Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-242-407/2026

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-07-09
Bylos Nr.: e2A-242-407/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01365-2025-9
Bylos rūšis: civilinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija

Teisėjai: Vigintas Višinskis (pran.), Giedrė Čėsnienė, Laima Ribokaitė
Atsakovas: "KG Constructions"
Ieškovas: Purso Oy

e2A-242-407/2026 2-55-3-01365-2025-9 kategorijos: 2.6.11.1; 3.1.7.11. (S)

N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. liepos 9 d. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Laimos Ribokaitės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „KG Constructions“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo „Purso Oy“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „KG Constructions“ dėl skolos už parduotas prekes priteisimo.

Teisėjų kolegijaBylos esmė

Ieškovas „Purso Oy“ kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „KG Constructions“ 247 716,46 Eur skolos, 5 981,63 Eur palūkanų, 6 proc. dydžio procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2025 m. kovo 7 d. iki 2025 m. gegužės 19 d. ieškovas pardavė, o atsakovė įsigijo iš ieškovo prekių (metalo konstrukcijų) iš viso už 249 484,80 Eur. Tai patvirtina 4 ieškovo išrašytos ir atsakovei apmokėti pateiktos sąskaitos faktūros. Atsakovė pagal pateiktas sąskaitas neatsiskaitė ir liko skolinga 247 716,46 Eur.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ieškovas tinkamai nevykdė sutarties, tiekė prekes su defektais, dėl to atsakovė patyrė nuostolių; ieškovas iki šiol nėra suderinęs nuostolių atlyginimo klausimo. Atsakovas buvo priverstas naudoti ieškovės patiektus nekokybiškus profilius, tačiau neatitikimo klausimas bus išspręstas tik objekto statybos pabaigoje, po to, kai užsakovas apžiūrės, priims darbus ir taps aišku, ar defektiniai profiliai tiks užsakovui.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2026 m. kovo 3 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė ieškovui iš atsakovės 247 716,46 Eur skolos, 5 981,63 Eur palūkanų, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas nereiškė reikalavimų taikyti konkrečių Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.334 straipsnyje įtvirtintų gynybos būdų. Atsakovas skolą pripažįsta ir elektroniniu laišku yra kreipęsis į ieškovą dėl skolos išdėstymo. Teismas nurodė, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė UAB „KG Constructions“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 3 d. sprendimą ir ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas neįvertino fakto, kad būtent ieškovas netinkamai vykdė sutartį – prekes pateikė vėluodamas ir netinkamos kokybės. Teismas nepagrįstai nurodė, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog patiektos prekės neatitinka kokybės reikalavimų: į bylą pateiktos pretenzijos, defektai užfiksuoti ir detaliai aprašyti. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu fakto, kad prekės neatitiko kokybės reikalavimų neginčijo, taip pat neneigė, kad atsakovė yra pareiškusi pretenzijas ieškovui dėl patiektų prekių kokybės. Ieškovas buvo informuotas ir iš jo buvo pareikalauta sumažinti kainą defektuotai produkcijai.

Teismas, vertindamas bylinėjimosi išlaidas, sprendime nurodo, kad advokatas turi teisę teikti vertimo paslaugas, kiek tai susiję su advokato teikiamomis teisinėmis paslaugomis. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad vertimas yra atliktas ne advokato, o trečiojo asmens UAB „Adjutor“. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad UAB „Adjutor“ yra pateikusi sąskaitą už vertimą ir kad ta sąskaita yra apmokėta, taigi byloje nėra įrodymų, kad ieškovas patyrė vertimo išlaidų, todėl advokato išrašyta sąskaita už atliktą vertimą yra nepagrįsta.

Bylinėjimosi išlaidas už ieškovą yra sumokėjęs byloje nedalyvaujantis trečiasis asmuo (UAB „Skolų valdymo partneris“), tačiau nėra atskleistas UAB „Skolų valdymo partneris“ ir ieškovo ryšys, neaišku, kokiu pagrindu UAB „Skolų valdymo partneris“ veikia ieškovo vardu.

Ieškovas „Purso Oy“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą ir prašė apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

Atsakovės pateiktas susirašinėjimas elektroniniais laiškais nepatvirtinta nei ieškovo vėlavimų pristatyti prekes, nei fakto, kad patiektos prekės buvo nekokybiškos. Teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovė nepasinaudojo CK 6.334 straipsnyje įtvirtintais gynybos būdais. Atsakovė, net ir žinodama apie tariamus prekių trūkumus, prekes panaudojo, nesiėmė jokių veiksmų – negrąžino tariamai nekokybiškų prekių, nereiškė priešieškinio, nesikreipė dėl žalos atlyginimo. Taigi apeliacinio skundo argumentai tėra gynybinė pozicija ir būdas išvengti prievolės vykdymo.

Ieškovą atstovavo advokatas. Aplinkybė, kad ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas apmokėjo byloje nedalyvaujantis asmuo, nepaneigia bylinėjimosi išlaidų ieškovo naudai priteisimo pagrįstumo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Apeliacijos objektas yra Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 3 d. sprendimas, kuriuo ieškinys patenkintas visiškai, paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Teisėjų kolegija bylą nagrinėja apeliacinio skundo ribose.

Dėl ginčo esmės

Ieškovas pareiškė ieškinį atsakovei prašydamas priteisti skolą už parduotas prekes. Atsakovė procesiniuose dokumentuose neginčijo, kad prekės buvo pristatytos, taip pat neginčijo ieškovo išrašytų sąskaitų dydžio. Atsakovė tiek procesiniuose dokumentuose pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nurodė, kad ieškovas ne kartą pristatė prekes, kurios buvo su defektais ir netinkamos kokybės. Atsakovas šias neatitiktis fiksavo ir teikė pretenzijas ieškovui, taip pat ieškovas pažeisdavo suderintus tiekimo terminus, dėl to atsakovas negalėjo tinkamai ir laiku vykdyti statybos darbų.

Šalys savo procesiniuose dokumentuose nurodė, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tarp šalių susiklostė pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai. Nagrinėjamoje civilinėje byloje ginčo dėl teisinių santykių kvalifikavimo nėra. Remiantis CK 6.305 straipsniu, pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovė prekes pagal atsakovės užsakymą perdavė, o atsakovė ieškovo patiektas prekes priėmė ir panaudojo statybų objekte. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė įgijo pareigą už patiektas prekes atsiskaityti.

Nors atsakovė nuosekliai teigė, kad ieškovas prekių nepristatė laiku, kad pristatytos prekės buvo nekokybiškos, tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad atsakovė savo procesiniuose dokumentuose neprašė taikyti CK 6.334 straipsnyje nustatytų pirkėjo teisių gynimo būdų – pakeisti daiktą tinkamos kokybės preke; sumažinti pirkimo kainą; ištaisyti daikto trūkumus; grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo pasisakyti dėl galimai nekokybiškos produkcijos ar galimai praleistų terminų prekėms pristatyti, kadangi tai nesudarė ginčo dalyko, t. y. atsakovės nurodytų aplinkybių vertinimas atsakovei nebūtų sukėlęs teisinių padarinių, kadangi atsakovė nereiškė reikalavimų, susijusių su pirkėjo teisių gynimu. Civilinė byla yra nagrinėjama ginčo teisenos tvarka, todėl teismas neturi teisinio pagrindo peržengti civilinėje byloje pareikštų reikalavimų ribų.

Pati atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad netinkamos kokybės produkcijos pristatymo klausimas galės būti išspręstas tik tuomet, kai užsakovas priims atsakovės atliktus darbus ir pareikš (arba nepareikš) pretenzijas dėl nekokybiškai atlikto darbo. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad būtent dėl to nepateikė jokių prieštaravimų ir nesutikimo su skola. Taigi apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje civilinėje byloje yra išspręstas tik skolos iš atsakovės priteisimo klausimas, kadangi nėra ginčo dėl to, kad ji ieškovo patiektas prekes priėmė. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad argumentais, kad ieškovas tiekė nekokybiškas prekes ir (ar) pažeisdamas prekių pristatymo terminus, atsakovė galės pasinaudoti kilus ginčui dėl galimai kilusių nuostolių dėl (ne)tinkamo sutarties vykdymo iš ieškovo atlyginimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas patyrė 2 935 Eur žyminio mokesčio išlaidų, 5 040 Eur išlaidų advokato pagalbai bei 240 Eur sumokėjo už vertimo paslaugas. Teismas nurodė, kad advokatas I. B. 2025 m. lapkričio 5 d. išrašė kompensacinę sąskaitą IRB Nr. 1491 ir 2025 m. lapkričio 5 d. PVM sąskaitą-faktūrą IMB Nr. 03350 už byloje suteiktas paslaugas. Pirmosios instancijos teismas ieškovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkino visiškai.

Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad vertimo paslaugas suteikė ne advokatas, o UAB „Adjutor“, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad UAB „Adjutor“ yra pateikusi sąskaitą už vertimą ir kad ta sąskaita yra apmokėta. Be to, už ieškovą atsiskaitė UAB „Skolų valdymo partneris“ ir byloje neatskleista, kokiu teisiniu pagrindu UAB „Skolų valdymo partneris“ veikia ieškovo vardu. Teisėjų kolegija su atsakovės apeliacinio skundo argumentais sutinka.

Vadovaujantis CPK 57 straipsnio 3 dalimi, advokato arba advokato padėjėjo teisės ir pareigos bei jų mastas patvirtinami rašytine su klientu sudaryta sutartimi ar jos išrašu. Atstovo pagal pavedimą teisės reglamentuotos CPK 59 straipsnyje. Remiantis sutartimi dėl teisinių paslaugų teikimo, galima nustatyti, kokias teisines paslaugas advokatas buvo įgaliotas teikti klientui ir už kokias teisines paslaugas vėliau klientas sumokėjo šalių sutartą užmokestį. Sistemiškai aiškinant nurodytą CPK 57 straipsnio 3 dalį, 79 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtinta, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, CPK 88 straipsnio 1 dalį, įtvirtinančią išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, rūšis (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas – išlaidos advokato ir advokato padėjėjo pagalbai apmokėti), CPK 93 straipsnio 1 dalį ir 98 straipsnio 1 dalį, darytina išvada, kad įstatymas nustato byloje dalyvaujančiam asmeniui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš pralaimėjusios bylą šalies savo patirtų teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo tuo atveju, jei tarp asmens ir jo atstovo buvo susiklostę atstovavimo teisiniai santykiai, kurių įforminimas atitinka CPK 57 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2023).

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

Teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo, turi nustatyti: 1) ar šios išlaidos patirtos (CPK 88 straipsnis); 2) pagal išvardytus reikalavimus nustatyti jų dydį, o ne vien vadovautis atliktais mokėjimais (CPK 98 straipsnis); 3) nustatytą bylinėjimosi išlaidų sumą paskirstyti pagal bylos nagrinėjimo rezultatus (CPK 93 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-684/2023; 87 punktas; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008). Spręsdamas klausimą, ar prašomos atlyginti išlaidos yra patirtos, teismas turi įvertinti ne tik tai, ar šios išlaidos yra faktiškai patirtos, bet ir tai, ar jos yra susijusios su nagrinėjama byla, taip pat ar teisinės paslaugos, už kurias patirtas išlaidas prašoma atlyginti, nėra akivaizdžiai perteklinės (Lietuvos Aukščiausiojo 2023 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-236-943/2023 60 punktas).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, turi būti patirtos realiai. Taigi visais atvejais, priteisiant atlyginti išlaidas už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, yra taikomas ir realumo kriterijus, t. y. kad šiems asmenims už suteiktas pirmiau nurodytas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidų bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Pagrindas sumokėti už teisines paslaugas yra advokato išrašytas apskaitos dokumentas, kuris gali būti: grynųjų pinigų priėmimo kvitas; sąskaita už teisines paslaugas; PVM sąskaita faktūra (jeigu advokatas yra PVM mokėtojas); kiti apskaitos dokumentai (mokėjimo pavedimai ir pan.). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017 10 ir 14 punktai). Taigi išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008).

Iš civilinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad vertimą iš anglų kalbos atliko UAB „Adjutor“ (1 t., b. l. 24). Atsakovė apeliaciniame skunde teisingai pažymi, kad duomenų, kokia suma apmokėta už vertimą ir ar apskritai ji yra apmokėta, į bylą nėra pateikta. Priešingai nei teigia ieškovas, advokatas vertimo paslaugų pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymą neatliko. Taigi civilinėje byloje neįrodyta, kad šios išlaidos buvo realiai patirtos, neįrodytas jų dydis.

Iš civilinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad paslaugos teikėjas advokatas I. B. išrašė kompensacinę sąskaitą-faktūrą klientui UAB „Skolų valdymo partneris“ už 2 935 Eur dydžio žyminio mokesčio sumokėjimą; nustatyta, kad žyminio mokesčio 2 935 Eur sumą 2025 m. lapkričio 26 d. mokėjimo nurodymu apmokėjo I. B. (1 t., b. l. 4). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų nustatyta, kad 2025 m. lapkričio 26 d. atliktas 2 935 Eur dydžio mokėjimas už I. B. (ieškovo atsakovą) buvo įskaitytas kaip žyminio mokesčio sumokėjimas nagrinėjamoje civilinėje byloje už ieškinį (nagrinėjamu atveju svarbu, kad sistema garantuoja, kad vienas ir tas pats apmokėjimas bus įskaitytas tik vieną kartą). Civilinė byla negali būti pradėta, jeigu nėra sumokėtas žyminis mokestis (arba nėra kitaip išspręstas žyminio mokesčio sumokėjimo klausimas). Nagrinėjamoje civilinėje byloje ne tik nekilo ginčas, kad žyminis mokestis yra sumokėtas, tačiau, Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis, apmokėjimas buvo realiai atliktas ir įskaitytas. Taigi 2 935 Eur dydžio žyminio mokesčio suma iš atsakovo buvo priteista pagrįstai.

