- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-02-17
- Bylos Nr.
- 2A-216-614/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03751-2018-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Eglė Surgailienė, Urmila Valiukienė, Asta Jakutytė-Sungailienė
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Atsakovas
- O. M.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Urmilos Valiukienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ir atsakovo O. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-65-1089/2021 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui O. M. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – ir Biuras) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo O. M. 28 620,65 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinyje ir dublike nurodė, kad 2012 m. birželio 20 d. J. K. dėl J. J., vairavusio transporto priemonę N. P., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu tretiesiems asmenims buvo padaryta žala. Nurodyta transporto priemonė, priklausiusi atsakovui O. M., nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Dėl šios priežasties tretiesiems asmenims padarytą žalą (28 620,65 Eur) atlygino J. K. nacionalinis draudikų biuras (toliau – JK biuras), veikdamas pagal Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatus. Nurodytą sumą JK biurui kompensavo Biuras (Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 17 straipsnio 5 dalis, Vidaus nuostatų 5 straipsnis). Kompensavęs žalą, Biuras įgijo regreso teisę į atsakovą. Pareikštas reikalavimas yra pagrįstas JK biuro pagal eismo įvykio valstybės teisę surinktais ir pateiktais įrodymais. Neigdamas savo pareigą atlyginti nuostolius, atsakovas nepagrįstai remiasi TPVCAPDĮ nuostatomis, nes eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmoka buvo mokama vadovaujantis D. B. teisės nuostatomis.
Atsiliepimas
2. Atsakovas O. M. su ieškovo reikalavimais nesutiko, prašė jų netenkinti ir priteisti iš Biuro jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime į ieškinį ir triplike nurodė, kad eismo įvykio metu nukentėję W. H. ir E. B. 2015 m. birželio 20 d. J. K. G. teismo Piniginių ieškinių centre inicijavo teisminį procesą J. J. atžvilgiu dėl nuostolių atlyginimo. Neįsitikinęs, kad nurodyta byla buvo nutraukta, Biuras neturėjo atlyginti žalos J. K. nacionaliniam draudikų biurui (TPVCAPDĮ 13 straipsnio 3 dalis). Biuras neįrodė priežastinio ryšio tarp įvykio ir neva nukentėjusių asmenų patirtų sužalojimų. Eismo įvykis įvyko 2012 m. birželio 12 d. Po įvykio buvo kosmetiškai apgadintas nukentėjusiųjų automobilio galinis buferis. Nukentėjusieji po įvykio nesikreipė į draudimo bendrovę dėl neturtinės žalos atlyginimo, o JK biuras pareikalavo atsakovo atlyginti tik turtinę žalą, atsiradusią dėl įvykio. Į gydytoją nukentėjusieji dėl medicininės apžiūros kreipėsi tik 2015 m. liepos 25 d. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kokius konkrečiai sužalojimus įvykio metu patyrė nukentėjusieji. Patys nukentėjusieji reikalavimo atlyginti žalą formose nurodė, kad neva eismo įvykio metu jų patirti sužalojimai jiems netrukdė dirbti ir užsiimti kasdiene veikla. Be to, nuo eismo įvykio dienos buvo praėję daugiau nei treji metai ir per šį laiką nukentėjusieji galėjo patirti kitas traumas, juolab, kad W. H. profesija yra statybininkas. Svarbu ir tai, kad prieš kreipdamiesi į JK biurą nukentėjusieji sudarė sutartį su advokatų kontora dėl sėkmės mokesčio ir įsigijo teisinių išlaidų po įvykio draudimo polisą. Šios aplinkybės Biurui turėjo sukelti abejonių, ar nukentėjusieji nesiekia pasinaudoti susidariusia situacija ir praturtėti Biuro sąskaita. Remiantis Biuro kompetencijai priskirtų bylų administravimo procedūrų reglamento 1, 6.2.1, 15.4.1.3 ir 23.5 punktais Biuras, administruodamas žalos bylą, privalėjo pareikalauti iš JK biuro įrodymus, kurie patvirtintų, kokie sužalojimai nukentėjusiems buvo nustatyti iškart po įvykio. Tačiau tokių veiksmų Biuras neatliko. Biuras taip pat neįrodė prašomų atlyginti nuostolių pagrįstumo. Pirma, Biuras nepateikė įrodymų, kodėl nukentėjusiems buvo išmokėta būtent 10 875 svarų kompensacija už asmens sužalojimą. Antra, nukentėjusiųjų padengtos 8 009,40 svarų teisinės išlaidos nėra pagrįstos. Nukentėjusiems pagal J. K. 10 000 svarų sumos neviršijančioms pretenzijoms taikomą numanomą teisinių išlaidų režimą negalėjo būti išmokėta daugiau kaip 800 svarų fiksuotas mokestis plius 20 procentų nuo visos išmokėtos sumos už padarytą žalą. Be to, Biuras išmokėjo JK biurui ir 3 760 svarų bazinį mokestį, kurio pagrįstumo net neanalizavo. Trečia, Biuras nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kiek laiko advokatai sugaišo teikdami konsultacijas JK biurui. Taigi 2 486 svarų dydžio draudikų biuro išlaidos teisinei pagalbai negali būti vertinamos kaip pagrįstos.
3. Rašytiniuose paaiškinimuose atsakovas taip pat pareiškė prašymą taikyti ieškinio senatį Biuro reikalavimui bei nurodė tokius papildomus atsikirtimus. Pagal J. K. 1980 m. senaties įstatymo (angl. Limitation Act 1980) 1 straipsnio 1 punktą, 11 straipsnio 1 ir 4 punktus eismo įvykio dalyviai pretenziją dėl žalos atlyginimo turėjo pareikšti per tris metus nuo tada, kai įvyko eismo įvykis (2012 m. birželio 20 d.). Į teismą su ieškiniu JK biurui eismo įvykio dalyviai kreipėsi tik 2015 m. lapkričio 23 d., o dėl medicininės apžiūros kreipėsi 2015 m. liepos 25 d., t. y. po eismo įvykio praėjus daugiau kaip trims metams. Taigi JK biuras privalėjo remtis ieškinio senatimi ir netenkinti jam pareikštų pretenzijų. Daktaro K. A. ataskaitos apie W. H. ir E. B. patirtus sužalojimus yra pagrįstos tik pačių eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis, jokie medicininiai tyrimai nebuvo atlikti. Šias ataskaitas paneigia uždarosios akcinės bendrovės „UNGE“ ir viešosios įstaigos „Nepriklausoma teismo psichiatrijos tarnyba“ specialistų, turinčių teismo medicinos ekspertų kvalifikaciją, išvados. Eismo įvykio dalyviai simuliavo savo sužalojimus ir siekė pasinaudoti susiklosčiusia situacija, kad gautų papildomą draudimo išmoką iš JK biuro. Atsakovas nuo civilinės atsakomybės turėtų būti atleistas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.253 straipsnio 4 dalies pagrindu. Atsakovo ir JK biuro nesieja jokie santykiai, todėl atsakovas nėra ir negali būti atsakingas už JK biuro akivaizdžias klaidas.
4. Rašytiniuose paaiškinimuose Biuras papildomai nurodė, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Biuro reikalavimas yra regresinis, kylantis iš delikto. Biuras išmoką JK biurui išmokėjo 2017 m. sausio 4 d., o ieškinį teismui pareiškė 2018 m. sausio 25 d., t. y. nepraleidęs trijų metų ieškinio senaties termino. Administruojant aktualią žalos bylą, ieškinio senaties terminas buvo sprendžiamas. Kita vertus, šios aplinkybės nėra susijusios su Biuro reikalavimo pagrįstumu. Atsakovo pateiktos Lietuvos specialistų išvados yra nereikšmingos, nes ekspertizės tokio pobūdžio bylose turi būti atliekamos atsižvelgiant į eismo įvykio valstybės, o ne Lietuvos teisės nuostatas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. spalio 13 d. sprendimu nusprendė ieškinį patenkinti iš dalies ir priteisti ieškovui Lietuvos transporto priemonių draudikų biurui iš atsakovo O. M. 8 903,50 Eur nuostolių atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. vasario 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o kitoje dalyje ieškinį atmesti kaip nepagrįstą; priteisti atsakovui O. M. ir ieškovo Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro 280,55 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisti valstybei iš ieškovo Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro 21,13 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; priteisti valstybei iš atsakovo O. M. 9,49 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
6. Teismas sprendė, kad byloje yra aktualūs keli klausimai: pirma, ar egzistavo pakankamas priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (neįvykdyta pareiga apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu) ir W. H. bei E. B. 2015 m. gegužės 14 d. nurodytų jų patirtų sužalojimų; antra, ar egzistuoja pagrindai atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės ar sumažinti jos apimtį; trečia, kokios sumos apimtyje yra pagrįstas Biuro pareikšto regresinio reikalavimo dydis.
7. Įvertinęs byloje pateiktą D. B. Teisinių reikalų direktorato 2018 m. rugpjūčio 23 d. raštą, kaip oficialų šaltinio apie J. K. teisės turinį, teismas padarė išvadą, kad pagal J. K. taikomas teisės normas tarp patirtos žalos ir neteisėtų veiksmų turi egzistuoti pakankamas priežastinis ryšys. Iš atsakovo į bylą pateiktos ištraukos iš teisės doktrinos, kurios įrodomosios reikšmės Biuras neneigia, teismas sprendė, kad priežastinio ryšio pakankamumas pagal J. K. teisę nustatomas taikant „jeigu ne” arba „tikimybių balanso” taisykles, pagal kurias asmens atsakomybė už kilusias pasekmes nustatoma, jeigu tikimybė yra daugiau kaip penkiasdešimt procentų.
8. Iš pateiktų dokumentų teismas nustatė, kad eismo įvykio dieną W. H. ir E. B. buvo apžiūrėti Camborne ir Redruth Bendruomenės ligoninėje, kurioje W. H. diagnozuotas nugaros ir kaklo minkštųjų audinių uždegimas, o E. B. – ūmus kaklo patempimas. Iš 2012 m. lapkričio 14 d. JK biuro rašto ištraukoje užfiksuoti W. H. paaiškinimai dėl eismo įvykio aplinkybių, kuriuose nurodyta, jog E. B. įvykio metu patyrė kaklo sužalojimą – dėl to ji buvo nedarbinga, o skausmą jautė dvi savaites. Pretenzijos, kad būtų atlyginta sveikatai eismo įvykio metu padaryta žala, kai buvo derinamas turtinės žalos atlyginimo klausimas, W. H. ir E. B. JK biurui nepareiškė. Duomenų, kad po eismo įvykio iki 2015 m. gegužės 14 d. W. H. ir (ar) E. B. būtų kreipęsi į medicinos įstaigą dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų ir (ar) jų pasekmių gydymo, byloje nesurinkta ir nepateikta. Priešingai, iš Camborne ir Redruth Bendruomenės ligoninės išreikalautų duomenų aišku, kad nurodyto pobūdžio konsultacijos ir (ar) gydymas Camborne ir Redruth Bendruomenės ligoninėje W. H. ir (ar) E. B. nebuvo teikti. 2015 m. gegužės 14 d. JK biurui pateiktoje pretenzijoje W. H. nurodė, kad eismo įvykio metu patyrė kaklo ir nugaros skausmą, ir dėl sužalojimų iki šiol jaučia skausmą nugaroje. O E. B. – kad dėl eismo įvykyje patirtų kaklo ir peties sužalojimų vis dar jaučia skausmą peties srityje. Ieškinio formoje, pateiktoje G. teismo Piniginių ieškinių centrui, buvo nurodyta, kad W. H. eismo įvykio metu patyrė kaklo minkštųjų audinių sužalojimą ir kad jis iki šiol jaučia nerimą keliaujant, o E. B. – kaklo minkštųjų audinių sužalojimą, kairiojo peties sausgyslių patempimą ir kad ji iki šiol jaučia nerimą keliaujant. Išanalizavęs byloje surinktus rašytinius įrodymus apie W. H. bei E. B. sveikatos būklę, teismas konstatavo, kad pirminiuose medicinos dokumentuose nebuvo fiksuota, jog E. B. eismo įvykio metu būtų patyrusi peties traumą. Tačiau visuose paminėtuose dokumentuose sutampa duomenys dėl W. H. ir E. B. patirto kaklo skausmo.
9. Įvertinęs gydytojo K. A. ataskaitoje apie W. H. ir E. B. sveikatos būklę padarytus įrašus, teismas sprendė, kad gydytojo K. A., kuris W. H. ir E. B. apžiūrėjo nuo eismo įvykio praėjus beveik trims metams, nuomonė (diagnozė), kad W. H., E. B. nusiskundimai dėl patirtos psichologinės žalos (baimė keliauti), taip pat dėl besitęsiančio skausmo (W. H. atveju – kaklo, o E. B. – kaklo ir kairio peties) yra nulemti ginčo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų, yra objektyviai nepagrįsta (CPK 185 straipsnis). Visų pirma, K. A. išvada motyvuota tik iš pacientų surinkta informacija, bet ne atliktais objektyviais medicininiais tyrimais, taip pat gydytojui nebuvo pateikti ir jis nevertino nukentėjusiųjų medicininių dokumentų. Antra, nei W. H., nei E. B., iki juos apžiūrėjo K. A., į medicinos įstaigą nesikreipė dėl ilgalaikio fizinio skausmo ar (ir) baimės keliauti. Trečia, K. A. išvada, kad W. H. ir E. B. nurodyti simptomai dėl besitęsiančio kaklo skausmo yra objektyvūs iš dalies prieštarauja paties gydytojo pastebėjimui, jog kaklo patikrinimai abiejų pacientų atveju parodė normalų judesių diapazoną be jautrumo palpacijai ar skausmui judant. Ketvirta, išvada, kad E. B. jaučiamas peties skausmas yra nulemtas eismo įvykio metu patirtos traumos, objektyviai neatitinka pirminės apžiūros, atliktos Camborne ir Redruth Bendruomenės ligoninėje, duomenų.
10. Teismo vertinimu, tai, kad K. A. nustatytos diagnozės medicinos požiūriu yra dviprasmiškos, nenuoseklios bei iš dalies prieštaringos, patvirtina ir atsakovo į bylą pateiktos UAB „Unge“ 2019 m. liepos 11 d. Teismo medicinos konsultacinės specialisto išvados Nr. 0260/19 ir Nr. 0261/19, parengtos teismo eksperto kvalifikaciją turinčio medicinos gydytojo, bei VšĮ „Nepriklausoma teismo psichiatrijos tarnyba“ 2019 m. liepos 18 d. specialisto išvada Nr. S6/2019, parengta teismo psichiatro eksperto. UAB „Unge“ išvadose nedviprasmiškai konstatuota, kad W. H. ir E. B. nustatytos trauminės diagnozės nėra paremtos objektyviais traumavimo požymiais. O VšĮ „Nepriklausoma teismo psichiatrijos tarnyba“ išvadoje pagrįstai atkreiptas dėmesys į tai, kad diagnozė, jog W. H. ir E. B. patiria besitęsiančią baimę keliauti, yra nepatikima, nes nebuvo atlikti psichodiagnostiniai tyrimai.
11. Teismas sprendė, kad pagal J. K. teisės normas, reglamentuojančias priežastinio ryšio nustatymo taisykles, nėra tikėtina, jog W. H. ir E. B. 2012 m. birželio 20 d. eismo įvykio metu patyrė fizinių ar (ir) psichologinių traumų, kurių padarinius jie jautė iki 2015 m. liepos 25 d., kai buvo apžiūrėti gydytojo K. A..
12. Įvertinęs įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, jog tikėtina, kad W. H. ir E. B. eismo įvykio metu patyrė nežymius kaklo ir minkštųjų audinių sužalojimus („kirčio“ traumas), kurie turėjo sugyti per trumpą laikotarpį, ne ilgesnį kaip savaitė.
13. Vertindamas ginčo sumos dedamąsias (10 875 svarų kompensaciją už asmens sužalojimą; 8 009,40 svarų nukentėjusių asmenų išlaidos; 2 486 svarų JK biuro išlaidos; 2 832,66 svarų administravimo mokestis), teismas pažymėjo, kad JK biuras W. H. ir E. B. išmokėjo nepagrįstai didelę kompensaciją už jų patirtus sužalojimus. Pagal J. K. Teismų kolegijos gairių dėl asmens sužalojimų rodyklės dalies Sužalojimų rodyklė A skyriaus „Kaklo sužalojimai“ c skirsnį kaklo sužalojimai laikomi lengvais, jeigu visiškai pasveikstama per keletą dienų, keletą savaičių ar keletą mėnesių. Teismas sprendė, kad W. H. ir E. B. patirti kaklo sužalojimai – įvertinus jų gijimo laikotarpį, remiantis nurodytų gairių nuostatomis priskirtini prie lengvų. Pagal J. K. Teismų kolegijos gairių dėl asmens žalos vertinimo 13 skyriaus b papunktį už nežymų kaklo sužalojimą, kuris išgyja per septynias dienas, yra priteisiamas žalos atlyginimas nuo kelių šimtų iki 500 svarų. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo laikyti, kad pagal eismo įvykio aplinkybes, nustatant žalos dydį turėtų būti taikoma ne viršutinė žalos atlyginimo sumos riba, todėl dėl eismo įvykio metu patirtų kaklo sužalojimų W. H. ir E. B. patyrė žalą, už kurią jiems priteistina suma neturėtų viršyti 1 100 svarų (550 × 2). Teismas sprendė, kad Biuras nepagrįstai atlygino 375 svarų sumą, išmokėtą E. B. reabilitacijos (fizioterapijos) išlaidoms padengti, nes nėra pakankamai svaraus pagrindo laikyti, jog reabilitacinis gydymas praėjus trims metams nuo eismo įvykio E. B. buvo paskirtas dėl objektyvių veiksnių, turinčių ryšį su atsakovo neteisėtais veiksmais.
14. Teismo vertinimu, iš dalies nepagrįstas Biuro reikalavimas priteisti iš atsakovo 8 009,40 svarų atlyginimą už nukentėjusių asmenų teisinės pagalbos ir kitas išlaidas. Nurodyta suma buvo apskaičiuota ir JK biuro apmokėta pagal Civilinio proceso kodekso 45 taisyklės 29C dalies lentelės 6B nuostatas, pagal kurias mokėtina nukentėjusiųjų asmenų teisininkams išlaidų suma apskaičiuojama taikant fiksuotų išlaidų formulę: 1 880 svarų plius 20 procentų žalos sumos. Pritaikius nurodytą formulę, kiekvienam nukentėjusiam pagrįstai buvo išmokėta po 2 388 svarus teisinės pagalbos išlaidų (1 880 + 550 × 20 procentų + 20 procentų pridėtinės vertės mokestis).
15. Teismas sprendė, kad Biuras taip pat pagrįstai prašo iš atsakovo priteisti ir 455 svarų dydžio papildomų išlaidų atlyginimą. Nurodė, jog gindamasis nuo Biuro reikalavimo dalies, kuria prašoma priteisti iš jo nukentėjusiųjų asmenų teisinių išlaidų pradėto teismo proceso mokesčio dalyje (455 svarai), atsakovas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad pagal J. K. teisę tokios sumos nukentėjusiems asmenims nėra ir neturėtų būti atlyginamos ar turėtų būti atlyginamos iš dalies priklausomai nuo sutartos žalos atlyginimo sumos.
16. Teismas sprendė, kad dėl išlaidų, kurias sudaro nukentėjusiųjų išlaidos, atsiskaitant už gydytojo K. A. ataskaitų parengimą, atlyginimo pareiga atsakovui negali būti perkelta, nes nurodytos ataskaitos negalėjo turėti jokios realios praktinės įrodomosios reikšmės, sprendžiant dėl nukentėjusiųjų pretenzijų pagrįstumo.
17. Išanalizavęs byloje pateiktus dokumentus, šalių pozicijas, teismas sprendė, kad Biuras pagrįstai teigia, jog atsakovas turi pareigą sumokėti dalį JK biuro veiksmų administravimo mokesčio, apskaičiuoto pagal 37–osios generalinės asamblėjos 2003 m. gegužės 29–30 d. priimtą sprendimą Nr.2. Pagal šį sprendimą administravimo mokesčio dydis apskaičiuojamas remiantis 15 procentų dydžio nuo nustatytos žalos suma taisykle. Nagrinėjamu atveju pagrįsta žalos suma yra 6 331 svarai. Taigi administravimo mokestis, kurį Biuras turi teisę susigrąžinti iš atsakovo, yra ne 2 832,66 svarai, bet 949,65 svarai (6 331 (2 388 + 2 388 + 1 100 + 455) × 15 procentų).
18. Pasisakydamas dėl biuro reikalavimo atlyginti 2 486 svarų išlaidas teisinei pagalbai, teismas nurodė, kad šios išlaidos yra susijusios priežastiniu ryšiu su nagrinėjama faktine situacija. Konstatavęs, kad pagrįstas W. H. ir E. B. patirtos žalos dydis yra ne 10 875 svarai, o 1 100 svarų, kurie sudaro apie 10 procentų visos Biuro nurodytos žalos sumos, teismas sprendė, kad nebūtų adekvatu pripažinti, jog atsakovas turėtų atlyginti visas JK biuro išlaidas teisinei pagalbai, dėl to laikė, kad Biuro reikalavimas šioje dalyje yra pagrįstas ne 2 486 svarų, bet 248,60 svarų (2 486 × 10 procentų) sumai.
19. Teismas padarė išvadą, kad Biuras įrodė dalies regresinio reikalavimo pagrįstumą 7 529,25 (1 100 + (2 388 × 2) + 455 + 949,65 + 248,60) svarų (8 903,50 Eur) sumai.
20. Teismas sprendė, kad nėra sąlygų, dėl kurių atsakovas turėtų būti atleistas nuo civilinės atsakomybės.
21. Pasisakydamas dėl senaties termino, teismas nurodė, kad J. K. reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti yra taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas. Žala nukentėjusiems asmenims kilo 2012 m. birželio 20 d., kai įvyko eismo įvykis. Su reikalavimu J. J. į G. teismo Piniginių ieškinių centrą W. H. ir E. B. kreipėsi 2015 m. gegužės 29 d., kai dar nebuvo suėjęs trejų metų ieškinio senaties terminas. JK biuras atsakovu nurodytame procese buvo patrauktas 2015 m. lapkričio 23 d. Pirminė teisminio pobūdžio nukentėjusių pretenzija JK biurui įteikta 2015 m. spalio 2 d., o 2015 m. gegužės 14 d. JK Biurui buvo pateiktos nukentėjusiųjų užpildytos reikalavimo atlyginti žalą formos. Įrodymų, kurie pagrįstų, kad pagal J. K. teisę W. H. ir E. B. veiksmai pareiškiant reikalavimą J. J. (eismo įvykio kaltininkui) dėl žalos atlyginimo, taip pat pretenziją JK biurui nenutraukė ieškinio senaties termino JK biuro atžvilgiu, atsakovas nepateikė (CPK 178 straipsnis), todėl, nėra pagrindo pripažinti, jog JK biuras žalą nukentėjusiems asmenims kompensavo nepaisant to, jog turėjo galimybę gintis suėjusiu ieškinio senaties terminu.
22. Teismas nurodė, kad atsakovo atsikirtimas, susijęs su aplinkybe, kad G. teismo Piniginių ieškinių centre buvo iškelta byla, kuri faktiškai turėtų būti traktuojama kaip iš dalies dubliuojanti šią bylą, nebeturi reikšmės, nes byla buvo nutraukta. Taip pat kaip teisiškai nereikšmingą atmetė atsakovo atsikirtimą, kad Biuras, patenkindamas JK biuro reikalavimą, neįvertino JK biuro reikalavimo pagrįstumo. Nurodė, kad nepriklausomai nuo šios aplinkybės, Biuro atsakovui pareikštas reikalavimas nekeičia santykių, iš kurių toks reikalavimas kildinimas, prigimties ir neatleidžia Biuro nuo įrodinėjimo pareigos, taip pat nepakeičia jos turinio ir apimties. Atitinkamai Biuro veikimo modelis neturi reikšmės sprendžiant dėl to, ar egzistuoja pagrindas atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės. Priminė, kad atsakovas anksčiau jam Biuro reikštą pretenziją dėl turtinės žalos atlyginimo patenkino. Taigi, atsakovas pripažino, jog yra atsakingas už kilusias pasekmes, o tuo pačiu ir priežastinį ryšį tarp savo neteisėtų veiksmų bei kilusios žalos nukentėjusiems asmenims, kurią kompensavo JK Biuras, o pastarojo išlaidas padengė Biuras.
23. Ieškinį patenkinęs iš dalies, teismas priteisė atsakovui O. M. ir ieškovo Lietuvos transporto priemonių draudikų biuro 280,55 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
III. Apeliacinio skundo argumentai ir atsiliepimų į jį argumentai
24. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 13 d. sprendimo dalį, kuria buvo atsisakyta patenkinti 19 717,15 Eur dydžio reikalavimą atsakovui, ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti visiškai bei priteisti iš atsakovo ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:
24.1. skundžiamas teismo sprendimas yra priimtas pažeidžiant CPK nuostatas bei nesivadovaujant aktualiomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau - LAT) suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis, todėl yra neteisėtas ir nepagrįstas;
24.2. LAT nurodęs, kad teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos nacionaliniam draudikų biurui atlygintas sumas Biuras įgyja tik esant šioms sąlygoms: transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Biuro regresinio ieškinio pagrindą. Esant šalių ginčui dėl faktinį reikalavimo pagrindą sudarančių aplinkybių, Biurui, siekiančiam įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, tenka pareiga pateikti, be kita ko, atitinkamos valstybės teisės aktų nuostatas (nesant eismo įvykio valstybės kompetentingos institucijos (pvz., teismo) sprendimo), pagal kurias teismas galėtų įvertinti, ar atsakovui kyla civilinė atsakomybė. Atsakovui nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus. Faktinė situacija CPK 178 straipsnio taikymo aspektu suponuoja atsakovo pareigą paneigti tokius duomenis, įrodant, kad nukentėję asmenys nepatyrė tokios žalos ar kad yra kitų aplinkybių, leidžiančių sumažinti iš jų priteisiamo žalos atlyginimo dydį. Atsakovui nepakanka kritikuoti ieškovo atlikto žalos apskaičiavimo ir kelti abejonės, kad nepagrįstai buvo netaikytos teisės nuostatos, pagal kurias atsakomybė už žalą gali būti sumažinta, jam tenka našta teisės normomis, jų taikymo praktika ir (ar) teisės doktrina pagrįsti, kad tokiais kaip šios bylos atvejais yra pagrindas mažinti atlygintinos žalos sumą. Atsakovo pareiga nurodyti nesutikimo su Biuro sprendimu išmokėti išmoką pagal užsienio valstybės atsakingos institucijos reikalavimą motyvus yra svarbi atsižvelgiant į proceso ekonomiškumo principą (CPK 7 straipsnio 1 dalis), nes priklausomai nuo jų bylą nagrinėjantis teismas sprendžia dėl taikytinų užsienio valstybės teisės normų ir byloje nustatinėtinų teisiškai reikšmingų aplinkybių (LAT 2017 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017 29 punktas; 2020 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-33-1075/2020 40 punktas; 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015 ir kt.). Teigia, jog Biuras, atsižvelgdamas į atsakovo byloje teiktus argumentus, į bylą pateikė ne tik aktualų eismo įvykio valstybės teisės turinį, bet ir visą eilę, konsultuojantis su J. K. nacionaliniu draudikų biuru parengtų, Biuro Žalų administravimo departamento išvadų, detalizuojančių eismo įvykio metu padarytą žalą bei jos apskaičiavimo tvarką. Tuo tarpu, atsakovas apsiribojo vien tik nepagrįstų arba tik nepatikimais įrodymais, kurių dauguma nebuvo pagrįsti J. K. teisės turiniu, bandomų pagrįsti abejonių dėl Biuro pateiktų faktinį reikalavimą pagrindžiančių įrodymų kėlimu;
24.3. skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstumą lėmė kelios esminės priežastys: teismui, neužtikrinus tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo, byloje nebuvo surinkta teismo išvadas pagrindžiančių, J. K. teisės turiniu paremtų, įrodymų; teismas, remdamasis vidiniu įsitikinimu (kuris nežinia ar buvo paremtas J. K. teisės taikymo bei žalų administravimo tvarkos išmanymu), įrodymų vertinimą atliko pagal tokias įrodymų patikimumo ir pakankamumo vertinimo taisykles, kokios galioja Lietuvoje, o ne J. K.; netinkamas įrodymų vertinimas nulėmė ir netinkamų J. K. teisėjų gairių punktų nurodymą, pagrindžiant teismo padarytas išvadas; netinkamai nustatytas patirtos žalos dydis lėmė netinkamą priteistinų nukentėjusių asmenų ir J. K. nacionalinio draudikų biuro patirtų teisinių išlaidų bei administravimo mokesčio paskaičiavimą;
24.4. Biuro atsakovui pareikštas reikalavimas yra pagrįstas išimtinai kompetentingo subjekto - J. K. nacionalinio draudikų biuro pagal eismo įvykio valstybės teisę surinktais ir pateiktais įrodymais, kurie J. K. yra pakankami, nustatant bei atlyginant eismo įvykių metu patirtą žalą;
Šalies argumentai
24.5. teismas nepagrįstai ignoravo J. K. eksperto K. H., kuris turi didelę patirtį, teikiant tokio pobūdžio ekspertines ataskaitas teismams, ir yra Ekspertų liudytojų draugijos (angl. „Society of Expert Witnesses“) narys, parengtas ir teismui skirtas ekspertines ataskaitas, kurios J. K. teismuose vykstančiuose procesuose yra pagrindinis įrodymas. Būtent tokiose ekspertinėse ataskaitose konstatuoti faktai ir nulemia, kokius J. K. teisėjų gairių punktus reikės taikyti, nustatant patirtos neturtinės žalos dydį. Teismas neįvertino, kad J. K. eksperto K. H. ekspertinėse ataskaitose priežastinis ryšys tarp eismo įvykio ir nukentėjusių asmenų baimės keliauti buvo konstatuotas remiantis J. K. galiojančia tikimybių pusiausvyros taisykle. Be to, teismas net nepriteisė išlaidų už šių ekspertinių ataskaitų parengimą, niekaip to nepagrįsdamas J. K. teisės turiniu;
24.6. teismas vietoje to, kad pasiūlytų atsakovui pateikti J. K. teisės turiniu pagrįstą eksperto ataskaitą, kuria būtų paneigtos galimai nepagrįstai padarytos J. K. eksperto K. H. ekspertinių ataskaitų išvados, vertino Lietuvos medikų (UAB „Unge“ bei VŠĮ „Nepriklausoma teismo psichiatrijos tarnyba“), kurie neturi teisės teikti ekspertines išvadas ir apskritai atlikti mediko praktiką J. K., pateiktas nieko neįpareigojančias nuomones, kurios nebuvo pagrįstos nei J. K. teisės turiniu, nei tokio pobūdžio ekspertizių atlikimo J. K. praktika. Pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, jog tokiais atvejais net ir paskyrus teismo ekspertizę, ko nagrinėjamu atveju net nebuvo padaryta, ji turėtų būti atliekama, atsižvelgiant į eismo įvykio valstybės (šiuo atveju J. K.), o ne Lietuvos, teisės nuostatas (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-231-585/2021 25 punktas);
24.7. teismas, vadovaudamasis nepatikimais, J. K. teisės nuostatomis nepagrįstais, įrodymais, netinkamai nustatė eismo įvykio metu nukentėjusių asmenų patirtus sužalojimus ir netinkamai pritaikė J. K. teisėjų gairių nuostatas. Netinkamas eismo įvykio metu nukentėjusių asmenų patirtų sužalojimų nustatymas bei jiems atitinkančių J. K. teisėjų gairių taikymas nulėmė ir netinkamą nukentėjusių asmenų patirtų teisinių išlaidų apskaičiavimą. Teismas, neturėdamas aktualaus J. K. teisės turinio, ir, remiantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle tokio pobūdžio bylose, nepasiūlęs atsakovui jo pateikti, priteisiamą sumą dėl J. K. nacionalinio draudikų biuro patirtų bylinėjimosi išlaidų sumažino tokia tvarka, kokia galioja Lietuvoje, o ne J. K..
Šalies argumentai
25. Atsakovas O. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 13 d. sprendimą ir sumažinti iš O. M. priteistą Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai nuostolių sumą nuo 8 903,50 Eur iki 6 729,00 Eur; padidinti O. M. naudai iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą nuo 280,55 Eur iki 463,65 Eur; sumažinti valstybės naudai iš O. M. priteistų bylinėjimosi išlaidų sumą iki 7,35 Eur bei priteisti iš atsakovo ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:
25.1. nesutinka su teismo priteista 1 890,87 Eur nuostolių suma. Nurodė, jog ginčijamo sprendimo 36 punkte yra konstatuota, jog JK biuras atsakovu į J. K. iškeltą teisminę bylą buvo įtrauktas 2015 m. lapkričio 23 d., o 31 punkte yra konstatuota, kad ginčas J. K. teisme buvo išspręstas po to, kai buvo pradėtas teisminis procesas J. K. teisme. Į bylą pateiktame 2018 m. kovo 23 d. ieškovo Žalų administravimo departamento rašte Nr. V-1251-18-(5.10) yra nurodyta, jog JK biuras atlygino žalą abiem nukentėjusiems eismo įvykyje asmenims 2016 m. vasario 10 d. Kartu su 2018 m. kovo 28 d. savo dubliku į bylą ieškovas yra pateikęs išsamų JK CPK 45 taisyklės tekstą ir jo vertimą (dubliko priedą Nr. 5), o 2020 m. kovo 5 d. kartu su prašymu dėl įrodymų pateikimo kaip Priedą Nr. 4 taip pat pateikė ieškovo Žalų departamento išvadą kartu su JK CPK 45 taisyklės 29C dalies lentelės 6B ištrauka ir jos vertimu. JK CPK 45 taisyklės 27 dalies 3 punktas apibrėžia KEĮ (kelių eismo įvykių) protokolą kaip iki ieškinio sudaromą protokolą dėl reikalavimų dėl asmens sužalojimo per kelių eismo įvykius. JK CPK 45 taisyklės 29 punkto 6 papunktis aiškiai nustato, jog kur tinkama, be fiksuotų išlaidų sumos dar galima susigrąžinti PVM ir bet kokia šiame skyriuje pateikta nuoroda į fiksuotas išlaidas yra nuoroda į tokias išlaidas, į kurias PVM nėra įskaičiuotas. Ieškovas į bylą nepateikė įrodymų, kad ieškovo į bylą anksčiau su ieškovo dubliku pateiktos JK CPK 45 taisyklės 29 punkto 6 papunktis buvo keistas. Jame yra aiškiai numatyta, kad bet kokia šiame skyriuje pateikta nuoroda į fiksuotas išlaidas yra nuoroda į tokias išlaidas, į kurias PVM nėra įskaičiuotas. JK CPK 45 taisyklės 29C dalies lentelėje 6B yra aiškiai nurodyta, kad tuo atveju, jeigu byla yra pateikta teismui, bet išsprendžiama iki teisminio nagrinėjimo, o žala, dėl kurios susitarta yra bent 1 000 svarų, bet ne daugiau kaip 5 000 svarų, mokėtina teisininkams išlaidų suma sudaro 1 160,00 svarų fiksuotas mokestis prie jo pridedant 20 procentų žalos sumą. Sprendimo 28 punkte teismas aiškiai konstatavo, jog dėl eismo įvykio metu patirtų kaklo sužalojimų du fiziniai asmenys patyrė žalą, už kurią jiems priteistina suma neturėtų viršyti 1 100 svarų (2 x 550). Teismas tenkindamas ieškovo regresinį reikalavimą skaičiavo eismo įvykyje nukentėjusių asmenų patirtas išlaidas teisinei pagalbai neįvertinęs realios eismo įvykio metu nukentėjusių asmenų patirtos žalos dydžio ir į jį neatsižvelgęs. Tokia skaičiavimo metodika akivaizdžiai prieštarauja teisingo žalos atlyginimo principo įgyvendinimui bei neatitinka JK CPK 45 taisyklės 29C dalies lentelės 6B nuostatų. Teismui pripažinus, kad vieno eismo įvykyje nukentėjusiojo asmens patirta žala sudaro 550 svarų, 2 388,00 svarų tokio asmens teisinės pagalbos išlaidoms sprendimu priteista suma yra visiškai neadekvati ir pažeidžia teisingumo principą. Ieškovo naudai šioje sprendime dalyje iš apelianto priteistina suma turėtų sudaryti ne 4 776,00 svarus (4 038,82 Eur), kas sudaro po 2 388,00 svarus vienam asmeniui (1880 + 550 x 20 procentų + 20 procentų pridėtinės vertės mokesčio) kaip sprendimo 31 punkte nurodė teismas, bet 2 540,00 svarų (2 147,95 Eur), taikant 2017 m. sausio 4 d. buvusį svaro ir euro kursą), kas sudaro po 1 270,00 svarų vienam asmeniui (1160 + 550 x 20 procentų). Atitinkamai, ieškovo naudai priteistinas nuostolių dydis yra mažintinas 1 890,87 Eur suma (4 038,82 Eur – 2 147,95 Eur);
25.2. atsižvelgiant į tai, kad teismas ginčijamu sprendimu nepagrįstai priteisė per didelį nuostolių atlyginimo dydį iš apelianto, atitinkamai yra keistina ir sprendimo dalis dėl dalies JK biuro veiksmų administravimo mokesčio priteisimo. Perskaičiavus ieškovo naudai priteistos nuostolių sumos dydį iš apelianto ieškovo naudai turėtų būti priteista ne 949,65 svarai (803,07 Eur), o 614,25 svarai (519,44 Eur) JK biuro administravimo mokesčio (4 095 (1 270 + 1 270 + 1 100+455) x 15 procentų). Atitinkamai, ieškovo naudai priteistinas nuostolių dydis yra mažintinas 283,63 Eur suma (803,07 Eur - 519,44 Eur);
25.3. pripažinus, jog teismas nepagrįstai priteisė iš apelianto 2.174,50 Eur nuostolių atlyginimo ir ieškovo naudai priteistinas nuostolių dydis sudaro 6 729,00 Eur (8 903,50 Eur – 2 174,50 Eur), atitinkamai yra keistina ir sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylos šalims bei valstybės naudai. Laikytina, jog buvo patenkinta 24 procentai ieškovo ieškinio reikalavimų (28 620,65 Eur / 6 729,00 Eur);
25.4. atitinkamai, ieškovo naudai iš apelianto turėtų būti priteisiamas 365,83 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (1 524,30 x 24 procentai), o apeliantui iš ieškovo - 829,48 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (1 091,42 x 76 procentai). Įskaičius šias sumas apelianto naudai iš ieškovo priteistina galutinė bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme suma sudaro 463,65 Eur (829,48 Eur - 365,83 Eur). Proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai, valstybei iš apelianto priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra mažintina nuo 9,49 Eur iki 7,35 Eur (30,62 Eur x 24 procentai).
Atsiliepimas
26. Ieškovas pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:
26.1. palaiko bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pateiktuose savo procesiniuose dokumentuose ir pateiktame savo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus;
26.2. atsakovas, teikdamas apeliacinį skundą, remiasi ir naujais argumentais, kurie galėjo ir turėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme – pavyzdžiui, apeliacinio skundo 9 ir sekančiuose punktuose yra teikiama pozicija dėl kartu su Biuro 2020 m. kovo 5 d. raštu Nr. S-3887-20-(4.11.) pateiktos Biuro Žalų administravimo departamento išvados ir jos priedų, nors tokia pozicija nebuvo teikiama pirmosios instancijos teismui, todėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti nauji argumentai neturėtų būti vertinami;
26.3. ieškovo pateiktoje Biuro administracinio padalinio - Žalų administravimo departamento, kuris savo veikloje jau nuo 2004 metų vertina J. K. įvykusių eismo įvykių metu padarytos žalos administravimo dokumentus, išvadoje yra pasisakoma dėl atsakovo apeliacinio skundo nepagrįstumo:
26.3.1. nesutiktina su apelianto vertinimu dėl teisinės pagalbos išlaidų skaičiavimo (apeliacinio skundo 6-9 punktai), nes G. teismo Piniginių ieškinių centro nukentėjusiųjų W. H. ir E. B. interesus atstovavusiems teisininkams M. L. S. Ltd pateiktame Pranešime apie ieškinio pareiškimą nurodoma, kad „Jūsų ieškinys pateiktas 2015 m. birželio 5 d. Teismas išsiuntė jį atsakovui pirmos klasės paštu 2015 m. spalio 1 d. ir bus laikoma, kad jis įteiktas 2015 m. spalio 5 d. Atsakovas turi pateikti atsiliepimą iki 2015 m. spalio 11 d.“, t.y. J. K. teismas nurodė, kad atsakovui, t.y. J. K. nacionaliniam draudikų biurui (toliau – JK Biuras) yra paskirta data iki kada JK Biuras turi pateikti atsiliepimą į ieškinį. Teisininkai M. L. S. Ltd šią informaciją perdavė JK Biurui, kuri gauta 2015 m. spalio 2 d. Be to, G. teismo Piniginių ieškinių centras 2015 m. gruodžio 7 d. pateikė pranešimą JK Biuro interesus atstovavusiai teisininkų kontorai „Weightmans LLP“ apie paskyrimą dėl ieškinių nagrinėjimo teisme (angl. „Notice of P. A. to the Fast Track“ (kai žodis „allocation“ verčiamas kaip „paskyrimas“ ir žodis „allocation“ naudojamas JK CPK 45 taisyklės 29C dalies lentelės 6B nuostatose)). Taigi, ši informacija patvirtina, kad JK teismas buvo pradėjęs teismines procedūras (paskyrė datą atsakovui (JK Biurui) pateikti atsiliepimą, pateikė pranešimą dėl paskyrimo nagrinėti ginčą tesime), todėl tiek teisininkai M. L. S. Ltd kreipdamiesi į JK Biurą dėl teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo, tiek JK Biuras, spręsdamas atlygintą sumą dėl teisinės pagalbos, tiek teismas savo sprendime pagrįstai taikė JK CPK nuostatą dėl 1 880 GBP fiksuoto mokesčio. Šiuo atveju nėra taikytinas apelianto siūlomas mažesnis fiksuotas mokestis (1 160 GBP), nes tai neatitinka JK CPK nuostatų;
26.3.2. apeliantas apeliacinio skundo 10 punkte, remdamasis JK CPK 45 taisyklės 29C punkto 6 papunkčiu, teigia, kad skaičiuojant teisinės pagalbos išlaidas pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM) neįtrauktinas. Toks apelianto minėtos JK CPK taisyklės interpretavimas neteisingas, nes šia taisykle nurodoma, kad teisinės pagalbos išlaidos, kurių skaičiavimas apibrėžtas pagal JK CPK 45 taisyklės 29C dalies lentelės 6B nuostatas, nurodomos neįtraukiant PVM dydžio, tačiau PVM dydis pareikalaujamas atlyginti papildomai. Nagrinėjamu atveju tokiu principu ir buvo apskaičiuotos teisinės pagalbos išlaidos: (fiksuotas mokestis + 20 proc. žalos dydžio) x PVM dydis, proc.;
26.3.3. teismas neteisingai pritaikė J. K. teisėjų kolegijos gaires nustatant nukentėjusiųjų žalas, o tai įtakojo ir nepagristą teisinės pagalbos išlaidų apskaičiavimą (bei kitų išlaidų perskaičiavimą). Kadangi apeliantas, atlikdamas savo skaičiavimus vadovaujasi teismo skaičiavimais, todėl šie skaičiavimai vertintini irgi kaip klaidingi. Apelianto apeliacinio skundo 12 punkte atliktas teisinės pagalbos išlaidų perskaičiavimas, o apeliacinio skundo 13 punkte apskaičiuota mažintina suma, vertintini kaip nepagrįsti;
26.3.4. apelianto apeliacinio skundo 14-15 punktuose atlikti perskaičiavimai dėl JK Biuro administravimo mokesčio yra pagrįsti paties apelianto skaičiavimais, kurie susiję su apelianto teisinės pagalbos išlaidų perskaičiavimu, atliktais vadovaujantis teismo sprendimu. Tačiau Žalų administravimo departamento vertinimu teismas nepagrįstai perskaičiavimo žalą bei susijusias išlaidas (pozicija pateikta Biuro apeliaciniame skunde), todėl ir apelianto perskaičiavimai vertintini kaip nepagrįsti.
27. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, kuriuo prašė ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:
27.1. apeliantas nepagrįstai teigia, jog: teismas nepagrįstai paskirstė įrodinėjimo naštą nagrinėjamoje byloje; nepagrįstai nesivadovavo J. K. draudikų biuro (toliau tekste - JK biuras) pateiktu teisės aiškinimu šioje byloje, kuris yra laikytinas oficialiu teisės aiškinimu; nepagrįstai vertino ir analizavo JK biuro pateiktus įrodymus ir jų pagrįstumą, nes juos jau buvo įvertinęs JK biuras; teismas nepagrįstai sumažino JK biuro nustatytą neturtinės žalos dydį. Teismų praktikoje yra nuosekliai laikomasi pozicijos, kad: Biurui tenka pareiga pateikti visus žalos dydį pagrindžiančius įrodymus, inter alia (be kita ko), ir transporto priemonės valdytojo (atsakingo už žalą asmens) civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo reikalavimo pagrįstumą; aplinkybė, kad kitos šalies nacionalinis draudikų biuras turi kompetenciją administruoti eismo įvykio metu padarytą žalą ir taikyti užsienio valstybės teisės aktus, nepaneigia teismų pareigos vertinti visus byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu daryti išvadą remiantis įrodymų pakankamumo taisykle dėl tam tikro fakto konkrečioje byloje egzistavimo; vien ta aplinkybė, jog Lietuvos draudikų biuras atlygino eismo įvykio vietos draudikų biurui eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas, automatiškai nelemia atsakovo pareigos atlyginti būtent tokio dydžio žalą; Biuro nurodoma aplinkybė, kad kitos šalies nacionalinis draudikų biuras turi kompetenciją administruoti eismo įvykio metu padarytą žalą ir taikyti užsienio valstybės teisės aktus, nepaneigia teismų pareigos vertinti visus byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu daryti išvadą remiantis įrodymų pakankamumo taisykle dėl tam tikro fakto konkrečioje byloje egzistavimo; atitinkamais atvejais ieškovui nepateikus užsienio teisės turinio tiek, kiek jis buvo reikalingas atgręžtiniam reikalavimui pagrįsti, ir neįrodžius, kad žalos dydis nagrinėjamoje byloje negalėjo būti mažinamas pagal taikomą užsienio teisę, teismas vadovaujasi aktualiais Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais, nes žalos mažinimas galimas tiek pagal CK nuostatas, tiek pagal teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021, nutarties 49 punktas; 2018 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519-1075/2018, nutarties 34 punktas; 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-392- 915/2017, nutarties 48 punktas; 2017 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388-421/2017, nutarties 27 punktas; 2018 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519-1075/2018, nutarties 33 punktas; 2018 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519-1075/2018, nutarties 62 punktas ir kt.);
Šalies argumentai
27.2. apelianto į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog JK biuras pripažįsta, kad jo pateiktas teisės aktų aiškinimas nėra laikytinas oficialiu. Apeliantas teismui 2021 m. rugsėjo 9 d. pateikė papildomus įrodymus, tarp kurių yra 2020 m. liepos 24 d. JK biuro atstovės el. laiškas, kuriame ji aiškiai nurodo, jog jeigu apeliantas pageidauja gauti oficialų aiškinimą apie Anglijos teisę ir patikrinti, ar JK biuro atsiskaitymas įvykdytas pagal Anglijos teisės reikalavimus, tuo turėtų pasirūpinti paties apelianto teisės ekspertai (2021 m. rugsėjo 9 d. apelianto prašymo Priedas Nr. 1, puslapis 8);
27.3. teismas tinkamai taikė įrodymų pakankamumo taisyklę ir pagrįstai suformulavo savo išvadas byloje, susijusias su priežastinio ryšio tarp eismo įvykio ir jo metu nukentėjusių patirtų sužalojimų masto ir trukmės. Teismas, remdamasis J. K. taikoma priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos taisyklėmis, pagrįstai įvertino į bylą ieškovo ir atsakovo pateiktus įrodymus, kurie patvirtina, jog tikimybė, kad 2012 m. birželio 20 d. J. K. įvykusio eismo įvykio metu jo dalyvių W. H. (toliau tekste - „Dalyvis“) ir E. B. (toliau tekste - „Dalyvė“) patirti sužalojimai tęsėsi nuo 2012 m. birželio 20 d. iki 2015 m. liepos 25 d. yra mažesnė, nei 50 procentų. Teismas taip pat nustatė, kad Dalyvis ir Dalyvė patyrė nežymius kaklo ir minkštųjų audinių sužalojimus („kirčio“ traumas), kurie turėjo sugyti per trumpą laikotarpį, ne ilgesnį nei savaitė. Šias teismo išvadas patikimai patvirtina byloje esančių įrodymų visetas;
27.4. ieškovo pozicija, dėl atsakovo į bylą pateiktų UAB „Unge“ Teismo medicinos konsultacinės specialisto išvados, parengtos teismo medicinos gydytojo profesinę kvalifikaciją turinčio gydytojo, bei 2019 m. liepos 18 d. VšĮ „Nepriklausoma teismo psichiatrijos tarnyba“ specialisto išvados (toliau kartu tekste - specialisto išvados) yra visiškai nepagrįsta. Pirma, teismas specialisto išvadas vertino tik kaip papildomus įrodymus, kurie patvirtina pirminių įrodymų, t. y. Ataskaitų Nr. 1 ir Nr. 2 prieštaravimus ir nenuoseklumą bei prieštaravimą ligoninės išrašams. Antra, visiems žinoma aplinkybe pripažintina tai, kad medicinos mokslo žinios yra universalios žinios (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Akivaizdu, jog tiek kaklo trauma, tiek psichiniai susirgimai tiek Lietuvoje, tiek J. K. būtų diagnozuojami taikant iš esmės analogiškas metodikas ir atliekant universalius tyrimus (pvz. rentgeno, magnetinio rezonanso tyrimai, psichodiagnostiniai tyrimai ir pan.). 2019 m. liepos 11 d. UAB „Unge“ Teismo medicinos konsultacinė specialisto išvada yra paremta tarptautiniu šaltiniu, R. M. ir R. D. knyga „Teisės medicinos pagrindai, 2010 m., 267 - 269 psl. (išvados 7 puslapis). 2019 m. liepos 18 d. VšĮ „Nepriklausoma teismo psichiatrijos tarnyba“ specialisto išvada taip pat yra pagrįsta universaliomis psichiatrijos ir psichologijos mokslo žiniomis. Trečia, apeliantas yra neteisus teigdamas, kad specialisto išvadas 2019 m. ruošę gydytojai neturėjo teisės praktikuoti J. K.. Pažymėjo, kad iki 2020 m. sausio 31 d. J. K. buvo Europos Sąjungos narė. 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/36/EB dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo (toliau tekste - „Direktyva“) reglamentuoja automatinį profesinės kvalifikacijos įgytos kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje pripažinimą. Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo, kuris įgyvendina Direktyvą, 3 straipsnio 1 dalis nustato, jog automatinio pripažinimo principas - tai principas, kai profesinė kvalifikacija automatiškai pripažįstama asmeniui, turinčiam nustatytus būtiniausius rengimo reikalavimus atitinkantį išsilavinimą, garantuojantį reikiamą kvalifikaciją. Direktyvos 21 straipsnio 1 dalis nustato, jog kiekviena valstybė narė pripažįsta tokį gydytojo formalios kvalifikacijos įrodymą, suteikiantį galimybę užsiimti pagrindinio rengimo gydytojo ir gydytojo specialisto, bendrosios praktikos slaugytojo, gydytojo odontologo, specializuoto gydytojo odontologo, veterinarijos gydytojo, vaistininko ir architekto profesine veikla, kurios rūšys išvardytos atitinkamai Direktyvos V priedo 5.1.1, 8 5.1.2, 5.2.2, 5.3.2, 5.3.3, 5.4.2, 5.6.2 ir 5.7.1 punktuose, kuris atitinka būtiniausius rengimo reikalavimus, nurodytus atitinkamai 24, 25, 31, 34, 35, 38, 44 ir 46 straipsniuose, ir, vertindama galimybę užsiimti profesine veikla, tokį įrodymą savo teritorijoje laiko tokiu pačiu kaip ir jos išduodamas formalios kvalifikacijos įrodymas. Direktyvos 26 straipsnis numato, jog Direktyvos 21 straipsnyje nurodytas gydytojo specialisto formalios kvalifikacijos įrodymas — tai toks įrodymas, kurį suteikia Direktyvos V priedo 5.1.2 punkte nurodytos kompetentingos institucijos ar įstaigos po atitinkamo specializuoto rengimo pagal įvairiose valstybėse narėse taikomus profesinius vardus, nurodytus Direktyvos V priedo 5.1.3 punkte. Taigi, abu specialisto išvadas paruošę gydytojai atitinka Direktyvoje numatytus automatinio pripažinimo kriterijus. Ketvirta, apeliantas nepagrįstai remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-231-585/2021. Minėtoje byloje teismas sprendė klausimą dėl to, ar pagrįstai buvo atsisakyta atlikti ekspertizę, susijusią su Vokietijoje automobiliui padarytų apgadinimų apimtimi. Minėtoje byloje atsakovė į bylą nebuvo pateikusi jokių specialistų išvadų turinio ir joje kilęs ginčas nebuvo susijęs su medicinos mokslo žiniomis, Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje byloje apskritai dėl to nepasisakė;
27.5. nesutinka su apelianto teiginiu, kad teismas, vertindamas sužalojimų mastą bei trukmę ir spręsdamas klausimą dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, nepagrįstai vadovavosi J. K. Teismų kolegijos gairių dėl asmens žalos vertinimo (toliau tekste - „Gairės“) 13 skyriaus b papunkčiu (b. t. VI, l. 156), o turėjo vadovautis Gairių 7 skyriaus A dalimi. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ir laikytų, jog teismas privalėjo vadovautis Gairių 7 skyriaus A dalimi, teismo priteistos žalos dydis visiškai atitinka Gairių 7 skyriaus A dalies nuostatas. Į bylą pateiktų Gairių 7 skyriaus A dalies „Kaklo sužalojimai“ c punkto iii papunktis numato, jog už lengvą kaklo sužalojimą, kai visiškai pasveikstama per keletą dienų, keletą savaičių ar keletą mėnesių yra priteisiamas nuo kelių šimtų svarų sterlingų iki 1 550,00 svarų sterlingų žalos atlyginimas (b. t. II, l. 186). Gairių 7 skyriaus A dalies „Kaklo sužalojimai“ c punkto iii papunktis taip pat aiškiai numato, jog nors J. K. visada priteisiant kompensaciją atsižvelgtina į tai, kiek laiko pasireiškia simptomai, kompensacijos lygį įtakos šie veiksniai: (i) kaklo sužalojimo laipsnis; (ii) patiriamo skausmo intensyvumas ir tai, ar simptomai pasireiškia nuolat; (iii) kiti simptomai; (iv) simptomų įtaka sužeistojo gebėjimui atlikti kasdienes funkcijas ir dalyvauti kasdienėje veikloje‘ (v) sužalojimų poveikis sužaloto asmens gebėjimui dirbti; (vi) gydymo pobūdis; (vii) būtinybė vartoti vaistus. Teismas nagrinėdamas bylą nustatė faktines aplinkybes, jog: (i) Dalyvis ir Dalyvė buvo sužaloti lengvai, jokie medicininiai tyrimai ligoninėje iš karto po eismo įvykio jiems nebuvo atlikti; (ii) skausmą Dalyvis ir Dalyvė galėjo jausti apie savaitę; (iii) Dalyvė jos pačios teigimu vieną dieną po eismo įvykio buvo nedarbinga, o Dalyvis jo paties teigimo po eismo įvykio buvo nedarbingas 4 dienas; (iv) kiti Dalyviui ir Dalyvei pasireiškę simptomai po eismo įvykio metu nėra konstatuoti ir pagrįsti objektyviais medicininiais duomenimis; (v) bylos duomenys patvirtina, kad nėra įrodyta, kad eismo įvykio patirti sužalojimai sutrikdė Dalyvio ir Dalyvės gebėjimą atlikti kasdienes funkcijas ir dalyvauti kasdienėje veikloje bei dirbti; (vi) Dalyviui ir Dalyvei nebuvo taikytas joks gydymas, išskyrus trumpą apžiūrą ligoninėje iš karto po eismo įvykio; (vii) Dalyvis ir Dalyvė nevartojo vaistų po eismo įvykio išskyrus ligoninėje apžiūros metu duotą tabletę nuo skausmo. Todėl teismo parinkta žalos atlyginimo kompensacija po 550 svarų sterlingų tiek Dalyviui, tiek Dalyvei bet kokiu atveju atitinka teisingą žalos atlyginimo principą bei Gairių nuostatas;
27.6. ieškovas nepagrįstai teigia, jog sumažinęs iš atsakovo priteistiną neturtinės žalos dydį teismas nepagrįstai sumažino apelianto naudai iš atsakovo priteistinų JK biuro, kuris atstovavo apelianto interesams, patirtų teisinių išlaidų dydį, kurios sudaro 2 486,00 svarų. Iš bylos medžiagos matyti, jog JK biuro samdyti teisininkai visiškai nevertino Dalyvio ir Dalyvės reikalaujamų atlyginti sumų pagrįstumo, nepastebėjo akivaizdžių prieštaravimų Ataskaitoje Nr. 1 ir Nr. 2, neišreikalavo ir nevertino ligoninės išrašų ir nelygino jų su Ataskaitos Nr. 1 ir Ataskaitos Nr. 2 duomenimis bei sutiko su visu Dalyvio ir Dalyvės pretenzijose reikalaujamu atlyginti neturtinės žalos dydžiu. Teismų praktikoje nagrinėjant analogiškas bylas yra konstatuota, jog atsižvelgiant į užsienio praktiką žalos administravimo bylose, būtent ir suformuota taisyklė dėl įrodinėjimo, kad draudikų susitarimai nesudarytų sąlygų lupikauti, reiškiant regresinius reikalavimus atsakovams. Todėl visų išlaidų JK biuro samdytiems teisininkams priteisimas iš atsakovo akivaizdžiai prieštarautų teisingam žalos atlyginimo principui ir teismas pagrįstai sumažino šių išlaidų dydį proporcingai iš atsakovo priteistos žalos dydžiui;
27.7. teismas pagrįstai nepriteisė apelianto naudai Dalyvio ir Dalyvės turėtų išlaidų už 2015 m. rugpjūčio 7 d. daktaro K. H. ataskaitų parengimą, nes šios ataskaitos negalėjo turėti jokios realios praktinės įrodomosios reikšmės, sprendžiant dėl realių Dalyvio ir Dalyvės patirtų nuostolių pagrįstumo. Pirma, į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad remiantis J. K. teisiniu reguliavimų tokių išlaidų priteisimas yra teismo diskrecijoje ir teismas gali nurodyti tokias išlaidas apmokėti bet kuriai proceso šaliai. Sprendimo 36 punkte yra konstatuota, jog JK biuras atsakovu į J. K. iškeltą teisminę bylą buvo įtrauktas 2015 m. lapkričio 23 d., o sprendimo 31 punkte yra konstatuota, kad ginčas J. K. teisme buvo išspręstas po to, kai buvo pradėtas teisminis procesas J. K. teisme. Į bylą pateiktame 2018 m. kovo 23 d. apelianto Žalų administravimo departamento rašte Nr. V-1251-18-(5.10) yra nurodyta, jog JK biuras atlygino žalą abiem nukentėjusiems eismo įvykyje asmenims 2016 m. vasario 10 d. (b. t. II, l. 33). Kartu su 2018 m. kovo 28 d. savo dubliku į bylą ieškovas yra pateikęs išsamų J. K. Civilinio proceso taisyklių 45 taisyklės tekstą ir jo vertimą (dubliko priedą Nr. 5), iš kurio matyti, jog J. K. Civilinio proceso taisyklių 45 taisyklės 37 dalies „Kai šalys susitaria prasidėjus procesiniams veiksmams“ 4 punktas nustato, jog teismas savo nuožiūra gali nurodyti bet kuriai šaliai apmokėti su pareiškimu susijusias išlaidas. Ieškovas į bylą nepateikė įrodymų, kad ieškovo į bylą anksčiau su ieškovo dubliku pateiktos J. K. Civilinio proceso taisyklių 45 taisyklės 37 dalies 4 punktas buvo keistas. Antra, teismas turėjo teisę nepriteisti apelianto naudai išlaidų, susijusių su medicininių ataskaitų parengimu, remdamasis teisingo žalos atlyginimo principu ir byloje nustatyta faktine aplinkybe, kad Dalyvio ir Dalyvės eismo įvykio metu patirti sužalojimai tęsėsi vos savaitę, todėl po trejų metų Dalyviui ir Dalyvei nebuvo jokio poreikio naudotis daktaro paslaugomis siekiant pagrįsti savo sužalojimus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliaciniai skundai netenkintini.
28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
Žemesnės instancijos teismas
29. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinių skundų ribas.
30. Apeliacinis procesas vyksta dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 13 d. sprendimo, kuriuo teismas ieškovo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo patenkino iš dalies, priteisdamas iš atsakovo O. M. ieškovo naudai 8 903,50 Eur.
31. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl regresinio reikalavimo atlyginti 28 620,65 Eur dydžio žalą, pagal nukentėjusių asmenų W. H. ir E. B. J. K. draudikų biurui (toliau tekste - JK biuras) 2015 m. gegužės 14 d. pateiktą pretenziją (reikalavimo atlyginti žalą formą) dėl 2012 m. birželio 20 d. įvykusio eismo įvykio metu patirtų sužalojimų, t. y. ar egzistavo pakankamas priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (neįvykdyta pareiga apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu) ir W. H. bei E. B. 2015 m. gegužės 14 d. nurodytų jų patirtų sužalojimų.
32. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2012 m. birželio 20 d. J. K. J. J., vairavęs atsakovui O. M. priklausiusią transporto priemonę N. P., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sukėlė eismo įvykį, t. y. atsitrenkė į priekyje važiavusią transporto priemonę Peugeot, kuria važiavo W. H. ir E. B.. Atsakovas jam priklausiusios transporto priemonės, kuri buvo registruota Lietuvos Respublikoje, valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties nebuvo sudaręs, taip pat leido naudoti kitam asmeniui. Tokiu būdu atsakovas pažeidė TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi eismo įvykio dieną) nustatytą besąlyginę pareigą.
33. Eismo įvykio metu transporto priemonei Peugeot padarytą 696,77 svarų dydžio žalą, kurią sudarė transporto priemonės remonto kaštai, nukentėjusiems asmenims atlygino JK biuras (II t., b. l. 5–7). Biuras kompensavo JK biurui nurodyto dydžio išlaidas ir 2014 m. vasario 17 d. pateikė pretenziją dėl atgręžtinio apmokėjimo atsakovui O. M. (I t., b. l. 195). Šį Biuro reikalavimą atsakovas, pripažindamas eismo įvykio faktą ir aplinkybes, kuriomis jis įvyko, patenkino (I t., b. l. 199–200; II t., b. l. 1–3).
34. Taip pat nustatyta, kad 2015 m. gegužės 14 d. W. H. pateikė JK biurui pretenziją (reikalavimo atlyginti žalą formą), kurioje nurodė, kad 2012 m. birželio 20 d. eismo įvykio metu patyrė kaklo ir nugaros skausmą, ir dėl sužalojimų iki šiol jaučia skausmą nugaroje (I t., b. l. 127–142). Analogišką pretenziją pateikė ir E. B., kuri nurodė, kad eismo įvykio metu patyrė kaklo ir peties sužalojimus, taip pat kad dėl sužalojimų iki šiol jaučia skausmą peties srityje (I t., b. l. 143–158). Be to, W. H. ir E. B. 2015 m. gegužės 29 d. kreipėsi į G. teismo Piniginių ieškinių centrą su reikalavimu J. J. dėl žalos atlyginimo. Ieškinio formos prieduose nukentėjusieji nurodė, kad W. H. eismo įvykio metu patyrė kaklo minkštųjų audinių sužalojimą ir iki šiol jaučia nerimą keliaujant, o E. B. – kaklo minkštųjų audinių sužalojimą, kairiojo peties sausgyslių patempimą ir iki šiol jaučia nerimą keliaujant (I t., b. l. 33–54). JK biuras pasiekė su W. H. ir E. B. taikų susitarimą dėl jų patirtos žalos atlyginimo ir išmokėjo jiems kompensaciją, skirtą atlyginti sveikatai padarytą žalą ir patirtas teisinės pagalbos išlaidas (I t., b. l. 63-110, 159–160). JK biuras 2016 m. lapkričio 7 d. pateikė ieškovui regresinį reikalavimą atlyginti 24 203,06 svarų dydžio žalą (10 875 svarų kompensaciją už asmens sužalojimą, 8 009,40 svarų nukentėjusių asmenų išlaidas, 2 486 svarų JK biuro išlaidas ir 2 832,66 svarų administravimo mokestį), susijusią su 2012 m. birželio 20 d. dėl J. J., vairavusio transporto priemonę, kurios valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvykusiu eismo įvykiu (I t., b. l. 29). Įrodymų, kurie pagrįstų, kad atsakovui O. M. buvo pranešta apie nurodytų pretenzijų pateikimą, jų turinį, taip pat kad jam būtų buvusi sudaryta galimybė pateikti savo poziciją dėl W. H. ir E. B. pakartotinių pretenzijų pagrįstumo, byloje nepateikta.
Dėl ieškovo apeliacinio skundo argumentų
35. Apeliaciniu skundu ieškovas ginčija priteistos žalos dydį, teigdamas, kad teismas nepagrįstai sumažino JK biuro nustatytą neturtinės žalos dydį; netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą; nepagrįstai nesivadovavo JK biuro pateiktu teisės aiškinimu šioje byloje, kuris yra laikytinas oficialiu teisės aiškinimu; nepagrįstai vertino ir analizavo JK biuro pateiktus įrodymus ir jų pagrįstumą, kuriuos jau buvo įvertinęs JK biuras; nepagrįstai vertino atsakovo į bylą pateiktas UAB „Unge“ ir VšĮ „Nepriklausoma teismo psichiatrijos tarnyba“ specialistų išvadas.
36. Tais atvejais, kai Lietuvos draudikų biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išieškojimo iš už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Tokia teismų pareiga kyla iš proceso šalių teisės į teisminę gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 47 punktas). Dėl to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas turi teisę teikti savo paaiškinimus ir atsikirtimus dėl Biuro regresinio reikalavimo šioje byloje, o atsakovo išsakyti argumentai sudaro teisminio nagrinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318-403/2019, 31-33, 44 ir 45 punktai).
37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog vien aplinkybė, kad JK biuras priėmė sprendimą išmokėti atitinkamas sumas nukentėjusiesiems asmenims ar kad minėtas biuras turi išimtinę kompetenciją reguliuoti tokias žalas, savaime nesuteikia jokios prejudicinės galios nacionalinio draudikų biuro sprendimui. Tą, spręsdamas analogiškas bylas, ne kartą akcentavo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodydamas, kad Vidaus nuostatai yra dokumentas, skirtas nacionalinių draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimui, kuris saisto nacionalinius draudikų biurus, o kitų asmenų teisės ar pareigos juose neįtvirtintos ir biurų santykių su tokiais asmenimis nereguliuoja, todėl Vidaus nuostatai negali būti taikomi tretiesiems (galimai už eismo įvykį atsakingiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017). Taigi, ieškovo nurodoma aplinkybė, kad JK biuras turi išimtinę kompetenciją administruoti eismo įvykio metu padarytą žalą ir taikyti užsienio valstybės teisės aktus, nepaneigia teismo pareigos vertinti visus byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu daryti išvadą remiantis įrodymų pakankamumo taisykle dėl tam tikro fakto konkrečioje byloje egzistavimo.
38. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Taigi teismas turi diskreciją nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Vykdydamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus ir nustatęs, jog byloje yra įrodymų, prieštaraujančių teismo išvadoms, teismas sprendime (nutartyje) turi nurodyti, kodėl juos atmetė (dėl to, kad jie neturi ryšio su įrodinėjimo dalyku, yra nepatikimi, paneigti kitų patikimų įrodymų ir t. t.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; kt.).
39. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo, kad priežastinio ryšio pakankamumas pagal J. K. teisę nustatomas taikant „jeigu ne“ arba „tikimybių balanso“ taisykles, pagal kurias asmens atsakomybė už kilusias pasekmes nustatoma, jeigu tikimybė yra daugiau kaip penkiasdešimt procentų (IV t., b. l. 55-57; V t., b. l. 185).
40. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą ir ginčijamo sprendimo turinį, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (neįvykdytos pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu) ir W. H. bei E. B. 2015 m. gegužės 14 d. nurodytų jų patirtų sužalojimų bei priteistinos kompensacijos už juos, išsamiai ir visapusiškai įvertino ne tik ieškovo pateiktų oficialių dokumentų turinį, atsakovo paaiškinimus bei atsikirtimus, o taip pat vertino visus byloje surinktus rašytinius įrodymus apie W. H. bei E. B. sveikatos būklę iškart po eismo įvykio (Camborne ir Redruth Bendruomenės ligoninės iš karto po eismo įvykio po W. H. bei E. B. apžiūros parengtus išrašus; W. H. paaiškinimus dėl eismo įvykio aplinkybių) ir vėliau (W. H. bei E. B. 2015 m. gegužės 14 d. JK biurui pateiktose pretenzijose ir 2015 m. gegužės 29 d. ieškinio formoje, pateiktoje G. teismo Piniginių ieškinių centrui nurodytas aplinkybes, susijusias su W. H. ir E. B. dėl eismo įvykio patirtais sužalojimais; gydytojo K. A. ataskaitas apie W. H. ir E. B. sveikatos būklę), atsižvelgė ir į tai, kad nei iškart po eismo įvykio, nei tuomet, kai buvo derintas transporto priemonei Peugeot padarytos žalos atlyginimo klausimas, W. H. ir E. B. nereiškė pretenzijų, jog po eismo įvykio jiems pasireiškė psichologinio pobūdžio neigiamos pasekmės – baimė keliauti, važiuoti transporto priemonėmis, į tai, kad iki 2015 m. gegužės 14 d. nesikreipė į medicinos įstaigą dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų ir (ar) jų pasekmių gydymo (vienintelis kreipimasis įvyko eismo įvykio dieną, kai nukentėjusiems suteikta pirminė medicinos pagalba), kad byloje nepateikta įrodymų, kurie pagrįstų, kad W. H. ir E. B. dėl jiems diagnozuotų sužalojimų būtų buvę nedarbingi ilgą laiką (K. A. ataskaitose nurodyta, kad W. H. buvo nedarbingas 4 dienas, o E. B. – 1 dieną) ir (ar) kad kaklo skausmas būtų buvęs ilgalaikio pobūdžio (K. A. ataskaitose nurodyta, kad W. H. ir E. B. stiprų kaklo skausmą jautė 3 dienas), padarė pagrįstą išvadą, kad pagal J. K. teisės normas, reglamentuojančias priežastinio ryšio nustatymo taisykles, nėra tikėtina, jog W. H. ir E. B. 2012 m. birželio 20 d. eismo įvykio metu patyrė fizinių ar (ir) psichologinių traumų, kurių padarinius jie jautė iki 2015 m. liepos 25 d., kai buvo apžiūrėti gydytojo K. A. ir pagrįstai, įvertinęs iš karto po eismo įvykio nustatytų traumų (kaklo skausmas ir minkštųjų audinių trauma, kurie turėjo sugyti per laikotarpį ne ilgesnį kaip kelios savaitės) sunkumą, nustatė žalos atlyginimo kompensaciją po 550 svarų kiekvienam nukentėjusiam, kuri, teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka teisingą žalos atlyginimo principą bei J. K. Teismų kolegijos gairių (toliau – Gairės) dėl asmens žalos vertinimo nuostatas.
41. Atkreiptinas apelianto dėmesys, kad jo ginčijamas specialistų išvadas (UAB „Unge“ bei VŠĮ „Nepriklausoma teismo psichiatrijos tarnyba“), kurios, be kita ko, yra parengtos teismo eksperto kvalifikaciją turinčių gydytojų, teismas vertino tik kaip papildomus įrodymus, be to, šias išvadas surašė specialistai neatliko jokio teisinio vertinimo, o tik vertino jiems pateiktus medicininius dokumentus.
42. Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio teismo praktiką, kurioje atsižvelgiant į užsienio praktiką žalos administravimo bylose, būtent ir suformuota taisyklė dėl įrodinėjimo, kad draudikų susitarimai nesudarytų sąlygų lupikauti, reiškiant regresinius reikalavimus atsakovams, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, sumažinęs iš atsakovo priteistiną neturtinės žalos dydį, pagrįstai sumažino ir apelianto naudai iš atsakovo priteistinų JK biuro patirtų teisinių išlaidų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014; Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-93-803/2020, nutarties 63 punktas). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija taip pat sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad išlaidų, atsiskaitant už gydytojo K. A. ataskaitų parengimą, atlyginimo pareiga atsakovui negali būti perkelta, nustačius, kad gydytojo parengtos ataskaitos neturėjo įrodomosios reikšmės, sprendžiant dėl nukentėjusiųjų pretenzijų pagrįstumo.
Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų
43. Atsakovas apeliacinius skundu ginčija pirmosios instancijos teismo priteistų Biurui teisinės pagalbos išlaidų pagrįstumą ir teigia, kad teismas netinkamai taikė J. K. Civilinio proceso kodekso (toliau – JK CPK) 45 taisyklės 29C dalies lentelės 6B nuostatas. Apelianto vertinimu, vadovaujantis minėtomis JK CPK nuostatomis, tuo atveju, jeigu byla yra pateikta teismui, bet išsprendžiama iki teisminio nagrinėjimo, o žala, dėl kurios atlyginimo yra susitarta, yra bent 1 000 GBP, bet ne daugiau kaip 5 000 GBP, mokėtina teisininkams išlaidų suma turėtų būti skaičiuojama taikant 1 160 GBP fiksuotą mokestį, bet ne 1 880 GBP, kurį pritaikė teismas. Taip pat, apelianto vertinimu, neturi būti skaičiuojamas pridėtinės vertės mokestis. Su šiais apelianto argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
44. Iš teismui pateiktos JK CPK 45 taisyklės 29C dalies lentelės 6B nuostatų matyti, kad 1 160 GBP fiksuoto mokesčio pridedant 20 procentų žalos suma skaičiuojama, jeigu byla išsprendžiama teikimo dieną arba po jos, bet iki paskyrimo dienos, 1 880 GBP fiksuoto mokesčio pridedant 20 procentų žalos suma skaičiuojama, jei byla išsprendžiama paskyrimo dieną arba po jos, bet iki įtraukimo į sąrašą dienos, o 2 655 GBP fiksuoto mokesčio pridedant 20 procentų žalos suma skaičiuojama, jei byla išsprendžiama įtraukimo į sąrašą dieną arba po jos, bet iki teisminio nagrinėjimo dienos. Taip pat nurodoma, kad teisinės pagalbos išlaidos, kurių skaičiavimas apibrėžtas pagal JK CPK 45 taisyklės 29C dalies lentelės 6B nuostatas, nurodomos neįtraukiant PVM dydžio, tačiau PVM dydis pareikalaujamas atlyginti papildomai. Nagrinėjamu atveju žalos klausimas buvo suderintas po paskyrimo dienos (G. teismo Piniginių ieškinių centras 2015 m. gruodžio 7 d. pateikė pranešimą JK Biuro interesus atstovavusiai teisininkų kontorai „Weightmans LLP“ apie paskyrimą dėl ieškinių nagrinėjimo teisme), todėl pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pagrįstai taikė JK CPK nuostatą dėl 1 880 GBP fiksuoto mokesčio bei pagrįstai skaičiavo pridėtinės vertės mokestį, todėl atsakovo argumentai, kuriais ginčija pirmosios instancijos teismo priteistų Biurui teisinės pagalbos išlaidų pagrįstumą, atmestini kaip nepagrįsti.
45. Pripažinus nepagrįstais atsakovo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo priteistų Biurui teisinės pagalbos išlaidų, nėra pagrindo perskaičiuoti pirmosios instancijos teismo nustatytą 949,65 svarų administravimo mokestį, kurį Biuras turi teisę susigrąžinti iš atsakovo, o taip pat ir teismo priteistą bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Dėl bylos procesinės baigties
46. Įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmestini, o apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
47. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
48. Atmetus apeliacinius skundus, apeliantams nėra atlyginamos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ir atsakovo O. M. apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.