Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Dainava“ atstovui advokato padėjėjui Simui Lilui,

atsakovės Lietuvos Respublikos, kuriai atstovauja valstybės įmonė Turto bankas, atstovei teisininkei R. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Dainava“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, kuriai atstovauja valstybės įmonė Turto bankas, dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys V. M., J. G..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

1. Byloje kilo ginčas dėl skolos, atsiradusios už bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas, teiktas butui, esančiam (duomenys neskelbtini).

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

Bylos dalis nutrauktina; kitoje dalyje ieškinys tenkintinas iš dalies.

IV. Teismo argumentai ir motyvai

Dėl atsisakymo nuo ieškinio dalies

28. Ieškovė, teikdama ieškinį, sumokėjo 59 Eur dydžio žyminį mokestį (už ieškinio reikalavimus), tačiau bylos nagrinėjimo metu atsisakius dalies reikalavimų – dėl 160,64 Eur, jai grąžintina 75 proc. sumokėto žyminio mokesčio dalis nuo atsisakytų reikalavimų, t. y. šiuo atveju 3 Eur ((59 Eur - 55 Eur) x 75 proc.) (CPK 87 straipsnio 2 dalis).

33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014 kompleksiškai vertino ar valstybė, kaip paveldėtoja, pasižymi tokiomis specifinėmis savybėmis, dėl kurių kreditoriui būtų neprivalu laikytis CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimų pareiškimo termino. Viena vertus, šioje byloje atskleisti valstybės paveldėjimo ypatumai sudaro pagrindą teigti, kad, valstybei visais atvejais atsakant už palikėjo skolas tik paveldėto turto tikrąja verte (CK 5.62 straipsnio 3 dalis), neaktualu, jog ji būtų informuota apie kreditorių reikalavimus prieš jai atliekant palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus. Kita vertus, CK 5.63 straipsnyje nenustatyta kreditorių reikalavimų pareiškimo termino išimčių atsižvelgiant į subjektą, kuris paveldi ar kuriam pereina paveldimas turtas. CK 5.63 straipsnio 3 dalyje nustatytos išimtys siejamos tik su kreditoriaus reikalavimo teisine prigimtimi – kreditorių reikalavimų pateikimo tvarka netaikoma reikalavimams, pagrįstiems hipoteka ir įkeitimu, taip pat reikalavimams, susijusiems su paveldimos individualios įmonės ar ūkininko ūkio veikla. Teisėjų kolegija išaiškino, kad išimties valstybei taikymas neatitiktų CK 5.63 straipsnio sistemos, nes terminą reikalavimams pateikti praleidęs kreditorius būtų laikomas tokio termino nepraleidusiu, jei išaiškėtų, kad palikimas pereina valstybei. Be to, CK 5.63 straipsnio 4 dalyje eksplicitiškai nustatyta praleisto kreditorių reikalavimo pateikimo termino pratęsimo galimybė – teismas gali pratęsti tokį terminą, jeigu jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir nuo palikimo atsiradimo dienos nepraėjo daugiau kaip treji metai (CK 5.63 straipsnio 4 dalis). Įvertinusi visus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija sprendė, kad yra objektyvi būtinybė (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai) keisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-63/2011, pradėtą formuoti praktiką, pagal kurią, kai įpėdinis informuojamas apie palikėjo kreditoriaus reikalavimus, praleidus CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą, tačiau iki įpėdiniui priimant palikimą, toks kreditorius pripažintinas tinkamai įgyvendinusiu teisę (ir kartu pareigą) informuoti įpėdinį apie palikėjo skolines prievoles bei nepraradusiu teisės reikalauti, kad įpėdinis patenkintų jo turtines pretenzijas. Išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad nepriklausomai nuo to, ar po palikėjo mirties palikimas pereina valstybei, ar jį paveldi kiti įpėdiniai, kreditorius, praleidęs CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ir siekdamas savo reikalavimo patenkinimo iš palikėjo turto, turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas pratęsti šį terminą, o teismas turi tokį prašymą nagrinėti CPK 576–578 straipsniuose (bylos dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo) nustatyta tvarka, įvertindamas termino praleidimo priežasčių svarumą.

