Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Agnė Vyliaudaitė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. L. (V. L.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės S. L. ieškinį atsakovui V. L. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo ir kt., išvadą byloje duodanti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai, taip pat ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovės prašymas taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones buvo patenkintas iš dalies, o atsakovo prašymas taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Nors atskirajame skunde prašoma panaikinti visą skundžiamą teismo nutartį, iš atskirojo skundo turinio matyti, kad apeliantas iš esmės nesutinka tik su teismo nutarties dalimis, kuriomis nustatyta laikina bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka ir priteistas laikinas išlaikymo dydis nepilnamečiams vaikams. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas pasisakys tik dėl šių teismo nutarties dalių teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės parenkamos ir taikomos atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio byla nagrinėjama, į ieškinio pareiškimo reikalavimų dydį ir rūšį, į atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas šio klausimo išsprendimui aplinkybes ir tik tuo atveju, jeigu jos gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą, padėti išvengti neigiamų padarinių, apsaugoti asmenų turtinius arba neturtinius interesus, užkirsti kelią galimai žalai šiems interesams atsirasti. Šeimos bylose tokių priemonių taikymo pagrindas yra tam tikros aplinkybės, kurioms esant, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. CPK 384 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teismas, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgdamas į sutuoktinių, vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnyje. Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 4 punktą teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąją apsaugos priemonę – priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams, pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 8 punktą teismas gali taikyti kitas, teismo manymu, reikalingas priemones.

14. Vienas pagrindinių šeimos teisės principų – prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynybos principas, įtvirtinantis pareigą, imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, pirmiausia atsižvelgti į tai, kas geriausia vaikui. CK 3.65 straipsnis – speciali norma, įtvirtinanti specialių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, nagrinėjant ginčus šeimos santykiuose. Šių priemonių tikslas – maksimaliai apsaugoti vaiko teises ir interesus iki tėvų ginčo išsprendimo iš esmės, todėl nagrinėdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas turi nustatyti, ar yra reali grėsmė vaiko turtiniams ar neturtiniams interesams konkrečioje byloje, ar egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, yra privaloma vadovautis paminėtu prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu.

Dėl laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio

15. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš dalies, priteisė iš atsakovo šalių dviem nepilnamečiams vaikams laikiną išlaikymą kiekvienam po 306,00 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, motyvuodamas iš esmės neginčijamais būtinaisiais vaikų poreikiais ir prašomo priteisti laikino išlaikymo dydį pagrįsdamas minimalios mėnesinės algos dydžiu. Atsakovas nesutinka su nurodyta pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, atskirąjį skundą argumentuodamas iš esmės tuo, kad teismas be pagrindo sprendė, jog didžioji dalis vaikų poreikių tenkinama ieškovės. Atsakovas savo nesutikimo su nurodyta teismo nutarties dalimi atskiruoju skundu negrindžia aplinkybėmis dėl vaikų išlaikymo poreikių dydžio ar negalėjimo mokėti nustatyto dydžio laikiną išlaikymą.

16. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamoje bylos stadijoje nėra galimybės nustatyti vaikams reikalingų lėšų dydžio bei proporcijų, kuriomis šalys turi prisidėti prie vaikų poreikių tenkinimo. Tačiau, įvertinęs teismų praktikoje pripažįstamą taisyklę, kad sprendžiant išlaikymo vaikams dydžio nustatymo klausimą, išlaikymo dydis turėtų būti siejamas su minimalios mėnesinės algos dydžiu, kuris skundžiamos teismo nutarties priėmimo metu sudarė 924,00 Eur (bruto) arba 709,00 Eur (neto), taip pat įvertinęs gaunamus vaiko pinigus bei atsižvelgęs ir į tai, jog savo nepilnamečius vaikus privalo išlaikyti abu vaiko tėvai, sprendė, kad 306,00 Eur laikinas išlaikymas kiekvienam vaikui per mėnesį yra tinkamas.

17. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad laikino išlaikymo dydis yra nustatomas tik preliminariai atsižvelgiant į vaiko poreikius bei tėvų turtinę padėtį, išsamiai nevertinant tėvų finansinių galimybių teikti realius vaikų poreikius atitinkantį išlaikymą, išlaikymo dydžio proporcingumo tėvų turtinei padėčiai, nes šios aplinkybės gali būti nustatytos tik bylą išnagrinėjus iš esmės. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad visiems žinomos aplinkybės, jog augantiems vaikams reikalinga visavertė mityba, apranga, avalynė, higienos reikmenys, medikamentai, lavinimosi priemonės, jiems tenka dalis išlaidų, paskirstytų komunaliniams mokesčiams apmokėti, sveikatos, transporto išlaidoms padengti ir kt. Įstatymas nereglamentuoja, kokio dydžio laikinas išlaikymas turi būti priteistas, bet jis turi užtikrinti bent minimalius vaiko poreikius iki to, kol bus išnagrinėta byla. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog priteisiant laikiną išlaikymą turi būti vadovaujamasi tomis pačiomis nuostatomis, kaip ir priteisiant pastovų išlaikymą, t. y., turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (pvz. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1795-661/2020). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra taikomas orientacinis kriterijus dėl priteistino išlaikymo dydžio, nustatytas, atsižvelgiant į CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostatas – 1 mėnesio vaiko išlaikymo vertė negali būti mažesnė už 1 MMA minimalią mėnesio algą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009). Nuo 2024 m. sausio mėnesio MMA iki mokesčių sudarė 924,00 Eur arba 709,00 Eur atskaičius mokesčius. Tuo tarpu vaiko išmokos dydis skundžiamos teismo nutarties priėmimo metu sudarė po 96,25 Eur kiekvienam vaikui.

18. Pritartina pirmosios instancijos teismui, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje, teismas neturi galimybės pilnai ir visapusiškai išsiaiškinti visų bylos aplinkybių, nustatyti reikalingo ir būtino išlaikymo vaikui dydžio bei realių tėvų galimybių teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turi galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime ir tik po to, kai byla yra išnagrinėjama iš esmės, t. y. tiek tikrieji vaikų poreikiai, tiek tėvų galimybės teikti konkretaus dydžio išlaikymą vertintinos išnagrinėjus bylą iš esmės; tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios šalių pajamos, tikroji turtinė padėtis, sveikatos būklė ir su tuo susijusios galimybės gauti pajamų, taip pat kokie realūs būtinieji vaikų poreikiai. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui, tik preliminariai vertina vaiko poreikius, tėvų turtinę padėtį ir vaikui teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus.

19. Pabrėžtina, kad laikino išlaikymo priteisimu pirmiausia yra siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, užtikrinti, kad vaikų teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos, taigi tėvų galimybė ir gebėjimas išlaikyti savo vaikus ne visais atvejais yra lygiai taip pat reikšminga. Prioritetas turi būti teikiamas vaiko interesų apsaugai. Kaip matyti, priimdamas skundžiamą nutartį pirmosios instancijos teismas iš esmės šiomis nuostatomis ir vadovavosi. Priešingu atveju, t. y. jei teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iš esmės vertintų visus šalių argumentus, susijusius su tėvų galimybėmis teikti vienokio ar kitokio dydžio išlaikymą, vaikų poreikiais ir jiems patenkinti reikalinga pinigų suma, tokiu procesiniu sprendimu pasisakytų dėl ginčo esmės, kas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje yra neleistina.

20. Nagrinėjamu atveju atsakovas atskiruoju skundu nurodo sutinkantis mokėti laikiną išlaikymą vaikams kiekvienam po 100,00 Eur, tačiau savo pasirinkimo nepagrindžia jokiais objektyviais duomenimis, kaip tik paaiškinimais, kad jis teikia išlaikymą savo vaikams gera valia, t. y. aprūpina juos būtinaisiais daiktais, maistu, vaistais ir kt. Ši aplinkybė byloje neginčijama, tačiau apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad laikina gyvenamoji vieta su šalių nepilnamečiais vaikais skundžiama nutartimi nustatyta būtent su motina ir šios teismo nutarties dalies atsakovas neskundžia. Atitinkamai pripažintina, kad vaikams gyvenant pas motiną, natūraliai jai teks didesnė vaikų išlaikymo našta nei tėvui, negyvenančiam nuolat su nepilnamečiais vaikais. Tuo tarpu vaikų minimalūs poreikiai yra kur kas didesni nei atsakovo sutinkama mokėti suma.

21. Kaip jau nurodyta, ir kuo vadovavosi pirmosios instancijos teismas, sprendžiant dėl priteisto laikino išlaikymo dydžio pagrįstumo, nesant galimybės laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje nustatyti nei tikrosios tėvų turtinės padėties, nei nepilnamečių vaikų poreikių, teisminėje praktikoje orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažįstamas minimaliosios mėnesinės algos dydžio išlaikymas, kuris taikytinas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Laikoma, kad minimalus darbo užmokestis paprastai gali tenkinti tik minimalius, būtinuosius žmogaus poreikius, o vaiko visapusiškam vystymuisi užtikrinti turėtų būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016). Tuo tarpu mažesnis nei 1 MMA išlaikymas teismo gali būti priteisiamas tik išskirtiniais atvejais, kai tėvai dėl susiklosčiusios itin sunkios turtinės padėties ar sveikatos būklės objektyviai nėra pajėgūs teikti didesnį išlaikymą. Paprastai minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas vaikui gali būti priteisiamas ir tuo atveju, jei vaiko tėvai nedirba dėl sveikatos, amžiaus, neturi turto, o jų pajamos yra minimalios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Tuo tarpu šiuo atveju, kaip nustatyta, ir dėl ko nėra ginčo, atsakovo turtinė padėtis leidžia teikti nurodyto dydžio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams. CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo vaikus yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas vaiko amžiumi, gaunamomis minimaliomis pajamomis, bloga turtine padėtimi, kitų šeiminių ryšių susiformavimu ar kitomis aplinkybėmis. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą apsisprendimas turėti vaikų lemia įsipareigojimų juos išlaikyti iki pilnametystės atsiradimą (CK 3.30 ir 3.192 straipsniai). Taigi, teismo priteistas laikino išlaikymo dydis, kuris atitinka teisminėje praktikoje įprastai nustatomą išlaikymo dydį, orientuotą į MMA dydį, niekaip negali būti vertinamas kaip per didelis.

Dėl laikinos bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos

22. Atskirajame skunde apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria teismas nustatė laikiną atsakovo bendravimo su ginčo šalių nepilnamečiais vaikais tvarką, pagal kurią nustatyta ne atsakovo pageidaujama 50:50 bendravimo laiko tvarka, tačiau tvarka, pagal kurią atsakovas su nepilnamečiais vaikais bendrauja porinių savaičių savaitgaliais nuo penktadienio, paimdamas vaikus iš jų lankomų ugdymo įstaigų pasibaigus ugdymo procesui, iki po to savaitgalio einančio pirmadienio, vaikus pristatydamas į jų lankomą ugdymo įstaigą; atsakovas su nepilnamečiais vaikais bendrauja kiekvienos savaitės trečiadienį-ketvirtadienį, paimdamas vaikus iš jų lankomų ugdymo įstaigų pasibaigus ugdymo procesui trečiadienį, ir vaikus pristatydamas į jų lankomas ugdymo įstaigas ketvirtadienį ryte. Atskirajame skunde teigiama, kad atsakovas dar niekad nebendravo su savo vaikais taip mažai, kaip nustatyta laikinoje bendravimo tvarkoje, kas neatitinka nei nepilnamečių vaikų, nei atsakovo interesų, kai vaikai yra išreiškęs nuomonę, kad nori gyventi su abiem tėvais.

23. CK 3.165 straipsnis numato tėvų asmeninių teisių ir pareigų turinį: abu tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, jie atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymąsi, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Šio straipsnio nuostatos taip pat numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu, tačiau, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamus klausimus sprendžia teismas. Tėvų teisė ir pareiga bendrauti su vaiku ir dalyvauti jo auklėjime išlieka ir skyrium gyvenantiems tėvams, nes tėvo ir motinos pareigos savo vaikams yra lygios (CK 3.156 straipsnio, 3.170 straipsnio 1 dalis).

24. Kaip jau nurodyta, CPK 384 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teismas, kol bus priimtas sprendimas, atsižvelgdamas į sutuoktinių, vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas CK 3.65 straipsnyje. Nors CK 3.65 straipsnis tiesiogiai nenumato tokios laikinosios apsaugos priemonės, kaip laikinos bendravimo tvarkos nustatymas, laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas nėra baigtinis (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 8 punktas, CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Siekiant užtikrinti vaiko interesus bendrauti su tėvais, gali būti taikoma laikinoji apsaugos priemonė – laikinos bendravimo su vaikais tvarkos nustatymas. Ši laikinoji apsaugos priemonė yra skirta apsaugoti vaikų bei jų tėvų teisėtus interesus vaikui bendrauti su abiem tėvais ir taip laikinai sureguliuoti situaciją, kol šeimos santykių srityje kilęs ginčas bus išspręstas iš esmės. Vaiko, kaip visavertės asmenybės, raidai reikalinga abiejų tėvų parama ir rūpestis, žinojimas, kad jis abiem tėvams yra vienodai svarbus, kad abu tėvai jam yra vienodai prieinami ir lankstūs, t. y. esantys šalia vaiko tada, kada jam labiausiai reikia. Būtent dėl to teismas turi skatinti pačius tėvus susitarti dėl labiausiai vaiko poreikius atitinkančios bendravimo tvarkos, jei tai nepavyksta, nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri geriausiai užtikrintų vaiko interesus ir būtų realiai vykdoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014).

25. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tėvų teisių ir pareigų lygybės bei maksimalaus abiejų tėvų dalyvavimo auklėjant vaiką principai teismui nustatant skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką reiškia, jog apribojimai bendrauti su vaiku daromi tik jeigu jie reikalingi vaiko interesams užtikrinti. Tačiau tai nereiškia, kad, nesant priežasčių riboti skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimą auklėjant vaiką, teismas visada privalo nustatyti tokią skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarką, pagal kurią vaiko praleidžiamas laikas su abiem tėvais būtų vienodas. Pažymėtina, kad tokiais atvejais teismo nustatoma skyrium gyvenančio tėvo (motinos) bendravimo su vaiku tvarka pirmiausia turėtų būti orientuojama į maksimalų laiko, kurį vaikas praleidžia su kiekvienu iš tėvų savaitgaliais, švenčių dienomis ir atostogų metu, suvienodinimą bei tam tikro laiko, kurį vaikas galėtų bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu darbo dienomis, nepakenkiant normaliam vaiko dienos režimui, nustatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016).

26. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp tėvų kyla konfliktai dėl bendravimo su vaikais. Šias aplinkybes patvirtina tiek ieškovė, tiek ir pats atsakovas. Šias aplinkybes patvirtina ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai, bendravę tiek su tėvais, tiek su vaikais. Tarnyba savo išvadoje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra konstatavusi, kad „tėvų tarpusavio santykiai šiuo metu yra nebendradarbiaujantys, negeranoriški ir jiems dėl to faktiškai sunku tarpusavyje susitarti vaikus liečiančiais klausimais, vaikai jautriai išgyvena tėvų barnius, o remiantis atvejo vadybos paslaugą ieškovei teikusios socialinės darbuotojos nuomone, vaikus ir motiną sieja stiprus ryšys, ieškovė tinkamai rūpinasi vaikais, domisi jų ugdymo pasiekimais“, „stebint tėvo elgesį matyti, kad jis vaikus nuteikinėja prieš vaikų mamą“. Priešingai, nei nurodoma atskirajame skunde, Tarnyba nepritarė dėl laikinos bendravimo tvarkos „50:50“ nustatymo, o pažymėjo, kad tokia bendravimo tvarka iš esmės galima, tačiau ginčo atveju Tarnyba nereiškia nuomonės šiuo klausimu, nes nėra aišku, ar ji pasiteisintų, kol tokia bendravimo tvarka nėra išbandyta. Be to, pastebėtina, kad kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiami su vaikais susiję klausimai, vaiko teisių apsaugos institucijos išvada turi būti pateikiama, tačiau joje esančios informacijos įrodomoji reikšmė turi būti įvertinama, atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-483-611/2020).

27. Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties, teismas nustatė bendravimo tvarką, pagal kurią atsakovas su vaikais bendrauja kas antrą savaitgalį bei kiekvieną trečiadienį – ketvirtadienį, atsižvelgęs į šalių poziciją posėdžio metu, tėvų tarpusavio konfliktiškus santykius, kas liečia bendravimo su vaikais tvarką, nes tiek ieškovė, tiek atsakovas tvirtino, kad kita šalis nebendradarbiauja, vaikai paimami iš ugdymo įstaigų nepranešus, kyla nuolatiniai konfliktai dėl to, kur ir su kuo vaikai leis laiką. Teismas sprendė, kad šioje civilinio proceso stadijoje nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovo prašoma bendravimo su vaikais tvarka geriausiai atitiks nepilnamečių vaikų interesus. Teismas pažymėjo, kad prasidėjus mokslo metams vaikams būtina stabilesnė aplinka, pastovesnis dienos ir savaitės režimas, vaikai nėra didelio amžiaus, todėl nustatytina laikina bendravimo su vaikais tvarka, kuri užtikrins lygiavertį bendravimą su vaikais, tuo pačiu užtikrins ir geriausius nepilnamečių vaikų interesus. Su nurodytais teismo argumentais nėra pagrindo nesutikti.

28. Šiuo atveju nėra prielaidų spręsti, kad nustatyta minimali bendravimo su nepilnamečiais tvarka, kadangi atsakovui sudaromos galimybės bendrauti su nepilnamečiais vaikais lygiai tiek savaitgalių, kiek ir ieškovei, tuo tarpu darbo dienomis, kai vaikai yra ugdymo įstaigose, atsakovui sudaromos galimybės bendrauti kiekvieną trečiadienį - ketvirtadienį, leidžiant vaikams nakvoti pas atsakovą, atitinkamai per daug nepažeidžiant nepilnamečių vaikų dienos ir savaitės režimo, kas visiškai atitinka teisminę praktiką šiuo klausimu. Tokia tvarka kartu nepažeidžia ir nepilnamečių vaikų išreikšto noro bendrauti su abiem tėvais. Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas konkrečią laikiną bendravimo su šalių sūnumis tvarką, tinkamai įvertino klausimui išspręsti svarbius įrodymus, atskleidžiančius ginčo šalių elgesį, nepilnamečių vaikų nuomonę ir kitas aplinkybes, atsižvelgė į individualią ginčo situaciją bei taikė aktualias teisės normas ir teismų praktiką.

29. Pažymėtina ir tai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra procesinio pobūdžio klausimas, kuriuo šalių ginčas nėra išsprendžiamas iš esmės. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neturi reikšmės ginčo baigčiai, kadangi nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi nei prejudicinės, nei res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galios, jomis tik laikinai sureguliuojama ginčo situacija. Todėl atsakovui manant, kad ginčo atveju nėra išspręstas klausimas dėl bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais atostogų ir šventinių dienų metu, atsakovui neužkertamas kelias prašyti nustatyti lakiną bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką nurodytais laikotarpiais.

30. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių atskirojo skundo argumentų, įvertinus, tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.), kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai atskirai neaptariami, kaip neturintys reikšmės skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

31. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.