Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Gailevičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvos Respublikoje veikiančios per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovei AAS „BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvos Respublikoje veikiančios per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, trečiasis asmuo L. J., dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 5 450 Eur ieškovo eismo įvykio metu patirtos žalos, 338,80 Eur žalos vertinimo išlaidų, 5 procentų metines procesines palūkanas nuo teismo priteistos sumos nuo ieškinio teismui pateikimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2025 m. balandžio 16 d., apie 14:05 val., kelyje (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu ieškovui priklausantis ir ieškovo vairuojamas automobilis Dodge Magnum susidūrė su iš šalutinio kelio išvažiavusiu automobiliu Volvo V40, kurį vairavo L. J. (toliau – trečiasis asmuo). Eismo įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai. Kadangi abu eismo įvykio dalyviai sutarė dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekvietė policijos į eismo įvykio vietą, todėl užpildė eismo įvykio deklaraciją. Trečiasis asmuo eismo įvykio deklaracijoje savo parašu patvirtino, jog yra atsakingas už eismo įvykio sukėlimą, bei už padarytą žalą. Kadangi eismo įvykio kaltininko automobilio Volvo V40, valdytojo civilinė atsakomybė yra apdrausta atsakovės, ieškovas dėl žalos atlyginimo kreipėsi į šią draudimo bendrovę, kur buvo pradėta byla. 2025 birželio 13 d. atsakovė pateikė pranešimą dėl priimto sprendimo ir nurodė: jog BTA draudimo bendrovei nekyla prievolė atlyginti žalą už transporto priemonės Dodge sugadinimus, kadangi atliktas deklaruoto eismo įvykio aplinkybių tyrimas patvirtina faktą, jog deklaruojamas eismo įvykis įvyko kitomis nei buvo deklaruojama aplinkybėmis. Atsakovė, būtent tik savo pačios darbuotojų atliktu tyrimu ir padarytomis išvadomis atsisakė mokėti draudimo išmoką, tai yra atlyginti ieškovui jo patirtą žalą, kurią padarė trečiasis asmuo L. J. ir dėl kurios padarymo savo atsakomybę trečiasis asmuo L. J. prisiėmė užpildydamas eismo įvykio deklaraciją, tai yra eismo įvykio dieną eismo įvykio aplinkybės jam buvo aiškios, savo kaltę pripažino, todėl į įvykio vietą policija nebuvo kviečiama. Atsakovėm siekdama neatlyginti ieškovo patirtos žalos, privalo įrodyti, kad įvykis nėra draudžiamasis. Nurodo, kad L. J., vairuodamas automobilį ir, įvažiuodamas į pagrindinį kelią, nepraleido pagrindiniu keliu važiavusio ieškovo automobilio, bei jį apgadino. L. J. pažeidė KET 9 punkto reikalavimus, kur numatyta, jog - „Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti.“, bei KET 102 punkto reikalavimus, kur imperatyviai nurodoma - „Įvažiuodamas į kelią iš esančių šalia jo teritorijų, vairuotojas privalo duoti kelią juo važiuojančioms transporto priemonėms (dviračiams ir kitoms). Priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis). Patirtos žalos dydį patvirtina pateikiama Transporto priemonės vertinimo ataskaita. Atsakovei atsisakius mokėti draudimo išmoką, ieškovas kreipėsi uždarąją akcinę bendrovę „Nepriklausomas vertinimas“, kuri pateikė Transporto priemonės vertinimo ataskaitą. Pagal šią ataskaitą ieškovo patirtos žalos dydis yra 5 450 Eur. Taip pat nurodė, kad dėl automobilio Volvo vairuotojo (trečiojo asmens) teiktų paaiškinimų ieškovas neturi galimybės pasisakyti, kadangi trečiojo asmens nepažįsta. Dėl savo pateikto paaiškinimo ieškovas galimai klaidingai prisimena eismo įvykio detales, kadangi eismo įvykis visiškai netikėtai, todėl tikslių detalių galėjo neįsiminti, bei aplinkybes išdėstė taip, kaip prisimena. Taip pat ieškovas paaiškino, jog kelyje, kur įvyko eismo įvykis, gana ilgoje atkarpoje buvo vykdomi kelio remonto darbai, todėl eismas vyko atsižvelgiant į eismo sąlygas, važiuojantys sunkvežimiai įtakojo transporto priemonių eismą, todėl važiavimo greitis dažnai buvo keičiamas ir Ieškovo vairuojamo automobilio greitis susidūrimo metu galėjo būti artimas eksperto nustatytam greičiui. Atsakovė savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad nesutinka su ieškovo pareikštais reikalavimais ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra teisiškai nepagrįstas, nes atsakovas nėra už žalą atsakingas asmuo, todėl atsakovui negali būti keliami reikalavimai dėl žalos atlyginimo. Atsakovas patvirtina, kad įvykio dieną, galiojo draudimo apsauga pagal įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį, pagal kurią buvo apdrausta Volvo valdytojo civilinė atsakomybė. Civilinės atsakomybės draudimo atveju, draudiko prievolės kyla iš draudimo sutarties ir draudimo išmoka mokama pagal draudimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Vadovaujantis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo įstatymo 19 str. 6 d. atsakingas draudikas moka per eismo įvykį nukentėjusiajam trečiajam asmeniui tik įrodymais pagrįstos per eismo įvykį padarytos žalos dydžio išmoką, ir turi teisę atmesti nepagrįstus reikalavimus. Žalos sureguliavimo procedūra vykdoma pagal specialųjį teisės aktą, tai yra Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles (Toliau - Taisyklės) (patvirtintos Vyriausybės 2004 birželio 23 