Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.3; 2.6.10.2.4; 2.6.10.5.2.1; 2.6.10.5.2.19; 2.6.10.8; 3.3.1.19.3

2026 m. lapkričio 5 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Laimos Ribokaitės ir Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo antstolio Zeno Zenkevičiaus ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, „Lloyd's Insurance company S.A.“, veikiančio per įgaliotąją tarpininkę uždarąją akcinę draudimo brokerių bendrovę „Colemont draudimo brokeris“, apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. birželio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „GRH LT“ ieškinį atsakovui antstoliui Zenui Zenkevičiui dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – „Lloyd's Insurance company S.A.“, veikiantis per įgaliotąją tarpininkę uždarąją akcinę draudimo brokerių bendrovę „Colemont draudimo brokeris“, J. M., A. G., B. A., A. L., ADB V. K. (ADB V. K.), uždaroji akcinė bendrovė „Flex Start One“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „GRH LT“ (toliau – ir ieškovė, bendrovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: priteisti iš atsakovo antstolio Zeno Zenkevičiaus (toliau – ir atsakovas, antstolis, apeliantas) 83 744,42 Eur turtinės žalos atlyginimą, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 7 441,50 Eur bylinėjimosi išlaidas; teismui nenustačius pagrindo patenkinti pagrindinį reikalavimą, prašo priteisti ieškovei iš atsakovo 167 876,86 Eur.

Ieškovė nurodė, kad jai iškelta bankroto byla ir ji yra skolininkė vykdomoje byloje Nr. 0014/24/00252. Atsakovui vykdant priverstinį skolos išieškojimą, buvo areštuotas kilnojamas turtas – daugiasluoksnių plokščių gamybos cecho įrengimai, kuris buvo parduotas varžytynėse už 176 000 Eur. Atsakovas pateikė teismui prašymą dėl leidimo užbaigti sandorį, surašant turto pardavimo varžytynių aktą. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 20 d. nutartimi leido užbaigti sandorį ir nurodė, kad lėšos turi būti pervestos į kreditorių sąskaitą. Iš viso turėjo būti pervesta 167 876,86 Eur. Tačiau atsakovas, pažeisdamas ieškovės ir kreditorių interesus, imperatyvias įstatymo nuostatas, minėtą teismo nutartį, priimdamas patvarkymą, neteisėtai bei nepagrįstai paskirstė lėšas į išieškotojų asmenines banko sąskaitas, todėl pažeidė bankrutuojančios bendrovės kreditorių lygiateisiškumo principą bei padarė 83 744,42 Eur žalą.

Ieškovės įsitikinimu, tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir žalos egzistuoja priežastinis ryšys – neigiamos pasekmės nebūtų atsiradusios, jei nebūtų neteisėto veikimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. sausio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-14-450/2026 konstatavo, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, pažeisdamas Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 30 straipsnio 3 dalies imperatyvą bei Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 20 d. nutartyje nustatytą įpareigojimą. Nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus, jo kaltė preziumuojama pagal CK 6.248 straipsnį, ji byloje nepaneigta. Atsakovo neteisėtai paskirstytos lėšos buvo vienintelis realus piniginių lėšų šaltinis, galėjęs būti panaudotas bankroto procese ir skirtas tenkinti ieškovės kreditorių finansinius reikalavimus.

Klaipėdos apygardos teismas 2025 rugsėjo 15 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovo 83 081,82 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentu metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 4 416,50 Eur bylinėjimosi išlaidas bei 1 472 Eur žyminį mokestį.

Lietuvos apeliacinis teismas 2026 m. sausio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-14-450/2026 (toliau – ir 2026 m. sausio 6 d. teismo nutartis) panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus įrodymus, iš esmės nenustatinėjo ir nevertino vienos iš būtinų deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų – žalos: 1) pirmosios instancijos teismas neįvertino ieškovės teikiamų duomenų apie įrodinėjamą žalos faktą ir dydį ir dėl jų nepasisakė, t. y. nepasisakė, iš ko susideda priteista žalos suma, neatliko ieškovės pateiktų apskaičiavimų vertinimo, todėl nėra aišku, ar ieškovė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų iš viso patyrė žalą ir, jeigu patyrė, kokios apimties ji pagrįsta; 2) teismas nepašalino ieškovės pateiktuose paaiškinimuose egzistuojančių prieštaravimų bei nepasisakė dėl atsakovo argumentų dėl netinkamo žalos dydžio apskaičiavimo bei galimybės ją nustatyti tik teismui patvirtinus galutinę ataskaitą bankroto byloje; 3) nors rašytiniuose paaiškinimuose ieškovė įrodinėjo, kad dalį jos patirtos žalos (nuostolių) sudaro negautas nemokumo administratorės atlyginimas, tačiau teismas to nevertino, t. y. neaišku, ar ieškovės reikalaujama žala apima įvardytą atlyginimą, ar nemokumo administratorė turėjo jį gauti, ar jo negavo (negaus) bendrovės bankroto procese, taip pat netirtos aplinkybės, ar ieškovės skaičiavimai dėl negautų bankroto proceso administravimo išlaidų yra teisingi (kokia dalimi); 4) pirmosios instancijos teismas turėjo tiksliai nustatyti ir įvardyti, iš ko susideda priteistinas žalos dydis, kartu įvertinant ir atsakovo argumentus, kad bendrovė turi turto bei galės patenkinti visų bendrovės kreditorių finansinius reikalavimus bankroto proceso metu (įvertinti bendrovės turtinę padėtį); 5) apeliantas nurodė aplinkybę apie galutinės ataskaitos patvirtinimo svarbą bankroto procese, nustatant žalos dydį, todėl teismas turi įvertinti ir šį argumentą visų faktinių aplinkybių kontekste; 6) pažymėjo kad, esant netinkamai nustatytai ir įvertintai žalos sąlygai, nėra pagrindo šiuo atveju vertinti priežastinio ryšio.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2026 m. birželio 15 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovo 167 876,86 Eur žalos atlyginimą ir 7 441,50 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Teismas 2026 m. sausio 6 d. nutartyje konstatavo, kad atsakovas, pervesdamas lėšas, gautas už iš varžytynių parduotą ieškovės turtą, ne į kreditorių sąskaitą, o į išieškotojų vykdymo procese asmenines sąskaitas, atliko neteisėtus veiksmus. Nustačius atsakovo neteisėtus veiksmus, jo kaltė preziumuojama. Kaltės prezumpcijos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.248 straipsnis) atsakovas nepaneigė. Atsižvelgiant į tai, padarė išvadą, kad egzistuoja dvi atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai ir kaltė, todėl pakartotinai jų nevertina (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Teismas padarė išvadą, kad egzistuoja faktinis priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovei kilusios žalos, nes jei atsakovas profesines pareigas būtų įvykdęs tinkamai, žala ieškovei nebūtų kilusi. Atsakovas, pervesdamas lėšas ne į kreditorių sąskaitą, o tik į 7 išieškotojų vykdymo procese asmenines sąskaitas, nesant tam įstatymu numatyto pagrindo, nepagrįstai sumažino bankroto proceso pajamas, apribojo teisę gauti nemokumo administratoriui mokėtino kintamojo atlygio dydį, pažeidė administravimo išlaidų dengimo prioritetiškumą bei apribojo kitų kreditorių teisę gauti savo reikalavimo visišką ar dalinį patenkinimą JANĮ 94 straipsnyje nustatyta tvarka. Nesant atsakovo neteisėtų veiksmų, tam tikra dalimi būtų patenkintos administravimo išlaidos bei didesnės dalies kreditorių interesai.

Teismas konstatavo ir teisinį priežastinį ryšį, nes atsakovo neteisėtų veiksmų padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo numatomumo laiko prasme. Atsakovas žinojo, kad ieškovei yra pradėtas bankroto procesas, kad tokiu atveju gautos piniginės lėšos turi būti pervedamos į kreditorių sąskaitą, įsipareigojo šias pinigines lėšas pervesti ieškovei į kreditorių sąskaitą, todėl, elgdamasis protingai ir apdairiai, vykdymo veiksmų atlikimo metu realiai galėjo numatyti, kad, jam netinkamai paskirstant varžytynėse gautas pinigines lėšas, ieškovė patirs žalą. Taigi, teismas padarė išvadą, kad byloje įrodytas priežastinis ryšys kaip civilinės atsakomybės sąlyga (CK 6.247 straipsnis).

Teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką, pažymėjo, kad, sprendžiant dėl antstolio veiksmais padarytos žalos dydžio, žalos dydis nustatomas pagal prarastos galimybės vertę. Atsakovui pardavus ieškovės turtą ir pinigines lėšas pervedus ne ieškovei, ji neteko teisės JANĮ nustatyta tvarka paskirstyti šias pinigines lėšas administravimo išlaidoms dengti ir kreditorių reikalavimams patenkinti, o tai patvirtina ieškovei neteisėtais atsakovo veiksmais padarytos žalos faktą.

Teismas nustatė, kad dėl atsakovo neteisėtais veiksmais padarytos žalos fakto ieškovė atsakovui reiškia du reikalavimus: 83 744,42 Eur ir 167 876,86 Eur turtinės žalos atlyginimo. Ieškovė, siekdama pagrįsti 83 744,42 Eur žalos dydį, patikslinusi reikalavimą, pateikė patirtos žalos (nuostolių) paskaičiavimus. Juose nurodė, kokia suma būtų skiriama bankroto proceso administravimo išlaidoms, kiek procentine išraiška būtų patenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai. Taigi, ieškovė žalą įrodinėjo negauta suma bankroto proceso administravimo išlaidoms apmokėti ir nemokumo administratorės negautu atlygiu bei bankroto byloje nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų dalimi, kuri, ieškovės vertinimu, būtų patenkinta, jeigu piniginės lėšos, gautos pardavus turtą per varžytynes, būtų buvusios pervestos į kreditorių sąskaitą. Ieškovės vertinimu, jei atsakovas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų, tuomet 167 876,86 Eur būtų tapusi bankroto proceso lėšomis ir būtų skirstoma taip: pagal patvirtintą bankroto procese administravimo išlaidų sąmatą bendra suma, skirtina bankroto proceso administravimo išlaidoms apmokėti, būtų 32 299,90 Eur dydžio, likusi suma – 135 576,96 Eur, būtų paskirstyta ieškovės kreditoriams, proporcingai dengiant pirmosios ir antrosios eilės kreditorių pirmojo etapo reikalavimus: pirmosios eilės pirmojo etapo finansinius reikalavimus, kurie yra 85 159,03 Eur (būtų padengiami visa apimtimi); antros eilės pirmojo etapo finansinių reikalavimų, kurie iš viso yra 1 031 310,02 Eur, dalį – 50 417,93 Eur (būtų padengta dalis).

Teismas nusprendė, kad ieškovės 83 744,42 Eur žalos (nuostolių) apskaičiavimas yra ydingas, nes yra tik tikėtinas, pagrįstas ne objektyviais, o preliminariais šiuo metu esamais duomenimis ir skaičiavimais: 1) skaičiavimai pateikiami, remiantis šiuo metu bankroto byloje esamais duomenimis dėl administravimo išlaidų, kreditorinių reikalavimų, į skaičiavimus yra įtraukiami asmenys, kurių kreditoriniai reikalavimai nebuvo ir nėra patvirtinti bankroto byloje (J. M., A. G., B. A., A. L.); 2) kreditorių sąrašas gali keistis; 3) ieškovės 83 744,42 Eur skaičiavimuose nurodytos administravimo išlaidos nėra galutinės; 4) galutinė bankroto ataskaita esminę reikšmę turi tik bankroto procese, o sprendžiant dėl padarytos žalos atlyginimo galutinė bankroto ataskaita negali apriboti ieškovės teisės reikalauti žalos atlyginimo; 5) ieškovė nepateikė įrodymų, kurie objektyviai pagrįstų pateiktą 83 744,42 Eur žalos skaičiavimą, tai yra, įrodymų apie ieškovės nurodytas faktiškai patirtas administravimo išlaidas – buhalterines paslaugas, pašto, kanceliarines, ryšių, dokumentų sandėliavimo ir saugojimo paslaugas, registrų patikros paslaugas; 6) ieškovės 83 744,42 Eur žalos skaičiavimuose dubliuojasi teisinės išlaidos, kurias ieškovė prašo priteisti ir kaip bylinėjimosi išlaidas, ir kaip žalą; 7) nepateikti įrodymai, objektyviai pagrindžiantys apskaičiavimo teisingumą, todėl negali būti tenkinamas visa apimtimi.

Teismo įvertinimu, ieškovės reikalavimas priteisti 83 744,42 Eur žalą neužtikrintų visiško nuostolių atlyginimo principo, įtvirtinto CK 6.251 straipsnyje ir neatitinka CK 6.249 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl taikyto apskaičiavimo kriterijaus, nepateikti įrodymai, objektyviai pagrindžiantys apskaičiavimo teisingumą, todėl negali būti tenkinamas visa apimtimi.

Teismas nusprendė, kad neteisėtais veiksmais padarytą žalą sudaro atsakovo gautos lėšos, pardavus ieškovės kilnojamąjį turtą, kurias atsakovas privalėjo pervesti į kreditorių sąskaitą, atskaičius vykdymo išlaidas, nes šios sumos, kuri, pardavus ieškovės kilnojamąjį turtą buvo ieškovės nuosavybė, ieškovė neteko teisės JANĮ nustatyta tvarka paskirstyti administravimo išlaidoms dengti ir kreditorių reikalavimams tenkinti. Teismas, įvertinęs aplinkybes, kad ieškovei priklausantis kilnojamasis turtas atsakovo buvo parduotas už 176 000 Eur, vykdymo išlaidos sudarė iš viso 8 123,14 Eur (1 363, 12 Eur būtinos vykdymo išlaidos + 44,19 Eur papildomos vykdymo išlaidos, kurios patiriamos atliekant atskirus veiksmus vykdomojoje byloje + 6715,83 Eur atlygis antstoliui), kurias atėmus iš 176 000 Eur, atsakovas turėjo pervesti į ieškovės kreditorių sąskaitą 167 876,86 Eur, pripažino šią sumą atsakovo neteisėtais veiksmais ieškovei padaryta turtine žala. Teismas pažymėjo, kad galutinė bankroto ataskaita esminę reikšmę turi tik bankroto procese, todėl, sprendžiant dėl padarytos žalos atlyginimo, ji negali apriboti ieškovės teisės reikalauti žalos atlyginimo.

Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad iš antstolio galima būtų reikalauti visos už turtą gautos sumos, jeigu pastarasis šia suma būtų nepagrįstai praturtėjęs, šią sumą būtų pasisavinęs ar iššvaistęs, tokia suma antstolis disponuotų. Toks siauras žalos sąvokos aiškinimas prieštarauja CK 6.249 straipsnyje įtvirtintai žalos sąvokai, nes jame žala pripažįstama ir asmens turto netekimas, o šiuo atveju ieškovė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų neteko jai nuosavybės teise priklausančių 167 876, 86 Eur piniginių lėšų, kurias ieškovė turėjo teisę gauti, atsakovui pardavus jos kilnojamąjį turtą, ir turėjo pareigą paskirstyti JANĮ nustatyta tvarka administravimo išlaidoms ir į kreditorių sąrašą įtrauktiems kreditoriams.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad, tenkinus ieškovės reikalavimą, atsakovas neturėtų teisės, galimybės kreiptis į išieškotojus ir reikalauti grąžinti šiems pervestas pinigines lėšas, nes vykdomoji byla užbaigta, o išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymas nėra nuginčytas. Šios aplinkybės negali paneigti ieškovės teisės iš atsakovo reikalauti neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Atsakovas, atsakovo civilinę atsakomybę apdraudęs trečiasis asmuo, turi galimybę pasinaudoti regreso teise.

Teismas padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovė turi kito turto, iš kurio galėtų būti tenkinami kreditorių reikalavimai. Iš 2024 m. kovo 31 d. ieškovės balanso matyti, kad ieškovės turtas yra 957 544 48 Eur vertės. Tačiau 2024 m. kovo 31 d. balanse pateikta turto analizė patvirtina turto sudėtį tik 2024 m. kovo 31 d. ir neatspindi faktinės bendrovės turto ir finansinės padėties bankroto bylos iškėlimo dieną, juo labiau bylos nagrinėjimo metu. Ieškovė pateikė 2026 m. balandžio 2 d. kreditorių susirinkimo protokolą, iš kurio matyti, kad ieškovės kreditoriai priėmė nutarimą nurašyti 2024 m. kovo 31 d. balanse nurodytą šį turtą: 341 668,10 Eur dydžio nematerialųjį turtą (1 Eur vertės programinę įrangą ir 341 667,10 Eur vertės licenciją); 507 031,13 Eur dydžio materialųjį turtą (481 628,48 Eur vertės mašinas ir įrangą bei 25 402,65 Eur vertės kitus įrenginius, prietaisus, įrankius); 108 845,25 Eur dydžio trumpalaikį turtą (57 294,17 Eur žaliavas ir komplektavimo gaminius bei 35 635,94 Eur sumokėtus avansus); 12 272,81 Eur dydžio per vienerius metus gautinas sumas; 12 086,38 Eur dydžio iš atskaitingų asmenų gautinas sumas; 3 642,33 Eur dydžio pinigus ir jų ekvivalentus (lėšas banko sąskaitose). Šis kreditorių susirinkimo nutarimas nebuvo skundžiamas ir yra galiojantis. Atsakovas nepateikė duomenų, sudarančių pagrindą objektyviai abejoti šiame kreditorių susirinkimo protokole nurodyta nemokumo administratorės pateikta informacija.

Teismas pažymėjo, kad, nors kreditoriai turi teisę reikalauti atlyginti žalą, patirtą dėl juridinio asmens valdymo organų ar nemokumo administratoriaus kaltės (JANĮ 43 straipsnio 5 punktas), kreditoriai tokio nutarimo nepriėmė. Be to, atsakovo nurodyti kitų asmenų veiksmai negali būti pateisinamas pagrindas neatlyginti atsakovui tiesiogiai jo neteisėtais veiksmais padarytos žalos.

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, netenkino ieškovės reikalavimo priteisti 83 744,42 Eur žalos atlyginimą, tačiau patenkino alternatyvų reikalavimą ir priteisė ieškovei iš atsakovo 167 876,86 Eur žalos atlyginimą bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Antstolis Z. Zenkevičius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

Po 2026 m. sausio 6 d. teismo nutartyje pateiktų išaiškinimų procesinė padėtis byloje iš esmės nepasikeitė – išskyrus vien tik pačios ieškovės vienašališkai ir dirbtinai sukurtą aplinkybę – viso ieškovės milijono eurų vertės turto nurašymą, taip imituojant, kad ieškovė neturi turto, iš kurio galėtų būti sumokėti finansiniai reikalavimai. Ieškovė į bylą pateikė papildomus įrodymus (pretenzijas debitoriams), kurie nepatvirtina, kad nemokumo administratorė ėmėsi realių ir aktyvių veiksmų, siekiant išieškoti skolas iš debitorių, taip pat surasti (perimti) ieškovės turtą.

