Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2-958-798/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-09-15
Bylos Nr.: e2-958-798/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00765-2015-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Antanas Rudzinskas
Kreditorius: A. K.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2-958-798/2022Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00765-2015-1Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.11; 3.3.2.5 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. rugsėjo 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sortolita“ nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Lausona“ bei kreditorių A. K. ir A. K. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 26 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Sortolita“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

Žemesnės instancijos teismas

2. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartimi BUAB „Sortolita“ buvo iškelta bankroto byla. Įmonės nemokumo administratore paskirta G. V., kuri teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutartimi atstatydinta ir nauja administratore paskirta M. B. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartimi M. B. atstatydinta ir BUAB „Sortolita“ bankroto administratore paskirta uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Lausona“. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Sortolita“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartimi BUAB „Sortolita“ taikytas supaprastintas bankroto procesas. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartimi BUAB „Sortolita“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

3. Nemokumo administratorė prašė pripažinti BUAB „Sortolita“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad BUAB „Sortolita“ veikla buvo atliekų perdirbimas ir rūšiavimas. Nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovu ir akcininku buvo M. R., kuris sudarė tokią situaciją, kad teritorijoje, esančioje adresu (duomenys neskelbtimi), (toliau – Žemės sklypas) buvo palikta virš 900 tonų plastiko atliekų. Šios atliekos teisės aktų nustatyta tvarka iki bankroto bylos iškėlimo nebuvo sutvarkytos. BUAB „Sortolita“ buvo palikta be jokio turto ir piniginių lėšų, su skolomis kreditoriams ir atliekomis. Šiuo metu visa atsakomybė dėl užterštos aplinkos ir žalos gamtai yra perkelta nemokumo administratorei, teritorijos savininkams. Dėl to nėra galimybių sklandžiai vykdyti ir operatyviai užbaigti bankroto procedūros. Žemės sklypas su jame esančiu pastatu – sandėliu ir garažais-boksais (toliau ir – Pastatai) nuosavybės teise priklauso BUAB „Sortolita“ kreditoriams A. K. ir A. K. Pagal 2013 m. balandžio 15 d. nuomos sutartį Žemės sklypas su Pastatais buvo išnuomotas UAB „Ekonomas“, kurios vadovu buvo A. J. Pagal 2013 m. rugsėjo 2 d. šalių susitarimą nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. minėta nuomos sutartis buvo nutraukta. A. J. ir M. R. savo veiklai įsteigė kitą įmonę ir prašė turto savininkų, kad nuomos sutartis būtų sudaryta su naująja įmone – UAB „Ekotipas“. Dėl to 2013 m. rugsėjo 10 d. nuomos sutartimi Žemės sklypas su Pastatais buvo išnuomotas UAB „Ekotipas“. A. J. ir M. R. prašė nuomotojų leisti subnuomoti patalpas BUAB „Sortolita“, nes UAB „Ekotipas“ ir BUAB „Sortolita“ yra susijusios įmonės, tačiau UAB „Ekotipas“ neturi leidimo vykdyti veiklos, ir patvirtino, kad už subnuomininkę visą atsakomybę prisiims UAB „Ekotipas“, kaip nuomininkė ir vienintelė realios veiklos Žemės sklype vykdytoja. Turto savininkai 2014 m. kovo 1 d. davė sutikimą UAB „Ekotipas“ subnuomoti turtą BUAB „Sortolita“. Tačiau UAB „Ekotipas“ subnuomos sutartį su BUAB „Sortolita“ buvo sudariusi 2014 m. vasario 17 d., dar neturėdami Žemės sklypo savininkų leidimo. UAB „Ekotipas“ ir BUAB „Sortolita“ veiklą ne kartą tikrino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros (toliau – Agentūra) pareigūnai, tačiau įmonių veikla nebuvo sustabdyta, atliekos ir toliau buvo kaupiamos. UAB „Ekotipas“ ir BUAB „Sortolita“ buvo glaudžiai susijusios įmonės. Agentūrai 2015 m. gegužės 13 d. Žemės sklype atlikus patikrinimą, buvo nustatyta, kad UAB „Ekotipas“ 2014 m. ir 2015 m. sausio-gegužės mėnesiais Žemės sklype vykdė ūkinę veiklą (saugojo, priiminėjo, tvarkė plastikinės pakuotės atliekas), neturėdama tokiai veiklai vykdyti privalomo taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – TIPK) leidimo. Agentūra 2015 m. liepos 7 d. dar kartą atliko Žemės sklypo patikrinimą, kurio metu nustatė, kad UAB „Ekotipas“ neįvykdė privalomųjų nurodymų. Agentūra 2015 m. liepos 8 d. privalomuoju nurodymu dar kartą įpareigojo UAB „Ekotipas“ nutraukti ir sustabdyti atliekų priėmimo ir tvarkymo veiklą iki TIPK leidimo išdavimo. Paliktos atliekos yra visiškai netinkamos perdirbimui. Niekas nepriima neatlygintinai utilizuoti atliekų. A. J. ir M. R., vykdomos veiklos metu, kaupdami netinkamas pardavimui atliekas svetimoje teritorijoje, didindami įsipareigojimus, sąmoningai siekė įmonių bankroto, tikėdamiesi tokiu būdu „nurašyti“ skolas valstybės biudžetui ir išvengti asmeninės atsakomybės. Dėl to kreditoriams buvo padaryta didelė turtinė žala. Žemės sklype paliktų plastiko atliekų išvežimas ir utilizavimas pagal UAB „Ekobazė“ skaičiavimus šiuo metu kainuoja beveik 97 000 Eur. Bendra BUAB „Sortolita“ bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų suma viršija 100 000 Eur. Pačiam Žemės sklypo savininkui buvo pradėta administracinė byla, nemokumo administratorei siunčiami privalomieji nurodymai sutvarkyti atliekas, grasinama nuobaudomis. A. J. ir M. R., gaudami pinigus už priduotas tinkamas pardavimui atliekas, turėjo realią galimybę vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus ir laiku išvežti utilizavimui susikaupusias atliekas. Tačiau gautas lėšas naudojo savo reikmėms ar naujų įsipareigojimų prisiėmimui. Įmonių vadovai žinojo ir numatė, kad negalės įvykdyti įsipareigojimų dėl įmonių finansinės padėties. Sudarydami tokią situaciją, sąmoningai tapdami nemokiais, jie veikė tiesiogine tyčia.

