Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens SUA1 atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 24 d. nutarties, kuria likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Artostoma“ bankrotas pripažintas tyčiniu, suinteresuoti asmenys civilinėje byloje – SUA1 , Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, E. R., A. R., uždaroji akcinė bendrovė „Ecoservice“, I. T., antstolis Rimantas Vižainiškis,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas rėmesi tik pareiškėjos ir VMI argumentais, neanalizavo suinteresuoto asmens nurodytų aplinkybių, kurias jis nurodė tiek pirmą kartą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek teikdamas rašytinius paaiškinimus. Be to, teismas įpareigojo pareiškėją pateikti konkrečius duomenis, tačiau šių duomenų nepateikimo nevertino per contra spoliatorem (prieš pažeidėją) aspektą. Be to, teismas, net ir turėdamas banko išrašus, duomenis apie dvi civilines bylas, šių duomenų nevertino ir padarė klaidingą išvadą, kad UAB „Artostoma“ nemoki buvo jau 2023 m. vasario mėnesį.

Nuspręsdamas, kad yra pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktą, teismas netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su turimu nekilnojamuoju turtu, šio turto pardavimu, skolos VMI sumokėjimu 2023 m. gruodžio 6 d., gautų pajamų bei išlaidų santykiu.

Suinteresuotas asmuo, siekdamas objektyvaus bylos išnagrinėjimo, teikė teismui 2026 m. birželio 9 d. rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad bendrovė 2023 metais turėjo turto (žemės sklypų su juose pastatytais namais, kurie buvo pardavinėjami klientams), nebuvo nemoki, todėl nebuvo pagrindo inicijuoti nemokumo proceso. Bendrovė gaudavo pajamų ne tik iš nekilnojamojo turto pardavimo, bet ir rangos veiklos. Visi duomenys apie pajamas, įplaukas, klientus, debitorius, kreditorius 2023 metais ir vėlesniu laikotarpiu yra užfiksuoti bendrovės buhalterinėje apskaitoje, pirminiuose buhalteriniuose dokumentuose, kurie yra perduoti nemokumo administratorei.

Dėl teismo išvadų, susijusiu su atsiskaitymų eilės pažeidimu nuo 2023 m. birželio 30 d. iki 2023 m. gruodžio 6 d., suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad formalus pažeidimas buvo, dėl to jis gavo administracinę nuobaudą, tačiau šis formalus pažeidimas buvo ištaisytas 2023 m. gruodžio 6 d., kai bendrovė UAB „Artostoma“ sumokėjo visą VMI reikalavimą, kurį sudarė ne tik pradelsta tuo laikotarpiu mokėtina suma, bet ir papildomai apskaičiuoti mokesčiai. 2023m. gruodžio 6 d. VMI buvo sumokėta iš viso 56 134,89 Eur. Sumokėjus šią sumą, VMI 2023 m. gruodžio 6 d. nebeturėjo piniginio reikalavimo bendrovei. Tai patvirtina VMI teiginiai, kad mokėjimo eilės pažeidimas prasidėjo 2023 m. birželio 30 d., o baigėsi 2023 m. gruodžio 6 d.

Civilinę bylą Nr. e2-1142-779/2023 baigus taikos sutartimi, bylos šalys turėjo pareigą sudaryti notarinę žemės sklypo ir namo pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Artostoma“ įsipareigojo parduoti turtą už 100 000 Eur kainą. Ši taikos sutartis buvo įvykdyta, bendrovė gavo 100 000 Eur, kuriuos panaudojo atsiskaityti su VMI ir ši 2023 m. gruodžio 6 d. neturėjo finansinio reikalavimo bendrovei. Taigi, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, 2023 m. pabaigoje bendrovė turėjo turto, kuris buvo realizuotas ir už kurį buvo atsiskaityta. Teismas šių aplinkybių neįvertino ir dėl jų nepasisakė.

VMI, nurodydama, kad viena iš mokestinių paskolų, t. y. 2022 m. gruodžio 12 d. mokestinės paskolos sutartis Nr. (23.24-08) 327-95452, buvo neįvykdyta, nepateikė teismui duomenų apie neįvykdytos mokestinės paskolos sutarties likutį. Susisteminus byloje esančius duomenis matyti, kad ši mokestinės paskolos sutartis buvo vykdoma tiek mokant einamąsias įmokas, tiek VMI įskaitant mokestines permokas. Šių aplinkybių nagrinėjimas sudaro bylos esmę ir turėtų būti vertinama iš naujo, t. y. teismas turėtų pasisakyti dėl suinteresuoto asmens nuo 2026 m. birželio 9 d. iki 2026 m. liepos 14 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodytų aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų, taip pat dėl 56 134,89 Eur sumokėjimo turinio ir padaryti teisines išvadas. Šis vertinimas būtų naujas, todėl yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo.

Teismas, spręsdamas dėl bendrovės nemokumo momento, nurodė, kad 2023 m. vasario mėnesį bendrovė turėjo turto – namą su žemės sklypu, dėl kurio vyko ginčas teisme ir kuris buvo perleistas už 100 000 Eur. Dėl to 2023 m. vasario mėnesį buvusi 4 974,12 Eur skola VMI nesudarė pagrindo inicijuoti nemokumo procesą.

Iš teismui pateiktų AB „Swedbank“ sąskaitos išrašų matyti, kad iš K. P. pagal pirkimo–pardavimo sutartį 2023 m. vasario mėnesį bendrovė gavo 179 000 Eur. Ši aplinkybė paneigia teismo argumentus, kad UAB „Artostoma“ neturėjo turto, apyvartinių lėšų, todėl laikoma nemokia nuo 2023 m. vasario mėnesio.

Iš byloje esančių banko sąskaitos išrašų matomos ir kitos gautos pajamos, pvz., 2023 m. gegužės 16 d. buvo gauta 66 000 Eur pagal rangos sutartį iš fizinio asmens, 2023 m. rugsėjo 19 d. gauta 5 000 Eur už tvoros įrengimą ir pan. Iš sąskaitos išrašų taip pat matyti, kad bendrovė teismo nustatytu nemokumo laikotarpiu gavo pajamų, pardavusi kitą tuo metu turimą nekilnojamąjį turtą: šio turto dalis buvo parduota A. B., kuris 2023 m. gegužės 15 d. sumokėjo kainą ir su kuriuo buvo sudaryta 2023 m. gegužės 16 d. notarinė sutartis Nr. 5784. I. D. 2023 m. rugsėjo 19 d. sumokėjo už jai 2023 m. rugsėjo 19 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 10098 perleistą žemės sklypo dalį. Suinteresuotas asmuo visus bendrovės dokumentus perdavė nemokumo administratoriui, todėl šis turi ne tik banko sąskaitos išrašus, bet ir banko operacijas patvirtinančius dokumentus, kurių neteikia teismui, nors teismas nutartimi buvo įpareigojęs tai padaryti.

Administracinio nusižengimo byloje buvo vertinama tik formali pažeidimo sudėtis, t. y. ar buvo pirmosios eilės kreditorių, jeigu taip, tai kada jie įgijo pirmenybę patenkinti reikalavimus ir kada jų atžvilgiu baigėsi pažeidimas. Administracinio nusižengimo byloje Nr. A6-2-604/2025 teismas nustatė, kad pažeidimas prasidėjo 2023 m. birželio 30 d. ir baigėsi 2023 m. gruodžio 6 d.

Teismas 2026 m. liepos 24 d. nutartyje pažymėjo, kad, nepaisant to, jog visi dokumentai yra perduoti nemokumo administratoriui, visgi suinteresuotas asmuo neįvykdė įrodinėjimo pareigos ir nepateikė teismui duomenų apie buvusius kontrahentus. Tačiau teismas suinteresuotam asmeniui, priešingai nei kitiems civilinio proceso dalyviams, tokios pareigos nenustatė, todėl suinteresuotas asmuo neturėjo galimybės nei numanyti, kad teismui tokios aplinkybės gali būti svarbios, nei dėl jų pasisakyti.

UAB „Artostoma“ vykdė ir maitinimo (kavinių) veiklą, todėl teismo nurodytu laikotarpiu buvo iš viso 9 darbuotojai, iš jų 3 užsiėmė statybų veikla, 6 – kavinės personalas. Nutraukus kavinės veiklą, liko tik 3 darbuotojai, kurie dirbo statybų srityje. 2023 m. spalio mėnesį iš darbo išėjo vienas darbuotojas, liko du. 2024 m. birželio mėnesį liko vienas darbuotojas – vadovas, nes buvo aišku, kad bendrovė nebegali vykdyti veiklos.

Teismo nurodyti atsiskaitymai su kreditoriais įrodo ne siekį pažeisti įstatyme numatytą mokėjimų eiliškumą ir apriboti visų ar tam tikrų kreditorių galimybes išsiieškoti skolas, tačiau siekį iš dalies sumažinti skolas visiems kreditoriams ir taip bent iš dalies įvykdyti prievoles. Tokie suinteresuoto asmens veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip siekis visiškai sužlugdyti bendrovę.

Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-92-1151/2024 aktuali tuo, kad nurodytoje byloje ieškovai pareiškė reikalavimus, kylančius iš preliminarios sutarties, kuri buvo pasibaigusi, pagal šią sutartį pirkėjams buvo ne tik grąžintas avansas, bet ir sumokėta bauda. Dėl to suinteresuotas asmuo pagrįstai tikėjosi, kad UAB „Artostoma“ yra atsiskaičiusi su pirkėjais. Tačiau, praėjus pusei metų, buvo gautas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas 2024 m. kovo 15 d. sprendimu buvo priteisęs 10 000 Eur nuostoliams atlyginti. Tokia suma nebuvo grėsmingas signalas, kad būtina skelbti bendrovės bankrotą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas 2024 m. birželio 26 d. nutartimi pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovams priteisė 56 500 Eur nuostolių atlyginimą bei procesines palūkanas. Būtent dėl to, kad nurodytoje civilinėje byloje iš bendrovės buvo priteista iš viso beveik 70 000 Eur, suinteresuotas asmuo neturėjo daugiau galimybių dar bandyti gelbėti bendrovę, todėl buvo inicijuotas nemokumo procesas.

Teismas nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas. Teismas nesiaiškino, už kokias konkrečias paslaugas buvo sumokėta, į bylą nepateikta sumokėjimą už advokato paslaugas patvirtinančių dokumentų, todėl negalima įvertinti šių išlaidų pagrįstumo ir realumo.

Apeliantas bendrovės mokumą taip pat grindžia aplinkybe, kad 2023 m. vasario 23 d. ir 2023 m. kovo 7 d. už Gamyklos g. 9 esantį nekilnojamąjį turtą bendrovė gavo iš viso 179 000 Eur. Tačiau vien reikšmingų įplaukų gavimas savaime nepatvirtina bendrovės mokumo. Vertinant mokumą reikšminga ne tik gautų lėšų suma, bet ir bendrovės turimų finansinių prievolių apimtis.

Teismo nustatytą vėliausią nemokumo momentą papildomai pagrindžia 2023 m. balandžio 3 d. skolos padengimo sutarties sudarymo aplinkybės. Šia sutartimi bendrovė, dengdama skolą vieninteliam akcininkui A. S., perleido jam septynis nekilnojamojo turto objektus. VMI operatyvaus patikrinimo pažymoje nustatyta, kad sutartimi perduotas nekilnojamasis turtas įvertintas 66 000 Eur, nors pagal 2023 metų valstybės įmonės Registrų centro duomenis vidutinių rinkos verčių suma – 88 550 Eur. Taigi, bendrovės nekilnojamasis turtas susijusiam asmeniui perduotas už 22 550 Eur mažesnę bendrą vertę. Be to, šis sandoris nebuvo laiku deklaruotas 2023 m. balandžio mėn. PVM deklaracijoje ir i.SAF registre. Tik VMI operatyvaus patikrinimo metu bendrovė patikslino deklaraciją, papildomai deklaravo 55 885 Eur PVM apmokestinamųjų pajamų ir 11 465 Eur pardavimo PVM. Šios aplinkybės patvirtina ne tik reikšmingą bendrovės turto sumažėjimą, bet ir netinkamą su sandoriu susijusių mokestinių pareigų vykdymą.

Net ir realizavus bendrovės turėtą nekilnojamąjį turtą, gavus reikšmingas pinigų sumas bei jomis atsiskaičius su atskirais, apelianto pasirinktais, kreditoriais, bendrovė savo veiklos iš esmės neatkūrė, jos finansinė padėtis toliau blogėjo, įsipareigojimai didėjo ir bendrovei buvo iškelta bankroto byla. Taigi, vien atskirų kreditorių reikalavimų padengimas iš vėliau gautų pajamų nepaneigia teismo išvados, kad 2023 m. vasario mėn. bendrovės sunkumai atsiskaitant su kreditoriais jau buvo akivaizdžiai sisteminiai, o faktiškai nemoki bendrovė buvo vėliausiai 2023 m. balandžio mėn.

Bendrovės banko sąskaitos išrašas taip pat patvirtina, kad 2023 m. gruodžio 5 d. bendrovei gavus 100 000 Eur už nekilnojamąjį turtą, tą pačią dieną 30 000 Eur buvo pervesta akcininkui A. S. kaip paskolos grąžinimas, 2023 m. gruodžio 6 d. pervesta dar 2 000 Eur kaip skolos grąžinimas, 9 400 Eur pervesta UAB „Rudupis“. Šios operacijos atliktos prieš 56 134,89 Eur nurašymą VMI naudai per PLAIS ir papildomai patvirtina pasirinktinį disponavimą bendrovės lėšomis.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Šios taisyklės taikomos ir nagrinėjant bylas pagal atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis).

Apeliacijos objektas yra Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 24 d. nutartis, kuria LUAB „Artostoma“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Apeliacinės instancijos teismas patikrina šios nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, t. y. pagal atskirajame skunde nurodytus faktinius ir teisinius argumentus. Šioje byloje nenustatyta CPK 329 straipsnyje įtvirtintų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirajame skunde ir atsiliepime į jį nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.

Dėl bendrovės nemokumo momento

Teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad, sprendžiant dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, ypač svarbus bendrovės nemokumo momento nustatymas, nes tik nustačius tokį faktą galima analizuoti buvusio bendrovės vadovo veiksmus ir nustatyti priežastinio ryšio tarp šių veiksmų bei bendrovės nemokumo arba ryšio tarp bendrovės nemokumo ir jos būklės pabloginimo (ne)egzistavimą, taip pat tuo remiantis padaryti pagrįstas išvadas, ar bendrovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-119-933/2025; 2025 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-365-934/2025).

Pagal JANĮ 2 straipsnio 7 punktą juridinio asmens nemokumas – tai juridinio asmens būsena, kai juridinis asmuo laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba juridinio asmens įsipareigojimai viršija jo turto vertę. Vadinasi, nemokumo būsenai konstatuoti yra būtina bent viena iš nurodytų sąlygų: 1) negalėjimas laiku įvykdyti turtinių prievolių (likvidumo testas); 2) juridinio asmens įsipareigojimai viršija turimo turto vertę (balanso testas). Įstatyme įtvirtinti alternatyvūs juridinio asmens nemokumo nustatymo kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-95-1249/2026, 43 punktas).

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad alternatyvus balanso ir likvidumo testų taikymas nereiškia, kad bet kuris iš jų gali būti taikomas formaliai. Draudimas šiuos testus taikyti formaliai atsispindi tiek JANĮ aiškinamajame rašte, tiek teisės doktrinoje. Pavyzdžiui, JANĮ aiškinamajame rašte nurodyta, kad, keliant juridinio asmens bankroto bylą, turėtų būti nustatoma reali į balansą įrašyto turto vertė, o juridinio asmens balanso duomenimis apie turtą ir jo vertę būtų galima remtis tik tuo atveju, kai nekyla abejonių dėl balanso duomenų patikimumo. Doktrinoje aiškinant likvidumo testą pažymima, kad vien tai, jog įmonė nevykdo (netinkamai vykdo) prievolių, neturi būti pagrindas nemokumo procesui inicijuoti, nes skolininko kontrahentai, visų pirma, turėtų rinktis kitus teisėtus prievolinių teisių gynybos būdus (pavyzdžiui, kreiptis į teismą dėl prievolės nevykdymo ir pan.) (Jokubauskas, R. Juridinių asmenų nemokumo procesas. Monografija. Ksiegarnia Akademicka, 2021, p. 93).

Pagal kasacinio teismo praktiką juridinio asmens nemokumo būsena yra siejama su ilgalaikiais ir rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo, priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūras. Rimtiems finansiniams sunkumams, kaip nemokumo būsenos pagrindui, konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir (ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų – turi būti nustatytas tokių atvejų pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019, 47 punktas). Negalėjimas laiku įvykdyti prievolių neturėtų būti vertinamas atsietai nuo nemokumo instituto tikslų ir paskirties, nevertinant įsipareigojimų nevykdymo sistemiškumo, pradelstų įsipareigojimų dydžio, struktūros ar kitų konkrečiu atveju pripažintinų reikšmingomis aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-95-1249/2026, 44 punktas).

Nagrinėjamoje byloje LUAB „Artostoma“ nemokumo administratorė, remdamasi balanso testu, teigė, kad bendrovė nemokia tapo vėliausiai 2023 m. pabaigoje, nes pagal finansinės atskaitomybės duomenis 2023 m. gruodžio 31 d. bendrovės įsipareigojimai (137 935 Eur) gerokai viršijo turimo turto vertę (900 Eur), nuosavas kapitalas buvo neigiamas (-137 035 Eur), bendrovė patyrė 226 880 Eur nuostolį. Suinteresuotas asmuo įrodinėjo, kad 2023 metais bendrovė vykdė veiklą, o bankroto situaciją nulėmė teisminio ginčo su kreditoriais A. R. ir E. R. baigtis, kai Vilniaus apygardos teismas 2024 m. birželio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-92-1151/2024 šiems kreditoriams iš bendrovės priteisė 56 500 Eur nuostolių atlyginimą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas, iš viso – apie 70 000 Eur.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis likvidumo testu, priėjo prie išvados, kad LUAB „Artostoma“ nemoki tapo vėliausiai 2023 m. balandžio mėnesį. Šią išvadą teismas grindė tuo, kad bendrovė jau 2022 metais neturėjo pakankamai apyvartinių lėšų veiklai vykdyti; iš kreditorės I. T. gauta 15 000 Eur paskola jai negrąžinta nuo 2021 m. lapkričio 8 d.; bendrovės akcininkas A. S. 2022–2023 metais periodiškai į bendrovės sąskaitą pervedinėjo kaip paskolą pinigus, kurie buvo naudojami apyvartinėms lėšoms (iš viso – 346 300 Eur); su šiuo akcininku 2023 m. balandžio 3 d. buvo sudaryta skolos padengimo sutartis, pagal kurią bendrovė, dengdama dalį 300 000 Eur skolos akcininkui, perleido didelę dalį bendrovės turimo nekilnojamojo turto, tačiau ir po nurodyto sandorio sudarymo akcininkui liko skolinga 249 000 Eur. Remdamasis šiais bylos duomenimis, teismas konstatavo, kad bendrovės finansiniai sunkumai, atsiskaitant su kreditoriais, jau 2023 m. vasario mėnesį įgijo akivaizdžiai sisteminį pobūdį, gautos paskolos nepadėjo atkurti bendrovės mokumo, o 2023 m. balandžio 3 d. sudarius skolos padengimo bendrovės nekilnojamuoju turtu sutartį bendrovėje iš esmės neliko likvidaus nekilnojamojo turto, todėl vėliausiai 2023 m. balandžio mėnesį bendrovės finansinė situacija atitiko JANĮ 2 straipsnio 7 dalyje pateiktą nemokumo apibrėžtį (apskųstos nutarties 41–42 punktai).

Atskirajame skunde apeliantas nesutinka su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais ir teigia, kad teismo išvados prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįsta apelianto poziciją, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bendrovės nemokumo momentą, nepakankamai išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylos duomenis, nenustatė aplinkybių, reikšmingų sprendžiant dėl kuo tikslesnio nemokumo momento.

Pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ir nevertino bendrovės turimo turto ir įsipareigojimų santykio 2023 m. vasario, balandžio mėnesiais, o akivaizdžiai sisteminio pobūdžio finansinius sunkumus ir negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais konstatavo neištyręs, kokie konkretūs įsipareigojimai kreditoriams ir kokia apimtimi buvo neįvykdyti 2023 m. vasario, balandžio mėnesiais, be to, ar bendrovė neturėjo realių galimybių juos įvykdyti ir neįvykdė. Teismas pažymėjo, kad pagal 2022 m. gruodžio 12 d. mokestinės paskolos sutartį 19 985,83 Eur mokestinės prievolės įvykdymas buvo išdėstytas iki 2023 m. birželio mėnesio, ši paskolos sutartis buvo nutraukta, nes buvo iš dalies neatsiskaityta. Tačiau pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į faktą, kad sprendimas nutraukti įvardytą mokestinės paskolos sutartį buvo priimtas 2023 m. lapkričio 29 d., likusi nesumokėta suma buvo 2 925,49 Eur (Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 23 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-171-365/2025 nustatytos ir konstatuotos faktinės aplinkybės, 12 punktas). Šie duomenys rodo, kad mokestinės paskolos sutartis buvo vykdoma, todėl pagrindo konstatuoti, kad su VMI jau 2023 m. balandžio mėnesį sistemingai buvo neatsiskaitoma, nėra. Be to, suinteresuotas asmuo pirmosios instancijos teismui 2026 m. liepos 14 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose išdėstė nurodytos mokestinės paskolos vykdymo aplinkybes, teigdamas, kad ši sutartis buvo įvykdyta, kai VMI įskaitė mokesčių permoką. Suinteresuoto asmens nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nebuvo ištirti ir įvertinti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pati VMI savo teisių pažeidimą, nesilaikant atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo, nurodo kaip prasidėjusį 2023 m. birželio mėnesį.

Iš civilinėje byloje esančių bendrovės banko sąskaitų išrašų matyti, kad 2023 metais sąskaitose vyko pinigų judėjimas – buvo gaunamas atsiskaitymas už parduotus nekilnojamojo turto objektus, atliktus darbus (2023 m. vasario mėnesį už perleistą nekilnojamąjį turtą gauta 179 000 Eur, gegužės mėnesį gauta 66 000 Eur pagal rangos sutartį, rugsėjo mėnesį – 5 000 Eur už tvoros įrengimą, gautos kitos pajamos už perleistą nekilnojamąjį turtą). Taip pat buvo atsiskaitoma su kreditoriais (tiekėjais UAB „Šilputa“, UAB „Literna“ ir kt.). Iš LUAB „Artostoma“ bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sąrašo matyti, kad didžioji dalis kreditorių finansinių reikalavimų susiformavo 2024, 2025 metais, išskyrus I. T. finansinį reikalavimą dėl paskolos ir palūkanų (15 000 Eur + 7 222,50 Eur), kurio įvykdymo terminas suėjo 2021 m. lapkričio 8 d. Kreditorių E. R. ir A. R. finansinis reikalavimas (62 462,71 Eur + 9 335,20 Eur) susiformavo 2024 m. birželio 27 d., skola VSDFV Vilniaus skyriui – už 2025 m. I ketvirtį, antstolio reikalavimas sudarė 2025 metais, VMI finansinis reikalavimas (59 577,30 Eur + 7 268,10 Eur) kildinamas iš įvairių mokestinių laikotarpių nuo 2022 m. gruodžio mėnesio.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad bendrovė neturėjo apyvartinių lėšų veiklai vykdyti. Tačiau apyvartinių lėšų trūkumas savaime nereiškia nemokumo situacijos. Bendrovės akcininkas A. S. iki 2023 m. balandžio mėnesio finansavo bendrovę. Tai suteikia pagrindą vertinti, kad bendrovės akcininkas matė veiklos perspektyvų. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad bendrovė 2023 m. balandžio mėnesį sistemingai neatsiskaitydavo su kreditoriais, grindė iš esmės tik netinkamu prievolių I. T. ir VMI vykdymu, tačiau nevertino aplinkybių, jog bendrovė gavo pajamų, atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais, o didžioji bankroto byloje patvirtintų finansinių reikalavimų dalis susidarė 2024 metais. Iš AS „Citadele“ banko sąskaitos išrašo matyti, kad 2023 metais į bendrovės sąskaitą buvo gauta 233 705,39 Eur įplaukų ir patirta 230 808,28 Eur išlaidų. Iš AB „Swedbank“ banko sąskaitos išrašo matyti, kad buvo gauta 394 369,72 Eur įplaukų ir patirta 393 560,40 Eur išlaidų (DOK-84307 priedai). Atsiskaitymai su tiekėjais aktyviai vyko iki 2023 m. spalio mėnesio. Esant tokiems bylos duomenims pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2023 m. balandžio mėnesį LUAB „Artostoma“ buvo akivaizdžiai nemoki, nes sistemingai neatsiskaitinėjo su kreditoriais, t. y. negalėjo laiku vykdyti turtinių prievolių, stokoja faktinio ir teisinio pagrįstumo.

Proceso pirmosios instancijos teisme metu nebuvo išsiaiškinta, ar po 2023 m. balandžio 3 d., kai bendrovės nekilnojamojo turto dalis buvo perleista bendrovės akcininkui, taip padengiant iš jo gautos paskolos dalį, bendrovė tęsė veiklą, gavo naujų užsakymų, t. y. turėjo realių veiklos perspektyvų, ar tik realizavo jau pastatytus nekilnojamojo turto objektus, siekdama atsiskaityti su pasirinktais kreditoriais, o veiklą užbaigti bankrotu.

Apeliacinės instancijos teismo įvertinimu, bendrovė 2023 metais neabejotinai susidūrė su finansiniais sunkumais ir jos sugeneruotų pajamų nepakako finansiniams įsipareigojimams laiku įvykdyti, tačiau byloje nėra pakankamai duomenų išvadai, kad jau 2023 m. balandžio mėnesį bendrovė buvo akivaizdžiai nemoki (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Nurodytu laikotarpiu bendrovė, nepaisant akcininkui 2023 m. balandžio 3 d. perleistos nekilnojamojo turto dalies, turėjo kito nekilnojamojo turto, vykdė rangos darbus, atsiskaitinėjo su kreditoriais. Jau nurodyta, kad, bylos duomenimis, atsiskaitymai su tiekėjais aktyviai vyko iki 2023 m. spalio mėnesio (šios nutarties 23 punktas). Esant tokiems bylos duomenims, neišsiaiškinus bendrovės veiklos 2023 metais aplinkybių, nesurinkus papildomų duomenų, pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2023 m. balandžio mėnesį LUAB „Artostoma“ buvo nemoki, negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta.

Kita vertus, atsižvelgus į pačios bendrovės sudarytus 2023 metų bendrovės finansinius dokumentus, įvertinus tai, kad byloje nėra duomenų apie 2024 metais bendrovės realiai vykdytą veiklą, gautas pajamas, nėra pagrindo pripažinti pagrįsta apelianto (suinteresuoto asmens) poziciją, kad bendrovės bankrotą nulėmė teisminio ginčo su kreditoriais A. R. ir E. R. baigtis, priėmus Vilniaus apygardos teismo 2024 m. birželio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-92-1151/2024. Išanalizavus byloje esančius duomenis, yra akivaizdu, kad 2023 m. gruodžio 31 d. bendrovė buvo faktiškai nemoki tiek pagal balanso, tiek likvidumo testus.

Iš bendrovės finansinių ataskaitų matyti, kad 2023 metų pabaigoje jau buvo perleistas visas reikšmingas bendrovei priklausęs turtas, tačiau kreditorių finansiniai reikalavimai liko nepadengti. Vėliau kreditorių finansiniai reikalavimai didėjo – dėl patikslintų deklaracijų išaugo mokėtina skola VMI, teismo sprendimu buvo priteistas nuostolių atlyginimas E. R. ir A. R.. 2024 metais į bendrovės sąskaitas negauta jokių įplaukų. Pagal byloje esančius valstybės įmonei Registrų centrui bendrovės pateiktus finansinės atskaitomybės duomenis 2023 m. gruodžio 31 d. bendrovės įsipareigojimai (137 935 Eur) daug viršijo turimo turto vertę (900 Eur), bendrovė patyrė 226 880 Eur nuostolį. Bendrovės Didžiojoje knygoje nurodyta, kad 2023 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo 7 155,08 Eur materialiojo ilgalaikio turto, 124 765,47 Eur trumpalaikio turto, o mokėtinos sumos buvo 313 482,68 Eur. Proceso pirmosios instancijos teisme metu šių įrodymų prieštaravimai nebuvo pašalinti, neišsiaiškinta, dėl kokių priežasčių ir nuo kada 2023 metais ėmė augti įsipareigojimai kreditoriams ir nuo kada jie sistemingai pradėti nevykdyti.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad, siekiant nustatyti kiek galima tikslesnį nemokumo momentą, kuris sprendžiant bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą yra itin reikšmingas, būtina papildomai aiškintis bendrovės veiklos 2023 metais aplinkybes, pasiūlant šalims pateikti papildomų įrodymų (CPK 179 straipsnio 1 dalis).

Dėl sąlygų juridinio asmens bankrotą pripažinti tyčiniu

Pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo (veikimu ir (ar) neveikimu) ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, kai tapo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus.

JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, priimdamas nutartį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, be kita ko, gali atsižvelgti į šioje dalyje nurodytus požymius: 1) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi juridiniam asmeniui sprendimai; 2) turtas buvo parduotas mažesne negu rinkos kaina, turtas perleistas neatlygintinai, atsiskaitymas už turtą atidėtas juridiniam asmeniui ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su juridiniu asmeniu atsiskaityta veiklos nevykdančių juridinių asmenų ir (arba) juridinių asmenų, nepateikusių Juridinių asmenų registro tvarkytojui finansinių ataskaitų rinkinių, akcijomis; 3) kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į juridinio asmens skolininko turtą buvo apribotos arba panaikintos, nes juridinio asmens atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą; 4) juridinio asmens buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ar aplaidžiai, Juridinių asmenų registro tvarkytojui nepateikti ar pateikti neteisingi finansinių ataskaitų rinkiniai ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas mokesčių mokėjimo vengimas; 5) veikla ir (ar) turtas buvo perkelti į kitą juridinį asmenį, kai finansiniai įsipareigojimai ar jų dalis liko veiklą ir (ar) turtą perdavusiame juridiniame asmenyje. Teismas, pripažinęs bankrotą tyčiniu, ta pačia nutartimi nustato asmenį (asmenis), kurio (kurių) veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą (JANĮ 70 straipsnio 3 dalis).

Teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatyti požymiai taikytini tik esant bent vienai privalomai JANĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytai sąlygai. Vadinasi, vien JANĮ 70 straipsnio 2 dalyje numatytų požymių nustatymas nėra pakankamas tyčiniam bankrotui konstatuoti, jeigu nėra pagrindo manyti, kad juridinio asmens nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo jo valdymo ir (ar) juridinio asmens vardu sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 26 punktas; 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024, 32 punktas).

JANĮ 70 straipsnyje įtvirtintas tyčinio bankroto teisinis reglamentavimas iš esmės atitinka šio instituto teisinį reglamentavimą galiojusiame Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) ir jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, todėl apeliacinis teismas nagrinėjamoje byloje vadovaujasi ir kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais dėl ĮBĮ normų taikymo.

Kasacinio teismo yra nurodyta, kad aiškinantis, ar įmonė prie bankroto nebuvo privesta tyčia, reikia visų bylos aplinkybių kontekste nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o nustačius aplinkybę, jog įmonė faktiškai buvo nemoki, patikrinti, ar tolesnė tokios įmonės veikla nebuvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016, 30 punktas; 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017, 15 punktas).

Kasacinio teismo yra pabrėžta, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki įmonė negali dar kartą būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau bloginama. Dėl to, net jeigu įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai, tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį, gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu taip pat laikomi ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).

Jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas; 2024 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-823/2024, 34 punktas).

Nagrinėjamu atveju LUAB „Artostoma“ nemokumo administratorė pareiškimą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu grindė JANĮ 70 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 1–4 punktuose įtvirtintais tyčinio bankroto požymiais. Nemokumo administratorė teigė, kad: 2023 m. balandžio 3 d. skolos padengimo sutartis, 2023 m. vasario 2 d., 2023 m. vasario 21 d., 2023 m. balandžio 4 d. automobilių pirkimo–pardavimo sutartys buvo bendrovei ekonomiškai nenaudingi sandoriai, bendrovės turtas perleistas mažesne nei rinkos kaina, be to, lėšos, gautos už parduotus automobilius, neįneštos į bendrovės kasą; VMI atlikti patikrinimai patvirtina, kad bendrovės buhalterinė apskaita tvarkyta netinkamai, finansinės atskaitomybės dokumentuose, Didžiojoje knygoje pateikti klaidingi duomenys; atsiskaitymas su kreditoriais vyko pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą – tai nustatyta įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais administracinio nusižengimo byloje; nepaisant bendrovės nemokumo, buvęs vadovas nenutraukė bendrovės veiklos, nesiėmė priemonių mokumui atkurti, neinicijavo nemokumo proceso, dėl to vien nuo 2023 m. pabaigos iki 2024 m. spalio 31 d. bendrovės nuostoliai išaugo nuo 127 106 Eur iki 226 880 Eur, o įsipareigojimai padidėjo nuo 137 935 Eur iki 354 886 Eur.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, priėjo prie išvados, kad yra pagrindas bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 3 punktą. Teismas rėmėsi tuo, kad suinteresuotas asmuo (apeliantas) nuo 2023 m. balandžio 3 d., neinicijuodamas bendrovės nemokumo proceso, sąmoningai blogai valdė bendrovę, nes žinodamas (turėdamas žinoti) tikrąją bendrovės padėtį, veiklos perspektyvas, negalėjo nesuprasti, kad bendrovės skolos auga, o atsiskaityti su visais kreditoriais nėra pakankamai turto ir pajamų, CK 6.930¹ straipsnyje nustatytu atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo pažeidimu buvo sąmoningai ir kryptingai siekiama nemokios bendrovės būklės pablogėjimo, kartu esmingai pažeidžiant kreditorių teises. Teismas konstatavo, kad yra priežastinis ryšys tarp tyčinio blogo bendrovės valdymo ir tolesnio nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo.

Dėl bendrovės vadovo pareigos laiku inicijuoti bendrovės bankroto procesą nevykdymo, kaip tyčinio bankroto požymio

Teismų praktikoje pažymėta, kad JANĮ atskirai nėra įtvirtinta, jog įstatymo nustatytos pareigos inicijuoti nemokumo bylą nevykdymas yra vienas iš tyčinio bankroto požymių. Kita vertus, nurodytos imperatyvios pareigos, numatytos JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte, nevykdymas patenka į juridinio asmens netinkamo valdymo (neveikimu) apibrėžtį, todėl, jeigu aptariama pareiga nevykdoma sąmoningai, žinant, jog tokiu neveikimu pažeidžiamos nemokaus juridinio asmens, jo kreditorių teisės ir (arba) teisėti interesai, bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu JANĮ 70 straipsnio 1 dalies pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-999-450/2023, 39 punktas; 2024 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-869-450/2024, 42 punktas; 2025 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-985-934/2025, 52 punktas).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui priėjus prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas bendrovės nemokumo momentą (2023 m. balandžio mėnesį) nustatė išsamiai ir visapusiškai neištyręs ir neįvertinęs bendrovės veiklos 2023 metais aplinkybių, nepasiūlęs šalims pateikti papildomų duomenų, nėra galimybės apeliacine tvarka įvertinti, nuo kada bendrovės vadovas įgijo pareigą inicijuoti nemokios bendrovės bankroto procesą ir ar šią pareigą delsė įvykdyti sąmoningai. Ar apeliantas pažeidė įvardytą pareigą ir ar šios pareigos pažeidimas suponuoja pakankamą pagrindą nuspręsti dėl bendrovės tyčinio bankroto, gali būti įvertinta kiek galima tiksliau nustačius bendrovės faktinio nemokumo momentą ir priežastis, dėl kurių bendrovės bankroto byla inicijuota tik 2024 m. lapkričio mėnesį.

Dėl JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs bylos duomenis, priėjo prie išvados, kad nuo 2023 m. balandžio mėnesio bendrovėje atsiskaitymai buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, tai patvirtina tiek kreditorių reikalavimų (tarp jų – dėl nesumokėtų mokesčių valstybei) formavimosi eiliškumas, tiek įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais administracinio nusižengimo byloje nustatytos aplinkybės. Teismas pabrėžė, kad nuo 2023 m. vasario 21 d. iki 2023 m. balandžio 4 d. buvo parduotas likvidus bendrovės turtas (automobiliai), 2023 m. balandžio 3 d. skolos padengimo sandoriu bendrovės akcininkui perleista reikšminga bendrovės nekilnojamojo turto dalis, nors LUAB „Artostoma“ jau turėjo skolas VMI (nuo 2022 m. lapkričio 28 d.), I. T. (nuo 2021 m. lapkričio 9 d.). Be to, pirmosios instancijos teismo įvertinimu, bendrovės vadovas SUA1 nuo 2023 m. vasario mėnesio kryptingai siekė bankroto, nes tuo metu jau žinojo apie iškeltą bylą, kurioje buvo siekiama iš bendrovės prisiteisti nuostolių atlyginimą.

Apeliantas atskirajame skunde su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir teigia, kad teismas bylą šiuo aspektu išnagrinėjo neišsamiai. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies pritaria apelianto pozicijai.

Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.930¹ straipsnio tikslus, yra nurodęs, kad šioje teisės normoje nustatyta privaloma mokėjimų eiliškumo tvarka yra skirta įmonėms, patiriančioms laikinų finansinių sunkumų – neturinčioms pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti; CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintu reguliavimu siekiama užtikrinti finansinę drausmę ir apsaugoti pirmesnėje eilėje esančių kreditorių teisę lėšas gauti anksčiau už paskesnėje eilėje esančius kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-278-469/2019).

Tam, kad būtų pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktą, būtina šių sąlygų visuma: pirma, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017; Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-61-933/2024, 71 punktas). Antra, turi būti nustatyta, kad skolininkas atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardyti aptariamoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Vertinant, ar mokėjimai buvo atlikti nepažeidžiant įstatymo nustatyto mokėjimų eiliškumo, neturi reikšmės aplinkybė, kokia buvo kiekvieno iš kreditorių reikalavimų dalies tenkinimo proporcija pagal jų turimus reikalavimus per tam tikrą laikotarpį ir jos palyginimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-504-1075/2018, 42 punktas).

Atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017).

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsiskaitymų eiliškumo pagal CK 6.930¹ straipsnį pažeidimo faktas yra nustatytas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2025 m. gegužės 23 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-171-365/2025. Ši nutartis palikta nepakeista Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2026 m. sausio 27 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-2-387/2026. Kasacinis teismas, be kita ko, konstatavo, kad UAB „Artostoma“ turėjo mokestinę nepriemoką dar pateikus pirminę 2022 m. spalio mėnesio PVM deklaraciją, todėl patikslintų PVM deklaracijų pateikimas turėjo įtakos tik mokestinės nepriemokos dydžiui, bet nekeičia paties fakto, kad tuo metu, kai buvo atsiskaitoma su žemesnės eilės kreditoriais, UAB „Artostoma“ turėjo neįvykdytų kreditorių reikalavimų, priklausančių aukštesnės eilės kreditorei – VMI.

Kita vertus, jau nurodyta, kad vien atsiskaitymų eiliškumo pagal CK 6.930¹ straipsnį pažeidimo nustatymas nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog šiuo pažeidimu tyčia siekta bendrovės bankroto. Įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia rimtas teisines pasekmes už tyčinį bankrotą atsakingiems asmenims, todėl tyčinio bankroto byloje itin svarbu nustatyti atsiskaitymo eiliškumo pažeidimo mastą, be kita ko, įvertinant, kokių tikslų, suteikiant pirmenybę kitiems kreditoriams, buvo siekta. Tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo ir dėl jų nepasisakė.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, buvo atsiskaitoma ne tik su paskolas suteikusiu bendrovės akcininku, tačiau ir su tiekėjais, kitais kreditoriais. Tokie duomenys nebuvo išnagrinėti ir įvertinti. Pripažįstami pagrįstais atskirojo skundo argumentai, kad šiuo aspektu svarbi ir VMI finansinio reikalavimo kaita – kokį įsipareigojimą ginčui aktualiu metu VMI turėjo ir kaip jis kito, ar atsiskaitymas su akcininku ir kitais kreditoriais turėjo esminės įtakos VMI finansiniam reikalavimui patenkinti.

Vienas iš pagrindinių argumentų, nulėmusių pirmosios instancijos teismo išvadą, kad bendrovė privesta prie bankroto tyčia pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą, buvo tas, jog 2023 m. balandžio 3 d. skolos dengimo sutartimi už akcininkui negrąžintą paskolą šiam buvo perleista reikšminga bendrovės nekilnojamojo turto dalis. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020 išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad CK 6.930¹ straipsnyje reglamentuojamas tik atsiskaitymų lėšomis – grynaisiais ir negrynaisiais pinigais – eiliškumas. CK 1.100 straipsnis apibrėžia pinigų sąvoką – tai Lietuvos banko išleidžiami banknotai, monetos ir lėšos sąskaitose, kitų valstybių išleidžiami banko bilietai, valstybės iždo bilietai, monetos ir lėšos sąskaitose, esantys teisėta atsiskaitymo priemonė. Taigi, atsiskaitymas pagal paskolą nekilnojamuoju turtu nepatenka į CK 6.930¹ straipsnio dispoziciją. Dėl to faktas, kad 2023 m. balandžio 3 d. skolos dengimo sutartimi už suteiktą paskolą pinigais akcininkui buvo perleista bendrovės nekilnojamojo turto dalis, nėra reikšmingas sprendžiant dėl tyčinio bankroto požymio pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Šis faktas gali būti įvertintas nustatinėjant kitų pareiškime įvardytų tyčinio bankroto požymių buvimą.

CK buvo papildytas 6.930¹ straipsniu, siekiant nustatyti vienodą, socialiai teisingą fizinių ir juridinių asmenų, kai jie neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams tenkinti, atsiskaitymo eiliškumą grynaisiais ir negrynaisiais pinigais, siekiant išvengti galimo ūkio subjektų piktnaudžiavimo, kai turintis finansinių sunkumų asmuo atsiskaito visų pirma su pasirinktais kreditoriais ir, neatsiskaitęs su darbuotojais ir valstybės, savivaldybių ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetais ar kitais, socialiai jautriais, kreditoriais, inicijuoja bankrotą. Šis CK pakeitimo projektas buvo teikiamas kartu su Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (ĮBĮ) pakeitimais. Dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo turėjo santykinai mažėti bankrutuojančių įmonių pirmosios eilės kreditorių (darbuotojų) reikalavimų dalis, atitinkamai mažėtų ir Garantinio fondo lėšų poreikis, ir būtų tikimybė, kad mažės ir antrąja eile tenkinamų valstybinių kreditorių reikalavimų dalis. Praktika rodo, kad bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių darbuotojų reikalavimai didžiąja dalimi tenkinami iš Garantinio fondo, o antrąja eile tenkinamiems valstybės kreditorių reikalavimams tenkinti dažnai nebeužtenka lėšų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.923 straipsnio pakeitimo ir kodekso papildymo 6.930¹ straipsniu įstatymo projekto aiškinamasis raštas).

Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, pažymi, kad, nuo 2020 m. sausio 1 d. pasikeitus nemokumo teisiniam reguliavimui, reikalavimai, kylantys iš mokestinių prievolių, bankroto byloje tenkinami kartu su kitais kreditoriais ir nebeturi prioriteto kitų kreditorių atžvilgiu (JANĮ 94 straipsnio 2 dalis). CK 6.930¹ straipsnyje nustatyta atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo tvarka yra artimesnė anksčiau galiojusiam teisiniam reguliavimui pagal ĮBĮ. Pasikeitęs nemokumo teisinis reguliavimas rodo, kad mokestinės prievolės (išskyrus reikalavimus dėl valstybinio socialinio draudimo, privalomojo sveikatos draudimo įmokų ir įmokų į Garantinį fondą ir Ilgalaikio darbo išmokų fondą) nėra prioritetizuojamos prieš kitus kreditorius. Ši aplinkybė taip pat reikšminga sprendžiant dėl tyčinio bankroto požymio, kai buvo atsiskaitoma pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais tvarką, pažeidimo masto aspektu.

Apibendrindamas nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas bendrovės bankrotą tyčiniu, remdamasis JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintu tyčinio bankroto požymiu, nenustatė ir neištyrė šiam požymiui konstatuoti reikšmingų faktinių aplinkybių, todėl jo išvada, jog CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo pažeidimu buvo sąmoningai ir kryptingai siekiama tolesnio nemokios bendrovės padėties esminio pabloginimo, negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.

Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi tai, kad pagrindinė ekonominė (kompensacinė) nauda juridinio asmens kreditoriams, pripažinus bankrotą tyčiniu, – teisė reikšti tiesioginį ieškinį buvusiems juridinio asmens vadovams ir (ar) dalyviams. Civilinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl tyčinio bankroto, atlyginimo procesui būdingas specifinis civilinės atsakomybės sąlygų, būtinų juridinio asmens vadovo atsakomybei atsirasti, įrodinėjimo procesas: dvi civilinės atsakomybės sąlygos – vadovo neteisėti veiksmai ir kaltė – laikomos nustatytomis prejudicinių faktų forma, kitos dvi civilinės atsakomybės sąlygos – žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys – yra preziumuojamos. Kitas tokio bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu proceso privalumas kreditoriams yra tas, kad šias aplinkybes už juos gali įrodyti nemokumo administratorius, jeigu jis kreipiasi dėl bankroto pripažinimo tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1867-407/2020, 21, 22 punktai).

Pagal bendrąją taisyklę įrodinėti privalo tas, kas teigia (CPK 12, 178 straipsniai). Tyčinio bankroto požymiai nėra preziumuojami, jų įrodinėjimo pareiga tenka tam subjektui, kuris kreipiasi dėl tyčinio bankroto. Kita vertus, buvęs juridinio asmens vadovas, kurį prašoma pripažinti atsakingu už tyčinio bankroto sukėlimą asmeniu, geriausiai žino juridinio asmens vykdytos ūkinės komercinės veiklos, sudarytų sandorių, su pasirinktais kreditoriais atliktų atsiskaitymų aplinkybes, priežastis, nulėmusias juridinio asmens, kuriam vadovavo, nemokumo situaciją, todėl jam tenka aplinkybių, kuriomis jis remiasi kaip savo atsikirtimų pagrindu, įrodinėjimo našta (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi, viena vertus, apeliantas teisingai pažymi, kad nagrinėjamoje byloje būtent bendrovės nemokumo administratorė turi įrodyti tyčinio bankroto požymius, kuriais remiasi, kita vertus, nepagrįstai teigia, jog tik nemokumo administratorė turi pateikti į bylą visus reikšmingus įrodymus, nes jai perduoti visi bendrovės dokumentai. Apeliantas, kaip buvęs vadovas, žinodamas, kokie konkretūs bendrovės veiklos dokumentai gali pagrįsti jo atsikirtimų aplinkybes, turi juos aiškiai įvardyti ir paprašyti bendrovės nemokumo administratorę pateikti kopijas.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl bendrovės nemokumo momento, byloje esančius duomenis įvertino nevisapusiškai ir neišsamiai, nesiaiškino, ar po 2023 m. balandžio 3 d., 2023 m. balandžio 4 d. sudarytų bendrovės turto perleidimo sandorių bendrovė tęsė veiklą, turėjo realių veiklos perspektyvų, ar tik realizavo jau pastatytus nekilnojamojo turto objektus, siekdama atsiskaityti su pasirinktais kreditoriais, dėl to išvada dėl faktinio bendrovės nemokumo 2023 m. balandžio mėnesį negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad LUAB „Artostoma“ bankrotas pripažintinas tyčiniu pagal JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nenustatė šiam požymiui taikyti reikšmingų aplinkybių, spręsdamas dėl atsiskaitymų eiliškumo suklydo ir vertino ne tik atsiskaitymus grynaisiais ar negrynaisiais pinigais, bet ir skolos padengimą bendrovės nekilnojamuoju turtu, neįvertino atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo masto.

Įvardytų aplinkybių nustatymas, jų faktinis ir teisinis įvertinimas apeliacinės instancijos teisme neatitiktų apeliacijos tikslo ir paskirties, nes dėl šių bylos esmę sudarančių aplinkybių būtų pasisakyta naujais aspektais ir apimtimi. Dėl to pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir LUAB „Artostoma“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas perduodamas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teisme liko neišnagrinėta reikšminga pareiškimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu dalis. Lietuvos apeliacinis teismas, grąžindamas šią bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, 2026 m. gegužės 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-383-866/2026 nurodė išanalizuoti bendrovės nemokumo priežastis, įvertinti nemokumo administratoriaus nurodytus galimus sąmoningai blogo bendrovės valdymo veiksmus. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, išnagrinėjo tik dalį nemokumo administratorės įvardytų aplinkybių ir įvertino tik vieną iš pareiškime bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu įvardytų tyčinio bankroto požymių. Teismas rėmėsi tuo, kad pakanka konstatuoti vieną tyčinio bankroto požymį (apskųstos nutarties 67 punktas).

Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. gruodžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1867-407/2020 17–20 punktuose išaiškino, kad, pripažinus bankrotą tyčiniu bent vienu ĮBĮ (JANĮ) nustatytu pagrindu, pasiekiami įstatyme nustatyti tyčinio bankroto instituto tikslai, todėl nėra teisinio pagrindo spręsti dėl kitų tyčinio bankroto pagrindų. Tai reiškia, kad, pagrįstai nustačius bent vieną savarankiškai pakankamą tyčinio bankroto pagrindą, kitų pagrindų vertinimas nėra būtinas vien siekiant to paties procesinio rezultato. Šis išaiškinimas buvo suformuluotas civilinėje byloje, kurioje procesinis rezultatas pripažinti bankrotą tyčiniu jau buvo pasiektas ir neginčijamas, tačiau buvo siekiama bankrotą pripažinti tyčiniu ir kitais, nei pripažintas, pagrindais. Dėl to nurodytoje byloje pateiktas išaiškinimas negali būti suprantamas kaip suteikiantis teismui pagrindą nevertinti reikšmingos pareiškimo dalies tais atvejais, kai tyčinio bankroto sukėlimo pagrindas yra ginčijamas ir kitų pareiškime nurodytų faktinių bei teisinių pagrindų išnagrinėjimas gali lemti bylos procesinį rezultatą.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui apsiribojus vieno konkretaus tyčinio bankroto teisinio požymio išnagrinėjimu, kiti pareiškime savarankiškai nurodyti tyčinio bankroto požymiai liko neišnagrinėti. Apeliaciniam teismui priėjus prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas bendrovės bankrotą vienu iš nurodytų požymių išnagrinėjo neišsamiai, nėra procesinių galimybių patikrinti ir įvertinti kitų pareiškime išdėstytų aplinkybių ir įvardytų požymių, kuriais remiantis buvo prašoma bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu, pagrįstumo. Tokia situacija prieštarauja bankroto proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principams: visi pagrindai jau buvo nurodyti tame pačiame pareiškime, šalys dėl jų galėjo pasisakyti, todėl jie turėtų būti išnagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Perduodamas civilinę bylą nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas nevertina atskirojo skundo argumentų dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nesprendžia bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinėje instancijoje klausimo. Bylinėjimosi išlaidos bus paskirstytos pirmosios instancijos teisme, atsižvelgus į procesinę bylos baigtį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2026 m. liepos 24 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.