Teismo sprendimo motyvacija yra ydinga, tai nulėmė neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą byloje. Teismas rėmėsi prielaida, kad visi vykdymo procese išieškotojo statusą turėję asmenys, gavę pinigines lėšas iš antstolio, „nebūtų tapę“ ieškovės kreditoriais ieškovės bankroto procese. Teismas nepagrįstai ir neteisingai įvertino, kad, jeigu antstolis ginčo sumos nebūtų pervedęs išieškotojams, ji neva būtų atitekusi administravimo išlaidoms ir ieškovės kreditorių reikalavimams dengti, t. y., nė vienas iš išieškotojų nebūtų pareiškęs finansinio reikalavimo bankroto byloje.

Teismas nenurodė reikšmingų motyvų dėl kurių nepagrįstai nesivadovavo atsakovo nurodyta šiai bylai aktualia kasacinio teismo praktika. Priteisus žalą dalis kreditorių nepagrįstai praturtėtų. Būtent restitucija iš lėšas gavusių asmenų (dalies kreditorių) yra tas teisių gynimo būdas, kuriuo ginčo atveju gintinos ieškovės teisės, jeigu jos buvo pažeistos. Teismas, darydamas išvadą byloje dėl žalos ieškovei fakto („prarastos galimybės“), vadovavosi teismų praktika, neturinčia panašumo su nagrinėjama byla, joje buvo sprendžiamas klausimas dėl išieškotojui (o ne skolininkui) antstolio veiksmais (neveikimu) padarytos žalos atlyginimo.

Tik nustačius, kad nėra kitų galimybių padengti administravimo išlaidas ir kreditorių patvirtintus reikalavimus, būtų galimybė spręsti apie ieškovės „netektą teisę“ („prarastą galimybę“) ir, atitinkamai, antstolio veiksmais padarytą žalą. Tačiau šių aplinkybių ieškovė nepaneigė, todėl neįrodė žalos fakto. Vietoje to, kad pateiktų duomenis apie bendrovės turtą, ieškovė be pagrindo nurašė turtą, tokiais veiksmais nepaneigdama aplinkybės, kad ieškovė turi pakankamai turto, iš kurio visi ar bent dalis kreditorių finansinių reikalavimų gali (galės) būti patenkinti.

Teismas nepasisakė dėl 2026 m. gegužės 5 d. prašyme nurodytų aplinkybių (turto aprašo, turto arešto akto, išrašo iš Turto arešto registro (toliau – TAR), kurie patvirtina, kad ieškovės turto nurašymas yra dirbtinis ir nepagrįstas. Atsakomybės atsakovui taikymas negali priklausyti nuo aplinkybės, kurią ieškovė sukūrė dirbtinai ir nepateikus įrodymų, kad dėjo pastangas atgauti turtą, skolas iš debitorių ir atskaitingų asmenų. Ieškovė į bylą nepateikė įrodymų, kad ieškovė bandė susigrąžinti pinigines lėšas iš jas be pagrindo gavusių kreditorių – J. M., A. G., B. A., A. L., ADB V. K., UAB „Flex Start One“ ir jos bandymas buvo nesėkmingas.

Teismas, priteisdamas ieškovei visą ginčo sumą, iš esmės paneigė 2026 m. sausio 6 d. teismo nutartį ir joje išdėstytus išaiškinimus. Nepaisant to, kad teismas nurodė, kad pagal ieškovės pateiktus duomenis, skaičiavimus ir įrodymus yra neaišku, ar žala apskritai buvo padaryta, ir jeigu padaryta – kokio dydžio ji pagrįsta, bylą nagrinėjant iš naujo, ieškovei į bylą nepateikus naujų įrodymų (o tik nurašius visą savo turtą), teismas ne tik neatmetė ieškinio kaip nepagrįsto ir neįrodyto, bet priteisė iš atsakovo dvigubai didesnę sumą, negu ji buvo priteista bylą nagrinėjant pirmą kartą. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovės pareikštas papildomas reikalavimas dėl 167 000 Eur priteisimo savo esme yra alternatyvus reikalavimas. Ieškovė neįrodė nei žalos fakto, nei žalos dydžio.

Antstolio veiksmais ieškovei nebuvo ir negalėjo būti padaryta 167 876,86 Eur žala, nes iš išieškotojams antstolio pervestų lėšų kažkokia lėšų dalis būtų atitekusi ieškovės kreditoriams. Teismas nepagrįstai vertino, kad asmenys, kuriems antstolis pervedė lėšas, nėra ieškovės „kreditoriai“ ir nepagrįstai atmetė atsakovo argumentą, kad 167 000 Eur sumos priteisimas iš antstolio yra negalimas, nes tai reikštų ieškovės praturtėjimą antstolio sąskaita.

Ieškovė pasirinko netinkamą teisių gynimo būdą. Antstolio išieškotojams pervestos piniginės lėšos yra jų be pagrindo įgytas turtas. Dėl to nemokumo administratorė turi teisę išreikalauti neteisėtai sumokėtas bankrutuojančios bendrovės lėšas iš jas gavusių asmenų. Teismas teisingai konstatavo, kad ieškovės prašomi priteisti 83 000 Eur nuostoliai yra hipotetiniai.

Teismo išvados dėl priežastinio ryšio, kaip būtinosios civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, nepagrįstos: 1) teismas priežastinio ryšio egzistavimą konstatavo anksčiau nei nustatė patį žalos faktą, todėl išvada dėl priežastinio ryšio yra paremta nepakankamai nustatytu faktiniu pagrindu (t. y. remiasi prielaida dėl žalos fakto) ir, atitinkamai, neatitinka įrodymų vertinimo nuoseklumo reikalavimo; 2) antstolio veiksmais žala ieškovei nebuvo padaryta, dėl antstolio veiksmų ieškovės turtinė padėtis nepasikeitė, nepablogėjo, todėl ir priežastinio ryšio sąlyga nustatyta nesant tam pagrindo. Teismas priežastinį ryšį nepagrįstai siejo su bankroto proceso pajamų sumažėjimu, administravimo išlaidų dengimo prioritetiškumo pažeidimu, nemokumo administratoriaus teisės į kintamąjį atlyginimą apribojimu bei kitų kreditorių teisių pažeidimu, nors šios aplinkybės neatitinka CK 6.249 straipsnyje įtvirtintos žalos sampratos; 3) teismas bet kuriuo atveju turėjo įvertinti ir atsižvelgti į tai, kad dalis iš ginčo sumos ieškovės bankroto proceso metu atitektų tiems patiems asmenims (bent jau bankroto procese kreditorių statusą turintiems ADB V. K. ir UAB „Flex Start One“), todėl priežastinis ryšys, jeigu ir yra, tai ne su visa išieškotojams antstolio pervesta suma.

Teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą. Teismo motyvacija prieštaringa, o esminės išvados padarytos remiantis vienas kitam prieštaraujančiais ir vienas kitą paneigiančiais argumentais, neįsigilinus į ginčo esmę.

Teismas nepagrįstai ieškovei priteisė 7 441,50 Eur bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nei prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nei ieškinyje nenurodė motyvų, skaičiavimų, kurie pagrįstų ieškovės prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį. Teismas tokių motyvų ir skaičiavimų sprendime taip pat nepateikė. Byloje nėra įrodymų apie bylinėjimosi išlaidų realumą. Iš esmės visus procesinius dokumentus byloje pasirašė ir teismui pateikė ne advokatas, o pati nemokumo administratorė. Už procesinių dokumentų parengimą nėra pateikti jų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai, motyvuojant tuo, kad atstovavimo sutartimi susitarta dėl vėlesnio jų apmokėjimo (kai bankroto byloje bus gauta piniginių lėšų). Nėra įrodymų, kad teisinės paslaugos (procesinių dokumentų rengimas) faktiškai buvo suteiktos. Ieškovė į bylą nepateikė įrodymų, kad advokatas faktiškai būtų suteikęs kokias nors kitas teisines paslaugas. Teismas nepagrįstai ieškovei priteisė bylinėjimosi išlaidas, kurių dalis viršija rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, „Lloyd's Insurance company S.A.“, veikiantis per įgaliotąją tarpininkę UADBB „Colemont draudimo brokeris“, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

Nepaisant to, kad tiek Lietuvos apeliacinis teismas, tiek ieškovė pripažino, jog išieškotojams bankroto procese tekusi ir atitinkamai jiems pervesta suma nėra žala, teismas, paneigdamas Lietuvos apeliacinio teismo išvadas, priėmė sprendimą, kuriuo tenkino alternatyvųjį ieškovės reikalavimą, kuris apima tiek išieškotojams teisėtai priklausančią dalį (nesudarančią žalos), tiek ir nepagrįstai pervestą dalį. Teismas padarė prieštaringas išvadas – pripažino, kad ieškovė neįrodė 83 744,42 Eur dydžio reikalavimo pagrįstumo, tačiau tų pačių įrodymų pagrindu ieškovei buvo priteista 167 876,86 Eur žala.

Skundžiamu sprendimu nebuvo ištaisytos 2026 m. sausio 6 d. teismo nutartyje nurodytos klaidos. Sprendimas iš esmės vėl priimtas toks pat – realiai nenustatinėjant žalos dydžio, tačiau priteisiant dvigubai didesnę sumą. Teismas neatskleidė bylos esmės. Ieškovei deklaratyviai priteista patvarkymu pervesta suma, nevertinant, ar ši suma atitinka realius ieškovės praradimus, ar ne. Bankroto administratorė turi įrodyti, kokias realias sumas ji prarado dėl antstolio veiksmų, jeigu išvis prarado.

Skundžiamu sprendimu priteista suma nėra žala, kadangi neatitinka žalos kaip civilinės atsakomybės sąlygos sąvokos. Žala priteista taikant negautų pajamų (prarastos vertės) institutą, kuris objektyviai netaikytinas ginčo atveju. Ginčas kilo dėl tariamo ieškovės turto praradimo, tai yra tiesioginių nuostolių, o ne dėl prarastos vertės. Taigi, skundžiamu sprendimu padarytas esminis materialiosios teisės pažeidimas – netinkamai taikyta CK 6.249 straipsnio 1 dalis. Prarastos galimybės vertė kaip žalos forma neaktuali, nes patvarkymu pervestos lėšos nebuvo ieškovės planuojamų gauti pajamų iš veiklos dalis. Tai buvo konkretus turtas – piniginės lėšos – kurias galima vertinti pagal tai, ar buvo prarasta nuosavybės teisė į jas ar ne.

Skundžiamame sprendime cituojamas kasacinio teismo išaiškinimas dėl prarastos galimybės vertės neturi panašumo su kilusiu ginču, todėl negalėjo būti taikomas kaip aktualus precedentas. Teismas savo išvadas grindė kasacinio teismo praktika, reglamentuojančia išieškotojo, o ne skolininko patirtos žalos vertinimą, kai išieškotojas praranda galimybę gauti savo reikalavimų patenkinimą, kai pas skolininką nelieka pinigų. Nagrinėjamame ginče nėra kalbama apie išieškotojų teises, ginčo atveju lėšos nėra negrįžtamai dingusios – jos yra pas išieškotojus, dalyvaujančius šioje byloje.

Dalį patvarkymu pervestų sumų išieškotojai turi teisę pasilikti, tačiau likusioje dalyje jie yra nepagrįstai praturtėję. Teisingas būdas atkurti teisinę taiką – įpareigoti nepagrįstai praturėjusius asmenis grąžinti ieškovei sumas, į kurias jie neįgijo teisių. Nepaisant to, teismo sprendime nurodoma, kad draudiko argumentai dėl trečiųjų asmenų (išieškotojų) neteisėtai laikomų ieškovės lėšų, kurių priteisimo ji reikalauja ieškiniu, net nevertinti.

Nustatant ieškovės patirtos žalos dydį, taikytinas tiesioginių nuostolių – turto netekimo – institutas ir jo nustatymui reikalinga viena aplinkybė – kokias sumas išieškotojai gavo pagrįstai (nuosavybės teisė priklauso išieškotojams) ir kokios sumos turi būti grąžinamos ieškovei. Būtent tiesioginių nuostolių institutas patvirtina ir tai, kad lėšos, kurios būtų atitekusios išieškotojams bankroto procese, nėra ir negali būti žala, nes ieškovė niekada nebūtų įgijusi į jas teisių. Žalos institutas pritaikytas netinkamai, žalos dydis nebuvo nustatytas vertinant realius ieškovės patirtus praradimus.

Apeliacinės instancijos teismas akcentavo būtinybę realiai įvertinti ieškovės turtinę padėtį, tačiau byloje nebuvo nustatyta, kodėl buvo nurašytas milijono vertės ieškovės turtas. Teismas nusprendė, kad vien kreditorių susirinkimo sprendimo užtenka tam, kad milijono eurų vertės ieškovės turto staiga neliktų be paaiškinimo. Be to, net ir nepaisant šių papildomų dokumentų į bylą pateikimo, ieškovė pripažino, kad ji įrodinėjimo naštos tinkamai nevykdo, kadangi ir toliau žalą dėl bankroto administravimo išlaidų grindė tik hipotetine situacija.

Teismas, nagrinėdamas bylą, net nevertino draudiko argumentų, kuriais buvo įrodinėjamos aplinkybės dėl žalos atsiradimo dėl nesąžiningų trečiųjų asmenų veiksmų. Ieškovės reikalavimai turi būti nukreipti tiesiogiai į asmenis, kurie valdo nepagrįstai gautas lėšas, o ne į antstolį, kuris ieškovės reikalaujamų sumų neturi ir nuosavybės teise niekada neturėjo. Ieškovės praradimai atsirado ne dėl antstolio veiksmų, o dėl nesąžiningų išieškotojų veiksmų – nepagrįstai gautų lėšų negrąžinimo ieškovei. Nemokumo administratorė leidžia išieškotojams naudotis nepagrįstai gautomis lėšomis ir nedaro nieko, kad būtų atkurtas realus kreditorių lygiateisiškumas. Ieškovė siekia, kad kreditoriai dar daugiau praturtėtų ir tai padarytų asmeninėmis antstolio lėšomis.

Šiuo atveju būtent ir susiklostė situacija, kuomet žalą iš esmės sukėlė trečiųjų asmenų nesąžiningumas ir atsisakymas grąžinti ieškovei nepagrįstai gautas lėšas bei pačios ieškovės pasyvumas, nededant pastangų atgauti lėšas iš išieškotojų.

Ieškovei nepagrįstai priteistos bylinėjimosi išlaidos už advokato paslaugas, nes ieškovė byloje nebuvo atstovaujama advokato. Nei ieškovės prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nei skundžiamame sprendime nepateikta motyvų ar skaičiavimų, pagrindžiančių būtent tokio dydžio išlaidų priteisimą. Byloje netgi nėra įrodymų, kad prašomos atlyginti advokato išlaidos buvo realiai patirtos ar neišvengiamai bus patirtos. Nors su advokatu buvo sudaryta atstovavimo sutartis, didžiąją dalį procesinių dokumentų rengė, pasirašė ir teismui pateikė pati ieškovės nemokumo administratorė, o ne advokatas. Advokatas taip pat nedalyvavo nė viename teismo posėdyje.

Ieškovė BUAB „GRH LT“ atsiliepime į apeliacinius skundus prašo juos atmesti, priteisti iš apeliantų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas tinkamai pritaikius materialinės ir proceso teisės normas bei išsamiai įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes, todėl nėra CPK 329 ir 330 straipsniuose nustatytų pagrindų jį panaikinti ar pakeisti.

Lietuvos apeliacinio teismo 2026 m. sausio 6 d. nutartyje pateikti nurodymai buvo įvykdyti visa apimtimi, o skundžiamame sprendime pateikti išsamūs motyvai, kodėl atsakovo argumentai pripažinti nepagrįstais. Teismas, pakartotinai nagrinėdamas bylą, priėmė papildomus šalių procesinius dokumentus ir įrodymus, surengė kelis teismo posėdžius, ištyrė papildomai pateiktą bankroto proceso medžiagą, kreditorių susirinkimo dokumentus, ieškovės administratorės atliktų veiksmų dėl galimų debitorinių skolų išieškojimo įrodymus, administravimo išlaidų pagrindimo dokumentus bei kitą bylai reikšmingą medžiagą. Teismas detaliai ir motyvuotai pasisakė dėl visų aplinkybių, kurias Lietuvos apeliacinis teismas buvo įpareigojęs ištirti nagrinėjant bylą iš naujo, t. y. dėl ieškovės turtinės padėties, kitų galimų bankroto proceso pajamų šaltinių, administravimo išlaidų pagrįstumo, žalos dydžio, priežastinio ryšio bei kitų atsakovo byloje keltų argumentų. Pakartotinis bylos nagrinėjimas buvo koncentruotas būtent į tas aplinkybes, kurias Lietuvos apeliacinis teismas buvo nurodęs papildomai ištirti ir įvertinti, t. y. žalos dydžio bei priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos nustatymą. Šios aplinkybės buvo išsamiai tiriamos pakartotinio bylos nagrinėjimo metu. Todėl apeliantų argumentai yra nepagrįsti, prieštarauja tiek bylos medžiagai, tiek skundžiamo sprendimo motyvams, todėl nesudaro teisinio pagrindo naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Apeliantų teiginiai, kad po bylos perdavimo nagrinėti iš naujo naujas aplinkybių tyrimas neįvyko, neatitinka bylos medžiagos. Pakartotinio bylos nagrinėjimo metu buvo surinkti ir ištirti įrodymai, kuriais grindžiamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Apeliantai nenurodo, kuris konkrečiai 2026 m. sausio 6 d. teismo nutartyje suformuluotas nurodymas liko neįvykdytas. Pakartotinio bylos nagrinėjimo metu ieškovė nuosekliai teikė papildomus procesinius dokumentus ir įrodymus, kuriais buvo pašalintos iškeltos abejonės dėl žalos dydžio, administravimo išlaidų, bendrovės turtinės padėties, galimų kitų bankroto proceso pajamų bei kitų bylai reikšmingų aplinkybių.

Pakartotinio bylos nagrinėjimo metu teismas taip pat išsamiai vertino visus atsakovo proceso metu keliamus argumentus dėl bendrovės turtinės padėties, galimų papildomų bankroto proceso pajamų, administravimo išlaidų pagrįstumo, galutinės bankroto ataskaitos reikšmės, galimų debitorinių skolų, kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo perspektyvų bei kitų aplinkybių, kurias Lietuvos apeliacinis teismas buvo nurodęs papildomai įvertinti.

Apeliantai, ginčydami pirmosios instancijos teismo išvadas dėl žalos sampratos, iš esmės selektyviai aiškina CK 6.249 straipsnio nuostatas bei teismų praktiką, ignoruodami tiek nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių visumą, tiek pačią civilinės atsakomybės instituto paskirtį, atitinkamai dėl to jų argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliantų argumentai, kad teismas negalėjo remtis kasacinio teismo praktika dėl prarastos galimybės vertės vien todėl, kad nagrinėtose bylose skyrėsi faktinės aplinkybės, neatitinka pačios kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo praktikos.

Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovė negalėjo disponuoti jai, kaip bankrutuojančiam subjektui, kurio bankroto byloje ginami visų kreditorių interesai, priklausančiomis lėšomis ir jas paskirstyti JANĮ nustatyta tvarka administravimo išlaidoms padengti bei kreditorių reikalavimams tenkinti, todėl teismas pagrįstai pripažino, kad būtent šios aplinkybės patvirtina ieškovei padarytos žalos faktą.

Skirtingai negu nurodo apeliantai, teismas žalos faktą siejo ne su pačiu lėšų paskirstymo veiksmu, o su jo teisinėmis pasekmėmis – dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovė neteko teisės gauti jai priklausančias lėšas į bankroto proceso kreditorių sąskaitą ir jas paskirstyti JANĮ nustatyta tvarka administravimo išlaidoms padengti bei kreditorių reikalavimams tenkinti. Būtent ši teisinių pasekmių visuma ir sudarė pagrindą konstatuoti ieškovei padarytos žalos faktą.

Apeliantai, teigdami, kad ieškovei neatsirado atlygintina žala vien dėl to, kad už parduotą turtą gautos lėšos buvo pervestos ieškovės kreditoriams, nepagrįstai sutapatina faktinį piniginių lėšų pervedimą atskiriems išieškotojams su teisėtu atsiskaitymu bankroto procese, kuriame visos lėšos dalinamos proporcingai visiems, o ne daliai kreditorių, kurie atliko ar neatliko papildomus veiksmus, susijusius su skolos išieškojimu. Antstoliui gautas lėšas pervedus vykdymo proceso išieškotojams, ieškovė neteko galimybės šiomis lėšomis disponuoti bankroto procese įstatymo nustatyta tvarka.

Apeliantai nepagrįstai akcentuoja vien tai, kad dėl atsakovo atliktų mokėjimų sumažėjo dalies ieškovės kreditorių t. y. vykdymo proceso išieškotojų, finansiniai reikalavimai, tačiau visiškai ignoruoja kitų bankroto byloje patvirtintų ieškovės kreditorių teises. Jeigu atsakovas būtų įvykdęs JANĮ 30 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą, 167 876,86 Eur būtų patekę į bankroto proceso kreditorių sąskaitą ir paskirstyta visiems ieškovės kreditoriams įstatymo nustatyta tvarka. Tokiu atveju lėšų būtų tekę ne tik vykdymo procese dalyvavusiems išieškotojams, bet ir kitiems bankroto byloje patvirtintiems kreditoriams, kurių bankroto byloje patvirtintų finansinių reikalavimų bendra suma sudaro net 684 163,73 Eur. Atsakovo neteisėti veiksmai lėmė, kad šie kreditoriai neteko galimybės gauti jiems pagal JANĮ priklausančią lėšų dalį, nors bankroto procese jų reikalavimai buvo patvirtinti įstatymo nustatyta tvarka.

Apelianto argumentai, jog UAB „BASF“ ar UAB „Flex Start One“ bankroto procese neva gautų dvigubą savo finansinių reikalavimų patenkinimą, yra nepagrįsti. Šių kreditorių finansiniai reikalavimai buvo tvirtinami jau po atsakovo atlikto neteisėto lėšų paskirstymo, todėl bankroto byloje buvo įvertintos jiems faktiškai išmokėtos sumos. Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, kad šie kreditoriai bankroto procese pakartotinai gautų tas pačias lėšas.

Teismas tinkamai nustatė tiek žalos pobūdį, tiek jos teisinę kvalifikaciją, o apeliantų argumentai iš esmės grindžiami klaidingu civilinės atsakomybės instituto bei JANĮ įtvirtinto bankroto proceso teisinio reguliavimo aiškinimu. Dėl to apeliantų argumentai, kuriais ginčijama pati ieškovei padarytos žalos samprata, nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliantai, ginčydami teismo nustatytą žalos dydį, iš esmės pakartoja bylos nagrinėjimo metu jau išdėstytus argumentus, kuriuos teismas išsamiai įvertino ir motyvuotai atmetė. Apeliantai nepateikia teisinių ar faktinių aplinkybių, kurios leistų abejoti skundžiamo sprendimo išvadomis dėl žalos dydžio nustatymo. Priešingai, teismas nuosekliai išanalizavo tiek ieškovės pareikštų reikalavimų teisinį pagrindą, tiek jų apskaičiavimo metodiką ir, tinkamai taikydamas CK 6.249 straipsnio nuostatas bei kasacinio teismo suformuotą praktiką dėl realios žalos atlyginimo, pagrįstai konstatavo, kad atsakovo neteisėtais veiksmais ieškovei padarytą žalą sudaro 167 876,86 Eur suma.

Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad 167 876,86 Eur negalėjo būti laikoma ieškovės žala vien dėl to, jog dalis šių lėšų bankroto procese būtų buvusi paskirstyta tiems patiems kreditoriams. Aplinkybė, kad dalis šių lėšų būtų tekusi ir tiems patiems asmenims, kurie dalyvavo vykdymo procese, nepaneigia fakto, jog dėl atsakovo neteisėtų veiksmų visa ši suma nepateko į bankroto procesą, o kiti kreditoriai neteko galimybės gauti jiems priklausančios dalies. Be to, pats atsakovas, neteisėtai paskirstydamas lėšas, netinkamai apskaičiavo daliai išieškotojų mokėtinas sumas, todėl jo teiginiai apie tai, kokia lėšų dalis būtų tekusi tiems patiems asmenims, nėra pagrįsti.

Atsakovo argumentai dėl tariamo ieškovės reikalavimų nelogiškumo grindžiami klaidinga prielaida, jog abu pareikšti reikalavimai yra to paties pobūdžio ir skiriasi tik jų suma, tačiau taip nėra. Pagrindinis reikalavimas buvo grindžiamas konkrečiu žalos apskaičiavimo modeliu, kuriame buvo vertinama, kokia 167 876,86 Eur sumos dalis bankroto procese būtų tekusi tiems patiems vykdymo procese dalyvavusiems išieškotojams. Tuo tarpu alternatyvus reikalavimas buvo grindžiamas kitu žalos apskaičiavimo būdu – visa suma, kuri dėl atsakovo neteisėtų veiksmų apskritai nepateko į bankroto procesą, todėl šių reikalavimų skirtumą lėmė ne siekis prisiteisti skirtingo dydžio žalą, o skirtingas jos apskaičiavimo metodas.

Atsakovui reikalaujant, ieškovė pateikė ir kitą žalos apskaičiavimo būdą, kuriuo buvo grindžiamas pagrindinis 83 744,42 Eur reikalavimas. Šis reikalavimas buvo apskaičiuotas iš 167 876,86 Eur sumos atėmus tą jos dalį, kuri, teisėtai paskirsčius lėšas bankroto procese, būtų tekusi tiems patiems išieškotojams. Ieškovės skaičiavimais, bendra suma, kuri bankroto procese būtų tekusi vykdymo procese dalyvavusiems išieškotojams, sudarytų 84 132,4457 Eur, atitinkamai pagrindinis ieškovės reikalavimas sudarė 83 744,4258 Eur. Pagrindinis ieškovės reikalavimas buvo grindžiamas nuosekliais ir išsamiais skaičiavimais, paremtais bankroto procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis.

Teismas pagrindinio ieškovės reikalavimo netenkino ne todėl, kad būtų nesutikęs su ieškovės pateikta žalos apskaičiavimo metodika, bet todėl, kad nusprendė, jog, bankroto procesui dar nepasibaigus, nėra objektyvios galimybės tiksliai nustatyti, kokia administravimo išlaidų suma bus galutinai patvirtinta, kokie kreditorių reikalavimai bus galutiniai bei kokia kiekvienam kreditoriui tenkanti lėšų dalis paaiškės tik patvirtinus galutinę bankroto ataskaitą. Dėl šios priežasties teismas nusprendė, kad 83 744,42 Eur dydžio žala nėra galutinai nustatoma, nors pats žalos faktas byloje nekelia abejonių.

Apeliantai nepagrįstai remiasi aplinkybe, jog pagrindinis ieškovės reikalavimas dėl 83 744,42 Eur žalos atlyginimo buvo grindžiamas būsimu lėšų paskirstymu bankroto procese. Toks paskirstymo modeliavimas buvo neišvengiamas, kadangi pagal JANĮ bankroto proceso administravimo išlaidų dydis ir kreditorių reikalavimų tenkinimo apimtis galutinai paaiškėja tik užbaigus bankroto procesą.

Teismas pagrįstai nurodė, kad galutinė bankroto ataskaita esminę reikšmę turi tik pačiame bankroto procese ir negali riboti ieškovės teisės reikalauti dėl atsakovo neteisėtų veiksmų padarytos žalos atlyginimo. Būtent dėl šios priežasties ieškovė, tikslindama ieškinio reikalavimus, 2026 m. balandžio 3 d. kartu pareiškė alternatyvų reikalavimą dėl 167 876,86 Eur žalos atlyginimo.

Teismas pagrįstai tenkino alternatyvųjį ieškovės reikalavimą ir priteisė iš atsakovo 167 876,86 Eur dydžio žalos atlyginimą. Ieškovė turi teisę pareikšti alternatyvius reikalavimus, o tokiu atveju teismas, nustatęs reikšmingas faktines aplinkybes, nusprendžia, kuris iš jų yra teisiškai pagrįstas.

Teismas pagrįstai atmetė ir apeliantų argumentus, jog tokio reikalavimo tenkinimas lemtų dvigubą kreditorių reikalavimų patenkinimą, kad žala galėtų būti siejama tik su antstolio nepagrįstu praturtėjimu, taip pat argumentus, kad, tenkinus šį reikalavimą, atsakovas nebeturėtų galimybės susigrąžinti išmokėtų lėšų. Priešingai, teismas nurodė, kad tiek atsakovas, tiek jo civilinę atsakomybę apdraudęs asmuo turi galimybę regreso tvarka reikalauti šių lėšų iš asmenų, kuriems jos buvo neteisėtai išmokėtos.

Teismas išsamiai įvertino visas civilinės atsakomybės sąlygas, vadovavosi CK 6.247 straipsniu bei kasacinio teismo suformuota praktika ir pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovei padarytos žalos egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys. Skundžiamo sprendimo išvados šioje dalyje yra nuoseklios, tarpusavyje suderintos ir visiškai atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Kitų galimų teisių gynimo būdų egzistavimas nepaneigia atsakovo civilinės atsakomybės. Nėra pagrindo sutikti ir su trečiojo asmens argumentais, kad žala atsirado ne dėl atsakovo veiksmų, o dėl išieškotojų nepagrįsto praturtėjimo bei nemokumo administratorės nepasinaudojimo kitais galimais teisių gynimo būdais. Būtent atsakovo neteisėti veiksmai buvo pirminė ir tiesioginė priežastis. Kitų teisių gynimo būdų galimas taikymas savaime nepaneigia atsakovo civilinės atsakomybės, kai byloje nustatytos visos jos taikymo sąlygos.

Apeliantų argumentai dėl priežastinio ryšio yra nepagrįsti. Teismas visapusiškai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, tinkamai taikė CK 6.247 straipsnio nuostatas bei kasacinio teismo suformuotą praktiką dėl faktinio ir teisinio priežastinio ryšio nustatymo ir pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovei padarytos žalos egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis priežastinis ryšys.

Teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovė pasirinktas jos teisių gynimo būdas nėra draudžiamas, ieškovė turėjo teisę pasirinkti jos pažeistų teisių gynimo būdą. Atsakovo siūlomas CK 6.237 straipsniu grindžiamas reikalavimas išieškotojams negali būti laikomas privalomu.

Teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjama civilinė byla ir kasacinio teismo išnagrinėta civilinė byla Nr. 3K-3-230/2008 nėra tapačios ar labai panašios. Nurodytoje byloje buvo sprendžiamas juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės klausimas dėl pačios bankrutuojančios bendrovės lėšų panaudojimo.

Apeliantų teiginiai, jog ieškovė neva nepateikė objektyvių duomenų apie bendrovės turtinę padėtį ar administratorės atliktus veiksmus neatitinka bylos medžiagos. Ieškovės turtinė padėtis nustatyta pagal realią, o ne vien apskaitoje nurodytą turto būklę. Administratorei buvo perduotas tik 2024 m. kovo 31 d. balansas. Nemokumo administratorė įvertino vykdymo proceso dokumentus, turto arešto aktus, banko sąskaitų išrašus, buvusios bendrovės vadovės pateiktus paaiškinimus, atliko galimų debitorinių skolų patikrinimo veiksmus, patikrino kitą bankroto proceso metu surinktą informaciją. Būtent šios analizės pagrindu kreditoriams buvo pateikta visa reikšminga informacija, reikalinga sprendimui dėl apskaitoje nurodyto turto įvertinimo priimti.

Nepagrįsti apeliantų argumentai, kad 2026 m. balandžio 2 d. kreditorių susirinkimo sprendimas nurašyti 2024 m. kovo 31 d. balanse apskaitytą turtą buvo priimtas formaliai ar dirbtinai, siekiant sudaryti įspūdį, jog ieškovė nebeturi turto, tačiau tokie teiginiai neatitinka bylos medžiagos.

Nepagrįsti apeliantų argumentai, grindžiami prielaida, kad ieškovė bankroto bylos iškėlimo metu disponavo balanse apskaitytomis piniginėmis lėšomis. Nemokumo administratorius, įvertinęs bendrovės banko sąskaitų išrašus, nustatė, kad bankroto bylos iškėlimo metu bendrovės sąskaitose piniginių lėšų faktiškai nebuvo. Vykdymo procese atsakovas surašė turto arešto aktą, kuriame piniginės lėšos taip pat nebuvo nustatytos ir nebuvo areštuotos.

Nepagrįsti apeliantų argumentai, kad nemokumo administratorė nesiėmė veiksmų nustatyti bei išieškoti bendrovės debitorinių skolų. Siekiant pradėti priverstinį skolos išieškojimą, nepakanka vien apskaitoje nurodyti galimą debitorių – būtina turėti konkrečią skolą pagrindžiančius dokumentus, leidžiančius konstatuoti prievolės egzistavimą ir jos dydį. Nagrinėjamu atveju tokių dokumentų administratorei perduota nebuvo. Nepaisant to, administratorė ėmėsi aktyvių veiksmų patikrinti apskaitoje nurodytų debitorinių reikalavimų realumą – kreipėsi į galimus skolininkus, reikalaudamas įvykdyti tariamus įsipareigojimus bendrovei. Dalis jų atsakė jokių skolinių įsipareigojimų ieškovei neturintys, o buvusi bendrovės vadovė taip pat aiškiai nurodė, kad apskaitoje nurodytas debitorių sąrašas neatitiko faktinės situacijos ir bankroto bylos iškėlimo metu bendrovė realių išieškotinų debitorinių skolų neturėjo.

Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismas neįvertino jo 2026 m. gegužės 5 d. pateikto prašymo dėl papildomų įrodymų priėmimo. Vien aplinkybė, kad sprendime nėra atskirai aptartas kiekvienas apelianto pateiktas dokumentas ar kiekvienas jo argumentas, savaime nereiškia, jog jie nebuvo teismo įvertinti. Apelianto 2026 m. gegužės 5 d. pateikti dokumentai nepaneigia ieškovės pateiktų įrodymų, jog bankroto proceso metu buvo atlikta išsami bendrovės turto ir debitorinių reikalavimų analizė, įvertinti vykdymo bylos dokumentai, bankų duomenys, buvusio vadovo paaiškinimai, kreditoriams pateikta visa surinkta medžiaga, o sprendimas nurašyti apskaitoje registruotą turtą buvo priimtas tik atlikus šį vertinimą. Vien atsakovo pateikti vykdymo proceso dokumentai nesudarė pagrindo paneigti ieškovės pateiktų įrodymų visumą.

Iš sprendimo turinio matyti, kad teismas nustatė nagrinėjant bylą iš naujo reikšmingas aplinkybes, įvertino ieškovės turtinę padėtį, administravimo išlaidas, galimus debitorinius reikalavimus, abu ieškovės pateiktus žalos apskaičiavimo būdus, žalos faktą bei priežastinį ryšį ir pateikė teisinius motyvus, kuriais remdamasis tenkino alternatyvų ieškovės reikalavimą

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad advokato teisinė pagalba ieškovei buvo realiai suteikta, o teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, pagrįstai priteisė ieškovei bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Atsakovas atsiliepime į trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, „Lloyd's Insurance company S.A.“, veikiančio per įgaliotąją tarpininkę UADBB „Colemont draudimo brokeris“, apeliacinį skundą palaiko ir prašo jį patenkinti. Nurodo, kad draudiko apeliaciniame skunde išdėstyti teisiniai argumentai atitinka poziciją ir apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, jiems neprieštarauja, juos išplečia ir (ar) papildo. Atsakovo ir trečiojo asmens (draudiko) dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo paduoti apeliaciniai skundai tiek kiekvienas atskirai, tiek abu kartu patvirtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas apeliacine tvarka.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nusprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos ribas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiami pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovės ieškinys atsakovui dėl žalos atlyginimo priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimai.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės

Antstolis skolininkės UAB „GRH LT“ atžvilgiu vykdė 7 vykdomąsias bylas išieškotojų naudai: 1) vykdomojoje byloje Nr. 0014/24/00252 buvo išieškoma skola kreditorei UAB „Flex Start One“; vykdomosiose bylose Nr. 0014/24/00763, Nr. 0014/24/00835, Nr. 0014/24/00922, Nr. 0014/24/00997, Nr. 0014/24/01004, Nr. 0014/24/01244 buvo išieškomas neišmokėtas darbo užmokestis išieškotojams – J. M., A. G., B. A., A. L. (dvi vykdomosios bylos), taip pat skola ADB V. K.. Prie antstolio vykdomo išieškojimo iš skolininkės UAB „GRH LT“ turto buvo prisijungęs antstolis Darius Stakeliūnas su vykdomąja byla Nr. 0032/24/00926 dėl skolos išieškojimo kreditorei UAB „BASF“ (2025 m. sausio 22 d. ieškinio Nr. CBP-26 priedas Nr. 2).

2024 m. liepos 17 d. buvo baigtos ieškovei priklausančio kilnojamojo turto varžytynės ir ieškovei priklausantis kilnojamasis turtas buvo parduotas už 176 000 Eur (2025 m. sausio 22 d. ieškinio Nr. CBP-26 priedas Nr. 2).

Ieškovė 2024 m. rugpjūčio 2 d. informavo atsakovą, kad 2024 m. liepos 19 d. Vilniaus apygardos teisme yra priimtas prašymas iškelti ieškovei bankroto bylą (2025 m. sausio 22 d. ieškinio Nr. CBP-26 priedas Nr. 2).

Antstolis 2024 m. rugpjūčio 26 d. d. prašymu dėl leidimo užbaigti sandorį, surašant turto pardavimo iš varžytynių aktą, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą (2025 m. sausio 22 d. ieškinio Nr. CBP-26 priedas Nr. 2). Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 6 d. nutartimi UAB „GRH LT“ iškėlė bankroto bylą (2025 m. sausio 22 d. ieškinio Nr. CBP-26 priedas Nr. 1), nutartis įsiteisėjo 2024 m. rugsėjo 17 d. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 20 d. nutartimi leido antstoliui Zenui Zenkevičiui baigti vykdyti BUAB „GRH LT“ nuosavybes teise priklausančio kilnojamojo turto pardavimą civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka ir gautą pinigų sumą, atskaičius sprendimo vykdymo išlaidas, pervesti į kreditorių sąskaitą (2025 m. sausio 22 d. ieškinio Nr. CBP-26 priedas Nr. 3).

Iš antstolio 2024 m. rugsėjo 23 d. Patvarkymo nustatyta, kad iš skolininkės UAB „GRH LT“ išieškota 176 019,15 Eur. Atskaičius vykdymo išlaidas, gauta suma paskirstyta išieškotojams: UAB „FlexStart one“ – 83 548,42 Eur; J. M. – 30 973,17 Eur; A. G. – 11 544,19 Eur; B. A. – 13 630,51 Eur; A. L. – 7 616,60 Eur; ADB V. K. – 4 615,02 Eur; A. L. – 15 968,10 Eur (2025 m. sausio 22 d. ieškinio Nr. CBP-26 priedas Nr. 5-2). Vykdymo išlaidos antstoliui sudarė: būtinos vykdymo išlaidos – 1 363,12 Eur; papildomos vykdymo išlaidos, kurios patiriamos atliekant atskirus veiksmus vykdomojoje byloje, – 44,19 Eur; atlygis antstoliui – 6 715,83 Eur. Liko išieškoti – 3 855,32 Eur vykdymo išlaidų (2025 m. sausio 22 d. ieškinio Nr. CBP-26 priedas Nr. 5-2).

Ieškovė 2024 m. rugsėjo 24 d. informavo antstolį, kad atidarys kreditorių sąskaitą UAB „Swedbank“, į kurią prašė pervesti per varžytynes pardavus turtą gautas pinigines lėšas. Ieškovė 2024 m. rugsėjo 25 d. kreipėsi į antstolį dėl dokumentų pateikimo, prašydama pateikti patvarkymą dėl paskirstymo išieškotojams ir nurodyti, ar lėšos pagal patvarkymą yra paskirstytos; nurodyti teisinį pagrindą, kuriuo vadovaudamasis, priimdamas patvarkymą dėl lėšų paskirstymo, nepaisė Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-2481-640/2024 (2025 m. sausio 22 d. ieškinio Nr. CBP-26 priedas Nr. 4). Antstolis 2024 m. rugsėjo 26 d. raštu dėl informacijos pateikimo informavo ieškovę, kad skolininkės UAB „GRH LT“ išieškotos piniginės lėšos išieškotojams buvo išmokėtos į išieškotojų asmenines banko sąskaitas (2025 m. sausio 22 d. ieškinio Nr. CBP-26 priedas Nr. 5). Ieškovė 2024 m. spalio 9 d. antstoliui pateikė skundą dėl antstolio veiksmų. Antstolis 2024 m. spalio 10 d grąžino ieškovei skundą dėl antstolio veiksmų, nurodydamas, kad vykdomoji byla užbaigta.

Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 31 d. nutartimi patvirtino patikslintą kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, finansinių reikalavimų suma – 1 229 012,78 Eur. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. birželio 5 d. nutartimi nutarta likviduoti bendrovę dėl bankroto, palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 31 d. nutartimi patvirtintą bankrutuojančios bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-439-640/2026).

Iš Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 31 d. nutarties bendrovės nemokumo byloje (dabartinis civilinės bylos Nr. eB2-439-640/2026), kuria buvo patvirtintas patikslintas ieškovės kreditorių kreditorinių reikalavimų sąrašas (ieškovės 2025 m. birželio 11 d. rašytinių paaiškinimų priedas Nr. 4), matyti, kad: 1) ieškovės kreditoriais nemokumo byloje nėra J. M., A. G., B. A., A. L., kurie buvo išieškotojais ieškovės atžvilgiu vykdytose vykdomosiose bylose, buvusiose antstolio Zeno Zenkevičiaus žinioje; 2) ADB V. K., UAB „Flex Start One“ buvo ir yra ieškovės kreditoriais nemokumo byloje; 3) UAB „BASF“ buvo ieškovės kreditorė nemokumo byloje (antstolio Dariaus Stakeliūno žinioje).

Ginčas byloje iš esmės kilo dėl ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo bei antstolio civilinės (deliktinės) atsakomybės sąlygų taikymo pagrįstumo, antstoliui vykdymo procese gautas lėšas, atskaičius sprendimo vykdymo išlaidas, pervedus į išieškotojų asmenines sąskaitas, o ne į ieškovės kreditorių sąskaitą, taip pažeidžiant JANĮ 30 straipsnio 3 dalies nuostatas ir teismo nurodymą gautą pinigų sumą pervesti į kreditorių sąskaitą. Taigi, atsižvelgdama į ginčo dalyką, apeliaciniuose skunduose keliamus ginčo išsprendimui reikšmingus klausimus, teisėjų kolegija toliau pasisako dėl kiekvieno iš jų atskirai.

Dėl ieškovės teisių gynimo būdo (ne)tinkamumo

Atsakovas ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, kvestionuodami skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą, be kita ko, kelia klausimą dėl ieškovės pasirinkto jos galimai pažeistų teisių gynimo būdo (ne)tinkamumo. Atsakovo teigimu, ieškovė savo galimai pažeistoms teisės ginti pasirinko netinkamą teisių gynimo būdą – ginčo atveju antstolio ieškovės išieškotojams pervestos lėšos yra šių be pagrindo įgytas turtas, todėl nemokumo administratorė turi teisę išreikalauti neteisėtai sumokėtas bankrutuojančios įmonės lėšas iš jas gavusių asmenų (J. M., A. G., B. A., A. L., ADB V. K., UAB „Flex Start One“), bet ne iš jas pervedusio asmens (antstolio). Tai panašiomis aplinkybėmis yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. gegužės 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2008. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, taip pat argumentuoja, kad ieškovės reikalavimai turi būti nukreipti tiesiogiai į asmenis, kurie valdo nepagrįstai gautas lėšas, o ne į antstolį, kuris ieškovės reikalaujamų sumų neturi ir nuosavybės teise niekada neturėjo. Ieškovės praradimai atsirado ne dėl antstolio veiksmų, o dėl nesąžiningų išieškotojų veiksmų – nepagrįstai gautų lėšų negrąžinimo ieškovei. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad kreditoriaus lėšos, kurios yra gautos pažeidus kreditorių eilę, yra nepagrįstas praturtėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-606/2007). Teisėjų kolegija šiuos apeliantų argumentus pripažįsta nepagrįstais dėl toliau nurodomų motyvų.

Pirma, pagal Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo (toliau – AĮ) 16 straipsnio 1 dalį, antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022, 29 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-35-421/2026, 24 punktas). Asmuo, norėdamas, kad jo civilinės teisės būtų apgintos, gali naudoti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatyme nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022, 30, 31 punktai).

CK 1.138 straipsnio 6 punkte įtvirtintas civilinių teisių gynimo būdas – žalos (nuostolių) išieškojimas iš pažeidusio teisę asmens. Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas – tai savarankiška prievolės rūšis. Šio instituto taisyklės taikomos tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai: turtas gautas be teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnio 1 dalis), pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 2 dalis), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (CK 6.242 straipsnio 1 dalis).

Tokiais atvejais, kai dėl neteisėtų vieno asmens veiksmų kitas asmuo netenka turto, o trečiasis asmuo šį turtą be pagrindo įgyja, tai netekęs turto asmuo gali rinktis pažeistų teisių gynimo būdą: reikšti reikalavimą dėl nepagrįsto praturtėjimo tam asmeniui, kuris be pagrindo įgijo jo turtą, arba reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo asmeniui, atlikusiam neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-79-611/2019, 35 punktas). Teisė pasirinkti vieną iš šių teisių gynimo būdų priklauso ieškovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-79-611/2019, 36 punktas).

Taigi, vertindama ieškovės pasirinktą teisių gynimo būdą aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste (žr. šios nutarties 37, 39 punktus), teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas, reikalaujant deliktinės atsakomybės taikymo antstoliui (atsakovui), šiam pažeidus JANĮ 30 straipsnio 3 dalies nuostatas, yra tinkamas ir galimas. Vien tai, kad, apeliantų įsitikinimu, ieškovė turėjo pasirinkti kitą teisių gynimo būdą – reikšti reikalavimą pinigus gavusiems kreditoriams dėl nepagrįsto praturtėjimo, savaime nepaneigia nuostolius patyrusio asmens teisės reikšti reikalavimą pažeidimą padariusiam asmeniui dėl žalos atlyginimo. Ieškovė turi teisę pasirinkti teisių gynimo būdą.

Antra, teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, kad sprendžiant dėl ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo (ne)tinkamumo, nagrinėjamu atveju aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-606/2007; 2008 m. gegužės 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2008), kadangi faktinės aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios į nagrinėjamos bylos.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl antstolio civilinės atsakomybės, jam pažeidus JANĮ 30 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą, t. y. už ieškovės parduotą turtą gautą pinigų sumą pervesti į kreditorių sąskaitą. Tačiau civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2008 buvo nagrinėjamas ginčas dėl juridinio asmens vadovės civilinės atsakomybės pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, kai bankrutuojančios bendrovės vadovė su dviem kreditoriais atsiskaitė bendrovei iškėlus bankroto bylą ir šių neįtraukus į kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę. Civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-606/2007 buvo sprendžiamas klausimas, ar turi būti iš naujo patvirtinami ir kartu su visais kitais kreditorių reikalavimais tenkinami bankroto byloje tokie reikalavimai, dėl kurių bankrutuojanti bendrovė yra atsiskaičiusi, nesilaikydama Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nustatytos bendros visiems kreditoriams jų reikalavimų tvirtinimo ir tenkinimo tvarkos. Kasacinis teismas, be kita ko, išaiškino, kad bendrovės bankroto administratorius privalo išreikalauti be pagrindo sumokėtas bankrutuojančios bendrovės lėšas arba, esant ginčui, reikšti ieškinį dėl nesąžiningo finansinių įsipareigojimų tenkinimo pripažinimo negaliojančiu (ĮBĮ 15 straipsnio 4 dalies 7 punktas), būtent, tuo atveju, kai pati bankrutuojanti bendrovė yra atsiskaičiusi, nesilaikydama ĮBĮ nustatytos reikalavimų tvirtinimo ir tenkinimo tvarkos.

Taigi, bylose skiriasi atsakomybės subjektai, jų pareigų pobūdis, lėšų kilmė, neteisėtų veiksmų teisinis pagrindas. Atsižvelgiant į tai, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos.

Trečia, teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į apeliantų argumentus, susijusius su ieškovės nurodytais alternatyviais reikalavimais.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad ieškovas, atsižvelgdamas į materialinį teisinį reguliavimą, teismui pateikiamame ieškinyje gali nurodyti alternatyvius ieškinio reikalavimus. Alternatyvių ieškovo reikalavimų nurodymas reiškia, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą teisminės gynybos, apibrėžia teisme nagrinėtino ginčo ribas tokiu būdu, kad bet kurio iš pareikštų reikalavimų patenkinimas reikštų kilusio ginčo išsprendimą iš esmės. Tokių reikalavimų esmė yra ta, kad vienas ieškinio reikalavimas pašalina kito galimybę, tačiau bet kuriuo iš jų yra siekiama apginti pažeistas ar ginčijamas asmens materialines subjektines teises arba įstatymo saugomus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-120-701/2022, 57 punktas).

Nagrinėjamu atveju pareikštas vienas reikalavimas – priteisti žalą, tačiau ieškovas nurodė skirtingus žalos dydžio apskaičiavimo būdus (modelius), kurie nevertinti kaip alternatyvūs reikalavimai formuojamos teismų praktikos kontekste (žr. šios nutarties 45 punktą). Todėl teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl reikalavimo priteisti 167 000 Eur, neteisingai jį įvertino kaip alternatyvų reikalavimą. Tačiau vien šis apeliantų nurodytas argumentas nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, kadangi pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės teisingą išvadą dėl ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo, pareiškiant ieškinį atsakovui dėl žalos atlyginimo, tinkamumo.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CPK 5 ir 13 straipsnių, CK 1.138 straipsnio bei AĮ 16 straipsnio 1 dalies nuostatas bei padarė pagrįstas išvadas dėl ieškovės pasirinkto tinkamo teisių gynimo būdo.

Dėl atsakovo (antstolio) civilinės atsakomybės sąlygų

Minėta, pagal AĮ 16 straipsnio 1 dalį antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant ginčus dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos CK normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę, kartu atsižvelgiant į antstolio profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-381/2023, 68 punktas). Dėl to, nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus, būtina patikrinti, ar egzistuoja visos būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos, bei įvertinti tai, kad profesine veikla užsiimančiam asmeniui nustatyti griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai negu paprastai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28-378/2021, 30 punktas).

Deliktinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos visos CK įtvirtintos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246–6.247, 6.249 straipsniai). Konstatavus neteisėtus veiksmus, kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Žala pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Aptartas civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti ieškovė, o neįrodžius bent vienos sąlygos, negali būti taikoma civilinė atsakomybė.

Sprendžiant dėl antstolio civilinės atsakomybės, antstolio vykdymo procese atliktus veiksmus būtina vertinti pagal vykdymo procesą ir jo eigą reglamentuojančias proceso teisės normas, atsižvelgiant į antstoliui keliamus griežtesnius rūpestingumo ir atidumo reikalavimus. Sprendžiant dėl profesines funkcijas vykdančio antstolio kaltės, turi būti įvertinta, ar antstolis ėmėsi visų jam prieinamų teisėtų priemonių savo veiksmų teisėtumui užtikrinti; antstolio kaltės ribas nustato bendrasis teisės principas, kad iš nieko negali būti reikalaujama to, kas yra neįmanoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-706/2016, 32 punktas).

Pagal JANĮ 30 straipsnio 3 dalį, jeigu antstolis iki bankroto bylos iškėlimo juridiniam asmeniui dienos yra paskelbęs apie juridinio asmens turto pardavimą, nemokumo bylą nagrinėjantis teismas gali leisti jam baigti vykdyti turto pardavimą CPK nustatyta tvarka ir gautą pinigų sumą, atskaičius sprendimo vykdymo išlaidas, pervesti į kreditorių sąskaitą.

JANĮ 2 straipsnio 13 punkte įtvirtinta, kad kreditorių sąskaita – juridinio asmens depozitinė sąskaita, kurioje kaupiamos lėšos yra skirtos kreditorių reikalavimams tenkinti, bankroto proceso administravimo išlaidoms ir kintamajai atlygio daliai už bankroto proceso administravimo rezultatus nemokumo administratoriui apmokėti.

JANĮ 30 straipsnio 3 dalis įtvirtina išimtį iš bendrosios nemokumo proceso taisyklės, kad nemokaus juridinio asmens turtas nemokumo proceso metu parduodamas JANĮ nustatyta tvarka. Būtina šios išimties taikymo sąlyga pagal JANĮ 30 straipsnio 3 dalį yra dar iki bankroto bylos iškėlimo juridiniam asmeniui dienos pradėtas juridinio asmens turto priverstinio realizavimo procesas (CPK 691 straipsnio 1 dalis, 706 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-823/2022, 29 ir 30 punktai).

Byloje nustatytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija toliau pasisako dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų (ne)buvimo, atsižvelgdama į apeliacinių skundų argumentus.

Dėl neteisėtų atsakovo (antstolio) veiksmų ir kaltės

2026 m. sausio 6 d. teismo nutarties 37, 38 punktuose teismas konstatavo, kad atsakovas, kaip antstolio profesine veikla užsiimantis asmuo, kuriam nustatyti griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai nei paprastai, nevykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-2481-640/2024 nurodyto įpareigojimo, baigus vykdyti BUAB „GRH LT“ kilnojamojo turto pardavimą CPK nustatyta tvarka, gautą pinigų sumą, atskaičius sprendimo vykdymo išlaidas, pervesti į kreditorių sąskaitą, pažeisdamas JANĮ 30 straipsnio 3 dalį, be pagrindo gautas lėšas išmokėjo tiesiogiai išieškotojams, taip atlikdamas neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), nes gautas lėšas turėjo pervesti į bendrovės kreditorių sąskaitą. Nustačius atsakovo (antstolio) neteisėtus veiksmus, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnis). Kaltės prezumpcijos (CK 6.248 straipsnis) atsakovas nepaneigė.

Taigi, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas (žr. skundžiamo sprendimo 9 punktą), 2026 m. sausio 6 d. nutartyje teismas konstatavo dvi atsakovo deliktinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus ir kaltę, kurių pakartotinai įrodinėti nereikia (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, apeliantai šių atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų iš esmės neginčijo, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako ir toliau vertina tas civilines atsakomybės sąlygas, dėl kurių tarp šalių iš esmės kilo ginčas, t. y. priežastinio ryšio (ne)buvimą, žalos padarymo faktą ir jos dydį.

Dėl žalos padarymo fakto

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

Taigi pagal įstatymą, atsižvelgiant į neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos santykio pobūdį išskiriamos dvi nuostolių (žalos) rūšys – tiesioginiai nuostoliai (turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos) ir negautos pajamos. Tiesioginė žala yra neteisėtų veiksmų tiesioginis rezultatas, o negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės įgyvendinimui papildomas rezultatas. Tačiau tiek realiai patirta žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos. Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 600/2002; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Nuostolių, kaip piniginės žalos išraiškos, turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo prarado dėl neteisėtų žalą padariusio asmens veiksmų, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją.

Turtinė žala padaroma, kai nukenčia asmens turtiniai (ekonominiai) interesai. Tiesioginė (reali) žala paprastai yra neteisėtų veiksmų tiesioginis rezultatas, kuris atsiranda iš karto, tiesiogiai veikiant tam tikrą objektą, pavyzdžiui, sunaikinus ar sužalojus turtą. Tokiais atvejais nukentėjusį būtina grąžinti į padėtį, kokia būtų buvusi, nepadarius jam žalos. Negautomis pajamomis pagal įstatymą pripažįstamos pajamos, kurių asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Negautos pajamos kaip netiesioginiai nuostoliai atlyginamos tik nustačius jų buvimo realumą, t. y. atsižvelgiant į realias asmens galimybes gauti tokių pajamų, į jo pasiruošimą ir priemones, kurių jis ėmėsi siekdamas gauti tokių pajamų. Negautas pajamas kaip netiesioginius nuostolius apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų; pajamos turi būti realios, o ne tikėtinos. Pagal įstatymą nuostolių buvimas nepreziumuojamas, todėl tiek tiesioginės, tiek netiesioginės žalos faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, jeigu antstolis iki bankroto bylos iškėlimo juridiniam asmeniui dienos yra paskelbęs apie juridinio asmens turto pardavimą̨, nemokumo bylą nagrinėjantis teismas gali leisti jam baigti vykdyti turto pardavimą̨ CPK nustatyta tvarka ir gautą pinigų sumą, atskaičius sprendimo vykdymo išlaidas, pervesti į kreditorių sąskaitą. Aiškindamas šią̨ teisės normą kasacinis teismas yra nurodęs, kad „<...> tokiu atveju už parduotą skolininko turtą̨ gauta suma, atskaičiavus sprendimo vykdymo išlaidas, pervedama į kreditorių sąskaitą̨. Todėl priverstinio vykdymo proceso metu realizavus skolininko turtą̨ tenkinami ne išieškotojo konkrečioje vykdymo byloje reikalavimai, o visų skolininko kreditorių reikalavimai nemokumo procese, JANĮ 30 straipsnio 3 dalies pagrindu priimta nutartimi tik nusprendžiama, kokia tvarka (JANĮ ar CPK nustatyta) bus toliau vykdomas nemokaus juridinio asmens turto pardavimas, bet ne lėšų̨, gautų pardavus turtą̨, paskirstymas, kuris visais atvejais vykdomas JANĮ nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‐3‐113‐823/2022, 29 ir 30 punktai).

JANĮ 66 straipsnio 1 dalyje yra išvardytos paskirto nemokumo administratoriaus funkcijos ir teisės bankroto proceso metu. Bankroto administratorius, be kita ko, įgyvendina juridinio asmens valdymo organo teises ir pareigas; gina visų kreditorių, taip pat juridinio asmens teises ir teisėtus interesus; užtikrina juridinio asmens turto apsaugą, tenkina kreditorių reikalavimus šio įstatymo nustatyta tvarka (JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 1–3, 12, 14 punktai). Vykstant bankroto procesui, nemokumo administratorius taip pat yra atsakingas už turto, sudarančio bankroto masę, apsaugą ir jo paskirstymą kreditoriams laikantis JANĮ nustatytos tvarkos.

Pagal JANĮ įtvirtintą teisinį reglamentavimą, kreditorių reikalavimai yra tenkinami iš juridinio asmens turto, kuris lieka padengus bankroto proceso išlaidas (JANĮ 93 straipsnio 1 dalis), pagal įstatyme nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir etapus (JANĮ 94 straipsnis).

Pagal JANĮ 77 straipsnio 5 dalį kintamasis atlygis už bankroto proceso administravimo rezultatus yra atlygio nemokumo administratoriui dalis, kurios sumą apskaičiuoja nemokumo administratorius bankroto proceso pajamų ir bankroto proceso administravimo išlaidų skirtumą padaugindamas iš Vyriausybės nustatyto procentinio dydžio, atvirkščiai proporcingo šio skirtumo dydžiui.

Vadovaujantis JANĮ 94 straipsnio 1 dalimi, likviduojant juridinį asmenį dėl bankroto, įkaito turėtojo reikalavimai tenkinami pirmiausia iš įkeisto turto. <...> kitų kreditorių reikalavimai tenkinami tokia eile: 1) pirmąja eile tenkinami šių kreditorių reikalavimai: a) kreditorių, suteikusių įkeitimu ir (ar) hipoteka neužtikrintą naują ir (ar) tarpinį finansavimą, reikalavimai, kilę juridiniam asmeniui negrąžinus paskolų sutartyse nustatytais terminais; b) su darbo santykiais susiję darbuotojų reikalavimai; c) reikalavimai dėl valstybinio socialinio draudimo, privalomojo reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių iš nemokumo proceso metu vykdytos ūkinės komercinės veiklos; 2) antrąja eile tenkinami visi likusieji kreditorių reikalavimai. Kreditorių reikalavimai pagal šiame straipsnyje nustatytą eiliškumą tenkinami dviem etapais. Pirmuoju etapu tenkinami kreditorių reikalavimai be priskaičiuotų palūkanų ir netesybų. Antruoju etapu tenkinama likusi kreditorių reikalavimų dalis (palūkanos ir netesybos).

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl žalos, patirtos dėl antstolio neteisėtų veiksmų, kai antstolis nesustabdo vykdymo proceso, teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, dydžio, pažymėjo, kad: turėtų būti nustatoma, kiek ieškovės bankroto byloje buvo (bus) patenkinta ieškovės kreditorių reikalavimų, kiek dėl neteisėtų veiksmų šie kreditoriai neteko galimybės patenkinti savo reikalavimus ieškovės bankroto byloje; būtina įvertinti, kokia neteisėtai kreditoriui pervestos sumos dalis būtų skiriama pačiam kreditoriui, jeigu nebūtų buvę neteisėtų atsakovo antstolio veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-611/2019, 29–30 punktai).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad aplinkybės, jog atsakovui pardavus ieškovės turtą ir pinigines lėšas pervedus ne ieškovei, ieškovė neteko teisės JANĮ nustatyta tvarka paskirstyti šias pinigines lėšas administravimo išlaidoms dengti ir kreditorių reikalavimams patenkinti, patvirtina ieškovei neteisėtais atsakovo veiksmais padarytos žalos faktą.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė apie ieškovei antstolio veiksmais padarytos žalos faktą. Atsakovas argumentuoja, kad: 1) teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias žalą, ir padarė nepagrįstą išvada dėl žalos fakto, nes nei kreditorių lygiateisiškumo pažeidimas, nei administravimo išlaidų dengimo prioritetiškumo pažeidimas, nei administratorės teisės gauti didesnį atlyginimą praradimas, nei galimybės paskirstyti lėšas JANĮ nustatyta praradimas, nėra žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme; 2) dėl antstolio veiksmų nei ieškovei, nei jos kreditoriams (bendrąja prasme, kaip visumai) antstolio veiksmais žala nebuvo padaryta. Iš turto pardavimo gautos lėšos buvo pervestos ieškovės išieškotojams (kreditoriams), taip sumažinant ieškovės turimų skolų dydį; 3) išvada dėl žalos fakto nepagrįsta, ieškovei byloje neįrodžius, kad ieškovė iš tiesų yra netekusi galimybės padengti administravimo išlaidas ir kreditorių reikalavimus. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo nagrinėjamu atveju atsiradusią žalą, antstolio pervestos lėšos negali būti laikomos ieškovės patirta žala, nes jos nebuvo nei ieškovės negautos pajamos, nei turtas, kurį ieškovė būtų įgijusi nuosavybės teise. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantų argumentais dėl toliau nurodytų motyvų.

Atsižvelgdama į paminėtą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo praktiką (žr. šios nutarties 57–65 punktus), teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliančių argumentas, kad nagrinėjamu atveju dėl neteisėtų antstolio veiksmų ieškovei ir kreditoriams kaip visumai neatsirado atlygintina žala, nes, atsakovo teigimu, už parduotą turtą gautos lėšos buvo pervedus ieškovės išieškotojams, bendrovės turtinė padėtis nepablogėjo, sumažėjo bendrovės skolos. Atsakovas nepagrįstai sutapatina faktinį piniginių lėšų pervedimą atskiriems išieškotojams su teisėtu atsiskaitymu bankroto procese. Ieškovės specialusis bankrutuojančio juridinio asmens teisinis statusas lemia visų kreditorių interesų apsaugą. Pagal JANĮ teisinį reglamentavimą (žr. šios nutarties 58–64 punktus), iš juridinio asmens turto realizavimo gautos lėšos nuo bankroto bylos iškėlimo momento sudaro bankroto proceso lėšas, kurios gali būti naudojamos tik įstatyme nustatyta tvarka – pirmiausia bankroto proceso administravimo išlaidoms padengti, o vėliau kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti laikantis įstatyme nustatyto eiliškumo ir proporcingumo principų. Dėl to, vien ta aplinkybė, kad atsakovas iš bendrovės turto realizavimo gautas lėšas, pažeisdamas JANĮ 30 straipsnio 3 dalies nuostatas, pervedė išieškotojams, nepaneigia ieškovei padarytos žalos fakto. Nagrinėjamoje byloje svarbu tai, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ginčo suma nepateko į bankroto procesą ir negalėjo būti naudojama ir paskirstyta JANĮ nustatytą tvarka.

Šiame kontekste pažymėtina, kad bylos duomenimis nustatyta, jog 2026 m. balandžio 2 d. įvykusiame BUAB „GRH LT“ kreditorių susirinkime, kuriame dalyvavo kreditoriai, turintys 95,68 proc. visų teismo patvirtintų finansinių reikalavimų, buvo priimtas nutarimas nurašyti visą 2024 m. kovo 31 d. bendrovės balanse apskaitytą bendrovės turtą (2026 m. balandžio 3 d. ieškinio Nr. DOK-3924 priedas Nr. 1). Minėtas kreditorių susirinkimo protokolas nenuginčytas, galiojantis, todėl nėra pagrindo juo nesivadovauti. Šie duomenys patvirtina, kad už ieškovės turto pardavimą varžytynėse gautos lėšos buvo vienintelis realus bendrovės turtas bankroto procese, kitų galimybių ieškovės bankroto procese padengti administravimo išlaidas ir kreditorių patvirtintus reikalavimus, išskyrus minėtas ginčo lėšas, nebuvo.

Be to, iš Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 31 d. nutartimi, priimta bendrovės bankroto byloje (civilinės bylos Nr. eB2-439-640/2026), patvirtinto kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašo nustatyta, kad bendra patvirtintų bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų suma – 1 229 012,78 Eur, iš jų: pirmosios eilės kreditorių finansiniai reikalavimai, tenkintini I etapu, – 21 099,88 Eur, pirmosios eilės kreditorių finansiniai reikalavimai, tenkintini II etapu, – 673,58 Eur, antrosios eilės kreditorių finansiniai reikalavimai, tenkintini I etapu – 645 600 Eur, antrosios eilės kreditorių finansiniai reikalavimai, tenkintini II etapu, – 410 446,67 Eur.

Paminėti duomenys (žr. šios nutarties 69–70 punktus) sudaro pagrindą padaryti išvadą, kad tiek bendrovės bankroto proceso išlaidos, tiek bankrutuojančios bendrovės kreditorių reikalavimai galėjo būti tenkinami tik iš ginčo lėšų, nes kitų galimybių ieškovės bankroto procese padengti administravimo išlaidas ir kreditorių patvirtintus reikalavimus, išskyrus minėtas ginčo lėšas, nebuvo. Tuo atveju, jei atsakovas už bendrovės turto realizavimą gautas lėšas būtų pervedęs į bendrovės kreditorių sąskaitą, iš turto realizavimo gautos lėšos, kurios buvo vienintelis bendrovės turimas turtas, būtų buvę naudojamos bankroto proceso administravimo išlaidoms dengti ir skirtos bendrovės kreditorių finansiniams reikalavimams proporcingai tenkinti JANĮ 93–95 straipsniuose įtvirtinta tvarka. Taigi, jeigu atsakovas būtų įvykdęs JANĮ 30 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą, 167 876,86 Eur suma būtų patekusi į bankroto proceso kreditorių sąskaitą ir panaudota bankroto proceso išlaidoms apmokėti bei paskirstyti visiems ieškovės kreditoriams įstatymo nustatyta tvarka. Tokiu atveju lėšų būtų tekę ne tik vykdymo procese dalyvavusiems buvusiems bendrovės darbuotojams J. M., A. G., B. A., A. L., ADB V. K. ir kreditorei UAB ,,Flex Strat One“, bet ir kitiems bankroto byloje patvirtintiems kreditoriams Valstybinio socialinio fondo valdybos (toliau – VSDFV) Panevėžio skyriui, UAB „Basf“, UAB „Elektrum Lietuva“, UAB „Kiwa Inspecta“, UAB „Lindström“, UAB „Responsum“, UAB „BTT Group“, UAB „Energijos skirstymo operatorius“, AB „Telia Lietuva“, VSDFV Kauno skyriui, Société Civile Alizé bei Group Renouveau Habitat International (žr. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-436-640/2026). Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų šie kreditoriai neteko galimybės gauti jiems pagal JANĮ priklausančią ginčo lėšų dalį.

Nagrinėjamu atveju dėl antstolio neteisėtų veiksmų ieškovė ne tik neteko teisės JANĮ nustatyta tvarka paskirstyti šias pinigines lėšas administravimo išlaidoms dengti ir kreditorių reikalavimams tenkinti, bet buvo padaryta žala tiek bendrovei, tiek ieškovės kreditoriams, nes, bendrovei neturint kito turto, išskyrus ginčo lėšas, nepagrįstai sumažinus bankroto proceso pajamas, buvo apribotas nemokumo administratorei mokėtino kintamojo atlygio dydis, pažeistas administravimo išlaidų dengimo prioritetiškumas, kreditoriai prarado galimybę į reikalavimų ar jų dalies patenkinimą JANĮ nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į žalos pobūdį, nagrinėjamu atveju žalą sudaro bendrovės ir kreditorių JANĮ nustatyta tvarka negauta lėšų suma dėl antstolio atlikto neteisėto 167 876,86 Eur sumos išmokėjimo, kuri apskaičiuotina iš ginčo sumos atėmus ginčo sumos dalį, kuri, teisėtai paskirsčius lėšas bankroto procese, būtų tekusi tiems patiems išieškotojams, kuriems antstolis neteisėtai pervedė lėšas.

Taigi, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai konstatavo, kad aplinkybės, jog, atsakovui pardavus ieškovės turtą ir pinigines lėšas pervedus ne ieškovei, ieškovė neteko teisės JANĮ nustatyta tvarka paskirstyti šias pinigines lėšas administravimo išlaidoms dengti ir kreditorių reikalavimams patenkinti, patvirtina ieškovei neteisėtais atsakovo veiksmais padarytos žalos faktą.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su atsakovu, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai rėmėsi kasacinio teismo pateiktais išaiškinimais civilinėse bylose Nr. 3K-3-41/2012, Nr. 3K-3-456/2013, Nr. 3K-3-419-706/2016, nes šios bylos ir nagrinėjama byla nėra tapačios ar labai panašios. Nagrinėjamu atveju ieškovė visose antstolio vykdomosiose bylose turėjo skolininkės procesinį statusą, o pirmosios instancijos teismo nurodytose kasacinio teismo išnagrinėtose civilinėse bylose buvo sprendžiama dėl antstolio neteisėtais veiksmais padarytos žalos išieškotojui. Kita vertus, nurodyta aplinkybė nepaneigia teismo iš esmės teisingos išvados dėl antstolio neteisėtais veiksmais padarytos žalos fakto.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė atsiradusios žalos faktą, apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo padaryti priešingą išvadą.

Dėl žalos dydžio

Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę žalos dydį privalo įrodyti ieškovas. Tai, kad tam tikrais atvejais apskaičiuoti žalą praktiškai gali būti labai sunku, nepakeičia šios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2023, 38 punktas).

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad aptariama nuostata reiškia, kad kai šalys nesutaria dėl nuostolių dydžio, konkretų jų dydį nustato teismas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus. Ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo. Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2023, 39 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad visiško žalos atlyginimo principo esmė ta, jog žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2013; 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286-313/2017, 52 punktas).

Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, o ją apskaičiuodama nurodė du, jos įsitikinimu, galimus žalos apskaičiavimo būdus (modelius) ir žalos dydžius, t. y. 83 744,42 Eur arba 167 876,86 Eur.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės nusprendė, kad ieškovės 83 744,42 Eur žalos (nuostolių) apskaičiavimas yra ydingas, nes yra tik tikėtinas, pagrįstas ne objektyviais, o preliminariais duomenimis, skaičiavimais, kurie nepakankami pagrįsti 83 744,42 Eur žalos apskaičiavimo teisingumą. Tačiau teismas nusprendė priteisti 167 876,86 Eur žalą, kurią sudaro atsakovo gautos lėšos pardavus ieškovės kilnojamąjį turtą, kurias atsakovas privalėjo pervesti į kreditorių sąskaitą, atskaičius vykdymo išlaidas, nes jos buvo ieškovės nuosavybė, ir ji neteko teisės JANĮ nustatyta tvarka paskirstyti administravimo išlaidoms padengti ir kreditorių reikalavimams patenkinti.

Apeliantų įsitikinimu, ieškovė byloje neįrodė, be kita ko, ir žalos dydžio, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo ieškinį atmesti. Teismas teisingai konstatavo, jog ieškovės prašomi priteisti 83 744,42 Eur nuostoliai yra hipotetiniai ir nuolat kinta, atsižvelgiant į besikeičiančią administravimo išlaidų sumą, šių aplinkybių nepaneigia ir ieškovės pateikti su patikslinti ieškiniu papildomi dokumentai. Be to, byloje nebuvo nustatyta, kodėl buvo nurašytas milijono vertės ieškovės turtas. Apeliantai taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų ieškovė patyrė 167 876,86 Eur žalą. Atsakovo vertinimu, teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovei visą ginčo sumą, nes dalis šios sumos ieškovės bankroto proceso metu vis tiek būtų tekusi tiems patiems asmenims. Skundžiamu sprendimu padarytas esminis materialiosios teisės pažeidimas – netinkamai taikyta CK 6.249 straipsnio 1 dalis – žalos dydis nebuvo nustatytas vertinant realius ieškovės patirtus praradimus: skundžiamame sprendime klaidingai nurodyta, kad ieškovė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų neteko jai nuosavybės teise priklausančių 167 876,86 Eur, nes ieškovė neturėjo nuosavybės teisės į visą 167 876,86 Eur sumą, ieškovė pripažįsta, kad mažiausiai 84 132,44 Eur nuosavybės teise priklausė išieškotojams; nustatant ieškovės patirtos žalos dydį, taikytinas tiesioginių nuostolių – turto netekimo – institutas ir jo nustatymui reikalinga nustatyti, kokias sumas išieškotojai gavo pagrįstai (nuosavybės teisė priklauso išieškotojams) ir kokios sumos turi būti grąžinamos ieškovei; ieškovė neįvykdė jai tenkančios įrodinėjimo naštos, t. y. neįrodė ne žalos padarymo fakto, ir jos dydžio. Apeliantų nurodyti argumentai nesudaro pagrindo apskųstą teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti dėl toliau nurodomų motyvų.

Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė priteisti visą 167 876,86 Eur sumą. Civilinė atsakomybė atlieka ne baudinę, bet kompensacinę funkciją žalą patyrusiam asmeniui, todėl, nustatant žalos dydį, siekiama kompensuoti tik tiek, kiek būtina, kad nukentėjęs asmuo būtų grąžintas į tą padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę padaryta žalos. Taigi, sprendžiant dėl nustatytais atsakovo neteisėtais veiksmais padarytos žalos dydžio, turi būti įvertinta, kokia būtų buvusi ieškovės padėtis, jei nebūtų buvę atsakovo neteisėtų veiksmų. Nors dėl atsakovo neteisėtų veiksmų gauta 167 876,86 Eur suma ieškovei nebuvo pervesta pažeidžiant JANĮ nuostatas (žr. šios nutarties 56 punktą), tačiau šiuo konkrečiu atveju tai savaime nepagrindžia fakto, jog visa bankroto procese negautų pinigų suma patvirtina nuostolių dydį. Ieškovei padarytos žalos dydis apskaičiuotinas iš antstolio išieškotojams (kreditoriams), pažeidžiant JANĮ 30 straipsnio 3 dalies nuostatas, pervestos sumos atėmus dalį, kurią išieškotojai (kreditoriai) būtų pagrįstai gavę kaip bankrutuojančios bendrovės kreditoriai, jeigu antstolis ginčo sumą būtų pervedęs į bendrovės kreditorių sąskaitą, atsižvelgiant į JANĮ nuostatas ir bankroto proceso išlaidas. Todėl nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti, ar ieškovės 83 744,42 Eur reikalavimas, grindžiamas preliminariais skaičiavimais, atitinka tai, kaip ginčo lėšos būtų paskirstytos bankroto procese, laikantis JANĮ nustatytos tvarkos.

Ieškovė, siekdama pagrįsti 83 744,42 Eur žalos dydį, patikslinusi reikalavimą (2026 m. balandžio 3 d. patikslintas ieškinys DOK-3924), pateikė patirtos žalos (nuostolių) apskaičiavimus. Kaip matyti iš ieškovės pateiktų skaičiavimų, 83 744,42 Eur žalos dydis apskaičiuotas iš 167 876,86 Eur sumos atėmus jos dalį, kuri, teisėtai paskirsčius lėšas bankroto procese, būtų tekusi tiems patiems išieškotojams – 84 132,44 Eur. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks ieškovės patirtos žalos apskaičiavimo būdas (modelis) atitinka tai, kad, nustatant jos dydį, būtų kompensuota tik tiek, kiek būtina, kad nukentėjęs asmuo būtų grąžintas į tą padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę padaryta žalos (CK 6.251 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad 83 744,42 Eur žalos dydis apskaičiuotas iš 167 876,86 Eur sumos atėmus jos dalį, kuri, pagal ieškovės skaičiavimus, teisėtai JANĮ nustatyta tvarka paskirsčius lėšas bankroto procese, būtų tekusi tiems patiems išieškotojams – 84 132,44 Eur, svarbu įvertinti, ar teisingai ir pagrįstai ieškovė apskaičiavo šią sumą.

Ieškovės vertinimu, jei atsakovas būtų įvykdęs savo profesinę pareigą pagal JANĮ 30 straipsnio 3 dalį ir teismo nutartį, tuomet 167 876, 86 Eur būtų tapusi bankroto proceso lėšomis ir būtų skirstomos taip: pagal patvirtintą bankroto procese administravimo išlaidų sąmatą bendra suma, skirtina bankroto proceso administravimo išlaidoms apmokėti, būtų 32 299,90 Eur dydžio, likusi suma – 135 576,96 Eur – būtų paskirstyta ieškovės kreditoriams, proporcingai dengiant pirmosios ir antrosios eilės kreditorių pirmojo etapo reikalavimus: t. y. pirmosios eilės pirmojo etapo finansinius reikalavimus, kurie sudaro 85 159,03 Eur dydžio sumą (būtų padengiami visa apimtimi); antrosios eilės pirmojo etapo finansinių reikalavimų, kurie yra 1 031 310,02 Eur dydžio, dalį – 50 417,93 Eur (būtų padengiami iš dalies). Ieškovės skaičiavimais, teisėtai paskirsčius lėšas bankroto procese, tiems patiems išieškotojams, bendrovės darbuotojams, būtų tekusi 68 124,75 Eur suma, o išieškotojai UAB „Flex Start One“ – 16 007,69 Eur, iš viso – 84 132,44 Eur. Toliau teisėjų kolegija pasisako dėl šiame nutarties punkte nurodytų ieškovės apskaičiuotų sumų apskaičiavimo (ne)pagrįstumo ir (ne)teisingumo.

Teisėjų kolegija neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo nesutikti su ieškovės pateiktais detaliais skaičiavimais, kaip bankroto byloje būtų tvirtinami BUAB ,,GRH LT“ pirmosios eilės kreditorių reikalavimai, kartu įtraukiant ir antstolio patvarkyme nurodytus išieškotojus buvusius bendrovės darbuotojus – ADB V. K., J. M., A. L., B. A. ir A. G., kurių finansiniai reikalavimai grindžiami darbo ginčų komisijos sprendimais (žr. Lentelę Nr. 1) iki Garantinio fondo išmokų išmokėjimo. Apeliantai šių skaičiavimų pagrįstumo nepaneigė. Kaip matyti iš ieškovės paaiškinimų, ieškovė, įvertinusi darbo ginčų komisijos sprendimus bei faktiškai minėtiems buvusiems bendrovės darbuotojams antstolio išmokėtas sumas ir nustačiusi, kad antstolis lėšas apskaičiavo bei paskirstė neteisingai, nes daliai darbuotojų jos buvo pervestos, neatskaičius privalomų mokesčių, perskaičiavo darbuotojų finansinius reikalavimus pagal darbo ginčų komisijos sprendimus, atskaitydamas įstatymų nustatytus mokesčius.

Eil.

Eil.

Nr. | Pavadinimas | I etapas (Eur) | II etapas (Eur) | Bendra suma (Eur)

1. | VSDFV Panevėžio skyrius | 17 034,28 | 673,58 | 17 707,86

| | Reikalavi mas, nuo kurio skaičiuoja mos VSD įmokos | Reikalavimas, nuo kurio neskaičiuojamos VSD įmokos | Netesybos | Bendra suma (Eur)

Apeliantai taip pat iš esmės neginčijo ieškovės atliktų skaičiavimų, kaip bankroto byloje būtų tvirtinami bendrovės pirmosios eilės kreditorių finansiniai reikalavimai, kartu įtraukiant ir antstolio patvarkyme nurodytus išieškotojus, įvertinus iš Garantinio fondo mokėtinas išmokas buvusiems BUAB ,,GRH LT“ darbuotojams (žr. Lentelę Nr. 2).

Eil.

Eil.

Nr. | Pavadinimas | I etapas (Eur) | II etapas (Eur) | Bendra suma (Eur)

| | Reikalavimas, nuo kurio skaičiuojamos VSD įmokos | Reikalavimas, nuo kurio neskaičiuojamos VSD įmokos | Netesybos | Bendra Suma (Eur)

Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo ieškovės bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatoje nurodytą 32 299,90 Eur sumą (18 188,25 Eur kintamasis atlygis + 9 491,65 Eur kitos bankroto proceso išlaidos + 4 620 Eur dydžio bazinis atlygis), kuri būtų buvusi skirta bankroto proceso administravimo išlaidoms apmokėti (2026 m. balandžio 3 d. patikslinto ieškinio Nr. DOK-3924 priedas Nr. 2), vertinti kaip nepagrįstą. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB3-439-640/2026, kuria bendrovei iškelta nemokumo byla, nustatė paskirtai nemokumo administratorei 4 620 Eur bazinio atlygio sumą už bankroto proceso administravimą. 18 188,25 Eur kintamasis nemokumo administratorės atlygis apskaičiuotas tinkamai, bankroto proceso pajamų ir bankroto proceso administravimo išlaidų skirtumą padauginus iš Vyriausybės nustatyto procentinio dydžio, atvirkščiai proporcingo šio skirtumo dydžiui (2026 m. balandžio 3 d. ieškinio Nr. DOK-3924 priedas Nr. 2); Nemokumo administratorių kintamo atlygio skaičiuoklė [interaktyvus ]. <https://avnt.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/nemokumas-1/nemokumo-administratoriu-kintamo-atlygio-skaiciuokle/ >). Kitas 9 491,65 Eur dydžio bankroto proceso išlaidas sudaro: išlaidos už teisines paslaugas – 7 441,50 Eur; buhalterinių paslaugų išlaidos – 1 597,59 Eur, pašto, kanceliarinės, ryšių, dokumentų sandėliavimo ir saugojimo paslaugų išlaidos – 404,56 Eur, kitos išlaidos (viešieji registrai, pranešimai, skelbimai, banko komisiniai ir kt.) – 48 Eur (2026 m. balandžio 3 d. ieškinio Nr. DOK-3924 priedas Nr. 2). Ieškovės pateikti skaičiavimai, jų pagrindimas (2024 m. rugsėjo 19 d. Buhalterinių paslaugų teikimo sutartis Nr. 240919-01, 2024 m. rugsėjo 19 d. įmonės aptarnavimo paslaugų sutartis Nr. 240919-01, 2025 m. balandžio 3 d. sąskaita išankstiniam apmokėjimui) (2026 m. balandžio 3 d. ieškinio Nr. DOK-3924 priedai Nr. 2, 3), yra pakankami padaryti išvadą dėl kitų 9 491,65 Eur dydžio bankroto proceso išlaidų pagrįstumo. Objektyvių duomenų, kuriais remdamasi teisėjų kolegija galėtų daryti priešingą išvadą, apeliantai nepateikė, jų nenustatė ir teisėjų kolegija.

Byloje padarius išvadą, kad bankroto proceso administravimo išlaidoms turėjo būti skirta 32 299,90 Eur (žr. šios nutarties 89 punktą; 2026 m. balandžio 3 d. ieškinio Nr. DOK-3924 priedus Nr. 2), teisėjų kolegija konstatuoja, jog likusi 135 576,96 Eur (167 876,86 Eur – 32 299,90 Eur) suma būtų buvusi paskirstyta bendrovės kreditoriams pagal JANĮ nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką.

Iš Lentelės Nr. 2 duomenų matyti, kad vadovaujantis JANĮ nustatyta tvarka (žr. šios nutarties 88 punktus), bendrovės bankroto byloje būtų buvę tvirtinami bendrovės pirmosios eilės kreditorių pirmojo etapo finansiniai reikalavimai, kurių dydis – 85 159,03 Eur (17 034,28 Eur + 8 680,62 Eur + 27 784,03 Eur + 16 727,91 Eur + 5 034,84 Eur + 9 897,35 Eur), iš kurių išieškotojų–buvusių bendrovės darbuotojų pirmojo etapo finansiniai reikalavimai – 68 124,75 Eur (8 680,62 Eur + 27 784,03 Eur + 16 727,91 Eur + 5 034,84 Eur + 9 897,35 Eur). Paminėti bendrovės pirmosios eilės kreditorių pirmojo etapo 85 159,03 Eur finansiniai reikalavimai, atsižvelgiant į paskirstytinos bendrovės kreditoriams 135 576,96 Eur (žr. šios nutarties 90 punktą) sumos dydį, būtų buvę tenkinami visa apimtimi, o likusi nepaskirstyta 50 417,93 Eur (167 876,86 Eur – 32 299,90 Eur – 85 159,03 Eur) lėšų dalis būtų paskirstyta antrosios eilės kreditorių pirmojo etapo finansiniams reikalavimams proporcingai padengiant jų 50 417,93 Eur dalį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės pateiktą detalų antrosios eilės kreditorių reikalavimų paskirstymo paskaičiavimą, kuriame nurodyta, kokia konkreti suma ir kokia procentine išraiška būtų tekusi kiekvienam antrosios eilės kreditoriui, jeigu atsakovas būtų tinkamai įvykdęs JANĮ 30 straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą (žr. Lentelę Nr. 3), pripažįsta šiuos skaičiavimus pagrįstais. Apeliantai nenurodė aplinkybių, kad Lentelėje Nr. 3 nurodyti konkretūs duomenys būtų netikslūs, nepagrįsti, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija.

Nr. | Pavadinimas | Kreditorinis reikalavimas | Kreditoriaus reikalavimo dengimas

Nr. | Pavadinimas | I etapas (Eur) | II etapas (Eur) | Bendra

(Eur) | Kreditoriaus pirmojo etapo reikalavimo procentinė išraiška (proc.) | Gautina

1. | UAB „BASF“ | 20 441 | 623,56 | 21 064,56 | 1,98 | 998,2

2. | UAB „Elektrum Lietuva“ | 1 043,17 | 114,86 | 1 158,03 | 0,10 | 50,42

3. | UAB „Flex Start One“ | 327 448,02 | 418 010,51 | 745 458,53 | 31,75 | 16 007,69

4. | UAB „Kiwa inspecta“ | 3 082 | - | 3 082 | 0,2944 | 146,21

6. | UAB Responsum | 14 943,50 | 537,97 | 15 481,47 | 1,45 | 731,06

7. | UAB„BTT Group“ | 3 786,20 | - | 3 786,20 | 0,37 | 186,55

8. | UAB „Energijos paskirstymo operatorius“ | 2 919,89 | 86,59 | 3 006,48 | 0,28 | 141,17

9. | AB „Telia Lietuva“ | 1 084,26 | 3,31 | 1 087,57 | 0,11 | 55,46

10. | VSDFV Kauno skyrius | 10 579,50 | - | 10 579,50 | 1,03 | 519,30

11. | Société Civile Alizé | 100 000 | - | 100 000 | 9,70 | 4 890,54

| Iš viso: | 1 031 310,02 | 419 376,80 | 1 450 686,82 | 100 | 50 417,93

Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės pateiktus skaičiavimus, nustatė, kad, tuo atveju, jeigu nebūtų buvę nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų, pirmosios eilės kreditorių, kurie vykdymo procese buvo išieškotojai, finansiniai reikalavimai būtų buvę patenkinti visa apimtimi – iš viso 68 124,75 Eur (žr. šios nutarties 88, 90 punktus), o antrosios eilės kreditorės UAB „Flex Start One“ pirmojo etapo finansinis reikalavimas būtų buvęs patenkintas iš dalies – 16 007,69 Eur. Taigi, bendra suma, kuri bankroto procese būtų tekusi vykdymo procese dalyvavusiems išieškotojams, būtų sudariusi 84 132,44 Eur (68 124,75 Eur + 16 007,69 Eur).

Minėta (žr. šios nutarties 83 punktą), 84 132,44 Eur suma, kuri bankroto procese JANĮ nustatyta tvarka būtų tekusi vykdymo procese dalyvavusiems išieškotojams, negali būti laikoma ieškovės dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patirta žala, nes ši suma, jei nebūtų buvę atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. atsakovui pervedus į ieškovės kreditorių sąskaitą 167 876,86 Eur, šią sumą paskirsčius JANĮ nustatyta tvarka, būtų tekusi tiems patiems vykdymo procese dalyvavusiems išieškotojams. Likusi suma – 83 744,42 Eur pripažintina ieškovės dėl antstolio neteisėtų veiksmų patirta žala.

Taigi, įvertinusi ieškovės pateiktų skaičiavimų pagrįstumą, apeliantams jų iš esmės neginčijant, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad ieškovė įrodė, jog dėl antstolio neteisėtų veiksmų patyrė 83 744,42 Eur dydžio žalą. Vien aplinkybė, kad skaičiavimai pateikiami, remiantis šiuo metu bankroto byloje esamais duomenimis dėl administravimo išlaidų, finansinių reikalavimų, nepaneigia išvados, kad dėl antstolio neteisėtų veiksmų ieškovė šiuo metu yra patyrusi 83 744,42 Eur dydžio žalą. Apeliantų argumentai, kad bankroto proceso metu keičiasi (didėja) administravimo išlaidų sumą, gali pasikeisti (padidėti) kreditorių reikalavimų dydis, nesudaro pagrindo nuspręsti, kad ieškovės prašomas priteisti 83 744,42 Eur dydžio žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius ir dėl to ieškovė nepagrįstai praturtėtų atsakovo sąskaita. Apeliantai patys pripažįsta, kad administravimo išlaidos gali tik didėti. Taigi, žalos dydžio nustatymas pagal dabartines išlaidas nepažeidžia antstolio interesų, iš jo nebus priteista žalos daugiau, nei atsirado dėl jo neteisėtų veiksmų.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nors pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nusprendė dėl padarytos žalos fakto bei dėl to, jog nuostolių dydį sudaro negauta lėšų suma už parduotą turtą, tačiau neteisingai įvertino 83 744,42 Eur žalos paskaičiavimo įrodomąją vertę ir tai, kad dalį lėšų bendrovės kreditoriai yra gavę, todėl nepagrįstai nusprendė priteisti visą 167 876,86 Eur sumą. Priešingas aiškinimas sudarytų prielaidas bankrutuojančiai bendrovei (kreditoriams) praturtėti, nes jai iš antstolio būtų priteista žalos daugiau, nei realiai padaryta – antstolis jau atsiskaitė su dalimi kreditorių vykdymo procese ir bendrovei bankroto procese su šiais kreditoriais nereikės atsiskaityti. Minėta, civilinė atsakomybė atlieka ne baudinę, bet kompensacinę funkciją žalą patyrusiam asmeniui, todėl, nustatant žalos dydį, siekiama kompensuoti tik tiek, kiek būtina, kad nukentėjęs asmuo būtų grąžintas į tą padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę padaryta žalos.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pakartotinai, neatsižvelgė į 2026 m. sausio 6 d. teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus, neištyrė nurodytų aplinkybių, pakartotinai nenustatinėjo žalos dydžio, neatskleidė bylos esmės.

Ieškovė, pakartotinio bylos nagrinėjimo metu, atsižvelgdama į 2026 m. sausio 6 d. teismo nutartį, teikė rašytinius paaiškinimus ir papildomus įrodymus dėl žalos fakto ir dydžio, bankroto proceso administravimo išlaidų, bendrovės turtinės padėties, galimų kitų bankroto proceso pajamų bei kitų bylai reikšmingų aplinkybių: 1) ieškovė 2026 m. vasario 11 d. rašytiniuose paaiškinimuose pasisakė dėl 2026 m. sausio 6 d. teismo nutartyje nurodytų aplinkybių; 2) 2026 m. balandžio 3 d. ieškovė pateikė pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų patikslinimo, kuriuo perskaičiavo žalos dydį, bankroto proceso administravimo išlaidas bei kreditorių reikalavimų tenkinimo proporcijas, taip pat pateikė alternatyvų žalos apskaičiavimo būdą. Be to, su minėtu pareiškimu ieškovė pateikė papildomus įrodymus: 2026 m. balandžio 2 d. bendrovės kreditorių susirinkimo protokolo išrašą (2026 m. balandžio 3 d. pareiškimo dėl ieškinio reikalavimų patikslinimo Nr. DOK-3924 priedas Nr. 1), kuriuo nurašytas visą bendrovės balanse nurodytas turtas; bankroto proceso administravimo išlaidų pagrindimą ir jų apskaičiavimą; buhalterinių paslaugų teikimo sutartį ir jos priedą, pagrindžiančius bankroto proceso metu patirtų buhalterinių paslaugų išlaidų atsiradimą ir jų apskaičiavimo pagrindą (2026 m. balandžio 3 d. pareiškimo dėl ieškinio reikalavimų patikslinimo Nr. DOK-3924 priedas Nr. 2); nemokumo administratoriaus kintamojo atlygio apskaičiavimą (2026 m. balandžio 3 d. pareiškimo dėl ieškinio reikalavimų patikslinimo Nr. DOK-3924 priedas Nr. 2); 3) 2026 m. balandžio 28 d. ieškovė pateikė papildomus duomenis dėl 2026 m. sausio 6 d. teismo nutartyje nurodytų aplinkybių: raginimus galimiems bendrovės debitoriams dėl skolų apmokėjimo (2026 m. balandžio 28 d. lydraščio Nr. DOK-4976 priedai Nr. 1–4) bei šių asmenų pateiktus atsakymus (2026 m. balandžio 28 d. lydraščio Nr. DOK-4976 priedai Nr. 1–1, 4–1), kuriais buvo tikrinamas apskaitoje nurodytų debitorinių skolų realus egzistavimas; buvusios bendrovės direktorės paaiškinimus dėl neteisingo debitorių sąrašo (2026 m. balandžio 28 d. lydraščio Nr. DOK-4976 priedas Nr. 5); 2026 m. kovo 18 d. pranešimą apie šaukiamą kreditorių susirinkimą (2026 m. balandžio 28 d. lydraščio Nr. DOK-4976 priedas Nr. 6); 2026 m. balandžio 2 d. kreditorių susirinkimo nutarimų projektus ir jų paaiškinimus (2026 m. balandžio 28 d. lydraščio Nr. DOK-4976 priedas Nr. 7), kuriuose išanalizuota bendrovės turto sudėtis, faktinė būklė, jo realizavimo galimybės bankroto procese, atlikta balanse apskaityto turto analizė bei pagrįstos priežastys, dėl kurių konkretus turtas buvo siūlomas nurašyti kaip faktiškai neegzistuojantis ar nerealizuotinas bankroto procese; kreditorių balsavimo biuletenius (2026 m. balandžio 28 d. lydraščio Nr. DOK-4976 priedas Nr. 8); 2026 m. balandžio 2 d. kreditorių susirinkimo protokolą (2026 m. balandžio 28 d. lydraščio Nr. DOK-4976 priedas Nr. 9).

Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti (žr. skundžiamo sprendimo 8–16 lapus), kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į 2026 m. sausio 6 d. teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus, įvertino galutinės bankroto ataskaitos reikšmę, ieškovės turtinę padėtį, administravimo išlaidas, galimus debitorinius reikalavimus, ieškovo pateiktus žalos apskaičiavimo būdus, žalos faktą bei priežastinį ryšį ir pateikė teisinius motyvus, kuriais remdamasis tenkino alternatyvų ieškovės nurodytą žalos apskaičiavimo būdą (modelį). Nors minėta (žr. šios nutarties 96 punktą), kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi alternatyviu žalos apskaičiavimo modeliu, tačiau aplinkybių, susijusių su žalos dydžio nustatymu, netinkamas įvertinimas savaime nelemia išvados, jog nagrinėjamu atveju nebuvo atskleista bylos esmė.

Apibendrindama teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ieškinio reikalavimų pagrįstumo 2026 m. sausio 6 d. teismo nutartyje pateiktų išaiškinimų kontekste.

Dėl ieškovės turtinės padėties ir debitorinių reikalavimų

Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl žalos fakto ir jos dydžio, ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl ieškovės turtinės padėties ir debitorinių reikalavimų. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad pagal 2024 m. kovo 31 d. bendrovės balansą ieškovė turėjo didelės vertės materialiojo, nematerialiojo ir trumpalaikio turto, taip pat debitorinių reikalavimų, todėl nepagrįstai padarė išvadas dėl ieškovės patirtos žalos ir jos dydžio. Be to, atsakovo vertinimu, ieškovės turto nurašymas yra dirbtinis, nepagrįstas ir atliktas siekiant sudaryti įspūdį, kad bendrovė nebeturi turto, iš kurio galėtų būti tenkinami kreditorių reikalavimai, o ieškovės nemokumo administratorė nesiėmė pakankamų veiksmų nustatyti ir susigrąžinti bendrovės turtą bei išieškoti debitorines skolas. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, nurodo, kad ieškovė neįrodė, jog 2024 m. kovo 31 d. balanse apskaitytas turtas bankroto bylos iškėlimo metu faktiškai nebeegzistavo ir negalėjo būti panaudotas kreditorių reikalavimams tenkinti, taip pat neįrodė, kad ėmėsi aktyvių veiksmų išieškoti debitorines skolas, o kreditorių susirinkimo sprendimas nurašyti bendrovės turtą negali būti laikomas pakankamu įrodymu, patvirtinančiu tokio turto neegzistavimą. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantų argumentais dėl toliau nurodomų motyvų.

Apeliantai nepaneigė ieškovės nurodytų aplinkybių, kad ji turi kito turto, iš kurio galėtų būti tenkinami kreditorių reikalavimai. Nors 2024 m. kovo 31 d. ieškovės balanse užfiksuota, kad ieškovė turėjo 957 544 Eur vertės turto, tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šie duomenys neatspindi faktinės bendrovės turtinės padėties nei bankroto bylos iškėlimo dieną, nei bylos nagrinėjimo metu, juolab kad bankroto bylos iškėlimo dienos (2024 m. rugsėjo 6 d.) duomenimis balansas nebuvo sudarytas. Be to, balanso duomenys savaime nepatvirtina turto faktinio egzistavimo. Iš ieškovės pateikto 2026 m. balandžio 2 d. kreditorių susirinkimo protokolo (2026 m. balandžio 3 d. ieškinio Nr. DOK-3924 priedas Nr. 1) nustatyta, kad ieškovės kreditoriai, kurių teismo patvirtintų finansinių reikalavimų suma sudaro 95,68 proc. visų bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų, priėmė nutarimą nurašyti 2024 m. kovo 31 d. balanse nurodytą šį turtą: 341 668,10 Eur vertės nematerialųjį turtą (1 Eur vertės programinę įrangą ir 341 667,10 Eur vertės licenciją); 507 031,13 Eur vertės materialųjį turtą (481 628,48 Eur mašinas ir įrangą bei 25 402,65 Eur kitus įrenginius, prietaisus, įrankius); 108 845,25 Eur vertės trumpalaikį turtą (57 294,17 Eur žaliavas ir komplektavimo gaminius ir 35 635,94 Eur sumokėtus avansus); 12 272,81 Eur dydžio per vienerius metus gautinas sumas; 12 086,38 Eur vertės iš atskaitingų asmenų gautinas sumas; 3 642,33 Eur dydžio pinigus ir jų ekvivalentus (lėšas banko sąskaitose). Iš šio protokolo matyti, kad nemokumo administratorė pateikė kreditoriams informaciją apie atliktus administravimo veiksmus, susijusius su faktiniu turto nustatymu, kurių metu nemokumo administratorė faktiškai esančio turto nenustatė; pristatė debitorinių skolų išieškojimo galimybes. Taigi, nurašytas apskaitoje užfiksuotas turtas, kurio egzistavimas ar reali ekonominė vertė bankroto proceso metu nenustatyta. 2026 m. balandžio 2 d. kreditorių susirinkimo nutarimas nenuginčytas, galiojantis, dėl to nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo juo nesivadovauti. Duomenų, kurių pagrindu galima būtų daryti priešingą išvadą, apeliantai nepateikė, o vien subjektyvus situacijos vertinimas, kad sprendimas nurašyti balanse apskaitytą turtą priimtas formaliai ar dirbtinai, neturi objektyvaus pagrindo bei nelemia kitokios išvados.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantų argumentus, kad nemokumo administratorė nesiėmė veiksmų nustatyti bei išieškoti bendrovės debitorinių skolų. Viena vertus, nemokumo administratorei nebuvo perduoti debitorių skolas pagrindžiantys dokumentai, todėl nebuvo galimybės pradėti priverstinį išieškojimą. Kita vertus, nemokumo administratorė kreipėsi į galimus skolininkus, reikalaudama įvykdyti įsipareigojimus bendrovei (2026 m. balandžio 28 d. lydraščio Nr. DOK-4976 priedai Nr. 1–4). Dalis jų atsakė, kad bendrovei neskolingi (2026 m. balandžio 28 d. lydraščio Nr. DOK-4976 priedai Nr. 1-1, 4-1). Buvusi bendrovės vadovė taip pat nurodė, kad apskaitoje nurodytas debitorių sąrašas neatitiko faktinės situacijos ir bankroto bylos iškėlimo metu bendrovė realių išieškotinų debitorinių skolų neturėjo (2026 m. balandžio 28 d. lydraščio Nr. DOK-4976 priedas Nr. 5). Be to, net ir tuo atveju, jeigu nebuvo išnaudotos visos protingos galimybės išieškoti skolas, savaime tai nepaneigia ieškovės teisės reikalauti žalos atlyginimo bei žalos padarymo fakto.

Dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos

Pagal CK 6.247 straipsnį, reglamentuojantį priežastinį ryšį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Nustatant priežastinį ryšį kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi būti įrodytos dvi kumuliatyvios sąlygos – faktinis ir teisinis priežastinis ryšys.

Reikalavimas nustatyti ne tik faktinį, bet ir teisinį priežastinį ryšį leidžia užtikrinti kompensacinę civilinės atsakomybės funkciją ir nepagrįstai neišplėsti atsakomybės ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010). Nustatant teisinį priežastinį ryšį, reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-943/2023, 67 punktas).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje yra įrodytas priežastinis ryšys tarp atsakovo nustatytų neteisėtų veiksmų ir ieškovei kilusios žalos kaip civilinės atsakomybės sąlyga (CK 6.247 straipsnis): 1) egzistuoja faktinis priežastinis ryšys tarp atsakovo nustatytų neteisėtų veiksmų ir ieškovei kilusios žalos, nes, jei atsakovas savo kaip antstolio profesines pareigas būtų įvykdęs tinkamai, žala ieškovei nebūtų kilusi, t. y. nesant atsakovo neteisėtų veiksmų tam tikra dalimi būtų patenkintos administravimo išlaidos bei didesnės dalies kreditorių interesai; 2) atsakovo neteisėtų veiksmų padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo numatomumo laiko prasme, tai leidžia konstatuoti ir teisinį priežastinį ryšį. Atsakovas žinojo, kad ieškovei yra pradėtas bankroto procesas, kad tokiu atveju gautos piniginės lėšos turi būti pervedamos į kreditorių sąskaitą ir įsipareigojo šias pinigines lėšas pervesti ieškovei į kreditorių sąskaitą, todėl, elgdamasis protingai ir apdairiai, vykdymo veiksmų atlikimo metu realiai galėjo numatyti, kad, jam netinkamai paskirstant varžytynėse gautas pinigines lėšas, ieškovė patirs žalą.

Atsakovas, nesutikdamas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodo, kad teismo išvados dėl priežastinio ryšio, kaip būtinosios civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, nepagrįstos, kadangi išvada dėl priežastinio ryšio yra paremta nepakankamai nustatytu faktiniu pagrindu, įrodymų vertinimo nenuoseklumu. Teismas priežastinį ryšį nepagrįstai siejo su bankroto proceso pajamų sumažėjimu, administravimo išlaidų dengimo prioritetiškumo pažeidimu, nemokumo administratoriaus teisės į kintamąjį atlyginimą apribojimu bei kitų kreditorių teisių pažeidimu, nors šios aplinkybės, atsakovo vertinimu, neatitinka CK 6.249 straipsnyje įtvirtintos žalos sampratos. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, papildomai nurodė, kad žala atsirado ne dėl atsakovo veiksmų, o dėl išieškotojų nepagrįsto praturtėjimo bei nemokumo administratorės nepasinaudojimo kitais galimais teisių gynimo būdais. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliančių argumentais.

Pirma, byloje konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė dėl antstolio neteisėtų veiksmų atsiradusios žalos faktą, todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, kad priežastinio ryšio sąlyga nustatyta nesant tam pagrindo, nes, atsakovo teigimu, antstolio veiksmais žala ieškovei nebuvo padaryta.

Antra, teisėjų kolegija nesutinka su atsakovu, kad pirmosios instancijos teismas priežastinį ryšį siejo su bankroto proceso pajamų sumažėjimu, administravimo išlaidų dengimo prioritetiškumo pažeidimu, nemokumo administratoriaus teisės į kintamąjį atlyginimą apribojimu bei kitų kreditorių teisių pažeidimu. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti (žr. skundžiamo sprendimo 50 punktą), kad nurodytos aplinkybės įvertintos kaip atsakovo neteisėtų veiksmų padariniai, patvirtinantys, kad, nesant atsakovo neteisėtų veiksmų, tam tikra dalimi būtų patenkintos administravimo išlaidos bei didesnės dalies kreditorių interesai. Taigi, iš esmės pirmosios instancijos teismas priežastinį ryšį siejo su žala – dėl neteisėtų atsakovo veiksmų bendrovės ir kreditorių bendrovės bankroto procese patirtais turtiniais praradimais.

Trečia, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė faktinį priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovei kilusios žalos, t. y., kad būtent atsakovo neteisėti veiksmai buvo tiesioginė nagrinėjamoje byloje nustatytų padarinių priežastis – jei atsakovas būtų tinkamai įvykdęs JANĮ 30 straipsnio 3 dalyje nustatytą antstolio pareigą, žala ieškovei nebūtų kilusi, t. y. nesant atsakovo neteisėtų veiksmų JANĮ nustatyta tvarka būtų padengtos bankroto proceso išlaidos bei JANĮ nustatyta tvarka tam tikra dalimi būtų patenkinti kreditorių reikalavimai. Tuo atveju, jei atsakovas už bendrovės turto realizavimą gautas lėšas būtų pervedęs į bendrovės kreditorių sąskaitą, iš turto realizavimo gautos lėšos, kurios buvo vienintelis bendrovės turimas turtas, būtų buvę naudojamos bankroto proceso administravimo išlaidoms dengti ir skirtos bendrovės kreditorių finansiniams reikalavimams proporcingai tenkinti JANĮ 93–95 straipsniuose įtvirtinta tvarka.

Ketvirta, remiantis apeliantų nurodytu subjektyviu situacijos vertinimu, nėra pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ir teisinis priežastinis ryšys. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas žinojo, jog ieškovei yra pradėtas bankroto procesas, kad nagrinėjamu gautos ginčo lėšos turi būti pervedamos į kreditorių sąskaitą, įsipareigojo ginčo lėšas pervesti ieškovei į kreditorių sąskaitą, todėl elgdamasis protingai ir apdairiai, vykdymo veiksmų atlikimo metu realiai galėjo numatyti, kad, jam netinkamai paskirstant varžytynėse gautas pinigines lėšas, ieškovė patirs žalą. Šias aplinkybes patvirtina minėti byloje esantys rašytiniai įrodymai: 2024 m. rugpjūčio 26 d. atsakovo Vilniaus apygardos teismui ieškovės bankroto byloje pateiktas prašymas dėl leidimo užbaigti sandorį, surašant turto pardavimo iš varžytynių aktą, kuriame cituodamas JANĮ 30 straipsnyje nustatytas teisinis reglamentavimas (2025 m. sausio 22 d. ieškinio Nr. CBP-26 priedas Nr. 2); Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 20 d. nutartis, kuria leista atsakovui baigti vykdyti ieškovės nuosavybės teise priklausančio kilnojamojo turto (daugiasluoksnių plokščių gamybos cecho įrengimų) pardavimą civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka ir atsakovas įpareigotas gautą pinigų sumą, atskaičius sprendimo vykdymo išlaidas, pervesti į kreditorių sąskaitą (2025 m. sausio 22 d. ieškinio Nr. CBP-26 priedas Nr. 3).

Penkta, pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl žalos ir priežastinio ryšio teisingumą pavirtina teismų praktika. Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas civilinės atsakomybės taikymo antstolei klausimas, šiai, pažeidžiant JANĮ 30 straipsnio 3 dalies nuostatas, į antstolės sąskaitą pervestas varžytynes laimėjusio varžytynių dalyvio sumokėtas lėšas – 217 680 Eur, atskaičius sprendimo vykdymo išlaidas, pervedus ne į bankrutuojančios bendrovės kreditorių sąskaitą, bet išieškotojui. Minėtoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad būtent lėšų nepervedimas į bankrutuojančios bendrovės kreditorių sąskaitą lėmė žalos atsiradimą, todėl tarp antstolio neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-410-467/2025, 47 punktas).

Šešta, teisėjų kolegija nesutinka su trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, argumentu, kad žala atsirado ne dėl atsakovo veiksmų, o dėl išieškotojų nepagrįsto praturtėjimo bei nemokumo administratorės nepasinaudojimo kitais galimais teisių gynimo būdais. Nagrinėjamu atveju byloje yra įrodytas priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovei kilusios žalos, o aplinkybė, kad ieškovė nepasirinko kito, apeliantų įsitikinimu, racionalesnio teisių gynybos būdo, savaime nėra pagrindas konstatuoti priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos, nebuvimo.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos bendrovei bei jos kreditoriams. Apeliacinių skundų argumentai šios išvados nepaneigia.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, priteisimo (ne)pagrįstumo

Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei 7 441,50 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas argumentuoja, kad: 1) byloje nėra įrodymų, jog teisines paslaugas (išskyrus 2025 m. lapkričio 4 d. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) suteikė advokatas, o ne pati nemokumo administratorė (visus procesinius dokumentus byloje pasirašė ir teismui pateikė ne advokatas, o nemokumo administratorė); 2) už procesinių dokumentų parengimą nėra pateikti jų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai, motyvuojant, kad atstovavimo sutartimi susitarta dėl vėlesnio jų apmokėjimo; 3) teismas nepagrįstai ieškovei priteisė bylinėjimosi išlaidas, kurių dalis viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus maksimalius dydžius (pvz., už 2026 m. vasario 11 d. rašytinių paaiškinimų parengimą ieškovė prašė priteisti 1 331 Eur bylinėjimosi išlaidų, kai tuo tarpu maksimali šios teisinės paslaugos (Rekomendacijų 8.16 papunktis) kaina (atsižvelgiant į jos suteikimo laiką – 2026 m. vasario 11 d.) yra 971,04 Eur). Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, argumentuoja, kad: 1) ieškovė byloje nebuvo atstovaujama advokato; 2) skundžiamame sprendime nepateikta motyvų ar skaičiavimų, pagrindžiančių būtent tokio dydžio išlaidų priteisimą; 3) byloje nėra įrodymų, kad prašomos atlyginti advokato išlaidos buvo realiai patirtos ar neišvengiamai bus patirtos (didžiąją dalį procesinių dokumentų rengė, pasirašė ir teismui pateikė pati ieškovės nemokumo administratorė, o ne advokatas), advokatas taip pat nedalyvavo nė viename teismo posėdyje. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais dėl toliau nutartyje nurodomų motyvų.

Nagrinėjamu atveju 2024 m. gruodžio 19 d. atstovavimo sutartis įrodo, jog ieškovė advokatui Povilui Viščiniui pavedė atlikti antstolio veiksmų analizę ir parengti visus reikiamus dokumentus šioje byloje. Iš ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad advokatas ieškovei suteikė tokios vertės teisines paslaugas: 1) 2 359,50 Eur, iš jų už situacijos analizę ir ieškinio parengimą – 968 Eur; už atsiliepimo į ieškinį analizę ir dubliko parengimą – 847 Eur; už tripliko analizę ir 2025 m. balandžio 28 d. rašytinių paaiškinimų parengimą – 544,50 Eur (2025 m. gegužės 2 d DOK-5568 prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo Nr. DOK-5568 priedai (2025 m. balandžio 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 250430-03 ir atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktai, 2025 m. balandžio 30 d. mokėjimo nurodymas)); 2) 2 057 Eur už 2025 m. gegužės 22 d. ir 2025 m. birželio 11 d. rašytinių paaiškinimų parengimą (2025 m. liepos 8 d. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų Nr. DOK-2057 priedai (2025 m. birželio 30 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 250630-03 ir 2025 m. liepos 8 d. mokėjimo nurodymas)); 3) 2 057 Eur už 2025 m. lapkričio 4 d. atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (2025 m. lapkričio 4 d. atsiliepimo į apeliacinį skundą Nr. DOK-13731 priedai (2025 m. lapkričio 4 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 251104-01 ir 2025 m. lapkričio 4 d. mokėjimo nurodymas)); 4) 1 331 Eur už 2026 m. vasario 11 d. rašytinių paaiškinimų parengimą (2026 m. kovo 2 d. prašymo Nr. DOK-2471 priedai (ataskaita klientui, 2026 m. sausio 7 d. atstovavimo sutartis)); 5) 1 694 Eur už 2026 m. balandžio 3 d. patikslinto ieškinio parengimą (2026 m. balandžio 3 d. patikslinto ieškinio Nr. DOK-3924 priedai (ataskaita klientui, 2026 m. sausio 7 d. atstovavimo sutartis)).

Remiantis paminėtais dokumentais (žr. šios nutarties 116 punktą), bylinėjimosi išlaidas už ieškinio, dubliko ir 3 rašytinių paaiškinimų parengimą ieškovė patyrė 2025 m. II ketvirtį, 2024 m. IV ketvirčio Valstybės duomenų agentūros skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 2 335,90 Eur, todėl maksimalus atlygis už ieškinio parengimą – 5 839,75 Eur (2 335,90 Eur x 2,5) (Rekomendacijų 8.2 papunktis); maksimalus atlygis už dubliko parengimą – 3 503,85 Eur (2 335,90 Eur x 1,5) (Rekomendacijų 8.3 papunktis), maksimalus atlygis už 3 rašytinių paaiškinimų parengimą – 2 803,08 Eur (2 335,90 x 0,4 x 3) (Rekomendacijų 8.16 papunktis). Ieškovė išlaidas už apeliacinio skundo parengimą patyrė 2025 m. IV ketvirtį, 2025 m. II ketvirčio Valstybės duomenų agentūros skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 2 387 Eur, todėl maksimalus atlygis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 3 103,10 Eur (2 387 Eur x 1,3) (Rekomendacijų 8.11 papunktis). Ieškovės 1 331 Eur dydžio teisinės pagalbos išlaidos už 2026 m. vasario 11 d. rašytinių paaiškinimų parengimą ir 1 694 Eur dydžio teisinės pagalbos išlaidos už 2026 m. balandžio 3 d. patikslinto ieškinio parengimą neapmokėtos, tačiau iš ieškovės pateiktos 2026 m. sausio 7 d. atstovavimo sutarties matyti, kad šalys susitarė dėl teisinių paslaugų apmokėjimo, ieškovei gavus lėšų bankroto procese. Skundžiamas sprendimas priimtas 2026 m. birželio 16 d., todėl taikytinas 2025 m. IV ketvirčio Valstybės duomenų agentūros skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 2 526,80 Eur, todėl maksimalus atlygis už patikslinto ieškinio parengimą 6 317 Eur (2 526,80 Eur x 2,5) (Rekomendacijų 8.2 papunktis); maksimalus atlygis už rašytinio paaiškinimo parengimą – 1 010,72 Eur (2 526,80 Eur x 0,4) (Rekomendacijų 8.16 papunktis).

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantais, kad byloje nėra duomenų, jog teisinės paslaugos ieškovei buvo suteiktos. Viena vertus, ieškovė pateikė teisinių paslaugų suteikimą ir patirtas nurodytas bylinėjimosi išlaidos pagrindžiančius rašytinius įrodymus – atstovavimo sutartį, sąskaitas faktūras, jų apmokėjimą patvirtinančius mokėjimo nurodymus už 2025 m. teiktas teisines paslaugas, taip pat pateikė atstovavimo sutartį, ataskaitas klientui ir susitarimą dėl teisinių paslaugų pagal ataskaitas klientui apmokėjimo ateityje už 2026 m. teiktas teisines paslaugas (žr. šios nutarties 116 punktą). Šie dokumentai tarpusavyje sutampa, nuosekliai atspindi teisinių paslaugų teikimo eigą ir patvirtina, kad advokato paslaugos buvo realiai suteiktos, o ne deklaruojamos vien siekiant prisiteisti bylinėjimosi išlaidas. Kita vertus, kaip pagrįstai pažymėjo ieškovė, vien aplinkybė, jog procesinius dokumentus pasirašė ir per EPP sistemą teismui pateikė ieškovės nemokumo administratorė, savaime nepaneigia advokato suteiktos teisinės pagalbos fakto. CPK nenustato reikalavimo, kad advokatas privalėtų pasirašyti procesinius dokumentus, kuriuos jam pavesta parengti, ar būti įtrauktas kaip procesinis atstovas EPP sistemoje. Nemokumo administratorė yra juridinio asmens atstovė pagal įstatymą, todėl turi teisę bendrovės vardu teikti teismui procesinius dokumentus. Pažymėtina ir tai, kad apeliantai nepateikė įrodymų, paneigiančių atstovavimo sutarčių, šalių susitarimo, suteiktų teisinių paslaugų aktų ar kitų bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų tikrumą ar juose nurodytų aplinkybių teisingumą.

Šios nutarties 116–117 punkte nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos, išskyrus 1 331 Eur išlaidas už 2026 m. vasario 11 d. rašytinių paaiškinimų parengimą (2026 m. kovo 2 d. prašymo Nr. DOK-2471 priedai (ataskaita klientui, 2026 m. sausio 7 d. atstovavimo sutartis)), neviršijo Rekomendacijose nustatytų atitinkamų bylinėjimosi išlaidų maksimalių dydžių. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors ieškovės prašomos priteisti 1 331 Eur išlaidos už 2026 m. vasario 11 d. rašytinių paaiškinimų parengimą (2026 m. kovo 2 d. prašymo Nr. DOK-2471 priedai (ataskaita klientui, 2026 m. sausio 7 d. atstovavimo sutartis)) viršijo Rekomendacijose nustatytą maksimalų atlygį už rašytinio paaiškinimo parengimą (1 010,72 Eur), tačiau minėti rašytiniai paaiškinimai yra didelės apimties (12 lapų), juose aptariamas sudėtingas teisinis žalos, padarytos antstolio neteisėtais veiksmais, dydžio klausimas, tai pareikalavo didesnių advokato darbo laiko sąnaudų, todėl, vadovaujantis teisingumo principu, nėra pagrindo nuspręsti, kad pirmosios instancijos teismas visas 1 331 Eur išlaidas už 2026 m. vasario 11 d. rašytinių paaiškinimų parengimą priteisė ieškovei iš atsakovės nepagrįstai.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantais, kad ieškovė neįrodė bylinėjimosi išlaidų realumo vien dėl to, jog pagal 2026 m. sausio 7 d. atstovavimo sutartį atsiskaitymas su advokatu buvo atidėtas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas šaliai, siekiančiai išlaidų advokato pagalbai byloje apmokėti atlyginimo, raštu teismui pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu aiškintinas kaip šalies pareiga teismui kartu su prašymu pateikti dokumentus, patvirtinančius, kokios atstovavimo paslaugos šaliai buvo suteiktos ir kokia yra šių paslaugų kaina. Jeigu šios išlaidos nėra apmokamos iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, tai šių išlaidų realumui patvirtinti nurodytu terminu šalis teismui turi pateikti dokumentą, patvirtinantį jos susitarimą su advokatu dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje, tačiau šaliai nebūtina teismui pagrįsti atstovavimo išlaidų iki bylos išnagrinėjimo pabaigos neapmokėjimo priežasties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024, 106 punktas). Šiuo atveju 2026 m. sausio 7 d. atstovavimo sutartyje šalys susitarė, kad už suteiktas teisines paslaugas bus atsiskaitoma tuomet, kai bankroto proceso metu ieškovė gaus lėšų. Toks susitarimas, vadovaujantis paminėta kasacinio teismo praktika, yra pakankamas patvirtinti bylinėjimosi iš išlaidų realumą.

Teisėjų kolegija, apibendrindama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė CPK 93 ir 98 straipsnių nuostatas bei pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo 7 441,50 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti. Apeliantų argumentai nesudaro pagrindo padaryti priešingą išvadą.

Dėl procesinės bylos baigties

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovo deliktinės atsakomybės sąlygas, tačiau netinkamai taikė CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl žalos atlyginimo nagrinėjamos situacijos kontekste bei netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė neteisingas išvadas dėl ieškovei neteisėtais antstolio veiksmais padarytos žalos dydžio. Todėl teisėjų kolegija nusprendžia pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti ieškovės reikalavimą dėl 83 744,42 Eur žalos atlyginimo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), o apeliacinius skundus atmesti.

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

Atmetus apeliacinius skundus, apeliantų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, o ieškovė turi teisę į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

Rekomendacijų 2 punkte numatyta, kad, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik į maksimalius dydžius, bet taip pat ir į bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Valstybės duomenų agentūros skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad Rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose rekomendacijose, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-378/2020, 198 punktas). Be to, ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-969/2017).

Ieškovė nurodė, kad, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, patyrė 3 630 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į dviejų apeliantų apeliacinius skundus parengimą, pagrįsdama šias išlaidas, pateikė 2026 m. liepos 9 d.–2026 m. liepos 28 d. ataskaitą klientui (2026 m. liepos 28 d. atsiliepimo į apeliacinį skundą Nr. DOK-80472 priedai). Iš ieškovės kartu su atsiliepimu į apeliacinius skundus pateiktos 2026 m. sausio 7 d. atstovavimo su advokatu sutarties matyti, kad šalys susitarė, jog klientė su advokatu už suteiktas teisines paslaugas atsiskaitys, kai klientės bankroto byloje bus gauta piniginių lėšų (2026 m. liepos 28 d. atsiliepimo į apeliacinį skundą Nr. DOK-80472 priedas).

Kasacinio teismo išaiškinta, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas šaliai, siekiančiai išlaidų advokato pagalbai byloje apmokėti atlyginimo, raštu teismui pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu aiškintinas kaip šalies pareiga teismui kartu su prašymu pateikti dokumentus, patvirtinančius, kokios atstovavimo paslaugos šaliai buvo suteiktos ir kokia yra šių paslaugų kaina. Jeigu šios išlaidos nėra apmokamos iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, tai šių išlaidų realumui patvirtinti nurodytu terminu šalis teismui turi pateikti dokumentą, patvirtinantį jos susitarimą su advokatu dėl atstovavimo išlaidų apmokėjimo ateityje, tačiau šaliai nebūtina teismui pagrįsti atstovavimo išlaidų iki bylos išnagrinėjimo pabaigos neapmokėjimo priežasties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024, 106 punktas).

Atsižvelgiant į aptartą kasacinio teismo išaiškinimą (žr. šios nutarties 129 punktą), taip pat į tai, kad ieškovės pateiktoje 2026 m. sausio 7 d. atstovavimo su advokatu sutartyje šalys susitarė, jog klientė su advokatu už suteiktas teisines paslaugas atsiskaitys, kai klientės bankroto byloje bus gauta piniginių lėšų, teisėjų kolegija nusprendžia, kad ieškovė įrodė 2026 m. liepos 9 d.–2026 m. liepos 28 d. ataskaitoje klientui nurodytų bylinėjimosi išlaidų realumą.

Tuo atveju, kai, teismui priimant galutinį sprendimą (nutartį), atstovavimo išlaidos šalies dar nėra apmokėtos, sprendžiant dėl šaliai priteistino iš bylą pralaimėjusios šalies atstovavimo išlaidų atlyginimo dydžio pagal Rekomendacijų 7 punktą, taikytinas koeficientas nustatomas pagal teismo sprendimo, kuriuo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, priėmimo datą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024, 106 punktas).

Nagrinėjamu atveju nutartis, kuria priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, priimama IV ketvirtį (2026 m. lapkričio mėn.), todėl bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimui, remiantis Rekomendacijų 7 punktu, taikytinas 2026 m. II ketvirčio Valstybės duomenų agentūros skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 2 628,20 Eur. Taigi, pagal Rekomendacijų 8.11 papunktį, maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 3 416,66 Eur (2 628,20 Eur × 1,3). Ieškovės prašoma priteisti 3 630 Eur bylinėjimosi išlaidų suma už atsiliepimo į du apeliacinius skundus parengimą viršija Rekomendacijų 8.11 papunkčio pagrindu apskaičiuotą maksimalią leistiną priteisti atstovavimo išlaidų sumą (3 416,66 Eur).

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad ieškove pateikė atsiliepimą į dviejų apeliantų apeliacinius skundus, tai pareikalavo didesnių advokato darbo laiko sąnaudų, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, nusprendžia, kad yra pagrindas priteisti ieškovės 3 630 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas visa apimtimi lygiomis dalimis iš atsakovo ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, t. y. priteisiant iš kiekvieno po 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidų (3 630 Eur / 2).

Papildomai teisėjų kolegija atkreipia dėmesį dėl bylos išnagrinėjimo rezultato ir jo įtakos bylinėjimosi išlaidų paskirstymui. Minėta (žr. šios nutarties 46 punktą), ieškovė pareiškė vieną reikalavimą – priteisti žalos atlyginimą, tačiau pateikė skirtingus žalos dydžio apskaičiavimo būdus (modelius). Atsakovas ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, prašė ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu 83 744,42 Eur turtinės žalos apskaičiavimo būdą vertino kaip nepagrįstą, todėl, patenkindamas ieškinį, priteisė 167 876,86 Eur turtinę žalą.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pakeitė skundžiamą sprendimą – nustatė kitokį 83 744,42 Eur turtinės žalos dydį, tačiau iš esmės bylos išnagrinėjimo rezultatas liko toks pats, kaip ir pirmosios instancijos teisme – ieškovės ieškinys patenkintas, priteista ieškovės prašyta 83 744,42 Eur turtinė žala, o apeliaciniai skundai atmesti. Taigi, nagrinėjamu atveju bylinėjimosi išlaidos paskirstytos atsižvelgiant į aptartą bylos išnagrinėjimo rezultatą. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pažymima, kad teisė kreiptis į teismą nebūtų praktiškai panaudojama ir veiksminga, jei bylinėjimosi išlaidos būtų paskirstomos mechaniškai, atsižvelgiant tik į tai, kokiu mastu pareiškėjos ieškinys patenkintas „kiekybiškai“, ir neatsižvelgiant į tai, kad jos ieškinio pagrindai pripažinti „kokybiniu“ požiūriu (EŽTT 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Čolić prieš Kroatiją, Nr. 49083/18, par. 58).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos teismo 2026 m. birželio 15 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „GRH LT“, juridinio asmens kodas 304844708, iš atsakovo Zeno Zenkevičiaus 83 744,42 Eur (aštuoniasdešimt trijų tūkstančių septynių šimtų keturiasdešimt keturių eurų 42 ct) žalos atlyginimą ir 7 441,50 Eur (septynis tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt vieną eurą 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.“

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „GRH LT“, juridinio asmens kodas 304844708, 3 630 Eur (tris tūkstančius šešis šimtus trisdešimt eurų), t. y. 1 815 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika eurų) iš atsakovo antstolio Zeno Zenkevičiaus ir 1 815 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika eurų) iš trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, „Lloyd's Insurance company S.A.“, veikiančio per įgaliotąją tarpininkę uždarąją akcinę draudimo brokerių bendrovę „Colemont draudimo brokeris“, juridinio asmens kodas 124495055, bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.