Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. e2A-1568-796/2026 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-29640-2025-9 Procesinio sprendimo kategorija 2.6.8.10 (S)

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų ATS2 (ATS2) ir ATS1 (ATS1) apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. balandžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal atsakovų ATS1 ir ATS2 pareikštus prieštaravimus dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2025 m. spalio 29 d. priimto preliminaraus sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-9545-1146/2025 pagal ieškovių viešosios įstaigos Vilniaus privačios gimnazijos ir uždarosios akcinės bendrovės „PUM plius“ ieškinį atsakovams ATS1 ir ATS2 dėl sutarčių pagrindu susidariusio įsiskolinimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62¹ straipsnio 2 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Kauno apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Kauno apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

Ieškovės VšĮ Vilniaus privati gimnazija ir UAB „PUM plius“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams ATS1 ir ATS2 prašydamos solidariai priteisti iš atsakovų 2 365 Eur skolą, 860,86 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei VšĮ Vilniaus privačiai gimnazijai ir 3 050 Eur skolą, 1 110,20 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei UAB „PUM plius“ ir lygiomis dalimis priteisti iš atsakovų 809 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei UAB „PUM plius“.

Ieškinyje nurodė, kad 2023 m. kovo 10 d. tarp atsakovų ir ieškovės VšĮ Vilniaus privačios gimnazijos sudaryta Mokymo sutartis Nr. M1732 su priedais Nr. 1, 2, taip pat tarp atsakovų ir ieškovės UAB „PUM plius“ sudaryta Sutartis Nr. p2710 „Dėl vaiko papildomo ugdymo“ kartu su priedu Nr. 1 ir 2025 m. kovo 28 d. priedu Nr. 2. Minėtų sutarčių pagrindu ieškovės įsipareigojo teikti bendrojo ugdymo paslaugas bei papildomo ugdymo paslaugas atsakovų vaikui, o atsakovai įsipareigojo už suteiktas ugdymo paslaugas su ieškovėmis atsiskaityti sutartyse nustatyta tvarka ir sąlygomis. Už suteiktas paslaugas ieškovė VšĮ Vilniaus privati gimnazija išrašė atsakovams PVM sąskaitas faktūras: 2024 m. rugsėjo 9 d. Nr. 24UVPG 268, 1 840 Eur sumos, ir 2025 m. sausio 7 d. Nr. 24UVPG 730, 1 525 Eur sumos. Bendra sąskaitų suma 3 365 Eur. Ieškovė UAB „PUM plius“ už suteiktas paslaugas atsakovams išrašė PVM sąskaitas faktūras: 2024 m. rugsėjo 9 d. Nr. 24UPUM 182, 1 525 Eur sumos, ir 2025 m. sausio 7 d. Nr. 24UPUM 616, 1 525 Eur sumos. Bendra sąskaitų suma 3 050 Eur. Atsakovai už suteiktas paslaugas iki galo neatsiskaitė, todėl įsiskolinimo suma ieškovei VšĮ Vilniaus privačiai gimnazijai sudaro 2 365 Eur, o ieškovei UAB „PUM plius“ 3 050 Eur.

Marijampolės apylinkės teisme 2025 m. spalio 29 d. priimtas preliminarus sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintas visiškai.

Teisme gauti atsakovų prieštaravimai, jais prašoma ieškovių ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Prieštaravimuose nurodė, kad ieškovių reikalavimas grindžiamas mokymo sutartimi ir sutartimi dėl vaiko papildomo ugdymo, kurių ATS1 nesudarė, todėl ji nėra tinkama atsakovė. Sutartys su ieškovėmis buvo sudarytos atsakovo ATS2, o atsakovė ATS1 sudaryti šias sutartis nedavė sutikimo ir šių sutarčių niekada netvirtino. Sutarčių su ieškovėmis negalima laikyti sudarytomis vaikų auklėjimui bei švietimui užtikrinti, kadangi ieškovės yra privatūs juridiniai asmenys, todėl vaiko auklėjimas bei švietimas galėjo būti užtikrinti kitais būdais, pavyzdžiui, mokantis valstybinėje nemokamoje mokykloje. Atsakovo ATS2 iniciatyva sprendimas ir sudarytos sutartys vertintini kaip nesukeliantys jokių prievolių atsakovei ATS1. Taip pat ieškovės nėra išrašiusios atsakovams sąskaitos už paslaugas (kartu su ieškiniu pateiktose sąskaitose gavėju nurodytas nepilnametis vaikas) ir ieškovių reikalaujama suma, nurodyta pateiktose sąskaitose, neatitinka mokymo sutartyje ir sutartyje dėl vaiko papildomo ugdymo įtvirtintų įkainių. Be to, atsakovams nėra suprantama ieškovių reikalavimų esmė, kai atsiskaitymo reikalauja du ūkio subjektai, tačiau už tas pačias paslaugas reikalauja tų pačių sumų. Atsakovams nėra suprantama, kuris iš juridinių asmenų konkrečiai teikė jų sąskaitose nurodytas besidubliuojančias paslaugas. Atsakovai, remdamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.193 straipsnio 4 dalimi, nurodo, kad ieškovių pateikta mokymo sutartis ir sutartis dėl vaiko papildomo ugdymo, įskaitant dviprasmiškai ir ieškovėms palankiai suformuluotas nuostatas dėl atsiskaitymo, turi būti aiškinamos atsakovams palankiausiu būdu, vertinant priteistinų sumų dydį.

Ieškovės atsiliepimu į atsakovų prieštaravimus prašė preliminarų sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti išlaidas.

Atsiliepime nurodė, kad atsižvelgdamos į ieškovių su atsakovais vykusį susirašinėjimą bei jame atsakovų patvirtintas aplinkybes, taip pat ne vienerius metus trunkantį atsakovų naudojimąsi ieškovių teikiamomis ugdymo paslaugomis (sutartiniai santykiai tarp šalių prasidėjo dar 2019 m. kovo 28 d. sudarius ankstesnes ir šiame ginče neginčijamas ugdymo paslaugų sutartis), ieškovės atsakovų prieštaravimus bei juose išdėstytas aplinkybes laiko išimtinai jokio teisinio ir (ar) faktinio pagrindo neturinčiu nesąžiningu atsakovų siekiu kaip įmanoma ilgiau užvilkinti atsakovams tenkančių prievolių įvykdymą. Atsakovai ne vienerius metus (nuo 2019 m.) naudojasi ieškovių teikiamomis ugdymo paslaugomis ir jokių pretenzijų dėl ugdymo paslaugų teikimo, mokamos ugdymo kainos paskirstymo ir (ar) ieškovių taikomos atsiskaitymo už paslaugas tvarkos ir sąlygų niekuomet neturėjo ir nereiškė. Susidarius atsakovų įsiskolinimams pagal ugdymo sutartis, atsakovai įsiskolinimo faktą pripažino ir jo neginčijo. Šalių elektroninis susirašinėjimas patvirtina, kad atsakovai kreipėsi į ieškovės VšĮ Vilniaus privačios gimnazijos administraciją, prašydami atidėti mokėjimo terminą, informavo apie susidariusią finansinę padėtį, neturėjimą finansinės galimybės atsiskaityti ir siekė suderinti įsiskolinimo grąžinimo sąlygas. Mokėjimų prievolės pagal sutartis atsakovų niekada nebuvo ginčijamos, jų nevykdymą atsakovai siejo išimtinai su finansiniais sunkumais. Pagrindo neturinčias pretenzijas atsakovai pradėjo reikšti tik po to, kai ieškovės inicijavo teisminį procesą. CK 3.109 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pagal prievoles, kylančias iš sandorių, būtinų šeimos namų ūkiui išlaikyti ir vaikų auklėjimui bei švietimui užtikrinti, abu sutuoktiniai atsako solidariai. Taigi, prievolės, kylančios iš sutarčių, susijusių su vaikų švietimu, yra solidarios, nepriklausomai nuo to, ar dėl tokių sutarčių sutiko abu sutuoktiniai. Tiek valstybinės, tiek privačios mokyklos teikia su ugdymu bei švietimu susijusias paslaugas, įgyvendina teisės aktų patvirtintas ugdymo programas. Ugdymo įstaigos pasirinkimas ir (ar) forma yra išskirtinai tėvų apsisprendimo klausimas, grindžiamas vaiko interesais, jo poreikiais bei šeimos galimybėmis. Pats faktas, kad egzistuoja nemokama valstybinė vaiko ugdymo alternatyva, savaime nepaneigia privataus ugdymo kaip teisėtos ir šeimos interesus atitinkančios ugdymo formos. Atsakovų vaikas tęstinį laikotarpį lankė VšĮ Vilniaus privačios gimnazijos mokyklą, dalyvavo pamokose ir užsiėmimuose, kas reiškia, jog ugdymo procesas vyko atsakovei ATS1 žinant ir faktiškai tokiai ugdymo organizavimo formai pritariant. Be to, minėtas šalių susirašinėjimas su ieškove VšĮ Vilniaus privačios gimnazijos administracija dėl pagal sutartis susidariusių įsiskolinimų ir jų mokėjimo išdėstymo, kurie siunčiami abiejų atsakovų vardu, o atsakovė ATS1 yra pridėta kaip el. laiškų gavėja, patvirtina, kad ji žinojo ne tik apie sudarytas sutartis, bet ir apie jų vykdymo eigą, susidariusių įsiskolinimų faktą ir dydį. Jokių prieštaravimų dėl prievolių ar jų pagrįstumo atsakovė ATS1 nereiškė, todėl jos elgesys vertintinas kaip faktinis sutartinių įsipareigojimų pripažinimas.

Atsiliepime teigė, kad ugdymo paslaugų atveju paslauga faktiškai teikiama mokiniui – jam organizuojamas mokymo procesas ir suteikiamos ugdymo paslaugos, todėl mokinio nurodymas sąskaitoje kaip paslaugos pirkėjo neprieštarauja įstatymų reikalavimams. Tokia sąskaitų išrašymo praktika sistemingai taikoma ieškovių veikloje bei yra patvirtinta kaip teisingas sąskaitų formavimas ne vienos ieškovių veiklos auditą vykdžiusios tarptautinės audito bendrovės. Be to, sąskaitos teisingumas neturi jokios įtakos atsakovų atsiskaitymo prievolėms. Atsakovų pareiga atsiskaityti kilo iš tarp atsakovų ir ieškovių sudarytų sutarčių, kuriose aiškiai apibrėžtas paslaugų objektas, jų kaina bei konkretūs mokėjimo terminai. Sutartyse nėra nustatyta, kad mokėjimo prievolė atsiranda ar tampa vykdytina tik gavus sąskaitą, todėl sąskaitos išrašymas negali būti laikomas prievolės atsiradimo ar vykdytinumo sąlyga. Atsakovai pagal analogiškos struktūros sutarčių pagrindu išrašytas sąskaitas už 2023–2024 mokslo metus atsiskaitė visiškai, kas patvirtina, jog iš sutarčių kylanti mokėjimo pareiga ir sąskaitų turinys, įskaitant jų rekvizitų reikšmę, atsakovams buvo aiškūs ir suprantami ir nesudarė jokių kliūčių įvykdyti jiems tenkančių piniginių prievolių. Be to, atsakovų teiginiai dėl sumų sąskaitose ir sutartyse neatitikimo yra deklaratyvūs ir nepagrįsti faktiniais duomenimis, o ieškinyje nurodyti duomenys visiškai atitinka informaciją tiek sutartyse, tiek sąskaitose. Atsakovai ilgą laiką naudojasi ieškovių paslaugomis, paslaugų teikimo ir atsiskaitymo už paslaugas tvarka atsakovams neabejotinai yra gerai žinoma, suprantama ir niekuomet nesikeitė, atsakovai nė karto nekėlė klausimo dėl ieškovių teikiamų paslaugų apimties, taip pat nekvestionavo ir atsiskaitymo tvarkos bei kainos struktūros, tačiau priešingai – atsiskaitydavo su ieškovėmis už ankstesniais laikotarpiais suteiktas ugdymo paslaugas, pervesdami analogiškai tarp juridinių asmenų išdalytas mokėtinas sumas. Net ir susidarius įsiskolinimams, atsakovai neginčijo paslaugų pobūdžio, jų apimties ar atsiskaitymo už jas tvarkos – ieškovių buvo prašoma tik atidėti ar išdėstyti mokėjimus dėl atsakovų patiriamų finansinių sunkumų. Tai patvirtina, kad tiek ugdymo modelis, tiek atsiskaitymo mechanizmas atsakovams buvo žinomi, suprantami ir jų pripažinti. Atsakovai buvo tinkamai supažindinti su taikoma kainodaros struktūra, todėl negalėjo nežinoti, kad sutartyse nurodytos paslaugos ir joms priskirtos sumos sudaro vieną integruotą paslaugų paketą. Tuo tarpu tai, kad pasirašant sutartis ši bendra kaina buvo paskirstyta tarp dviejų juridinių asmenų, yra tik organizacinio bei apskaitos pobūdžio sprendimas, susijęs su ieškovių vidiniu funkcijų pasiskirstymu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Marijampolės apylinkės teismas 2026 m. balandžio 23 d. sprendimu paliko nepakeistą Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. spalio 29 d. preliminarų sprendimą ir lygiomis dalimis iš atsakovų priteisė ieškovei UAB „PUM plius“ 1 452 Eur bylinėjimosi išlaidas, t. y. iš kiekvieno po 726 Eur, valstybei priteisė 16,16 Eur išlaidas, susijusias su teismo procesinių dokumentų siuntimu ir įteikimu, t. y. iš kiekvieno po 8,08 Eur.

Teismas nurodė, kad remiantis CK 3.109 straipsnio 2 dalimi prievolės, kylančios iš sutarčių, susijusių su vaikų švietimu, yra solidarios, nepriklausomai nuo to, ar dėl tokių sutarčių sutiko abu sutuoktiniai. Šiuo atveju iš Gyventojų registro pažymos duomenų matyti, kad atsakovų santuoka įregistruota 2008 m. birželio 19 d. ir nėra nutraukta iki šiol. Visos sudarytos sutartys skirtos užtikrinti atsakovų vaiko auklėjimą ir švietimą, taigi konstatuotina, kad šioje byloje atsakovų atsakomybė pagal pareikštus reikalavimus yra solidari. Iš pateiktų elektroninių laiškų matyti, jog susidarius atsakovų įsiskolinimams pagal ugdymo sutartis atsakovai įsiskolinimo faktą pripažino ir jo neginčijo. Atsakovai kreipėsi į ieškovės VšĮ Vilniaus privačios gimnazijos administraciją, prašydami atidėti mokėjimo terminą, informavo apie susidariusią finansinę padėtį, neturėjimą finansinės galimybės atsiskaityti ir siekė suderinti įsiskolinimo grąžinimo sąlygas. Pateikti elektroniniai laiškai buvo siunčiami abiejų atsakovų vardu, atsakovė ATS1 yra pridėta kaip el. laiškų gavėja, kas patvirtina, jog ji žinojo ne tik apie sudarytas sutartis, bet ir apie jų vykdymo eigą, susidariusių įsiskolinimų faktą ir dydį. Jokių prieštaravimų dėl prievolių ar jų pagrįstumo atsakovė ATS1 nereiškė. Tiek valstybinės, tiek privačios mokyklos teikia švietimo ir ugdymo paslaugas bei įgyvendina teisės aktų nustatytas ugdymo programas. Ugdymo įstaigos pasirinkimas ar jos forma priklauso išimtinai nuo tėvų sprendimo, kuris grindžiamas vaiko interesais, jo poreikiais ir šeimos finansinėmis galimybėmis. Vien tai, kad egzistuoja nemokama valstybinė ugdymo alternatyva, nepaneigia privataus ugdymo kaip teisėtos ir šeimos interesus atitinkančios pasirinkimo galimybės. Atsakovų dukrai ugdymo paslaugos, kaip nurodo ieškovės, buvo teikiamos nuo 2019 m. Iš ieškovės pateiktos klientų apyvartos nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2026 m. kovo 5 d. matyti, kad atsakovai laikotarpiu nuo 2022 m. liepos iki 2024 m. birželio apmokėdavo ieškovių pateikiamas sąskaitas, pateikiamų sąskaitų minėtu laikotarpiu neginčijo, jų turinys atsakovams buvo aiškus ir suprantamas. Be to, atsakovai nereiškė ieškovėms pretenzijų dėl netinkamų sąskaitų išrašymo, o prievolių neįvykdymą (prašymą atidėti jų vykdymą) grindė išimtinai finansine padėtimi. Ieškovių sąskaitose nurodytos sumos atitinka šalių sutartyje sutartas sumas. Vertinant sutarčių sąlygas matyti, kad ieškovės atsakovų nepilnamečiam vaikui teikė skirtingas ugdymo paslaugas (ieškovė VšĮ Vilniaus privati gimnazija teikė ugdymo paslaugas pagal valstybės nustatytus išsilavinimo standartus, o ieškovė UAB „Pum plius“ teikė papildomo ugdymo užsiėmimo programą). Sutartys buvo sudarytos su ieškovėmis ir sutartiniai santykiai tęsėsi nuo 2019 metų, kas leidžia daryti išvadą, kad ieškovių teikiamos paslaugos atsakovams buvo priimtinos, ką patvirtina ir atsakovų siųstas elektroninis laiškas. Byloje nėra duomenų, kad atsakovai tinkamai įvykdė prievolę atsiskaityti su ieškovėmis už suteiktas paslaugas. Dėl šios priežasties ieškovių reikalavimai dėl skolos priteisimo tenkintini.

Teismas nurodė, kad šalių sudarytos sutartys numatė 0,2 proc. dydžio delspinigius, kuriuos atsakovai įsipareigojo mokėti už vėlavimą atsiskaityti. Byloje nėra ginčo, kad atsakovai praleido prievolių vykdymo terminus, todėl yra pagrindas tenkinti ieškovių reikalavimus dėl delspinigių pritesimo solidariai iš atsakovų. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl tenkintinas ieškovių reikalavimas dėl 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo solidariai iš atsakovų. Bylinėjimosi išlaidos teismo priimtu preliminariu sprendimu pagrįstai lygiomis dalimis buvo priteistos iš atsakovų. Ieškovės taip pat papildomai patyrė 1 452 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į prieštaravimus parengimą, pasirengimą bylos nagrinėjimui ir atstovavimą teismo posėdyje, todėl jos lygiomis dalimis priteisiamos iš atsakovų. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, taip pat priteistinos lygiomis dalimis iš atsakovų valstybės naudai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. balandžio 23 d. sprendimą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamu sprendimu skola priteista solidariai iš ATS2 ir ATS1, nors ji nėra sudariusi sutarties su ieškovėmis, nėra davusi sutikimo sudaryti šias sutartis ir šių sutarčių niekada netvirtino. Dar daugiau, sutarčių su ieškovėmis negalima laikyti sudarytomis vaikų auklėjimui bei švietimui užtikrinti, kadangi ieškovės yra privatūs juridiniai asmenys, todėl vaiko auklėjimas bei švietimas galėjo būti užtikrinti kitais būdais, pavyzdžiui, mokantis valstybinėje nemokamoje mokykloje. Atsakovo ATS2 iniciatyva sprendimas ir sudarytos sutartys vertintini kaip nesukeliantys jokių prievolių atsakovei ATS1. Skundžiamo sprendimo išvada dėl atsakovės ATS1 daroma remiantis elektroniniu susirašinėjimu, kuriame minimas ATS1 vardas, tačiau pastebėtina, kad ATS1 šių elektroninių laiškų nerašė. Atitinkamai šie elektroniniai laiškai negali būti ATS1 valios išraiškos įrodymu.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog ieškovės nėra išrašiusios atsakovams sąskaitos už paslaugas (kartu su ieškiniu pateiktose sąskaitose gavėju nurodytas nepilnametis vaikas). Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 30 dalis numato, kad PVM sąskaita faktūra – šiame įstatyme privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Ieškovėms neišrašius sąskaitos, atsakovams jokia mokėjimo prievolė kilti negalėjo. Pirmosios instancijos teismas teigė, kad atsakovai anksčiau nereiškė ieškovėms pretenzijų dėl sąskaitų ir jas apmokėdavo, ir tokią išvadą grindė ieškovių pateikta klientų apyvarta nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2026 m. kovo 5 d. Tačiau iš šio dokumento nematyti, kokios sąskaitos atsakovams buvo išrašomos anksčiau, tai yra kas buvo nurodytas gavėju anksčiau išrašomose sąskaitose. Pirmosios instancijos teismo išvada yra hipotetinio pobūdžio ir grindžiama prielaidomis. Be to, net jeigu anksčiau ieškovės ir išrašydavo sąskaitas nesilaikydamos teisės aktų reikalavimų, tai neįteisina teisės aktų neatitinkančių sąskaitų, kuriomis grindžiamas ieškovių ieškinys, priešinga išvada neatitiktų teisės principo „iš neteisės nekyla teisė“.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovių reikalaujami ir skundžiamu sprendimu priteisti delspinigiai buvo skaičiuojami taikant 0,2 proc. normą. Ši norma vertintina kaip neatitinkanti teismų praktikos ir nepagrįstai didelė (tuo labiau kad atsakovai santykiuose su ieškovėmis yra vartotojai). CK 6.73 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.

