- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-11-04
- Bylos Nr.
- eAS-3206-415/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05713-2024-7
- Bylos rūšis
- Administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė, Gintaras Kryževičius, Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- PRS1
- Atsakovas
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo PRS1 atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 25 d. nutarties panaikinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus miesto savivaldybės administracija), dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
PareiškėjasPRS1 (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su 2024 m. spalio 15 d. skundu, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir NŽT) 2024 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 2S-629-(15.2.7.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui PRS1“ (toliau – ir Sprendimas).
Žemesnės instancijos teismas
Regionų administracinis teismas 2024 m. spalio 17 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą.
Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė 2026 m. rugsėjo 22 d. patikslintą skundą, kuriuo, be kita ko reiškė reikalavimą pareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) per 30 dienų terminą suformuoti (užbaigti formuoti) ir perduoti Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos žiniai žemės sklypus, atitinkančius Vilniaus miesto teritorijų, kuriose bus formuojami perduodami neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai piliečiams nuosavybės teisėms į miesto žemę atkurti, sąrašo 42, 77, 108, 115, 117, 136, 139 ir 144 eilutes bei Suprojektuotų naujų valstybinės žemės sklypų, skirtų nuosavybės teisėms atkurti ir suteikti piliečiams neatlygintinai, sąrašo 26, 27, 29, 30 ir 31 eilutes (toliau kartu – ir Sąrašai).
Šalies argumentai
Pareiškėjas patikslintame skunde taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Administracijai perleisti, išnuomoti, perduoti panaudos teise naudotis, keisti paskirtį ar naudojimo būdą, taip pat atlikti bet kokius kitus veiksmus, galinčius apsunkinti ar sutrukdyti ginčo žemės sklypų, išbrauktų iš Vilniaus miesto teritorijų, kuriose bus formuojami ir perduodami neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai piliečiams nuosavybės teisėms į miesto žemę atkurti, sąrašo 42, 77, 108, 115, 117, 136, 139 ir 144 eilučių bei Suprojektuotų naujų valstybinės žemės sklypų, skirtų nuosavybės teisėms atkurti ir suteikti piliečiams neatlygintinai, sąrašo 26, 27, 29, 30 ir 31 eilučių, perdavimą (grąžinimą) NŽT.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. rugsėjo 25 d. nutartimi, be kita ko, atsisakė priimti pareiškėjo patikslintą skundą ir netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teismas išanalizavo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnį ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašo uždrausti atlikti Administracijai veiksmus, susijusius su Sąrašuose nurodytų žemės sklypų valdymu ir naudojimu, pateikia pavyzdžius apie Administracijos 2024 m. gegužės 21 d. įsakymo ir 2024 m. gegužės 22 d. panaudos sutarties pagrindu atliktus veiksmus.
Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, ginčydamas NŽT 2024 m. spalio 1 d. sprendimą, skundą teismui pateikė 2024 m. spalio 16 d. ir nepateikė jokių įrodymų, kad po Sprendimo priėmimo arba po skundo teismui padavimo Administracija atliko ar ketina atlikti veiksmus, kurie apsunkintų Sąrašuose nurodytų Žemės sklypų grąžinimą į nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Teismas nurodė, kad Administracijos veiksmai, atlikti iki Sprendimo priėmimo ir skundo padavimo teismui, nelemia išvados, kad tokius veiksmus Administracija ketina atlikti ir ateityje. Jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad Administracija ir toliau atsisako grąžinti Sąrašuose nurodytus Žemės sklypus, pareiškėjas teismui taip pat nepateikė.
Teismas nurodė, kad pareiškėjo nurodyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo motyvai laikytini abstraktaus ir menamojo pobūdžio, grindžiami prielaidomis ir nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones yra nepagrįstas.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 25 d. nutarties dalį, kuria netenkintas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir uždrausti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai perleisti, išnuomoti, perduoti panaudos teise naudotis, keisti paskirtį ar naudojimo būdą, taip pat atlikti bet kokius kitus veiksmus, galinčius apsunkinti ar sutrukdyti ginčo žemės sklypų, išbrauktų iš Vilniaus miesto teritorijų, kuriose bus formuojami ir perduodami neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai piliečiams nuosavybės teisėms į miesto žemę atkurti, sąrašo 42, 77, 108, 115, 117, 136, 139 ir 144 eilučių bei Suprojektuotų naujų valstybinės žemės sklypų, skirtų nuosavybės teisėms atkurti ir suteikti piliečiams neatlygintinai, sąrašo 26, 27, 29, 30 ir 31 eilučių (toliau kartu – ir Sąrašai), perdavimą (grąžinimą) NŽT.
Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad jo nurodyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo motyvai yra menami, grindžiami prielaidomis ir nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis ir pažymi, kad, Administracijos pateiktais duomenimis, didelė dalis teritorijų, kurios buvo išbrauktos iš sąrašų, per bylos nagrinėjimo laikotarpį buvo įveiklintos ir panaudotos viešajam interesui tenkinti bei savivaldybės savarankiškosioms funkcijoms vykdyti. Administracija, suvokdama, kad gali būti įpareigota teisės aktų nustatyta tvarka tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir grąžinti ginčo žemės sklypus į atitinkamus sąrašus, jau dabar šiuos sklypus perleidžia tretiesiems asmenims arba suvaržo jų naudojimą daiktinėmis teisėmis. Tokiais veiksmais sukuriamos teisinės ir faktinės kliūtys ateityje į šiuos žemės sklypus atkurti pareiškėjo nuosavybės teises.
Pareiškėjas pažymi, kad net ir nusprendus, jog jo prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė savo apimtimi yra per plati, tai savaime nesudarytų pagrindo visiškai atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes teismas gali taikyti siauresnės apimties priemonę, kuri būtų pakankama būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, pavyzdžiui, bent jau uždrausti Administracijai perleisti ginčo žemės sklypus tretiesiems asmenims, juos išnuomoti ar perduoti panaudos teise. Tokia priemonė iš esmės nevaržytų Administracijos galimybės vykdyti savo funkcijas, tačiau užtikrintų, kad iki bylos išnagrinėjimo nebūtų sukurta nauja, sunkiai pakeičiama faktinė ir teisinė padėtis.
Atsiliepimas
Atsakovas NŽT pateiktame atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pateikti motyvuotą prašymą ir pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepateikė pakankamų argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja reali neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos atsiradimo grėsmė, jeigu prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų taikoma. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepagrindžia, kad prašoma priemonė yra būtina konkretiems byloje pareikštiems reikalavimams užtikrinti, taip pat nepagrindžia, jog jos taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 25 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumo ir teisėtumo.
Pagal ABTĮ 70 straipsnio, nustatančio sąlygas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra pripažinęs, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal ABTĮ 70 straipsnį negalimas, o pareiga pagrįsti šios priemonės taikymo būtinumą tenka proceso dalyviui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (-es), t. y. jis privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo priemonės (-ių) pagrindą ir pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-382-1047/2023, 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-473-968/2023).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021, 2024 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-471-968/2024). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018). Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-751-442/2018, 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-60-525/2019). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje; be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017, 2024 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-886-520/2024).
Nagrinėjamo klausimo kontekste primintina, kad nagrinėjamoje byloje Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 17 d. nutartimi yra priimtas pareiškėjo skundas, kuriuo prašoma panaikinti NŽT 2024 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 2S-629-(15.2.7.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui PRS1“, o kiti reikalavimai, nurodyti patikslintame skunde, iš jų – ir įpareigoti Administraciją per 30 dienų terminą suformuoti (užbaigti formuoti) ir perduoti NŽT žiniai žemės sklypus, atitinkančius Vilniaus miesto teritorijų, kuriose bus formuojami perduodami neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai piliečiams nuosavybės teisėms į miesto žemę atkurti, sąrašo 42, 77, 108, 115, 117, 136, 139 ir 144 eilutes bei Suprojektuotų naujų valstybinės žemės sklypų, skirtų nuosavybės teisėms atkurti ir suteikti piliečiams neatlygintinai, sąrašo 26, 27, 29, 30 ir 31 eilutes – nėra priimti.
Kadangi visi pareiškėjo atskirojo skundo argumentai dėl prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra susiję su, kaip teigiama, būtinybe užtikrinti byloje nepriimtų reikalavimų (nurodytų patikslintame skunde) įvykdymą, o pagrindai taikyti nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę tam, kad būtų užtikrintas galimas teismo sprendimas dėl NŽT 2024 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. 2S-629-(15.2.7.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui PRS1“ panaikinimo iš esmės nėra nurodyti, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nepriėmus patikslinto skundo, pareiškėjas iš esmės niekaip nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepateikė tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas šioje bylos proceso stadijoje turėjo imtis priemonių reikalavimui užtikrinti.
Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Dėl šios priežasties skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
PareiškėjoPRS1 atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2026 m. rugsėjo 25 d nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.