštuonerius ar nepilnus penkerius su puse metų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai yra protingas terminas, per kurį pareiškėjas galėtų įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo situacija neatitinka nemokumo būklės (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktas).

Nors apeliantas argumentuoja, kad po 5 metų sulauks senatvės pensijos amžiaus, kad dėl to sumažės jo pajamos, kad turi sveikatos problemų, būna nedarbingas ir pan., pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad galbūt ateityje sumažėsiančios pajamos nedaro jokios įtakos vertinant šiandieninę pareiškėjo būklę ir finansines galimybes, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti pareiškėjo nemokumą jau šiuo metu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad dėl sveikatos problemų būtų apribotos pareiškėjo galimybės dirbti.

Pareiškėjo nurodytos, jo teigimu, būtinosios išlaidos, reikalingos jo kasdieniam gyvenimui, taip pat savaime nėra lemiamas veiksnys, juo labiau, kad jos nėra pagrįstos leistinais įrodymais. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad ne visos pareiškėjo nurodytos išlaidos yra būtinos ir pagrįstos, priešingai, manytina, kad, pavyzdžiui, suaugusiam žmogui nėra būtina kiekvieną mėnesį pirkti drabužius ar kurą, ypač kai pareiškėjas neturi jam nuosavybės teise priklausančių transporto priemonių. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodyti prašymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrįstumą yra fizinio asmens, o ne teismo, nagrinėjančio šį prašymą, procesinė pareiga, kurią pareiškėjas, kaip matyti iš atskirojo skundo turinio, nepagrįstai siekia perkelti teismui. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui dėl pareiškėjo nurodytų išlaidų ir neturi teisinio pagrindo jas vertinti kitaip.

FABĮ 6 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Taigi, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą nesąžiningumas, užkertantis kelią fiziniam asmeniui bankrutuoti, gali būti konstatuotas ne tik dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir panašias aplinkybes), bet ir dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo yra savo deklaruojamoje nemokumo padėtyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-219/2020, 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-313/2021, 2022 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje e3K-7-155-823/2022).

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų paprastai atspindi pareiškėjo išsilavinimas, patirtis, nemokumo būklės kilimo aplinkybės ir veiksmai ar neveikimas, kurių jis ėmėsi situacijai pagerinti. Objektyvųjį kriterijų atspindi pareiškėjo (ne)atlikti ar galėję būti atlikti veiksmai per įstatymo nustatytą laikotarpį, t. y. trejus metus iki fizinio asmens kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-299-313/202).

Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-313/2022).

Taigi skolininko sąžiningumas yra vertinamas individualiai, kiekvienu atveju vertinant subjektyvųjį ir objektyvųjį elementą, kurių visuma leidžia nuspręsti, ar asmuo laikytinas sąžiningu. Taip pat asmens pasyvumas, nesiekimas vykdyti skolinių įsipareigojimų, sudarymas sąlygų jiems didėti gali būti laikomi nesuderinamais su sąžiningumo reikalavimu ir yra laikytini atskiru (savarankišku) FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymo pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-313/2021).

Apeliantas argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas su pareiškėjo argumentais nesutinka.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtinta teisės norma turi būti sistemiškai aiškinama su FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodytu šio įstatymo tikslu – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-313/2021). Be to, pažymima, kad sąžiningumas ir skolininko bei kreditorių interesų derinimas yra pagrindiniai principai, kuriais pagrįstas visas fizinio asmens bankroto teisinis reguliavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279-969/2023). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2022 m. liepos 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-155-823/2022 būtent ir konstatavo, jog kasacinio teismo formuota FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto aiškinimo praktika, draudžianti sąžiningumo aspektu vertinti pareiškėjo veiksmus, atliktus anksčiau nei prieš 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, neužtikrina šios teisės normos tikslų įgyvendinimo tais atvejais, kai nesąžiningų veiksmų atlikimo momentas ir pareiškėjo nemokumo atsiradimo momentas nesutampa. Išplėstinė teisėjų kolegija nusprendė, kad ši praktika yra tikslintina, formuluojant tokią teisės aiškinimo taisyklę: pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad: 1) pareiškėjas tapo nemokus per 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo ir 2) pareiškėjo nemokumo priežastis yra FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodyti nesąžiningi veiksmai. Kai fizinis asmuo tapo nemokus dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodytų nesąžiningų veiksmų, o jų atlikimo laikas ir fizinio asmens tapimo nemokiu laikas nesutampa, tai laikas, kada buvo atlikti nesąžiningi veiksmai (per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo ar anksčiau), nėra teisiškai reikšmingas juridinis faktas FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymui, tačiau šie veiksmai turi būti esminė asmens tapimo nemokiu priežastis. Taigi, atsižvelgdamas į šį išaiškinimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pareiškėjo elgesį – aktyvumą ir sąžiningumą siekiant grąžinti skolas – tiek per visus 15 metų, skaičiuojamus nuo skolų susidarymo momento, tiek per paskutiniuosius 3 metus ir dėl to yra nepagrįsti apelianto teiginiai, kad teismo argumentai yra teisiškai nereikšmingi.

