Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens SUA2 atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 3 d. nutarties, kuria likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Baltų tinklo prekyba“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

SUA2 yra atsakingas asmuo, kurio veikos sukėlė tyčinį LUAB „Baltų tinklo prekyba“ bankrotą; priteisti pareiškėjai UAB „Taurus fondas“ bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad bendrovės finansinėje apskaitoje nurodytas turtas ir kiti finansiniai rodikliai iš esmės yra niekiniai – bendrovė neturėjo jokio turto, iš kurio būtų galima tenkinti kreditorių reikalavimus. Bendrovės skelbta ir deklaruota finansinė apskaita ir jos rodikliai, susiję su bendrovės turtu, neatitiko tikrovės. Bendrovė buvo tyčia ir sąmoningai jai vadovavusio ir jos savininku buvusio SUA2 veikimu / neveikimu privesta prie bankroto, kurio metu iš esmės nėra galimybės patenkinti jokių kreditorių finansinių reikalavimų. Bendrovės veikla ir jos nemokumu, nulemtu SUA2 sąmoningo veikimo / neveikimo, buvo padaryta itin didelė žala bendrovės kreditoriams, įskaitant ir valstybės biudžetą. Bendrovės vadovo SUA2 veiksmai buvo nukreipti ne į bendrovės ir jos kreditorių teisių bei interesų užtikrinimą, o asmeninių ir kitų, su bendrovės ir jos kreditoriais niekaip nesusijusių, interesų nepagrįstą ir neteisėtą tenkinimą. Bendrovė buvo sąmoningai privesta ir palikta bankrutuoti su didesnėmis, nei 5 milijonų eurų skolomis ir neturėdama jokio realaus turto. Bendrovei vienasmeniškai vadovavusio ir ją atstovavusio SUA2 veikomis buvo padaryta ne mažesnė kaip 5 milijonų eurų žala bendrovės kreditoriams.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Nagrinėjamoje byloje teismas turėjo nustatyti konkrečius tyčinio bankroto požymius ir šių požymių priežastinį ryšį su kilusiu bendrovės nemokumu arba šių požymių priežastinį ryšį su nemokios bendrovės padėties esminiu pablogėjimu.

Teismas rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 25 d. nutartyje, kuria bendrovei buvo iškelta bankroto byla, nurodytais 2024 m. birželio 20 d. balanso duomenimis apie tai, kad bendrovė turi turto už 3 893 921 Eur, o mokėtinos sumos sudaro 3 991 378 Eur. Be to, iš to paties balanso teismas padarė išvadą, kad bendrovė buvo nemoki jau 2023 m. gruodžio 31 d., nes tuo metu turto vertė sudarė 4 836 659 Eur, o mokėtinos sumos – 4 890 244 Eur. Tačiau šie skaičiai rodo, kad skirtumas tarp turto ir įsipareigojimų buvo labai nedidelis. 2023 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis jis sudarė vos 53 585 Eur, t. y. apie 1,1 procento visos turto vertės. 2024 m. birželio 20 d. duomenimis šis skirtumas sudarė apie 97 457 Eur, t. y. apie 2,5 procento turto vertės. Tokie dydžiai objektyviai neleidžia be papildomo tyrimo daryti kategoriškos išvados, kad bendrovė jau buvo pasiekusi tokią būseną, kuri atitinka nemokumą JANĮ prasme.

Iš teismo nutarties motyvų nematyti, kad būtų buvę nustatyta kokios konkrečios bendrovės prievolės tuo metu buvo pradelstos, kokia buvo jų apimtis, kiek laiko jos buvo nevykdomos, ar nevykdymas buvo sistemingas ir tęstinis, ar bendrovė turėjo pakankamai piniginių lėšų einamiesiems mokėjimams, ar vykdė atsiskaitymus su darbuotojais, valstybe, tiekėjais bei kitais kreditoriais, taip pat ar turėjo realiai panaudotinų gautinų sumų ir kitokio likvidaus trumpalaikio turto. Kitaip tariant, teismas nevertino pačios nemokumo būsenos turinio, o apsiribojo tik formaliu finansinės atskaitomybės rodiklių sugretinimu.

Sprendžiant dėl baldų įsigijimo sandorio iš MB „Adelė ir ko“ reikėjo vertinti ne vien išorinę mokėjimo formą, bet pirmiausia tikrąjį ūkinės operacijos ekonominį turinį, taip pat tarp bendrovės ir SUA2 egzistavusius prievolinius santykius. Ginčo baldai buvo užsakyti jo asmeninėms reikmėms, t. y. gyvenamojo namo įrengimui, o ne bendrovės veiklai. Taigi pats baldų pobūdis ir paskirtis nebuvo siejami su LUAB „Baltų tinklo prekyba“ komercine veikla. Ši aplinkybė turi savarankišką teisinę reikšmę, nes pagal buhalterinę apskaitą reglamentuojančius teisės principus ir pačią apskaitos paskirtį juridinio asmens apskaitoje gali būti registruojamas tik tas turtas, kuris priklauso juridiniam asmeniui arba kurį juridinis asmuo valdo ir naudoja savo veikloje. Bendrovės mokėjimas trečiajam asmeniui galėjo būti ne savarankiškas turto išvedimas, o bendrovės prievolės SUA2 vykdymo forma, kai skola kreditoriui dengiama sumokant jo nurodytam trečiajam asmeniui.

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 11 d. sprendime buvo vertinami trys transporto priemonių pirkimo–pardavimo sandoriai, tačiau negaliojančiomis pripažintos tik dvi sutartys – dėl automobilių Porsche Cayenne S E-Hybrid ir Toyota Corolla. Tuo tarpu reikalavimas dėl automobilio Porsche Cayenne E-Hybrid perleidimo buvo atmestas, konstatavus, kad ši transporto priemonė buvo parduota už didesnę nei rinkos vertę. Ši aplinkybė savaime paneigia prielaidą, kad visi transporto priemonių sandoriai sudarė vieningą, nuoseklią ir kryptingą bendrovės turto išvedimo schemą.

Be to, vien actio Pauliana (Pauliano ieškinys) pagrindu nuginčyto sandorio faktas dar nereiškia, kad automatiškai egzistuoja ir JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje bei 70 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai. Šių institutų paskirtis, įrodinėjimo dalykas ir taikymo prielaidos nėra tapačios. Dėl dviejų negaliojančiais pripažintų transporto priemonių sandorių buvo pritaikyta restitucija ir bendrovės naudai priteistas jų piniginis ekvivalentas – 57 650 Eur. Taigi pačios šių sandorių turtinės pasekmės buvo pašalintos civilinės teisės gynimo priemonėmis, o bendrovės turtinė padėtis šia apimtimi buvo atkurta pinigine išraiška. Teismas privalėjo atskirai motyvuoti, kodėl, nepaisant šio turto atkūrimo, būtent šie sandoriai vis tiek laikytini tyčinio bankroto požymiais.

Teismas taip pat nevertino, kad SUA2 pripažinus 79 984,66 Eur kreditoriumi tampa nebeaišku, kaip tiksliai turėtų būti suprantamas teiginys apie kreditorių teisių pažeidimą vien dėl transporto priemonių perleidimo. Jeigu bendrovės prievolė Kredito unijai buvo sumažinta SUA2 asmeninio turto sąskaita, tai kreditorių visumos padėtis negali būti vertinama vien per dviejų parduotų transporto priemonių kainų skirtumo prizmę. Reikėjo nustatyti realų balansą tarp bendrovės gautos naudos iš to, kad jos skola kredito unijai buvo padengta, ir tų neigiamų pasekmių, kurias galėjo sukelti transporto priemonių perleidimo sandoriai.

Teismo išvada, kad bendrovės atlikti piniginių lėšų pervedimai SUA2 savaime patvirtina nepagrįstą bendrovės turto išmokėjimą vadovo naudai ir kreditorių interesų pažeidimą, yra nepagrįsta, nes ji iš esmės grindžiama vien formaliu banko sąskaitų išrašų vertinimu, neanalizuojant nei šių mokėjimų ekonominio turinio, nei jų atvaizdavimo buhalterinėje apskaitoje, nei tarp bendrovės ir SUA2 egzistavusių prievolinių santykių.

Iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) išaiškinimų matyti, kad skolų nurašymas kaip beviltiškų yra galimas tik esant konkrečiam teisiniam ir dokumentiniam pagrindui. Tokį pagrindą gali sudaryti, priklausomai nuo situacijos, teismo sprendimai, vykdymo dokumentai, antstolio ar kitos kompetentingos institucijos patvirtinimas apie išieškojimo negalimumą, registro duomenys apie skolininko likvidavimą bei išregistravimą, dokumentai apie bankroto bylos iškėlimą, taip pat kiti objektyvūs duomenys, patvirtinantys, kad skolos išieškojimas realiai neįmanomas. Vien aplinkybė, kad dalis skolininkų yra Kinijoje ar kitose užsienio valstybėse, savaime nedaro tokių skolų beviltiškomis. O kreditorių sprendimas nevykdyti tolesnio išieškojimo ir pasirinkti skolų nurašymą neįrodo, kad šios skolos buvo beviltiškos ar kad jos turėjo būti laikomos neegzistuojančiu turtu jau ankstesniu laikotarpiu.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad bendrovė pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalies nuostatas jau buvo nemoki 2023 metais. Analogiškos aplinkybės buvo nustatytos ir Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 11 d. sprendime civilinėje byloje

Nr. eB2-2318-1070/2025. SUA2 , teigdamas, kad bendrovė, kurios įsipareigojimai viršijo jos turto vertę, galėjo tinkamai ir laiku vykdyti savo turtines prievoles, privalo tokias aplinkybes byloje įrodyti, tačiau to nėra padaręs.

Bendrovės finansinėje apskaitoje buvo fiksuojami neteisingi ir (ar) tikrovės neatitinkantys duomenys, kurie buvo tikslinami bendrovės bankroto procese. Bendrovės finansinėje apskaitoje buvo apskaitytos ir nenurašytos neegzistuojančios skolos (turtas) už ne mažesnę kaip 3 464 746,74 Eur sumą (3 367 721,70 Eur dydžio Vokietijos ir Kinijos įmonių skolos + 97 025,04 Eur dydžio bendra UAB „IT saugumo sprendimai“, UAB „Gevida Smart Solution“, UAB „Lanergo“ ir UAB „Aivavi“ skola), tokiu būdu iškreipiant bendrovės finansinę apskaitą ir jos rodiklius dėl turimo bendrovės turto, kurio iš tiesų nebuvo. Todėl vertinant 2023 metų bendrovės turtą, bendra turto vertė turi būti mažinama

3 464 746,74 Eur dydžio suma. Kitaip tariant, 2023 finansiniais metais bendrovės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai viršijo bendrovės turimą turtą daugiau nei 3,5 karto.

Buvęs bendrovės vadovas SUA2 nėra pateikęs ir perdavęs administratorei dalies bendrovės buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų, todėl šiuo atveju galioja contra spoliatorem taisyklė (teisinė taisyklė ir prezumpcija, reiškianti, kad viskas aiškinama nenaudai tam, kas sunaikino, paslėpė ar be objektyvios priežasties nepateikė jo žinioje esančių ir bylai reikšmingų įrodymų) ir buvusiam bendrovės vadovui SUA2 tenka pareiga paneigti tyčinio bankroto požymių egzistavimą dėl sandorių / sprendimų, susijusių su aukščiau nurodytais bendrovės debitoriais.

Atskirajame skunde SUA2 teigia, kad eidamas bendrovės vadovo pareigas ilgą laiką finansavo jos veiklą savo asmeninėmis lėšomis ir turtu, vykdė atsiskaitymus su bendrovės tiekėjais, dengė jos einamąsias veiklos sąnaudas, vykdė prievoles tretiesiems asmenims, ir kt., tačiau byloje nėra pateikęs įrodymų, galinčių patvirtinti šiuos teiginius. Vieninteliai dokumentai, kuriuos šioje dalyje kartu su atsiliepimu į bylą pateikė SUA2 yra Priedas Nr. 7, kurį sudaro 2010 m. sausio 3 d. Paskolos sutartis ir 2018 m. gruodžio 31 d. Pinigų grąžinimo kvitas / aktas Serija 01 Nr. 2018/12/31. Tačiau šie dokumentai taip pat nepatvirtina SUA2 dėstomų teiginių, nepagrindžia, nepaaiškina ir neįrodo

452 879 Eur dydžio bendrovei priklausančių piniginių lėšų išmokėjimo SUA2 pagrįstumo.

Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad byloje nagrinėjamo SUA2 veiksmai buvo atlikti bendrovei jau esant nemokiai ir buvo nukreipti ne į bendrovės finansinės padėties gerinimą ar mokumo atkūrimą, o priešingai – lėmė bendrovės turto ir lėšų sumažėjimą bei atitinkamai mažino galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Bendrovės lėšų panaudojimas asmeniniams SUA2 poreikiams, transporto priemonių perleidimas pačiam

SUA2 už reikšmingai mažesnę nei rinkos kainą, piniginių lėšų pervedimai

SUA2 bei kiti byloje nustatyti veiksmai negali būti vertinami atsietai nuo bendrovės finansinės būklės ir jos nemokumo. Šie veiksmai vertintini kaip tarpusavyje susijusių veiksmų visuma, dėl kurios buvo mažinama bendrovės turto masė ir atitinkamai kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus.

Apeliantas SUA2 atskirajame skunde iš esmės siekia iš naujo kvestionuoti civilinėje byloje Nr. e2-26408-1098/2025 įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytas aplinkybes ir paneigti šioje byloje teismo padarytas išvadas dėl ginčo baldų įsigijimo sandorio. Minėtoje civilinėje byloje teismas, išnagrinėjęs tuos pačius su 53 301 Eur vertės baldų įsigijimu susijusius faktinius duomenis, nustatė, kad bendrovė savo lėšomis sumokėjo 53 301 Eur už baldus, tačiau šių baldų bendrovė negavo, jie nebuvo apskaityti bendrovės buhalterinėje apskaitoje ir nebuvo perduoti bendrovei. Aplinkybė, kuria SUA2 grindžia esminę savo atskirojo skundo argumentacijos dalį, kad bendrovė, mokėdama už jam skirtus baldus, vykdė savo prievolę SUA2, jau buvo tiesiogiai įvertinta ankstesnėje civilinėje byloje. Teismas šios SUA2 versijos nepatvirtino.

SUA2 veiksmai nebuvo nukreipti į bendrovės kreditorių interesų pažeidimą.

Nagrinėjamu atveju ypač reikšminga tai, kad abu ginčijami automobiliai buvo parduoti ne tretiesiems asmenims, o pačiam SUA2 , kuris vienu metu veikė kaip bendrovės vadovas ir kaip transporto priemonių pirkėjas. Be to, jis pats, kaip bendrovės vadovas, turėjo galimybę priimti sprendimą dėl bendrovės turto perleidimo, nustatyti pardavimo kainą ir sudaryti sandorius su savimi kaip fiziniu asmeniu. Tokios aplinkybės negali būti vertinamos taip pat, kaip įprastas nepriklausomų rinkos dalyvių sudarytas sandoris.

Restitucijos taikymas yra sandorio pripažinimo negaliojančiu teisinė pasekmė ir savaime nepaneigia aplinkybės, kad sandorio sudarymo metu bendrovės vadovas sudarė sandorius, kuriais nemokios bendrovės turtas buvo perleistas jam pačiam už kainą, kuri, kaip nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, buvo gerokai mažesnė už rinkos vertę.

Nors SUA2 savo asmeniniu turtu įvykdė bendrovės prievolę kredito unijai „Saulėgrąža“ ir dėl to įgijo 79 984,66 Eur reikalavimo teisę į bendrovę, ši aplinkybė savaime nesuteikė jam teisės savo reikalavimą tenkinti bendrovės turto sąskaita. Juolab kad po bankroto bylos iškėlimo savo interesus jis tenkino ir kitų bendrovės kreditorių interesų sąskaita.

Atskirajame skunde nepagrįstai sutapatinamas skolos pripažinimas beviltiška Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo prasme su tinkamu gautinų sumų atvaizdavimu bendrovės finansinėje apskaitoje. Tai, kad SUA2 nurodė atlikęs veiksmus skoloms išieškoti, taip pat nepaneigia teismo išvadų. Išieškojimo veiksmų atlikimas savaime nereiškia, kad atitinkama skola turi būti apskaitoma kaip realiai atgautinas visas bendrovės turtas. Priešingai, būtent bendrovės vadovui tenka pareiga įvertinti turto realią būklę ir tai, kokia jo dalis faktiškai gali būti atgauta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties pripažinti bendrovės bankrotą tyčiniu teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Dėl rašytinių paaiškinimų

Apeliantas SUA2 2026 m. spalio 12 d. pateikė rašytinius paaiškinimus. Jų pateikimo būtinybę grindė tuo, kad Vilniaus apygardos teismas 2026 m. rugsėjo 11 d. sprendimu išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-1188-981/2026 pagal ieškovės LUAB „Baltų tinklo prekyba“ ieškinį atsakovui SUA2 dėl 452 879 Eur žalos atlyginimo, ieškinį atmetė.

Pagal CPK 323 straipsnį pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. CPK 338 straipsnyje įtvirtinta, kad atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skirsnyje numatytas išimtis. Pagal CPK 335 straipsnio 1 dalį, atskirieji skundai paduodami per 7 dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos, o pagal to paties straipsnio 2 dalį, atsiliepimai į atskiruosius skundus gali būti pateikiami pirmosios instancijos teismui per 14 dienų nuo atskirojo skundo kopijų išsiuntimo dienos.

Taigi, CPK 323, 338 straipsnių nuostatos suponuoja išvadą, kad šalies rašytiniai paaiškinimai, kuriuose nurodomi papildomi nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu (nutartimi) argumentai, arba kuriuose nurodomi papildomi atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai, negali būti priimami, kai pasibaigia įstatymų leidėjo nustatytas terminas tokiam procesiniam veiksmui atlikti. Įvertinus tai, kad apeliantas rašytinius paaiškinimus pateikė, pasibaigus atskirojo skundo padavimo terminui, jie nepriimami, kaip atskirojo skundo papildymas.

Dėl tyčinio bankroto požymių

Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

Pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šiuos požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje aiškinant minėtas įstatymo nuostatas yra nurodyta, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningo blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 26 punktas; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024, 32 punktas).

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – bendrovės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir bendrovės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į bendrovės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, bendrovė nebūtų tapusi nemokia. Jau nemoki bendrovė negali dar kartą būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios bendrovės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Dėl to, net jeigu bendrovės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai, tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį, gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu taip pat laikomi ir atvejai, kai faktiškai nemokioje bendrovėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).

Jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 34 punktas).

Rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014).

Įrodymais civilinėje byloje laikomi bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas).

Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Pažymėtina, kad civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Šis įrodinėjimo civiliniame procese ypatumas yra ne kartą pabrėžtas ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-695/2018, 52 punktas). Taigi, įrodinėjimo standartas, atsižvelgiant į civiliniame procese reikalaujamą teismo įsitikinimo laipsnį, neturi būti suabsoliutintas.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, yra ypač svarbus juridinio asmens nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius tokį faktą galima analizuoti buvusio juridinio asmens vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų bei juridinio asmens nemokumo arba ryšio tarp juridinio asmens nemokumo ir jo būklės pabloginimo egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar juridinio asmens bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1167-910/2022, 32 punktas; 2025 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-119-933/2025, 18 punktas).

Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 dalį juridinio asmens nemokumas – juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Juridinio asmens nemokumas sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: i) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą bei stabilizuoti padėtį; ii) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo įsipareigojimų kreditoriams; iii) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-22-313/2024, 29 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo faktines aplinkybes pagal byloje esančius įrodymus, tinkamai nustatė bendrovės nemokumo momentą. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad bendrovė su reikšmingais finansiniais sunkumais susidūrė jau 2023 m., nes 2023 m. gruodžio

31 d., turėjo turto už 4 836 659 Eur, o mokėtinos sumos sudarė 4 890 244 Eur.

Apeliantas nepateikė įrodymų, paneigiančių nustatytas faktines aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad faktinis bendrovės nemokumas atsirado 2023 m. gruodžio 31 d.

Apeliantas, nesutikdamas su nustatytu nemokumo momentu nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, jog skirtumas tarp turto ir įsipareigojimų buvo labai nedidelis.

2023 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis jis sudarė vos 53 585 Eur, t. y. apie 1,1 procento visos turto vertės. 2024 m. birželio 20 d. duomenimis šis skirtumas sudarė apie 97 457 Eur, t. y. apie 2,5 procento turto vertės. Tokie dydžiai, anot apelianto, objektyviai neleidžia be papildomo tyrimo daryti kategoriškos išvados, kad bendrovė jau buvo pasiekusi tokią būseną, kuri atitinka nemokumą JANĮ prasme.

Su tokiais apelianto argumentais nėra pagrindo sutikti. Nagrinėjamoje byloje apeliantas nepaneigė aplinkybės, kad bendrovės finansinėje apskaitoje buvo apskaitytos ir nenurašytos debitorinės skolos (turtas) už ne mažesnę kaip 3 464 746,74 Eur sumą (3 367 721,70 Eur dydžio Vokietijos ir Kinijos įmonių skolos + 97 025,04 Eur dydžio bendra UAB „IT saugumo sprendimai“, UAB „Gevida Smart Solution“, UAB „Lanergo“ ir UAB „Aivavi“ skola). Todėl vertinant 2023 metų bendrovės turtą, bendra turto vertė turėjo būti mažinama 3 464 746,74 Eur dydžio suma.

Apeliantas nurodytų aplinkybių neneigia, tačiau nurodo, kad jis ėmėsi aktyvių veiksmų tokioms skoloms išieškoti. Šiuo aspektu yra primintina, kad teismų praktikoje yra laikomasi griežtos pozicijos, jog debitorių įsiskolinimai – tai rizikinga trumpalaikio turto rūšis (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-466-798/2023; 2024 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-596-577/2024). Preziumuotina, kad juridinis asmuo faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išieškoti bei grąžinti bendrovei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-596-577/2024). Trumpalaikis turtas, kaip debitorių skolos, negali užtikrinti besąlygiško jo panaudojimo bendrovės įsipareigojimų mažinimui, kadangi šios lėšos yra trečiųjų asmenų disponavime ir jų grąžinimas priklauso nuo daugelio sąlygų, taigi, turtas (debitorinės skolos) turi būti eliminuotas iš bendros bendrovės turto masės (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-468-781/2020). Pripažįstama, kad skolų susigrąžinimas iš debitorių visa apimtimi praktikoje apskritai nėra dažnas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1473-407/2015; 2024 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-216-567/2024), todėl atsakovei, žinančiai apie jai keliamą bankroto bylą, neteikiant jokių įrodymų apie savo mokumą, galimybes atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į bendrovės turto sudėtį (realią vertę) (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1534-943/2015).

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad toks trumpalaikis turtas (debitorinės skolos) negali užtikrinti besąlygiško jo panaudojimo bendrovės įsipareigojimų mažinimui, t. y. turimas turtas nėra pakankamas finansiniams įsipareigojimams padengti. Tai reiškia, kad bankroto bylos iškėlimo metu bendrovės įsipareigojimai kreditoriams buvo daug didesni nei bendrovės turimo turto vertė (2023 finansiniais metais bendrovės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai viršijo bendrovės turimą turtą daugiau nei 3,5 karto). Bendrovės balanse nurodyti debitoriniai įsiskolinimai negarantuoja, kad jie iš tiesų bus bendrovei sumokėti, todėl nebuvo pagrindo atsakovės debitorinių skolų įtraukti į bendrovės turto masę. Pažymėtina, kad net ir apskaičius

3 464 746,74 Eur debitorinius įsiskolinimus bendrovės finansinėje apskaitoje, bendrovės vadovui turėjo būti aišku, jog jų realus išieškojimas gali ir neįvykti, todėl šiuo atveju turėjo būti vertinamas ne vien formalus skaičius bendrovės balanse, o ir kiti rodikliai, aktualūs vertinant tikrąją bendrovės padėtį.

Taigi, pirmosios instancijos teismas nemokumo momentą nustatė tinkamai, o atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo prieiti priešingos išvados. Apeliantas iš esmės neįrodinėjo, kad bendrovė 2023 m. gruodžio 31 d. buvo moki.

Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad visi pirmosios instancijos teismo apskųstoje nutartyje paminėti SUA2 veiksmai buvo atlikti bendrovei jau esant nemokiai ir buvo nukreipti ne į bendrovės finansinės padėties gerinimą ar mokumo atkūrimą, o priešingai, lėmė tai, kad bendrovės turtas buvo sumažintas, kas neabejotinai lėmė galimybės atsiskaityti su kreditoriais sumažinimą. Bendrovės lėšų panaudojimas asmeniniams SUA2 poreikiams, transporto priemonių perleidimas pačiam sau už reikšmingai mažesnę nei rinkos kainą, piniginių lėšų pervedimai SUA2 bei kiti byloje nustatyti veiksmai negali būti vertinami atsietai nuo bendrovės finansinės būklės ir jos nemokumo, kaip to siekia apeliantas atskirajame skunde.

Be kita ko pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas apskųstoje nutartyje rėmėsi kitų teismų konstatuotomis aplinkybėmis apie apelianto atliktus neteisėtus veiksmus, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-26408-1098/2025 (kuriame buvo įvertintos baldų pirkimo-pardavimo aplinkybės), Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. eB2-2318-1070/2025 (kuriame įvertintos transporto priemonių įsigijimo aplinkybės), Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 25 d. nutartimi civilinėje byloje bylos Nr. eB2-396-661/2026, kuria atsakovei LUAB „Baltų tinklo prekyba“ buvo iškelta bankroto byla, nustatytomis aplinkybėmis.

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.

Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Tik nustačius visas nurodytas sąlygas, yra pagrindas kitoje civilinėje (administracinėje) byloje nustatytas aplinkybes pripažinti prejudiciniais faktais. Teismas, siekdamas nagrinėjamoje byloje vadovautis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, įrodymų vertinimo procese turi analizuoti, koks yra prejudicinio fakto turinys ir kokia jo reikšmė nagrinėjamoje byloje pareikštam reikalavimui, jo tinkamam išsprendimui (tenkinimui ar atmetimui). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-969/2021, 50 punktas).

Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 17 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-26408-1098/2025 (kuriame buvo įvertintos baldų pirkimo-pardavimo aplinkybės), Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 11 d. sprendime civilinėje byloje Nr. eB2-2318-1070/2025 (kuriame įvertintos transporto priemonių įsigijimo aplinkybės), Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 25 d. nutartyje civilinėje byloje bylos Nr. eB2-396-661/2026, kuria atsakovei LUAB „Baltų tinklo prekyba“ buvo iškelta bankroto byla, nustatytos faktinės aplinkybės negali būti laikomos prejudicinėmis nagrinėjamo ginčo (dėl bankroto pripažinimo tyčiniu) kontekste, tačiau tai nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas apskritai neturėjo teisės remtis kitų teismų nustatytomis aplinkybėmis tiek, kiek tai yra reikšminga klausimui dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 17 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-26408-1098/2025 nurodyta, kad atsakovas (apeliantas) būdamas juridinio asmens vadovu, nebuvo lojalus juridiniam asmeniui bei supainiojo juridinio asmens turtą su savo turtu, neatliko būtinų veiksmų, kad įmonės turtas būtų išsaugotas ir teisės aktų nustatyta tvarka perduotas nemokumo administratorei. Atsakovo (apelianto) veiksmai prieštaravo juridinio asmens tikslams ir interesams. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas (apeliantas) pažeidė tiek CK 2.87 straipsnio 1 ir 2 dalies, tiek JANĮ 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Byloje nustačius, kad bankrutuojanti įmonė įsigijo konkretų turtą (baldus), įvertintą konkrečia 53 301 Eur pinigų suma, ir nesant dokumentų, patvirtinančių teisėtą šio turto perleidimą atsakovui SUA2 , minėtas turtas natūra privalėjo būti perduotas nemokumo administratorei. Nustačius, kad šis turtas nebuvo perduotas dėl juridinio asmens valdymo organo – atsakovo SUA2 – kaltės ir pareigų nevykdymo (neveikimo) bei nesant dokumentų, patvirtinančių bendrovės prarasto turto vertės sumažėjimą, atsakovas (apeliantas), kaip juridinio asmens valdymo organas, turi atlyginti bendrovei dėl prarasto turto atsiradusią žalą, kuri lygi prarasto turto 53 301 Eur vertei. Be kita ko teismo konstatuota, kad baldų užsakymo ir gaminimo metu bendrovė jau buvo nemoki, nes jos turto vertė buvo mažesnė už įsipareigojimus kreditoriams. Apelianto versija, kad bendrovė, mokėdama už apeliantui skirtus baldus, vykdė savo prievolę SUA2 buvo įvertinta ankstesnėje civilinėje byloje ir nepasitvirtino. Apeliantas SUA2 šios versijos neįrodė ir nagrinėjant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu.

Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 11 d. sprendime civilinėje byloje Nr. eB2-2318-1070/2025 nurodyta, kad šalių į bylą pateikti duomenys apie atsakovės turtinę padėtį 2023 m. gruodžio 31 d., 2024 m. liepos 4 d. patvirtina, kad ginčijamų transporto priemonių pirkimo-pardavimo sandorių sudarymo metu atsakovė buvo nemoki. 2024 m. vasario 2 d. automobilio Porsche Cayenne (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ) pirkimo-pardavimo sutartis ir 2024 m. vasario 6 d. automobilio Toyota Corolla (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ) pirkimo-pardavimo sutartis pažeidė atsakovės kreditorių interesus, nes šie automobiliai buvo parduoti pareiškėjui (apeliantui) tuo metu, kai atsakovė buvo nemoki, už mažesnę, nei jų vidutinė rinkos vertė, kainą. Dėl to sumažėjo atsakovės galimybė atsiskaityti su kreditoriais.

Apeliantas ne tik nepaneigė kitose bylose nustatytų aplinkybių, tačiau nepagrįstai siekia, kad jos būtų pakartotinai vertinamos nagrinėjamoje byloje bei įvertintos taip, kaip to pageidauja apeliantas, o ne taip, kaip tai buvo padaryta įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose. Pažymėtina, kad tiek nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, tiek aukščiau paminėtose bylose teismų konstatuotos faktinės aplinkybės, negali būti vertinamos atsietai nuo šioje nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų visumos.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovės įsiskolinimas valstybės biudžetui susiformavo dar 2021 metais. 2021 m. rugpjūčio 1 d. atsakovės įsiskolinimas VMI suma sudarė 18 825,48 Eur, o 2021 m. rugpjūčio 30 d. ši suma padidėjo iki 56 176,31 Eur.

Kasacinio teismo praktikoje esminiu tyčinio bankroto elementu laikomas bendrovės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo bendrovės valdymo ir bendrovės nemokumo, t. y. nustatyta, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019, 23–24 punktai). Kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje bendrovėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama bendrovės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo bendrovės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo bendrovės valdymo ir tolesnio nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas; 2025 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-178-381/2025, 66 punktas).

Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad nemokumo administratorė, patikrinusi bendrovės banko sąskaitų išrašus už trijų metų laikotarpį iki bankroto bylos atsakovei iškėlimo dienos, nustatė, jog vadovui SUA2 buvo pervesta 452 879 Eur. Nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, apeliantas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų atliktų mokėjimų pagrįstumą bei duomenis, kad nurodyta suma buvo panaudota atsakovės interesų tenkinimui.

Vien pats faktas, kad Vilniaus apygardos teismas 2026 m. rugsėjo 11 d. neįsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1188-981/2026 atmetė atsakovės ieškinį apeliantui dėl 452 879 Eur žalos atlyginimo, nesudaro pagrindo spręsti, kad apelianto veiksmai negali būti vertinami nagrinėjant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Pažymėtina, kad nemokumo administratorės ieškinys buvo atmestas dėl pačios administratorės padarytų pažeidimų perimant atsakovės finansinės apskaitos dokumentus. Tačiau pati faktinė aplinkybė, kad buvusiam vadovui apeliantui vadovui SUA2 buvo pervesta 452 879 Eur ir neįrodytas pavedimų atlikimo pagrįstumas, liko nepaneigta.

Atskirajame skundu apeliantas pinigų pervedimą bei sudarytus sandorius pateisina tuo, kad, kaip pats teigia, ilgą laiką finansavo atsakovės veiklą savo asmeninėmis lėšomis ir turtu. Nurodo, kad asmeninėmis lėšomis vykdė atsiskaitymus su bendrovės tiekėjais, dengė einamąsias veiklos sąnaudas, vykdė prievoles tretiesiems asmenims. Akcentuoja, kad mokėjimai buvo atliekami vykdant anksčiau susidariusį bendrovės finansinį įsipareigojimą vadovui SUA2, todėl tai reiškė bendrovės skolos grąžinimą jos kreditoriui. Vis tik, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pritarti tokiems skundo argumentams, kadangi jie nėra pagrįsti objektyviais rašytiniais įrodymais.

Anot apelianto, faktą, kad jis buvo pripažintas atsakovės kreditoriumi, patvirtina aplinkybės, nustatytos tame pačiame sprendime, kuriame buvo vertinami transporto priemonių sandoriai,

SUA2 buvo pripažintas turintis 79 984,66 Eur finansinį reikalavimą atsakovei. Tačiau tokį vertinimą lėmė iš dalies klaidingas įsiteisėjusio teismo sprendimo interpretavimas. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugpjūčio 11 d. sprendime civilinėje byloje Nr. eB2-2318-1070/2025 nurodyta, kad nustačius, jog Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 25 d. nutartis, kuria LUAB „Baltų tinklo prekyba“ iškelta bankroto byla, įsiteisėjo 2024 m. liepos 4 d., o tarp pareiškėjo SUA2 ir atsakovės LUAB „Baltų tinklo prekyba“ susiklostę teisiniai santykiai ir iš jų vienas kitam kildinami įsipareigojimai nėra susiję su mokesčių permoka (skirtumu), teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra JANĮ 28 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų, kurioms esant galima buvo taikyti įskaitymą bendrovės bankroto byloje. Todėl pareiškėjo (apelianto) 2024 m. liepos 30 d. pareiškimu, patikslintu 2024 m. rugsėjo 18 d. prašymu, atliktas atsakovės ir jo priešpriešinių reikalavimų pagal Paskolos sutartį ir paliktą galioti 2024 m. vasario 2 d. transporto priemonės „Porsche Cayenne“ E-Hybrid (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ) pirkimo-pardavimo sutartį įskaitymas pripažįstamas negaliojančiu kaip ir jo prievolių pagal kitas pripažintas negaliojančiomis sutartis įskaitymas į atsakovės įsipareigojimą grąžinti pareiškėjui (apeliantui) 79 984,66 Eur paskolą (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Apeliantas teisingai teigia, kad teismas pripažino, jog apeliantas jis turėjo galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę dėl

79 984,66 Eur sumos pagal paskolos sutartį, tačiau konstatavo, jog pareiškėjo (apelianto) priešpriešinis reikalavimas dėl 79 984,66 Eur sumos negalėjo būti įskaitytas į jo prievolę sumokėti atsakovei 42 500 Eur.

Paminėtame teismo procesiniame sprendime taip pat nustatyta, kad pareiškėjo (apelianto) finansinis reikalavimas kildinamas iš 79 984,66 Eur paskolos sutarties, tvirtina jo reikalavimą kaip tenkintiną antrąja eile pirmuoju etapu (JANĮ 94 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 3 dalis). Tačiau atlikęs priteistinų sumų užskaitą teismas nutarė įtraukti apeliantą SUA2 į LUAB „Baltų tinklo prekyba“ kreditorių sąrašą su 18 184,66 Eur finansiniu reikalavimu, tenkintinu antrąja eile pirmu etapu.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, viena pats faktas, kad apelianto finansinis reikalavimas 79 984,66 Eur apimtimi buvo pripažintas aukščiau paminėtoje civilinėje byloje Nr. eB2-2318-1070/2025 savaime nepaneigia apelianto atliktų neteisėtų veiksmų nei nepatvirtina, jog jam pervesta 452 879 Eur pagrįstai. Vien faktas, kad bendrovės bankroto byloje patvirtintas apelianto SUA2 finansinis reikalavimas nesudaro pagrindo išvadai, jog jis asmeninėmis lėšomis nuolat atlikinėjo atsiskaitymus už bendrovę, skirdavo asmenines lėšas bendrovės apyvartinių lėšų papildymui ir baldų įsigijimo metu bendrovė turėjo jam įsiskolinimą. Bendrovės bankroto byloje patvirtintas finansinis reikalavimas tiesiogiai susijęs su apelianto, kaip laiduotojo, atsiskaitymu su konkrečia hipotekos kreditore (kredito unija „Saulėgrąža“), kuriai buvo įkeistas apelianto butas. Nei minėtoje civilinėje byloje Nr. eB2-2318 1070/2025, nei nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra jokių įrodymų, iš kurių galima būtų spręsti, kad apeliantas 2023-2024 metais skirdavo asmenines lėšas įmonės apyvartinių lėšų papildymui ar įmonės poreikių tenkinimui.

Taigi šiuo atveju reikšminga ne tai, ar SUA2 turėjo reikalavimo teisę į bendrovę, o tai, kad būdamas atsakovės vadovu ir jos kreditoriumi jis siekė šį reikalavimą patenkinti tokiu būdu, kuris buvo pripažintas negaliojančiu ir neatitiko nemokios bendrovės bei jos kreditorių interesų. Kitaip sakant siekė išimtinai asmeninės naudos sau, kitų kreditorių sąskaita.

Taip pat savo argumentams pagrįsti apeliantas į bylą pateikė 2010 m. sausio 3 d. Paskolos sutartį ir 2018 m. gruodžio 31 d. Pinigų grąžinimo kvitą / aktą Serija 01 Nr. 2018/12/31. Šie pateikti įrodymai nepagrindžia apelianto argumentų, kad atsakovė buvo jam skolinga. Byloje nėra duomenų apie tai, kad 350 000 Eur dydžio paskola pagal aukščiau paminėtą paskolos sutartį atsakovei buvo faktiškai suteikta. Pateiktas kvitas / aktas nepatvirtina, kad paskolą už atsakovę grąžino asmeninėmis lėšomis SUA2.

Priešingai nei bandoma teigti atskirajame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ne tik į atliktus pavedimus SUA2 , bet įvertinęs ir kitus byloje esančius įrodymus bei nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes, jų visumą, susiejo juos su atsakovės finansine padėtimi, jos pokyčiu, galimybe atsiskaityti su kreditoriais ir nustatytų aplinkybių pagrindu pagrįstai nusprendė dėl JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytų tyčinio bankroto požymių.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad LUAB „Baltų tinklo prekyba“ nemokumas kilo dėl apelianto, kaip buvusio bendrovės vadovo, sąmoningo blogo valdymo ir bendrovės nenaudai sudarytų sandorių. Nagrinėjamo ginčo atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo bendrovės valdymo ir jos nemokumo, nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti LUAB „Baltų tinklo prekyba“ bankrotą tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose numatytais pagrindais.

Dėl apelianto pripažinimo atsakingu už tyčinį bankrotą

JANĮ 70 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad apeliantas buvo vienintelis bendrovės faktinis vadovas iki bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Būtent apeliantas netinkamai vykdė savo pareigas, susijusias su bendrovės valdymu. Todėl pritartina pirmosios instancijos teismas argumentams, jog apeliantas yra asmuo, kurio veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bendrovės bankrotą.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes ir nurodytus teisinius argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino teisės normas, kuriose reglamentuotas juridinio asmens bankroto pripažinimas tyčiniu. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios panaikinti atskirajame skunde nurodytais teiginiais nėra teisinio pagrindo. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina.

Kreditorė UAB „Taurus fondas“ pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame prašė iš apelianto SUA2 priteisti 1 089 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti. Pateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančius įrodymus.

CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

Nors Rekomendacijų dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024, 164 punktas).

Nagrinėjamu atveju kreditorės patirtos bylinėjimosi išlaidos viršija Rekomendacijų 7 punkte, 8.16 papunktyje nustatytą dydį, todėl kreditorės naudai iš apelianto priteisiama 1 021,68 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. rugsėjo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti kreditorei uždarajai akcinei bendrovei „Taurus fondas“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini) ) iš apelianto SUA2 (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ) 1 021,68 Eur (vieną tūkstantį dvidešimt vieną eurą 68 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.