Ieškovės atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, vadovaujantis CPK 95 straipsnio 3 dalimi įpareigoti atsakovus sumokėti 5 000 Eur dydžio užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti, pridėti prie bylos medžiagos pridedamus papildomus įrodymus.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad atsižvelgiant į bylos aplinkybes, taip pat į tai, jog akivaizdu, kad atsakovai sąmoningai nesąžiningai vilkina prievolių ieškovėms įvykdymą, atsakovų veiksmai turėtų būti pripažinti piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, o atsakovai įpareigotini sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Ginčo atveju yra neabejotinas pagrindas manyti, jog atsakovai nesąžiningai be pagrindo vilkina prievolių ieškovėms įvykdymą, dėl ko vėliau bylinėjimosi išlaidų atlyginimas gali tapti negalimas. Atsakovų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl solidariosios atsakomybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir iš esmės pakartoja jau nagrinėtus bei įvertintus teiginius. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino ieškovių pateiktus argumentus ir byloje esančius įrodymus, todėl pagrįstai konstatavo solidariąją atsakovų atsakomybę. Ieškovių vertinimu, atsakovų argumentai dėl netinkamo sąskaitų išrašymo vertintini kaip nepagrįsti ir neatitinkantys jų pačių ankstesnio nuoseklaus elgesio ir teismų praktikos. Klausimą dėl netesybų atsakovai pirmą kartą iškėlė bei pareiškė tik apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismui priėmus atsakovams nepalankų sprendimą, kas, ieškovių vertinimu, sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti ginti atsakovų tariamai pažeistas teises. Atsakovai apeliaciniame skunde nepateikė jokių konkrečių argumentų, skaičiavimų ar įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad sutartyse nustatyta 0,2 proc. dydžio delspinigių norma konkrečiomis bylos aplinkybėmis yra neprotinga ar akivaizdžiai per didelė, tačiau apsiriboja išskirtinai deklaratyviu teiginiu, neva delspinigiai yra per dideli. Sutarties laisvės principas leidžia šalims susitarti dėl jų santykiams taikytino netesybų dydžio. Pirmosios instancijos teismo iš atsakovų solidariai priteisti delspinigiai atlieka kompensacinę funkciją ir neviršija ieškovių dėl atsakovų neįvykdytų mokėjimų patirtų minimalių nuostolių. Atsakovams delspinigiai buvo apskaičiuoti tik už 6 mėnesių laikotarpį, o įsiskolinimo laikotarpis bei realus ieškovių nuostolis dėl negalėjimo naudotis priklausančiomis lėšomis yra kur kas didesnis. Naujų įrodymų pridėjimo poreikį sąlygoja atsakovų apeliaciniame skunde naujai nurodomos ginčijamos aplinkybės, kurios atsakovų nebuvo ginčijamos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir tvarkos

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta.

CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, tai yra, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, įvertinęs ginčo objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. balandžio 23 d. sprendimas, kuriuo paliktas nepakeistas Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. spalio 29 d. preliminarus sprendimas, kuriuo visiškai tenkintas ieškovių VšĮ Vilniaus privačios gimnazijos ir UAB „PUM plius“ ieškinys atsakovams ATS1 ir ATS2, kuriuo prašoma solidariai priteisti iš atsakovų 2 365 Eur skolą, 860,86 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei VšĮ Vilniaus privačiai gimnazijai ir 3 050 Eur skolą, 1 110,20 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovei UAB „PUM plius“.

Apeliacinis skundas iš esmės motyvuojamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neteisingai įvertino tai, jog atsakovei ATS1 apskritai negalėjo būti taikoma atsakomybė už sutarčių nevykdymą, tai, jog sąskaitos, kurių pagrindu prašoma priteisti skolą, buvo išrašytos ne atsakovų vardu, taip pat tai, jog prašomų priteisti delspinigių dydis neatitinka teismų praktikos ir nepagrįstai didelis.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliacija yra pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, todėl apeliaciniame procese byla nenagrinėjama iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo bei teisėtumo, nagrinėja fakto ir teisės klausimus, tačiau yra saistomas ne tik byloje pareikšto reikalavimo ribų, bet ir apelianto pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo apeliaciniame procese ir negali peržengti apeliaciniu skundu nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Proceso įstatymai įpareigoja apeliacinės instancijos teismą įvertinti visas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui reikšmingas aplinkybes, buvusias nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teismui tiriant ir vertinant ieškinio pagrindą sudarančių faktinių aplinkybių visumą, be teisėto pagrindo neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui numato ribojimo išlygas. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti nuspręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, jog, priimant naujus įrodymus, būtina užtikrinti priešingos bylos šalies teisę pasisakyti dėl naujų įrodymų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-206-701/2018).

Įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas (CPK 180 straipsnis). Pastarasis reikalavimas yra vadinamas įrodymų sąsajumo taisykle. Įrodymų sąsajumas reiškia įrodymų turinio loginį ryšį su konkrečios bylos įrodinėjimo dalyku, t. y. informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti aplinkybes, kurios yra reikšmingos konkrečioje civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005). Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis – jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).

Ieškovės kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismui teikia atsakovams siųstas bei atsakovų apmokėtas ankstesnes sąskaitas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie nauji įrodymai gali turėti reikšmės apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalykui, šalys turėjo galimybę dėl jų pasisakyti, todėl jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo ir todėl nauji įrodymai priimtini.

Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo

Tiek kasacinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 ir kt., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytiems motyvams ir argumentams.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta ir nėra ginčo, kad tarp atsakovo ATS2, veikiančio išimtinai atsakovų vaiko interesais, ir ieškovės VšĮ Vilniaus privačios gimnazijos 2023 m. kovo 10 d. sudaryta mokymo sutartis Nr. M1732 su priedais Nr. 1 ir Nr. 2, taip pat 2023 m. kovo 10 d. tarp ATS2, veikiančio išimtinai atsakovų vaiko interesais, ir ieškovės UAB „PUM plius“ sudaryta sutartis Nr. p2710 „Dėl vaiko papildomo ugdymo“ kartu su 2023 m. kovo 10 d. priedu Nr. 1 ir 2025 m. kovo 28 d. priedu Nr. 2. Minėtų sutarčių pagrindu ieškovės įsipareigojo teikti bendrojo ugdymo paslaugas bei papildomo ugdymo paslaugas atsakovų vaikui, o atsakovai įsipareigojo už suteiktas ugdymo paslaugas su ieškovėmis atsiskaityti sutartyse nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Už suteiktas paslaugas ieškovė VšĮ Vilniaus privati gimnazija atsakovų vaiko vardu išrašė PVM sąskaitas faktūras: 2024 m. rugsėjo 9 d. Nr. 24UVPG 268, 1840 Eur sumos, ir 2025 m. sausio 7 d. Nr. 24UVPG 730, 1 525 Eur sumis, iš viso 3 365 Eur sumos.

Ieškovė UAB „PUM plius“ už suteiktas paslaugas atsakovų vaiko vardu išrašė PVM sąskaitas faktūras: 2024 m. rugsėjo 9 d. Nr. 24UPUM 182, 1 525 Eur sumos, ir 2025 m. sausio 7 d. Nr. 24UPUM 616, 1 525 Eur sumos. Bendra sąskaitų suma 3 050 Eur.

Ieškovės nurodė, kad atsakovai už suteiktas paslaugas iki galo neatsiskaitė, todėl įsiskolinimo suma ieškovei VšĮ Vilniaus privačiai gimnazijai sudaro 2 365 Eur, o ieškovei UAB „PUM plius“ 3 050 Eur.

Atsakovai apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad jie yra sutuoktiniai, kad minėtos sutartys su ieškovėmis buvo sudarytos atsakovų nepilnamečio vaiko auklėjimui bei švietimui užtikrinti, taip pat neginčija, kad atsakovai ieškovių prašomos priteisti sumos pagal išrašytas sąskaitas nėra sumokėję, nenurodo, kad pagal sudarytas sutartis ieškovės nebūtų suteikusios jose nurodytų paslaugų ar jos būtų buvusios suteiktos nekokybiškai, ne nustatytais terminais ar pan., taip pat kad išrašytose sąskaitose nurodytos sumos neatitiktų nurodytų sutartyse ir kt.

Apeliaciniu skundu atsakovai pirmiausia nesutinka konkrečiai su atsakovės ATS1 prievole apmokėti išrašytas sąskaitas, kadangi minėtos ginčo sutartys buvo sudarytos atsakovo ATS2 iniciatyva, atsakovė ATS1 nėra davusi sutikimo sudaryti šias sutartis ir šių sutarčių niekada netvirtino, vaiko auklėjimas bei švietimas galėjo būti užtikrinti kitais būdais, pavyzdžiui, mokantis valstybinėje nemokamoje mokykloje.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.165 straipsnio 1 dalis nustato, jog tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Šios straipsnio 2 dalis nurodo, kad tėvai privalo sudaryti sąlygas savo vaikams mokytis iki įstatymuose nustatyto amžiaus. Šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu; jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas. CK 3.192 straipsnio 1 dalis nustato, jog tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu.

CK 3.109 straipsnio 2 dalis nustato, jog kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą; pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsako solidariai, nesvarbu, koks jų turto teisinis režimas, išskyrus atvejus, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad sutuoktiniai, prisiimdami ir vykdydami prievoles, susijusias su šeimos poreikių tenkinimu, privalo elgtis lygiai taip pat apdairiai ir rūpestingai, kaip ir priimdami ir vykdydami savo asmenines prievoles. CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis; ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad viena iš įstatyme nustatytų CK 6.6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išimčių yra CK 3.109 straipsnio 2 dalyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2012, kt.). Sprendžiant, ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidari, be CK 6.6 straipsnio, kaip bendrosios solidariąsias prievoles reglamentuojančios normos, kaip lex specialis (specialusis įstatymas) taikytinos CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalys. Be to, CK 3.109 straipsnio 2 dalis sistemiškai turi būti taikoma su šio straipsnio 3 dalimi, taip pat 4 dalimi, kurioje nustatyta sutuoktinio, prisiimančio ir vykdančio prievoles, susijusias su šeimos poreikių tenkinimu, pareiga elgtis lygiai taip pat apdairiai ir rūpestingai, kaip ir prisiimant ir vykdant savo asmenines prievoles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010, 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453-701/2015).