Įvertinęs byloje esančių rašytinių įrodymų ir proceso dalyvių procesiniuose dokumentuose išdėstytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas nesielgė sąžiningai, nes buvo pasyvus, savanoriškai net iš dalies nedengė savo įsiskolinimų, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų siekęs mažinti įsiskolinimus, bendrauti ir bendradarbiauti su kreditoriais, o, priešingai, savo pasyvumu lėmė šių įsiskolinimų didėjimą, t. y. palūkanų skaičiavimą ir priverstinio vykdymo išlaidas ir iš esmės pats savo pasyviu elgesiu, nedėdamas jokių pastangų mažinti turimus įsiskolinimus, sukūrė savo deklaruojamą nemokumo būseną.

Priešingai apelianto teiginiams, pirmosios instancijos teismas netaikė jo nesąžiningumo prezumpcijos. Ginčijamoje nutartyje teismas būtent ir nurodė, jog asmens nesąžiningumas civiliniame procese nėra preziumuojamas ir turi būti įrodytas. Teismas išsamiai įvertino pareiškėjo veiksmus / neveikimą sąžiningumo aspektu bei tokio elgesio įtaką pareiškėjo nemokumui. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir padarytomis išvadomis, nors apeliantas ir siekia kitokio faktinių aplinkybių teisinio vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nors, apelianto teigimu, FABĮ nenustatyta, kokius veiksmus turi atlikti fizinis asmuo, siekdamas pagerinti finansinę būklę, tačiau kiekvienas sąžiningas, protingas ir atsakingas asmuo siekia kuo greičiau padengti savo turimus įsiskolinimus, o ne jų vengti ir vilkinti. Apeliacinės instancijos teismo vertimu, šie teiginiai taip pat parodo, jog pareiškėjo siekis yra ne sąžiningas noras atkurti savo mokumą ir bent iš dalies padengti skolas, bet išvengti (nurašyti) skolų mokėjimo. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas iš esmės visą laiką nuo skolų susidarymo laikotarpio dirbo, gavo stabilias pajamas, tačiau nepateikė nė vieno įrodymo, kad per 15 metų būtų savanoriškai dengęs nors dalį įsiskolinimų, siekęs juos mažinti, taręsis su kreditoriais dėl skolų mokėjimo atidėjimo, išdėstymo ir pan. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, ši aplinkybė nėra nereikšminga vertinant bankrutuoti ketinančio asmens sąžiningumą. Priešingai, sprendžiant dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtinto pagrindo atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą – fizinio asmens sąmoningo neveikimo siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, reikšmingomis laikytinos aplinkybės dėl skolininko siekio skolas grąžinti, operatyvaus reagavimo į skolų susidarymą bei realių pastangų, dėtų grąžinti skolas. Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, pareiškėjas pripažintinas nesąžiningu, nes duomenys apie skolininko elgesį su savo finansais sudaro pagrindą daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo įsiskolinimams sumažinti, nors turėjo realias finansines galimybes iš esmės visą laikotarpį nuo pat skolų susidarymo ir pastaruosius trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos teisme priėmimo.

Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės apie pasyvų pareiškėjo elgesį sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti jo sąmoningą neveikimą siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareiškėjas nesiekė gerinti savo finansinės būklės, t. y. nepagrįstai ilgą laiką sąmoningai leido išlikti tokiai situacijai, galbūt tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti bankroto proceso metu, o toks pareiškėjo elgesys yra nesąžiningas, neatitinkantis reikalavimų, keliamų asmeniui, siekiančiam bankroto bylos jam iškėlimo.

Apeliacinės instancijos teismas, pasisakęs dėl esminių atskirojo skundo argumentų, sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis bei vertina, kad kiti skunde nurodyti argumentai neturi esminės teisinės reikšmės galutiniam bylos teisiniam rezultatui, todėl dėl jų atskirai detaliai nepasisakytina. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023).

Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė reikšmingas bylos faktines aplinkybes, tinkamai taikė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas bei fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo institutą reglamentuojančias teisės normas, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį atsisakyti iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį, dėl to atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Suinteresuotas asmuo prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą ir pateikė įrodymus, kad šios išlaidos sudaro 1010,35 Eur. Išlaidos pagrįstos, patirtos realiai, neviršija rekomenduojamų dydžių, todėl priteistinos iš pareiškėjo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, teismas

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2026 m. birželio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Suinteresuoto asmens SUA3 naudai priteisti 1010,35 Eur (vieną tūkstantį dešimt eurų 35 centus) iš pareiškėjo IESK1 apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimą.