Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Administracinė byla Nr. eP-35-415/2026Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04137-2024-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12(S)LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. spalio 21 d.VilniusLietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2133-789/2025 pagal pareiškėjo PRS1 apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.Teisėjų kolegijanustatė:I.Pareiškėjas PRS1 (toliau – ir pareiškėjas, PRS1) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus AVPK) viršininko 2024 m. birželio 27 d. įsakymą Nr. 10-TE-875 „Dėl PRS1 atleidimo iš vidaus tarnybos“ (toliau – ir Įsakymas); 2) grąžinti pareiškėją į vidaus tarnybą ir priteisti jam iš atsakovo atlyginimą už visą pravaikštos laiką. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu Įsakymu jis buvo atleistas iš tarnybinių pareigų. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) Imuniteto valdybos Vilniaus apygardos skyriuje buvo atliktas pareiškėjo tarnybinis patikrinimas, kuris buvo baigtas 2024 m. birželio 25 d. surašius tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 5-IS-89 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūno veiksmų“ (toliau – ir Išvada), kurioje buvo konstatuota, kad pareiškėjas pažemino pareigūno vardą (pareiškėjas, sužinojęs apie rengiamą ar daromą teisės pažeidimą, privalėdamas imtis neatidėliotinų priemonių, kuriomis užkertamas kelias rengiamam arba daromam teisės pažeidimui, gavęs žinių apie padarytą teisės pažeidimą, privalėdamas nedelsiant pranešti apie tai policijai arba kitai kompetentingai institucijai ar įstaigai, išmanydamas Lietuvos Respublikos įstatymus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus, kitus teisės aktus, reglamentuojančius valstybės tarnybą, vidaus tarnybą ir policijos veiklą, 2023 m. birželio 17 d. 10.43 val., ne tarnybos metu, telefonu bendraudamas su A. B., kuris į pastarąjį kreipėsi kaip į pareigūną ir pastarajam jį informavus, jog, vairuodamas asmeninį automobilį (duomenys neskelbtini), kuriam neatlikta techninė apžiūra, sukėlė eismo įvykį, o pildant eismo įvykio deklaraciją, joje nurodė melagingą informaciją , jog vairavo ne A. B., o jo sutuoktinė B. B., nesiėmė jokių veiksmų, jog neteisėtai A. B. veikai būtų užkirstas kelias ir apie tai nustatyta tvarka neinformavo policijos įstaigos).Pareiškėjas, nesutikdamas su Įsakymu, nurodė, kad tarnybinį patikrinimą su formuluote „tinkamai“ buvo pavesta atlikti (duomenys neskelbtini) K. S., tačiau jį atliko ir užbaigė kitas pareigūnas – (duomenys neskelbtini) R. A.. Apie Įsakymo priėmimą nebuvo pranešta profesinei sąjungai, kurios nariu buvo pareiškėjas, o, pareiškėjui paprašius susipažinti su tarnybinio patikrinimo medžiaga, tyrimo duomenys buvo pateikti be Policijos departamento Išvadoje vertintų ikiteisminio tyrimo duomenų. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog, atliekant tarnybinį patikrinimą, buvo padarytos procedūrinės klaidos: (duomenys neskelbtini) R. A., kuri neturėjo teisės susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, tendencingai atliko tarnybinį patikrinimą, Išvados siūlymas skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos už vardo pažeminimą – yra neteisėtas, nepagrįstas ir neproporcingas, Įsakyme atleidimas buvo nurodytas atgaline data – nuo 2024 m. birželio 26 d. – nors Įsakymas priimtas 2024 m. birželio 27 d. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad ginčui aktualaus telefoninio pokalbio išklotinė, kurioje užfiksuoti su elektroniniais ryšiais susiję asmens duomenys, buvo gauta panaudojus specialiąsias kriminalinės žvalgybos priemones, ji panaudota tarnybiniame patikrinime neteisėtai, neišslaptinus šių duomenų bei neturint leidimo daryti šių duomenų kopijas.Atsakovas Vilniaus AVPK ir trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nesutiko su juo ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo rėmėsi šiais argumentais:Pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos už pareigūno vardo pažeminimą, šio atleidimo iš vidaus tarnybos teisinio pagrindo sudėtis yra formali, todėl pasekmių kilimo faktas neturi jokios reikšmės. Atsakovas pradėjo tarnybinį patikrinimą dėl pareiškėjo veiksmų prokuroro nutarimo pagrindu, jį buvo pavesta atlikti (duomenys neskelbtini) K. S., kuriam išėjus atostogauti, tarnybinio patikrinimo atlikimas buvo perduotas (duomenys neskelbtini) R. A., todėl ši tyrėja teisėtai ir pagrįstai veikė ir užbaigė tarnybinį patikrinimą bei parengė ginčo Išvadą.Išvadoje buvo remiamasi teisėtai gautais ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-44981-23 duomenimis, kuriuose buvo Išvadoje fiksuotas kriminalinės žvalgybos užfiksuotas pareiškėjo 2023 m. birželio 17 d. 10.43 val. telefoninis pokalbis su A. B. (toliau – ir ginčo telefoninis pokalbis), kiti su kriminaline žvalgyba susiję duomenys patikrinimo metu nebuvo naudojami. Kadangi pareiškėjas buvo atleistas už pareigūno vardo pažeminimą, profesinės sąjungos dalyvavimas bei pranešimas jai apie pareiškėjo atleidimą iš tarnybos buvo nereikalingas.Kaltės forma – netiesioginė tyčia – pareiškėjo veiksmuose buvo konstatuota tinkamai.II.Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 25 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.Teismas nurodė, kad su elektroniniais ryšiais susiję asmens duomenys, patenkantys į Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. liepos 12 d. direktyvos 2022/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (toliau – ir Direktyva) reguliavimo sritį, negali būti naudojami tiriant korupcinio pobūdžio tarnybinius nusižengimus, taip pat ir kitus tarnybinius nusižengimus, ir konstatavo, kad byloje esantys ginčo elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolai, tiriant pareiškėjo tarnybinį pažeidimą atsakovo surinkti akivaizdžiai pažeidžiant Direktyvos reikalavimus ir nėra leistini teismo procese. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad jis nesivadovauja minėtais įrodymais ir jų nevertina. Teismo vertinimu, duomenys, kuriais buvo remtasi Išvadoje (pareiškėjo tarnybinio patikrinimo metu duotas paaiškinimas bei jo, kaip specialiojo liudytojo, ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, taip pat ikiteisminio tyrimo metu fiksuotų ikiteisminio tyrimo metu nustatytų dalies aplinkybių turinys, dalies liudytojų A. B., B. B., R. F. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, 2024 m. gegužės 21 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą (toliau – ir Nutarimas) fiksuotų AB „Tuvlita“ 2023 m. gruodžio 15 d. rašto Nr. 198, Lietuvos techninės apžiūros įmonių asociacijos „Transeksta“ 2024 m. sausio 15 d. rašto Nr. 7 turinys), yra surinkti tiesiogiai nepanaudojus jokių asmens duomenų, patenkančių į Direktyvos reguliavimo sritį, todėl yra leistini įrodymai įrodinėjant tarnybinius nusižengimus ir teismas jais vadovavosi.Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju byloje ištirtų leistinais būdais surinktų įrodymų visuma patvirtino, jog pareiškėjas 2023 m. birželio 17 d. kalbėjosi telefonu su A. B. ir, pokalbio metu gavęs informaciją apie padarytą teisės pažeidimą (automobilio eksploatavimą pasibaigus techninei apžiūrai), apie asmens parengtą eismo įvykio deklaraciją, kurioje nurodyti melaginga informacija apie eismo įvykio dalyvius, taip pat rengimąsi klastoti eismo įvykio deklaracijos datą, toleravo tokius veiksmus, jiems pritarė ir nesiėmė jokių priemonių pranešti policijos įstaigai, neužkirto kelio minėtiems veiksmams, tokiu būdu nesilaikė teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas neginčijo, kad pokalbio metu jis buvo sąmoningas, galėjo kalbėtis bei suvokė aplinką ir pokalbio turinį. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas atliko teisei priešingus veiksmus laisva valia, sąmoningai. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, būdamas susipažinęs su teisės aktų reikalavimais, privalėjo suprasti, kad jo, kaip policijos pareigūno (duomenys neskelbtini), kuriam keliami aukšti kompetencijos reikalavimai, turinčio aukštąjį išsilavinimą ir daugiau kaip 12 metų darbo patirtį, susipažinusio su baudžiamąją bei administracinę atsakomybę reglamentuojančiais teisės aktais, taigi akivaizdžiai galinčiam identifikuoti galimai neteisėtus (baudžiamosios ir administracinės atsakomybės prasme) veiksmus, atlikdamas veiksmus – pritardamas galimai neteisėtiems asmens veiksmams ir nepranešdamas apie juos teisėsaugos institucijoms, pažeidžia teisės normas, veikia neteisėtai ir dėl to akivaizdžiai kyla žalingi padariniai – sumenkinamas vidaus tarnybos sistemos autoritetas, griaunamas pasitikėjimas policijos sistema. Teismas darė išvadą, kad atsakovas teisingai kvalifikavo pareiškėjo veiksmus kaip padarytus netiesioginės tyčios kaltės forma.Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl procedūrinių pažeidimų. Teismas akcentavo, kad ginčo atveju pareiškėjo elgesys akivaizdžiai nėra suderinamas su pareigūno vardu ir valstybei duota priesaika.Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo argumentai, jog jam buvo skirta neproporcinga poveikio priemonė, yra nepagrįsti. Byloje ištirtų įrodymų visuma dėl pareiškėjo individualios situacijos nesudarė prielaidų prieiti prie išvados, kad atsakovas priėmė per griežtą sprendimą (neproporcingą).III.Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Įsakymą, grąžinti pareiškėją į vidaus tarnybą ir priteisti jam iš atsakovo atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą. Pareiškėjo tariamo tarnybinio nusižengimo padarymo faktas byloje nėra įrodytas leistinais ir patikimais įrodymais, kurių pakaktų padaryti neginčijamą išvadą. Pagrindinis Išvados rengėjo įrodymas – telefoninio pokalbio išklotinė – yra neleistinas įrodymas, todėl juo negalėjo būti grindžiamos išvados dėl pareiškėjo kaltės. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-44981-23 medžiagą, kuri nesusijusi su tirtu tarnybiniu nusižengimu ir gauta neturint prokuroro leidimo naudoti šią medžiagą teisme. Teismas privalėjo tik patikrinti tarnybinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių tikrumą ir padarytų išvadų pagrįstumą, nes ginčo nagrinėjimo teisme stadijoje tarnybinio nusižengimo tyrimo ribos negali būti plečiamos. Teismas skundžiamame sprendime nevertino pareiškėjo padarytos veikos mažareikšmiškumo, realių neigiamų pasekmių nebuvimo ir didelės žalos nepadarymo fakto.Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti, palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsakovas atsiliepime iš esmės sutiko su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu.IV.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. lapkričio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2133-789/2025 (toliau – ir Sprendimas) pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino, panaikino Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti: panaikinti Įsakymą ir grąžinti pareiškėją į Vilniaus AVPK (duomenys neskelbtini) pareigas; įpareigoti atsakovą Vilniaus AVPK per 14 dienų nuo šio teismo sprendimo paskelbimo dienos apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinio nebuvimo tarnyboje laiką nuo pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dienos (2024 m. birželio 27 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2025 m. lapkričio 26 d.); priteisti pareiškėjui iš atsakovo 2 867,70 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Direktyvos nuostatos draudžia su elektroniniais ryšiais susijusius asmens duomenis, elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomus taikant teisėkūros priemonę, kurios imtasi pagal šią nuostatą, ir vėliau taikant šią priemonę perduotus kompetentingoms institucijoms siekiant kovoti su sunkiais nusikaltimais, naudoti tiriant korupcinio pobūdžio tarnybinius nusižengimus, tačiau nesutiko su vertinimu, kad duomenys, kurias buvo remtasi Išvadoje, yra surinkti tiesiogiai nepanaudojus jokių asmens duomenų, patenkančių į Direktyvos reguliavimo sritį, todėl yra leistini įrodymai įrodinėjant tarnybinius nusižengimus.Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kiti atliekant tarnybinį patikrinimą surinkti įrodymai nepatvirtinta telefoninio pokalbio tarp PRS1 ir A. B. turinio ir atsakovo Išvadoje būtent iš telefoninio pokalbio stenogramos nustatytų aplinkybių, kad pokalbio telefonu metu pareiškėjas gavo informaciją apie padarytą teisės pažeidimą, rengimąsi klastoti eismo įvykio deklaracijos datą, nesiėmė jokių priemonių pranešti policijos įstaigai, neužkirto kelio minėtiems veiksmams, toleravo tokius veiksmus, patarė ir pritarė bei skatino A. B. atlikti neteisėtus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas neatliko jokių savarankiškų veiksmų, siekdamas nustatyti įvykio aplinkybes, o rėmėsi išimtinai Nutarimu ir kita ikiteisminio tyrimo medžiaga. Nevertinant telefoninio pokalbio turinio, vien tik kitų įrodymų pagrindu nėra galimybės nustatyti pareiškėjo atliktus veiksmus ir atlikti jų vertinimą. Nagrinėjamu atveju nenustačius pareiškėjo neteisėtų veiksmų (neveikimo), nėra pagrindo pripažinti, kad buvo padarytas tarnybinis pažeidimas. Išvadoje išdėstytos išvados dėl pareiškėjo veiksmų (neveikimo) ir jo padaryto tarnybinio pažeidimo ir Įsakymas, kuris priimtas remiantis minėta Išvada ir kuriuo pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos, yra neteisėti ir nepagrįsti. V.Atsakovas Vilniaus AVPK pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2133-789/2025, ir, atnaujinus procesą, panaikinti neteisėtą ir nepagrįstą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.Atsakovas prašo atnaujinti procesą vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu. Atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas šiais argumentais:Teismas Sprendime vertino, kad elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolai yra neleistini įrodymai sprendžiant