34. Taigi, apibendrinant, vien aplinkybė, kad ginčo butas po savininko mirties perėjo valstybei, neatleido ieškovės nuo pareigos apie savo kreditorinį reikalavimą pareikšti nustatytais būdais per CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

36. Kaip minėta, CK 5.63 straipsnio 1 dalyje išvardyti palikėjo kreditorių pretenzijų pareiškimo būdai: pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Kasacini teismas yra pažymėjęs, kad vien pažodinis (gramatinis) šių būdų aiškinimas ne visada atitiktų pirmiau įvardytą termino kreditorių reikalavimams pareikšti paskirtį, nesudarytų sąlygų kreditoriams efektyviai išviešinti savo turtinių pretenzijų, kad jos taptų žinomos pretenduojantiems į palikimą įpėdiniams, o šiems – galimybių sužinoti apie palikėjo kreditorių reikalavimus ir apsispręsti dėl palikimo priėmimo, turint visą reikšmingą tokiam sprendimui priimti informaciją. Dėl šios priežasties kasacinis teismas konstatavo, kad CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nurodytas kreditorių reikalavimų pareiškimo būdų sąrašas nebaigtinis; taip pat pasisakė, jog greta šiame straipsnyje nurodytų būdų tinkamu pareiškimu laikomas ir pranešimas notarui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2013), taip pat kad šios normos tikslus atitinka ir tinkamu kreditoriaus reikalavimo pareiškimu laikytinas viešame registre išviešintas palikėjo turto areštas, jis gali būti išviešintas tiek iki, tiek ir po palikėjo mirties laikantis CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2011). Papildomai pažymėjo, kad būtent kreditorių reikalavimų pareiškimas notarui sudaro sąlygas kreditoriams išviešinti savo turtines pretenzijas tokiu būdu, kad jos taptų žinomos ne tik jau palikimą priėmusiems įpėdiniams, bet ir pretenduojantiems į jį įpėdiniams prieš jiems atliekant palikimo priėmimo veiksmus. Kadangi paveldėjimo bylą tvarko ir paveldėjimo teisės liudijimą išduoda palikimo atsiradimo vietos notaras (CK 5.66 straipsnio 1 dalis; Notariato įstatymo 28 straipsnio 1 dalis), į jį, kaip į valstybės įgaliotą asmenį, kreditoriai ir įpėdiniai gali kreiptis dėl reikalavimų pateikimo bei informacijos apie pateiktus reikalavimus gavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).

37. Atsižvelgiant į nurodytas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, teismas sprendžia, kad vien ieškovės sąskaitų siuntimas ginčo buto adresu (tikėtina, į pašto dėžutę) nėra tinkamas kreditoriaus – šiuo atveju ieškovės, pretenzijos pareiškimo būdas palikėjo įpėdiniams (šiuo atveju atsakovei).

38. Be to, teismas pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kokios sąskaitos atsakovei buvo siunčiamos kas mėnesį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, į bylą pateiktos sąskaitos yra sugeneruotos programos konkrečiam nekilnojamojo turto objektui. Kaip žinia, VĮ Turto bankas patikėjimo teise valdydamas valstybės nuosavybėn perėjusį nekilnojamąjį turtą, valdo ne vieną butą ir nurodytame ginčo bute sąskaitų, labiausiai tikėtina, nepriiminėja. Ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kokiu būdu ir forma, bei kokiais terminais atsakovei siuntė/siunčia sąskaitas apmokėjimui, o ta aplinkybė, kad atsakovė apmoka einamąsias mėnesio sąskaitas, savaime nepatvirtina, kad atsakovei buvo žinoma apie ieškovės priskaičiuotą skolą už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2012 m. gruodžio 1 d. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovei, kaip minėta, nuosavybės teisės į ginčo butą buvo įformintos tik 2015 m. rugsėjo 10 d., išdavus palikimo perėjimo valstybei liudijimą, todėl tik nuo šios datos atsakovė faktiškai galėjo gauti ieškovės sąskaitas už ginčo butui suteiktas paslaugas (gerokai praleidus 3 mėnesių terminą). Taigi, byloje nėra jokių įrodymų, jog ieškovė atsakovei teikė duomenis/pretenzijas dėl prašomos priteisti skolos dalies, kuri atsirado iki šio turto savininko-palikėjo mirties ((duomenys neskelbtini)), t. y. už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2012 m. gruodžio 1 d., ir kad šie duomenys/pretenzijos atsakovei buvo pateikti CK 5.63 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka. Priešingai, darytina išvada, kad ieškovė iki ginčo buto perėjimo atsakovei nepranešė tinkamai atsakovei apie palikėjo skolą ieškovei.

39. Atsižvelgiant į tai, kad palikimas atsirado (duomenys neskelbtini), nesant duomenų apie tai, kad iki palikimo priėmimo ieškovė tinkamai informavo atsakovę apie palikėjo skolą ieškovei, o ieškinį ieškovei teisme pareiškė tik 2020 m. balandžio 8 d., darytina išvada, kad ieškovė yra praleidusi CK 5.63 straipsnyje nustatytą 3 mėnesių terminą pareikšti reikalavimus palikimą priėmusiems įpėdiniams.

40. Bylos nagrinėjimo metu ieškovei, susipažinus su atsakovės atsiliepime pareikštu prieštaravimu dėl iki palikėjo mirties susidariusios skolos, buvo suteikta galimybė galutinai suformuluoti savo reikalavimus bei tinkamai juos pagrįsti. Ieškovė atsakovei pareikštų reikalavimų netikslino, įstatymų nustatyta tvarka nepareiškė teismui prašymo dėl praleisto termino atnaujinimo CK 5.63 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka. Kita vertus, šiuo atveju jau praleistas ir naikinamasis trejų metų terminas, nurodytas minėtame straipsnyje.

41. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, jog ieškovė praleido (praleisto termino atnaujinti neprašo, kita vertus, ir pagrindų pagal bylos medžiagą praleisto termino atnaujinimui neįžvelgtina, taip pat suėjęs naikinamasis trejų metų terminas) CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą pareikšti reikalavimą sumokėti bendrosios dalinės nuosavybės paslaugų įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2012 m. gruodžio 1 d., bei į tai, jog byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad ieškovė atsakovei teikė duomenis dėl prašomos priteisti skolos, kuri atsirado iki šio turto palikėjo mirties ((duomenys neskelbtini)) ir kad šie duomenys atsakovei buvo pateikti CK 5.63 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, darytina išvada, kad už minėtą laikotarpį priteisti skolą ieškovei šiuo atveju nėra teisinio pagrindo.

43. Taigi, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, ieškovės reikalavimas dėl 1 392,21 Eur skolos, susidariusios iki ((duomenys neskelbtini), priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl likusios skolos priteisimo už teiktas butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas

44. Pagal CK 4.72 straipsnį bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. CK 4.82 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. CK 4.84 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad administravimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai proporcingai jų daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje, o CK 4.82 straipsnio 3 dalyje – kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Taip pat privalo reguliariai kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui (statiniui) atnaujinti (CK 4.82 straipsnio 4 dalis).

45. Prisidėjimo prie bendro turto išlaikymo apimtis priklauso nuo bendraturčio dalies bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, todėl atsakovė proporcingai savo daliai turi apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (atsakovė šioje byloje šios savo pareigos iš esmės ir neginčijo). Pažymėtina, kad pagal CK 4.82 straipsnio 7 dalį buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos, yra konstatavęs, jog šios teisės normos prasme butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybės teise priklausančių patalpų gyvenamajame name naudingasis plotas suprantamas kaip visas tame name savininko faktiškai turimas (užimamas) plotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).

46. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju atsakovė iš esmės neginčija pareigos mokėti už bendrosios dalinės nuosavybės administravimą, eksploatavimą, priežiūrą, tačiau nesutinka su reikalavimais, be kita ko, dėl to, jog ieškovė mokesčius apskaičiuodavo/apskaičiuoja nuo 44,06 kv. m, nors ginčo buto bendras plotas yra 30,39 kv. m.

47. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu patikslino plotą, nuo kurio skaičiuoja teiktų paslaugų įkainius – sumažino iki 41,34 kv. m. Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro išrašo, bendras buto plotas sudaro 30,39 kv. m, tačiau butui dar priskirti keturi rūsiai (apie 30 kv. m ploto) ir bendro naudojimo patalpos (apie 10 kv. m ploto). Nors ieškovės atstovas negalėjo paaiškinti kokio(-ių) rūsio(-ių) plotas įtraukiamas į bendro ploto skaičiavimą, tačiau matyti, jog bendras plotas (41,34 kv. m) neviršija buto ir minėtų rūsių ploto. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog atsižvelgiant į CK 4.82 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos teisės normos tikslus ir su bendrosios dalinės nuosavybės dalimi įstatymų siejamas savininko teises ir pareigas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis į palyginamuosius naudinguosius plotus turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009; Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1098-275/2017). Be to, kitoje civilinėje byloje, nagrinėjant ginčą dėl elektros energijos skolos priteisimo ginčo bute, buvo nustatyta, jog ginčo buto, esančio adresu ((duomenys neskelbtini), bendrasis plotas sudaro 41,34 kv. m (Vilniaus apygardos teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-1432-794/2018). Taigi, darytina išvada, kad ieškovės skaičiuojamas patikslintas ginčo buto plotas (su rūsiais) yra tinkamas.

48. Atsakovė, be kita ko, nurodo, kad skola, apskaičiuota už laikotarpį nuo 2013 m. sausio mėn. iki 2016 m. sausio mėn., susidarė kai šį nekilnojamojo turto objektą faktiškai valdė kiti asmenys be savininkės sutikimo, o valstybė dar negalėjo įgyvendinti savo nuosavybės teisės į minėtą nekilnojamojo turto objektą ir nebuvo ieškovės paslaugų gavėja, todėl ši suma negalėtų būti priteista iš atsakovės. Teismas kritiškai vertina tokią atsakovės poziciją ir pažymi, kad, kaip jau buvo minėta, prievolės, atsiradusios po palikėjo mirties, yra naujo turto savininko (įpėdinio) – šiuo atveju atsakovės, prievolės, atsiradusios dėl jo, kaip turto savininko, ir kitų asmenų prievolinių teisinių santykių. Be to, CK 4.82 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Vien ta aplinkybė, jog nurodytu laikotarpiu ginčo bute galimai gyveno kiti asmenys – tretieji asmenys, nesudaro pagrindo atleisti atsakovę nuo pareigos išlaikyti ginčo butą. Tuo labiau, kad atsakovė neįrodė (ir neįrodinėjo), jog visą minėtą laikotarpį – nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. vasario 2 d., ginčo bute gyveno tretieji asmenys (CPK 12, 178 straipsniai); atsakovės pateiktame 2016 m. vasario 2 d. sprendime už akių tokios aplinkybės taip pat nebuvo nurodytos – jame buvo sprendžiamas tik klausimas dėl minėtų asmenų iškeldinimo. Kita vertus, atsakovei neatimama galimybė/teisė ateityje reikalauti iš minėtų trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimo regreso tvarka.

50. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą ne vienu įrodymu ir jo pagrindu daromomis prielaidomis, bet visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010). Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016).

51. Viena vertus, ieškovė bylos nagrinėjimo metu nurodė vadovautis jos pateiktomis sąskaitomis faktūromis, tačiau iš ieškinio ir kitų pateiktų ieškovės procesinių dokumentų matyti, kad reikalaujama priteisti skola skaičiuojama pagal skolų valdymo ataskaitoje nurodytus duomenis, nes duomenys sąskaitose ir minėtoje ataskaitoje nesutampa – sąskaitose buvo įtrauktos papildomai, pavyzdžiui, palūkanos, skolos už elektros energiją, tačiau ataskaitoje jau jų nėra skaičiuojama ir atitinkamai nėra reikalaujama priteisti, todėl teismas vadovaujasi skaičiavimais, pateiktais ieškovės skolų valdymo ataskaitoje (kurių iš esmės neginčijo ir atsakovė). Be to, sutiktina su atsakovės pozicija, kad ginčas dėl ginčo bute suvartotos elektros energijos buvo jau nagrinėjamas ir išspręstas Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-5020-592/2017 (kita vertus, kaip minėta, ieškovė skolos už elektros energiją pakartotinai atsakovei neskaičiuoja – tokių sumų nėra nurodoma minėtoje skolų valdymo ataskaitoje (nors bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovas dėl šios aplinkybės ir buvo nenuoseklus), todėl teismas plačiau dėl to nepasisako, nes tai nėra šios bylos ginčo dalykas).

52. Iš ieškovės pateiktos skolų valdymo ataskaitos matyti, kad ieškovė nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2020 m. vasario 29 d. bendrai ginčo butui apskaičiavo suteiktų paslaugų 1 898,69 Eur sumai. Kita vertus, minėtos paslaugos buvo apskaičiuotos 44,06 kv. m plotui, todėl perskaičiavus šią sumą ieškovės patikslintam ginčo buto plotui – 41,34 kv. m, suteiktų paslaugų suma sudaro 1 781,48 Eur (ieškovės atstovas bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad iš esmės visos paslaugų sumos buvo skaičiuojamos vadovaujantis ginčo buto plotu). Minėtoje ataskaitoje ir ieškovės pateiktoje kliento skolos ataskaitoje nurodyta, jog atsakovė bendrai nuo 2016 m. sumokėjo 1 050,85 Eur (iki 2016 m. nebuvo mokėta); detalizavo kiekvieną gautą atsakovės mokėjimą. Kaip minėta, atsakovė tris kartus tikslino aktualiu laikotarpiu sumokėtų sumų dydį (teismui ne vieną kartą siūlant pateikti įrodymus, įrodančius tikslias sumokėtas sumas) ir kiekvieną kartą sumos skyrėsi; atsakovės atstovė bylos nagrinėjimo metu negalėjo paaiškinti, kodėl šios sumos skiriasi, deklaratyviai nurodant, jog skaičiavimus atlieka buhalterės – atitinkamai įrodinėjo skolos nebuvimą ir buhalterės elektroniniais laiškais, kuriose deklaratyviai nurodytos sumokėtos sumos, arba tiesiog „apmokėta“ (2021 m. kovo 9 d. elektroninis laiškas). Pažymėtina, kad 2021 m. kovo 23 d. atsakovės pateiktuose rašytiniuose įrodymuose – žiniaraščiuose, kuriais atsakovė įrodinėjo minėtų sumų mokėjimus, net nėra nurodyta apmokėjimo datų (taip apsunkinant teismui galimybę patikrinti mokėjimų realumą). Be to, iš minėtų žiniaraščių matyti, kad atsakovė į sumokėtas ieškovei sumas įskaičiuoja ir atvirkštinį PVM (pavyzdžiui, nuo 2019 m. liepos mėn. bendrai 78,03 Eur sumai), kurį atsakovė turėjo sumokėti/sumokėjo ne ieškovei, o valstybei (pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 96 straipsnį). Taigi, teismas kritiškai vertina atsakovės pateiktus įrodymus dėl sumokėtų sumų už ginčo butą (nors būtent atsakovei teko tokia pareiga), nes jie yra nenuoseklūs, neaiškūs ir prieštaraujantys kitiems byloje pateiktiems įrodymams. Kita vertus, jeigu iš atsakovės nurodomos 1 162,93 Eur sumos būtų minusuotas minėtas atvirkštinis PVM – 78,03 Eur, taip pat 16,81 Eur suma (kuri ieškovės buvo apskaičiuota ir atsakovės sumokėta jau ne aktualiu laikotarpiu), gaunama suma – 1 068,09 Eur, beveik atitinka ir ieškovės nurodomą sumokėtą atsakovės sumą (1 050,85 Eur).

53. Kita vertus, atsakovė, teikdama savo sumokėtų sumų apskaičiavimus, nenurodė/neginčijo ir ieškovės minėtoje ataskaitoje atsakovės sumokėtų nurodytų sumų, todėl teismas, įvertinęs byloje esančią rašytinę medžiagą, šalių paaiškinimus, vertina, kad atsakovė įrodė sumokėjusi ieškovei aktualiu laikotarpiu 1 098,33 Eur sumą; ieškovė patvirtino, kad atsakovė sumokėjo 1 050,85 Eur (CPK 187 straipsnis), taip pat neginčijo atsakovės pateikto žiniaraščio duomenų, jog atsakovė 2020 m. balandžio mėn. sumokėjo dar papildomai 47,48 Eur pagal 2020 m. vasario 29 d. sąskaitą, t. y. už ginčo laikotarpį). Kiti/vėlesni atsakovės nurodyti mokėjimai, kaip minėta, buvo jau ne už aktualų laikotarpį, todėl jie į bendrą sumokėtą sumą netraukiami.

54. Taigi, bendra atsakovės skola už aktualų laikotarpį – nuo (duomenys neskelbtini) (palikimo atsiradimo momento) iki 2020 m. vasario 29 d. (ginčo laikotarpio pabaigos), sudaro 683,15 Eur (1 781,48 Eur - 1 098,33 Eur), todėl priteistina ieškovei iš atsakovės.

55. Be to, atsakovė prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 9 dalį, kurioje nustatyta, kad sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo. Atsakovės vertinimu, ieškovė gali reikalauti apmokėti skolą, susidariusią tik už penkerius metus. Teismas kritiškai vertina šiuos atsakovės argumentus, nes mokesčiai už namo bendro naudojimo objektų administravimą, eksploatavimą ir kitas komunalines paslaugas nelaikytini periodiniais mokėjimais CK 1.125 straipsnio 9 dalies kontekste.

56. Kaip minėta, CK 1.125 straipsnio 9 dalies normoje išskiriamos palūkanos ir kitokios periodinės išmokos. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, kitokioms periodinėms išmokoms gali būti priskiriami reikalavimai iš prievolių, kurioms yra būdingi periodiškumo požymiai, reikalavimams, susijusiems su išlaikymo priteisimu periodinėmis išmokomis, žalos atlyginimu, kai yra atlyginama periodinėmis terminuotomis išmokomis ir panašiais atvejais, kai iš esmės siekiama užkirsti skolų susikaupimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013). Tam, kad tam tikras mokėjimas būtų pripažintas periodine išmoka CK 1.125 straipsnio 9 dalies prasme, būtina konstatuoti kriterijų visumą, t. y. mokesčio konkretų dydį ir mokėjimo konkretų terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2009).

57. Pažymėtina, kad mokesčiai už namo bendro naudojimo objektų administravimą, eksploatavimą ir kitas komunalines paslaugas negali būti išreikšti konkrečia pinigų suma, nes jie kinta priklausomai nuo paslaugų tiekimo metu galiojančių mokesčių tarifų, metų laiko sezono, atliktų darbų ir pan. Taigi, nors pagal nustatytą teisinį reguliavimą, butų ir kitų patalpų savininkai šiuos mokesčius turi mokėti kas mėnesį, vien tai nėra pakankamas pagrindas kvalifikuoti juos periodinėmis išmokomis CK 1.125 straipsnio 9 dalies prasme, nes, kaip minėta, tam turi būti konstatuotas ne tik mokėjimo konkretus terminas, bet ir mokėjimo konkretus dydis (tokios pozicijos laikosi ir aukštesnių instancijų teismai, pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 7 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. e2A-1289-881/2017). Taigi, teismas sprendžia, kad ieškovės pareikštam ieškinio reikalavimui yra taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (o ne penkerių metų), kuris, pagal bylos duomenis, šiuo atveju nėra praleistas.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

58. Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytas 5 procentų metinių palūkanų dydis. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, procesinės palūkanos priteisiamos ir tais atvejais, kai paveldėjimo teisiniuose santykiuose atstovaujama valstybė, kaip palikėjo turtą priėmusi įpėdinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2013; 2017 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-50-687/2017).

59. Taigi, tenkinant ieškovės prašymą, iš atsakovės priteistinos 5 proc. metinės procesinės palūkanos už priteisiamą 683,15 Eur sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. balandžio 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

60. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

61. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

62. Ieškovė patyrė byloje 581,72 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 525,85 Eur (60 Eur + 266,20 Eur + 199,65 Eur) išlaidos teisinei pagalbai apmokėti, 55 Eur žyminio mokesčio (mokėtina žyminio mokesčio dalis po dalies reikalavimų atsisakymo)), 0,87 Eur išlaidų už registro išrašą.

63. Atsakovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė prašymo ir/ar įrodymų dėl savo patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo, todėl jos jai nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

64. Teismo vertinimu, ieškovės patirtos bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos – 525,85 Eur, neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių; be to, teismas nenustatė, jog minėtos išlaidos būtų, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, atliktų procesinių veiksmų skaičių, nepagrįstai didelės ir reikėtų jas mažinti.

65. Nagrinėjamu atveju ieškinys patenkintas 27,98 proc. (ieškovė prašė priteisti bendrą 2 441,54 Eur sumą, priteista – 683,15 Eur), todėl ieškovei iš atsakovės priteistina 162,77 Eur (581,72 Eur x 27,98 proc. / 100 proc.) bylinėjimosi išlaidų.

66. Byloje iš viso patirta 24,72 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, todėl, remiantis aukščiau nurodyta proporcija, jos priteistinos iš šalių – iš ieškovės priteistina 17,80 Eur (24,72 Eur x 72,02 proc. / 100 proc.), iš atsakovės – 6,92 Eur (24,72 Eur x 27,98 proc. / 100 proc.) bylinėjimosi išlaidų valstybei. Atlikus įskaitymą (su grąžintina žyminio mokesčio dalimi), iš ieškovės priteistina 14,80 Eur (17,80 Eur - 3 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268–270 straipsniais,

nusprendžia:

priimti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Dainava“ atsisakymą nuo ieškinio dalies.

Nutraukti civilinės bylos dalį dėl 160,64 Eur skolos priteisimo iš atsakovės Lietuvos Respublikos, kuriai atstovauja valstybės įmonė Turto bankas.

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Dainava“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, kuriai atstovauja valstybės įmonė Turto bankas, dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys V. M., J. G., tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, kuriai atstovauja valstybės įmonė Turto bankas, j. a. k. 112021042, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Mano Būstas Dainava“, j. a. k. 302709722, 683,15 Eur (šešis šimtus aštuoniasdešimt tris eurus 15 ct) skolos, 5 (penkių) proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (683,15 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. balandžio 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 162,77 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt du eurus 77 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Dainava“, j. a. k. 302709722, 14,80 Eur (keturiolika eurų 80 ct) bylinėjimosi išlaidų (išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5660; teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą).

Priteisti valstybei iš atsakovės Lietuvos Respublikos, kuriai atstovauja valstybės įmonė Turto bankas, j. a. k. 112021042, 6,92 Eur (šešis eurus 92 ct) bylinėjimosi išlaidų (išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (j. a. k. 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5660; teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą).

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.