d. Nr. 795 ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau - TPVCAPDĮ), kuris numato, kad išmoka mokama kai yra nustatytas draudžiamojo įvykio faktas ir žalos dydis (19 straipsnio 5 dalis). Draudimo kompanija turi teisę mokėti draudimo išmoką tik tada, kai apdraustajam kyla civilinė atsakomybė ir privalo atmesti nepagrįstus reikalavimus. Prieš priimant sprendimą įvykį draudžiamuoju, draudikas privalo ištirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti. Nagrinėjamu atveju, draudikas administruodamas bylą, gavo eismo įvykio dalyvių paaiškinimus, ištyrė deklaracijoje nurodytus duomenis, apžiūrėjo ieškovo automobilį Dodge, bepiločiu orlaiviu užfiksavo deklaruoto įvykio vietą ir pripažino, kad yra abejonės dėl apdraustojo ir nukentėjusiojo pateiktų duomenų, nes transporto priemonių sugadinimai ir automobilių išsidėstymas po įvykio, neatitinka eismo įvykio dalyvių paaiškinimų. 2025 m. gegužės 28 d., draudikas kreipėsi į teismo ekspertą - technikos mokslų daktarą. 2025 m. birželio 11 d., buvo gauta eksperto išvada, kurioje ekspertas pripažino, kad automobiliai susidūrė, kai Volvo judėdamas 37 km/h greičiu priekiu (daugiau jo dešine puse) atsitrenkė į stovėjusio (arba iki 5 km/h greičiu judėjusio) Dodge dešinio šono vidurio dalį. Techniniu požiūriu negalima pagrįsti Volvo vairuotojo parodymų dėl 2025 m. balandžio 16 d. deklaruoto eismo įvykio aplinkybių - kad prieš pat susidūrimą, šis vairuotojas suko į dešinę, nes iš nustatytų objektyvių požymių seka, kad automobilis Volvo prieš pat susidūrimą judėjo pasisukęs apie 30 laipsnių kampu į kairę, pagrindinio kelio važiuojamosios dalies atžvilgiu. Šis automobilis nepajudėjo iš vietos, prieš tai stovėjęs prie pagrindinio kelio važiuojamosios dalies krašto (kaip tai teigia jo vairuotojas), nes kad išvystyti nustatytą 37 km/h greitį, reikalingas intensyvus automobilio Volvo įsibėgėjimas, jam iš vietos įveikus apie 16 m ar kiek didesnį atstumą. Techniniu požiūriu neįtikėtinos yra automobilio Dodge vairuotojo nurodytos aplinkybės, kad prieš eismo įvykį jis važiavo apie 20 km/h greičiu ir nespėjo imtis kokių nors veiksmų: iš nustatytų objektyvių duomenų seka, kad šis automobilis prieš pat 2025 m. balandžio 16 d. deklaruotą eismo įvykį stovėjo, arba judėjo nedideliu (iki 5 km/h greičiu). Draudikas informavo ieškovą, dėl įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju, nes eismo įvykis įvyko kitomis aplinkybės, negu eismo dalyviai fiksavo deklaracijoje bei nurodė savo paaiškinimuose. Jeigu ekspertizė būtų gauta po draudimo išmokos sumokėjimo, ieškovo atžvilgiu būtų taikoma TPVCAPD įstatymo 22 straipsnio 3 dalis, tai yra paaiškėjus, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pateikė klaidingą informaciją ir dėl to buvo neteisingai apskaičiuota ir neteisėtai išmokėta išmoka ir atlyginta žala, draudiko reikalavimu trečiasis asmuo privalo grąžinti neteisėtai gautą išmoką ar jos dalį. Nagrinėjamu atveju, teismo ekspertas – technikos mokslų daktaras aiškiai nurodė , kokiomis aplinkybėmis įvyko susidūrimas ir konstatavo, kad techniniu požiūriu neįtikėtinos yra automobilio Dodge Magnum vairuotojo (ieškovo) nurodytos aplinkybės, kad prieš eismo įvykį jis važiavo apie 20 km/h greičiu ir nespėjo imtis kokių nors veiksmų: iš nustatytų objektyvių duomenų atsakovės vertinimu seka, kad šis automobilis prieš pat 2025 m. balandžio 16 d. deklaruotą eismo įvykį stovėjo, arba judėjo nedideliu (iki 5 km/h greičiu). Eksperto išvada patvirtina, kad ieškovas teikė žinomai neteisingus duomenis draudimo kompanijai, nes jis niekur nevažiavo, o stovėjo, arba judėjo nedideliu (iki 5 km/h greičiu). Ieškovas niekaip nepaaiškina, kodėl jis teikė neteisingus paaiškinimus draudikui. Ieškovas nepaaiškino, kodėl jis atvažiavęs sustojo ir laukė, kol įsibėgėjęs Volvo, įvažiuos į šoninę dalį. Eismo įvykio vieta fiksuota pateiktose nuotraukose aiškiai patvirtina, kad matomumas buvo geras, abu vairuotojai turėjo visas galimybes gerai matyti aplinką, tačiau abu eismo dalyviai (ieškovas ir trečiasis asmuo) elgėsi neadekvačiai ir įvyko eismo įvykis. Nurodo, kad abu eismo įvykio dalyviai, siekė suklaidinti draudiką pateikiant tokias aplinkybes dėl eismo įvykio mechanizmo, kurias absoliučiai paneigė teismo ekspertas. Trečiasis asmuo L. J. atsiliepimo į ieškovo ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkinamas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, kad pagrindų, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, byloje nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas apeliacine tvarka tikrinamas atsižvelgiant į reikšmingas faktines aplinkybes, buvusias nagrinėjimo (tyrimo ir vertinimo) dalyku pirmosios instancijos teisme.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodo, kad byloje pateikta ekspertizės išvada patvirtina, jog eismo įvykio dalyviai, tai yra ieškovas ir trečiasis asmuo teikė melagingą informaciją draudimo kompanijai, mano, kad ieškovo paaiškinimai dėl eismo įvykio aplinkybių pirmosios instancijos teismo turėjo būti įvertinti kaip teismo klaidinimas. Taip pat mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teismų praktiką ir pažymi, kad ieškovas padarytą žalą gali tiesiogiai išieškoti iš kito eismo įvykio dalyvio, tai yra trečiojo asmens.