dėl policijos pareigūno tarnybinės atsakomybės. Išvadoje, be kitų įrodymų, sprendžiant dėl pareigūno tarnybinės atsakomybės buvo remtasi ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-44981-23 duomenimis – užfiksuotu 2023 m. birželio 17 d. pareiškėjo ir A. B. telefoninio pokalbio turiniu, kurio suvestinė yra 2023 m. lapkričio 20 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole su priedai (toliau – ir protokolas).Ginčo telefoninio pokalbio turinys buvo užfiksuotas panaudojus kriminalinės žvalgybos priemones specialia tvarka (KŽĮ 2 str. 22 p., 10 str. 1, 10 11 d.). Tarnybinio patikrinimo metu ir teisminėje byloje nebuvo ginčo dėl techninių priemonių panaudojimo specialiąja tvarka, kurio metu buvo užfiksuotas telefoninis pokalbis, teisėtumo. Vadovaujantis KŽĮ 19 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. I-383 patvirtintų Rekomendacijų dėl Kriminalinės žvalgybos įstatymo, Baudžiamojo proceso kodekso normų taikymo ir kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo baudžiamajame procese 19.3, 20 ir 22 punktų nuostatomis, siekiant užfiksuotą kriminalinės žvalgybos informaciją panaudoti baudžiamajame procese, buvo surašytas 2023 m. lapkričio 20 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolas, kuriame išdėstytas užfiksuoto telefoninio pokalbio turinys. Kriminalinės žvalgybos informacija yra gauta, panaudota baudžiamajame procese ir perduota spręsti dėl tarnybinio nusižengimo teisėtu ir leistinu būdu. Protokole nurodyta informacija buvo gauta kriminalinės žvalgybos subjektui pasinaudojus KŽĮ 6 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta teise specialia tvarka panaudoti technines priemones KŽĮ 10 straipsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Kriminalinės žvalgybos subjektų teisė gauti informaciją iš ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas, yra atskira teisė, reglamentuota KŽĮ 6 straipsnio 4 dalies 1 punkte. Informacijos gavimas iš ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas (kaip ir iš Lietuvos banko, finansų įmonių ir kredito įstaigų, taip pat iš kitų juridinių asmenų) yra kita kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo priemonė, reglamentuota KŽĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Būtent šiuo KŽĮ nustatytu būdu iš elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas teikiančių subjektų gauta jų pagal ERĮ kaupiama ir saugoma su elektroniniais ryšiais susijusi informacija (srauto ir vietos nustatymo duomenys) patenka į Direktyvos reguliavimo sritį ir negali būti perduota tarnybiniams / drausminiams nusižengimams tirti.Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole nurodyta informacija buvo surinkta tiesiogiai pačių kriminalinės žvalgybos subjektų (KŽĮ 6 str. 4 d. 2 p., 10 str.), o ne gauta iš elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas teikiančių subjektų KŽĮ 6 straipsnio 4 dalies 1 punkto ir 9 straipsnio pagrindu. Šie duomenys nėra generuojami elektroninių ryšių paslaugų teikėjų teikiant elektroninių ryšių paslaugas, nesaugomi elektroninių ryšių paslaugų teikėjų vadovaujantis ERĮ 77 straipsnio 2 dalimi ir 1 priedu ir nepatenka į srauto ir vietos nustatymo duomenų sampratą, o jų panaudojimo teisėtumas tiriant tarnybinius nusižengimus yra įvertintas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) (Adomaitis prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 14833/18).Pagal KŽĮ 19 straipsnio 3 dalį, kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudota tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius nusižengimus. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. balandžio 18 d. nutarime Nr. KT13-N5/2019 buvo pripažinta, kad ši nuostata neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. EŽTT, 2022 m. sausio 18 d. sprendime byloje Adomaitis prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 14833/18) pasisakydamas dėl kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus, taip pat nenustatė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio pažeidimų.Teismas nesivadovavo KŽĮ normomis, todėl neteisingai identifikavo surinktos ir tarnybiniame tyrime panaudotos kriminalinės žvalgybos informacijos, gautos panaudojus kriminalinės žvalgybos priemones specialiąja tvarka (KŽĮ 10 str.), pobūdį, priskyręs ją elektroninių ryšių paslaugų naudotojų srauto ir vietos duomenims, gaunamiems iš ūkio subjektų, teikiančių elektroninių ryšių tinklus ir (ar) paslaugas (KŽĮ 9 str.). Ši esminė KŽĮ taikymo klaida lėmė, kad teismo Sprendime kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolas buvo priskirtas Direktyvos taikymo sričiai ir pripažintas neleistinu įrodymu.Tiek pagal Direktyvą, tiek pagal ERĮ yra aiškiai išskiriamos 2 rūšių duomenų kategorijos: 1) pranešimai ir jų turinys; 2) su elektroninių ryšių paslaugų teikimu susiję duomenys – srauto duomenys ir vietos nustatymo duomenys. Priklausomai nuo duomenų kategorijos, Direktyvoje yra numatytos konfidencialumo garantijos ir asmenų pareigos.