Iš civilinėje byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, kad paslaugos teikėjas advokatas I. B. išrašė 6 098,40 Eur dydžio 2025 m. lapkričio 5 d. PVM sąskaitą-faktūrą IMB Nr. 03350 klientui UAB „Skolų valdymo partneris“ už ieškinio dėl skolos ir netesybų priteisimo iš UAB „KG Constructions“ parengimą (1 t., b. l. 27); taip pat nustatyta, kad UAB „Skolų valdymo partneris“ atsiskaitė pagal šią sąskaitą faktūrą (1 t., b. l. 28).

Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – ir PVMĮ) yra viešosios mokesčių teisės aktas, turintis specialią paskirtį – nustatantis apmokestinimą pridėtinės vertės mokesčiu (PVM), taip pat apmokestinamųjų asmenų, mokesčio mokėtojų ir kitų asmenų prievoles, susijusias su šio mokesčio mokėjimu (PVMĮ 1 straipsnio 1 dalis). PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais. Remiantis PVMĮ 2 straipsnio 30 dalimi, PVM sąskaita faktūra apibrėžiama kaip PVMĮ nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Paslaugų teikimu už atlygį PVMĮ laikomas ir paslaugų teikimas PVM mokėtojo privatiems poreikiams tenkinti, kaip jis apibrėžtas šio straipsnio 2 dalyje (PVMĮ 8 straipsnio 1 dalis). PVM sąskaitoje faktūroje privalo būti nurodyta prekių arba paslaugų pirkėjo pavadinimas arba vardas, pavardė (jeigu jis fizinis asmuo) ir adresas (PVM 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 4 punktas). Remiantis Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, apskaitos dokumente turi atsispindėti tarp dviejų arba daugiau subjektų, taip pat tarp subjekto ir ekonominės veiklos nevykdančio fizinio asmens įvykusi ūkinė operacija. Paprastai tariant, PVM sąskaita-faktūra yra pirminis teisinius santykius patvirtinantis dokumentas, kuris sieja paslaugos teikėją ir paslaugos gavėją.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas nagrinėjamoje civilinėje byloje yra „Purso Oy“; atstovavimo sutartis sudaryta tarp ieškovo „Purso Oy“ ir advokato I. B. (1 t., b. l. 5), taigi paslaugas šioje civilinėje byloje turėjo gauti ieškovas (o ne nenustatytas, byloje nedalyvaujantis asmuo UAB „Skolų valdymo partneris“); šie duomenys turėjo būti teisingai atspindėti paslaugos teikėjo išrašytoje sąskaitoje taip, kaip reikalauja anksčiau cituoti apskaitą reguliuojantys teisės aktai. Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinėje byloje nėra duomenų, dėl kokių įkainių susitarė advokatas ir ieškovas „Purso Oy“, kokia bus paslaugų apmokėjimo tvarka (jeigu ji bus specifinė, trišalė), ar ieškovas žino ir yra informuotas apie jam suteiktas paslaugas ir jų kainą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad sąskaitos turinys (už ką yra išrašoma sąskaita) yra susitarimo tarp sąskaitą išrašančio ir sąskaitą gaunančio asmens dalykas, todėl aplinkybė, kad advokatas nesusijusiam asmeniui išrašė sąskaitą už „ieškinio dėl skolos ir netesybų priteisimo iš UAB „KG Constuctions“, ieškovo niekaip nesaisto ir neįrodo paslaugų suteikimo ieškovui „Purso Oy“ fakto.

Nors bylinėjimosi išlaidų klausimas buvo apeliacijos objektas, tačiau ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nenurodė ir nepaaiškino, kodėl ir kokiu teisiniu pagrindu sąskaita už teisines paslaugas civilinėje byloje pagal ieškovo „Purso Oy“ ieškinį buvo išrašyta byloje nedalyvaujančiam ir su byla nesusijusiam asmeniui.

Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo galimybės, kai tokias išlaidas apmoka ne šalis, o kitas, byloje nedalyvaujantis, asmuo, yra išaiškinęs, kad, vadovaujantis tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje galiojančiu principu „tas, kas veikia per kitą, veikia pats“ (lot. qui fact per alium, facit per se), tokios išlaidos laikytinos bylinėjimosi išlaidomis kaip pačių asmenų, už kuriuos juos sumokėtos, išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2009; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256-684/2015; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021, 34 punktas; 2023 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-684/2023, 64 punktas). Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šis išaiškinimas aktualus tik tuomet, kai sąskaita yra išrašoma paslaugas gavusiam asmeniui, o pagal tokią sąskaitą už paslaugas gavusį asmenį jo sutikimu atsiskaito trečiasis asmuo. Šiuo atveju pateikti įrodymai nepatvirtina, kad ieškovas kokia nors apimtimi įsipareigojo atsiskaityti su advokatu už suteiktas teisines paslaugas nagrinėjamoje byloje. Nei iš išrašytos sąskaitos, nei iš atlikto mokėjimo nurodymo nenustatyta, kad UAB „Skolų valdymo partneris“ būtų atsiskaičiusi pagal ieškovo „Purso Oy“ prievoles, kylančias iš bylinėjimosi išlaidų atsiradimo nagrinėjamoje civilinėje byloje.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad netgi tais atvejais, kai atstovavimo faktas yra akivaizdus – ieškinį teikia advokatas, kuris taip pat atstovauja ieškovą teisme, tai savaime nelemia požiūrio, kad bylinėjimosi išlaidos buvo realiai patirtos. Kai šalis prašo priteisti turėtų atstovavimo išlaidų atlyginimą, tačiau nepateikia šias išlaidas ir jų dydį patvirtinančių įrodymų, toks prašymas teismo negali būti patenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90-823/2023, 43 punktas).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad civilinėje byloje nėra bylinėjimosi išlaidas tarp paslaugos teikėjo ir paslaugos gavėjo patvirtinančių įrodymų, t. y. kad paslaugos teikėjas advokatas I. B. suteikė teisines paslaugas paslaugos gavėjui pagal atstovavimo sutartį ieškovui „Purso Oy“, o ieškovas už šias paslaugas atsiskaitė (arba neabejotinai turės atsiskaityti ateityje, arba už ieškovą „Purso Oy“ atsiskaitė trečiasis asmuo). Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje bylinėjimosi išlaidos buvo realiai patirtos. Atitinkamai, nebuvo teisinio pagrindo spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo civilinę bylą, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė pirkimo–pardavimo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigas tarp šalių, vertino įrodymus nepažeisdamas CPK teisės normų ir pagrįstai ieškinį patenkino, todėl sprendimas dėl ginčo esmės paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bylinėjimosi išlaidų priteisimą reguliuojančias teisės normas, todėl nepagrįstai sprendė, kad ieškovas pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus ir įrodė, kad bylinėjimosi išlaidos buvo realiai patirtos, todėl nepagrįstai priteisė iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas už atstovavimo ir vertimo paslaugas.

Ieškovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti 3 146 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija nustatė, kad į bylą yra pateikta 2026 m. balandžio 20 d. advokato (paslaugos teikėjo) I. B. išrašyta sąskaita Nr. 03474 klientui UAB „Skolų valdymo partneris“. Teisėjų kolegija pažymi, kad klientas UAB „Skolų valdymo partneris“ civilinėje byloje jokiu procesiniu statusu nedalyvauja; apeliacinis skundas yra teikiamas ieškovo „Purso Oy“ vardu, tačiau sąskaita už teisines paslaugas ieškovui nėra išrašyta, taigi ieškovas neįgijo prievolės atsiskaityti už teisines paslaugas nagrinėjamoje civilinėje byloje. Atitinkamai, konstatuotina, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, jis realiai patyrė arba neabejotinai patirs ateityje.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 3 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „KG Constructions“ (juridinio asmens kodas 300633941) ieškovui Suomijos Respublikos bendrovei „Purso Oy“ (juridinio asmens kodas FI22380411) buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos, ir šią dalį išdėstyti taip:

„Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „KG Constructions“ (juridinio asmens kodas 300633941) ieškovui Suomijos Respublikos bendrovei „Purso Oy“ (juridinio asmens kodas FI22380411) 2 935 Eur (du tūkstančius devynis šimtus trisdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį. Kitą prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas dalį atmesti“.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 3 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Atmesti ieškovo Suomijos Respublikos bendrovės „Purso Oy“ prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Giedrė ČėsnienėLaima RibokaitėVigintas Višinskis