Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Tilindienės, Jūratės Varanauskaitės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Autika“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-205-280/2019 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Autika“ dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo L. U..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14.5. Atsakovės argumentai dėl poreikio kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, netinkamo atsakovo byloje, reikalavimų ieškiniui, yra nemotyvuoti ir nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

17. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, įtvirtintą CPK 321 straipsnio 1 dalyje, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecijos teisė skirti apeliacinio skundo nagrinėjimą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Pažymėtina, kad šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

18. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Apeliantė, prašydama bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, taip pat nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami tokie teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, paaiškinimais, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde bei atsiliepime į apeliacinį skundą. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkina apeliantės prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka.

Dėl prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

20. CPK 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, jog įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį, prašydamas spręsti, ar tas įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus. Taigi teisė spręsti dėl būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai pagal įstatymą tenka bylą nagrinėjančiam teismui.

21. Apeliantė skunde nenurodė jokių prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą motyvų, taip pat nenurodė jokių minėtų TPVCAPDĮ normų prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1-5 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui teisinių argumentų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šios bylos teisinius ir faktinius aspektus, kilusio ginčo pobūdį, taikytinų įstatymų nuostatas, daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrįstų abejonių dėl minėtų TPVCAPDĮ normų atitikties Konstitucijai, todėl apeliantės prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Dėl teismo ekspertizės skyrimo

23. CPK 212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, siekdamas išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai; prireikus gali būti skiriami keli ekspertai ar ekspertų komisija.

24. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ekspertizė yra skiriama, kai nagrinėjant bylą būtina išsiaiškinti klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, ir negali būti skiriama siekiant išsiaiškinti teisės klausimus. Faktų teisinis įvertinimas yra teismo prerogatyva ir jo nesaisto kitų asmenų pateiktas teisinis vertinimas ir kvalifikavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-78-248/2020).

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra pakankamai įrodymų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti ir patikrinti bylai reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su eismo įvykio metu transporto priemonėms padaryta žala ir jos dydžiu. Ieškovė kartu su ieškiniu pateikė iš Vokietijos nacionalinio draudikų biuro gautus duomenis, sąskaitas faktūras, apgadintų automobilių nuotraukas, ekspertizės išvadas ir kitus įrodymus, kuriais grindė ieškinio reikalavimus. Todėl apeliantei tinkamai nepagrindus būtinumo skirti byloje ekspertizę, toks jo prašymas pagrįstai buvo atmestas. Be to, teisėjų kolegija sutinka su ieškovo argumentais, kad apeliantė, žinodama, jog ekspertizė byloje turėtų būti atlikta atsižvelgiant į Vokietijos teisės aktų nuostatas, nesiėmė jokių veiksmų ir nepasiūlė asmens, kompetentingo tokią ekspertizę atlikti. Papildomus argumentus teisėjų kolegija nurodo nutarties 43 ir 44 punktuose.

Dėl ieškinio trūkumų

27. Savo pažeistų teisių teisminės gynybos siekiantis asmuo turi pateikti teismui CPK nustatytus reikalavimus atitinkantį ieškinį. Šio procesinio dokumento turiniui keliami reikalavimai išdėstyti CPK 135 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad teismui pareiškiamas ieškinys turi atitikti ne tik bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui, tačiau jame taip pat privalo būti nurodyti CPK 135 straipsnio 1 dalies 1–7 punktuose nurodyti duomenys. Vadovaujantis CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktais, ieškinyje turi būti nurodytas ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) ir aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (ieškinio pagrindas), taip pat įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes, liudytojų gyvenamosios vietos ir kitokių įrodymų buvimo vietą.

28. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies sutikęs su apeliantės argumentais dėl ieškovo pateikto ieškinio turinio ir įrodymų, 2020 m. sausio 9 d. nutartimi, pasiūlė ieškovui iki 2020 m. vasario 3 d. teismui ir apeliantei pateikti prie ieškinio apibendrintus duomenis apie tai, kada ir kaip sumokėjo prašomas ieškiniu priteisti sumas Vokietijos nacionaliniam draudikų biurui, kada ir kokios pretenzijos dėl sumokėtų sumų buvo reikštos atsakovui, su kokiomis sumomis atsakovas sutiko, o kokias ginčijo iki kreipimosi į teismą dienos. Ieškovas nustatytu terminu pateikė teismui raštą, kuriame detaliai išdėstė prašomus pateikti duomenis. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo pateikto ieškinio turinį, taip pat vėlesnius ieškovo procesinius dokumentus ir juose pateiktus argumentus bei kartu pateiktus įrodymus, neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino apeliantės prašymo nustatyti ieškovei terminą ieškinio trūkumams pašalinti. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas buvo pakankamai aiškiai apibrėžęs keliamo ginčo ribas ir išdėstęs ieškinio pagrindą, iš ieškovo pateiktų procesinių dokumentų visumos teismas galėjo nustatyti, kokiomis aplinkybėmis ieškovas grindžia savo reikalavimą ir kokiais įrodymais šias aplinkybes įrodinėja. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė ieškovei termino ieškinio trūkumams ištaisyti.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

29. Vokietijoje 2016 m. sausio 8 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu sprogus atsakovės darbuotojo trečiojo asmens L. U. vairuojamos transporto priemonės DAF FT 105XF460 puspriekabės vidurinės ašies kairės pusės padangai, buvo padaryta žala trylikai kitų transporto priemonių. Padangos gumos stambūs likučiai pasklido važiuojamoje dalyje, todėl važiavę iš paskos automobiliai buvo apgadinti. Dėl kokios priežasties sprogo puspriekabės padanga, byloje nenustatyta.

30. Lietuvos Respublikoje registruota atsakovei priklausanti transporto priemonė DAF FT 105XF460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalies, 41 straipsnio 3 ir 8 dalių nuostatos. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu kitoms transporto priemonėms padarytą žalą bei pateikė 58 674,44 Eur reikalavimą ieškovui, t.y. transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui.

Dėl ieškovo reikalaujamo atlyginti žalos dydžio pagrįstumo ir įrodinėjimo taisyklių taikymo

32. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl reikalaujamo atlyginti žalos dydžio pagrįstumo. Apeliantė, nesutikdama su ieškovės pareikštu reikalavimu, byloje įrodinėjo, kad ieškovė netinkamai administravo žalos atlyginimą ir nepagrįstai išmokėjo užsienio draudikų biurui visą prašomą pinigų sumą. Pasak apeliantės, tokio dydžio žala negalėjo būti padaryta. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė nepateikė patikimų įrodymų, kurie bent preliminariai pagrįstų jos poziciją dėl prašomo priteisti žalos atlyginimo dydžio nepagrįstumo. Apeliantė su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir nurodo, kad pateikė žalos dydžio paskaičiavimus, kuriuos atliko apeliantės direktorius V. Č., turintis didžiulę darbo patirtį remontuojant transporto priemones.

33. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nustatyta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistema remiasi privalomumo principu (TPVCAPDĮ 4 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kaip ir kitos civilinės atsakomybės draudimo sutartys, yra skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo civilinę atsakomybę, visiškai ar iš dalies išvengs neigiamų turtinių padarinių, įvykus draudžiamajam įvykiui. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2009; 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-701/2016). Transporto priemonės neapdraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi automobilio savininko atsakomybė Draudikų biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė imperatyviosios įstatymo normos reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008).

34. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 5 dalį nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje, kaip yra nustatyta nagrinėjamu atveju. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras išmoką dėl kitoje ES valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atsižvelgdamas į Bendradarbiavimo nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad biuras turi atgręžtinio reikalavimo teisę reikalauti iš atsakingo už eismo įvykio metu padarytą žalą asmens išmokėtos pinigų sumos.

35. Apeliantė yra transporto priemonės DAF FT 105XF460, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė, todėl ji yra transporto priemonės valdytojas, neįvykdęs pareigos sudaryti privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra. Taigi, nustatyta, kad apeliantė pažeidė TPVCAPDĮ 4 straipsnio reikalavimus.

36. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad Biuras teisę susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui atlygintas sumas įgyja tik esant šioms sąlygoms: 1) transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl eismo įvykio; ir 2) kai išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Biuras, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovų, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), t. y. pirmiau nurodytų sąlygų egzistavimą. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Biuro draudikų biurų regresinio ieškinio pagrindą. Todėl tai, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 51–52 punktai).

37. Tokio pobūdžio bylose ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia (be kita ko), ir transporto priemonės valdytojo prievolės apimtį pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2017, 36 punktas).

38. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovas ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovas, siekdamas nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 54 punktas). Todėl tam tikra įrodinėjimo našta tenka ne vien ieškovui (Biurui), siekiančiam susigrąžinti eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtą sumą ir turinčiam pareigą įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, bet ir atsakovui, kuris įrodinėja savo poziciją dėl ieškinio nepagrįstumo. Ieškovui tenka pareiga pateikti, be kita ko, transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, jos apimtį pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą, o atsakovui paprastai nepakanka reikšti abejonę dėl ieškovo įrodinėjamo užsienio teisės turinio, jis turi teikti kitokį užsienio teisės turinį, nei įrodinėja ieškovas, pagrindžiančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-915/2017, 31 punktas).

39. Pažymėtina, jog eismo įvykio vietos valstybės draudikų biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu, o Lietuvos draudikų biuras, vadovaujantis Vidaus nuostatais, yra įpareigotas atlyginti eismo įvykio vietos valstybės biuro nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas (Biurų tarybos Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis, 6 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. lapkričio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-313/2017 išaiškino, kad Vidaus nuostatų taisyklės yra susijusios išimtinai su santykių tarp pačių draudikų biurų reguliavimu, jos nėra privalomos už žalos atsiradimą atsakingiems asmenims, todėl regresinį reikalavimą TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu reiškiančiam ieškovui tenka pareiga įrodyti, jog Vokietijos draudikų biuras išmoką išmokėjo ir pretenziją ieškovui pareiškė laikydamasis teisės aktų reikalavimų.

40. Ieškinys grindžiamas Vokietijos nacionalinio draudikų biuro pagal eismo įvykio valstybės teisę surinktais ir pateiktais įrodymais. Biuras, be kita ko, pateikė šiai bylai aktualų Vokietijos teisės turinį, t.y. Vokietijos motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas; duomenis apie Kelių eismo įstatymo 7 straipsnį; Vokietijos Civilinio kodekso 249 ir 251 straipsnių nuostatas; Vokietijos advokatų mokesčių įstatymo nuostatas; Vokietijos teismų praktiką tokio pobūdžio bylose.

41. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime rėmėsi Vokietijos kelių eismo įstatymo 7 straipsniu, nustatančiu, kad motorinės transporto priemonės savininkas yra atsakingas už visus nuostolius, kurie atsiranda eksploatuojant tą transporto priemonę, Vokietijos Civilinio kodekso (BGB) 249 straipsniu, nustatančiu, kad atsakinga už žalos padarymą šalis privalo atkurti tokią būklę, kuri būtų, jeigu nebūtų aplinkybės, sukėlusios žalą ir Vokietijos Civilinio kodekso (BGB) 251 straipsniu, nustatančiu, kad atsakingoji šalis privalo trečiajai šaliai sumokėti kompensaciją, jeigu nepavyksta atkurti ankstesnės būklės. Aiškindamas šias įstatymo nuostatas, Vokietijos Aukščiausiasis Teismas (BGH) sprendimu BGH, 06.11.1973-VI ZR 1/73 nurodė, kad pagal Vokietijos Civilinio kodekso 249 straipsnį trečioji šalis turi teisę reikalauti kompensacijos už visas dėl eismo įvykio patirtas išlaidas. Prie transporto priemonės žalos priskaičiuojamos transporto priemonės remonto išlaidos, komercinės vertės sumažėjimo, pakaitinio automobilio nuomos, techninės ekspertizės, teisininkų ir kitos išlaidos, kurias nukentėjęs trečiasis asmuo patiria dėl eismo įvykio. Be to, Vokietijos Aukščiausiasis Teismas sprendime BGH, 2013-02-15 VI ZR 363/11 nurodė, kad minėtomis Civilinio kodekso normomis reglamentuojamas ir atlyginimo už transporto priemonės prastovą klausimas, todėl atsakingoji šalis privalo atlyginti nukentėjusios šalies išlaidas už laikotarpį, kai apgadintu automobiliu negalima buvo naudotis (remontui ar atkūrimui reikalingo laiko trukmė, įskaitant žalos nustatymo laiką, ir, jeigu reikia, atitinkamo laiko, reikalingo apsvarstymui, trukmę). Apeliantė, nesutikdama su pagal Vokietijos teisę nustatyta prievole atlyginti jai priklausančia neapdrausta transporto priemone visą padarytą žalą, nepateikė kitokio Vokietijos teisės turinio ir aiškinimo, kurio pagrindu būtų galima daryti priešingas išvadas, nei šiuo atveju padarė pirmosios instancijos teismas.

42. Pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313-690/2017). Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, reikšmės turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018).

43. Apeliantė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytu žalos dydžiu grindė aplinkybe, kad ieškovo pateiktose sąskaitose bei ekspertų vertinimuose yra aprašyta žymiai daugiau pažeidimų automobiliams, komercinėse sąmatose aprašyti darbai ir detalės, kurie nebuvo nurodyti policijos apžiūros metu. Tačiau apeliantei kvestionuojant žalos administravimo proceso metu Vokietijoje nustatytą žalos dydį, ieškovui į bylą pateikus įrodymus dėl Vokietijos teisės turinio, taip pat įrodymus, pagrindžiančius žalos dydį, būtent apeliantė turėjo pateikti priešingą išvadą leidžiančius daryti įrodymus, t. y. Vokietijos teisės aktų nuostatas, kurios pagrįstų, kad Vokietijoje apskaičiuotas žalos dydis apskaičiuotas nepagrįstai, kad ekspertų vertinimuose yra aprašyti automobiliams padaryti pažeidimai, kurie nebuvo padaryti įvykio metu, kad komercinėse sąmatose surašyti darbai, kurie nebuvo atlikti, ir detalės, kurios nebuvo pakeistos. Tačiau apeliantė tik iškėlė savo abejones dėl prašomos priteisti žalos dydžio ir nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jos poziciją dėl prašomos priteisti žalos dydžio nepagrįstumo. Atsakovė prašė skirti ekspertizę ir teigė, kad taip būtų nustatytas ieškovės reikalavimo nepagrįstumas. Tačiau šalies procesinė teisė įrodinėti reikšmingas bylai aplinkybes pasinaudojant teismo skiriamos ekspertizės išvadomis gali būti įgyvendinta esant tam tikroms sąlygoms. Ekspertizę teismas gali skirti, kai būtina išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, teismo ekspertizės skyrimo prielaidos yra būtinumas teismui išsiaiškinti specialių žinių reikalaujančius klausimus, t. y. kai kiti byloje esantys įrodymai atitinkamų aplinkybių negali patvirtinti arba kai kitais negu eksperto išvada vienos šalies pateikiamais įrodymais patvirtinamos aplinkybės kitos šalies yra argumentuotai ginčijamos ir tie kiti į bylą pateikti įrodymai (pvz. specialisto išvados) nėra pakankami, kai jie netikslūs, nepilni, aiškiai nedera su kitais byloje esančiais įrodymais, ar yra prieštaringi. Ieškovė savo reikalavimui pagrįsti pateikė ekspertų (pvz. TUV Rheinland Schaden-und Wertgutachten GmbH ekspertų) atliktus transporto priemonių sugadinimų įvertinimus, o atsakovės nesutikimas su ieškovės pateiktomis specializuotų vertintojų išvadomis yra grindžiamas vien savo samprotavimais ir nurodoma patirtimi atitinkamoje srityje. Atsakovės nurodomas faktas, kad pirminiuose policijos apžiūros protokoluose nebuvo nurodyti kai kurie vėliau nustatyti pažeidimai, nėra pakankamas, kad būtų paneigtas tokių pažeidimų nustatymas vėlesnių techninių tyrimų (apžiūrų) metu, atsižvelgiant į įprastai ribotas autoavarijas tiriančių policijos pareigūnų galimybes įvykio vietoje apžiūrėti ir nustatyti paslėptus, neakivaizdžius ar sunkiai prieinamose vietose esančius sugadinimus, taip pat įvertinti defektus ir /arba papildomus darbus, kurie kartais neišvengiamai kyla šalinant nustatytuosius. Atsižvelgiant į nustatytą įvykio mechanizmą, kai trečiųjų asmenų transporto priemonių sugadinimai atsirado dėl susidūrimo su atsakovės krovininio automobilio sprogusios padangos atplaišomis, ne tik su jomis susiduriant, bet ir jas pervažiuojant, mažai tikėtina, kad visi sugadintų trečiųjų asmenų automobilių (pvz. apatinių (dugno) dalių) defektai galėjo būti užfiksuoti įvykio vietoje be specialių apžiūros priemonių ir sąlygų. Todėl vien apeliantės deklaratyvūs teiginiai dėl netinkamai apskaičiuoto žalos dydžio, paremti tik jos pačios atliktais skaičiavimais, nenurodant, kuo remiantis jie buvo atlikti, ir atrankiniu būdu, nemotyvuotai ignoruojant kitus žalos apimtį byloje pagrindžiančius įrodymus, aprašytus sugadinimus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nesudarė pirmosios instancijos teismui realaus pagrindo abejoti ieškovo reikalavimo pagrįstumu. Todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo nepagrįstai atsisakytos skirti ekspertizės ir dėl žalos dydžio.

44. Svarbu ir tai, kad iš ieškovo pateikto rašto Dėl informacijos pateikimo matyti, kad apeliantė buvo informuota apie pradėtą žalos administravimo bylą dėl 2016 m. sausio 8 d. įvykusio eismo įvykio. Atsakovė minėtu raštu buvo prašoma pateikti informaciją dėl eismo įvykio ir įspėta, kad nepateikus paaiškinimo žalos administravimo ir atlyginimo, klausimas bus sprendžiamas jai nedalyvaujant. Vokietijos nacionalinis draudikų biuras ieškovui 2016 m. balandžio 18 d. pateikė reikalavimą atlyginti 24 005,58 Eur žalą, 2017 m. sausio 13 d. – 412,13 Eur žalą, 2017 m. lapkričio 22 d. – 33 420,19 Eur žalą, 2018 m. balandžio 3 d. – 492,54 Eur ir 2018 m. rugpjūčio 9 d. – 344 Eur žalą. Ieškovas su šiais reikalavimais sutiko ir nurodytas sumas sumokėjo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje atsakovė neginčijo aplinkybės, jog jai buvo žinoma apie eismo įvykį ir dėl jo vykdytą tyrimą, todėl atsakovė kaip eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės savininkė ir tiesiogiai atsakinga už įvykusio eismo įvykio pasekmes, turėjo teisę teikti paaiškinimus, įrodymus ir kitą informaciją susijusią su eismo įvykio tyrimu ir jo administravimu, susipažinti su tyrimo byloje renkamais įrodymais ir dėl jų pasisakyti. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė elgėsi pasyviai, net būdama informuota, nesidomėjo žalos administravimo procesu, nepasinaudojo teise dalyvauti vykusiame procese, kurio metu buvo nustatyta sugadinimų ir žalos apimtis, o įvykio aplinkybes pradėjo ginčyti tik po to, kai ieškovė pareiškė regresinį reikalavimą ir kai, po įvykio praėjus reikšmingam laiko tarpui, atkurti įvykio aplinkybes, iš naujo apžiūrėti sugadintas transporto priemones ir naujai įvertinti jų būklę, buvusią tuojau po įvykio, nebeįmanoma, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ekspertizės byloje skyrimas dėl pačios apeliantės veiksmų neteko prasmės, o šios įrodinėjimo priemonės civilinėje byloje praradimo neigiamos procesinės pasekmės tenka apeliantei.

45. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesiaiškino aplinkybių, dėl ko sprogo vilkiko padanga ir nepagrįstai nustatė, kad paskui atsakovės transporto priemonę važiavę automobiliai buvo apgadinti stambiems padangos gumos likučiams pasklidus važiuojamoje dalyje. Minėtą aplinkybę pirmosios instancijos teismas konstatavo, atsižvelgęs į Vokietijos policijos (Zulcbacho policija) pranešime apie eismo įvykį užfiksuotus duomenis, kuriuos paneigiančių įrodymų apeliantė į bylą nepateikė. Nors apeliantė teigė, kad padanga galėjo sprogti dėl kelio defektų ir kelyje atsiradusios kliūties, tačiau tokiems teiginiams pagrįsti jokių įrodymų taip pat nepateikė. Aplinkybės, kad kelyje buvo kliūtis, nenurodė ir trečiasis asmuo L. U., vairavęs minėtą transporto priemonę. Tai, kad atsakovės transporto priemonė ir jos padangos iki įvykio buvo techniškai tvarkingos, nepaneigia akivaizdžiai neabejotinai nustatyto fakto, kad atsakovė transporto priemonės padanga sprogo ir jos atplaišomis buvo sugadintas trečiųjų asmenų turtas. Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą. Pagal generalinio delikto taisyklę atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį Nr. 3K-3-539/2012). Todėl padangos suirimo forma eksploatavimo metu pasireiškęs atsakovės transporto priemonės trūkumas pagal generalinio delikto taisyklės prasmę yra atsakovės neteisėto veiksmo (nepakankamos savo transporto priemonės techninės būklės priežiūros ir kontrolės) pasekmė, sukėlusi žalą tretiesiems asmenims. Atsakovė nepateikė į bylą jokių įrodymų, iš kurių būtų galima padaryti išvadą, kad padangos sprogimas buvo ne atsakovės transporto priemonės įprastos eksploatacijos pasekmė, o įvyko dėl aplinkybių, kuriomis būtų paneigta atsakovės civilinė deliktinė atsakomybė už savo valdomu turtu tretiesiems asmenims padarytą žalą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad žala atsirado eksploatuojant atsakovės transporto priemonę ir ji yra atsakinga už tokios eksploatacijos pasėkoje padarytą žalą, kaip tai numato Vokietijos kelių eismo įstatymo 7 straipsnis, be to, tokia apimtimi, kokią nustato Vokietijos Civilinio kodekso 249 ir 251 straipsniai. Atsakovės civilinė atsakomybė kyla CK 6.246 straipsnio 1 dalies, CK 6.263 straipsnio 1 dalies ir CK 6.270 straipsnio 5 dalies ir TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu.

46. Apeliantė taip pat nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jos teiginius, kad apgadintų transporto priemonių vairuotojai nesilaikė Kelių eismo taisyklių ir tai turėjo įtakos žalos dydžiui. Apeliantės dėstomas vertinimas, kad transporto priemonė buvo techniškai tvarkinga ir tinkamai eksploatuojama, nepaneigia nei eismo įvykio, nei žalos padarymo fakto, nei aplinkybės, kad apeliantė neįvykdė įstatyme nustatytos pareigos sudaryti užsienio valstybėje eksploatuojamai, jos valdomai transporto priemonei civilinės atsakomybės draudimo sutartį.

47. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas įrodė savo regresinio reikalavimo pagrįstumą ir teisėtumą. Apeliantė nepateikė tokių įrodymų, kurie leistų daryti išvadą, kad Vokietijos draudikų biuro nustatytas žalos dydis trečiųjų asmenų turtui nagrinėjamoje situacijoje yra netinkamai nustatytas ir turėtų būti mažinamas atsakovės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais (CPK 178, 185 straipsniai). Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina byloje esančius įrodymus, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs proceso ar materialines teisės normas ar netinkamai jas taikęs.

Dėl bylos baigties

48. Išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė proceso ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos. Nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.