Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ieva Navickaitė-Sakalauskienė, veikdama Kauno apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) J. L. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 2 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal ieškovo J. L. ieškinį atsakovei A. Š. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) bei išlaikymo pakeitimo ir pagal atsakovės A. Š. priešieškinį ieškovui J. L. dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais pakeitimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

17. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

18. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės – nustatyta laikina bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujai pateiktų rašytinių įrodymų (ne)priėmimo

19. Apeliacinės instancijos teisme 2024 m. lapkričio 7 d. gautas atsakovės prašymas priimti naujai teikiamą įrodymą – Klaipėdos miesto Šeimos ir vaiko gerovės centro 2024 m. lapkričio 6 d. raštą. Nurodė, kad kadangi apeliantas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją dėl vaikų gyvenamosios vietos keitimo atsakovei apsigyvenus Klaipėdoje, t. y. jog atsakovė po 2024 m. rugsėjo 18 d. pakeitė vaikų gyvenamąją vietą, ir šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje nėra pateikta Tarnybos išvada, atsakovė teikia Klaipėdos miesto Šeimos ir vaiko gerovės centro 2024 m. lapkričio 6 d. raštą, kuriame nurodyta, jog „A. Š. kartu su vaikais po atvykimo į Klaipėdos miestą nėra keitusi gyvenamosios vietos“. Be to, rašte yra patvirtinama atsakovės atsiliepime išdėstyta aplinkybė, jog 2024 m. rugsėjo 3 d. apeliantas pažeisdamas laikinąsias apsaugos priemones bandė išsivežti vaikus iš ugdymo įstaigos.

20. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

21. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo, apeliacinės instancijos teismas patikrina: 1) ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; 2) ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; 3) ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; 4) ar nepiktnaudžiaujama įrodymų vėlesnio pateikimo apeliacinės instancijos teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2021 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-371-701/2021, kt.).

22. Atsakovė prašo priimti naujai teikiama įrodymą – Klaipėdos miesto Šeimos ir vaiko gerovės centro 2024 m. lapkričio 6 d. raštą. Pirma, nors raštas yra išduotas tik 2024 m. lapkričio 6 d., atsakovė prašyme nepagrindė kodėl negalėjo kreiptis į minėtą instituciją anksčiau ir gauti aptariamą raštą. Antra, apeliacinės instancijos teismo preliminariu šio įrodymo vertinimu, naujai teikiamas įrodymas neturės esminės reikšmės sprendžiant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, kadangi byloje 2024 m. rugsėjo 24 d. pateiktos Tarnybos išvados. Trečia, šio įrodymo priėmimas akivaizdžiai užvilkintų bylos nagrinėjimą, kadangi jis pateiktas apeliacinės instancijos teismui posėdžio dieną ir jį priėmus, teismas turėtų siųsti šį įrodymą ieškovui susipažinti ir sudaryti galimybes savo pozicijai dėl jo pateikti. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas CPK 314 straipsnyje aptartos išimties taikymui pagrindo neįžvelgia, todėl ieškovės naujai teikiamus įrodymus atsisako priimti.

Dėl rašytinių paaiškinimų (ne)priėmimo

24. Apeliacinės instancijos teisme 2024 m. rugsėjo 30 d. gauti ieškovo rašytiniai paaiškinimai, iš kurių turinio matyti, kad ieškovas pateikia argumentus dėl faktinės situacijos ir tokiu būdu papildo savo atskirąjį skundą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad preliminariai įvertinus rašytinius paaiškinimus nenustatyta, kad pateikta informacija būtų reikšminga vertinant nepilnamečių vaikų interesus. Įvertinus ieškovo rašytinius paaiškinimus, jų turinį, darytina išvada, jog rašytiniais paaiškinimais siekiama papildyti atskirąjį skundą, todėl praėjus terminui pateikti atskirąjį skundą, nėra pagrindo priimti ieškovo rašytinių paaiškinimų.

Byloje nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės

25. Bylos ir teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) duomenimis nustatyta, kad šalys, būdamos nesusituokusios, (duomenys neskelbtini) susilaukė dvynukų (dukters ir sūnaus). Šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), kuomet atsakovė su mažamečiais vaikais išsikraustė iš ieškovo namų.

26. Kauno apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2SP-23766-717/2020 patvirtino pareiškėjų A. Š. ir J. L. 2020 m. rugsėjo 24 d. sudarytą taikos sutartį (toliau – Taikos sutartis). Šios sutarties 1 punktu šalys susitarė, kad nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatoma su ieškove; 5 punktu susitarė dėl atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos. Taikos sutarties 5.1 punktu šalys susitarė, kad nuo 2021 m. kovo mėnesio – pirmos mėnesio savaitės 6 dienas nuo antradienio iki sekmadienio ir trečios mėnesio savaitės 5 dienas nuo trečiadienio iki sekmadienio be pertraukos ieškovas paima vaikus iš jų gyvenamosios vietos pirmos dienos 9 val. ir grąžina į jų gyvenamąją vietą paskutinę dieną 19 val.

27. Šalių tarpusavio santykiai yra ypatingai įtempti ir konfliktiški, šalys konfliktuoja dėl nepilnamečių vaikų auklėjimo ir priežiūros, į konfliktus jos dažnai įtraukia ir savo nepilnamečius vaikus, į konfliktų sprendimą – vaiko teisių apsaugos specialistus bei policijos pareigūnus. Be valstybės institucijų įsikišimo šalims nepavyksta išspręsti bendravimo su vaikais ir rūpinimosi jais klausimų. Tarnyba 2024 m. balandžio 24 d. išvadoje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Nr. 2SD-3097 nurodė, kad laikotarpiu nuo 2023 m. birželio mėn. iki 2024 m. balandžio 18 d. yra gavusi 6 pranešimus dėl galimo vaiko teisių pažeidimo ir 4 šalių prašymus dėl nesutarimų auklėjant vaikus bei bendraujant su vaikais.

28. Ieškovas 2024 m. kovo 20 d. Kauno apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui pateikė pareiškimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini);

29. Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyriausiojo tyrėjo 2024 m. kovo 29 d. Nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal ieškovo 2024 m. kovo 20 d. pareiškimą (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. (duomenys neskelbtini));

30. Kauno apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės 2024 m. balandžio 11 d. Nutarimu (ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini)) panaikintas 2024 m. kovo 29 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą;

31. Pirmosios instancijos teismas iš IPBS (integruota baudžiamojo proceso sistema) duomenų nustatė, kad 2024 m. balandžio 22 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą pagal ieškovo 2024 m. kovo 20 d. pareiškimą atsisakyta pradėti;

32. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 23 d. nutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) panaikintas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir prokuroro nutarimas skundą atmesti. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdyba 2024 m. birželio 21 d. raštu informavo, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 2-ajame skyriuje pagal ieškovo 2024 m. kovo 20 d. pareiškimą atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini).

33. 2024 m. balandžio 2 d. ieškovas J. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei A. Š. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) nustatyti laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškovu; 2) nustatyti laikiną atsakovės bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką: atsakovė bendrauja su nepilnamečiais vaikais kiekvienos savaitės ketvirtadienį laikotarpiu nuo 16 val. iki 18.30 val. dalyvaujant tėvui, susitikimus organizuojant šalia Pažaislio vienuolyno esančiame parke, šalims 16 val. susitinkant prie Pažaislio vienuolyno pagrindinio įėjimo.

34. Kauno apylinkės teismas 2024 m. gegužės 9 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

35. Kauno apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1117-324/2024 Kauno apylinkės teismo 2024 m. gegužės 9 d. nutartį paliko nepakeistą.

36. 2024 m. rugpjūčio 19 d. atsakovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir nustatyti laikiną ieškovo ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarką, kurią tikslino 2024 m. rugpjūčio 29 d. ir 2024 m. rugsėjo 2 d. papildomais prašymais.

37. 2024 m. rugsėjo 2 d. ieškovas pateikė teismui prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) nustatyti laikiną nepilnametės dukros G. L. ir nepilnamečio sūnaus Ą. L. gyvenamąją vietą su tėvu J. L.; 2) įpareigoti atsakovę nedelsiant grąžinti vaikus į jų nuolatinę gyvenamąją vietą Kaune bei ugdymo įstaigą – duomenys neskelbtini).

38. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atmetė ieškovo prašymą ir tenkino iš dalies atsakovės prašymą bei nustatė nepilnamečių vaikų bendravimo tvarką su ieškovu.

Dėl nepilnamečio vaiko laikinosios gyvenamosios vietos nustatymo

39. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės užtikrina, kad būsimas teismo sprendimas bus realiai įgyvendintas ir suteikta teisminė gynyba iš tikrųjų bus veiksminga. Be to, CPK 384 straipsnio 5 dalis tiesiogiai numato galimybę teismui, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgiant į sutuoktinių, vaikų, taip pat vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas CK 3.65 straipsnyje, taip pat ir kitas, teismo manymu, reikalingas laikinąsias apsaugos priemones (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 8 punktas). CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos; paduodamas šį prašymą, pareiškėjas be kita ko turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams.

40. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Vienas iš šių priemonių tikslų – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės. Pažymėtina, kad, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka išsamaus įrodymų vertinimo, nesprendžia ginčo iš esmės, šiuo atveju teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus, taip pat į Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintų prioritetinių vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis numato, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės, ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo institucijos, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nurodo, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo visur ir visada pirmiausia atsižvelgti į teisėtus vaiko interesus. Prioritetinių vaiko teisių ir jo teisėtų interesų apsaugos ir gynimo principas bei viešasis interesas reikalauja, kad, sprendžiant su vaiku susijusius klausimus, būtų taikomos efektyvios vaiko teisių ir interesų užtikrinimo priemonės.

41. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – laikinas nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas – visų pirma skirta užtikrinti išimtinai vaikų interesus ir jų apsaugą iki bus išnagrinėta byla ir išspręsti vaikų gyvenamosios vietos, išlaikymo ir kiti klausimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020). Laikinas iki teismo sprendimo priėmimo dienos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas gali būti taikomas esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis. Ši laikinoji apsaugos priemonė yra išimtinio pobūdžio (ultima ratio) ir jos taikymą pateisinti gali tik reali grėsmė vaiko interesams iš vieno iš tėvų pusės. Taigi, turi egzistuoti tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės, o pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą tenka būtent prašančiam taikyti tokią procesinio pobūdžio priemonę.

42. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta ir neginčijama, kad ieškovas ir atsakovė nuo (duomenys neskelbtini) gyvena skyriumi. Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 29 d. nutartimi patvirtinta taikos sutartimi šalys nustatė nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su motina (atsakove) (Taikos sutarties 1 punktas). Ieškovas šiuo atveju siekia pakeisti vaikų gyvenamąją vietą – nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su ieškovu. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo prašymą šioje dalyje iš esmės rėmėsi tuo, kad atsakovė šiuo atveju geba nepilnamečiams vaikams užtikrinti stabilią ir saugią aplinką, vaikų teisių pažeidimo, išskyrus tai, jog vaikus, be ieškovo sutikimo išsivežė į kitą miestą gyventi, nenustatė.

43. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, kad esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų. Teismui būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

44. Apelianto tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir kai kurių apskritai nevertino. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pažymi, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo (apimties) konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus ir prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis). Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neprivalėjo skundžiamoje nutartyje pasisakyti dėl kiekvieno pateikto vaizdo įrašo turinio. Apeliacinės instancijos teismas preliminariai įvertinęs vaizdo įrašus nenustatė aplinkybių, dėl kurių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta turėtų būti pakeista – nustatyta su ieškovu. Apeliantas vaikų teisių pažeidimus pateiktuose įrašuose laiko tai, jog perduodant vaikus, šiuose perdavimuose dalyvaudavo pašaliniai asmenys – atsakovės draugai. Nors, kaip teisingai pažymėjo tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Tarnyba 2024 m. rugpjūčio 28 d. pateiktoje išvadoje, kad vaikų perdavime neturėtų dalyvauti kiti asmenys, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo keisti vaikų gyvenamosios vietos, juolab, kad pats ieškovas taipogi perdavime dalyvaudavo su pašaliniais asmenimis.

45. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad aplinkybė, jog ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vaizdo įrašo vertinimu, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad įrodymai įvertinti netinkamai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017, 44 punktas; 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-611/2018).

46. Apeliantas apeliaciniame skunde tvirtina, kad teismas be jokio pagrindo padarė išvadą, jog ieškovas vaikų akivaizdoje išreiškia savo itin neigiamą nuomonę apie atsakovę ir tokiu būdu tyčia menkiną ieškovą kaip tėvą, laikydamas jį negatyviu asmeniu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuos ieškovo argumentus paneigia Tarnybos vėliausiai pateikta išvada (2024 m. rugsėjo 24 d. išvada Nr. 2SD-7080), kurioje nurodyta, kad „Vaikų nuomonė išklausyta teisme 2024-09-20 dalyvaujant teismo psichologui. Abu vaikai išsakė nuomonę, kad myli abu tėvus, tiek tėvo, tiek motinos namuose Klaipėdoje vaikams patinka. Abu vaikai paminėjo, kad norėtų pas tėvą praleisti daugiau dienų. Atkreiptinas dėmesys, kad nepilnametis Ą. L. kelis kartus paminėjo, kad „tėtis sako, kad jei pasakysi, kad nori pas mane gyventi, mama paskui neįsileis", „sakė pasakyti tetoms, kad nori gyventi pas tėtį ir tada mama atvažiuos pas tave“. Po vaikų apklausos pasisakiusi teismo psichologė atkreipė dėmesį, kad vaikai išgyvena lojalumo tėvams konfliktą, pastebėtas suaugusių asmenų poveikis vaikams“. <...> Aukščiau paminėtos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad šiuo metu atsakovė mažiau įtraukia vaikus į tėvų nesutarimus, vaikų teigimu, mama apie tėtį nieko blogo nesako.“.

47. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad aplinkybė, jog atsakovė pažeidė taikos sutarties 10 punktą – pakeitė vaikų gyvenamąją vietą nesuderinus su ieškovu, nesudaro pagrindo nustatyti jų gyvenamosios vietos su ieškovu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismui, kad tokiu atveju, kai vaikai ir ankstesnė ugdymo įstaiga jau yra informuoti apie ugdymo toje vietoje pasibaigimą, vaikų blaškymas ir grąžinimas į ankstesnę aplinką, pradėjus ugdymą kitur, gali sukelti tik daugiau sąmyšio, o ne padėti pasiekti teismo taikomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamą tikslą – prieš sprendžiant šalių konfliktą skubiai stabilizuoti bylos šalių nepilnamečių vaikų aplinką. Šiame kontekste pažymėtina, kad 2024 m. rugsėjo 20 d. buvo atliekama nepilnamečių vaikų apklausa, kurios metu abu vaikai nurodė, kad jiems patinka nauja (Klaipėdoje) ugdymo įstaiga, turi joje draugų. Todėl, nenustačius aplinkybių, kad nauja ugdymo įstaiga neatitiktų vaikų geriausių interesų, nėra pagrindo jos keisti.

48. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje situacijoje vaikams reikalingas pastovumas, todėl ypač svarbu sudaryti bent minimaliai stabilias, ramias ir saugias gyvenimo ir vystymosi sąlygas. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad Tarnybos 2024 m. rugsėjo 24 d. išvados duomenimis, skyriaus specialistams apsilankius atsakovės gyvenamojoje vietoje nustatyta, jog atsakovė sudariusi vaikams tinkamas sąlygas ugdymuisi, poilsiui ir laisvalaikiui.

49. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šioje proceso stadijoje, siekiant apsaugoti nepilnamečio vaiko teisėtus interesus, nėra pagrindo nustatyti šalių nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą su ieškovu.

Dėl laikinos bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos

50. Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpinimasis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Abiejų tėvų tikslas turi būti vienas – užtikrinti vaiko saugų ryšį su abiem tėvais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuolat ir tiesiogiai bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu yra vaiko teisė (CK 3.170 straipsnio 2 dalis), todėl tėvai turi pareigą šią teisę užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335-313/2015).

51. CK 3.161 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje, bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Ši įstatyme įtvirtinta vaiko teisė į šeimos ryšius yra pamatinė, nes visapusiška ir darni vaiko raida galima tik augant šeimoje, jaučiant meilę ir supratimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių apsaugos konvencijos preambulė). Tėvai turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis atlikti savo kaip tėvų pareigas – dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje (CK 3.155 straipsnio 2 dalis, 3.165 straipsnio 1 dalis). Visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu (CK 3.165 straipsnio 3 dalis), nes vaiko saugumui ir ugdymui užtikrinti reikalingas tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje ir su vaiku. Būtent todėl tėvai turi siekti spręsti visus su vaiku susijusius klausimus taikiai Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

52. Abu tėvai, įgyvendindami įstatymo nustatytas tėvų teises ir pareigas, kurios yra lygios, turi elgtis taip, kad savo elgesiu nesukurtų nepilnamečiams vaikams nesaugios aplinkos, abu turi imtis konkrečių veiksmų, kad padėtų vienas kitam įgyvendinti tėvų valdžią susidariusioje situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-247-916/2021). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014).

53. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė laikiną bendravimo tvarką, kuomet ieškovas su vaikais bendrauja nepertraukiamai kas antrą savaitgalį. Apeliantas nesutinka su nustatyta bendravimo tvarka tvirtindamas, kad bendravimo tvarka turėtų būti artima „50:50 procentų laiko“ modeliui. Apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstu šį apelianto argumentą.

54. Vertinant ieškovo prašomą nustatyti laikiną bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką, pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vertindamas tokio modelio galimybę, yra nurodęs, kad tokia aptariamo modelio įgyvendinimo forma gali būti nustatoma kai: 1) su ja sutinka vaikas, sugebantis išreikšti savo pažiūras, 2) teismas nustato, kad būtent tokia tvarka geriausiai atitiks vaiko interesus; 3) gali būti taikoma ir nesant tėvų sutarimo dėl skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarkos. Tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką („50:50 procentų laiko“) teismas gali nustatyti tik konstatavęs, jog būtent ji geriausiai atitinka vaiko interesus. Aptariamu aspektu teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis, be kita ko, laikytina kiekvieno iš vaiko tėvų gyvenamoji vieta (atstumas tarp jų ir susisiekimo galimybės), vaiko ugdymo įstaigų vieta (atstumas tarp jų ir kiekvieno iš tėvų gyvenamosios vietos), vaiko socialiniai ryšiai su kiekvieno iš tėvų gyvenamosiose vietose ar šalia jų gyvenančiais kitais asmenimis, kiekvieno iš tėvų užimtumas, jų galimybė pristatyti vaiką į ugdymo įstaigas ir paimti iš jų, kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-969/2019).

55. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, iš bylos duomenų matyti, kad abu tėvai rūpinasi savo vaikais, aprūpina juos reikiamomis gyvenimo sąlygomis. 2024 m. rugsėjo 20 d. vaikų apklausos metu vaikai, išsakydami savo nuomonę, nurodė, kad su abiem tėvais norėtų praleisti po tiek pat laiko. Visgi, šiuo atveju svarbu įvertinti tai, kad ieškovas ir atsakovė gyvena skirtinguose miestuose, atstumas tarp miestų pakankamai didelis, tuo tarpu ieškovas tvirtindamas, jog turėtų būti nustatomas „50:50 procentų laiko“ modelis, nepateikia jokio plano (bendravimo tvarkos) kaip įgyvendintų tokį modelį, kuomet vaikų ugdymo įstaiga yra Klaipėdoje, o ieškovas gyvena Kaune. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad po vaikų apklausos psichologė atsakinėdama į klausimus nerekomendavo taikyti „50:50 procentų laiko“ bendravimo modelio, nurodydama, kad šiuo metu svarbu vaikams užtikrinti vieną stabilią gyvenamąją aplinką. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad nors vaikai didžiąją gyvenimo dalį, tėvų sutarimu gyveno ne sėslų gyvenimo būdą (nuolat keisdavo gyvenamąsias vietas būdami vis pas vieną iš tėvų), tačiau kilęs ginčas ir jo gilėjimas bylos nagrinėjimo metu sudaro pagrindą spręsti, kad vaikų vystymuisi toks jų blaškymas nėra naudingas.

56. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti „50:50 procentų laiko“ bendravimo modelį, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė bendravimo su vaikais tvarką, kuomet ieškovas su vaikais bendrauja nepertraukiamai kas antrą savaitgalį.

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

57. Apeliantas atskirajame skunde tvirtina, kad teismas priimdamas skundžiamą nutartį ignoravo vaikų sužalojimo faktus tik dėl to, kad dar nebaigtas ikiteisminis tyrimas.

58. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Kauno apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-1117-324/2024 detaliai išanalizavo ir pasisakė tiek dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo, tiek dėl ieškovo teiginių apie vaikų sužalojimus ir pan. (nutarties 23-28 punktai). Ieškovas atskirajame skunde nenurodė ir nepateikė, jog po teismo 2024 m. rugsėjo 9 d. nutarties paaiškėjo naujų aplinkybių, kurios turėtų reikšmės sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl apeliacinės instancijos teismas pakartotinai nepasisako ir nevertina aplinkybių dėl ikiteisminio tyrimo ir vaikų sužalojimų.

59. Apeliantas atskirajame skunde taip pat ne kartą akcentavo, jog teisėja buvo šališka vertindama vienus ar kitus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjamu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes nurodymai teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą, neleistini. Todėl aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos aplinkybes padarė nepalankias ieškovui išvadas, nereiškia, kad teismas buvo šališkas.

60. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškovas pasinaudojo teise teikti pirmosios instancijos teismui motyvuotą pareiškimą dėl teisėjos nušalinimo (CPK 65, 66, 68 straipsniai). Kauno apylinkės teismo pirmininko pavaduotoja 2024 m. spalio 31 d. nutartimi CPK 65 straipsnyje įtvirtintų Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėjos J. V. nušalinimo pagrindų nenustatė, todėl prašymą atmetė.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

61. Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad byloje paaiškėjus naujoms aplinkybėms, šalis turi teisę teikti pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taip pat teikti prašymą jau pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones pakeisti ar taikyti papildomas laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-735-330/2019; 2019 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-108-370/2019).

62. Nurodytų motyvų pagrindu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos nustatymą ir atskiruosiuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti šios nutarties, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

63. Ieškovas atskirajame skunde prašo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylinėjimosi išlaidų klausimas sprendžiamas byloje priėmus sprendimą iš esmės (CPK 93, 98 straipsniai). Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju buvo sprendžiami laikino pobūdžio klausimai, bylinėjimosi išlaidos neskirstytinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

atmesti apelianto (ieškovo) J. L. atskirąjį skundą.

Kauno apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.