Tarp šalių nėra ginčo, kad 2025 m. balandžio 16 d., apie 14:05 val., kelyje (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu ieškovui priklausantis ir ieškovo vairuojamas automobilis Dodge Magnum susidūrė su iš šalutinio kelio išvažiavusiu automobiliu Volvo V40, kurį vairavo trečiasis asmuo L. J.. Eismo įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai. Kadangi abu eismo įvykio dalyviai sutarė dėl eismo įvykio aplinkybių ir nekvietė policijos į eismo įvykio vietą, todėl užpildė eismo įvykio deklaraciją. Eismo įvykio kaltininko – trečiojo asmens L. J. automobilio Volvo V40 valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta atsakovės. Ieškovas dėl žalos atlyginimo kreipėsi į atsakovę, tačiau atsakovė 2025 birželio 13 d. pateikė pranešimą ieškovui informuodama, jog draudimo bendrovei nekyla prievolė atlyginti žalą už ieškovo transporto priemonės (Dodge Magnum) sugadinimus, kadangi atsakovės vertinimu atliktas deklaruoto eismo įvykio aplinkybių tyrimas patvirtino faktą, jog deklaruojamas eismo įvykis įvyko kitomis nei buvo deklaruojama aplinkybėmis.

CK 6.987 straipsnyje numatyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) įtvirtinta, jog draudžiamasis įvykis yra eismo įvykis, kuriam įvykus pagal įstatymą turi būti išmokama draudimo išmoka (2 straipsnio 3 dalis), o išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė (3 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau - DĮ) 2 straipsnio 10 punkte nustatyta, jog draudimo apsauga - draudiko įsipareigojimas mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui. Tuo tarpu draudžiamasis įvykis įtvirtintas kaip draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką (DĮ 2 straipsnio 33 punktas). DĮ 98 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CPK 178 straipsnis nustato bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, tuo tarpu materialiosios teisės normos atskirais atvejais nustato kitokią įrodinėjimo tvarką, nurodydamos, kuri šalis ir ką konkrečiai turi įrodyti. Minėta DĮ 98 straipsnio 7 dalies nuostata būtent ir yra ta materialiosios teisės norma, kuri nustato kitokią įrodinėjimo tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-403/2020).

