Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Jurgitos Sujetienės ir Linos Žemaitienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2026 m. kovo 31 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1592-1192/2026, pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Agrosistemų servisas“ ieškinį atsakovui A. S. dėl skolos priteisimo ir atsakovo A. S. priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Agrosistemų servisas“ dėl kainos sumažinimo ir be pagrindo įgyto turto priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Dėl atsakovo skolos ieškovei

Dėl priešieškinio reikalavimų

Dėl be pagrindo įgyto turto

Dėl žalos atlyginimo

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Nagrinėjamu atveju ginčo pobūdis nesudaro pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinimas pagal byloje pareikšto apeliacinio skundo argumentus neperžengiant jo ribų.

Kaip minėta, apeliantas (atsakovas A. S.) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2026 m. kovo 31 d. sprendimą bei 2026 m. balandžio 17 d. papildomą sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Anot apelianto, byla turėtų būti grąžinta nagrinėti iš naujo dėl to, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė grubius proceso teisės normų pažeidimus, nulėmusius neteisingą bylos išnagrinėjimą, padarytų pažeidimų taisymas apeliacinės instancijos teisme lemtų visos bylos nagrinėjimą iš esmės, nors bylos aplinkybių tyrimas ir įrodymų pateikimas apeliacinėje instancijoje yra apribotas įstatymu (CPK 314 straipsnis). Kitaip tariant, nors apeliantas (jo atstovė) nenurodo konkrečių teisinių pagrindų (proceso teisės normų), kuriais remiantis byla turėtų būti grąžinta apylinkės teismui nagrinėti iš naujo (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas), iš apeliacinio skundo argumentų galima daryti išvadą, kad toks prašymas galimai grindžiamas CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 329 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 1, 2 punktų nuostatomis. Todėl teisėjų kolegija žemiau pasisakys dėl tokių argumentų (ne)pagrįstumo.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylos grąžinimas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui yra ultima ratio (paskutinė priemonė) proceso teisės institutas, privalantis koreliuoti su įstatymo leidėjo tikslu užtikrinti tinkamą instancinės sistemos funkcionavimą tam, kad apeliacinės instancijos teismas ištaisytų pirmosios instancijos teismo padarytas fakto ir teisės klaidas, o byla būtų grąžinta nagrinėti iš naujo tik įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2014; 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-501-701/2015; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018, 29 punktas; 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-611/2020, 34 punktas). Taigi, apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik išimtiniais – įstatyme numerus clausus (baigtinis sąrašas) principu apibrėžtais – atvejais (CPK 327 ir 329 straipsniai).

Vadovaujantis CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018, 31 punktas; 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446-378/2018, 47 punktas; kt.). Vis dėlto, kaip savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs kasacinis teismas, šios sąlygos egzistavimo nepakanka, kad apeliacinės instancijos teismas galėtų pasinaudoti savo teise aptariamu pagrindu perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – šios teisės įgyvendinimas papildomai sietinas su procesinių kliūčių, užkertančių kelią pačiam apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti bylą iš esmės, egzistavimu. Apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus, o bylos perdavimas pirmosios instancijos teismui galimas tik nustačius, kad apeliacinės instancijos teismas to padaryti negali. Neišsamus ar nepakankamas bylos aplinkybių tyrimas pirmosios instancijos teisme gali būti vertinamas kaip proceso pažeidimas, sudarantis pagrindą panaikinti ar pakeisti teismo sprendimą, bet jis nėra pakankamas perduoti ginčą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu tai įmanoma padaryti apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2009; 2011 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-244/2011).

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį bei bylos duomenis, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas aptarė esmines, nagrinėjamai bylai išspręsti svarbias aplinkybes, nurodė šiai bylai išnagrinėti aktualias teisės normas bei pateikė teismo padarytų išvadų motyvus tiek ieškovės ieškinio, tiek atsakovo priešieškinio reikalavimų apimtyje, todėl yra pakankamai aišku, kokiais argumentais remdamasis teismas patenkino ieškovės ieškinį ir atmetė atsakovo priešieškinį. Todėl nėra teisinio pagrindo nuspręsti, kad skundžiamas sprendimas priimtas pažeidžiant CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Dar daugiau, apeliantas nenurodė apeliacinės instancijos teismui aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad tokios aplinkybės ir įrodymai galėjo turėti tiesioginės reikšmės paminėtos teisės normos (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto) taikymui, o apelianto argumentai apie negalėjimą (apsunkintą galėjimą) teikti apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus grindžiami ne visiškai teisingu CPK 314 straipsnio aiškinimu, kadangi šioje teisės normoje nustatyta apeliacinės instancijos teismo teisė atsisakyti priimti naujus įrodymus nėra absoliuti, be to, toks apelianto aiškinimas prieštarauja ir kasacinio teismo išaiškinimams, nurodytiems šios nutarties 37 punkte.

Sprendimo panaikinimą pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas, dėl ko byla turi būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, reglamentuoja CPK 329 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatytas atvejis, kada dėl proceso teisės normų pažeidimo ar netinkamo jų pritaikymo galėjo būti neteisingai išspręsta bylą ir kai šio pažeidimo negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (atvejai).

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo ir sprendime nepasisakė dėl atsakovo atlikto priešpriešinio ieškovo ir atsakovo tarpusavio prievolių įskaitymo, kadangi atsakovo 2024 m. birželio 19 d. rašytinėje pretenzijoje ieškovei buvo aiškiai nurodyta apie atliktą įskaitymą. Remiantis šiais apeliacinio skundo argumentais, galima daryti išvadą, kad teismo sprendimo neteisėtumas grindžiamas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, nurodytu CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punkte (teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išspręsti šio Kodekso 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka).

Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip teisiškai nepagrįstus. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga; teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų.

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatytinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Be to, tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatytinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Ieškovui savo pareigos tinkamai neįvykdžius, ribojama atsakovo teisė gintis nuo jam pareikštų reikalavimų. Dėl to aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principų tinkamo įgyvendinimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223-421/2019, 14 punktas).

Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad priešieškiniu atsakovas prašė sumažinti prekės (grūdų džiovintuvo) kainą, kurią jis įsigijo pagal 2021 m. spalio 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. ASS 2021/02 (2021 m. sutartis) ir už kurią pilnai atsiskaitė, tačiau nepareiškė savarankiško reikalavimo dėl apeliaciniame skunde nurodomos kitos prekės (kaušinio transporterio) kainos sumažinimo, kurią jis įgijo 2023 m. liepos mėn.

Antra, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas aiškiai ir išsamiai nurodė motyvus, kaip ir kodėl įvyko kaušinio transporterio pardavimas pagal ieškovės deklaruojamą kainą (teismo sprendimo 22, 23, 26, 38, 39 punktai). Pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pagal teisinį pirkimo-pardavimo sandorių reglamentavimą, pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis bendrosiomis sandorių sudarymo taisyklėmis, sandoriai gali būti sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad įstatymas neįtvirtina, jog kilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta raštu (paprasta ar notarine forma), ji gali būti sudaryta šalių pasirinkta forma. Pagal tokią sutartį pagrindinė pardavėjo pareiga – perduoti daiktus pirkėjui (CK 6.317 straipsnio 1 dalis), o pirkėjo pareiga – sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje (CK 6.344 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 6.314 straipsnio 2 dalimi, jeigu pirkėjas neįpareigotas sumokėti kainą konkrečiu laiku, jis privalo ją sumokėti, kai pardavėjas pagal sutartį ar šį kodeksą perduoda pirkėjui daiktus arba disponavimo jais dokumentus (CK 6.314 straipsnio 2 dalis). Jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, pirkėjas privalo iš karto sumokėti visą kainą (CK 6.314 straipsnio 4 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutartis ir iš jos kylančios pareigos galioja tol, kol ji įstatymo nustatyta tvarka nėra pakeičiama, pabaigiama ar pripažįstama negaliojančia. Kai sudaryta sutartis ir viena jos šalis reikalauja sutartį vykdyti, tai kita šalis arba turi tam paklusti ir ją vykdyti, arba nuo vykdymo gintis tokiais teisių gynimo būdais, kurie leidžia sustabdyti ar panaikinti vykdymo prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2010).

Trečia, šiuo atveju nėra ginčo, kad atsakovas ginčijamą prekę, kaip ir kitas prekes, gavo, ją priėmė, naudojo savo ūkinėje veikloje, gavo iš ieškovės apmokėti 2023 m. liepos 19 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. AS230531 už kauš. transport. FPK50/13,5 ir tech. vamz. 18 538,41 Eur (su PVM) vertės ir įtraukė šią sąskaitą į privalomą Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) administruojamą informacinę gaunamų sąskaitų apskaitos sistemą (i.SAF). Taigi atsakovas, įgijęs iš ieškovės prekę 2023 m. liepos mėn., iki 2024 m. birželio 19 d. jokių pretenzijų dėl prekės kainos ieškovei nepateikė ir, kaip teisingai nustatė teismas, minėtą pretenziją pareiškė po to, kai ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo.

Ketvirta, ieškovė savo reikalavimus kildino iš atsakovui išrašytų ir pastarojo neapmokėtų PVM sąskaitų faktūrų. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 2 straipsnio 30 dalį PVM sąskaita faktūra yra PVMĮ nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Pagal kasacinio teismo praktiką, vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008). PVMĮ 79 straipsnio 2 dalies 1 punkte, reglamentuojančiame PVM sąskaitos faktūros išrašymo momentą, PVM sąskaita faktūra privalo būti išrašyta nedelsiant patiekus prekes ar suteikus paslaugas, išskyrus ilgalaikių paslaugų teikimą, taip pat ilgalaikį elektros energijos, dujų, šilumos ir kitų rūšių energijos tiekimą, kai PVM sąskaita faktūra gali būti išrašoma už visą per mėnesį suteiktų paslaugų arba patiektų prekių kiekį ne vėliau kaip iki kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį buvo suteiktos paslaugos arba patiektos prekės, 10 dienos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sistemiškai ir lingvistiškai nagrinėjant PVMĮ 79 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes ar suteikus paslaugas. Taigi PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių tiekimą ar paslaugų suteikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 75 punktas).

Penkta, sutiktina su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais, kad atsakovas negalėjo įgyti kaušinio transporterio pagal jo nurodomą ieškovės komercinį pasiūlymą, kadangi toks pasiūlymas galiojo tik 2021 m. metais.

Aptartos faktinės bylos aplinkybės ir teisinis ginčijamo klausimo reguliavimas laidžia daryti išvadą, kad nors atsakovas 2023 m. liepos 14 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. AS 2023/07/14-MC-41 dėl kaušinio transporterio FPK50/13,5 ir technologinių vamzdynų pardavimo ir pristatymo nepasirašė, tačiau šios sutarties turinys (taigi ir kaina) jam buvo žinomas ir suprantamas, atsakovas konkliudentiniais veiksmais šią sutartį akceptavo, įstatymo nustatyta tvarka šios sutarties (susitarimo) vykdymo neprašė sustabdyti ir panaikinti vykdytiną prievolę nereikalavo. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad atsakovui tenka pareiga sumokėti už patiektą prekę ieškovės nurodytą kainą.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovui buvo parduotos netinkamos komplektacijos prekės, t. y. kad pagal ieškovės 2021 m. spalio 13 d. komercinį pasiūlymą automatizuotas valdymo skydas su kabelių sistema turėjo būti patiektas su liečiamu monitoriumi, o grūdų džiovykla turėjo turėti rekuperacinę sistemą.

Kaip buvo minėta, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis ir iš jos kylančios pareigos galioja tol, kol ji įstatymo nustatyta tvarka nėra pakeičiama, pabaigiama ar pripažįstama negaliojančia. Bylos duomenimis, pagal 2021 m. sutarties priedą Nr. 1 šalys susitarė dėl grūdų džiovyklos Brice Baker SCN-10/24 ir automatizuoto valdymo skydo su kabelių sistema pirkimo-pardavimo, į kurį nei rekuperacinė sistema, nei liečiamas monitorius nėra įtraukti. Dėl kokios konkrečiai įrangos įsigijimo šalys susitarė, pirmosios instancijos teismas išsamiai nurodė sprendimo 53 ir 59 punktuose. Apeliantui šių aplinkybių neginčijant, teisėjų kolegija dėl to plačiau nepasisako. Dar daugiau, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas iš atsakovo paaiškinimų teisme, atsakovas savo reikalavimą dėl kainos sumažinimo dėl valdymo ekrano reiškė ne dėl ekrano tipo (liečiamas ar neliečiamas ekranas), bet dėl to, kad jis tikėjęsis sistemą valdyti nuotolinio planšetinio kompiuterio pagalba, kad grūdų džiovyklai veikiant prie valdymo pulto neturėtų būti jokio žmogaus. Ieškovas nereikalavo pakeisti ar pripažinti negaliojančia 2021 m. sutartį, ar konkrečią jos sąlygą, ginčijamą įrangą priėmė, ja naudojosi ir pretenzijų dėl netinkamos komplektacijos ieškovei per protingą terminą nereiškė, todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus apelianto argumentus dėl netinkamos prekių komplektacijos.

Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad teismas nevertino visų bylai reikšmingų aplinkybių dėl atsakovo patirtų nuostolių atlyginimo, kadangi dėl neveikiančios džiovyklos atsakovas negalėjo pašalinti drėgmės iš nuimto derliaus ir dėl to atsakovui buvo pritaikytos piniginės nuoskaitos (iš UAB „Joniškio agrochemija“ – 402,01 Eur, iš UAB „Baltijos javai“ – 174,96 Eur, išlaidos ŽŪK „Joniškio aruodas“ už grūdų džiovinimą – 271,69 Eur). Pažymėtina, kad dėl atsakovo priešieškinio reikalavimo atlyginti žalą pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė sprendimo 67-72 punktuose. Vienos iš pagrindinių žalos atsiradimo sąlygų – neteisėtų ieškovės veiksmų – teismas nenustatė ir tokią savo išvadą tinkamai argumentavo. Apeliantas šios teismo išvados iš esmės nekvestionuoja ir tariamą įrodymų vertinimo pažeidimą grindžia aplinkybėmis, kurios neturi teisinės reikšmės šio teisinio santykio (žalos atlyginimo) kvalifikavimui. Vien ta aplinkybė, kad sprendimas ir jo motyvai neatitinka atsakovės pozicijos, ir jame nėra aptarti absoliučiai visi atsakovės procesiniuose dokumentuose išdėstyti teiginiai, automatiškai nereiškia, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, ar kad sprendimas yra nemotyvuotas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas šiurkščiai pažeidė procesinės teisės normas, kadangi atsisakė apklausti atsakovo prašomus kviesti liudytojus, neproporcingai vertino ieškovo ir atsakovo pareikštus byloje prašymus, atsisakė įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu prekių gamintoją, padarė kitus proceso teisės pažeidimus. Kitaip tariant, dėl pažeidimo renkant ir vertinant įrodymus, teismo šališkumo neproporcingai vertinant šalių prašymus ir neįtrauktų į bylą asmenų apeliantas (jo atstovė) kelia klausimą dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, kuriuos reglamentuoja CPK 329 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 1 ir 2 punktai.

Dėl teismo šališkumo ir neištirtų įrodymų. Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime byloje Nr. 15/99-34/99-42/2000 konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia ir tai, jog asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių. Teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nurodoma, kad nors suinteresuoto asmens nuogąstavimai yra svarbūs, tačiau nėra lemiami, sprendžiant dėl teisėjo nešališkumo. Lemiamą reikšmę šiuo atžvilgiu turi tai, ar suinteresuoto asmens nuogąstavimai gali būti laikomi objektyviai pateisinamais (žr., pvz., EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimo byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, par. 44). Sprendžiant teisėjo (teismo) (ne)šališkumo klausimą, atsižvelgtina į tai, ar egzistuoja realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo nešališkumo, ar nuogąstavimai yra objektyviai pagrįsti. Dalyvaujantis byloje asmuo turi pagrįsti, kokios konkrečios aplinkybės rodo teismo šališkumą, o ne tik vadovautis prielaidomis ar nepritarimu teismo sprendimui. Procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjo nušalinimo pagrindas (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-279-464/2015; 2015 m. lapkričio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2KT-110-943/2015; 2019 m. gegužės 7 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-32-302/2019).

Vertinant apelianto argumentus dėl jo prašymų nagrinėjimo ir jų (ne)tenkinimo pastebėtina, kad didžiąją dalį atsakovo prašymų teismas tenkino (pvz., teismas tenkino 2025-08-03 atsakovo rašytinį prašymą ir atidėjo bylos nagrinėjimą, nes šalys nespėjo suderinti visų taikos sutarties sąlygų; teismas tenkino 2025 m. spalio 20 d. atsakovo prašymą dėl liudytojo M. C. apklausos; iš dalies tenkino atsakovo 2025 m. gruodžio 23 d. prašymą dėl rašytinių įrodymų prijungimo ir liudytojo apklausos), o prašymus, kuriuos atmetė, tinkamai argumentavo, nurodydamas teisinį ir faktinį tokių sprendimų pagrindą (pvz., vadovaudamasis CPK 190 straipsniu, teismas atmetė atsakovo prašymą apklausti liudytoju degiklio meistrą Antaną, kadangi atsakovas nenurodė nei šio liudytojo pavardės, nei gyvenamosios vietos, nei bylai reikšmingų aplinkybių, kurias galėtų patvirtinti šis liudytojas). Apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai atsisakė apklausti liudytojais jo prašomus asmenis Donatą ir A. S., tačiau nutyli, dėl kokių priežasčių teismas netenkino atsakovo prašymo. Pažymėtina, kad teismas atsakovo prašymą atmetė dėl to, kad jis buvo pateiktas pavėluotai ir pažeidžiant teismo nustatytą įrodymų pateikimo terminą iki 2025 m. gruodžio 31 d. Be to, atsakovas galėjo prašyti apklausti šiuos asmenis apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokio prašymo nepareiškė, formaliai nurodydamas, kad įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas.

Apibendrindama tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai dėl bylą nagrinėjusios teisėjos šališkumo ir nepagrįsto atsisakymo priimti naujus įrodymus nepasitvirtino, argumentai grindžiami subjektyvia apelianto nuomone ir galutiniam bylos rezultatui reikšmės neturi, todėl konstatuoti absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo nėra.

Dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų. Atsakovas prašė teismo įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu prekės (grūdų džiovyklos) gamintoją Ukrainos įmonę KMZ Industries. Teismas atmetė šį prašymą, kadangi atsakovas nenurodė, kokias teisines pasekmes gali sukelti teismo sprendimas šiai įmonei.

Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, sprendimas laikomas absoliučiai negaliojančiu ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams. Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas (nutartis) turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, sprendimas laikomas absoliučiai negaliojančiu ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams. Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas (nutartis) turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-421/2018).

Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde atsakovas nenurodė šios nutarties 57 punkte taikytinų sąlygų, lemiančių CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą absoliutų teismo sprendimo negaliojimo pagrindą, todėl teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus kaip teisiškai nepagrįstus.

Dėl papildomo sprendimo. Apeliantas nurodo, kad 2026 m. balandžio 17 d. papildomu sprendimu buvo išspręstas tik procesinis klausimas – dėl atstovavimo išlaidų priteisimo. Anot apelianto, papildomo sprendimo priėmimas patvirtina, kad procesas šioje byloje buvo vedamas aplaidžiai.

Teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą. Pažymėtina, kad papildomo sprendimo priėmimą reglamentuoja civilinio proceso kodekso normos. Pagal CPK 277 straipsnio nuostatas, teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų ar savo iniciatyva priimti papildomą sprendimą, jeigu byloje nebuvo išspręsti bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ir paskirstymo klausimai. Nagrinėjamu atveju papildomu sprendimu buvo spręstas bylinėjimosi išlaidų klausimas, todėl apelianto nuomonė dėl aplaidaus bylos vedimo yra teisiškai nepagrįsta, grindžiama asmenine nuomone ir neturi jokios įtakos sprendžiant klausimą dėl teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų argumentų teisėjų kolegija nepasiako, kadangi jie neturi reikšmės galutiniam teismo rezultatui. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl visų aplinkybių, jei tokios aplinkybės, nenustačius kitų sąlygų, tampa teisiškai nereikšmingos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-421/2017).

Pažymėtina, kad apeliantas skunde iš esmės pakartoja jau anksčiau į bylą teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus ir nenurodo jokių pirmosios instancijos teismo padarytų materialinės ar proceso teisės normų taikymo klaidų. Nors apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra tikrinti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau tai nereiškia pakartotinio bylos nagrinėjimo. Taigi vien apelianto nesutikimas su tuo, kaip šias aplinkybes įvertino teismas, nesuponuoja išvados, jog teismas netinkamai išsprendė bylą.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ištyrė esmines, nagrinėjamai bylai išspręsti svarbias aplinkybes, tinkamai taikė šiai bylai išnagrinėti aktualias materialiosios ir proceso teisės normas, pateikė teismo padarytų išvadų motyvus, todėl panaikinti teismo sprendimą atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti. Kauno apylinkės teismo 2026 m. kovo 31 d. sprendimą ir 2026 m. balandžio 17 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.