Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Ernestos Montvidienės (vaizdo konferencijos būdu) ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Š. gynėjo advokato D. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo S. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį – areštu 45 paroms, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 straipsnio 1 dalį – areštu 90 parų; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir S. Š. paskirta galutinė bausmė – areštas 90 parų; arešto bausmę S. Š. paskirta atlikti (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje; arešto bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo S. Š. atvykimo į arešto bausmės atlikimo vietą arba jo faktinio sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį teismo nuosprendį, dienos; nukentėjusiojo V. M. civilinis ieškinys patenkintas dalinai ir priteista iš S. Š. 500 Eur nukentėjusiajam V. M. neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiosios T. S. civilinis ieškinys patenkintas ir priteista iš S. Š. nukentėjusiajai T. S. 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti; iš S. Š. valstybės naudai priteista 556,94 Eur patirtoms išlaidoms, susidariusioms teikiant antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiesiems T. S. ir V. M., atlyginti. Nuosprendžiu S. Š. išaiškinta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 51 straipsnio 3 dalimi, ne vėliau kaip per septynias dienas po nuosprendžio įsiteisėjimo dienos jis privalo atvykti į (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatorių atlikti arešto bausmės, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 51 straipsnio 4 dalimi, jeigu dėl ligos ar kitų objektyvių priežasčių negalėtų nustatytu laiku atvykti į arešto bausmės atlikimo vietą, privalo iki šio straipsnio 3 dalyje nustatyto termino pabaigos apie tai pranešti (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus administracijai ir susiderinti su ja atvykimo atlikti bausmę datą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).

Dėl įrodymų vertinimo ir S. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 1 dalyje

8. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

9. Įvertinus bylos medžiagą, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas S. Š. inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl S. Š. kaltės padarius šį jam inkriminuotą nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas S. Š. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnio 1 dalyje, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė patį nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) S. Š., nukentėjusiuosius V. M., T. S., liudytojus Ž. M., D. L., A. S., ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Apylinkės teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo tiek S. Š. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – S. Š. teisinančius – įrodymus (paties S. Š. parodymus). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos, laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo S. Š. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnio 1 dalyje, pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

12. Kaip matyti iš aptartų nuteistojo S. Š. parodymų, viso proceso metu jo parodymai dėl byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių nebuvo nuoseklūs ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos S. Š. parodymus ir vadovavosi nukentėjusiųjų T. S., V. M. bei liudytojų Ž. M. ir D. L. parodymais, o taip pat rašytine bylos medžiaga ir jų pagrindu nustatė, kad S. Š. 2020 m. gruodžio 24 d., laikotarpyje nuo 4 val. iki 6.27 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), T. S. būnant dušo patalpoje, grasindamas bei dėl prieš tai V. M. atžvilgiu panaudoto smurto atėmęs galimybę T. S. priešintis, reikalavo, kad ji jį patenkintų oraliniu būdu, panaudojo fizinį smurtą ir įkišęs savo lytinį organą nukentėjusiajai į burną, tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu prieš nukentėjusiosios T. S. valią.

14. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiosios T. S. viso proceso metu duotus parodymus kitų bylos duomenų kontekste, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais patikėjo ir rėmėsi. Nukentėjusiosios T. S. duoti parodymai yra iš esmės nuoseklūs, logiški ir aiškūs, juos patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis) – tai nukentėjusiojo V. M. (nukentėjusiosios T. S. sugyventinio) pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu jokių lytinių santykių su T. S. nebuvo, jis S. Š. čiulpti lytinį organą ar laižyti T. S. lytinius organus neliepė, tačiau S. Š. staiga pašokęs pradėjo jį kumščiais mušti į veidą. T. S. atitraukė S. Š. nuo jo. Po kiek laiko jis atsikėlė nuo žemės, užlipo į namo viršų, nuėjo į miegamąjį ir atsigulė. Jį prikėlė policijos pareigūnai. Kas vyko name jam užlipus miegoti, nežino, T. S. apie jos patirtą prievartą nepasakojo. Apie jos patirtus sužalojimus sužinojo, kai nuvyko pas teismo medicinos ekspertą, tačiau iki 2020 m. gruodžio 24 d. įvykių T. S. jokių mėlynių neturėjo (2 t., b. l. 190-191); liudytojos policijos pareigūnės Ž. M. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad 2020 m. gruodžio mėnesį nuvykus į įvykio vietą nukentėjusioji pasakojo, kad S. Š. ją prievartavo oraliniu būdu – privertė ją atlikti oralinį aktą, nes ji bijojo būti sumušta. Antrame namo aukšte buvo nukentėjusiosios sugyventinis, kuris buvo sumuštas (3 t., b. l. 2-3); liudytojo policijos pareigūno D. L. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad atvykus į įvykio vietą rado ant sofos sėdintį S. Š., o nukentėjusioji aiškino, kad ji, jos sugyventinis ir S. Š. išgėrinėjo, S. Š. pradėjo prie jos priekabiauti, todėl įsikišo jos sugyventinis, kurį S. Š. sumušė, po to jai grasino ir išprievartavo oraliniu būdu. Sumušimo žymių ant moters nepastebėjo, rūbai irgi nebuvo suplėšyti, tik matėsi, kad moteris susijaudinusi, drebėjo balsas. S. Š. buvo ramus, aiškino, kad nukentėjusioji ir jos sugyventinis jo akivaizdoje pradėjo lytiškai santykiauti, pasiūlė ir jam prisijungti, jis dėl to supyko ir sumušė moters sugyventinį, o moteriai negrasino ir jos seksualiai neprievartavo. Nukentėjusiosios sugyventinis buvo antrame namo aukšte, jis buvo sumuštas (3 t., b. l. 3-4); 2020 m. gruodžio 29 d. T. S. protokole – pareiškime (1 t., b. l. 10-11), 2020 m. gruodžio 24 d. įvykio vietos apžiūros protokole (1 t., b. l. 24-35); 2020 m. gruodžio 24 d. policijos pareigūnės Ž. M. tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 37); Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 136), 2021 m. sausio 14 d. kitų objektų apžiūros protokole (1 t., b. l. 139-140); 2021 m. vasario 1 d. – 2021 m. vasario 3 d. kitų objektų apžiūros protokole (1 t., b. l. 147-160) užfiksuoti duomenys. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo S. Š. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 1 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.

15. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusieji T. S. ir V. M. bei liudytojai Ž. M. ir D. L. galėjo apkalbėti nuteistąjį S. Š., apkaltinti jį nusikaltimo padarymu ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Tiek nukentėjusieji T. S. ir V. M., tiek liudytojai Ž. M. ir D. L. parodymus pirmosios instancijos teisme davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą.

17. Tai, kad nukentėjusioji T. S. byloje nagrinėjamo įvykio metu buvo neblaivi, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nepaneigia jos parodymų dėl esminių faktinių bylos aplinkybių ir nesudaro pagrindo jais netikėti visumoje. Apie esmines analizuojamo įvykio aplinkybes nukentėjusioji parodė ir praėjus kelioms dienoms po įvykio. Tai rodo, kad nukentėjusiosios girtumas konkrečiu atveju suvokti prieš ją atliekamų smurtinių ir prievartinių veiksmų prasmę realios įtakos neturėjo ir ji reikšmingas įvykio detales iš tikrųjų atsiminė. Aplinkybės, kad nukentėjusioji, bendraudama su liudytoja A. S., pradinių pokalbių metu neakcentavo seksualinės prievartos veiksmų, o pareiškimą parašė tik praėjus 5 dienoms po įvykio, taip pat nesuteikia pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimimu. Kaip minėta, nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai.

19. Apelianto teigimu, S. Š. inkriminuotas nukentėjusiosios šlaunies sužalojimas, nukentėjusysis V. M. patvirtino, jog iki nusikalstamos veikos momento T. S. neturėjo sužalojimų, tačiau, apelianto nuomone, teismas šio asmens parodymus turėjo vertinti kritiškai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie nukentėjusiojo V. M. parodymai, be jokios abejonės, patys savaime neįrodo, jog nukentėjusiajai T. S. nustatytas sužalojimas buvo padarytas smurtiniais S. Š. veiksmais, tačiau šie parodymai, vertinant juos su nukentėjusiosios T. S. parodymais ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytomis aplinkybėmis, sustiprina teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą, kad sužalojimai nukentėjusiajai T. S. buvo padaryti byloje nagrinėjamo įvykio metu panaudojus fizinį smurtą T. S. atžvilgiu. Taigi teisėjų kolegijai nekyla jokių pagrįstų abejonių, kad kraujosruva T. S. kairės šlaunies vidiniame paviršiuje buvo padaryta būtent byloje nagrinėjamo įvykio metu.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas, o įrodinėjimo procesas neturi ir negali būti begalinis. Teismas kiekvienu atveju turi teisę nuspręsti dėl įrodymų pakankamumo. Nagrinėjamu atveju, kaip jau aptarta, S. Š. kaltei dėl BK 150 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pagrįsti pakanka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, kurie tarpusavyje sudaro logiškai bei nuosekliai susijusią įrodymų grandinę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje atlikti visi procesiniai veiksmai, kuriais surinktas pakankamas įrodymų kiekis, leidžiantis daryti pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 150 straipsnio 1 dalyje, ir kad ją padarė būtent S. Š..

21. Vadovaudamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis S. Š. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuot nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia. Byloje nustatytas nuteistojo S. Š. elgesys, naudojant fizinį smurtą nukentėjusiosios T. S. atžvilgiu ir dėl prieš tai nukentėjusiojo V. M. atžvilgiu panaudoto smurto atimant galimybę T. S. priešintis, patvirtina, kad S. Š. suprato, jog savo veika kėsinasi į T. S. seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą. Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji T. S. aiškiai išreiškė nesutikimą santykiauti ar tenkinti nuteistojo S. Š. lytinę aistrą, bandė išsisukti nuo jo, stumti jį, tačiau S. Š. panaudojo prieš ją fizinį smurtą, tarp jų vyko grumtynės, jis ją tampė, draskė, išrovė kuokštą plaukų, rankomis skėtė jos kojas, grasindamas išžaginti („padarysiu tau vaiką, pagimdysi man vaiką, stokis „rakum““), ir galiausiai liepė jį seksualiai tenkinti oraliniu būdu („čiulpk“), ką iš baimės, kad jos nesumuštų taip kaip sugyventinio, T. S. ir padarė. Taigi akivaizdu, kad nurodyti nuteistojo S. Š. veiksmai buvo atliekami prieš nukentėjusiosios valią. Taigi S. Š. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 150 straipsnio 1 dalį, kaip seksualinis prievartavimas.

23. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gruodžio 1 d. nuosprendį ir S. Š. išteisinti dėl veikos, numatytos BK 150 straipsnio 1 dalyje, nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, iš esmės visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam S. Š. ir jo gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte

25. Kaltininko prisipažinimas pagal susiformavusią teismų praktiką yra tada, kai kaltininkas savanoriškai pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tai yra veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tuo atveju, kai yra pripažįstama tik dalis ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų arba prisipažinimas padaromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo numatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas prisipažinimu BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir panašiai). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teisminę praktiką, ne kartą yra pažymėjęs, kad nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir panašiai).

26. Iš bylos medžiagos matyti, kad apklausiamas pirmą kartą ikiteisminio tyrimo metu (2021 m. sausio 11 d.) S. Š. kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, prisipažino ir nurodė, kad kumščiu sudavė smūgius į veidą nukentėjusiajam V. M. ir dėl to gailisi, norėtų jo atsiprašyti, padengti jo gydymosi išlaidas (2 t., b. l. 64-65). Apklausiamas papildomai 2021 m. liepos 5 d. S. Š. nurodė, kad visiškai prisipažįsta kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nuoširdžiai gailisi dėl nukentėjusiajam V. M. padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo, norėtų jo atsiprašyti ir atlyginti jam padarytą žalą (2 t., b. l. 82). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme S. Š. taip pat nurodė, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu sudavė kumščiu kelis smūgius nukentėjusiajam V. M. į veidą, pasikarščiavo ir gailisi taip padaręs, žalą jam atlygins (3 t., b. l. 5-6, 24).