Šalies argumentai

4. Suinteresuoti asmenys A. K. ir A. K. su nemokumo administratorės prašymu sutiko, prašė jį tenkinti ir pripažinti BUAB „Sortolita“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad Žemės sklypo savininkai bandė savo lėšomis tvarkyti atliekas ir 2019 m. liepos 26 d. su UAB „Ekobazė“ sudarė atliekų tvarkymo sutartį. Dėl atliekų tvarkymo žemės sklypo savininkai 2019 m. patyrė 11 860,42 Eur išlaidų, 2020 m. – 13 608,89 Eur, o 2021 m. – 14 659,89 Eur, iš viso – 40 129,20 Eur. Nemokumo administratorės nurodomos aplinkybės patvirtina, kad BUAB „Sortolita“ buvo sąmoningai blogai valdoma, tyčia siekiant jos bankroto.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. liepos 26 d. nutartimi nemokumo administratorės prašymą atmetė. Pirmosios instancijos teismo nutartis grindžiama šiais argumentais:

5.1. Nagrinėjamoje byloje pareiškimas BUAB „Sortolita“ bankrotą pripažinti tyčiniu grindžiami šios įmonės valdymo organų veiksmais (neveikimu), kurie buvo atlikti 2014–2015 m., t. y. iki Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) įsigaliojimo. Esant tokioms aplinkybėms, dėl BUAB „Sortolita“ bankroto pripažinimo tyčiniu spręstina pagal iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) materialiojo pobūdžio teisės normas.

5.2. Vadovaujantis nagrinėjamam atvejui aktualiu teisiniu reglamentavimu, tyčinio bankroto požymiai nustatyti ĮBĮ 20 straipsnio 2–3 dalyse. Nemokumo administratorė prašyme dėl BUAB „Sortolita“ bankroto pripažinimo tyčiniu konkrečiai neišskyrė ĮBĮ 20 straipsnio 2–3 dalyse nustatytų pagrindų, kurie turėtų patvirtinti, kad bankrotas buvo tyčinis, abstrakčiai nurodydama, jog įmonės nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo. Tačiau paties prašymo turinys leidžia išskirti du pagrindus atitinkančias bankroto administratorės nurodytas aplinkybes: 1) BUAB „Sortolita“ vadovas nevykdė įstatymuose jam nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, tai yra įmonė veikė neturėdama būtino TIPK leidimo bei neturėdama banko laidavimo ar garantijos (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas); 2) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos, tai yra iš BUAB „Sortolita“ veiklos gautos lėšos nebuvo skiriamos utilizavimui netinkamų atliekų išvežimui, o pačios atliekos sąmoningai buvo kaupiamos išsinuomoto Žemės sklypo ir Pastatų teritorijoje, todėl šiuo metu paliktos atliekos yra šalinamos kreditorių lėšomis, kurios nebus atlygintos (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

Dėl BUAB „Sortolita“ sudarytų sandorių ir jos veiklos bei vadovo veiksmų (neveikimo) vertinimo

5.3. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad BUAB „Sortolita“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2014 m. sausio 8 d., jos vadovu nuo 2014 m. sausio 8 d. iki 2014 m. sausio 13 d. buvo B. B., nuo 2014 m. sausio 13 d. iki 2014 m. balandžio 3 d. – V. Š., nuo 2014 m. balandžio 3 d. iki bankroto bylos iškėlimo – M. R., kuris taip pat nuo 2014 m. balandžio 1 d. buvo ir vienintelis BUAB „Sortolita“ akcininkas. BUAB „Sortolita“ veikla buvo atliekų perdirbimas ir rūšiavimas. Pagal 2013 m. rugsėjo 10 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį A. K. ir A. K. išnuomojo jiems nuosavybės teise priklausantį Žemės sklypą su Pastatais UAB „Ekotipas“ iki 2018 m. gegužės 31 d. Pagal 2014 m. vasario 17 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 20140217/002 UAB „Ekotipas“ perdavė Žemės sklypą ir Pastatus BUAB „Sortolita“ antrinių atliekų pakavimo veiklai iki 2015 m. kovo 1 d.

5.4. Pagal 2014 m. lapkričio 5 d. antrinių žaliavų rūšiavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „Ekotipas“ įsipareigojo teikti BUAB „Sortolita“ antrinių žaliavų rūšiavimo paslaugas, o BUAB „Sortolita“ įsipareigojo sumokėti už UAB „Ekotipas“ suteiktas paslaugas.

5.5. Byloje yra nustatyta aplinkybė, kad BUAB „Sortolita“ 2015 m. Žemės sklype paliko 995 tonas plastiko atliekų. Kadangi bankrutavusi įmonė neturėjo jokio turto, paliktos atliekos yra šalinamos Žemės sklypo savininkų lėšomis. Žemės sklypo savininkai 2019 m. liepos 26 d. su UAB „Ekobazė“ yra sudarę atliekų tvarkymo sutartį EKO/Vilnius Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „Ekobazė“ įsipareigojo iš sklypo savininkų priimti atliekas už nustatytą kainą, terminus ir tvarką. Pagal pateiktus duomenis UAB „Ekobazė“ yra pašalinusi 408,53 tonų atliekų. Šiuo metu likęs nesutvarkytų atliekų kiekis yra 570,23 tonos. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 4 d. nutartimi patvirtino 11 860,42 Eur dydžio kreditorių A. K. ir A. K. reikalavimus BUAB „Sortolita“ bankroto byloje. Žemės sklypo savininkai už paliktų atliekų šalinimą šiuo metu jau yra sumokėję iš viso 40 129,20 Eur.

5.6. Nemokumo administratorė teigia, kad BUAB „Sortolita“ bankroto byloje jai nebuvo perduotas bankrutavusiai įmonei išduotas TIPK leidimas, reikalingas vykdyti plastikinių pakuočių atliekų saugojimo ir tvarkymo veiklą, taip pat buvęs įmonės vadovas pagal įstatymo reikalavimus nesudarė su banku laidavimo sutarties ar negavo banko garantijos, kurių lėšomis būtų galima sutvarkyti paliktas atliekas.

5.7. Nagrinėjamoje byloje nemokumo administratorės ir Žemės sklypo savininkų pateikti duomenys bei Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2018 m. kovo 24 d. nutarime, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00140-17, ištirtos aplinkybės patvirtina, kad 2015 m. Agentūra kelis kartus tikrino Žemės sklype BUAB „Sortolita“ ir UAB „Ekotipas“ vykdomą veiklą, tačiau tik UAB „Ekotipas“ vadovui A. J. buvo surašyti privalomieji nurodymai nedelsiant nutraukti atliekų priėmimo ir tvarkymo veiklą ir visas Žemės sklype esančias atliekas priduoti atliekų tvarkytojams, turintiems teisę tvarkyti tokio pobūdžio atliekas, taip pat A. J. 2015 m. lapkričio 3 d. pagal ATPK 51(14) straipsnio 1 dalį buvo skirta 298 Eur bauda už plastikinės pakuotės atliekų krovimo (tvarkymo) darbų vykdymą, neturint TIPK leidimo bei nevykdant Agentūros 2015 m. liepos 8 d. privalomojo nurodymo.

5.8. Minėtame prokuroro 2018 m. kovo 24 d. nutarime taip pat yra nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog BUAB „Sortolita“ turėjo Aplinkos apsaugos ministerijos Vilniaus regiono Aplinkos apsaugos departamento 2013 m. balandžio 10 d. išduotą ir 2014 m. balandžio 14 d. koreguotą TIPK Nr. VR-4.7-V-02-V-135. Aptarti duomenys patvirtina, kad BUAB „Sortolita“ teisėtai vykdė plastikinės pakuotės atliekų perdirbimo veiklą ir turėjo TIPK leidimą. Kadangi byloje nustatyta, kad BUAB „Sortolita“ turėjo TIPK leidimą atliekų rūšiavimo ir perdirbimo veiklai, pripažintina, kad bankrutavusi įmonė taip pat turėjo būti parengusi ir įstatymo reikalavimus atitinkantį atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planą.

5.9. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad BUAB „Sortolita“ veikloje rūšiuojamos ir šalinamos bei paliktos Žemės sklype atliekos pagal savo pobūdį būtų įtrauktos į sąrašą, dėl kurio įmonė būtų turėjusi pareigą sudaryti laidavimo draudimo sutartį ar turėti banko garantiją. Nemokumo administratorė nepateikė duomenų, kad būtų kreipusi į Agentūrą dėl TIPK leidimo išdavimo BUAB „Sortolita“ aplinkybių. Taigi teismas neturi jokių duomenų, galinčių patvirtinti, kad BUAB „Sortolita“ TIPK leidimas būtų išduotas, įmonės vadovui neatlikus Atliekų šalinimo įstatyme jam nustatytų pareigų.

5.10. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1338-803/2017 buvo atmestas ieškovės BUAB „Sortolita“ ieškinys atsakovams UAB „Ekotipas“ ir M. R. dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais, restitucijos taikymo ir žalos atlyginimo. Minėtoje byloje buvo kilęs ginčas dėl plastiko atliekų sutvarkymo sandorių teisėtumo, taip pat dėl buvusio BUAB „Sortolita“ vadovo pareigos apmokėti atliekų sutvarkymo kaštus. Tarp pareikštų reikalavimų buvo prašoma priteisti iš atsakovo M. R. 63 767 Eur žalos, kurią sudaro paliktų atliekų sutvarkymo kaina, atlyginimą.

5.11. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-42-186/2018 Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė neįrodė M. R., kaip BUAB „Sortolita“ vienintelio akcininko nesąžiningų veiksmų, lėmusių tokią padėtį, dėl kurios bendrovė tapo finansiškai nepajėgi tinkamai sutvarkyti dėl jos veiklos susidariusių atliekų, taip pat neįrodė ir M. R. civilinės atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 7 dalį, nes nepaneigė atsakovų argumentų, kad išrūšiavimui pirktos atliekos liko neparduotos dėl to, jog sumažėjus naftos kainai gamintojai nustojo pirkti perdirbimui plastiko pakuočių atliekas.

5.12. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad nemokumo administratorė nepateikė duomenų, leidžiančių konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalie 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį, jog BUAB „Sortolita“ vadovas nevykdė įstatymuose jam nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu.

5.13. Nemokumo administratorė taip pat teigia, kad BUAB „Sortolita“ vadovas ir akcininkas M. R. kartu su UAB „Ekotipas“ vadovu A. J. utilizavimui netinkamas atliekas Žemės sklype paliko tyčia, tai yra, vykdydami veiklą, sąmoningai, išrūšiavę įgytas atliekas, tinkamas atliekas parduodavo, gaudami pelną, o netinkamas – kaupdavo Žemės sklype, iš gaunamo pelno visiškai neskirdami lėšų šių atliekų utilizavimui.

5.14. Tiek Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1338-803/2017, tiek Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2018 m. kovo 24 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 02-2-00140-17 nustatytos aplinkybės patvirtina, kad BUAB „Sortolita“ nuo 2014 m. vasario 17 d. Žemės sklypo ir Pastatų subnuomos sutarties sudarymo atliekų rūšiavimo ir perdirbimo veiklą vykdė faktiškai iki 2015 m. kovo mėnesio, tai yra veikla truko šiek tiek ilgiau nei vienerius metus. Pažymėtina, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas TIPK leidimas yra reikalingas įmonėms nepavojingas atliekas susidarymo vietoje laikančioms ilgiau, kaip vienerius metus. Taigi vien tik aplinkybė, kad vienerius metus BUAB „Sortolita“ savo veiklos teritorijoje (Žemės sklype ir Pastatuose) kaupė tam tikras atliekas, jų neutilizuodama, nepatvirtina sąmoningo siekio niekada jų neutilizuoti ir palikti Žemės sklype.