Nagrinėjamu atveju atsakovė apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo nustatyto žalos dydžio, tačiau mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes, byloje pateiktą ekspertizės išvadą dėl eismo įvykio aplinkybių dėl ko nepagrįstai nusprendė jog atsakovė neįrodė aplinkybių, atleidžiančių ją nuo draudimo išmokos mokėjimo.

Pirmiausia, byloje pateikti įrodymai, tai yra eismo įvykio nuotraukos, 2025 m. birželio 11 d. V. M. eksperto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) rezultatai (pirmoji išvada), eismo įvykio dalyvių paaiškinimai patvirtina, kad trečiojo asmens valdyta transporto priemonė, važiuodama iš šalutinio ir neasfaltuoto miško kelio, atsitrenkė į tuo metu pagrindiniu asfaltuotu keliu (duomenys neskelbtini) judėjusį, ieškovo vairuotą automobilį Dodge Magnum. Atsakovė, atsisakydama išmokėti draudimo išmoką ieškovui iš esmės remiasi tuo, kad transporto priemonių valdytojų nurodytas buvęs iki eismo įvykio automobilių greitis neatitinka eismo įvykio deklaracijoje nurodyto automobilių išsidėstymo po susidūrimo, todėl eismo įvykio aplinkybės nėra aiškios, jis galimai įvyko kitomis, nei nurodė vairuotojai, aplinkybėmis. Pažymėtina, kad ši atsakovės išvada, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas yra esmės grindžiama 2025 m. birželio 11 d. V. M. eksperto išvada Nr. (duomenys neskelbtini).

