Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų sprendimas

išvadą byloje teikiančios institucijos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Klaipėdos miesto savivaldybėje atstovui G. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. G. patikslintą ieškinį atsakovui L. G., trečiasis asmuo AB „Swedbank“, institucija teikianti išvadą byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo, turto padalinimo bei pagal atsakovo L. G. patikslintą priešieškinį ieškovei I. G., institucija teikianti išvadą byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikams priteisimo, turto padalinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

bylos duomenimis nustatyta, jog I. G. ir L. G. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) bažnyčioje ((duomenys neskelbtini) parapija) sudarė santuoką. Santuoka (duomenys neskelbtini) Kaišiadorių rajono Civilinės metrikacijos skyriuje (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)). Santuokos metu šalims gimė vaikai Ž. G., gim. (duomenys neskelbtini), ir R. G., gim. (duomenys neskelbtini).

Dėl santuokos nutraukimo

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 3.641 straipsnį, teismas privalo imtis priemonių sutuoktiniams sutaikyti, todėl gali nustatyti ne ilgesnį kaip šešių mėnesių terminą susitaikymui. Teismas, atsižvelgdamas į šalių prašymus bei šalių interesus, konstatuoja, kad nėra pagrindo nustatyti termino sutuoktiniams susitaikyti, todėl byla nagrinėtina iš esmės.

CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas šio kodekso trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Pagal to paties straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Šioje normoje nustatytais atvejais ieškovui tenka pareiga įrodyti faktą, su kuriuo siejama kitos šalies kaltės prezumpcija. CK 3.61 straipsnyje nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės, nurodydama, kad jis piktnaudžiaudavo alkoholiniais gėrimais, naudojo psichologinį smurtą, žemindavo ir engdavo ją. Tuo tarpu atsakovas prašo nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės, neigia kaltę dėl santuokos iširimo, nurodo, kad ieškovės charakteris yra sunkus, ji reikli, nepalaikė jo, sutuoktiniai vienas kito nesuprato.

Teismas atkreipia dėmesį, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 178 straipsnis). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus dėl sutuoktinių kaltės iširus santuokai, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis); teismas vertina ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos turi daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. D. v. P. D., bylos Nr. 3K-3-175/2006; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010; kt.).

Taip pat pastebėtina, kad sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, remti moraliai bei materialiai, ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CK 3.27 straipsnio 1 dalis). Sudarę santuoką sutuoktiniai sukuria šeimos santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą.

Iš šalių paaiškinimų nustatyta, jog sutuoktiniai kartu negyvena nuo 2019 m. spalio. Nors ieškovė nurodė, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, tačiau jokių objektyvių duomenų apie sutuoktinio nelojalų elgesį, piktnaudžiavimą alkoholiu, nepagarbą šeimoje byloje nepateikė (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis). Šalių paaiškinimais, šalys kartu gyveno nuo 2005 m., tačiau ieškovė nepateikė duomenų, kad per tokį ilgą laiką būtų kada kviesta policija dėl netinkamo atsakovo elgesio, nepateikta duomenų, kad būtų kreiptasi dėl pagalbos nepilnamečiams vaikams dėl tėvo elgesio. Taip pat byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų gydytas dėl piktnaudžiavimo alkoholiu, kad kaimynai būtų skundęsi dėl triukšmo pas sutuoktinius. Taigi, teismo vertinimu, byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, įrodančių atsakovo netinkamą elgesį, o ieškovės teiginiai, atsižvelgiant į atsakovo priešingą poziciją, nevertintini kaip objektyvūs, kadangi ji iš esmės yra suinteresuota bylos baigtimi ir jai palankiu teismo sprendimu. Atsakovas pripažįsta, kad santuokinis gyvenimas nebuvo idealus, kildavo konfliktų, tačiau teigia, jog jis nėra vienintelis kaltas dėl santuokos nutraukimo. Pažymėtina, kad teismas, nustatydamas sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo, privalo įvertinti ir šalių elgesį siekiant išsaugoti šeimą. Byloje nenustatyta, jog abi šalys būtų dėjusios dideles pastangas, kad šeima vėl gyventų kartu, svarsčiusios visas įmanomas galimybes, intensyviai ieškojusios sutarimo. Nors ieškovė teigia, kad visada atsakovui atleisdavo už jo nepakantų elgesį, stengėsi išsaugoti šeimą, tačiau atsakovas taip pat nurodo, kad buvo apsipratęs su ieškovės būdu, jos priekaištais ir jai atleisdavo, siūlė trumpam pagyventi atskirai, kol išsispręs jų santykių krizė. Taigi, teismo nuomone, byloje nėra pakankamai duomenų, įrodančių vien tik atsakovo kaltę dėl santuokos nutraukimo, todėl darytina išvada apie abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos nutraukimo. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas nutraukti tarp šalių sudarytą santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnio 2 dalis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, konstatuotina, kad santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės atveju atsiranda tos pačios pasekmės, kaip ir nutraukus santuoką sutuoktinių bendru sutikimu (CK 3.61, 3.51–3.54 straipsniai).

Dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo

Byloje ginčo dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo nėra. Atsižvelgiant į tai, kad vaikai gyvena su motina, byloje nenustatyta, kad vaikų gyvenimas su motina prieštarautų jų interesams, ieškovės ir atsakovo prašymas tenkintinas, nepilnamečių Ž. G., gim. (duomenys neskelbtini), ir R. G., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta nustatytina su motina ieškove I. G. jos gyvenamojoje vietoje (CK 3.169 straipsnio 1 dalis, CPK 185 straipsnis).

Dėl bendravimo tvarkos nustatymo

Atsakovas, be kita ko, priešieškinyje nurodė, kad taip pat pageidauja su vaikais leisti laiką Tėvo dienos proga. Teismo vertinimu, vaikų bendravimas su atsakovu Tėvo dienos proga atitinka geriausius vaikų interesus bei gerina tėvo ir vaikų ryšį, todėl ši sąlyga įtrauktina į bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką.

Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, įvertinus bylos duomenis, nustatytina tėvo L. G. bendravimo tvarka su nepilnamečiais vaikais Ž. G. ir R. G. pagal atsakovo pasiūlytą tvarką, į ją įtraukiant vaikų bendravimą su atsakovu Tėvo dienos proga (CK 3.3 straipsnio 1 dalis, 3.170 straipsnis).

Šalims išaiškintina, kad vadovaujantis CK 3.156 straipsniu, tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios, todėl visus klausimus, susijusius su vaiko auklėjimu, jo poreikiais ir interesais, tiek, kiek jų neapima teismo procesiniu sprendimu nustatyta bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant tvarka, šalys privalo derinti tarpusavyje, vadovaudamosios CK 3.165 straipsnio 3 dalimi, o taip pat bendradarbiavimo ir prioritetinio vaiko teisių ir teisėtų interesų apsaugos principais. Taip pat teismas išaiškina, jog santykiai dėl bendravimo su vaiku ir auklėjimo tvarkos yra tęstinio pobūdžio, todėl, pasikeitus faktinėms aplinkybėms, tėvų bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jo auklėjime būdui ar sąlygoms, kurie neatitiktų vaiko interesų ir pan., kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą dėl nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo, o teismas, nustatęs, kad tai atitiktų vaiko interesus, gali pakeisti nustatytą skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaikais tvarką.

Dėl išlaikymo vaikams formos

CK 3.196 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išlaikymas nepilnamečiams vaikams gali būti priteistas tokiomis formomis: 1) kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis; 2) konkrečia pinigų suma; 3) priteisiant vaikui tam tikrą turtą.

Išlaikymo forma periodinėmis kas mėnesį mokamomis išmokomis paprastai taikoma tuo atveju, kai vaiko tėvas (motina) turi nuolatines pajamas (uždarbį, pensijas, pašalpas ir kt.). Kai teismas nustato, kad tėvo (motinos) gaunamos pajamos nepakankamos išlaikymo prievolės vykdymui užtikrinti, tačiau jis turi turto, išlaikymas priteistinas kitomis formomis: vienkartine pinigų suma, nekilnojamuoju ar kilnojamuoju turtu. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismas nesaistomas šalių pateiktų reikalavimų dėl išlaikymo formos ir gali savo iniciatyva parinkti tokią išlaikymo formą, kuri konkrečiu atveju labiausiai atitinka vaiko interesus (CPK 376 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2006). Išlaikymo forma turi būti parinkta tokia, kad užtikrintų vaiko teisės į išlaikymą įgyvendinimą vaikui naudingiausiu būdu. Tiek vertinant sutarties nuostatą dėl sutuoktinių aptartos išlaikymo vaikui formos parinkimo, tiek teismui parenkant išlaikymo formą, atsižvelgtina į tai, kad išlaikymas savo esme skirtas nepilnamečių vaikų kasdieniams poreikiams tenkinti, t. y. maistui, aprangai, gyvenamajam būstui, sveikatai, mokslui, laisvalaikiui ir kt. Nustatomu išlaikymu siekiama užtikrinti nuolatinį lėšų teikimą kasdieniams vaiko poreikiams tenkinti, tam, kad vaikas tinkamai vystytųsi, būtų ugdomas, būtų tobulinami jo gebėjimai ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013 ir joje nurodyta praktika).

Išlaikymas kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis garantuoja nustatyto dydžio sumas vaikui išlaikyti kas mėnesį. Jeigu skolininkas yra mokus, tokia išlaikymo forma garantuoja nustatyto dydžio sumas vaikui išlaikyti kas mėnesį, taip užtikrinant jo kasdienių poreikių (maistui, aprangai, gyvenamajam būstui, sveikatai, mokslui, laisvalaikiui ir kt.) tenkinimą. Minėta, ši išlaikymo forma paprastai taikoma tuo atveju, kai vaiko tėvas (motina) turi nuolatinių pajamų (uždarbį, pensijas, pašalpas ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013; 2006 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2006).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad išlaikymas priteisiant vaikui nuosavybės teise tam tikrą tėvo (motinos) turtą galimas tada, kai jis (ji) turi turto, kurį naudojant ar realizuojant būtų gaunamos pajamos vaikui išlaikyti ar kitaip būtų tenkinami vaiko poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2006; 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2011; kt.).

Nagrinėjamu atveju atsakovas priešieškiniu prašo priteisti nepilnamečių vaikų išlaikymą turtu, pripažįstant jiems nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovė su atsakovo reikalavimu nesutinka, teigdama, kad viena neišgalės išlaikyti ir vaikų, ir jų nekilnojamojo turto.

Byloje nustatyta, kad atsakovas yra darbingo amžiaus, sveikatos problemų neturi, jo darbinės pajamos per mėnesį vidutiniškai sudaro apie 700–800 Eur. Bylos nagrinėjimo metu nepilnamečiams vaikams teikė išlaikymą po 200 Eur kiekvienam, tą posėdžio metu patvirtino pati ieškovė. Iš nurodytų aplinkybių galima daryti išvadą, kad atsakovo galimybė teikti išlaikymą periodinėmis išmokomis yra reali. Be to, pažymėtina, jog atsakovas turi ir nekilnojamojo turto – garažą, butą, adresu (duomenys neskelbtini), 1/3 žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), 1/3 sodybos, esančios (duomenys neskelbtini). Iš atsakovo valdomo turto matyti, jog dalis turto nėra pirmo būtinumo (žemės sklypas, sodyba, garažas), tačiau byloje nėra duomenų, jog iš minimo turto atsakovas negalėtų gauti pajamų (pvz. nuoma) ar realizuoti šį turtą.