Šioje byloje kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolai ir juose nurodyti duomenys nelaikytini srauto ir vietos nustatymo duomenimis atsižvelgiant į Direktyvoje ir ERĮ įtvirtintas srauto ir vietos nustatymo duomenų sąvokas. Remiantis ERĮ 77 straipsnio 2 dalimi ir ERĮ 1 priedu, Lietuvoje yra įvirtinta elektroninių ryšių paslaugų teikėjų pareiga saugoti srauto ir vietos nustatymo duomenis, o ne su pranešimo ar pokalbio turiniu susijusius duomenis.Apeliacinės instancijos teismo Sprendime cituojamoje Europos Sąjungos teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) jurisprudencijoje suformuluotos aiškios taisyklės dėl duomenų naudojimo teisėtumo tiriant korupcinio pobūdžio tarnybinius nusižengimus: 1) yra apibrėžtos duomenų kategorijos, kurių atžvilgiu taikoma taisyklė – su elektroniniais ryšiais susiję asmens duomenys, elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomi taikant teisėkūros priemonę (aiškinant sistemiškai ir atsižvelgiant konkrečiai į Lietuvoje galiojantį teisinį reguliavimą, tokiais duomenimis laikytini ERĮ 1 priede nurodyti srauto ir vietos nustatymo duomenys); 2) taisyklė taikoma tuo atveju, kai pirminis duomenų šaltinis yra elektroninių ryšių paslaugų teikėjai, kurie nacionalinės teisės įpareigoti saugoti tam tikrus duomenis, kadangi Direktyva taikoma būtent elektroninių ryšių paslaugų teikėjų veiklai ir baudžiamojo proceso nereguliuoja (Direktyvos preambulės 11 p. ir 1 str.).Remiantis KŽĮ reguliavimu, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimo ir kaupimo duomenys nėra generuojami elektroninių ryšių paslaugų teikėjų teikiant elektroninių ryšių paslaugas, jie nesaugomi elektroninių ryšių paslaugų teikėjų vadovaujantis ERĮ 77 straipsnio 2 dalimi ir 1 priedu ir nepatenka į srauto ir vietos nustatymo duomenų sampratą.Nagrinėjamu atveju teismas Sprendime nenurodė, kokiu pagrindu buvo konstatuota, kad protokoluose pateikiami duomenys patenka į Direktyvos reguliavimo sritį, nes iš esmės buvo remtasi tik tuo, kad elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose nurodyti duomenys yra susiję su elektroniniais ryšiais. Sprendžiant protokolų, kaip įrodymų byloje, teisėtumo ir leistinumo klausimą, turi būti atsižvelgiama į visų su šiuo įrodymu susijusių teisės aktų nuostatų ir jas aiškinančių tesimų praktikoje suformuluotų kriterijų visumą, o ne taikomas vienas kriterijus pasirinktinai. Teismo nebuvo vertinta, kokie tiksliai duomenys ir kokiais atvejais patenka į Direktyvos reguliavimo sritį, nebuvo vertintas KŽĮ nustatytas teisinis reguliavimas, nebuvo atsižvelgta į skirtingoms duomenų kategorijoms taikomą skirtingą reguliavimą, o buvo pasirinktinai pritaikytas vienas – duomenų sąsajumo su elektroniniais ryšiais – kriterijus, nemotyvuojant šio vienintelio pasirinkto kriterijaus pakankamumo. Teismui akivaizdžiai neteisingai taikant materialiąją teisę (KŽĮ, Direktyvos ir ERĮ nuostatas), tuo pačiu teismo Sprendime buvo padarytas ir esminis proceso pažeidimas (ABTĮ 56 str. 1, 2, 6, 7 d.) – protokolas nepagrįstai pripažintas neleistinu įrodymu, ir šis esminis proceso normų pažeidimas, kartu su materialiosios teisės pažeidimais, lėmė, kad buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas. Sprendžiant dėl įrodymo leistinumo nebuvo paisoma ESTT suformuluotų taisyklių dėl duomenų naudojimo teisėtumo tiriant korupcinio pobūdžio tarnybinius nusižengimus, nuostatų dėl įrodymų leistinumo šio pobūdžio bylose bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Nurodyti akivaizdūs ir esminiai materialiosios ir proceso teisės pažeidimai lėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą, todėl tai sudaro pagrindą byloje atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo EŽTT 2022 m. kovo 29 d. sprendime byloje E. S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 7512/18), 2022 m. sausio 18 d. sprendime byloje Adomaitis prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 14833/18), nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3140-556/2019, taip pat bylose Nr. A-4353-438/2016, Nr. A-1043-575/2017, Nr. eA-24-492/2025 ir Nr. A-2653-815/2021, Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime pateiktų išaiškinimų. Pareiškėjas pateiktame atsiliepime prašo atmesti Vilniaus AVPK prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2133-789/2025 ir panaikinti Sprendimą. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo prašyme atnaujinti procesą siekiama tik formaliais KŽĮ ir Direktyvos komentarais pagrįsti protokolo leistinumą, tačiau nutylimi kiti ypatingai svarbūs duomenys, sudarantys pagrindą nepripažinti protokolo leistinu įrodymu, susiję su neteisėtu ikiteisminio tyrimo medžiagos panaudojimu. Direktyvos aiškinimas nėra esminis šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas. KŽĮ pagrindu surašytas protokolas nebuvo tikrinamas ir vertinamas teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą, nes ikiteisminis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu nutrauktas, o išsamus teisinis jo surašymo ir turinio tyrimas nebuvo atliktas. Dėl to protokolas neturi jokios prejudicinės galios šioje administracinėje byloje. Be to, atsakovas prašyme atnaujinti procesą remiasi teismų praktika, suformuota bylose, kurių aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamos bylos aplinkybėms.Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas pateiktame atsiliepime sutinka su atsakovo prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytais motyvais. Policijos departamentas nurodo, kad teismas, vertindamas įrodymų byloje leistinumą, nesivadovavo aktualiomis KŽĮ ir Direktyvos nuostatomis, todėl netiksliai vertino byloje pateiktų įrodymų gavimo būdą, duomenų kategoriją ir turinį, ir priėjo teisiškai nepagrįstos išvados, kad kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole užfiksuoti duomenys negalėjo būti įrodymais išnagrinėtoje administracinėje byloje. Tokiu būdu teismas netinkamai taikė materialiąją teisę, dėl ko padarė esminį proceso pažeidimą ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimąTeisėjų kolegijakonstatuoja:VI.Atsakovas Vilniaus AVPK siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. sprendimu užbaigtoje administracinėje byloje Nr. eA-2133-789/2025 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintą pagrindą. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį. Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir 3) toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-135-552/2015). Teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-67-502/2023).Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Policijos departamento Imuniteto valdybos Vilniaus apygardos skyriuje pareiškėjo atžvilgiu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-01-44981-23 dėl nusikalstamos veikos, turinčios Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio (Piktnaudžiavimas) 1 dalies ir 300 straipsnio (Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu) 1 dalies požymių. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2024 m. gegužės 21 d. nutarimu šis ikiteisminis tyrimas nutrauktas, konstatavus, kad nebuvo realizuotas būtinasis piktnaudžiavimo nusikalstamos veikos sudėties požymis – padaryta didelė žala (turtinė, neturtinė). Šiuo nutarimu taip pat buvo siūloma įvertinti pareiškėjo veiksmus, susijusius su galbūt padarytu tarnybiniu nusižengimu. Atsižvelgiant į minėtą nutarimą ir jame konstatuotus pareiškėjo korupcinio pobūdžio veikos požymius (piktnaudžiavimą), buvo pradėtas pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimas dėl galimo pareigūno vardo pažeminimo.Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai savo sprendimuose nurodė, kad nagrinėjamu atveju elektroniniais ryšiais susiję asmens duomenys, patenkantys į Direktyvos reguliavimo sritį, negali būti naudojami, tiriant korupcinio pobūdžio tarnybinius nusižengimus, taip pat ir kitus tarnybinius nusižengimus, ir konstatavo, kad byloje esantys ginčo elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolai, tiriant pareiškėjo tarnybinį pažeidimą, yra atsakovo surinkti akivaizdžiai pažeidžiant Direktyvos reikalavimus, ir nėra leistini teismo procese. Atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo Sprendimas, kuriame nevertintas duomenų, užfiksuotų kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole, gavimo būdas, jų kategorijos, yra priimtas akivaizdžiai ir iš esmės pažeidžiant KŽĮ, Direktyvą ir ERĮ (materialiąją teisę), neleistinai išplečiant Direktyvos taikymo sritį ir siaurinant ikiteisminio tyrimo duomenų ir kriminalinės žvalgybos duomenų panaudojimo tiriant tarnybinius ir drausminius nusižengimus galimybes, nustatytas nacionalinėje teisėje (KŽĮ 19 str. 2, 3 d., Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 214 str. 6 d.). Be to, apeliacinės instancijos teismo Sprendime padarytas ir esminis proceso pažeidimas, pasireiškęs esmine įrodymo vertinimo klaida (ABTĮ 56 str. 1, 2, 6, 7 d.), nepagrįstai pripažįstant protokolo duomenis surinktais akivaizdžiai pažeidžiant Direktyvą, todėl neleistinais.Taigi, nagrinėjamoje byloje vertintina, ar bylą nagrinėję teismai, konstatavę, kad, vykdant kriminalinės žvalgybos veiksmus, t. y. PRS1 elektroninių ryšių tinklais perduodamos asmens informacijos turinio kontrolę ir jos fiksavimą, surinkta informacija (2023 m. birželio 17 d. telefono pokalbio turinys) negalėjo būti perduota ir vertinama tiriant pareiškėjo tarnybinį nusižengimą, tinkamai taikė materialines ir proceso teisės normas.Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio 9 dalies 1 punktas nurodo, kad korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos – kyšininkavimas, prekyba poveikiu, papirkimas, piktnaudžiavimas, o šio straipsnio 10 dalis apibrėžia, jog korupcinio pobūdžio teisės pažeidimas – administracinis nusižengimas, darbo pareigų pažeidimas ar tarnybinis nusižengimas, padaromas piktnaudžiaujant įgaliojimais ir tiesiogiai ar netiesiogiai siekiant naudos sau ar kitam asmeniui, taip pat korupcinio pobūdžio nusikalstama veika.KŽĮ 19 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kriminalinės žvalgybos informacija apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką, prokurorui sutikus, kriminalinės žvalgybos pagrindinės institucijos vadovo sprendimu gali būti išslaptinama ir panaudota tiriant drausminius ir (ar) tarnybinius nusižengimus.Konstitucinis Teismas 2019 m. balandžio 18 d. nutarime, priimtame vertinant, be kita ko, minėtos įstatymo nuostatos atitiktį Konstitucijai ir iš jos kylantiems reikalavimams, jau konstatavo, kad Kriminalinės žvalgybos įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį nustatyta galimybė kriminalinės žvalgybos informaciją apie korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos požymių turinčią veiką išslaptinti ir panaudoti tiriant tik korupcinio pobūdžio tarnybinius nusižengimus, vertintinas kaip proporcinga priemonė valstybės pagal Konstituciją siekiamam teisėtam tikslui – tinkamai pritaikyti tarnybinę atsakomybę ir užkardyti korupciją valstybės tarnyboje (žr. šio nutarimo 74.5 p.). Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat detaliai išdėstė kriminalinės žvalgybos veiksmų metu surinktų duomenų panaudojimo tiriant tarnybinius nusižengimus sąlygą ir tvarką (žr. šio nutarimo 86.3.1 p.). Pagal minimo nutarimo 92 punktą, atitinkamos valstybės institucijos, kurioms buvo perduota ši informacija, be kita ko, korupcinio pobūdžio tarnybinių nusižengimų tyrimo tikslais, privalo imtis visų įmanomų priemonių, kad būtų užtikrinti Europos Sąjungos teisės aktuose ir (ar) juos įgyvendinančiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatyti žmogaus teisių asmens duomenų apsaugos srityje standartai.Teisėjų kolegija pažymi, jog Direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės užtikrina pranešimų ir su jais susijusių srauto duomenų, perduodamų per viešųjų ryšių tinklą ir teikiant viešai teikiamas elektroninių ryšių paslaugas, konfidencialumą, taikydamos nacionalinės teisės aktus. Taigi, Direktyva siekiama apsaugoti elektroninių ryšių paslaugų naudotojus nuo pavojaus, kuris asmens duomenims ir privačiam gyvenimui kyla dėl naujų technologijų ir ypač dėl didėjančių automatizuoto duomenų kaupimo ir tvarkymo pajėgumų. Konkrečiai kalbant, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė užtikrinti visapusišką Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 ir 8 straipsniuose išdėstytų teisių paisymą (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos 2022 m. balandžio 5 d. sprendimo byloje G. D. prieš The Commissioner of the Garda S?och?na ir kt., C-140/20, EU:C:2022:258, 36–37 p.).Direktyvoje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kurio aktualus aiškinimas nagrinėjamos bylos kontekste pateikiamas Teisingumo Teismo sprendimuose, detaliai atskleidžiamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-24-492/2025. Šioje nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai valstybės narės, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio 1 dalimi, įgyvendina teisėkūros priemones, nukrypstančias nuo šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto elektroninių ryšių konfidencialumo principo, duomenų subjektų duomenų apsauga patenka į šios direktyvos taikymo sritį tik tiek, kiek nagrinėjamomis priemonėmis tokių ryšių paslaugų teikėjams nustatomos duomenų tvarkymo pareigos, apimančios, be kita ko, ir asmens duomenų atskleidimą perduodant, taip pat duomenų saugojimą arba bet kokią kitą jų suteikimo naudotis formą (žr. minimos nutarties 99, 102, 103 p. ir juose nurodytą Teisingumo Teismo praktiką).Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. sausio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-24-492/2025 taip pat išaiškino, kad tuomet, kai valstybės narės tiesiogiai įgyvendina priemones, nukrypstančias nuo elektroninių ryšių konfidencialumo, nenustatydamos tokių ryšių paslaugų teikėjams pareigos tvarkyti duomenis, duomenų subjektų duomenų apsaugai taikoma ne Direktyva, o tik nacionalinė teisė, išskyrus atvejus, kai taikoma Direktyva 2016/680, todėl nagrinėjamos priemonės turi visų pirma atitikti konstitucinio lygio nacionalinę teisę ir Konvencijos reikalavimus (2020 m. spalio 6 d. Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos sprendimo sujungtose bylose La Quadrature du Net, C 511/18, C 512/18 ir C 520/18, EU:C:2020:791, 103 p.). Todėl, siekiant nustatyti, ar nagrinėjamam teisiniam santykiui taikytina Direktyva, būtina nustatyti, ar konkrečiu atveju ryšių paslaugų teikėjams buvo nustatyta duomenų tvarkymo pareiga, pavyzdžiui, ar teisėsaugos institucijos atitinkamus duomenis gavo pasinaudoję prieiga prie elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomų duomenų, o ne tiesiogiai (žr. minimos nutarties 104, 105 p.) Nagrinėdama atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, įrodymų vertinimui, jog ryšių paslaugų teikėjams buvo nustatyta duomenų tvarkymo pareiga, t. y., kad teisėsaugos institucijos atitinkamus duomenis gavo pasinaudojusios prieiga prie elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomų duomenų, o ne tiesiogiai, duomenų nepakanka, todėl esamoje teisinėje situacijoje yra teisinis pagrindas konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, jog kriminalinės žvalgybos veiksmų metu surinkti duomenys patenka į Direktyvos reguliavimo sritį, iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to padarė materialinės teisės normų pažeidimą, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą, remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.Atsakovas taip pat prašo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu (procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą), pažymėdamas, kad apeliacinės instancijos teismo nagrinėjamoje byloje priimtas Sprendimas neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos administracinėse bylose Nr. A-4353-438/2016, Nr. A-1043-575/2017, Nr. A-2653-815/2021, Nr. eA-3140-556/2019 ir eA-24-492/2025 tuo aspektu, kad nagrinėjamoje byloje buvo nepagrįstai nuspręsta nenaudoti ikiteisminio tyrimo metu surinktos kriminalinės žvalgybos informacijos tarnybinio pažeidimo tyrimo procese.Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010; 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015). Teisėjų kolegija pažymi, jog, minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-24-492/202539 detaliai atskleidžiamas Direktyvoje įtvirtintas teisinis reguliavimas ir Teisingumo Teismo sprendimai, aktualūs nagrinėjamoje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas procesiniuose sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-4353-438/2016, Nr. A-2653-815/2021 ir Nr. eA-3140-556/2019 taip pat pasisakė dėl įrodymų, surinktų taikant kriminalinės žvalgybos priemones, leistinumo tiriant tarnybinius nusižengimus. Teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Kadangi paminėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniai sprendimai buvo priimti anksčiau, nei Sprendimas šioje byloje, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo atsižvelgti į jau suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką faktinėmis aplinkybėmis panašiose bylose, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte įtvirtintu pagrindu.Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-2133-789/2025 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytu pagrindu, todėl atsakovo prašymas atnaujinti procesą tenkinamas, procesas administracinėje byloje Nr. eA-2133-789/2025 atnaujinamas ir byla perduodama nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai (ABTĮ 163 str. 2 d.).Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegijanutaria:Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2133-789/2025 tenkinti.Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-2133-789/2025 pagal pareiškėjo PRS1 apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo PRS1 skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.Administracinę bylą perduoti nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai.Nutartis neskundžiama.Teisėjai Rytis Krasauskas Gintaras Kryževičius Skirgailė Žalimienė