Ieškovas, po eismo įvykio teikdamas paaiškinimus atsakovei nurodė, kad jis važiavo paskui sunkvežimius ir jo greitis buvo apie 20 km/h. Trečiasis asmuo paaiškinime atsakovei nurodė, kad 2025 m. balandžio 16 d., apie 14 val. 05 min. važiavo keliu (duomenys neskelbtini), ir įvažiavo į miško keliuką šalia medinio paminklo stulpo, bandant grįžti į pagrindinį kelią matė važiuojančius sunkvežimius ir nepastebėjęs atvažiuojančio ieškovo automobilio, bandydamas sukti į dešinę, atsitrenkė į ieškovo transporto priemonę. Pažymėtina, kad minėtuose rašytiniuose paaiškinimuose trečiasis asmuo nenurodė transporto priemonės greičio, o teikiant paaiškinimus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, kad šalutiniu keliu važiavo apie 40 -50 km/h greičiu, tačiau tiksliai pasakyti negali, nematė greičio skydelyje, nurodė, kad kelias buvo apaugęs medžiais, krūmais, nėra tiesios linijos, o besisukantis į kairę pusę.

Vertinant 2025 m. birželio 11 d. V. M. eksperto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, jog ieškovo valdytos transporto priemonės Dodge Magnum greitis (0 km/h – 5 km/h) eksperto buvo nustatytas remiantis ekspertizės išvados 11 nuotraukoje nurodytais įbrėžimais, tai yra darant prielaidą, o ne objektyviais matavimais, neanalizuojant įbrėžimų gylio ir kitų greičiui nustatyti reikšmingų parametrų. Pažymėtina, jog atsakovė neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad ekspertas išvadą parengė pagal atsakovo nurodytus duomenis, nedalyvavo apžiūrint eismo įvykyje dalyvavusius automobilius, nereikalavo papildomų aplinkybių patikslinimo iš eismo įvykio dalyvių. Kita vertus, ekspertas taip pat nurodė, jog trečiojo asmens valdyta transporto priemonė judėjo apie 37 km/h greičiu, kas iš esmės atitinka trečiojo asmens paaiškinimus, jog jo greitis buvo apie 40-50 km/h. Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad trečiasis asmuo teikdamas paaiškinimus atsakovei ją klaidino, t. y. trečiasis asmuo teikdamas draudimo kompanijai paaiškinimus nurodė, kad prieš posūkį sustojo ir vėliau pajudėjo, o vėlesniuose paaiškinimuose nurodė, kad judėjo apie 40-50 km/h greičiu, tai yra nebuvo sustojęs ir šios informacijos nenurodė draudimo kompanijai nes bijojo, jog gali prarasti teisę vairuoti, nes neturėjo tuo metu 2 metų stažo, tačiau vertinant šiuos atsakovės argumentus būtina atsižvelgti į tai, kad nukentėjęs asmuo – ieškovas, teikiamuose paaiškinimuose nurodė, kad prieš įvykį trečiojo asmens valdytos transporto priemonės nepastebėjo, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo ieškovo laikyti nesąžiningu, tai yra ieškovas negalėjo nurodyti trečiojo asmens valdytos transporto priemonės greičio. Kita vertus, vėliau, tai yra bylos nagrinėjimo metu, trečiojo asmens pateikti paaiškinimai dėl judėjimo greičio iš esmės neprieštarauja eksperto išvadoms dėl tuo metu buvusio apie 37 km/h greičio.

