Vilniaus apygardos teismo sprendimas

ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Preskonita“ 200 000 Eur skolos, 106 726,65 Eur palūkanų, 200 Eur baudą, bylinėjimosi išlaidas bei 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodo, kad ieškovas ir atsakovas sudarė 2014-11-06 piniginės paskolos sutartį Nr. 0611/14 ir 2014-12-03 Piniginės paskolos sutartį Nr. 0312/14, kurių pagrindu ieškovas įsipareigojo suteikti atsakovui po 100 000 Eur paskolą, o atsakovas įsipareigojo grąžinti paskolos sumą ir sumokėti palūkanas sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Ieškovas atsakovui suteikiamą 200 000 Eur paskolą 4 banko pavedimais pervedė į atsakovo banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Paskolos sutarčių 3 p. atsakovas įsipareigojo paskolos ir sutartą palūkanų sumą grąžinti ieškovui per 12 mėnesių nuo tos dienos, kurią piniginės lėšos bus įskaitytos į paskolos gavėjo banko sąskaitą; tačiau atsakovas ieškovui nei paskolos, nei palūkanų iki šio ieškinio pareiškimo dienos nėra grąžinęs. Paskolos sutarties 12 p. šalys susitarė, kad paskolos gavėjas, pavėlavęs grąžinti paskolą ir sumokėti palūkanas, įsipareigoja sumokėti baudą, kurios dydis yra 0,1 proc. mokėtinos sumos už kiekvieną pavėluotą dieną, bet ne daugiau kaip 100 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad skaičiuojant baudą po 0,1 proc. nuo mokėtinos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, baudos suma gaunasi didesnė nei 100 Eur, vadovaujantis šalių susitarimu atsakovui yra taikytina fiksuota 100 Eur bauda pagal kiekvieną iš paskolos sutarčių, iš viso 200 Eur. Iš viso atsakovas privalo grąžinti 306 926,65 Eur. Ieškovas prašė bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka.Vilniaus apygardos teismas 2017-02-08 preliminariu sprendimu ieškovo reikalavimus tenkino visiškai.Atsakovas UAB „Preskonita“ 2017-03-06 pateikė prieštaravimus; prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-02-08 preliminarų sprendimą, ieškinį atmesti. Nurodė, jog 2014 m. ieškovas įgijo dalį atsakovo akcijų; buvo pradėta ieškoti būdų gauti papildomų investicijų bendrovei, kad ši galėtų sėkmingai tęsti savo vykdomą veiklą. Ieškovas pasiūlė galintis suteikti atsakovui 420 000 Eur dydžio finansavimą, šią sumą panaudojant bendrovės įstatinio kapitalo padidinimui. Tarp ieškovo, atsakovo bei akcininko V. K. buvo pradėtos derybos dėl ieškovo pasiūlytų ilgalaikių investicijų bendrovei suteikimo, parengtas sutarties projektas. Atsižvelgiant į tai, kad esminis susitarimas dėl įstatinio kapitalo didinimo ieškovo suteikiamomis lėšomis buvo pasiektas, atsakovas, pasitikėdamas naujuoju bendrovės akcininku, sutiko priimti šalių sutarto dydžio investicijas, nors visa reikalinga dokumentacija dar nebuvo parengta. Ieškovas įstatinio kapitalo didinimui skirtas lėšas atsakovui pervedė dalimis; buvo atlikti 9 bankiniai pavedimai (2014-11-07 – 50 000 Eur; 2014-11-17 – 50 000 Eur; 2014-12-04 – 60 000 Eur; 2014-12-19 – 40 000 Eur; 2015-02-25 – 50 000 Eur; 2015-04-29 – 50 000 Eur; 2015-06-10 – 50 000 Eur; 2016-08-17 – 20 000 Eur; 2015-09-21 – 50 000 Eur) bendrai 420 000 Eur sumai, o pervestas sumas pasiūlė laikinai įforminti paskolos sutartimis, kurios buvo pasirašomos išimtinai tinkamos buhalterinės apskaitos vedimo tikslais, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas turėtų buhalterinį pagrindimą pervestoms/gautoms lėšoms pagrįsti. Anot atsakovo, paskolos sutartys buvo pasirašytos dėl akių (neketinant sukurti paskolos santykių). Pažymėjo, kad nuo 2014 m. pabaigos tarp atsakovo ir jo akcininkų (ieškovo ir V. K.) beveik metus vyko derybos dėl ilgalaikio finansavimo suteikimo bendrovei, kuris šalių sutarimu turėjo būti panaudojamas išimtinai atsakovo įstatinio kapitalo didinimui. Būtent šio susitarimo pagrindu ieškovas atsakovui dalimis pervedė šalių sutartą 420 000 Eur sumą. Todėl, pasak atsakovo, ieškovo reikalaujama 200 000 Eur suma turi būti kvalifikuojama ne kaip paskola, o kaip ieškovo – bendrovės akcininko - investuotos sumos, skirtos įstatiniam kapitalui padidinti. Ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo minėto dydžio paskolą kartu su tariamose paskolų sutartyse numatytomis sumomis (palūkanomis, baudomis) yra visiškai nepagrįstas bei prieštaraujantis tikriesiems šalių ketinimams. Akcentavo, jog ieškovas nepagrįstai reikalauja 2 proc. per mėnesį dydžio palūkanų, nes kitose sutartyse buvo sulygta dėl 4 procentų metinių palūkanų, be to, atsakovo siųsti raginimai dėl tariamos paskolos grąžinimo, kuriuose nurodoma paskaičiuotų palūkanų suma yra ženkliai mažesnė nei ieškovo reikalaujama šioje byloje, o raginime nurodomas skaičiuotinų palūkanų dydis 4 proc. per metus. Pažymėjo, jog atsakovo užsakymu atliktos ekspertizės metu buvo nustatyta, kad dalis ekspertams pateiktų sutarčių, tarp kurių buvo ir šioje byloje aptariamos 2014-11-06 ir 2014-11-03 paskolos sutartys, tikėtinai yra pasirašytos ne ieškovo įgalioto S. T., o kito asmens. Mano, jog šios aplinkybės tik dar labiau patvirtina faktą, kad tarp šalių nebuvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai, o ieškovas nepagrįstai, galimai netgi klastodamas įrodymus, reikalauja iš atsakovo 106 726,65 Eur dydžio palūkanų, siekdamas nesąžiningai praturtėti atsakovo sąskaita. Atsakovo tvirtinimu, tarp šalių jokie paskoliniai santykiai nesusiformavo, o ieškovo atsakovui suteiktos lėšos vertintinos kaip ieškovo atsakovui suteiktos investicijos, skirtos bendrovės įstatinio kapitalo didinimui. Anot atsakovo, pateiktos paskolos sutartys nepaneigia tikrųjų šalių ketinimų ieškovo pervestas lėšas naudoti didinant atsakovo įstatinį kapitalą, kadangi šios sutartys buvo parengtos išimtinai buhalteriniais tikslais. Mano, kad sprendžiant ginčą tarp šalių turi būti vadovaujamasi Estijos Respublikos įstatymais, o toks ginčas yra teismingas ne Lietuvos, o Estijos teismams.Ieškovas atsiliepime į prieštaravimus prašo Vilniaus apygardos teismo 2017-02-08 preliminarų sprendimą palikti nepakeistą. Anot ieškovo, atsakovo prieštaravimuose nurodyti argumentai niekuo nepagrįsti, atsakovas nepateikė jokių įrodymų; pažymi, jog atsakovas neneigia pinigų gavimo, pavedimuose pinigų pervedimo paskirtys nurodyta – pagal paskolos sutartį. Akcentavo, kad jei ieškovas iš tikrųjų būtų ketinęs didinti atsakovo įstatinį kapitalą, jis pervesdamas pinigus atsakovui, visų keturių pavedimų mokėjimo paskirtyse nebūtų nurodęs, kad tai yra paskolos mokėjimas pagal konkrečią paskolos sutartį. Atsakovas nepagrįstai teigia ir neįrodo argumentų, esą piniginės paskolos sutartys buvo sudarytos tik dėl akių, tinkamos buhalterinės apskaitos vedimo tikslais. Pažymėjo, jog nebuvo priimtas joks UAB „Preskonita“ visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas dėl įstatinio kapitalo padidinimo, nebuvo įregistruotas įstatų pakeitimas. Taip pat, ieškovo teigimu, visiškai nepagrįsti atsakovo argumentai dėl palūkanų dydžio; pažymėjo, jog ieškovo pateiktos sutartys (kiekvienas sutarties lapas) pasirašytos abejų šalių, tuo tarpu atsakovo pateiktų sutarčių lapai pasirašyti tik atsakovo. Mano, kad nepagrįsti ir atsakovo argumentai dėl taikytinos teisės ir bylos teismingumo; kadangi ieškovas ieškinio reikalavimus reiškia remdamasis Piniginės paskolos sutarčių nuostatomis, Estijos Respublikos materialinė civilinė teisė šiuo atveju netaikytina, o teisminiam procesui vykstant Lietuvoje, taikytina Lietuvos Respublikos procesinė teisė, t.y. Civilinio proceso kodeksas („Roma I“ reglamento 1 str. 3 d.). Nesutinka su atsakovo klaidinančiais teiginiais, jog pagal „Briuselis I“ reglamentą nagrinėjama byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams. Prašo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.Ieškovo ir atsakovo atstovai bylos nagrinėjimo metu palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus.

Preliminarus teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas sudarė 2014-11-06 piniginės paskolos sutartį Nr. 0611/14 ir 2014-12-03 piniginės paskolos sutartį Nr. 0312/14, kurių pagrindu ieškovas įsipareigojo suteikti atsakovui po 100 000 Eur paskolą, o atsakovas įsipareigojo grąžinti paskolos sumą ir sumokėti palūkanas sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Paskolos sutarčių 2 p. nustatyta, kad paskolos davėjas perveda pinigines lėšas į paskolos gavėjo banko sąskaitą per 5 darbo dienas nuo sutarties pasirašymo dienos. Ieškovo pateikta mokėjimo ataskaita patvirtina, kad atsakovui suteikiamą 200 000 Eur paskolą ieškovas 4 banko pavedimais pervedė į atsakovo banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas paskolos ir sulygtų palūkanų sumos paskolos sutarčių 3 p. nustatytu terminu ieškovui negrąžino. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl paskolos priteisimo iš atsakovo; atsakovas su ieškiniu nesutinka, tvirtindamas, kad tarp šalių nebuvo jokių paskolinių santykių, ieškovo atsakovui suteiktos lėšos vertintinos kaip ieškovo atsakovui suteiktos investicijos, skirtos bendrovės įstatinio kapitalo didinimui; paskolos sutartys buvo sudarytos dėl akių, išimtinai buhalteriniais tikslais. Anot atsakovo atstovo, paskolos sutartys nepaneigia tikrųjų šalių ketinimų ieškovo pervestas lėšas naudoti didinant įstatinį kapitalą.Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, su tokiais atsakovo atstovo argumentais sutikti neturi pagrindo dėl žemiau išdėstytų motyvų:Kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spęsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-05-15 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2009-09-28 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; 2015-02-06 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-15-701/2015; kt.). Tikrųjų šalių ketinimų nustatymas sudarant ginčijamą sandorį leidžia atskleisti, ar šalys sudarė apsimestinį sandorį, skirtą kitam sandoriui pridengti. Šalių siekiamas sandorio tikslas, iš šio sandorio kylančios pasekmės parodo, kokį tikrąjį sandorį šalys sudarė. Ne sandorio pavadinimas ir forma, o jo turinys lemia konkretaus sandorio rūšį ir tikrojo šalių sudaryto sandorio nustatymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje vertinant sandorių apsimestinumą pažymėta ir tai, kad kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius, susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia, išreikšta susitarimų visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-09-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; 2014-01-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2014 ir kt.).Atsakovas teiginiams dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant paskolos sutartis, o būtent, kad paskolos sutartimis buvo padidintas atsakovo įstatinis kapitalas, o ne suteiktos paskolos, pagrįsti pateikė akcininkų sutarties projektą, kuris, anot atsakovo atstovo, patvirtina, kad lėšos buvo pervestos įstatinio kapitalo padidinimui. Tačiau, pažymėtina, jog atsakovo pateiktas akcininkų sutarties projektas niekieno nepasirašytas, be to sutarties 3.1 p. akcininkai aptaria būtent bedrovės kreditavimo, kurį turi atlikti ieškovas, sąlygas. Atsakovo pateikti įrodymai, el. laiškai 2014-12-01, 2014-12-02, 2014-12-09 sudaro pagrindą tik išvadai, kad tarp šalių vyko susirašinėjimas, galimai buvo siunčiami kartu sutarčių projektai, tačiau net nesudaro pagrindo objektyviai išvadai, jog tarp šalių vyko derybos dėl įstatinio kapitalo didinimo. Visų pirma, kaip jau pasisakyta, prie 2014-12-01, 2014-12-02 laiškų nėra pridėta sutarčių projektų, iš kurių turinio galima būtų spręsti dėl įvykusio susirašinėjimo tikslo; antra, du pirmi laiškai siunčiami iš ieškovo adreso biotehnologiau @gmail.com, tuo tarpu 2014-12-09 laiškas siųstas V. K. adresu nikelevat@gmail.com, todėl visiškai neaišku, kokios sąsajos yra tarp trečio siunčiamo laiško ir ieškovo, be to iš laiško turinio irgi negalima daryti vienareikšmiškos išvados ne tik kam rašytas laiškas, bet ir kad šiuo susirašinėjimu vyko derybos dėl įstatinio kapitalo didinimo. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 49, 50 str., reglamentuojančių įstatinio kapitalo didinimo procedūrą, nuostatas bendrovės įstatinis kapitalas didinamas visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu (ABĮ 49 str. 1 d.), o įstatinis kapitalas laikomas padidintu tik įregistravus pakeistus bendrovės įstatus juridinių asmenų registre. Visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas padidinti įstatinį kapitalą, išskyrus sprendimą dėl konvertuojamųjų obligacijų išleidimo, laikomas negaliojančiu, jeigu pakeisti bendrovės įstatai nebuvo pateikti juridinių asmenų registro tvarkytojui per 6 mėnesius nuo visuotinio akcininkų susirinkimo, priėmusio sprendimą padidinti įstatinį kapitalą, dienos. Pažeidus šį terminą, įnašai už pasirašytas akcijas jas pasirašiusio asmens raštišku pareikalavimu turi būti nedelsiant grąžinti be jokių atskaitymų (ABĮ 49 str. 7 d.). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad UAB „Preskonita“ akcininkai priėmė sprendimą dėl įstatinio kapitalo padidinimo; taip pat nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad buvo ketinama padidinti įstatinį kapitalą įstatymo nustatyta tvarka (padidinti akcijų skaičių ar akcijų nominalią vertę ir t.t.). Vien tai, kad tarp akcininkų galimai vyko derybos dėl galimo įstatinio kapitalo didinimo, nepatvirtina paties sprendimo didinti įstatinį kapitalą priėmimo ir buvimo fakto, o juolab, nesudaro pagrindo spręsti dėl atsakovo argumentų, neva įstatinio kapitalo padidinimas buvo įformintas paskolos sutartimis, pagrįstumo. Pažymėtina, jog atsakovas, tvirtindamas, kad reikėjo įforminti pinigų pervedimą skubotai, taip ir negalėjo pagrįsti skubos svarbos; be to, atsakovo atstovas, teigdamas, esą paskolos sutartys buvo sudarytos dėl akių, tinkamos buhalterinės apskaitos vedimo tikslais, negalėjo paaiškinti, kodėl buvo sudarytos būtent paskolos sutartys, o nebuvo įforminti tikrieji šalių ketinimai, ar kad pvz. pervesti pinigai kaip avansas ar pan. Taip pat teismas rezervuotai vertina ir atsakovo atstovo paaiškinimus, kad dėl skubos įforminti dokumentus buvo pasirašyti keli paskolos sutarties variantai. Pažymėtina, jog ieškovas grindžia savo reikalavimus paskolos sutartimis (bylos nagrinėjimo metu pateikti paskolų sutarčių originalai), kurių visi puslapiai pasirašyti ieškovo ir atsakovo atstovų bei uždėti bendrovių anspaudai; tuo tarpu atsakovas teikė paskolos sutartis (bylos nagrinėjimo metu pateikti sutarčių originalai), kurių tik antras puslapis pasirašytas abiejų šalių ir uždėtas bendrovių antspaudas, tuo tarpu pirmas paskolų puslapis pasirašytas tik atsakovo atstovo, ieškovo atstovo parašo nėra, taip pat nėra šalių bendrovių antspaudų. Todėl teismas, spręsdamas ginčą, nesant įrodymų, paneigiančių ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, bei atsižvelgdamas į tai, kad būtent ieškovo pateiktų sutarčių visi puslapiai yra su abiejų šalių parašais ir antspaudais, turi pagrindą vadovautis ieškovo pateiktais paskolos sandoriais. Pažymėtina, jog atsakovas neginčija ieškovo pateiktų paskolos sutarčių, taip pat, teismui išreikalavus ir iš ieškovo paskolos sutarčių originalus, jokių prašymų (pvz. dėl ekspertizės paskyrimo ar pan.) neteikė, o deklaratyviai teigia esą yra pagrindas vadovautis atsakovo pateiktomis paskolos sutartimis. Nors atsakovas prašo vadovautis specialistų komisijos 2016-08-23 išvadomis, kur nurodoma, jog tikėtina, kad paskolos sutartyse (tame tarpe ir aptariamos nagrinėjamojoje byloje) yra parašas ne S. T. (ieškovo atstovo), o kito asmens, tačiau iš ekspertų išvadų matyti, kad ekspertams buvo pateiktos atsakovo (kur pirmas puslapis tik su atsakovo atstovo parašu, tačiau nėra ir atsakovo antspaudo, nėra ieškovo atstovo parašo, ieškovo antspaudo, be to, 2014-12-03 paskolos sutarties nurodytas kitas numeris) turėtų sutarčių kopijos, todėl tokiais atsakovo pateiktais įrodymais vadovautis nėra pagrindo.Iš byloje pateiktų mokėjimo pavedimų turinio matyti, kad juose mokėjimo paskirtis nurodyta paskolos mokėjimas pagal 2014-11-06 paskolos sutartį Nr. 0611/14, paskolos mokėjimas pagal 2014-12-03 paskolos sutartį Nr. 0312/14. Tokią mokėjimo paskirtį nurodė ieškovas, darydamas pavedimą, su tokia nurodyta pinigų pavedimo paskirtimi priėmė pinigus atsakovas. Pastebėtina, jog atsakovo atstovas negalėjo paaiškinti konkrečių tariamai buvusių tinkamos buhalterinės apskaitos vedimo tikslų, tokių esminių, jog dėl jų ieškovas kaip verslininkas būtų ėmęsis neteisėtų veiksmų – civilinių teisinių sandorių klastojimo (sudarymo dėl akių). Atsakovas nepaaiškina, kokios objektyvios priežastys nulėmė tai, jog ieškovas negalėjo savo buhalterinėje apskaitoje atspindėti „tikrųjų avansinio mokėjimo už tariamai būsimą įstatinio kapitalo padidinimą teisinių santykių“. Taip pat teismas neturi pagrindo nesutikti su ieškovo pastebėjimais, jog atsakovo versiją dėl paskolos sutarčių sudarymo dėl akių papildomai paneigia paties atsakovo su prieštaravimais pateikti įrodymai, o būtent ieškovo atsakovui rašyti laiškai ir įspėjimai dėl paskolos grąžinimo, kur taip pat aiškiai nurodoma būtent dėl paskolos grąžinimo, o ne dėl investicijų didinant įstatinį kapitalą. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, kad ieškovo pervesti pinigai buvo atsakovo apskaityti, įskaityti, panaudoti ar pan., kitaip nei byloje aptariamų paskolos sutarčių pagrindu.Pažymėtina, jog bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo praktiką, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Formuodamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikant CPK 176 ir 185 straipsnius praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-02-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010-11-02. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011-08-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2016-05-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-273-219/2016; kt.). Taigi įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia ne tik tai, kad ieškovas turi įrodyti ieškinio pagrindą, bet ir tai, kad atsakovas privalo įrodyti nesutikimo su ieškiniu pagrindą, t.y. įrodyti savo atsikirtimus į ieškinį. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos teisinės pasekmės – tokios aplinkybės pripažįstamos neįrodytomis, o šalies reikalavimai ar atsikirtimai netenkinami. Apibendrinus aukščiau nurodytą, vadovaujantis įrodymo vertinimo taisyklėmis, spręstina, jog atsakovas neįrodė kitų nei kad sudaryti paskolos sutartis šalių ketinimų, ar kitų nei paskolinių tarp šalių susiklosčiusių santykių egzistavimo; teismas neturi pagrindo išvadai, kad aptariamos paskolos sutartys buvo sudarytos, kaip teigia atsakovas, dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) (CK 1.86 str.) ar siekiant pridengti įstatinio kapitalo padidinimą (CK 1.87 str.), todėl atsakovo argumentai vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio samprotavimai, kuriais teismas vadovautis neturi pagrindo (CPK 178 str.).

9. Tuo atveju, jeigu teismas pripažintų, kad visgi šalis siejo paskoliniai santykiai, atsakovas prašo laikyti, jog paskolos sutartyse šalių sulygtas palūkanų dydis yra 4 procentai per metus, o ne kaip nurodo ieškovas 2 procentai per mėnesį. Atsakovo atstovas tvirtina, jog reikia vadovautis jo pateiktomis paskolos sutartimis; taip pat, anot atsakovo, faktą, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja 2 proc. per mėnesį dydžio palūkanų, patvirtina ir paties ieškovo atsakovui siųsti raginimai dėl tariamos paskolos grąžinimo, kuriuose nurodomas skaičiuotinų palūkanų dydis 4 proc. per metus; be to savo ataskaitose ieškovas nurodo irgi 4 proc. palūkanas, ką patvirtina su šiais prieštaravimais pateikiami įrodymai.