27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog S. Š. prisipažino padaręs BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog viso baudžiamojo proceso metu dėl šios nusikalstamos veikos nuteistojo parodymai buvo nuoseklūs, jis pripažino esmines šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, apie šios nusikalstamos veikos aplinkybes jo duoti parodymai prisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Dėl šios priežasties pripažintina S. Š. atsakomybe lengvinančia aplinkybe tai, jog jis prisipažino dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo ir nuoširdžiai gailisi. Todėl ši Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gruodžio 1 d. nuosprendžio dalis keistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Be to, turi būti iš naujo sprendžiamas bausmės S. Š. individualizavimo klausimas.

Dėl paskirtos bausmės

28. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020). Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).

29. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta.

30. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 1 dalyje, baudžiama areštu arba laisvės atėmimu iki septynerių metų. Pirmosios instancijos teismas S. Š. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, nubaudė sankcijoje numatyta bausme – areštu 45 paroms, o už nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 1 dalyje, – maksimalia (90 parų) arešto bausme, skiriama už nusikaltimą (BK 49 straipsnio 3 dalis). Skirdamas bausmes nuteistajam S. Š. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad S. Š. padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 140 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis) ir vieną sunkų nusikaltimą (BK 150 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 5 dalis), veikė tyčia, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas neteistas (S. Š. praeityje buvo teistas, tačiau teistumas išnykęs, jis taip pat buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, pripažinus nepakaltinamu, kas teistumo nesukelia), baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, taip pat į tai, kad S. Š. verčiasi individualia veikla, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, turi psichikos sutrikimų, tačiau atlikus teismo psichiatrijos ekspertizę nustatyta, jog jis nusikalstamų veikų padarymo metu suprato ir šiuo metu supranta savo veiksmų esmę ir gali juos valdyti, tai yra, jis yra pakaltinamas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad yra viena nuteistojo S. Š. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – abi nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

31. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo S. Š. atžvilgiu bus pasiekti jam už abi nusikalstamas veikas paskyrus arešto bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, už nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 1 dalyje, S. Š. paskirta maksimali (90 parų) arešto bausmė individualizuota tinkamai, bausmių skyrimą reglamentuojančios baudžiamojo įstatymo nuostatos nepažeistos, pritaikytos teisingai. Tačiau, atsižvelgus į tai, kad skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti į visas atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, o nagrinėjamu atveju apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino S. Š. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis pripažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuoširdžiai gailisi, teisėjų kolegija turi pagrindą sumažinti skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam S. Š. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskirtą arešto bausmę, kadangi skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmės dydis yra per griežtas, atsižvelgiant į paaiškėjusią naują svarbią aplinkybę – nuteistojo visišką prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija mano, kad yra pagrindas šią pirmosios instancijos nuosprendžio dalį pakeisti ir sumažinti nuteistajam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskirtos bausmės dydį (BPK 328 straipsnio 2 dalis).

32. Pirmosios instancijos teismas, subendrindamas nuteistajam S. Š. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu), tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismui sumažinus nuteistajam S. Š. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, paskirtą bausmę, kuri buvo apimta griežtesnės – už nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 straipsnio 1 dalyje, paskirtos bausmės, nėra pagrindo keisti skundžiamo nuosprendžio dalies, kuria subendrintos už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės.

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

33. Apeliaciniame skunde nuteistojo S. Š. gynėjas advokatas D. V. nurodo, kad S. Š. už nusikalstamas veikas paskyrus arešto bausmę, buvo pagrindas vadovautis BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą.

34. Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021). Taip pat pažymėtina ir tai, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir panašiai. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-258-222/2018).

35. BK 75 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Kartu su intensyvia priežiūra teismas gali paskirti nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kada įstatymas (BK 75 straipsnio 1 dalis) nedraudžia atidėti arešto bausmės, paskirtos ir už BK 75 straipsnio 3 dalyje nurodytus sunkius nusikaltimus (tame tarpe ir už sunkius nusikaltimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, BK XXI skyrius).

36. Atsižvelgus į nurodytą reglamentavimą ir į tai, kad S. Š. teistumas išnykęs, jam anksčiau nebuvo taikyta arešto bausmė, nuteistais vykdo individualią veiklą, teisėjų kolegija mano, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus arešto atlikimo, tokiu būdu sudarant galimybę nuteistajam S. Š. pasitaisyti, dirbti. Atidėjus bausmės vykdymą, S. Š. bus pakankamai nubaustas, jam paskirta intensyvi priežiūra ir skirti įpareigojimai, jo teisių ir pareigų išaiškinimas dėl atsakomybės, pažeidus bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, apribos galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, jis laikysis įstatymų, nenusikals, ir tokiu būdu individualizuota bausmė užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą, nebus pažeisti jo socialiniai ryšiai. Įvertinus S. Š. padarytų nusikalstamų veikų sunkumą, S. Š. asmenybę, 90 parų arešto bausmės vykdymas atidėtinas 9 mėnesių laikotarpiui, paskiriant intensyvią priežiūrą ir įpareigojant S. Š. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Svarbu ir tai, kad S. Š., būdamas laisvėje ir dirbdamas, prisidės ir prie valstybės gerovės (mokėdamas mokesčius), kai tuo tarpu atlikdamas arešto bausmę būtų valstybės išlaikomas. Arešto bausmės vykdymo atidėjimo terminas skaičiuotinas nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos.

Dėl nukentėjusiosios T. S. civilinio ieškinio

37. Nuteistojo S. Š. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal nustatytas aplinkybes ir atsižvelgus į S. Š. asmenybę bei turtinę padėtį, neturtinė žala nukentėjusiajai neturėtų viršyti 1000 Eur.

38. BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 113 straipsnis nustato, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

39. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu ir suformuota teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.283 straipsnyje nurodyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Išgyvenimai dėl asmeniui gyvybiškai svarbių dalykų, tokių kaip asmens gyvybė, sveikata, yra ypač dideli. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2008). Susiformavusioje teismų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės.

40. Šioje byloje nustatyta, kad dėl S. Š. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 1 dalyje, nukentėjusiajai T. S. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata dėl padarytos kraujosruvos kairės šlaunies vidiniame paviršiuje. Nukentėjusioji T. S. byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriame nurodė, kad dėl S. Š. veiksmų jai ne tik buvo padaryti sužalojimai, tačiau ji patyrė baimę, pažeminimą, gėdą, stresą, vartojo raminamuosius vaistus, todėl patyrė 3000 Eur neturtinę žalą ir prašė ją priteisti iš S. Š. (2 t., b. l. 157-159). Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad dėl S. Š. tyčinių seksualinės prievartos veiksmų nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, jai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, taip pat nukentėjusiosios T. S. civiliniame ieškinyje ir teisiamajame posėdyje nurodytas aplinkybes, kad dėl byloje nagrinėjamo įvykio ji patyrė didžiulį išgąstį, dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, stresą, taip pat atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, T. S. sukeltas pasekmes, S. Š. atliktus veiksmus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką priteisiant neturtinę žalą dėl nusikaltimų, numatytų BK 150 straipsnyje, konstatavo, kad nukentėjusiosios prašomos priteisti neturtinės žalos dydis nėra per didelis ir nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkino visiškai – iš S. Š. nukentėjusiajai priteisė 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-420/2007, 2K-209/2007, 2K-118/2013, 2K-235-628/2020). Pažymėtina, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, mažinančias ar didinančias neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Kartu kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-235-628/2020).

42. Pirmosios instancijos teismas, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis veikos padarymo aplinkybėmis, nukentėjusiosios parodymais, civiliniame ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, nustatė, kad nukentėjusiajai T. S. dėl S. Š. nusikalstamų veikų buvo padaryta neturtinė žala. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai abejoti tokia išvada nėra jokio teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos dydžio, įvertino visas šio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes ir, nukentėjusiosios patirtą neturtinę žalą įvertinęs 3000 Eur suma, nuo teismų formuojamos praktikos nenukrypo. Tokio pobūdžio bylose, įvertinus skirtingą nusikalstamų veikų epizodų skaičių, nusikalstamų veikų trukmę, priteisiamos neturtinės žalos atlyginimas paprastai svyruoja nuo 5792,40 Eur iki 8688,60 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-297/2012, Nr. 2K-649/2012, Nr. 2K-610/2012, Nr. 2K-40/2013, Nr. 2K-131-2014, Nr. 2K-261/2014, Nr. 2K-483/2014, Nr. 2K-539-976/2015). Išdėstytų aplinkybių visuma paneigia nuteistojo S. Š. apeliacinio skundo prašymą nukentėjusiai T. S. priteistą neturtinę žalą sumažinti iki 1000 Eur. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusiajai T. S. sukeltą fizinį skausmą, patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiajai nustatytas 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra adekvatus ir proporcingas, kadangi neturtinės žalos priteisimas negali virsti siekiu pagerinti savo turtinę padėtį. Nors nuteistojo gynėjo skunde akcentuojama, kad teismas nepakankamai atsižvelgė į nuteistojo turtinę padėtį, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo turtinė padėtis nors ir yra svarbi, tačiau yra tik vienas iš kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį. Be to, iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad nuteistasis S. Š. turi nekilnojamojo turto, užsiima individualia veikla, taigi jo turtinė padėtis nėra bloga.

43. Pirmosios instancijos teismas klausimą dėl nukentėjusiosios civilinio ieškinio priteisiant neturtinę žalą išsprendė tinkamai, neturtinės žalos atlyginimo dydį nustatė atsižvelgęs į šios žalos rūšies nustatymo kriterijus, tinkamai vadovavosi BPK ir CK nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, bei formuojama teismų praktika šiuo klausimu. Konstatuoti, kad nukentėjusiajai T. S. priteistos neturtinės žalos dydis yra akivaizdžiai per didelis ir keisti jį nuteistojo S. Š. apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo S. Š. gynėjo advokato D. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gruodžio 1 d. nuosprendį pakeisti:

pripažinti S. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas);

S. Š. už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, paskirtą arešto bausmę sumažinti iki 40 (keturiasdešimties) parų;

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 5, 7 ir 10 punktais, S. Š. paskirtos 90 (devyniasdešimties) parų arešto bausmės vykdymą atidėti 9 (devynių) mėnesių laikotarpiui, paskiriant jam intensyvią priežiūrą – buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, įpareigojant visą bausmės vykdymo laikotarpį būti namuose, esančiuose Šiauliuose, Žalgirio g. 2-192, išskyrus atvejus, kai iš namų būtina išvykti dėl darbo, o taip pat dirbti ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų;

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria arešto bausmė S. Š. paskirta atlikti (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje, arešto bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo S. Š. atvykimo į arešto bausmės atlikimo vietą arba jo faktinio sulaikymo, vykdant įsiteisėjusį teismo nuosprendį, dienos, ir S. Š. išaiškinta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 51 straipsnio 3 dalimi, ne vėliau kaip per septynias dienas po nuosprendžio įsiteisėjimo dienos jis privalo atvykti į (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatorių atlikti arešto bausmės, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 51 straipsnio 4 dalimi, jeigu dėl ligos ar kitų objektyvių priežasčių negalėtų nustatytu laiku atvykti į arešto bausmės atlikimo vietą, privalo iki šio straipsnio 3 dalyje nustatyto termino pabaigos apie tai pranešti (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriaus administracijai ir susiderinti su ja atvykimo atlikti bausmę datą.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.