Atlikus 2025 m. birželio 11 d. V. M. eksperto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) analizę, daroma išvada, jog minėtos ekspertizės išvados stokoja pagrįstumo dėl ieškovo valdytos transporto priemonės greičio, kas taip pat sudarė šios bylos ginčo dalyką, tai yra ieškovo valdytos transporto priemonės greitis buvo nustatytas remiantis nuotraukoje esančiais automobilio įbrėžimais. Būtina pažymėti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme šalys atsisakė teismo siūlomos teismo ekspertizės, atsakovė, taip pat teikdama apeliacinį skundą nepareiškė prašymo skirti ekspertizę, siekiant įvertinti, be kita ko, 2025 m. birželio 11 d. eksperto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) tyrimo rezultatus, jų pagrįstumą, nustatyti realų ieškovo ir trečiojo asmens valdytų transporto priemonių greitį eismo įvykio metu. Vertinant byloje pateiktą eksperto išvadą būtina taip pat pažymėti, kad teisminio nagrinėjimo metu kaip įrodymai gali būti naudojami rašytiniai aktai, kurie pagal savo prigimtį yra ekspertinio pobūdžio – gaunami atlikus tam reikalingus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias surašomi atitinkamą kvalifikaciją turinčių asmenų, tačiau jeigu tyrimas buvo atliktas ne pagal teismo nutartį civilinėje byloje, nepaisant jo tiriamojo mokslinio pobūdžio, toks įrodymas nelaikytinas eksperto išvada CPK 216 straipsnio prasme, tai yra laikytinas rašytiniu įrodymu (CPK 197 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-701/2021). Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad šiuo atveju byloje pateiktas rašytinis įrodymas - išvada dėl ginčo eismo įvykio, nepatvirtina atsakovės argumentų dėl galimo eismo įvykio imitavimo, kadangi minėta išvada parengta remiantis subjektyviomis prielaidomis.

Teisėjų kolegija be kita ko atkreipia dėmesį, jog kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, aptariamos eksperto išvados, kuriose subjektyviai pasirenkama, kad vienas iš eismo įvykyje dalyvavusių automobilių stovėjo (šiuo atveju – ieškovo valdyta transporto priemonė Dodge Magnum), o ne judėjo vairuotojo nurodomu greičiu, kartojasi ir yra paneigiamos jau ne pirmoje byloje (Vilniaus apygardos teismo 2024 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2054-430/2024; 2025 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-29-1097/2025; 2026 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-102-430/2026). Ši aplinkybė kartu su jau kitais aptartais eksperto išvados netikslumais nutarties 22 punkte, sudaro objektyvų pagrindą abejoti šioje byloje pateiktos išvados patikimumu (CPK 185 straipsnis). Pažymėtina, kad nors šiuo aspektu atsakovės teigimu pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teismų praktiką, tačiau minėtose teismų nutartyse taip pat pažymėta, jog ekspertas transporto priemonių judėjimo greitį (0 km/h – 5 km/h) nustatė remiantis automobilių nuotraukomis, o ne atliktais objektyviais matavimais, neanalizuojant įbrėžimų gylio, tai yra darant prielaidą.

Pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog transporto priemonių važiavimo greitis, jeigu jis nebuvo išmatuotas specialiai tam skirtomis priemonėmis (greičio matuokliais), o buvo subjektyviai vertinamas ir nurodomas transporto priemonės vairuotojo ar kito asmens, tai nėra pakankamai patikimas įrodymas. Jeigu nurodyta subjektyvi aplinkybė eismo įvykio nepaneigia, tai gali būti vertinama, kad eismo įvykio dalyvis dėl jos klydo. Nėra pagrindo iš eismo įvykio dalyvių reikalauti tikslumo, kuris viršija asmens gebėjimus. Faktinį klydimą dėl tokios eismo įvykio aplinkybės, kaip transporto priemonės važiavimo greitis susidūrimo metu, dėl kurios nepaneigiamas pats eismo įvykis, nėra pagrindo pripažinti draudžiamojo įvykio klastojimu ar imitavimu. Vien transporto priemonės važiavimo greičio susidūrimo metu netikslus nurodymas, kai kiti įvykio duomenys patvirtina, kad susidūrimas tikrai įvyko ir transporto priemonės buvo apgadintos jo metu, nesudaro pagrindo laikyti eismo įvykį suklastotu ir tuo pagrindu vertinti jį kaip nedraudžiamąjį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-695/2017). Šiuo atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog byloje nėra patikimų įrodymų, jog ieškovas iš tiesų stovėjo ar judėjo 5 km/h greičiu, todėl šiuo atveju nėra pagrindo laikyti ieškovo paaiškinimus dėl įvykio metu buvusio 20 km/h greičio nepatikimais. Kita vertus, byloje pateikti įrodymai (nuotraukos, eismo įvykio dalyvių paaiškinimai) patvirtina, kad eismo įvykis iš tiesų įvyko, be kita ko pažymint, kad 2025 m. birželio 11 d. V. M. eksperto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat nurodoma, jog automobiliai kontaktavo (susidūrė), tiriamojoje dalyje ekspertas vertindamas automobilių apgadinimus nenustatė, jog jie buvo atsiradę iki eismo įvykio.

