Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

1.2. Ieškovas kreipėsi į teismą ieškiniu CBP-832 ir patikslintu ieškiniu DOK-7120, pateikdamas šiuos reikalavimus:

1) pripažinti atsakovo S. S. atleidimą pagal Darbo kodekso 55 straipsnio 1 d. teisėtu;

2) pripažinti nepagrįstu atsakovo S. S. 5025 Eur reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2024 m. liepos 17 d. iki 2024 m. gruodžio 12 d. priteisimo;

3) priteisti bylinėjimosi išlaidas (procesinio pobūdžio reikalavimas).

1.3. Ieškinyje ieškovas nurodė, kad:

1) prašė taikyti ieškinio senatį atsakovo reikalavimų nagrinėjimui, nes darbo ginčų komisija privalėjo įvertinti tai, kad atsakovas į darbo ginčų komisiją dėl darbo ginčo nagrinėjimo kreipėsi praleidęs DK 220 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą. Darbo sutartis su atsakovu buvo nutraukta 2024 m. liepos 17 dieną. Atsakovas buvo apie tai informuotas;

2) atsakovas (darbuotojas) pateikė ieškovui (darbdaviui) 2024 m. liepos 17 d. prašymą dėl atleidimo iš darbo. Jame dviem kalbomis (lietuvių ir rusų k.) nurodyta, jog atsakovas prašo atleisti jį iš darbo nuo 2024 m. liepos 17 d. asmeniškai prašant bei šis prašymas yra atsakovo užpildytas ir jo ranka pasirašytas;

3) SODRAI deklaruoti duomenys apie tai, kad atsakovas nuo 2024 m. kovo 1 d. iki 2024 m. liepos 17 d. buvo neapmokamose atostogose.

4) nustačius, kad atleidimas yra teisėtas, atsakovui negali būti priteisiamos netesybos.

2. Pasirengimo nagrinėti bylą proceso metu:

2.1. Į bylą gauta darbo ginčų komisijos medžiaga (DOK-6948), 2025-01-13 Sodros duomenys apie atsakovą Nr. CB-9041-2-68-3-00835-2025-4, atsakovo atleidimo iš darbo įsakymo originalas (DOK-34928), Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos duomenys (DOK-33159).

2.3. Atsakovas pateikė asmens paso duomenis (DOK-33250), kuriuose yra žymos apie atsakovo atvykimus ir išvykimus iš Lietuvos Respublikos teritorijos.

2.4. Ieškovas papildomai pateikė paaiškinimus (DOK-36724), kuriuose nurodė, kad:

1) ieškovo akcininko N. R. ir atsakovo telefoninių pokalbių įrašai atskleidžia, jog atsakovas lengvabūdiškai neatvyko į darbą dėl jam suteiktų neapmokamų atostogų dėl naujojo darbo paieškos, o kviečiamas atvykti į Lietuvą – visaip tai padaryti vengė;

2) atsakovas nuo 2024 m. kovo 1 d. iki jo atleidimo jam prašant nebuvo darbo vietoje ir visiškai nenorėjo dirbti savo darbo vietoje Lietuvos Respublikoje, piktybiškai vengė persiregistruoti į kitą darbo vietą pagal imperatyvias Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo nuostatas keičiant užsienio piliečiui darbo vietą Lietuvoje.

2.5. Parengiamojo teismo posėdžio metu:

1) ieškovas paaiškino savo reikalavimus bei įrodymus. Sutiko, kad yra bylą pasirengta nagrinėti iš esmės;

2) atsakovas paaiškino savo atsikirtimų esmę, įrodymus, kuriais grindžiami atsikirtimai. Sutiko, kad yra bylą pasirengta nagrinėti iš esmės;

3) šalys nepriėjo bendro sutarimo taikos sutarčiai byloje sudaryti.

3. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu:

3.1. Ieškovo direktorius N. R. paaiškino, kad atsakovas pas ieškovą dirbo apie 7-8 mėnesius, tuomet atsakovas ir dar keli darbuotojai 2024 m. pradžioje prašė pakelti atlyginimus, tačiau jis to padaryti negalėjo, todėl buvo susitarta, kad atsakovas susiras kitą darbą. Atitinkamai nuo 2024 m. vasario 28 d. atsakovas daugiau nebedirbo, jam buvo suteikiamos nemokamos atostogos, laukiama, kol atsakovas susiras kitą darbą. Atsakovas prašymą atleisti jį iš darbo pasirašė 2024 m. pradžioje, neįrašė atleidimo datos, buvo susitarta, kad datą įrašys, kai bus aišku, kada atsakovas pereina dirbti į kitą darbą. Tačiau atsakovas nesusirado kito darbo ir dirbti pas ieškovą nenorėjo, todėl remiantis šalių žodiniu susitarimu, atsakovo rašytiniu prašymu, galiausiai 2024 m. liepos 17 d. ieškovas nusprendė atleisti atsakovą ir apie tai jam pranešė. Atsakovas elgiasi nesąžiningai reikalaudamas pripažinti atleidimą neteisėtu, nes jo reikalavimas neatitinka to, ką jie susitarė, todėl taip bando nesąžiningai pasipelnyti. Ieškovas negalėjo atsakovo daugiau laikyti nemokamose atostogose, nes įmonė buvo tikrinama. Apie vieną mėnesį iki atleidimo atsakovas buvo atvykęs į Lietuvą, jie susitiko ir kalbėjosi apie tai, kad atsakovas turi susirasti kitą darbą, tačiau to atsakovas nepadarė, todėl ir 2024 m. liepos 17 d. buvo priimtas sprendimas atleisti atsakovą pagal jo prašymą, įrašant atleidimo datą. Minėtame susitikime jokių grasinimų atsakovui nebuvo išsakoma.

3.2. Atsakovas paaiškino, kad dirbo pas ieškovą 6-8 mėnesius, vėliau jis paprašė atostogų ir 2024 m. vasario 28 d. išvažiavo atostogų iš Lietuvos. Žadėjo grįžti po kelių mėnesių. Ieškovas su kitais virėjais tarėsi, kad jie susiras darbą, o su juo, kad jis gali dirbti grįžęs iš atostogų. Atsakovas taip pat galėjo įsidarbinti kitoje įmonėje (duomenys neskelbtini), tačiau taip nesitarė su ieškovu. Vėliau į Lietuvą atvyko 2024 m. birželio mėnesį, susitiko su ieškovo direktoriumi, kalbėjosi dėl atsakovo darbo ir ieškovo direktorius atsakovui pasakė, kad atsakovas yra jam reikalingas darbe, kad grįžtų po mėnesio. Atsakovas prašė ieškovo sutikimo persiforminti į kitą darbo vietą, tačiau ieškovas nesutiko. Todėl atsakovas išvyko vėl į Tadžikistaną, pakeliui į Tadžikistaną jam ieškovas pranešė, kad atleidžia atsakovą iš darbo, tačiau taip nebuvo tartasi. Atsakovas dar prašė atšaukti jo atleidimą, tačiau to ieškovas padaryti negalėjo. Prieš išvykdamas namo jis dar buvo nuvykęs į Baltarusiją, nes reikėjo užsidirbti pinigų, jis pervarinėjo kitų kraštiečių prašymu automobilius, taip pat ir su kraštiečių automobiliu grįžo į savo šalį, todėl kelyje ilgai užtruko. Neatsiminė, kad būtų pasirašęs prašymą dėl atleidimo iš darbo, tačiau ieškovas jam kiekvieną dieną teikdavo pasirašyti įvairius dokumentus, todėl tarp jų galėjo būti ir byloje pateiktas jo pasirašytas prašymas. Atsakydamas į klausimus pažymėjo, kad į Migracijos departamentą nesikreipė dėl leidimo pakeisti darbdavį. Apie atleidimą žinojo, nes gavo ieškovo balso pranešimą.

3.3. Liudytoja apklausta G. A. K. paaiškino, kad dirbo pas ieškovą administratore, kad yra atsakinga už darbuotojų priėmimo ir atleidimo įforminimą. Atsakovas dirbo pas ieškovą ir 2024 m. pradžioje buvo žinoma, kad jis ketina išeiti iš darbo, todėl ji parengė prašymą dėl atleidimo iš darbo, kuriame atsakovas įrašė savo vardą, pavardę ir pasirašė, datą liko įrašyti, kai bus galutinai aišku, kada atsakovas susiras kitą darbą. Atsakovas suprato kokį dokumentą pasirašo, nes buvo kalbėta, kad jis išeina iš darbo savo noru ir kad bus atleistas, kai bus aišku kada.

3.4. Liudytoju apklaustas D. Y. B. (tel. Nr. (duomenys neskelbtini), liudijimo metu buvo nuotolinėje vietoje, kartu su atsakovu, jo automobilyje) paaiškino, kad jis dirbo pas ieškovą virėju, pažįsta tiek ieškovo direktorių, tiek atsakovą. Jis susirado kitą darbą (duomenys neskelbtini) ir iš atsakovo perėjo į jį. Kartu su atsakovu ir ieškovo direktoriumi dalyvavo susitikime 2024 m. birželio mėnesį. Minėto susitikimo metu direktorius N. R. pasakė atsakovui, kad atsakovas jam yra reikalingas, kad sugrįžtų po mėnesio. Vėliau žino, kad atsakovas išvažiavo namo, kad vėliau atsakovas buvo atleistas. Taip pat paaiškino, kad 2024 m. pradžioje su kiekvienu darbuotoju dėl darbo santykių nutraukimo buvo tariamasi atskirai.

3.5. Baigiamųjų kalbų metu:

3.5.1. Ieškovas ir jo atstovas palaikė ieškinį ir anksčiau išsakytus argumentus. Ieškovo atstovė pažymėjo, kad byloje esantys įrodymai liudija, kad atsakovas darbo santykių metu elgėsi nesąžiningai, kad piktnaudžiavo teise turėti leidimą gyventi Lietuvoje, ir nesiekė dirbti, nesiekė, kad visi patirtų mažiau sąnaudų. Atsakovas nebuvo rūpestingas, nesirūpino darbo santykių išsaugojimu. Bylos duomenys patvirtina, kad 2024 m. vasario 28 d. šalys susitarė nutraukti darbo santykius atsakovo prašymu ir tas galiausiai buvo padaryta pagal atsakovo elgesį 2024 m. liepos 17 d., nes atsakovas žadėjo susirasti kitą darbą ir to nepadarė. Aktualu ir tai, kad su atsakovu buvo susitartos tos pačios sąlygos, kaip ir su liudytoju D. Y. B., kuris padarė taip, kaip susitarė, susirado kitą darbą, o atsakovas to nepadarė, nes buvo nesąžiningas. Atsakovas laikėsi principo, kad į darbą eisiu, kada norėsiu, tą patvirtina ir jo paso duomenys, kad jis nuolat keliavo ir taip piktnaudžiavo teisinėmis garantijomis suteikiamomis užsieniečiams Lietuvoje. Taigi atsakovo atleidimas atitiko jo valią, jis ją išreiškė prašyme ir į darbą nesugrįžo. Atsakovas neįrodė, kad darbo santykių nutraukimas jo valia buvo nepagrįstas. Aktualu ir tai, kad į darbo ginčų komisiją atsakovas kreipėsi tik 2024 m. lapkričio 30 d., t. y. praleidęs nustatytus terminus, norėdamas gauti vien papildomų išmokų. Bylos duomenys patvirtina, kad bylos šalys dar 2024 m. balandžio 25 d. papildomai kalbėjo apie darbo sutarties nutraukimą. Atsakovas nebuvo nuoseklus, iš pradžių sakė, kad prašymo nerašė, vėliau jau, kad neatsimena ar jį rašė. Aktualu, kad ieškovo vadovas tos pačios tautybės asmuo, kaip ir atsakovas, todėl buvo lojalus atsakovo veiksmams.

3.5.2. Atsakovo atstovas baigiamųjų kalbų metu palaikė argumentus išsakytus paaiškinimų metu, prašė tenkinti jo reikalavus, nes buvo atleistas nepagrįstai, t. y. ieškovo direktorius jam sakė grįžti į darbą po mėnesio, ir vėliau be paaiškinimo savo poziciją pakeitė, atleido atsakovą iš darbą jo paties prašymu.

II. Teismas konstatuoja:

4.1. Tarp ieškovo ir atsakovo 2023 m. gegužės 9 d. buvo sudaryta terminuota darbo sutartis (lietuvių kalba) Nr. 27 (e. t. 1, b. l. 135-136) (toliau – darbo sutartis), kuri galiojo nuo 2023 m. gegužės 10 d. iki 2024 m. liepos 17 d. (e. t. 1, b. l. 3). Ieškovas buvo priimtas virėjo pareigoms (darbo sutarties 1.2 punktas). Darbo sutarties terminas nuo 2023 m. gegužės 9 d. iki 2025 m. vasario 28 d. (2 punktas). Aktualu tai, jog šalys susitarė, kad atleidimo iš darbo įspėjimo terminai nustatomi pagal Darbo kodekso nuostatas (klaidingai nurodyta į 130 straipsnį, ginčo šalys naudojo senosios Darbo kodekso redakcijos pagrindu parengtą darbo sutarties formą).

4.3. Ieškovas papildomai atsakovą 2024 m liepos 4 d. balso pranešimu (e. t. 1, b. l. 137) įspėjo, kad per 15-20 dienų atsakovą atleis, kad atsakovas persikeltų dirbti į kitą įmonę. Ieškovas atsakovo atleidimą įformino 2024 m. liepos 16 d., t. y. atsakovo anksčiau pasirašytame prašyme (e. t. 1, b. l. 125) įrašė atleidimo datą – 2024 m. liepos 17 d., priėmė atsakovo atleidimo įsakymą Nr. 24/0716 (e. t. 1, b. l. 129), pranešė apie atleidimą Sodrai (e. t. 1, b. l. 137), padarė įrašus darbo sutartyje (e. t. 1, b. l. 136), vėliau ieškovo vadovas pranešė atsakovui balso pranešimu (ieškovo ir atsakovo paaiškinimai; e. t. 1, b. l. 137) apie atleidimą.

4.4. Tarp šalių kilusį ginčą ieškovo iniciatyva nagrinėjo darbo ginčų komisija, kuri 2024 m. gruodžio 12 d. sprendimu (registracija 2024-12-16 Nr. DGKS-9748) (e. t. 1, b. l. 34-35) nusprendė ieškovo prašymą tenkinti iš dalies. Darbo ginčų komisijos sprendimo dalis, kurioje atsakovo reikalavimai buvo patenkinti, neįsiteisėjo, nes nustatyta tvarka ir terminais buvo pateiktas ieškinys teismui (Darbo kodekso 229 straipsnio 1 dalis). Darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas (Darbo kodekso 229 straipsnio 1 dalis, 231 straipsnio 4, 7 dalys). Šiam teismo sprendimui įsiteisėjus, minėtas darbo ginčų komisijos sprendimas toje dalyje, kurioje buvo patenkinti atsakovo reikalavimai, neteks galios (Darbo kodekso 231 straipsnio 7 dalis). Atitinkamai įsiteisėjęs teismo sprendimas pateiktinas žiniai darbo ginčų komisijai (Nacionalinės teismų administracijos 2023-12-11 raštas Nr. 4R-1676-(1.13.Mr).

5.2.1. Ieškovas teigė, kad atsakovas praleido senaties terminą kreiptis į darbo ginčų komisiją.

5.2.2. Taikytinos teisės normos ir aktuali teismų praktika:

1) Darbo kodekso 15 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senatis – įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį ar pateikdamas prašymą išnagrinėti darbo ginčą. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai skaičiuoti ir taikyti taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šis kodeksas ar kiti įstatymai nenustato specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų;

2) teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos. Gavęs šalies prašymą taikyti ieškinio senatį, teismas visų pirma turi patikrinti, ar reiškiamiems reikalavimams taikoma ieškinio senatis, taip pat ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Bendroji taisyklė, reglamentuojanti ieškinio senaties termino pradžią, įtvirtinta CK1.127 straipsnio 1 dalyje, kur nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-85-701/2024, 49-50 punktai);

6. Atsakovo pirmasis reikalavimas – pripažinti atsakovo 2024 m. liepos 17 d. atleidimą iš darbo UAB „Dushanbe“, pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį neteisėtu, atmestinas, o ieškovo reikalavimas pripažinti atsakovo S. S. atleidimą pagal Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį teisėtu tenkintinas, nes atsakovas neįrodė, kad ieškovas neteisėtai ar neleistinai paveikė jo valią pasirašant prašymą dėl atleidimo iš darbo savo paties prašymu, nenustatyta, kad ieškovas įrašydamas atleidimo datą ir įformindamas atsakovo atleidimą, būtų pasielgęs ne taip, kaip ginčo šalys buvo susitarę:

6.1. Ieškovas atleistas iš darbo vadovaujantis Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, kad neterminuota darbo sutartis ir terminuota darbo sutartis gali būti nutrauktos darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš dvidešimt kalendorinių dienų, išskyrus atvejus, kai darbdavys sutinka įspėjimo terminą trumpinti ar jo netaikyti. Atsakovas teigė ir įrodinėjo, kad nebuvo jo laisvo apsisprendimo, kad jį ieškovas atleido nesant jo valios. Ieškovas teigė priešingai, kad atsakovas apsispendė išeiti iš darbo laisva valia, kad dėl atleidimo jo valia buvo susitarta atsakovo iniciatyva, kad atsakovo atleidimas atitiko jo valią.

6.2. Taikytinos teisės normos ir aktuali teismų praktika:

1) darbo sutarties nutraukimą darbuotojo iniciatyva reglamentuoja DK 55 straipsnis. Jame, be kita ko, nustatyta, kad tam būtinas rašytinis darbuotojo pareiškimas. Pareiškime turi būti nurodyta pareiškimo surašymo diena, pageidaujama darbo santykių nutraukimo data, kadangi tai svarbu sprendžiant, ar laikytasi darbdavio įspėjimo terminų. Pareiškime gali būti nurodomos ir kitos aplinkybės (pvz., konkretus DK straipsnis, kurio pagrindu darbuotojas prašo jį atleisti, arba priežastys, dėl kurių darbuotojas pageidauja nutraukti darbo sutartį), iš kurių būtų galima spręsti, kokiu konkrečiu pagrindu darbuotojas siekia būti atleistas. Pareiškime išdėstyta darbuotojo valia patvirtinama jo parašu (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-248/2020, 34 p.);

2) svarbu, kad darbuotojo pareiškimas atitiktų jo tikrąją valią, nebūtų darbdavio inicijuotas, pateiktas dėl psichologinio poveikio ar dėl kitos neleistinos įtakos. Kasacinio teismo praktikoje dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo iniciatyva pažymima, kad dėl to, ar buvo darbuotojo tikroji valia nutraukti darbo santykius, sprendžiama iš darbuotojo valios pareiškimo aplinkybių, formos ir kitų konkrečiai bylai svarbių duomenų. Darbuotojo valia dėl darbo santykių atsisakymo turi susiformuoti laisvai, be neteisėtos įtakos. Tokia įtaka suprantama kaip teisei priešingas darbdavio kišimasis į darbuotojo valios formavimąsi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2013; 2014 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2014);

3) sprendžiant dėl darbo sutartį nutraukti siekiančio darbuotojo tikrosios valios turinio, jos išraiškos, svarbu atsižvelgti ir į darbo sutartį siekiančio nutraukti darbuotojo pareigybinį statusą ir atitinkamai turimo statuso nulemtus reikalavimus, ypatumus, kurie gali teikti pagrindą tokio darbuotojo veiksmus vertinti taikant aukštesnius elgsenos vertinimo standartus, siekiant nustatyti, ar asmuo, įgyvendindamas savo darbo teises, veikia sąžiningai ir teisingai darbdavio atžvilgiu, ar nepiktnaudžiauja savo darbo teisėmis, t. y. ar laikėsi nustatyto imperatyvo, kuriuo reikalaujama, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2009);

5) darbuotojo valia dėl darbo santykių atsisakymo turi susiformuoti laisvai, be neteisėtos įtakos. Tokia įtaka suprantama kaip teisei priešingas darbdavio kišimasis į darbuotojo valios formavimąsi (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-174/2013);

6) ar darbdavio veiksmai turėjo darbuotojo valiai susiformuoti, aktualu vertinti ir tai ar darbdavys iš anksto nebuvo parengęs darbuotojo atleidimo dokumentų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2014).

6.3. Nagrinėjamu atveju:

6.3.1. Sutiktina su ieškovu, kad byloje nėra pakankamai objektyvių įrodymų (pakankančių teismo pagrįstam įsitikinimui susiformuoti), patvirtinančių atsakovo teiginius, kad atsakovas būtų nenorėjęs nutraukti darbo santykių savo paties prašymu, t. y. spręstina, kad atsakovas prašymą atleisti jo valia prašymą pasirašė savo noru, niekieno neverčiamas ir taip pat sutiko, kad konkrečią atleidimo dieną įrašys į prašymą ir atleidimą įformins ieškovas/darbdavys, nes:

1) nenustatyta, kad ieškovas ar jo atstovai darė neteisėtą ar neleistiną įtaką atsakovo valiai. Kaip nustatyta šio sprendimo 4 punkte, bylos šalių ir liudytojų paaiškinimuose ginčo šalys dėl darbo santykių nutraukimo atsakovo (darbuotojo valia) susitarė iki 2024 m. vasario 28 d., kuri buvo paskutinė reali atsakovo darbo diena. Atsakovo faktinis elgesys (išvykimas ilgam laikui iš Lietuvos, vėliau trumpas grįžimas, įvairūs įšvykimai į kitas valstybes (žr. e. t. 1, b. l. 99-103), ieškovo ir atsakovo komunikacija (e. t. 1, b. l. 130-134), Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 18 d. sprendimas (e. t. 1, b. l. 116-118), kuriame teigiama, kad atsakovas faktiškai nedirbo pas ieškovą bei konstatuota, kad atsakovo tikslas dirbti Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ 40 str. 1 d. 4 p. ir UTPĮ 44 str. nuostatas – neatitinka tikrovės. Atsakovo ir jo pakviesto liudyti liudytojo D. Y. B. teiginių, kad ieškovo direktorius būtų neleidęs atsakovui pereiti dirbti pas kitą darbdavį ar būtų sakęs, kad atsakovas turi dirbti tik pas ieškovą, nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Aktualu ir tai, kad liudytojas D. Y. B. liudijo iš atsakovo automobilio, kartu su atsakovu dirbo, be to, kaip paaiškino pats atsakovas, jis darbo santykių metu buvo vyresniuoju virėju, o tai reiškia, kad ir D. Y. B. elgėsi pagal tai, ką pasakydavo atsakovas. Atsakovo ir liudytojo paaiškinimų nepatvirtina ir byloje pateikti ieškovo ir atsakovo balso pranešimų turinys (e. t. 1, b. l. 130-134), t. y. minėti balso pranešimai liudija, kad ginčo šalys dar nuo 2024 m. balandžio 26 d. tęsė bendravimą darbo santykių nutraukimo klausimu, kas patvirtina, kad ginčo šalių susitarimas (sudarytas iki 2024 m. vasario 28 d.) nutraukti darbo santykius atsakovo valia, suteikiant ieškovui teisę įrašyti atleidimo datą, buvo realus, atitiko ginčo šalių valią, neprieštaravo imperatyvioms įstatymo nuostatoms;

2) atsakovo savarankiškos valios negalima paneigti: atsakovas prašė jį atleisti iš darbo savo paties prašymu (e. t. 1, b. l. 125), prašymas (pareiškimas) buvo parengtas tiek lietuvių, tiek atsakovui suprantama rusų kalba, atsakovas pats įrašė savo vardą, pavardę, pasirašė, ir žodžiu susitarė, kad atleidimo datą įrašys ieškovas. Prašyme (pareiškime) aiškiai parašyta, kad atleidimo pagrindas yra darbuotojo prašymas („<...> savo noru <...>“). Neįrašydamas prašyme konkrečios darbo sutarties nutraukimo datos, atsakovas prisiėmė visą iš to kylančią riziką ir nors darbdavys yra stipresnė darbo santykių pusė, tačiau atsakovas bylą vedė be advokato, savo teises gerai išmanė, todėl spręsti, kad darbdavys jo atžvilgiu būtų pasielgęs ne pagal susitarimą nėra jokio pagrindo;

3) ieškovas nebuvo iš anksto pasiruošęs atleisti atsakovą, t. y. šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad ieškovas kaip nors iš anksto, nesusitaręs su atsakovu, būtų vienašališkai nusprendęs nutraukti darbo santykius. Byloje yra pateiktas ieškovo 2024 m. gruodžio 19 d. paaiškinimas darbo ginčų komisijai (e. t. 1, b. l. 31), kuriame išdėstytos aplinkybės iš esmės atitinka visą bylos medžiagą ir nuoseklius ieškovo paaiškinimus, ir nors jame teigiama, kad atsakovą nusprendė atleisti ieškovo direktorius, tačiau bylos nagrinėjimo iš esmės metu ieškovas ir jo atstovė papildomai paaiškino, kad minėtas teiginys reiškia, kad nusprendė atleisti atsakovo prašymu, t. y. galiausiai nusprendė patenkinti atsakovo prašymą. Nėra pagrindo nesutikti su tokia pozicija, nes kaip minėta, ieškovo paaiškinimai iš esmės yra nuoseklūs ir atitinka visą bylos medžiagą, nustatytas teismo faktines aplinkybes;

4) atsakovas neatšaukė savo valios: atsakovas žinodamas ir suprasdamas, kad yra pateikęs prašymą be datos atleisti jį iš darbo, nepateikė prašymo ar pozicijos, kad tą prašymą atšaukia, nėra jokios byloje pateiktos atsakovo komunikacijos, kuri patvirtintų, kad atsakovas prašytų leisti jam toliau dirbti pas ieškovą, kad atšauktų savo prašymą dėl atleidimo, t. y. nėra jokių objektyvių įrodymų, kuriais remdamasis teismas galėtų pagrįstai spręsti, kad atsakovas būtų pakeitęs savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo jo valia, taip pat ir raštu nesikreipė į ieškovą po to, kai ieškovas jam pranešė, kad darbo sutartis nutraukta (darbuotojas turi teisę atšaukti pareiškimą dėl atleidimo iš darbo iki atleidimo įsakymo priėmimo momento, taip pat ir po įsakymo priėmimo momento, jeigu su tuo sutinka darbdavys, žr. Darbo kodekso 55 straipsnio 2 dalį);

5) ieškovas nebuvo suinteresuotas atleisti atsakovą: iš byloje esančių įrodymų teismas negali prieiti pagrįstu įsitikinimu paremtos išvados, kad darbuotojo atleidimu buvo suinteresuotas vien darbdavys, nes darbuotojo valią darbdavys privalo gerbti, darbdavys turi teisę sutikti su tuo, ko prašo darbuotojas, t. y. šiuo atveju atsakovas prašė atleisti savo noru ir suteikė teisę dėl datos spręsti ieškovui (Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalis). Priverčiamasis darbas draudžiamas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 3 dalis), todėl teismas iš byloje esančių duomenų neturi jokio pagrindo išvadai, kad ieškovas būtų turėjęs pareigą ilgiau tęsti darbo santykius su atsakovu, be to, kaip minėta, nenuginčytu Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 18 d. sprendimu (e. t. 1, b. l. 116-118) konstatuota, kad atsakovo tikslas dirbti Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ 40 str. 1 d. 4 p. ir UTPĮ 44 str. nuostatas – neatitiko tikrovės, o tai reiškia, kad nėra pagrindo abejoti ieškovo paaiškinimais, jog atsakovas iš tiesų po 2024 m. vasario 28 d. nesiekė atkurti darbo santykių ir iš esmės tik naudojosi jam teikiamomis migranto garantijomis laisvai judėti Šengeno erdvėje;

6) atsakovas pakankamai gerai išmanė savo teises tiek darbo santykių metu, tiek atleidimo dieną, tiek po jų nutraukimo: kaip minėta, dėl atleidimo pagrįstumo atsakovas, neturėdamas atstovo, kreipėsi į darbo ginčų komisiją (e. t. 1, b. l. 52-57), teisme taip pat suprato savo teisę turėti atstovą, tačiau juo nesinaudojo, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovas nežinojo savo teisių, kad jų neišmanė, ar kad tiek prašymo dėl atleidimo pasirašymo momentu, tiek atleidimo dieną darbdavys pasinaudojo jo, kaip užsieniečio pažeidžiamumu ar nežinojimu.

6.3.2. Nesutiktina su atsakovo pozicija, kad ieškovas, kaip darbdavys būtų atsakovui grasinęs 2024 m. birželio mėnesio susitikime ar kitu metu, nes:

1) Darbo kodekso 30 straipsnis nustato, kad darbdavys privalo sukurti tokią darbo aplinką, kurioje darbuotojas <...> nepatirtų priešiškų, neetiškų, žeminančių, agresyvių, užgaulių, įžeidžiančių veiksmų, kuriais kėsinamasi į darbuotojo <...> garbę ir orumą, fizinį ar psichologinį neliečiamumą ar kuriais siekiama darbuotoją <...> įbauginti, sumenkinti ar įstumti į beginklę ir bejėgę padėtį (1 dalis); smurtu, įskaitant psichologinį smurtą, laikoma bet koks nepriimtinas elgesys ar jo grėsmė, nesvarbu, ar nepriimtinu elgesiu vieną kartą ar pakartotinai siekiama padaryti fizinį, psichologinį, seksualinį ar ekonominį poveikį, ar nepriimtinu elgesiu šis poveikis padaromas arba gali būti padarytas, ar tokiu elgesiu įžeidžiamas asmens orumas arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka ar (ir) atsirado arba gali atsirasti fizinė, turtinė ir (ar) neturtinė žala (2 dalis);

2) dažniausiai smurtas ir priekabiavimas pasireiškia psichologiniu spaudimu, neetišku, nepagarbiu elgesiu kitų darbuotojų atžvilgiu, ignoravimu, engimu, nepagrįstomis pastabomis ir kritika, šaukimu, įžeidinėjimu, šmeižimu, manipuliavimu, pajuoka, patyčiomis, pasiekimų nuvertinimu, neetiškais komentarais, grasinimais, bauginimais, taip pat fiziniu ir (arba) seksualiniu išnaudojimu (žr. pvz., Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. rugpjūčio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-1666-855/2023 14 p.);

3) nepriimtino elgesio išraiškos, kurios kenkia darbuotojo emocinei, o sunkiais atvejais – psichinei ir fizinei sveikatai, gali būti: nepriimtinas ar nepageidaujamas fizinis kontaktas (pavyzdžiui, fizinis prisilietimas, glostymas, plekštelėjimas, grybštelėjimas, siekimas prisiliesti (apkabinti), prisitraukti arčiau kito asmens ir kt.) ar tokio fizinio kontakto reikalavimas; nepadoraus turinio informacijos demonstravimas ar siuntimas; įkyrus domėjimasis apie privatų gyvenimą, intymius santykius; nepageidaujami komentarai dėl išvaizdos, kūno formos, aprangos; įžeidžiantys juokai, patyčios, apkalbos, gandai, šmeižtas, užgaulūs gestai; tyčinis darbuotojo izoliavimas darbinėje veikloje; informacijos, nesusijusios su darbuotojo funkcijomis, apie jį rinkimas ir (arba) platinimas; elgesys, kuriuo siekiama riboti asmens apsisprendimo laisvę; poveikis darbuotojui, siekiant tam tikrų su darbu nesusijusių funkcijų (paslaugų) atlikimo (žr. pvz., Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. rugpjūčio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-1666-855/2023, 15 p.);

5) psichologiniu smurtu nelaikoma: konstruktyvi darbdavio kritika; pagarbus pastabų išsakymas; darbdavio reiklumas ir reikalavimas atlikti darbą; reikalavimas pateikti paaiškinimą dėl galimo darbo pareigų nevykdymo/netinkamo vykdymo; įspėjimas pagal Darbo kodekso 58 straipsnio 4 dalį; įspėjimas apie numatomą atleidimą iš darbo kitais Darbo kodekso numatytais pagrindais; pasiūlymas pakeisti darbo sutarties sąlygas; pasiūlymas nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu (žr. pvz., Valstybinės darbo inspekcijos rekomendacijos https://www.vdi.lt/Forms/Tekstas1.aspx?Tekstai_ID=3925&lang=lt).

1) spręstina, kad atsakovas neįrodė, kad ieškovas būtų pažeidęs Darbo kodekso 30 straipsnio nuostatas (kad atsakovas patyrė būtent priešiškų, neetiškų, žeminančių, agresyvių, užgaulių, įžeidžiančių veiksmų, kuriais būtų buvę kėsinamasi į jo garbę ir orumą, fizinį ar psichologinį neliečiamumą ar kuriais būtų buvę siekiama ieškovą įbauginti, sumenkinti ar įstumti į beginklę ir bejėgę padėtį) bei, kad minėto Darbo kodekso straipsnio nuostatų neatitinkantis ieškovo elgesys nulėmė atsakovo valią išeiti iš darbo.