- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-06-25
- Bylos Nr.
- e2A-1227-936/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10069-2023-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, Urmila Valiukienė, Linas Zinkevičius
- Ieškovas
- I. B.
- Atsakovas
- E. E.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Urmilos Valiukienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Lino Zinkevičiaus ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) I. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovei E. E. dėl pažeistų teisių gynimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė I. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei E. E., prašydama: 1) įpareigoti atsakovę savo lėšomis atstatyti ieškovei priklausančio rūsio, pažymėto indeksu R-4 (toliau – Rūsys), esančio po atsakovei priklausančiu butu (duomenys neskelbtini), pertvarą per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o atsakovei per šį terminą neįvykdžius teismo sprendimo, skirti atsakovei 90 Eur baudą už kiekvieną teismo sprendimo neįvykdymo dieną, sumokant šią baudą ieškovei; 2) įpareigoti atsakovę netrukdyti ieškovei naudotis jai priklausančiu Rūsiu; 3) priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
1.1. Ieškovė nurodė, kad šalys yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkės. Ieškovei nuosavybės teise priklauso butas, (duomenys neskelbtini), su Rūsiu, kuris yra po atsakovei priklausančiu butu (duomenys neskelbtini). Rūsys turi atskirą įėjimą iš lauko.
1.2. Nurodė, kad atsakovė 2019 metų liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje pradėjo savo buto remonto darbus, tuo pačiu apribodama ieškovės patekimą į Rūsį. Motyvuodama tuo, kad reikia atlikti rūsio perdangos tvirtinimo darbus, atsakovė pareikalavo, jog ieškovė išsineštų visus savo daiktus iš Rūsio, žadėdama greitu laiku atlikti visus darbus ir leisti vėl naudotis Rūsiu. Ieškovė visus savo daiktus išsinešė, atsakovės vykdomi darbai tęsiasi iki šiol. Ieškovė pažymėjo, kad ginčo rūsio patalpos yra aptvertos statybine tvora, įėjimas į jas uždengtas, be ieškovės sutikimo ir leidimo yra išgriautos vidinės rūsio patalpų pertvaros, buvusios iki statybos darbų pradžios ir registruotos Nekilnojamojo turto registre. Šios aplinkybės nustatytos 2022-05-11 antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Atsakovei priklausanti patalpa yra aptverta statybine tvora ir ieškovė negali patekti į jai nuosavybės teise priklausantį Rūsį, tinkamai naudotis savo nuosavybe ilgą laiko tarpą. Ieškovė 2023-05-10 išsiuntė atsakovei raginimą nutraukti teisių pažeidimą, tačiau atsakymo negavo. Pradėjus teisminį procesą, atsakovė praėjimui į rūsio patalpas padarė statybvietę juosiančioje apsauginėje tvoroje skylę tarp šalia esančio kito svetimo statinio ir tvoros. Praėjimas nėra apsaugotas atskirai nuo statybvietės atskira tvora ir viršuje esančiu stogeliu. Ši skylė veda tiesiai į statybos teritoriją ir per ją vaikščioti yra nesaugu, o taip pat ir neleidžiama.
Atsiliepimas
2. Atsakovė atsiliepimu su ieškovės reikalavimais nesutiko, prašė ieškinį atmesti, paskirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, t. y. už aiškiai nepagrįsto ieškinio nesąžiningą pareiškimą, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2.1. Pažymėjo, kad jos 2019 m. balandžio 3 d. įsigytas butas ir po juo esančios rūsio patalpos buvo visiškos avarinės būklės. Atsakovė pasiūlė ieškovei savo lėšomis įrengti naujas perdangos sijas ir sutvarkyti įėjimo į rūsį sąramą. Kadangi rūsio fizinė būklė labai bloga, ieškovė neprieštaravo ir sutiko, kad atsakovė visus rūsio patalpų konstrukcijų sutvirtinimo darbus atliktų būtent savo sąskaita, nežiūrint į tai, kad pagerinimai bus atlikti ir asmeniškai pačiai ieškovei. Ieškovė puikiai žinojo, kokius darbus atliks atsakovė, ieškovė nuolat ir kiekvieną dieną pati stebėdavo darbų eigą, fotografuodavo, nuolat tikrindavo, kokie darbai atliekami, kokios medžiagos naudojamos. Visas darbų procesas buvo organizuojamas ir atliekamas 5-7 metrų atstumu nuo ieškovės namų durų, jokių pretenzijų dėl šių darbų atlikimo ar stabdymo ieškovė niekada nereiškė. Atsakovės vertinimu, daugiau kaip prieš metus iki ieškinio pateikimo, t. y. 2022 m. gegužės 11 d., antstolio Irmanto Gaidelio surašytas protokolas nepatvirtina ieškovės teisių pažeidimo. Pastaruoju ieškovė bando įrodyti, kad negali ir niekas neva neleidžia patekti į savo Rūsio patalpas, nors, kaip matosi iš protokolo nuotraukų, jos darytos pačioje rūsio patalpoje, į kurią tiek ieškovė, tiek antstolis pateko be jokių apribojimų. Ieškovė visą laiką turėjo ir turi nevaržomą patekimą į savo Rūsio patalpą, turi visas galimybes naudotis jai priklausančiu Rūsiu, ieškovės nuosavybės teisė nėra jokiais būdais suvaržyta ar apribota, o juo labiau pažeista.
2.2. Taip pat pažymėjo, ieškovė anksčiau su skundais kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos (toliau – VTPSI) dėl tariamai atsakovės neteisėtų statybos darbų, kurie neva atliekami pažeidžiant įstatymus. Vyko eilė patikrinimų, atsakovė dėl ieškovės veiksmų buvo priversta stabdyti bet kokius darbus. Tačiau VTPSI nenustatė jokių atsakovės pažeidimų tiek vykdant statybos darbus, tiek atliekant darbų saugos užtikrinimą. Ieškovė taip pat 2019 m. gegužės 12 d. su skundu Nr. A97-26869/19 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyrių (toliau – Skyrius) dėl atsakovės neva neteisėtų veiksmų atliekant statybos darbus. Pastaruoju skundu ieškovė nurodė, kad atsakovė vykdo statybos darbus, nesilaikydama darbų saugos reikalavimų. Todėl atsakovė, reaguodama į ieškovės reikalavimus ir Skyriaus nurodymus, pastatė segmentinę tvorą, paliekant praėjimą į rūsio patalpas. Nors segmentinė tvora buvo pastatyta ieškovės iniciatyva, ieškovė savo ieškinyje nurodo, kad jai dabar ta tvora neva trukdo ir turėtų būti panaikinta, nepaisant to, kad atsakovė būtent dėl ieškovės nuolatinių skundų ir pastatė laikiną segmentinę tvorą.
2.3. Ieškovė pateikė 2022 m. gegužės 11 d. antstolio Irmanto Gaidelio surašytą protokolą, kuriame labai aiškiai matosi, kad segmentinė tvora stovėjo toje pačioje vietoje kaip ir pirminio ieškinio pareiškimo dieną, ir ieškovė bei antstolis be jokių apribojimų galėjo patekti į rūsio patalpas, t. y. pateko pro tą pačią, kaip ieškovė nurodo, segmentinės tvoros skylę, kurią, anot ieškovės, atsakovė įrengė neva tik prasidėjus teisminiam procesui.
3. Teisminio nagrinėjimo metu ieškovė atsisakė reikalavimo dėl įpareigojimo atstatyti Rūsio pertvarą, nes paaiškėjo aplinkybė, jog ši pertvara yra atstatyta.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. kovo 20 d. sprendimu priėmė ieškovės I. B. atsisakymą nuo reikalavimo atstatyti Rūsio pertvarą ir šią bylos dalį nutraukė; likusią ieškinio dalį atmetė; priteisė atsakovei iš ieškovės 1606,49 Eur bylinėjimosi išlaidų; grąžino ieškovei 83 Eur žyminio mokesčio.
4.1. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini), kurį ji įgijo 2019 m. balandžio 3 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Po atsakovės butu yra įrengtos ginčo rūsio patalpos, kurios padalintos keliems savininkams, tarp kurių yra ginčo šalys. Ieškovė neginčijo aplinkybės, kad atsakovės įsigytas butas ir po juo esančios rūsio patalpos buvo avarinės būklės (įėjimo į rūsį sąramos buvo visiškai paslankios, nesutvirtintos tarpusavyje, plytas laikantis statybinis mišinys per daugelį metų praradęs savo savybes, sutrūkęs; medinis durų angokraštis, kuris laikė mūrinę sąramą, buvo išpuvęs, mediniai tašeliai tarpusavyje buvo nesutvirtinti, todėl nuo stipresnio smūgio galėjo bet kada užgriūti įėjimas į rūsį; visos rūsio perdangą laikančios metalinės sijos buvo visiškai surūdijusios, klibėjo, vietomis buvo atitrūkusios nuo pačios perdangos, visame plote buvo atviri plyšiai tarp perdangos ir jas turėjusių laikyti metalinių sijų).
Šalies argumentai
4.2. Ieškovė iš esmės neginčijo atsakovės nurodytų aplinkybių, kad ieškovė anksčiau su skundais kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos dėl tariamai atsakovės neteisėtų statybos darbų, kurie neva atliekami pažeidžiant įstatymus; kad vyko eilė patikrinimų, teisminiai ginčai Vilniaus apygardos administraciniame teisme (administracinė byla Nr. I3-4142-595/2002) ir Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme (administracinė byla Nr. A-249-525/2024), atsakovė dėl ieškovės veiksmų buvo priversta stabdyti bet kokius darbus; kad VTPSI nenustatė jokių atsakovės pažeidimų tiek vykdant statybos darbus, tiek atliekant darbų saugos užtikrinimą; kad ieškovė taip pat 2019 m. gegužės 12 d. su skundu Nr. A97-26869/19 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyrių dėl atsakovės neva neteisėtų veiksmų atliekant statybos darbus; kad pastarojo skundo pagrindu ir reaguodama į Skyriaus nurodymus, atsakovė pastatė ginčo segmentinę tvorą, paliekant praėjimą į rūsio patalpas.
Žemesnės instancijos teismas
4.3. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, paneigiančių atsakovės nurodytas aplinkybes, kad tiek VTPSI, tiek Skyriaus atsakingi darbuotojai, tiek teismai nenustatė jokių atsakovės pažeidimų vykdant statybos darbus, organizuojant darbų saugą.
4.4. Sprendime pažymima, kad iš 2022 m. gegužės 11 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole esamų nuotraukų akivaizdžiai matyti, jog dar buvo nebaigti statybos darbai, nes matosi statybinės medžiagos, nebaigti įrengti laiptų segmentai, nesutvarkyta statybos aikštelė. Teismo nuomone, labai tikėtina, kad minėti ieškovės skundai ir teisminiai ginčai galėjo nulemti tai, jog tuo metu statybos darbai anksčiau nebuvo užbaigti. Be to, byloje nėra ir duomenų, įpareigojančių atsakovę užbaigti statybos darbus konkrečiu laiku, ar kad darbai užtruko neprotingai ilgai, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad atsakovė pažeidė ieškovės teises patekti į rūsio patalpas, kuriose statybos darbai dar nebaigti.
4.5. Pirmosios instancijos teismas vertino kritiškai kaip subjektyvią ieškovės nuomonę ieškovės argumentus, kad patekti į Rūsį (rūsio patalpas) yra nesaugu, nes trukdo segmentinė tvora ir vykdomi kiti statybos darbai, kurie nepagrįsti jokiais specialių žinių turinčių asmenų išvadomis. Iš bylos duomenų matyti, kad faktines aplinkybes konstatavę antstoliai I. Gaidelis ir I. Beliačic, kadastrinius matavimus atlikusi matininkė O. A. galėjo be specialių priemonių nueiti iki rūsio patalpų ir į jas patekti.
4.6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tą, jog ieškovės nuosavybės teisė nėra suvaržyta ar apribota, patvirtina ir 2023 m. rugpjūčio 2 d. antstolės Irenos Beliačic faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. F-11-23-62. Kaip matyti iš šio protokolo, jame užfiksuota ginčo rūsio patalpų esama būklė ir priėjimas prie rūsio patalpų, nustatytos šios aplinkybės: priėjimas prie rūsio yra užtvertas segmentine (laikina) tvora; paliktas 67 cm tarpas tarp pastato sienos ir segmentinės (laikinos) tvoros, kurio užtenka suaugusiam žmogui patogiai praeiti link rūsio patalpų; segmentinė tvora yra mobili, esant reikalui, ją galima patraukti į šoną ar nuimti; įėjimas į rūsį yra lengvai prieinamas, takas tarp statybinės (laikinos) tvoros ir pastato sienos yra išdėtas medinėmis paletėmis; užfiksuota rūsio patalpų esama būklė ir rūsio patalpose įrengtos pertvaros; pertvarų pagalba suformuotos patalpos turi įrengtas duris, kurios nėra užrakintos, matomos sumontuotos spynų kilpelės; patalpos sutvarkytos, šiukšlių ir statybinių atliekų nėra.
4.7. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės kaip savininkės teisės nėra absoliučios, ji privalo prisidėti prie bendro naudojimo turto išlaikymo (remonto), todėl vykdant teisėtus statybos darbus jos teisės galėjo būti ribojamos (dėl patekimo į rūsio patalpas), o būdama bendraturtė privalo bendradarbiauti ir kooperuotis su kitu bendraturčiu (atsakove), atitinkamai domėtis statybos darbų eiga ir galimybėmis naudotis turtu. Teismo nuomone, labiau tikėtina, kad ieškovei buvo žinoma faktinė darbų eiga ir galimybė patekti į rūsio patalpas, nes tai pavirtina ir minėtų antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo faktai, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad atsakovė pažeidė ar pažeidžia ieškovės teises.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
5. Ieškovė I. B. apeliaciniu skundu prašo iš dalies panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 20 d. sprendimą ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovę netrukdyti ieškovei naudotis jai priklausančiu Rūsiu ir priteisti ieškovei visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
5.1. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad Rūsio pertvaros buvo atstatytos iki ieškinio pareiškimo teisme, ieškovei tokios aplinkybės nebuvo žinomos. Kadangi atsakovė patenkino dalį ieškovės reikalavimų po ieškinio pareiškimo, ieškovei tuo pagrindu atsisakius ieškinio reikalavimų, jai turi būti priteistos bylinėjimosi išlaidos. Apeliantės teigimu, sprendimu nepagrįstai šioje dalyje bylinėjimosi išlaidos priteistos iš ieškovės atsakovei, o ne atvirkščiai.
5.2. Atsakovė statybos darbus tęsia iki šiol. Kol vykdomi statybos darbai, statytojas turi rūpintis, kad į statybvietę nepatektų pašalinių asmenų, o jo vadovaujami darbai nekeltų pavojaus nei statybvietėje dirbantiems, nei už jos ribų esantiems žmonėms. Statybvietė yra padidinto pavojaus zona, jai taikomi griežti reikalavimai, kurių teismas negali sprendimu sumažinti. Šiuo atveju teismas sukūrė teisiškai nepagrįstą precedentą, kai galima netaikyti saugos reikalavimų statybvietėje. Minimalūs reikalavimai, organizuojant ir atliekant statybos darbus, visiškai neatitinka atsakovės padarytos skylės praeiti tarp kito statinio ir apsauginės statybvietės tvoros pobūdžio, tai nėra toks praėjimas, koks yra nustatytas norminiais aktais, juo naudotis pavojinga. Kadangi ieškovė negali laisvai pateikti į statybvietę, o praėjimas į Rūsio patalpą nėra suformuotas taip, kaip to reikalauja įstatymai ir norminiai aktai, ieškovė negali ir neturi teisės naudotis skyle praėjimui į Rūsį statybvietės tvoroje. Kol nėra tinkamai suformuotas ir įrengtas praėjimas, ieškovės teisės yra pažeistos.
Atsiliepimas
6. Atsakovė E. E. atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Ieškovė per visą pirmosios instancijos teismo procesą savo neva pažeistas teises, įskaitant, kad nėra rūsyje įrengtų pertvarų, įrodinėjo daugiau kaip prieš metus iki pirminio ieškinio pateikimo, t. y. 2022 m. gegužės 11 d., antstolio Irmanto Gaidelio surašytu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. FA-0008-22-2992. Pirmosios instancijos teismas sudarė sąlygas ieškovei patikslinti ieškinio pagrindą, kaip yra ribojamas ieškovei patekimas į rūsį, bei patikslinti ieškinio dalyką, kuo pasireiškia pažeidimas, kad ieškovė negali patekti į rūsį, tačiau ieškovė nepateikė jokių įrodymų. Pati ieškovė teismui nurodė, kad iki ieškinio padavimo nėjo į rūsį, nesidomėjo kokius pagerinimus atsakovė savo sąskaita ieškovei atliko.
6.2. Pačios ieškovės pasamdyta matininkė J. L. dar 2022 m. gruodžio 5 d. (t. y. dar prieš 7 mėnesius iki ieškinio pateikimo) parengė rūsio, pažymėto indeksu R-4, planą, kuriame pavaizduotos įrengtos pertvaros, t. y. tos pačios, kurias ieškovė 2023 m. birželio 30 d. pirminiu ieškiniu ir dar papildomai 2023 m. lapkričio 14 d. patikslintu ieškiniu nesąžiningai reikalavo, kad atsakovė atstatytų. Ieškovės pasamdyta matininkė J. L. dar 2022 m. gruodžio 5 d. be jokių apribojimų pateko į rūsio patalpas ir be jokių apribojimų atliko matavimus. Atsakovės nuomone, ieškovė neatsitiktinai, reikšdama atsakovei ieškinį dėl teisių pažeidimo, kurios iš byloje esančių įrodymų, akivaizdu, kad net nebuvo pažeidžiamos, pateikė teismui visiškai nebeaktualų prieš metus iki ieškinio pateikimo, t. y. 2022 m. gegužės 11 d., antstolio Irmanto Gaidelio protokolą.
6.3. Ieškovė, suprasdama, kad atsakovė pateikė visus įrodymus, patvirtinančius, kad iki ieškinio pareiškimo rūsio pertvaros buvo įrengtos dar 2022 m. gruodžio 5 d. ir šių įrodymų ieškovė neginčijo, nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių priešingas aplinkybes, ieškovė savo noru atsisakė šio reikalavimo.
6.4. Pažymėjo, kad segmentinė tvora, kuri, anot ieškovės, trukdė ieškovei patekti į rūsį, buvo pastatyta jos pačios iniciatyva. Ieškovė 2024 m. vasario 29 d. vykusio teismo posėdžio metu pripažino, kad tai jos iniciatyva buvo pastatyta segmentinė tvora, tai, kad kai atsakovė pastatė šią tvorą, jautėsi gerokai saugesnė.
6.5. Rūsio bendrasavininkų sutarimu atsakovė, asmeniškai prisiimdama ir kitų bendrasavininkų pareigą, pagerino rūsio būklę, tuo užtikrindama saugų ir nevaržomą naudojimąsi rūsio patalpomis. Atsakovė akcentavo, kad likę kiti du rūsio patalpų bendrasavininkai nereiškia atsakovei jokių pretenzijų, nepasitenkinimų dėl neva pažeistų teisių gynimo. Pastarieji, kaip ir ieškovė, davė sutikimą atsakovei atlikti rūsio patalpų konstrukcijų sutvirtinimą. Šiai dienai kiti bendrasavininkai nevaržomai naudojasi rūsio patalpomis, laiko asmeninius daiktus. Tą patį gali bei galėjo laisvai daryti ir ieškovė dar iki kreipimosi į teismą.
6.6. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių ir esamų įrodymų visumą, pagrįstai konstatavo, kad nepagrįstas ir atmestinas reikalavimas įpareigoti atsakovę netrukdyti ieškovei naudotis Rūsiu.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).
8. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
9. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 20 d. sprendimo dalių, kuriomis atmesti ieškovės ieškinio reikalavimai įpareigoti atsakovę netrukdyti ieškovei naudotis jai priklausančiu Rūsiu ir iš ieškovės atsakovei priteistos visos bylinėjimosi išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl papildomų paaiškinimų priėmimo
10. Apeliantė I. B. 2024 m. gegužės 30 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui paaiškinimus dėl atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytų motyvų. Šiais rašytiniais paaiškinimais apeliantė iš esmės siekia papildyti apeliacinio skundo argumentus, atsikirsdama į atsakovės atsiliepimą į apeliacinį skundą, pagrindžiančius skundžiamo sprendimo neteisėtumą.
11. Pažymėtina, kad apeliacijos ribas apibrėžia apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas (CPK 320 straipsnio 1 dalis), kurį draudžiama keisti (pildyti) pasibaigus procesinio sprendimo apskundimo apeliacine tvarka terminui (CPK 323 straipsnis). Ši nuostata yra specialioji bendros byloje dalyvaujančių asmenų teisės teikti teismui rašytinius paaiškinimus atžvilgiu.
12. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantės apeliacinės instancijos teismui pateikti rašytiniai paaiškinimai pagal savo turinį yra apeliacinio skundo papildymas, o terminas, per kurį galima keisti (pildyti) apeliacinį skundą, šio dokumento pateikimo teismui metu buvo pasibaigęs. Rašytiniai paaiškinimai, kuriuose šalis išdėsto savo atsikirtimus į priešingos šalies apeliacinės instancijos teismui adresuotus procesinius dokumentus, taip pat negali būti priimami, nes apeliaciniame procese nenumatytas apsikeitimas kitais procesiniais dokumentais, išskyrus patį skundą bei atsiliepimą į jį, kuriems pateikti, be kita ko, yra nustatyti ir konkretūs procesiniai terminai. Atsižvelgiant į aptartą CPK 323 straipsnyje nurodytą draudimą, apeliacinės instancijos teismas apeliantės pateiktus rašytinius paaiškinimus atsisako priimti prie bylos medžiagos ir juos vertinti.
Dėl reikalavimo netrukdyti naudotis rūsiu
13. Byloje yra kilęs ginčas dėl ieškovės reikalavimo netrukdyti naudotis jai priklausančiu Rūsiu.
14. Nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Daikto savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo nuosavybės teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, reikšdamas negatorinį ieškinį CK 4.98 straipsnio pagrindu.
15. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl nuosavybės teisės gynimo nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu (CK 4.98 straipsnis), aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012; kt.). Pagal kasacinio teismo praktiką, daikto savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems savininko teisės, nors nesusijusios su valdymo netekimu, pažeidimo faktams, atsakovas turi įrodyti, kad jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010; 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012; ir kt.). Jeigu savininko teises suvaržęs asmuo įrodo, kad jis elgėsi teisėtai, tai reiškia, kad savininko teises ribojantys veiksmai atlikti teisės aktų pagrindu ir nustatyta tvarka, todėl savininko teisių suvaržymas laikytinas teisėtai įvykdytu. Teisėtai, t. y. įstatymo nustatytu pagrindu, tvarka ir būdu, įvykdyto savininko teisių suvaržymo ar galimybių sumažinimo nebūtų pagrindo vertinti kaip savininko teisių pažeidimo, nes pažeidimas turi būti siejamas su asmens veiksmų neatitiktimi teisei. Išvadai, kad savininko teisės yra pažeistos, daryti būtina nustatyti aplinkybes, kad asmuo be teisinio pagrindo atliko veiksmus ar kitaip sudarė sąlygas, dėl kurių daikto savininkas neturi galimybės daiktu naudotis pagal paskirtį arba naudojimasis nuosavybės teise yra kitu būdu suvaržytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-143-695/2019).
16. Byloje tarp šalių nekilo ginčas, kad atsakovė pradėjo statybos darbus, siekdama likviduoti rūsio patalpų, esančių po atsakovės butu, avarinę būklę. Ieškovė sutiko su atsakovės atliekamais darbais, atlaisvino savo Rūsio patalpas. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad ieškovė inicijavo ne vieną atliekamų statybos darbų patikrinimą, to apeliaciniu skundu ieškovė ir neginčija, ir nepateikti duomenys, kad valstybinės institucijos būtų nustačiusios kažkokius norminių teisės aktų pažeidimus. Apeliaciniu skundu ieškovė taip pat neginčija aplinkybės, kad būtent jai kreipusis su skundu į Vilniaus miesto savivaldybės Viešosios tvarkos skyrių dėl neteisėtų atsakovės veiksmų atliekant statybos darbus, atsakovė reaguodama į pateiktus nurodymus pastatė ginčo segmentinę tvorą, palikdama praėjimą į Rūsio patalas, kuris netenkina apeliantės.
17. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, pagrįstomis byloje esančių rašytinių įrodymų (pateiktų fotonuotraukų), rašytiniais dokumentais pagrįstų asmenų patekimo į pastato rūsį faktų ir šalių paaiškinimų analize, kad ieškovė faktiškai gali patekti į Rūsio patalpas ir Rūsiu naudotis. Pažymėtina, kad iš pačios apeliantės pateiktų argumentų, išdėstytų apeliaciniame skunde, matyti, kad ji į savo Rūsį patekti gali, tačiau tokį patekimą per segmentinėje tvoroje paliktą tarpą vertina nesaugiu.
18. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, Statybos įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad statinys turi būti statomas ir pastatytas, o statybos sklypas tvarkomas taip, kad statybos metu ir naudojant pastatytą statinį trečiųjų asmenų gyvenimo ir veiklos sąlygos, kurias jie turėjo iki statybos pradžios, galėtų būti pakeistos tik pagal normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nuostatas. Visgi toliau šiame straipsnyje yra detalizuojamos sąlygos (gyvenimo ir veiklos), asmenų turėtos iki statybos pradžios, kurių pažeidimo ieškovė nei nurodė, nei įrodinėjo bylos nagrinėjimo metu. Savo teiginius dėl praėjimo į Rūsį nesaugumo apeliantė taip pat grindžia Darboviečių įrengimo statybvietėse nuostatais, kurie nustato būtiniausius darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus statybvietėms. Byloje nėra duomenų, kad apeliantė statybvietėje dirbtų. Ieškovė, kuriai tenka pareigia įrodyti jos teisių pažeidimą (nutarties 15 p.), nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad yra konstatuotas statybvietės saugos reikalavimų neatitikimas, kad judėjimo kelias laikytinas nesaugiu, taip pat, kad yra krentančių daiktų pavojus, ieškovei reikalaujant, kad praėjimas būtų uždengtas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė kaip rūsio patalpų, kurių bloga būklė šalinama atliekamais statybos darbais, bendrasavininkė taip pat turi pareigų, susijusių su statybvietės saugumo reikalavimais.
19. Kadangi apeliantė teigė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, paminėtina, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Teismas šalių įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-916/2024). Nė vienas įrodymas teismui neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2010). Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022 55 punktą; 2022 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-210-469/2022 44 punktą ir kt.).
20. Kaip jau minėta, byloje kilo ginčas dėl antrosios negatorinio ieškinio sąlygos – teisių pažeidimo – įrodymo. Byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliantė gali patekti į savo Rūsį bei juo naudotis (nors ir su laikinais statybos metu esančiais trukdžiais), taigi nėra pagrindo konstatuoti jos teisių pažeidimą, atitinkamai nagrinėjamu atveju nėra pagrindo įpareigoti atsakovę netrukdyti ieškovei Rūsiu naudotis. Apeliantė neįrodė savo teisių pažeidimo (CPK 178 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus.
21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai išanalizavo šalių santykius, susiklosčiusius tarp šalių, atsakovei vykdant statybos darbus, ir padarė tinkamas išvadas dėl ieškovės galimybių patekti į Rūsio patalpas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, argumentuotai pateikdamas tik pagrindines išvadas dėl ginčo dalyko, kurios teikia pagrindą pripažinti, jog bylos esmė iš tikrųjų atskleista, o ją atskleidus tinkamai aiškintos ir taikytos byloje aktualios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011). Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, pažymi, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, nesudaro teisinio pagrindo teigti, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
22. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų dėl negatorinio ieškinio reikalavimų apeliacinės instancijos teismas detaliau nepasisako, nes jie nelemia padarytų išvadų teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
23. Apeliaciniu skundu I. B. nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl visų bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovės atsakovei yra neteisėta, nes ieškovė dalies reikalavimų atsisakė bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, jog Rūsio pertvara atstatyta.
24. Ieškovei atsisakius ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovę savo lėšomis atstatyti ieškovei priklausančio Rūsio pertvarą, teismas bylą šioje dalyje nutraukė.
25. Bylinėjimosi išlaidų, susidariusių ieškovui atsisakius nuo ieškinio ir teismui šį atsisakymą priėmus bei civilinę bylą nutraukus, atlyginimą reglamentuoja CPK 94 ir 98 straipsniai.
26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, formuojamoje aiškinant ir taikant CPK 94 straipsnio nuostatas, išaiškinta, kad, civilinę bylą nutraukus, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis priežasties teorija; lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, įvertinus bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, šalių apdairumą, rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus, taip pat ir ieškinio padavimą, ir kt. Turi būti atsižvelgta į tai, kad pagal CK 1.1, 6.263 straipsnius kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu ar neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, taip pat vadovautis ir teisingumo bei sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518-248/2018, 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
27. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, vertinant reikalavimo pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastis, svarbu tai, ar jo atsisakyta dėl svarbių priežasčių, ar jų nenurodant, ar dėl to, kad kita šalis reikalavimą patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Tuo atveju, kai byla baigiama nepriėmus sprendimo dėl esmės, nėra nustatoma, jog bylos šalys būtų piktnaudžiavusios savo procesinėmis teisėmis, bylinėjimosi išlaidos paprastai neturėtų būti skirstomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-403/2020).
28. Remiantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, 94 straipsnio 1 dalimi ir nurodyta kasacinio teismo praktika, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, turi būti įvertintas tiek ieškovės, tiek atsakovės procesinis elgesys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir priežastys, nulėmusios tiek ieškinio padavimą, tiek jo atsisakymą, taip pat priežastys, dėl kurių susidarė šalių bylinėjimosi išlaidos.
29. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra nurodęs, kad vertindamas šalies procesinį elgesį teismas turi atsižvelgti, ar buvo galimybė šį ginčą spręsti neteisminiu keliu ir šalis juo pasinaudojo, ar šalis pagrįstai pradėjo procesą, t. y. ar kreipimosi į teismą metu ji tinkamai pasinaudojo visa jos turima ir jai prieinama informacija, ar pasirūpino tinkamu atstovavimu ir pateikė visus reikalingus įrodymus ieškiniui pagrįsti, ar buvo aktyvi, bendradarbiaujanti ir dėjo pastangas greitai ir teisingai išnagrinėti bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-1075/2020).
30. Byloje nustatyta, kad ieškovė ieškinį pareiškė 2023 m. liepos 3 d., ieškinyje nurodė, kad Rūsio pertvaros išgriautos, šiems teiginiams pagrįsti pateikė 2022 m. gegužės 11 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą.
31. Apeliantės nurodyti argumentai, kad atsakovė tik bylą iškėlus teisme šį reikalavimą patenkino, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi byloje pateikti įrodymai nesudaro prielaidų pagrįstai išvadai, kad Rūsio pertvaros iki ieškinio pareiškimo nebuvo atstatytos. Akivaizdu, kad ieškovė prieš reikšdama ieškinį turėjo pareigą įsitikinti savo pažeistų teisių buvimu, ji turėjo galimybę patekti į Rūsį (kaip kad tą padarė 2022 m. gegužės 11 d. su antstoliu) ir vienais ar kitais būdais užfiksuoti faktinę Rūsio būklę aktualiu laikotarpiu. Ieškovės rėmimasis anksčiau nei prieš metus gautais faktiniais duomenimis, reiškiant ieškinį, nagrinėjamoje situacijoje negali būti pripažintas kaip atsakingas, apdairus ir rūpestingas elgesys. Ieškovės atsakovei 2023 m. gegužės 10 d. siųstame raginime nėra užsimenama apie Rūsio pertvarų nebuvimą, nėra reikalaujama jas atstatyti. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė pradėjo procesą dėl šio reikalavimo, nepasinaudojusi visomis galimybėmis gauti reikšmingą informaciją, nenustačiusi aktualių faktinių aplinkybių, neišnaudojusi galimybių išspręsti ginčą neteisminiu keliu. Ieškinio reikalavimų, kurių vėliau buvo atsisakyta, pareiškimas sąlygojo bylinėjimosi išlaidų susidarymą atsakovei. Šią bylos dalį nutraukus, o likusius reikalavimus atmetus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas priteisė iš ieškovės.
Dėl bylos baigties
32. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, taikė teisės aktus, susijusius su ginčo dalyku, ir teismų praktiką, todėl atmesdamas ieškovės ieškinį bei paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
33. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakius, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
34. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).
35. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas atmestas, iš jos priteistinas atsakovės apeliacinės instancijos teisme patirtų 1250 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
I. B. apeliacinį skundą atmesti.
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 20 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti atsakovei E. E., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovės I. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 1250 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.