Atsakovė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu taip pat nurodo, kad eismo įvykio metu matomumas buvo geras, transporto priemonių vairuotojų (ieškovo ir trečiojo asmens) nurodytų vilkikų nebuvo, dėl ko ieškovo paaiškinimai jog jis nematė trečiojo asmens judančio automobilio, stabdymo prieš vilkikus yra melagingi, tačiau su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutiktina. Vertinant eismo įvykio vietos nuotraukas, „Google Maps“ ekrano nuotraukas, nustatyta, kad eismo įvykis įvyko miškingoje vietovėje ir trečiasis asmuo į pagrindinį kelią išvažiavo iš miško, be to, pagrindinis kelias nėra tiesus, tai yra nuotraukose akivaizdžiai matyti posūkiai, dėl ko, šiuo atveju nėra pagrindo pritarti atsakovės apeliacinio skundo argumentams, jog matomumas eismo įvykio metu visomis kryptimis buvo geras ir ieškovas negalėjo nepastebėti judančios trečiojo asmens valdytos transporto priemonės. Pažymėtina, jog ieškovo teigimu jis važiavo už pirmiau jo judėjusių transporto priemonių – sunkvežimių. Aplinkybę, jog prieš įvykstant eismo įvykiui kelyje važiavo ir sunkvežimiai nurodė ir trečiasis asmuo teikiamuose paaiškinimuose. Nors atsakovė nurodo, kad sunkvežimių eismo įvykio momentu nebuvo, tačiau viena vertus, toks atsakovės teiginys nėra paremtas jokiais rašytiniais įrodymais atsižvelgiant į tai, jog būtent draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo (nutarties 18 punktas), kita vertus, byloje pateiktas akcinės bendrovės „VIA Baltica“ raštas patvirtina, kad maždaug už 3 kilometrų nuo įvykio vietos buvo vykdomi kelio darbai, kas leidžia daryti išvadą, jog prieš įvykstant eismo įvykiui, ieškovo ir trečiojo asmens nurodytos aplinkybės dėl tuo metu važiavusių sunkiasvorių transporto priemonių yra tikėtinos ir nesudaro pagrindo nuspręsti, jog eismo įvykio dalyviai nurodė akivaizdžiai melagingas aplinkybes.

Lietuvos civiliniame procese taikytinas ne didesnės tikimybės, o pagrįsto įsitikinimo įrodinėjimo standartas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-46-933/2026). Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-403/2026). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200-219/2015).Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019).

Apibendrinus tai, kas išdėstyta nutarties 15 – 27 punktuose, darytina išvada, kad atsakovės apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų įvertinimo, netinkamai nustatytų ir įvertintų bylos faktinių aplinkybių yra nepagrįsti, nesudarantys pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas nesilaikė CPK 185 straipsnio reikalavimo įvertinti visų bylos įrodymų viseto ir ar netinkamai paskirstė šalims CPK 178 straipsnyje nustatytą įrodinėjimo naštą. Priešingai, įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ir padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovė (draudikas) neįrodė aplinkybių atleidžiančią ją nuo draudimo išmokos mokėjimo (DĮ 98 straipsnio 7 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, ištyręs byloje esančius rašytinius įrodymus, nutaria, kad šiuo atveju apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl procesinės bylos baigties

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, taikė materialinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą teismo sprendimą, kurį naikinti ir ar pakeisti apelianto apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos teisingam ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovės apeliacinio skundo reikalavimų netenkinus, atsakovei bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Ieškovas duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, nepateikė (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.