Nors atsakovo teigimu išlaikymas turtu užtikrintų vaikų aprūpinimą, tačiau šiuo atveju teismas pažymi, kad priteisus išlaikymą turtu vaikai neturėtų visai jokių pajamų turto išlaikymui. Turto išlaikymo našta tektų ieškovei. Bylos duomenimis, ieškovės pajamos per mėnesį sudaro apie 800–900 Eur, pati ieškovė posėdžio metu nurodė, kad dirbant papildomai bei gaunant priedus, pajamos per mėnesį sudaro apie 1 100–1 200 Eur, kito turto ir pajamų ieškovė neturi. Taigi iš gaunamo darbo užmokesčio ieškovei tektų pareiga vienai išlaikyti ne tik nepilnamečius vaikus, bet ir jų išlaikymui skirtą turtą. Tokiu būdu darytina išvada, jog vaikų išlaikymą priteisus turtu, dėl ieškovei tekusios naštos vienai juos išlaikyti, nebūtų patenkinti kasdieniai vaikų poreikiai, nebūtų išsaugotas vaikų išlaikymo stabilumas, nuolatinis pinigų stygius neužtikrintų geriausių nepilnamečių vaikų interesų. Pažymėtina ir tai, kad vaikams pripažinus nuosavybės teisę į butą, adresu (duomenys neskelbtini), tai būtų vienintelis jų būstas, todėl nebūtų galimybės jo nuomoti ar realizuoti, tokiu būdu gaunant pajamas vaikų išlaikymui ir jų poreikių tenkinimui.

Dėl išlaikymo vaikams dydžio priteisimo

Pagal CK 3.198 straipsnio 1 dalį, teismas, priteisdamas išlaikymą, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius vaikų poreikius. Būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir turi užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

Pastebėtina, jog ieškovė, reikalaudama, kad dalį jos patiriamų išlaidų nepilnamečių vaikų išlaikymui atlygintų atsakovas, turi jas įrodyti ir pagrįsti. Jai jų neįrodžius, teismo teisė ir pareiga yra nustatyti, kokios išlaidos atitiktų protingumo kriterijų bei realius nepilnamečio vaiko poreikius.

Pagal kasacinio teismo praktiką, teismui sprendžiant dėl iš tėvo (motinos) priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nustatytas visas vaikui reikalingo išlaikymo dydis mažintinas pagal Šalpos pensijų įstatymą ir Išmokų vaikams įstatymą valstybės mokamomis vaikui išmokomis ir tik po to nustatytinos tėvų teiktino išlaikymo dalys, atsižvelgiant į kiekvieno iš jų turtinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 2 d. nutartis Nr. e3K-3-164-687/2020). Tačiau bet kokiu atveju pažymėtina, kad teismas, priimdamas sprendimą, išimtinai turi vadovautis byloje esančiomis aplinkybėmis bei vertinti realią esamą situaciją ir kaip tai gali paveikti bylos šalis, o šiuo atveju pažeidžiamiausią visuomenės grupę – nepilnamečius vaikus.

Nors ieškovė pati nurodė, kad vaikams reikalingas 812 Eur išlaikymas, tačiau taip pat posėdžio metu pažymėjo, kad dažnai vaikams reikalinga pinigų suma yra didesnė. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė į vaikų poreikių detalizaciją neįraukė komunalinių mokesčių, tenkančių vaikų daliai, užklasinės veiklos (būrelių, sporto) ir kt. Visuotinai žinoma, kad rinkoje vyraujančios prekių ir paslaugų kainos yra didelės, todėl ieškovės nurodyta aplinkybė, kad dažnai vaikų poreikių tenkinimui reikia daugiau negu 812 Eur, yra pagrįsta. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad vyriausiam sūnui greit bus 14 metų, jis paauglys, o jaunėlis šiais metais pradės lankyti mokyklą. Atsižvelgiant į vaikų amžių, nėra tikėtina, kad vieno vaiko poreikių tenkinimui užtenka tik minimalios 400 Eur sumos. Taigi, nurodytų aplinkybių kontekste spręstina, kad vaikų išlaikymui reikia daugiau lėšų negu 812 Eur, todėl šiuo atveju „vaikų pinigų“ įskaitymas į vaikams reikalingą 812 Eur sumą nebūtų pagrįstas, prieštarautų byloje esančių aplinkybių visumai, pažeistų teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų esmę, juo labiau prieštarautų vaikų interesams ir jų gerovei.

Teismas, įvertinęs ieškovės pateiktą vaikų poreikių detalizaciją, tai, kad vaikams dažnai reikia didesnio išlaikymo negu nurodyta poreikių lentelėje, o „vaiko pinigais“ mažinti jų mėnesinį poreikių dydį nėra protinga, visuotinai žinomas drabužių, avalynės, maisto kainas bei tai, kad atsakovas nepaneigė ieškovės nurodytų išlaidų dydžio vaikų poreikiams tenkinti, daro išvadą, jog ieškovės nurodyta 812 Eur išlaidų suma per mėnesį abiejų vaikų poreikiams atitinka protingumo principą bei visapusiškai užtikrina vaikų poreikius (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

CK 3.192 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje D. U. v. M. U., bylos Nr. 3K-3-209/2013).

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė dirba (duomenys neskelbtini), jos gaunamos pajamos per mėnesį sudaro 800–900 Eur, dirbant papildomą darbą bei gaunant priedus, jos pajamos per mėnesį siekia 1 100–1 200 Eur. Lietuvoje registruoto kilnojamojo ar nekilnojamojo turto neturi. Kitų išlaikytinių neturi.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, jo darbo užmokestis per mėnesį apytiksliai sudaro 700-800 Eur, turi garažą Klaipėdoje, butą, adresu (duomenys neskelbtini), 1/3 žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), 1/3 sodybos, esančios (duomenys neskelbtini). Kitų išlaikytinių neturi.

Teismas pažymi, jog sprendžiant išlaikymo dydžio nustatymo klausimą turi būti atsižvelgiama į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principą, reiškiantį, kad teismas, priimdamas sprendimą, visų pirma turi tai įvertinti vaiko teisių ir interesų atžvilgiu, t. y. prioritetiškai į juos atsižvelgti, užtikrinti jų apsaugą (CK 3.3 straipsnis). Visos abejonės dėl išlaikymo dydžio nustatymo turi būti vertinamos vaiko interesų naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-03-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2004). Tai reiškia, kad tuo atveju, jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir pan., teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2010; 2004-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2004).

Atsakovo teigimu, jo pajamos yra tik 700 Eur, todėl 400 Eur išlaikymo savo nepilnamečiams vaikams teikti negali, gali skirti tik 300 Eur išlaikymą vaikams.

Pažymėtina, kad sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamų, pakankamų vaikui išlaikyti, todėl tėvas (motina) turi imtis realių veiksmų savo turtinei padėčiai pagerinti.

Asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį yra vertinamoji aplinkybė, priklausanti tiek nuo objektyvių, tiek nuo subjektyvių veiksnių. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – išsilavinimas, amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kitos aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2010; 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010).

Byloje nustatyta, kad atsakovo darbo užmokestis yra nuo 700 Eur iki 800 Eur, dėl ko jis iš esmės grindžia negalėjimą teikti šalių vaikams reikiamo išlaikymo dydžio. Teismas kritiškai vertina tokią atsakovo poziciją, kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas yra gana jaunas, sveikas ir darbingas vyras. Priežasčių, dėl kurių atsakovas pagal savo sugebėjimus negalėtų susirasti geriau apmokamo darbo, byloje nėra. Vien tik atsakovo teiginiai, kad rinkoje jis nėra paklausus, negali susirasti geriau apmokamo darbo ir turi tik vidurinį išsilavinimą, vertintini kritiškai bei įrodo tik pasyvų atsakovo elgesį, nenorą tobulėti bei vengimą siekti gauti didesnes pajamas. Dabartinėje darbo rinkoje yra sudarytos visos galimybės profesiniam tobulėjimui ar naujo amato įgijimui, tačiau asmuo turi aktyviai domėtis, dėti pastangas ir stengtis būti paklausus, o ne skųstis, kad nėra galimybės susirasti geriau apmokamo darbo. Pastebėtina ir tai, kad ieškovė posėdžio metu nurodė, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu vaikų išlaikymui skyrė po 200 Eur kiekvienam, kas rodo atsakovo gaunamas pakankamas pajamas finansiniam gerbūviui ir galimybę teikti prašomą materialinį išlaikymą vaikams. Be to, kaip minėta, atsakovas turi nekilnojamojo turto (1/3 dalis sodybos, žemės sklypo bei garažas), iš kurio gali gauti pajamų.

Pastebėtina, jog kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tuo atveju kai vaikas gyvena su vienu iš tėvų, jam tėvui, motinai neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010). Nagrinėjamu atveju ieškovei gyvenant kartu su vaikais, jai ir taip tenka didesnė finansinės atsakomybės dalis, pareiga rūpintis vaikais, užtikrinant jų poreikių tenkinimą, priežiūrą juos slaugant, auklėjant, ugdant, lavinant, guodžiant, išklausant, skatinant, sprendžiant iškylančius ugdymo, sveikatos, vaikų priežiūros klausimus. Taigi jai tenka didesnė vaikų išlaikymo našta, be to, gyvenant kartu su vaikais atsiranda nenumatytų, papildomų išlaidų, prie kurių atskirai gyvenantis tėvas neprisideda.

Teismas sprendžia, jog siekiant užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą ir vaikų būtinuosius poreikius, atsakovas turi lygia dalimi prisidėti išlaikant vaikus, todėl iš atsakovo priteistina po 200 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis (CK 3.192 straipsnis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Šalims išaiškinta, kad iš esmės pasikeitus aplinkybėms (šalies turtinės padėties pasikeitimas, papildomos vaiko priežiūros išlaidos ir kt.), šalys turi teisę kreiptis į teismą dėl išlaikymo dydžio ir formos pakeitimo (CK 3.201 straipsnis).

Vaikų išlaikymui priteistų lėšų tvarkytoju uzufrukto teise skirtina ieškovė (CK 3.190 straipsnio 1 dalis).

Dėl turto padalijimo

Teismas, nutraukdamas santuoką, turi išspręsti, inter alia, sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimą, išskyrus atvejus, kai turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka (CK 3.59 straipsnis). Pagal CK 3.87 straipsnį po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, išskyrus tuos atvejus, kai jis atitinka CK 3.89 straipsnyje įvardytus kriterijus, lemiančius turto priskyrimą prie asmeninės nuosavybės. Turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo klausimus reglamentuoja CK 3.116?3.129 straipsniai. Turto padalijimo klausimai sprendžiami visų pirma vadovaujantis CK 3.118 straipsnio reikalavimais. CK 3.118 straipsnis numato, kad dalijant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, sudaromas turto balansas, t. y. pirmiausia nustatomas bendras sutuoktinių turtas ir kiekvieno iš jų asmeninis turtas, ir išsprendžiamas bendro turto padalijimo klausimas.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta ir šalys neginčija, jog atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso garažas Klaipėdoje, butas, adresu (duomenys neskelbtini), 1/3 žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), 1/3 sodybos, esančios (duomenys neskelbtini). Šis atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas nedalytinas.

Ginčas kyla dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), bei automobilio PEUGEUT, kurie įgyti santuokos metu.

Bylos duomenimis nustatytas, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), įsigytas 2008 m. spalio 22 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu ir registruotas atsakovo L. G. vardu. Butas pirktas iš atsakovo tėvų dovanotų pinigų. Pažymėtina, kad ieškovė to neginčija, posėdžio metu nurodė, kad butas buvo įsigytas iš vyro tėvų dovanotus pinigų. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas pripažino, jog tai yra šeimos turtas ir jis turėtų būti padalintas lygiomis dalimis.

Ieškovė ieškiniu prašo nukrypti nuo lygių dalių pricipo, butą priteisti jai, nepriteisiant atsakovui kompensacijos. Tuo tarpu atsakovas priešieškiniu prašo butą, esanti (duomenys neskelbtini), padalinti natūra po ½ dalį, o kadangi ieškovė neturi lėšų, jog galėtų išmokėti atsakovui kompensaciją už jai didesnės vertės atitenkantį turtą, atsakovas prašo butą priteisti jam.

CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcija. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik CK nustatytais atvejais. Pagal CK 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatas, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį; į šiuos kriterijus teismas taip pat privalo atsižvelgti, spręsdamas klausimą dėl bendro turto padalijimo būdo. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies normas, reglamentuojančias nukrypimą nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus; vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Z. J.v. S.J., bylos Nr. 3K-3-291/2011, 2013 m. vasario 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A.V.. v. V.V., Nr. 3K-3-7/2013).

Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, jog byloje nenustatyta aplinkybių, leidžiančių nukrypti nuo lygių dalių principo. Visų pirma pastebėtina, kad ieškovė neteikė jokių objektyvių argumentų, kurių pagrindu būtų galimas kitoks turto padalinimas negu po ½ dalį. Ieškovė iš esmės apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais, jog atsakovas turi kito nekilnojamojo turto, kur gali gyventi, tačiau tai savaime nepaneigia bendro turto lygių dalių prezumpcijos. Be to, pažymėtina, jog ieškovės nurodomas kitas atsakovo turtas yra jo asmeninė nuosavybė (garažas, butas (duomenys neskelbtini), 1/3 dalis sodybos ir žemės sklypo įgyti paveldėjimo teisės pagrindu), todėl tai negali būti pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių prezumpcijos. Kita vertus, sprendžiant klausimą dėl galimybės nukrypti nuo lygių dalių principo, šios bylos kontekste svarbu tai, jog ginčo butas buvo įgytas išimtinai iš atsakovo tėvų dovanotų lėšų, todėl iš esmės, nesant duomenų, kad ieškovė kokiu nors būdų pagerino sutuoktinių turtą, būtų nesąžininga visą butą priteisti ieškovei ir toks sprendimas neatitiktų protingumo bei teisingumo principų. Pastebėtina ir tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kad tokiu būdų būtų apsaugoti išimtinai nepilnamečių šalių vaikų interesai, kadangi dalijant turtą lygiomis dalimis vaikams bet kokiu atveju užtikrinamas gyvenamasis būstas.

Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, teismas sprendžia, jog neegzistuoja pagrįstų ir tam tikrų teisinių gėrių gynybai svarbių aplinkybių, dėl kurių būtų pateisinamas nukrypimas nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, todėl turtas – butas, adresu (duomenys neskelbtini), dalijamas lygiomis dalimis po ½ ieškovei ir atsakovui (CK 3.123 straipsnio 1 dalis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Tokiu atveju sutuoktiniai tampa nebe jungtinės nuosavybės teisės, o bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektais. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Teismas, spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo, vadovaujasi CK ir CPK nuostatomis, remiasi byloje nustatytomis aplinkybėmis ir kitais faktiniais jos duomenimis, tačiau pirmiausia atsižvelgia į sutuoktinių išdėstytus pageidavimus – šių nėra griežtai saistomas, tačiau tik tada, kai sutuoktinių norai dėl turto padalijimo iš esmės skiriasi, įvertinęs visas konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintas (nurodytas CK 3.123 straipsnio 1 dalis, 3.127 straipsnio 3 dalis, taip pat kitas svarbias) aplinkybes, parenka santuokinio turto padalijimo būdą. Teismui parenkant turto padalijimo būdą, taip pat dalijant turtą natūra, atsižvelgiama į objektyvius sutuoktinių poreikius, nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes (CK 3.123 straipsnio 1 dalis, 3.127 straipsnio 3 dalis).

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad turto padalijimo natūra būdas yra laikomas prioritetiniu, tačiau tam tikrais atvejais sutuoktiniams turtas negali būti padalytas natūra dėl objektyvaus pobūdžio veiksnių, t. y. dėl to, kad konkretus turtas yra nedalus (pvz., kai techniškai neįmanoma paskirstyti konkrečių turto objektų ar atskirti turto dalių). Kitais atvejais turtas negali būti padalytas natūra dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių, t. y. dėl bendraturčių santykių, jų galimybių bendrai valdyti ir naudoti objektą, dėl vaikų ar pačių buvusių sutuoktinių interesų apsaugos.

Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių butas, esantis (duomenys neskelbtini), negali būti priteistas šalims natūra po ½ dalį, t. y. bylos duomenimis, šalių santykiai nėra tiek konfliktiški, kad šalys negalėtų bendrai valdyti turto.

Teismas atkreipia dėmesį, jog konstatavus, kad nėra pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, sprendžiant klausimą dėl galimybės turtą natūra priteisti tik vienam iš sutuoktinių, turėtų būti sprendžiamas ir klausimas dėl piniginės kompensacijos kitam sutuoktiniui. Šiuo atveju bylos duomenys, šalių paaiškinimai leidžia daryti išvadą, jog tiek ieškovė, tiek atsakovas šiuo metu neturi pakankamai lėšų, kad galėtų viena kitai sumokėti pinginę kompensaciją (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Pastebėtina, jog nors atsakovas turi kito nekilnojamojo turto, tačiau byloje nėra pateikta pakankamai duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie šio turto likvidumą ir atsakovo galimybę sumokėti ieškovei piniginę kompensaciją. Be to, kaip minėta, šios bylos kontekste vertintina ir tai, kad ginčo butas įgytas iš atsakovo tėvų dovanotų lėšų, todėl manytina, jog nebūtų sąžininga, kad atsakovas mokėtų kompensaciją ieškovei už butą, prie kurio įsigijimo pati ieškovė neprisidėjo.

Apibendrinant tai, kas paminėta, darytina išvada, jog ginčo buto padalijimas natūra lygiomis dalimis, užtikrins socialinį teisingumą ir nepažeis nei vienos iš šalies bei vaikų interesų (CK 3.117 straipsnio 1 dalis, 3.123 straipsnio 1 dalis, 3.127 straipsnio 3 dalis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Sprendžiant automobilio PEUGEUT priteisimo klausimą, nustatyta, kad transporto priemonė įsigyta 2015 m. ir registruota ieškovės I. G. vardu. Automobilis pirktas iš atsakovo paveldėtų lėšų, ieškovė to neginčija ir posėdžio metu patvirtino tai.

Ieškovė ieškiniu prašo priteisti automobilį jai, tuo tarpu atsakovas priešieškiniu automobilį prašo priteisti jam.

Minėta, kad pagal CK 3.87 straipsnį po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, išskyrus tuos atvejus, kai jis atitinka CK 3.89 straipsnyje įvardytus kriterijus, lemiančius turto priskyrimą prie asmeninės nuosavybės.

CK 3.89 straipsnyje nustatyta, kad turtas pripažįstamas sutuoktinio asmenine nuosavybe, kai: abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo; sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn; sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai); intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisės, išskyrus pajamas, gaunamas iš intelektinės veiklos; lėšos ir daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui, išskyrus lėšas ir daiktus, skirtus verslui, kuriuo verčiasi abu sutuoktiniai bendrai; lėšos, vieno sutuoktinio gautos kaip žalos atlyginimas ar kitokia kompensacija už žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo, ir neturtinę žalą, tikslinė materialinė parama ir kitokios išmokos, išimtinai susijusios tik su jas gavusio sutuoktinio asmeniu, teisės, kurių negalima perleisti kitiems asmenims; sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

Kaip nurodyta, tiek atsakovas, tiek ieškovė patvirtino, kad automobilis PEUGEUT buvo pirktas iš atsakovo paveldėtų lėšų. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad transporto priemonė yra asmeninė atsakovo nuosavybė CK 3.89 straipsnio pagrindu. Kita vertus, automobiliu šiuo metu ir naudojasi atsakovas, atsakovo atstovės paaiškinimais, atsakovui šis automobilis yra reikalingas vykti į darbą. Nors ieškovė taip pat nurodo, kad mašina jai būtina vežioti vaikus, keliauti pas tėvus į Kauno rajoną, tačiau, teismo vertinimu, tokios automobilio poreikio aplinkybės nelaikytinos išskirtinėmis. Juo labiau, kad pati ieškovė posėdžio metu nurodė, kad abu vaikai be didelių problemų naudojasi viešuoju miesto transporto, o į Kauno rajoną vyksta tarpmiestiniais autobusais. Be to, vaikai neturi specialių poreikių, dėl kurių jiems iškirtinai būtų reikalingas susisiekimas lengvuoju automobiliu.

Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, automobilis (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise priteistinas atsakovui (CK 3.87 straipsnis, 3.89 straipsnis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Šalys pateikė duomenis apie kreditorinius įsipareigojimus kreditoriams: atsakovo paskola „Swedbank“ AB pagal 2017 m. spalio 23 d. vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovo paskola „Swedbank“ AB pagal 2019 m. gruodžio 17 d. vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), ieškovės paskola „Swedbank“ AB pagal 2017 spalio 19 d. fiksuotų įmokų kredito kortelės sutartį Nr. (duomenys neskelbtini).

Ginčo dėl ieškovės 2017 spalio 19 d. (Nr. (duomenys neskelbtini)) ir atsakovo 2019 m. gruodžio 17 d. (Nr. (duomenys neskelbtini)) kreditorinių įsipareigojimų „Swedbank“ AB nėra. Ieškovė nurodė, kad paskola yra jos asmeninė, o atsakovas kredito sutartį Nr. Nr. (duomenys neskelbtini) sudarė jau nebegyvendamas su atsakovė savo asmeniniam poreikiams tenkinti. „Swedbank“ AB atsiliepimu neprieštarauja, jog šalys savo asmeniškai prisiimtus kreditorinius įsipareigojimus bankui po santuokos nutraukimo vykdytų asmeniškai. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovės paskola „Swedbank“ AB pagal 2017 spalio 19 d. fiksuotų įmokų kredito kortelės sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) pripažintina asmenine ieškovės prievole, atsakovo paskola „Swedbank“ AB pagal 2019 m. gruodžio 17 d. vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) – asmenine atsakovo prievole.

Ieškovė vartojimo paskolą „Swedbank“ AB pagal 2017 m. spalio 23 d. vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) prašo pripažinti atsakovo asmenine prievole, atsakovas priešieškiniu minėtą prievolę prašo pripažinti solidaria šalių prievole.

Teismas pažymi, jog sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros. CK 3.92 straipsnio 2 dalis susijusi su kitomis šio straipsnio dalimis dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, naudojimo, valdymo ir disponavimo reikalavimų. Šių normų tikslas yra apsaugoti tiek sandorio sudarymo procese nedalyvaujančio sutuoktinio, tiek ir kreditorių interesus. Kito sutuoktinio sutikimo prezumpcija nustatyta kreditoriaus interesais, kad šis, sudarydamas sandorius su sutuoktiniu, neturėtų tikrinti, ar kitas sutuoktinis sutinka su sandorio sudarymu. Pažymėtina, kad ši prezumpcija taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme. Todėl atsakovas, siekdamas, kad jo prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole, turi procesinę pareigą įrodyti, jog paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-P-186/2010).

Taigi nagrinėjamu atveju atsakovas, teigdamas kad prievolė pagal vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) buvo panaudota šeimos interesams, turėjo pareigą įrodyti tokias aplinkybes. Atsakovas nurodė, kad imta paskola buvo panaudota automobilio remontui. Tuo tarpu ieškovė nurodė, kad apie paskolą nieko nežinojo, atsakovas dažnai imdavo kreditus, jos sutikimas dėl paskolos nebuvo duotas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas iš „Swedbank“ AB 2017 m. spalio 23 d. paėmė 1 500 Eur kreditą. Nors atsakovas nurodė, kad gauta paskola buvo panaudota šeimos poreikiams – mašinos remontui, tačiau konkrečių duomenų, patvirtinančių paskolos panaudojimą, pateikta nebuvo (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis). Byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovė buvo informuota apie paskolą ir išreiškusi valią ar davusi sutikimą dėl kredito. Be kita ko, kredito sutartyje nėra apibrėžta ar nurodyta vartojimo kredito paskirtis. Pastebėtina ir tai, kad paskolos momentu šeima turėjo nuolatines pajamas. Taigi byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad šeimos poreikių tenkinimui buvo būtinos papildomos lėšos, todėl labiau tikėtina, kad pinigai buvo naudojami asmeniniams atsakovo poreikiams nei šeimos interesais (CPK 185 straipsnis).

Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, pripažintina, jog vartojimo paskola „Swedbank“ AB pagal 2017 m. spalio 23 d. vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) yra asmeninė atsakovo prievolė (CK 3.109 straipsnis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Pažymėtina ir tai, kad automobilis, kurio remontui, atsakovo teigimu, buvo imta paskola, yra priteistas atsakovui kaip jo asmeninė nuosavybė.

Dėl uzufrukto

Pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnyje nustatytas bendrąsias vaiko teisių apsaugos principines nuostatas visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus, t. y. kilus ginčui, kuriame sprendžiama dėl vaiko teisių, prioritetą prieš kitų asmenų teises turi vaiko teisės, todėl, nustačius vaiko teisėtų interesų pažeidimą, pirmiausia jos turi būti apgintos. Vienas šioje normoje nurodytų principų – nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, tuo pirmiausia turi pasirūpinti vaiko tėvai.

CK įtvirtintas nepilnamečio vaiko teisės naudotis gyvenamąja patalpa išlikimas, kai vaiko tėvai nutraukia santuoką (CK 3.71 straipsnis). Įstatymu teismui suteikiama teisė nustatyti uzufruktą į gyvenamąją patalpą nepilnamečiams vaikams ir sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, nors gyvenamoji patalpa nuosavybės teise priklauso kitam sutuoktiniui. Uzufrukto terminas nustatomas iki vaiko pilnametystės. Vaikui sulaukus pilnametystės uzufruktas baigiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2014).

Atkreiptinas dėmesys, jog Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismas, priimdamas sprendimus šeimos santykių bylose, privalo pirmiausia siekti apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, ginti socialiai pažeidžiamų šeimos narių teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2008). CPK 376 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo vaidmuo, nagrinėjant šeimos bylas. Teismas tokiose bylose turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 376 straipsnio 1 dalis), viršyti pareikštus reikalavimus (CPK 376 straipsnio 3 dalis), taikyti įstatymuose numatytą alternatyvų asmens teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (CPK 376 straipsnio 4 dalis). Nurodytos įstatymo nuostatos yra vienos iš dispozityvumo ir rungimosi principų išimčių ir aiškinamos kaip suteikiančios teismui galimybę, esant būtinybei, veikti savo iniciatyva. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija yra išaiškinusi, kad CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose šeimos bylose ar visų byloje pareikštų reikalavimų apimtimi. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai ir netaptų privaloma visiems reikalavimams šeimos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Taigi proceso teisės normomis teismas šeimos bylose įgalinamas veikti aktyviai, kad būtų maksimaliai apsaugoti nepilnamečių vaikų interesai.

Pagal CK 3.71 straipsnį uzufruktas gali būti nustatomas tiek suinteresuoto asmens prašymu, tiek teismo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526-687/2015).

Priimant sprendimą dėl uzufrukto nustatymo būtina įvertinti abiejų sutuoktinių, nepilnamečio vaiko tėvų materialinę padėtį bei reikalingumą užtikrinti nepilnamečio vaiko interesus CK 3.71 straipsnio nustatomu būdu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog spręsdamas uzufrukto nustatymo klausimą, teismas privalo išsiaiškinti, ar uzufrukto nustatymas atitinka nepilnamečio vaiko (vaikų) interesus, ar vaiko (vaikų) interesai nebūtų geriau apsaugoti kitais būdais (pvz., priteisiant išlaikymą), ar sutuoktinis, su kuriuo gyventi lieka vaikas, neturi kitos gyvenamosios patalpos arba pakankamai finansinių išteklių ar materialinių galimybių tokiai patalpai įsigyti. Jeigu konkrečiu atveju kyla grėsmė, kad, nutraukus santuoką, sutuoktinis, kuris nėra gyvenamosios patalpos savininkas, tačiau su kuriuo nustatyta nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta, ir vaikai gali netekti gyvenamosios vietos, teismas turi teisę nustatyti uzufruktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2014).

Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), taip pat šiuo sprendimu ieškovei ir atsakovui lygiomis dalimis po ½ priteistas butas, esantis (duomenys neskelbtini).

Vertinant aplinkybę, ar ieškovė, su kuria lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, turi kitą gyvenamąją patalpą ar finansinių išteklių kitai patalpai įsigyti matyti, jog ieškovė daugiau kito nekilnojamojo turto, išskyrus priteistą ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), neturi. Taip pat ieškovės gaunamos pajamos per mėnesį nėra pakankamos, kad įsigytų kitą būstą. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovės turtinė padėtis nesudaro jai galimybės kitu būdu nei uzufrukto nustatymas užtikrinti vaikų teisių į būstą, t. y. ieškovė neturi kito (kitų) gyvenamojo būsto, jos pajamos nėra pakankamos, jog būtų galima įsigyti gyvenamąjį būstą ar jį nuomotis. Taigi, vertinant tai, jog ieškovė šiuo metu neturi galimybės įsigyti gyvenamojo būsto, kuriame galėtų gyventi su vaikais, siekiant apsaugoti vaikų interesus – užtikrinti vaikams gyvenamąjį būstą, taip pat į tai, kad pagal kasacinio tesimo praktiką teismas savo iniciatyva gali nustatyti uzufruktą, yra pagrindas nustatyti uzufruktą į gyvenamąją patalpą nepilnamečiams vaikams (CK 3.71 straipsnis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Pagal CK 4.141 straipsnio 1 dalį uzufruktas yra asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas. Uzufruktas yra viena iš daiktinių teisių, pagal kurią uzufruktorius įgyja teisę valdyti daiktą ir jį naudoti pagal paskirtį. Uzufruktas gali būti nustatomas įstatymais, teismų sprendimais, kai tai numato įstatymas, bei sandoriais (CK 4.147 straipsnio 1 dalis). Uzufrukto nustatymo pagrindų sąrašas yra baigtinis ir negali būti nustatomas jokiais kitais pagrindais. Teismo sprendimu uzufruktą galima nustatyti tik tada, kai tai numato įstatymas. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, įstatymas numato galimybę nustatyti uzufruktą į gyvenamąją patalpą nepilnamečiams vaikams ir sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, nors gyvenamoji patalpa nuosavybės teise priklauso kitam sutuoktiniui, t. y. uzufruktas gali būti nustatomas tik šeimos gyvenamajai patalpai (CK 3.71 straipsnis).

Kaip jau minėta, ieškovei ir atsakovui nuosavybės teise priklauso po ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini). Atsakovui asmeninės nuosavybės teise, be kita ko, priklauso 3 kambarių butas, adresu (duomenys neskelbtini). Taigi, atsakovas turi keletą gyvenamųjų būstų, todėl, teismo vertinimu, susiklosčiusių bylos aplinkybių visumoje bei atsižvelgiant į geriausius vaikų interesus yra tikslinga nustatyti uzufruktą į atsakovui priklausiančią ½ buto dalį, esančio (duomenys neskelbtini), nes tokiu būdu vaikai iki pilnametystės turės gyvenamąjį būstą ir bus apsaugotos jų teisės bei interesai.

Apibendrindamas tai, kas paminėta, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principais, teismas daro išvadą, jog siekiant apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, užtikrinant teisę į būstą, tikslinga nustatyti uzufruktą nepilnamečiams vaikams naudotis atsakovui priklausančia ½ dalimi buto, adresu (duomenys neskelbtini), iki vaikų pilnametystės (CK 3.71 straipsnis, CPK 185 straipsnis, 376 straipsnio 3 dalis, 4 dalis).

Šios bylos aplinkybių kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinio Teismo praktikoje pažymima, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata lemia ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi.

Teismo vertinimu, būtent toks nepilnamečių teisės į gyvenamąjį būstą užtikrinimas, t. y. uzufrukto nustatymas, visiškai atitinka vaikų interesus bei teisingumo principą (CK 1.5 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 2 dalis).

Iš dalies tenkinus tiek ieškinį, tiek priešieškinį, atsižvelgiant, jog šalių bylinėjimosi išlaidos iš esmės yra lygiavertės, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principais, šalims jų patirtos bylinėjimosi išlaidos vienai iš kitos nepriteistinos (CPK 3 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 263, 268-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį ir priešieškinį tenkinti iš dalies.

Panaikinti I. G., asmens kodas ((duomenys neskelbtini), ir L. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) bažnyčioje ((duomenys neskelbtini) parapija), sudarytos, (duomenys neskelbtini) apskaitytos Kaišiadorių rajono Civilinės metrikacijos skyriuje, santuokos įrašą Nr. (duomenys neskelbtini).

Santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Po santuokos nutraukimo ieškovei I. G. palikti santuokinę pavardę – G., atsakovui L. G. palikti pavardę – G.

Ž. G., gim. (duomenys neskelbtini), ir R. G., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą nustatyti su motina I. G..

Nustatyti tokią atsakovo L. G. su nepilnamečiais vaikais Ž. G., gim. (duomenys neskelbtini), ir R. G., gim. (duomenys neskelbtini), bendravimo tvarką:

1. Atsakovas bendrauja su vaikais du kartus per mėnesį neporiniais savaitgaliais nuo penktadienio 17 val. iki sekmadienio 17 val., paimdamas juos ir grąžindamas į ieškovės gyvenamąją vietą.

2. Atsakovas bendrauja su vaikais 4 savaites vaikų vasaros atostogų metu, apie konkrečią datą suderinant su ieškove prieš 1 mėnesį elektroniniu paštu ar SMS žinute.

3. Atsakovas bendrauja su vaikais poriniais metais Šv. Kalėdų, Šv. Velykų pirmas dienas, gruodžio 31 d., vasario 16-ąją, kovo 11-ąją, liepos 6-ąją; lapkričio l d., abiejų vaikų gimtadienius, o neporiniais metais – Šv. Kalėdų antrą dieną, Šv. Velykų antrą dieną, sausio 1-ąją, lapkričio 2 d.

4. Atsakovas bendrauja su vaikais visais metais Tėvo dieną.

5. Jeigu dėl pateisinamų priežasčių, t. y. vaikų ligos, ar kitų pateisinamų priežasčių, atsakovui negalima bus pasimatyti su vaikais aptartu laiku, šis laikotarpis perkeliamas į kitas dienas, apie tai suderinus su ieškove prieš 1 savaitę elektroniniu paštu.

Priteisti iš atsakovo L. G. periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 200 Eur išlaikymą sūnui Ž. G., gim. (duomenys neskelbtini), nuo ieškinio pateikimo dienos 2019 m. birželio 19 d. iki pilnametystės, indeksuojant šias lėšas Lietuvos Vyriausybės nustatyta tvarka. Priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto tvarka paskirti I. G., lėšas pervedant į jos banko sąskaitą.

Priteisti iš atsakovo L. G. periodinėmis išmokomis kas mėnesį po 200 Eur išlaikymą sūnui R. G., gim. (duomenys neskelbtini), nuo ieškinio pateikimo dienos 2019 m. birželio 19 d. iki pilnametystės, indeksuojant šias lėšas Lietuvos Vyriausybės nustatyta tvarka. Priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto tvarka paskirti I. G., lėšas pervedant į jos banko sąskaitą.

Priteisti ieškovei I. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini). nuosavybės teise ½ dalį 17 500 Eur vertės buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Priteisti atsakovui L. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise ½ dalį 17 500 Eur vertės buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Nustatyti teisę nepilnamečiams vaikams Ž. G. ir R. G. bei I. G., su kuria lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, naudotis L. G. nuosavybės teise priklausančia ½ buto dalimi, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iki nepilnamečių vaikų Ž. G. ir R. G. pilnametystės.

Priteisti atsakovui L. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise lengvąjį automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Prievolę pagal „Swedbank“ AB 2017 spalio 19 d. fiksuotų įmokų kredito kortelės sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) tarp I. G. ir „Swedbank“ AB pripažinti asmenine ieškovės I. G. prievole.

Prievolę pagal „Swedbank“ AB 2017 m. spalio 23 d. vartojimo kredito sutartį Nr.17(duomenys neskelbtini) tarp L. G. ir „Swedbank“ AB pripažinti asmenine atsakovo L. G. prievole.

Prievolę pagal „Swedbank“ AB 2019 m. gruodžio 17 d. vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) tarp L. G. ir „Swedbank“ AB pripažinti asmenine atsakovo L. G. prievole.

Sprendimo dalį dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo vykdyti skubiai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.