Apeliacinės instancijos teismas byloje nesant ginčo, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti užtikrinti atsakovų vaiko auklėjimą bei švietimą, taip pat kad sandorių kaina nėra aiškiai per didelė ir neprotinga, plačiau dėl šių aplinkybių nepasisako. Pažymėtina, jog dėl aplinkybių, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti tik atsakovo ATS2 iniciatyva ir kad atsakovė ATS1 nėra davusi sutikimo sudaryti šias sutartis ir šių sutarčių niekada netvirtino, vaiko auklėjimas bei švietimas galėjo būti užtikrinti kitais būdais, pavyzdžiui, mokantis valstybinėje nemokamoje mokykloje, atsakovai pasisakė tik deklaratyviai ir šių aplinkybių niekaip neįrodinėjo.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad sutartys dėl atsakovų vaiko auklėjimo ir ugdymo, analogiškos ginčo sutartims, buvo sudaromos ir anksčiau, t. y. nuo 2019 m. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė visą šį 6 metų laikotarpį galėjo nežinoti, jog atsakovų vaikas mokosi privačioje švietimo įstaigoje, kurios paslaugos atitinkamai kainuoja. Tuo labiau, kad iš susirašinėjimų el. laiškais tarp šios švietimo įstaigos ir atsakovo, kuriuose, be kita ko, aptariama sunki atsakovų finansinė padėtis ir derinamos atsakovų įsiskolinimo grąžinimo sąlygos, matyti, kad po laiškais būdavo pasirašoma abiejų atsakovų – tėvų vardu, o el. laiškų kopijos buvo siunčiamos ir atsakovės el. pašto adresu. Atsakovė šių aplinkybių nepaneigė. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovė su atsakovo iniciatyva būtų nesutikusi, jai būtų prieštaravusi, būtų ėmusis kokių nors veiksmų siekdama vaiką ugdyti kitoje švietimo įstaigoje ar pan. Be to, atsakovai susirašinėjimuose patys nurodė, kad jie dėkoja už suteiktas kokybiškas ieškovių paslaugas, kad būtent šios švietimo įstaigos mokytojų dėka atsakovų vaikas pasiekė puikių rezultatų, kad atsakovams ir jų vaikui itin svarbu išlaikyti ryšį su šia švietimo įstaiga, t. y. kad vaikas tęstų mokslus būtent šioje švietimo įstaigoje, taip pat kad atsakovų šeimai, kaip užsieniečiams, ši švietimo įstaiga tapo svarbiu tiltu į Lietuvos kultūrą ir visuomenę. Taigi, nėra pagrindo spręsti, jog ginčo sutarčių sudarymas buvo nebūtinas, kadangi, viena vertus, vaikams apskritai būtina užtikrinti auklėjimą bei švietimą, kita vertus, patys atsakovai el. susirašinėjimuose akcentavo savo vaiko mokymosi būtent šioje švietimo įtaigoje svarbą ir būtinumą. Taip pat nėra pagrindo manyti, kad atsakovas ginčo sutartimis prisiimdamas ir vykdydamas prievoles elgėsi neapdairiai ar nerūpestingai, kadangi, kaip matyti, atsakovų vaikas net 6 metus lankė ieškovių švietimo įstaigą ir tik paskutiniaisiais metais atsakovų šeima, susidūrusi su finansiniais sunkumais, nebeišgalėjo susimokėti už paslaugas. Esant visoms šioms sąlygoms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 3.109 straipsnio 2 dalimi, teisėtai ir pagrįstai ginčo prievolę pripažino bendra solidariąja atsakovų prievole.

Antra, apeliaciniu skundu atsakovai nesutinka su prievole apmokėti ieškovių pagal ginčo sutartis išrašytas sąskaitas, kadangi PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos ne atsakovų, o jų vaiko vardu.

Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – ir PVMĮ) yra viešosios mokesčių teisės aktas, turintis specialią paskirtį – nustatantis apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, mokesčio mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu (PVMĮ 1 straipsnio 1 dalis). PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. Remiantis PVMĮ 2 straipsnio 30 dalimi, PVM sąskaita faktūra apibrėžiama kaip PVMĮ nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Paslaugų teikimu už atlygį PVMĮ laikomas ir paslaugų teikimas PVM mokėtojo privatiems poreikiams tenkinti, kaip jis apibrėžtas šio straipsnio 2 dalyje (PVMĮ 8 straipsnio 1 dalis). PVM sąskaitoje faktūroje privalo būti nurodytas prekių arba paslaugų pirkėjo (kliento) pavadinimas arba vardas, pavardė (jeigu jis fizinis asmuo) ir adresas (PVM 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 4 punktas). Remiantis Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, apskaitos dokumente turi atsispindėti tarp dviejų arba daugiau subjektų, taip pat tarp subjekto ir ekonominės veiklos nevykdančio fizinio asmens įvykusi ūkinė operacija. Paprastai tariant, PVM sąskaita faktūra yra pirminis teisinius santykius patvirtinantis dokumentas, kuris sieja paslaugos teikėją ir paslaugos gavėją (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. liepos 9 d. nutartį Nr. e2A-242-407/2026).

PVM sąskaita faktūra, atsižvelgiant į šiam dokumentui įstatymo keliamus reikalavimus, yra tam tikras sutarties sąlygas atspindintis dokumentas. Kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).

Viena vertus, atsakovai nenurodė, būtent kokią teisės akto nuostatą ieškovės pažeidė PVM sąskaitoje faktūroje nurodydamos ne atsakovų, o jų vaiko, kuriam kaip klientui ir yra teikiamos ieškovių paslaugos, vardą ir pavardę. Tokios teisės akto nuostatos nenustatė ir teismas. Kita vertus, atsakovai nenurodė, kaip tai jiems trukdo sumokėti prašomą priteisti įsiskolinimą, tuo labiau kad atsiskaitymo tvarka (mokėtinos sumos, atsiskaitomoji banko sąskaita ir kt. reikalingi duomenys) ir terminai yra nurodyti ginčo sutarčių prieduose. Be to, kaip ieškovės teisingai nurodė ir pateikė duomenis, tokios PVM sąskaitos faktūros, kuriose nurodytas kaip pirkėjas atsakovų vaikas, buvo išrašomos visą 6 metų laikotarpį, per kurį atsakovų vaikas lankė ieškovių švietimo įstaigą. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, PVM sąskaitos faktūros, kuriomis įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais ir kurios buvo išrašytos ne atsakovų, o jų vaiko vardu, niekaip atsakovų neatleidžia nuo prievolės vykdyti ginčo sutartis, t. y. sumokėti už suteiktas paslaugas, ir niekaip netrukdo įvykdyti šią prievolę.

Trečia, apeliaciniu skundu atsakovai nesutinka su prievole mokėti ginčo sutartyse nustatytus delspinigius, kadangi jų dydis (0,2 proc. nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną) neatitinka teismų praktikos ir nepagrįstai didelis.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad atsakovai deklaratyviai nurodydami, kad ginčo sutartyse nurodytų delspinigių dydis neatitinka teismų praktikos ir yra per didelis, nepateikė jokių konkrečių argumentų, skaičiavimų ar įrodymų, kurie leistų daryti tokią išvadą. Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovai neišreiškė pretenzijų dėl priteistinų delspinigių dydžio. Įstatymas draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Tai lemia, jog tokie (pirmosios instancijos teisme nenurodyti) argumentai nevertintini ir apeliaciniame procese. Apeliacinės instancijos teismas atlieka pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo apeliacinės kontrolės funkciją. Tai reiškia, kad apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui ar naujų reikalavimų nagrinėjimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui.

Kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.). Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus atsakyta. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvai ir argumentai, kaip neturintys reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, plačiau neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Dėl bylos procesinės baigties

Atsižvelgdamas į anksčiau išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 (teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši teisės norma nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu taikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017, 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021).

Atsižvelgiant į tai, kad šia nutartimi atsakovų apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, konstatuojama, jog ši nutartis yra priimama ieškovių naudai CPK 93 straipsnio 1 dalies prasme. Ieškovė UAB „PUM plius“ pateikė duomenis, jog apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą parengiant ir pateikiant teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą. Šios apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių (Rekomendacijų 7, 8.11 punktai). Atsižvelgiant į tai, ieškovei UAB „PUM plius“ iš atsakovų, t. y. iš kiekvieno, priteistina po 605 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Dėl įpareigojimo sumokėti užstatą

Ieškovės atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė vadovaujantis CPK 95 straipsnio 3 dalimi įpareigoti atsakovus sumokėti 5 000 Eur dydžio užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti.

CPK 95 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kai yra pagrindas manyti, jog ieškinį (pradinį ar priešieškinį), apeliacinį, atskirąjį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pareiškimą ar prašymą ypatingosios teisenos tvarka pateikęs asmuo gali piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis ir neatlyginti bylinėjimosi išlaidų, teismas turi teisę įpareigoti šį asmenį sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti; kai užstatą prašo taikyti dalyvaujantis byloje asmuo, šis prašymas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per septynias darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos; užstato per teismo nustatytą terminą nesumokėjus, teismas procesinį dokumentą palieka nenagrinėtą; užstato dydis nustatomas, užstatas grąžinamas, bylinėjimosi išlaidos iš užstato atlyginamos mutatis mutandis taikant CPK 795, 796, 797 ir 798 straipsnius.

CPK 795 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vadovaudamasis CPK nuostatomis, užstato dydį nustato bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į galimas atsakovo bylinėjimosi išlaidas, išskyrus tas, kurios atsirastų dėl priešieškinio pareiškimo, bei į tai, kad užstato dydis neužkirstų šaliai galimybės pasinaudoti teise į teisminę gynybą.

Pirma, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovės prašymą dėl įpareigojimo sumokėti užstatą pateikė atsiliepime į apeliacinį skundą. Taigi, įpareigojimas sumokėti užstatą nebeteko prasmės. Visus esminius procesinius veiksmus ieškovės apeliacinės instancijos teisme jau buvo atlikusios, t. y. buvo pateikusios atsiliepimą į apeliacinį skundą, ir jau buvo patyrusios išlaidas. Atsakovams atsisakius mokėti užstatą, teismas procesinį dokumentą – šiuo atveju apeliacinį skundą būtų turėjęs palikti nenagrinėtą, tačiau tuomet liktų neišspręstas jau patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimas.

Antra, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šalies procesinis elgesys – tai jos veiksmai (neveikimas) ginčo nagrinėjimo metu. Šalies tinkamo elgesio apibrėžtis pateikta CPK 93 straipsnio 4 dalyje: šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Šalių procesinės teisės ir pareigos išvardytos CPK 42 straipsnio 1 dalyje, o šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis. Jei šalis šių reikalavimų nesilaiko, jos elgesys gali būti pripažintas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnio 1 dalis).

Teisė teikti apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nustatyta CPK 301 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien tai, kad atsakovai pasinaudojo CPK įtvirtinta teise teikti apeliacinį skundą, savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog jie veikė nesąžiningai.

Be to, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015, 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovai pasirinko leistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, apeliacinio skundo reikalavimai buvo grindžiami jame nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl atsakovų apeliacinis skundas jo priėmimo stadijoje negalėjo būti laikomas akivaizdžiai nepagrįstu. Atsižvelgiant į tai, ieškovių prašymas dėl atsakovų įpareigojimo sumokėti užstatą netenkintinas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

priimti su atsiliepimu į apeliacinį skundą teikiamus naujus įrodymus.

Apeliacinį skundą atmesti.

Marijampolės apylinkės teismo 2026 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ieškovei UAB „PUM plius“ priteisti iš atsakovų ATS2 (ATS2) ir ATS1 (ATS1) po 605 Eur iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Netenkinti ieškovių viešosios įstaigos Vilniaus privačios gimnazijos ir uždarosios akcinės bendrovės „PUM plius“ prašymo dėl atsakovų ATS2 ir ATS1 įpareigojimo sumokėti 5 000 Eur užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti.