- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-19
- Bylos Nr.
- e2-735-330/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,EMILĖ“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,EMILĖ“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 27 d. nutarties, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-2811-585/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „EMILĖ“ ieškinį atsakovei bankrutavusiai kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“, trečiajam asmeniui antstoliui Vytautui Mitkui dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „EMILĖ“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės bankrutavusios kredito unijos (toliau – BKU) „Vilniaus taupomoji kasa“ be teisinio pagrindo įgytą 1 777 297,01 Eur sumą bei ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė savo reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti už 1 777 297,01 Eur sumą atsakovės BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ pinigines lėšas, o jų nesant ar esant nepakankamai – turtą, kuris nėra paskirstytas kreditoriams.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 27 d. nutartimi atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
4. Teismas, įvertinęs ieškinio reikalavimus bei byloje esančius duomenis, nustatė, kad ieškinys yra prima facie (preliminariai) nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad ginčo objektas, t. y. lėšos, gautos varžytynėse pardavus įkeistą ieškovės turtą, buvo perduotos atsakovei. Ieškovė nenurodė, jog varžytynių aktas būtų pripažintas negaliojančiu. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartimi byloje Nr. 2S-1381-565/2017, kuria palikta galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2YT-9213-155/2017, buvo patvirtintas varžytynių teisėtumas. Teismas taip pat akcentavo, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė nekelia ginčo dėl to, jog įkeistas ir varžytynėse parduotas turtas jai jau nebepriklauso, jog už jį gautos lėšos turi būti panaudotos įvykdyti piniginėms prievolėms, kurių įvykdymo užtikrinimui turtas buvo įkeistas. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi antstolio 2017 m. lapkričio 6 d. patvarkymas Nr. 0240/16/01708: 0240/16/01706 buvo panaikintas, reiškia tik tiek, kad ieškovei nebepriklausančios už parduotą turtą gautos lėšos turi būti paskirstytos kitu būdu.
5. Teismo taip pat pažymėta, kad ieškovė nenurodė, jog įkeistas turtas parduotas už kainą, viršijančią prievolės, kurios įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas turtas, bei vykdymo išlaidų sumą, todėl nėra pagrindo svarstyti, ar dalis varžytynėse gautų lėšų gali būti grąžinta ieškovei.
6. Teismo vertinimu, po Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-1318-262/2018 priėmimo įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 9 d. nutarčiai, antstolis, priimdamas naują patvarkymą, privalo iš naujo spręsti dėl lėšų, gautų už varžytynėse parduotą turtą, paskirstymo, o tokiu būdu galėtų būti išspręstas ir dalies lėšų grąžinimo ieškovei klausimas.
III. Atskirojo skundo argumentai
7. Atskiruoju skundu ieškovė UAB „EMILĖ“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartį ir priimti naują nutartį – tenkinti ieškovės UAB „EMILĖ“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
8. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
8.1. Teismas skundžiamoje nutartyje vertindamas ieškinio prima facie (preliminarų) pagrįstumą, neteisėtai pasisakė dėl bylos esmės – ieškinio preliminarus vertinimas negali būti suprantamas kaip ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų išsami analizė, o šiuo atveju teismas a priori (iš anksto) pateikė poziciją dėl ieškinio reikalavimų.
Motyvuojamoji dalis
8.2. Ieškinys yra prima facie pagrįstas, kadangi reikalavimas dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo yra pagrįstas pateiktais įrodymais bei motyvuotas.
Žemesnės instancijos teismas
8.3. Egzistuoja sprendimo neįvykdymo ar įvykdymo pasunkėjimo rizika, kadangi atsakovė yra bankrutuojanti įmonė, todėl tikėtina, kad iš ieškovės gautos lėšos bus itin greitai paskirstytos atsakovės kreditoriams.
8.4. Kadangi ieškinys pareikštas dėl didelės sumos, preziumuojama, kad tai objektyviai padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
9. Atsakovė atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
11. CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018 ir joje nurodytą praktiką).
12. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė konstatavęs, jog ieškinys yra preliminariai nepagrįstas.
13. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti teismo tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje e2-8-464/2017, 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).
14. Šioje byloje ieškovė pareiškė reikalavimą dėl 1 777 297,01 Eur be teisinio pagrindo atsakovės įgytos sumos priteisimo. Ieškovė nurodė, kad ieškinio reikalavimą sudaro lėšų, gautų priverstinio išieškojimo procese pardavus ieškovei priklausantį turtą, kurias antstolis panaikintu 2017-11-06 patvarkymu netinkamai paskirstė, grąžinimas ieškovei. Vilniaus apygardos teismas iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 str.) nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-9213-155/2017, kuri Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartimi buvo palikta nepakeista, yra pripažinęs, kad ieškovės turto pardavimas varžytynėse buvo teisėtas. Teismas taip pat nustatė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-49608-779/2017 (nutartis palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1318-262/2018) buvo panaikintas antstolio patvarkymas dėl turto pardavimo varžytynėse gautų lėšų paskirstymo.
15. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo klausimo iš esmės, t. y. netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę dėl pareikšto ieškinio pagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1095-178/2017).
16. Nors ieškovė savo reikalavimą kildina dėl be pagrindo įgyto turto, kita vertus, tiek pačiame ieškinyje, tiek apskųstoje teismo nutartyje yra nurodytas atsakovės lėšų įgijimo pagrindas – antstolio vykdomas išieškojimas vykdomojoje byloje Nr. 0240/16/01708. Kaip jau minėta, teismas, vertindamas ieškinio prima facie pagrįstumą, nustato preliminarią tikimybę dėl ieškinio tenkinimo perspektyvos. Nagrinėjamu atveju, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė ieškinyje nenurodė aplinkybių, jog įkeistas turtas parduotas už kainą, kuri viršija ieškovės prievolių atsakovei mastą, taip pat nenurodė aplinkybių, dėl kurių varžytynėse gautos lėšos ar jų dalis galėtų būti grąžintos (perduotos) ieškovei. Apeliacinio teismo įsitikinimu, nurodytos aplinkybės sudarė pakankamai akivaizdžias prielaidas pirmosios instancijos teismui įvertinti, jog toje proceso stadijoje ieškinys nelaikytinas preliminariai pagrįstu. Šiuo konkrečiu atveju pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nenustatyta pirmoji būtinoji sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
17. Apeliacinis teismas, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą suponuoja ieškinio preliminarus pagrįstumas. Kaip ne kartą jau buvo konstatuota teismų praktikoje, laikinosios apsaugos priemonės pasižymi procesiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-280/2012 ir kt.), o tai reiškia, jog paaiškėjus naujoms aplinkybėms, taip pat įvykdžius ieškinyje deklaruotą ketinimą pakeisti ieškinio reikalavimus pakitus faktinėms aplinkybėms (pavyzdžiui, antstoliui priėmus naują patvarkymą dėl lėšų paskirstymo), ieškovė turi teisę pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje (CPK 144 straipsnio 1 ir 3 dalys, 147 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju teismui reikės iš naujo vertinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą, nustatant, ar pakartotinio prašymo nagrinėjimo metu egzistuoja jame nurodytos naujos grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
18. Kiti ieškovės atskirajame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistą.