Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Pranckienės, Laimutės Sankauskaitės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-54-1000/2022 pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovei J. Š. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, santuokos metu įgyto turto padalinimo, atsakovės J. Š. priešieškinį ieškovui V. Š. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, turto pripažinimo asmenine nuosavybe, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą teisėjų kolegija tikrina tik dėl apskųstos sprendimo dalies (CPK 329 straipsnis).

21. Apeliantė J. Š. su apeliaciniu skundu pateikė papildomus rašytinius dokumentus – sprendimo kopiją dėl jos darbingumo lygio.

22. CPK 314 straipsnio nuostatos nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 180 straipsnis nustato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme turi atitikti įstatyme nustatytą reglamentavimą, o prašymas juos priimti ir ištirti turi būti išimtinai argumentuotas (CPK 306 straipsnio 3 dalis, 314, 338 straipsniai).

23. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantė nepagrindė aplinkybių, jog naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo pirmosios instancijos teismui priėmus ir paskelbus sprendimą bei įrodymų, kad juos teismas buvo atsisakęs priimti. Kadangi teikiamus duomenis apeliantė turėjo teisę pateikti pirmosios instancijos teismui, priimti teikiamą papildomą įrodymą atsisakytina.

24. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo nutraukta šalių santuoka bei padalintas turtas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

25. Apeliantė J. Š. nesutinka su sprendimo dalimi, kuria santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, padalintas turtas bei tvirtina, kad teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus.

26. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas Civilinio kodekso trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Aiškindamas ir taikydamas nurodytas CK normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-6/2007; Nr. 3K-3-2/2011; Nr. 3K-3-545/2012 ir kt.). Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-254/2010, Nr. 3K-3-2/2011 ir kt.). Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažįstamas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu. Pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį, preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina.

27. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, į kiekvieno sutuoktinio elgesį santuokai išsaugoti tarpusavio santykių pablogėjimo metu, įvertinant visas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes, turinčias reikšmės sprendžiant sutuoktinių kaltės klausimą. CK 3.61 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktus, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Be to, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Siekiant nustatyti dėl kurio sutuoktinio ar abiejų kaltės iširo santuoka, teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Nustačius, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad galbūt vieno sutuoktinio kaltė (jos laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė nei kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016).

28. Nagrinėjamoje byloje ieškovas V. Š. prašė santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsakovė J. Š. priešieškiniu prašė nustatyti, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. Nurodė, kad ieškovas piktnaudžiavo alkoholiu, elgėsi agresyviai, smurtavo, buvo jai neištikimas, neprisidėjo prie šeimos išlaikymo. Atsikirsdamas į atsakovės nurodytas aplinkybes ieškovas nurodė, kad abu sutuoktiniai nepaisė vienas kito interesų, nors gyveno santuokoje, tačiau nesirūpino vienas kitu, nesiekė suprasti, padėti vienas kitam, šeimoje ir už jos ribų neveikė vienas kito ir šeimos interesais. Tarpusavio santykiai nebuvo grindžiami pagarba, supratimu, vienas kito nuomonės išklausymu. Atsakovė nuolat buvo užsiėmusi darbine veikla, išvykdavo į komandiruotes, santuokos metu trūko sutuoktinės supratimo ir palaikymo.

29. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalių sudaryta santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teismas šias išvadas darė įvertinęs ieškinio ir priešieškinio motyvus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus.

31. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai leidžia daryti išvadą, kad abi šalys nevykdė CK 3.27 straipsnyje nustatytų pareigų, nesistengė išsaugoti šeimos. Byloje nustatyta, tai šalys patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kad nuo santuokos pradžios vedė bendrą ūkį, tačiau vėliau tarpusavio santykiai pašlijo, tapo konfliktiški. Iš byloje esančio Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato 2010-09-02 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) tarp šalių įvyko konfliktas, tačiau negauta jokių objektyvių duomenų, jog V. Š. grasino nužudyti J. Š. ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, todėl ikiteisminis tyrimas nepradėtas, o V. Š. įspėtas dėl neleistino priešingo visuomenės interesams elgesio. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad smurtas šeimoje, kaip ir ieškovo elgesys, jokiu būdu negali būti pateisinamas jokiomis aplinkybėmis nei teisės, nei moralės požiūriu, nes jokie sutuoktinių konfliktai negali būti pagrindas smurto proveržiui šeimoje. Tačiau nagrinėjamu atveju, minėtas konfliktas nebuvo santuokos iširimo priežastis, nes atsakovė apklausos metu nurodė, jog konfliktas kilo dėl to, kad ji pranešė ieškovui apie santuokos nutraukimą, t. y. atsakovės noras skirtis atsirado dar iki šio konflikto pradžios. Bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad dėl aukščiau nurodytų priežasčių šeimoje atsirado pykčiai, nepasitikėjimas, kontroliavimas. Sutuoktinių požiūriai į šeimos vertybes nesutapo, šalys skirtingai suvokė ir vykdė pareigas šeimai, dėl ko pradėjo silpnėti šalių tarpusavio santykiai. Nenorėjimas šių požiūrių suderinti tarpusavyje, nepakankamas dėmesingumas kito sutuoktinio poreikiams lėmė tai, kad šeimoje ilgą laiką tęsėsi nesantaika. Esant šioms aplinkybėms, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, pagrįstai nustatė abipusę šalių kaltę dėl šeimos iširimo ir tokia teismo išvada atitinka CK 3.60, 3.61 straipsnių nuostatas.

32. Nors apeliantė teigia, kad ieškovas buvo neištikimas, vartojo fizinį smurtą artimoje aplinkoje, tačiau byloje nėra neginčijamų duomenų, kad V. Š. sutuoktinės atžvilgiu elgėsi agresyviai, smurtavo. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina jų nesutarimus, tačiau konstatuoti, kad dėl to buvo kaltas tik ieškovas, nėra pakankamo pagrindo. Neginčijamų duomenų, kad ieškovas apeliantei buvo neištikimas, nepateikta (CPK 178 straipsnis). Atmestini apeliantės teiginiai, kad teismas netinkamai vertino liudytojų parodymus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek liudytojų, tiek šalių paaiškinimai negali būti vertinami kaip objektyvūs, patvirtinantys ar paneigiantys smurto, neištikimybės faktus, nes jie iš esmės palaiko vienos iš šalių poziciją. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, vadovaujasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-07-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2013). Bylos duomenys patvirtina, kad abi šalys nevykdė CK 3.26-3.30; 3.35-3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose nustatytų pareigų būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti bei moraliai remti, pažeisdami šias pareigas, nesugebėjo suderinti savo asmeninių poreikių, nepaisė vienas kito nuomonės, nesirūpino vienas kitu, dėl ko nesugebėjo šeimos išsaugoti. Abiem šalims trūko tarpusavio supratimo ir moralinės pagarbos, skyrėsi šalių požiūriai į materialines ir finansines vertybes. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad konstatuoti, jog dėl santuokos iširimo akivaizdžiai yra kaltas vien tik ieškovas V. Š., nėra pakankamo pagrindo.

33. Apeliantė tvirtina, kad santuokos metu įgytas nekilnojamasis turtas, (duomenys neskelbtini) įgytas butas, adresu (duomenys neskelbtini) ir butas, adresu (duomenys neskelbtini), įgytas (duomenys neskelbtini), yra asmeninė jos nuosavybė, nes butus pirko tik sau ir vaikams, juos įgijo iš savo asmeninių lėšų.

34. Teisėjų kolegija nesutinka su minėtais apeliantės J. Š. teiginiais ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktą – bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Teismo sprendimu padalijamas turtas, kurį kaip bendrąją jungtinę nuosavybę sutuoktiniai įgijo iki bylos iškėlimo dienos arba iki teismo sprendimo priėmimo dienos (CK 3.127 straipsnio 1 dalis).

35. CK 3.87 straipsnio 1 dalis nustato, kad įstatymų nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. CK 3.88 straipsnio 1 dalis nustato, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama: 1) turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu; <...> 5) pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas <...> Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad preziumuojama, jog turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Taigi, įstatymu nenustatyta prezumpcija, kad tam tikras turtas yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, todėl kiekvienu abejotinu atveju būtina įrodyti, jog konkretus turtas yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė. Tarp sutuoktinių kilus ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris laiko, kad tam tikras turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kad santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, tam pateikdamas rašytinius įrodymus, o įstatymui leidžiant – įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba pagrįsti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-538/2006; Nr. 3K-3-490/2007; Nr. e3K-3-157-378/2020 ir kt.).

36. Bylos duomenys patvirtina, kad šalys susituokė (duomenys neskelbtini), taigi tiek butas, adresu (duomenys neskelbtini), įgytas (duomenys neskelbtini), tiek butas, adresu (duomenys neskelbtini), įgytas (duomenys neskelbtini), yra įgyti po santuokos sudarymo, t. y. santuokos metu. Kadangi šiam turtui galioja CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta prezumpcija, apeliantei, teigiančiai, kad nurodyti butai yra jos asmeninė nuosavybė, tenka procesinė pareiga šią prezumpciją paneigti (CPK 178 straipsnis).

37. Iš byloje esančios (duomenys neskelbtini) buto pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad butą, adresu (duomenys neskelbtini), perka J. Š. ir V. Š. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, kad minėtas butas priklauso abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Minėti rašytiniai įrodymai pagrindžia, kad butą pirko abu sutuoktiniai, o ne atsakovė viena ir turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta abiejų sutuoktinių valia butą pirkti bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, todėl apeliantės teiginiai, kad butas, adresu (duomenys neskelbtini), buvo įsigytas jos vienos asmeninėn nuosavybėn, vertintini kritiškai. Ta aplinkybė, kad apeliantė mokėjo kredito įmokas, taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad lėšos nebuvo gautos gyvenant santuokoje.

38. Iš byloje esančios (duomenys neskelbtini) pirkimo pardavimo sutarties matyti, kad butą, adresu (duomenys neskelbtini), pirkėja (atsakovė) pirko bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Taigi, sutartyje buvo išreikšta aiški atsakovės valia butą pirkti ne asmeninėn nuosavybėn, o bendrojon. CK 3.88 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis taip įregistruotas. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina aplinkybę, kad butas, nors pirktas vienos atsakovės, yra nurodytas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Notaro patvirtintos (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartys laikytinos oficialiais rašytiniais įrodymais, nes sutartys nėra nuginčytos ir jų turinys nepaneigtas kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad J. Š. dalyvavo sudarant butų pirkimo – pardavimo sutartis, todėl laisva valia ir be jokios įtakos galėjo nustatyti bet kokias imperatyvioms įstatymo nuostatoms neprieštaraujančias sutarties sąlygas, įskaitant ir sąlygą apie tai, kad ji turtą įgyja asmeninės nuosavybės teise, tačiau abiejose pirkimo - pardavimo sutartyse nurodė, kad butai įgyjami bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo pripažinti, jog butai buvo įgyti J. Š. asmeninėn nuosavybėn.

39. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad net už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012). Kadangi atsakovė J. Š. išreiškė valią butus pirkti bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, ir lėšų priklausymas atsakovei negali būti laikomas pagrindu laikyti butus asmenine jos nuosavybe. Be to, teismas pagrįstai nurodė, kad tuo atveju, jeigu byloje būtų nustatyta, kad atsakovė ginčo butams įsigyti būtų panaudojusi asmeninių lėšų, tai tik būtų pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo dalijant šį turtą pagal CK 3.98 straipsnio 2 dalį ir 3.123 straipsnio 1 dalį, bet ne pripažinti ginčo butus asmenine jos nuosavybe. Apeliantės nurodomos aplinkybės, kad ieškovas nedirbo ar nepakankamai prisidėjo prie butų ir vaikų išlaikymo, nereiškia, kad jos uždirbtos lėšos yra asmeninės. Priešingai, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata patvirtina, kad vienam sutuoktiniui iš viso neturint pajamų, kito sutuoktinio gaunamos pajamos yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jei tarp jų nėra atskirų įstatymų nustatyta tvarka patvirtintų susitarimų. Kad tokių susitarimų tarp šalių yra, apeliantė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Be to, byloje įvertintina, kad nors apeliantė teigia, kad šalys kartu negyveno ir nevedė bendro ūkio nuo (duomenys neskelbtini) rudens, tačiau bylos duomenys ((duomenys neskelbtini) nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą) minėtus teiginius paneigia. Dėl paminėto pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad santuokos metu įgytas nekilnojamasis turtas, t. y. butai, adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), yra šalių bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o apeliantės argumentai dėl minėtų butų pripažininimo jos asmenine nuosavybe, atmestini kaip neįrodyti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad teismas, dalindamas santuokos metu įgytą šalių nekilnojamąjį turtą, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, vertino atsakovės teiginius, kad ieškovas iš esmės neprisidėjo prie butų remonto, apstatymo, išlaikymo, nukrypo nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo ir nepriteisė iš atsakovės piniginės kompensacijos už jai tenkančio santuokos metu įgyto turto didesnę dalį.

40. Apeliantės J. Š. teiginiai, kad ieškovo pateikti turto vertinimai yra neteisingi, atmestini, nes VĮ Registro duomenys apie buto (duomenys neskelbtini) g. vertę nėra nuginčyti, be to, nežymiai skiriasi nuo (duomenys neskelbtini) atlikto UAB „V.“ įvertinimo. Apeliantės tvirtinimas, kad buto (duomenys neskelbtini) g. vertė 39 000 - 40 000 Eur, o (duomenys neskelbtini) g - 32 000-35 000 Eur, vertintini kritiškai, nes butai nėra lygiaverčiai, jų plotas yra ženkliai skirtingas.

41. Apeliantė nesutinka su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu ir teigia, kad dėl santuokos nutraukimo kaltas tik ieškovas, todėl visos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš jo. Minėti teiginiai atmestini, nes teismas pagrįstai konstatavo, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, o turtas yra įgytas santuokos metu. Tačiau sutiktina, kad iš atsakovės valstybės naudai priteista žyminio mokesčio suma už priešieškinį ir už iš dalies tenkintą ieškinį yra tikslintina. Priešieškiniu prašydama įgytą nekilnojamąjį turtą pripažinti asmenine nuosavybe atsakovė turėjo sumokėti žyminio mokesčio dalį nuo ½ d. jos nurodyto turto vertės, t.y. 826,50 Eur (21 700 + 33 400 = 55 100 : 2 = 27 550 Eur x 3 proc. = 826,50 Eur). Atsakovė sumokėjo 200 Eur, todėl žyminio mokesčio mokėjimas (įvertinus, kad priešieškinys pateiktas ne elektroninių ryšių priemonėmis) 2021-06-11 nutartimi atidėtas 626,50 Eur sumai. Ieškovas ieškinį turėjo apmokėti 802,50 Eur žyminiu mokesčiu ir jį apmokėjo iš dalies 200 Eur žyminiu mokesčiu, o 2020-11-30 nutartimi nuo dalies mokesčio mokėjimo buvo atleistas. Iš dalies tenkinus ieškinį, o priešieškinį atmetus, valstybės naudai iš atsakovės pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą valstybės biudžetui priteisti 1 188,25 Eur (626,50 + 561,75 = 1 188,25 Eur) žyminį mokestį ir 24,70 procesinių dokumentų įteikimo išlaidas. Esant minėtiems duomenims teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovės valstybės naudai priteistas 1 492,52 Eur žyminis mokestis tikslintina, minėtą žyminį mokestį sumažinant iki 1 188,25 Eur.

42. Dėl kitų apeliacinio skundo teiginių teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008, Nr. 3K-3-252/2010, Nr. 3K-3-107/2010).

43. Dėl paminėtų motyvų konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialines teisės normas, priėmė pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

44. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus skundą, apeliantei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93, 98 straipsniai). Apeliantė pateikė duomenis apie 2022-04-13 sumokėtą dalį (300 Eur) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimas teismo 2022-04-21 nutartimi buvo atidėtas. Atsižvelgiant į CPK nuostatas dėl žyminio mokesčio mokėjimo, įvertinus tai, kad apeliacinis skundas iš esmės yra atmestas, iš apeliantės priteistina 825 Eur nesumokėta žyminio mokesčio dalis valstybei (CPK 84, 93 straipsniai). Ieškovas apeliacinės instancijos teismo prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau bylinėjimosi išlaidų pagrindžiančių duomenų nepateikė, todėl klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. kovo 14 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.

Patikslinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovės J. Š. valstybės naudai priteistas 1 492,52 Eur žyminis mokestis ir šią bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti iki 1 188,25 Eur (vieno tūkstančio šimto aštuoniasdešimt aštuonių eurų 25 ct).

Priteisti iš atsakovės J. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 825 Eur (aštuonis šimtus dvidešimt penkis eurus) nesumokėtą žyminį mokestį už apeliacinį skundą valstybės naudai (įmokos kodas – 5660).