5.15. Tiek civilinėje byloje Nr. 2-1338-803/2017, tiek ikiteisminiame tyrime Nr. 02-2-00140-17 BUAB „Sortolita“ buvęs vadovas M. R. paaiškino, kad pirmiausia rūšiuodavo LDPE plastiką, kuriam turėjo pastovų pirkėją, 2015 m. pradžioje pradėjo kristi naftos kainos, daugumai įmonių tapo nenaudinga transportuoti atliekas, todėl laukė didesnių naftos produktų kainų. Su kreditoriais neatsiskaitė, nes atliekų perrūšiavimas (darbuotojų darbas) kainavo daugiau, nei būtų gauta suma pardavus išrūšiuotas atliekas, kainuodavo ir transportavimo kaštai, todėl vežti į Klaipėdą atliekas deginimui taip pat finansiškai buvo nuostolinga.

5.16. Byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad BUAB „Sortolita“ veikla būtų organizuojama taip, jog kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas), tai yra nustatytos aplinkybės patvirtina, kad labiau tikėtina yra tai, kad BUAB „Sortolita“ veiklą nulėmė verslo nesėkmė, o ne sąmoningi tyčiniai bankrutavusios įmonės vadovo veiksmai. Iš esmės tyčinį bankrotą nemokumo administratorė grindžia ne visų įmonės kreditorių, kurių reikalavimai liko nepatenkinti, susidariusių skolų aplinkybėmis, bet tik tuo, kad Žemės sklype yra likusios nepašalintos atliekos, kurias šalindami Žemės sklypo savininkai patiria nuostolius, o nemokumo administratorė negali užbaigti bankroto procedūros.

5.17. Pagal 2013 m. rugsėjo 10 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Žemės sklypas su Pastatais UAB „Ekotipas“ buvo išnuomotas iki 2018 m. gegužės 31 d. Žemės sklypo savininkai 2014 m. kovo 1 d. suteikė UAB „Ekotipas“ teisę subnuomoti išsinuomotas negyvenamąsias patalpas su Žemės sklypu subnuomininkei BUAB „Sortolita“ su sąlyga, kad nuomininkas pilnai atsako už visus subnuomininkės BUAB „Sortolita“ neįvykdytus sutartinius įsipareigojimus, sutinka juos perimti ir įvykdyti. Taigi būtent UAB „Ekotipas“ raštu įsipareigojo atsakyti už BUAB „Sortolita“ netinkamai įvykdytas prievoles, tame tarpe ir Žemės sklypo ir Pastatų valymą, ekologijos ir higienos normų laikymąsi.

5.18. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. kovo 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-592-585/2022 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 28 d. nutartį ir klausimą išsprendė iš esmės – UAB „Ekotipas“ bankrotą pripažino tyčiniu. Teismas neturi duomenų, ar Žemės sklypo savininkai ir UAB „Lausona“ yra išnaudoję visas galimybes savo reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo nukreipti į pagrindinę nuomininkę BUAB „Ekotipas“.

5.19. Pastebėtina ir tai, kad nemokumo administratorė UAB „Lausona“ laikytina verslininke, kurios veikla pasižymi specifika. UAB „Lausona“ pateikė sutikimą–deklaraciją administruoti BUAB „Sortolita“ nemokumo procesą. Iš Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – AVNT) direktoriaus 2022 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr. V4-60 „Dėl nurodymo nemokumo administratoriams UAB ,,Lausona“ skyrimo“ bei 2022 m. balandžio 28 d. Išvados Nr. D4-1030 „Dėl neplaninio nemokumo administratoriaus UAB ,,Lausona“ veiklos patikrinimo“ nustatyta, jog dėl Administratoriaus juridinio asmens darbuotojo M. K. atliktų veiksmų, administruojant Įmonės nemokumo procesą, buvo padaryti patikrinimo metu konstatuoti JANĮ pažeidimai. AVNT išvadoje pažymėta, administratoriaus nesavalaikis veikimas (iki šiol nepareikštas ieškinys dėl žalos įmonei atlyginimo) sumažina galimybes gauti bent kiek lėšų atliekų sutvarkymui bei ilgina bankroto procesą neapibrėžtam laikui, todėl laikoma, kad Administratorius šiuo atveju neišnaudojo visų galimybių gauti lėšų atliekų sutvarkymui ir veikė nesavalaikiai.

5.20. Įvertinus išvadoje nurodytas aplinkybes, atsižvelgiant į tai, kad galiojusiame ĮBĮ nebuvo numatytas įpareigojimas teismui nustatyti asmenis, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą, spręstina, kad UAB „Lausona“ pareiškimas dėl tyčinio bankroto ilgina bankroto procesą neapibrėžtam laikui ir nėra nukreiptas į realų siekį gauti lėšų atliekų sutvarkymui.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

6. Kreditoriai A. K. ir A. K. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 26 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – BUAB „Sortolita“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Nemokumo administratorė UAB „Lausona“ pareiškime nurodė, kad BUAB „Sortolita“ įmonės nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo. Nemokumo administratorės nurodytas tyčinio bankroto pagrindas atitinka iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusio IBĮ 2 straipsnio 12 dalies ir 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas ir šiuo metu galiojančio JANĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl tyčinio bankroto.

6.2. Vilniaus apygardos prokuratūros 2018 m. kovo 24 d. nutarimas patvirtina, kad dėl minėtos UAB „Ekotipas“ ir BUAB „Sortolita“ ūkinės veiklos buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Nutarime nurodomi ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkti duomenys patvirtina, kad UAB „Ekotipas“, atstovaujamas direktoriaus A. J., ir BUAB „Sortolita“, atstovaujama direktoriaus M. R., yra tuo pačiu adresu: (duomenys neskelbtini), įregistruotos ir glaudžiai susijusios bendrovės, kurios kartu vykdė tariamą atliekų tvarkymo veiklą. Faktiškai visą atliekų „tvarkymo“ veiklą vykdė UAB „Ekotipas“, kuri neturėjo atliekų tvarkymo veiklai būtino TIPK leidimo. Siekiant užmaskuoti UAB „Ekotipas“ neteisėtą ūkinę veiklą į atliekų „tvarkymo“ verslą buvo įtraukta BUAB „Sortolita“ kartu šiai bendrovei priskiriant didžiausią kiekį tik utilizavimui tinkamų atliekų.

6.3. A. K. ir A. K. priklausančiame Žemės sklype sukauptos ir paliktos abiejų bankrutavusių įmonių atliekos yra visiškai netinkamos perdirbimui, o tik utilizavimui. Iš utilizavimui sukaupto kiekio atliekų, akivaizdu, kad Žemės sklype buvo rūšiuojama dideli kiekiai atliekų, perdirbimui tinkamos atliekos parduodamos ir gaunamas pelnas, tačiau nebuvo siekiama sutvarkyti tik utilizavimui tinkamas atliekas ir nebuvo skiriama tam lėšų. Todėl akivaizdu, kad utilizavimui tinkamos atliekos buvo kaupiamos tyčia, siekiant išvengti šių atliekų utilizavimo kaštų, kurie kaupiantis atliekoms nuolat didėjo. Kaupiant atliekas ir didinant jų sutvarkymo kaštus, atitinkamai buvo bloginama bendrovių finansinė padėtis.

6.4. Anot apeliantų, paminėtos aplinkybės patvirtina, kad BUAB „Sortolita“ vadovas M. R., priiminėdamas sprendimus dėl įmonės ūkinės veiklos ir atliekų netvarkymo, neabejotinai suvokė arba privalėjo suvokti, jog bendrovė kaupdama atliekas ir neskirdama lėšų jų utilizavimui, iš esmės didina sutvarkymo įsipareigojimo kainą ir taip pat privalėjo suvokti, kad dėl tokių veiksmų jokio turto neturinti įmonė taps nemokia. Pažymėtina, kad BUAB „Sortolita“ nemokėjo mokesčių Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų suma viršija 100 000 Eur, kas irgi rodo, kad įmonė sąmoningai buvo „ruošiama“ bankrotui.

6.5. Visos šios aplinkybės buvo nurodytos pareiškime dėl tyčinio bankroto, tačiau teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė ir nepagrįstai be jokių įrodymų sprendė, jog labiau tikėtina yra tai, kad BUAB „Sortolita“ veiklą nulėmė verslo nesėkmė, o ne sąmoningi tyčiniai bankrutavusios įmonės vadovo veiksmai. Tokią išvadą teismas padarė nepagrįstai ir neteisėtai, remdamasis kitoje civilinėje byloje ir ikiteisminiame tyrime duotais BUAB „Sortolita“ buvusio vadovo M. R. paaiškinimais. Teismui nagrinėjant nemokumo administratorės prašymą dėl tyčinio bankroto suinteresuotu asmeniu buvo įtrauktas ir M. R., tačiau jis šioje byloje nepateikė jokių paaiškinimų nei pats, nei per savo atstovą. Tačiau jo duoti paaiškinimai nepatvirtina, kad BUAB „Sortolita“ 2014-2015 metais ėmėsi kokių nors priemonių atliekų utilizavimui, skyrė tam lėšų ir panašiai, nes didelis kiekis 900 t atliekų susikaupė ne 2015 pradžioje, o buvo kaupiamos iš pat pradžių, visus metus.

6.6. Teismas, pažeisdamas įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias proceso normas, taip pat nepagrįstai sprendė, kad BUAB „Sortolita“ turėjo TIPK leidimą, todėl atliekų tvarkymo veiklą vykdė teisėtai. Tokią išvadą teismas padarė, remdamasis tuo, kad 2018 m. kovo 24 d. prokuroro nutarime yra nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog BUAB „Sortolita“ turėjo Aplinkos apsaugos ministerijos Vilniaus regiono Aplinkos apsaugos departamento 2013 m. balandžio 10 d. išduotą ir 2014 m. balandžio 14 d. koreguotą TIPK Nr. VR-4.7-V-02-V-135. Tačiau 2018 m. kovo 24 d. prokuroro nutarimo 18 psl. yra nurodoma, kad iš koreguoto leidimo nustatyta, jog leidimas buvo išduotas BUAB „Sortolita“. Visgi, nėra nurodyta kada leidimas buvo išduotas ir kuriam laikotarpiui, dėl kokių priežasčių ir kada buvo koreguotas. Iš prokuroro nutarimo nėra aišku, ar leidimas buvo pateiktas prokurorui. Pažymėtina, kad TIPK leidimas išduodamas nebūtinai atliekų tvarkymui, bet ir kitai veiklai, todėl iš prokuroro nutarimo negalima padaryti išvados, kad BUAB „Sortolita“ turėjo TIPK leidimą atliekų tvarkymo veiklai.

6.7. Teismas, atmesdamas pareiškimą, nepagristai nurodė, kad nemokumo administratorius nepateikė duomenų, jog būtų kreipęsis į agentūrą dėl TIPK leidimo išdavimo BUAB „Sortolita“ aplinkybių. Pažymėtina, kad pareiškime dėl tyčinio bankroto nemokumo administratorius nurodė, jog buvęs BUAB „Sortolita“ vadovas su įmonės dokumentais administratorei neperdavė TIPK leidimo, tokio leidimo administratorius neturi ir negali pateikti teismui. Jeigu teismas manė, kad TIPK leidimą teismui privalo pateikti administratorė, su kuo negalima sutikti, teismas turėjo pareigą pasiūlyti nemokumo administratorei pateikti šį įrodymą ir nustatyti terminą jam pateikti. Teismas šios pareigos nevykdė, todėl nepagrįstai sprendė, kad administratorius nepateikė byloje svarbaus įrodymo.

6.8. Pažymėjo ir tai, kad aplinkybės, jog žemės sklypo savininkai ir UAB „Lausona“ išnaudojo ar neišnaudojo visas galimybes savo reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo nukreipti į pagrindinę nuomininkę BUAB „Ekotipas“ negali patvirtinti ar paneigti fakto BUAB „Sortolita“ tyčinio bankroto fakto. Šios teismo nurodytos aplinkybės visiškai nesusijusios su pareiškimu dėl BUAB „Sortolita“ pripažinimo tyčiniu, todėl teismas nepagrįstai ir neteisėtai šių aplinkybių pagrindu atmetė nemokumo administratorės pareiškimą.

6.9. Teismas neatsižvelgė į esminę aplinkybę, kad išnuomotame žemės sklype kartu su BUAB „Sortolita“ atliekų tvarkymo veiklą vykdžiusios ir taip pat bankrutavusios UAB „Ekotipas“ bankrotą Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. kovo 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-592-585/2022 pripažino tyčiniu. Apeliacinės instancijos teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad buvęs įtraukdamas į buhalterinę apskaitą ginčo atliekas, kaip turtą, turintį vertę, A. J. (buvęs UAB „Ekotipas“ vadovas) ne tik tvarkė atsakovės buhalterinę apskaitą apgaulingai, klaidindamas kreditorius dėl savo vadovaujamos įmonės turtinės padėties, bet taip pat (ir tai svarbiausia) blogino jau nemokios atsakovės turtinę padėtį, nes nevykdė savo pareigos kaupti lėšas atliekų utilizavimui ir jas utilizuoti, tokiu būdu palaipsniui mažindamas atsakovės turto masę, skirtą atsiskaitymams su kreditoriais, suma, reikalinga šių atliekų utilizacijai ir tokia suma sumažindamas įmonės galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Pastebėtina, jog remiantis UAB „Ekobazė“ išvada, atsakovės valdomų atliekų utilizacijos kaina sudaro 85 Eur už 1 toną atliekų. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės leidžia spręsti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintas tyčinio bankroto pripažinimo pagrindas (nutarties 21 punktas).

6.10. BUAB „Sortolita“ bankrutavo pagal tą pačią atliekų „tvarkymo“ schemą, kaip ir su ja susijusi UAB „Ekotipas“, tik bankrutavusi tame pačiame išnuomotame žemės sklype ir patalpose paliko ne 68,47 tonas, kaip UAB „Ekotipas“, o keliolika kartų daugiau – 995 tonas atliekų, tokiu būdu savo kreditoriams padarydama ženkliai didesnius nuostolius. Todėl skundžiamoje nutartyje nurodyti teismo argumentai, kad BUAB „Sortolita“ veiklą nulėmė verslo nesėkmė, prieštarauja ne tik Lietuvos apeliacinio teismo nustatytoms aplinkybėms bei išvadoms, bet ir logikai.

6.11. Apeliantai mano, kad priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo turėtų būti aiškinamas per lankstaus priežastinio ryšio sampratą, pagal kurią, konstatuojant priežastinį ryšį, užtenka nustatyti, jog sąmoningai blogas įmonės valdymas buvo pakankama įmonės bankroto priežastis, nors ir nevienintelė. Todėl, net ir nustačius kitas BUAB „Sortolita“ bankroto priežastis, tokių priežasčių konstatavimas nepaneigtų priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo UAB „Sortolita“ valdymo ir jos nemokumo.

6.12. Pagal UAB „Ekobazė“ paskaičiavimus atliekų sutvarkymo išlaidos sudaro 97 000 Eur, o atsižvelgiant į nuolat kylančias paslaugų kainas, ši suma bus dar didesnė. Tačiau nemokumo administratorė neturi tiek lėšų atliekų sutvarkymui, valstybė ir savivaldybė atliekų sutvarkymui taip pat neskiria lėšų. Atliekos teršia ne tik sklypą bet ir aplinką, todėl žemės sklypo savininkai A. K. ir A. K. pagal galimybes atliekas tvarko savo lėšomis. Susiklostė paradoksali situacija, kad žemės sklypo ir aplinkos teršėjai yra „atleisti“ nuo atliekų sutvarkymo, o visa atliekų sutvarkymo našta nesąžiningai yra perkelta žemės sklypo savininkams, tačiau nuolat brangstant atliekų sutvarkymo paslaugoms, ši našta žemės sklypo savininkams tampa finansiškai nepakeliama. Teismas nusižengė „teršėjas moka“ principui.

7. Pareiškėjos BUAB „Sortolita“ nemokumo administratorė UAB „Lausona“ pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 26 d. nutartį panaikinti ir BUAB „Sortolita“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Skundžiamojoje nutartyje pirmos instancijos teismas nurodė, kad byloje buvo nustatyta, jog BUAB „Sortolita“ turėjo TIPK leidimą atliekų rūšiavimo ir perdirbimo veiklai, todėl pripažino, kad bankrutavusi įmonė taip pat turėjo būti parengusi ir įstatymo reikalavimus atitinkantį atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planą. Toks teismo argumentas yra aiškiai klaidingas: sutiktina tik su tuo, kad įprastai įmonė, kuri turėjo TIPK leidimą atliekų rūšiavimo ir perdirbimo veiklai, privalėjo pagal teisės aktus būti parengusi ir įstatymo reikalavimus atitinkantį atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planą. Tačiau šiuo konkrečiu atveju BUAB „Sortolita“ nebuvo parengusi jokio atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plano, tokio plano nėra, o minėtoji teismo išvada yra niekuo nepagrįsta ir neįrodyta prielaida.

7.2. Skundžiamojoje nutartyje teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog BUAB „Sortolita“ veikloje rūšiuojamos ir šalinamos bei paliktos Žemės sklype atliekos pagal savo pobūdį būtų įtrauktos į sąrašą, dėl kurio įmonė būtų turėjusi pareigą sudaryti laidavimo draudimo sutartį ar turėti banko garantiją. Pažymėtina, kad toks teismo argumentas yra akivaizdžiai klaidingas ir prieštaraujantis Atliekų šalinimo įstatymo 11 straipsnio 3 daliai, kadangi sudaryti laidavimo draudimo sutartį ar turėti banko garantiją privalo visos įmonės, kurios šalina tiek pavojingas, tiek nepavojingas atliekas. Tai skirta tam, kad garantijos suma galėtų padengti išlaidas įmonės bankroto atveju, kai nėra piniginių lėšų apmokėti už paliktų iki bankroto atliekų sutvarkymą ir utilizavimą.

7.3. Skundžiamojoje nutartyje teismas konstatavo, kad nemokumo administratorė nepateikė duomenų, leidžiančių konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalie 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį, jog UAB „Sortolita“ vadovas nevykdė įstatymuose jam nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu. Nurodė, kad nustatytos aplinkybės patvirtina, kad labiau tikėtina yra tai, kad BUAB „Sortolita“ veiklą nulėmė verslo nesėkmė, o ne sąmoningi tyčiniai bankrutavusios įmonės vadovo veiksmai. Galiausiai teismas pasiūlė savo reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo nukreipti į pagrindinę nuomininkę BUAB „Ekotipas“ ir nusprendė, jog pareiškimas dėl tyčinio bankroto ilgina bankroto procesą neapibrėžtam laikui ir nėra nukreiptas į realų siekį gauti lėšų atliekų sutvarkymui.

Žemesnės instancijos teismas

7.4. Pažymėtina, kad aukščiau nurodyti pirmosios instancijos teismo argumentai yra visiškai nepagrįsti. Susidaro įspūdis, kad teismas bet kokiomis įmanomomis priemonėmis siekė padėti kaltiems ir atsakingiems dėl atliekų palikimo, aplinkos užteršimo asmenims išvengti baudžiamosios atsakomybės už įmonės privedimą prie bankroto tyčia (kaip yra žinoma, pripažinus įmonės bankrotą tyčiniu, įsiteisėjus teismo nutarčiai, teismas ją išsiunčia prokurorui, kuris pradeda ikiteisminį tyrimą. Jo metu nukentėjusieji asmenys turi teisę pateikti įtariamiesiems ir / ar kaltinamiesiems civilinius ieškinius ir proceso metu prisiteisti padarytą žalą). Teismui pripažinus įmonės bankroto tyčiniu atsiranda realios galimybės gauti (išsiieškoti) piniginių lėšų, reikalingų atliekų sutvarkymui. Pilnai nesutvarkius atliekų nėra galimybės užbaigti ir bankroto procedūros. Tačiau dėl nesuvokiamų priežasčių teismas elgiasi priešingai – nurodo, kad nemokumo administratorė, siekdama gauti piniginių lėšų su tikslu užbaigti sudėtingą ir beveik beviltišką bankroto procedūrą, ilgina bankroto procesą. Taip pat nepagrįsti yra teismo argumentai, nukreipiantys nuostolių atlyginimo galimybę į BUAB „Ekotipas“, kurios bankroto procedūra yra užbaigta dar iki skundžiamosios nutarties priėmimo – 2022 m. birželio 14 d. priimtas Vilniaus apygardos teismo sprendimas dėl įmonės pabaigos, kuris įsiteisėjo 2022 m. liepos 19 d. Tai reiškia, kad joks nuostolių nukreipimas į šią įmonę yra neįmanomas.

7.5. Susiklostė situacija, kad žemės sklypo ir aplinkos teršėjai yra „atleisti“ nuo atliekų sutvarkymo, o visa atliekų sutvarkymo našta nesąžiningai yra perkelta nemokumo administratorei, žemės sklypo savininkams. Iš pateiktų rašytinių įrodymų akivaizdu, kad BUAB „Sortolita“ bankrotas kilo ne dėl verslo nesėkmės (kaip nurodė pirmosios instancijos teismas), bet dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo, priimant nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus sprendimus. Akivaizdu, kad atsakingi asmenys M. R. ir A. J. iš anksto buvo suplanavę savo veiksmų per įmones veikimo planą ir sąmoningai ruošė įmones (tame tarpe ir BUAB „Sortolita“ bankrotui): tiek A. J., tiek M. R. nuo pat pradžių nė neketino išvežti atliekų. Jie veikė pagal tokią schemą: pasitelkdami savo vadovaujamas įmones, iš užsienio atsiveždavo įvairių atliekų į Žemės sklypą ir jame tas atliekas išrūšiuodavo – tinkamas pardavimui parduodavo ir už tai gaudavo pelną, o netinkamas – paprasčiausiai kaupdavo teritorijoje. Tai, kad A. J. ir M. R. iš anksto buvo suplanavę tokią „verslo“ schemą, rodo pareiškimo pradžioje aptartos aplinkybės, kad A. K. buvo įtikinėjamas sudaryti subnuomos sutartį, nors ją A. J. su M. R. buvo sudarę dar beveik dviem savaitėmis anksčiau negu buvo gautas turto savininkų sutikimas leisti subnuomoti turtą, t. y. turto savininkams apie tai net nieko nežinant, neturint jų sutikimo. Turto savininkai buvo tikinami, kad už visus BUAB „Sortolitos“ įsipareigojimus atsakys UAB „Ekotipas“, kad BUAB „Sortolita“ turi ar greitu metu turės TIPK leidimą veiklai vykdyti, kalbėjo optimistiškai apie ateities planus ir verslo plėtrą, kartu nurodydami, jog jeigu leidimas subnuomoti nebus duotas, tai teks nutraukti ir nuomos sutartį.

7.6. Kaip paaiškėjo vėliau, paliktos atliekos yra visiškai netinkamos perdirbimui, o tik utilizavimui, nė vienas asmuo nepriima neatlygintinai utilizuoti atliekų, už utilizavimą reikia mokėti didžiulius pinigus. Kadangi jokio kito turto BUAB „Sortolita“ neturėjo, darytina išvada, kad buvęs įmonės vadovas M. R. paliko įmonę su skolomis kreditoriams, be jokio turto, o dėl paliktų atliekų ir lėšų joms sutvarkyti nebuvimo nėra galimybės užbaigti bankroto bylos. M. R. ir A. J. vykdė veiklą tokiu būdu, kai tinkamas atliekas pardavinės ir gaus pelną, o netinkamas pardavimui atliekas kaupė svetimoje teritorijoje, didindami įsipareigojimus, sąmoningai siekdami įmonių bankroto, tikėdamiesi tokiu būdu „nurašyti“ skolas valstybės biudžetui ir išvengti asmeninės atsakomybės, taip padarydami kreditoriams didelės turtinės žalos dėl prievolės neįvykdymo.

7.7. Nagrinėjamu atveju, gaudami pinigus už priduotas tinkamas pardavimui atliekas A. J. ir M. R. turėjo realią galimybę vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus – laiku išvežti utilizavimui susikaupusias atliekas, tačiau tuos pinigus toliau naudojo savo reikmėms ar naujų įsipareigojimų prisiėmimui, ignoruodami esamus įsipareigojimus. Įmonių vadovai žinojo ir numatė, kad negalės įvykdyti įsipareigojimų dėl įmonių finansinės padėties. Tiek M. R., tiek A. J. akivaizdžiai suvokė, kad laiku nesutvarkydami atliekų, jų neutilizuodami, o jas kaupdami, iš esmės didina sutvarkymo įsipareigojimo kainą, numatė, jog dėl tokių veiksmų sudaro situaciją, kuomet civilinio proceso tvarka į juos nebus galimybės nukreipti turtinio reikalavimo ir išieškoti šios sumos atliekoms utilizuoti, dėl ko padarys didelės turtinės žalos ir to norėjo. Sudarydami tokią situaciją, sąmoningai tapdami nemokiais, jie veikė tiesiogine tyčia. Šiuo atveju nekelia abejonių tai, kad didžioji dalis kreditorių turimų reikalavimų nebus patenkinta, nes turto, kuriuo galėtų užtikrinti didžiąją dalį šios žalos atlyginimo, BUAB „Sortolita“ neturi – bankroto procedūra negali būti užbaigta, nes BUAB „Sortolita“ atliekos nėra nustatyta tvarka utilizuotos, o nesant turto, to padaryti neįmanoma.

7.8. M. R. būdamas BUAB „Sortolita“ vadovu nepasirūpino ir nesudarė su banku laidavimo sutarties ar banko garantijos, dėl ko dabar nėra galimybės padengti atliekų sutvarkymo išlaidų.

7.9. Pagal nacionalinius teisės aktus ir tarptautinius įsipareigojimus už atliekų sutvarkymą yra atsakingi žemės sklypo teršėjai, todėl visomis įmanomomis teisinėmis priemonėmis turi būti sprendžiamas jų atsakomybės klausimas.

Atsiliepimas

8. Pareiškėjos BUAB „Sortolita“ nemokumo administratorė UAB „Lausona“ pateikė atsiliepimą į kreditorių A. K. ir A. K. atskirąjį skundą, kuriame prašo atskirąjį skundą tenkinti, Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 26 d. nutartį panaikinti ir BUAB „Sortolita“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

9. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

10. Nagrinėjamojoje byloje sprendžiami pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta BUAB „Sortolita“ bankrotą pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo klausimai.

Dėl kreditorių A. K. ir A. K. skundo argumentų

11. Apeliantai nurodė, kad kreditoriams A. K. ir A. K. priklausančiame žemės sklype sukauptos ir paliktos abiejų bankrutavusių įmonių atliekos yra visiškai netinkamos perdirbimui, o tik utilizavimui. Iš utilizavimui sukaupto kiekio atliekų, akivaizdu, kad Žemės sklype buvo rūšiuojama dideli kiekiai atliekų, perdirbimui tinkamos atliekos parduodamos ir gaunamas pelnas, tačiau nebuvo siekiama sutvarkyti tik utilizavimui tinkamas atliekas ir nebuvo skiriama tam lėšų. Todėl akivaizdu, kad utilizavimui tinkamos atliekos buvo kaupiamos tyčia, siekiant išvengti šių atliekų utilizavimo kaštų, kurie kaupiantis atliekoms nuolat didėjo. Kaupiant atliekas ir didinant jų sutvarkymo kaštus, atitinkamai buvo bloginama bendrovių finansinė padėtis.

12. Nagrinėjamu aspektu apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, kad priimtas sprendimas perdirbti tinkamas atliekas jas parduodant ir neskirti lėšų netinkamų perdirbti atliekų utilizavimui, nebuvo naudingas BUAB ,,Sortolita“, kadangi kaupiantis atliekoms didėjo ir jų galimo utilizavimo kaštai. Tačiau kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsargos buvo kaupiamos tyčia, siekiant padidinti atliekų utilizavimo kaštus ir įsisavinti iš perdirbtų atliekų gautas lėšas, taip pabloginant bendrovės finansinę padėtį.

13. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinės, baudžiamosios atsakomybės taikymą ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348-219/2019).

14. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017). Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su įmonės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).

15. Šia suformuota kasacinio teismo praktika vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Teismas teisingai nurodė, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina buvusio vadovo sąmoningo siekio kaupti utilizuoti skirtas atliekas ir jas niekada neutilizuoti. Be abejonės, BUAB „Sortolita“ vadovas M. R., priiminėdamas sprendimus dėl įmonės ūkinės veiklos ir atliekų netvarkymo, suvokė arba privalėjo suvokti, jog bendrovė kaupdama atliekas ir neskirdama lėšų jų utilizavimui, iš esmės didina jų sutvarkymo įsipareigojimo kainą, tačiau tai nereiškia, kad bendrovės vadovas siekė, jog dėl tokių veiksmų įmonė taptų nemokia. Vien pats faktas, kad bendrovė nemokėjo įsiskolinimo Valstybinio socialinio draudimo fondui, taip pat nepatvirtinta jo sąmoningo siekio privesti įmonę prie bankroto tyčia. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų ir nebuvo įrodinėjama, kad bendrovė atsiskaitinėjo su kitais kreditoriais ir taip galimai pažeidė atsiskaitymo su kreditoriais tvarką. Galiausiai neišgalėjimas mokėti skolų ir nenorėjimas jų mokėti yra visiškai skirtingos sąvokos.

Žemesnės instancijos teismas

16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad tiek civilinėje byloje Nr. 2-1338-803/2017, tiek ikiteisminiame tyrime Nr. 02-2-00140-17 BUAB „Sortolita“ buvęs vadovas M. R. paaiškino, kad pirmiausia rūšiuodavo LDPE plastiką, kuriam turėjo pastovų pirkėją, 2015 m. pradžioje pradėjo kristi naftos kainos, daugumai įmonių tapo nenaudinga transportuoti atliekas, todėl laukė didesnių naftos produktų kainų. Su kreditoriais neatsiskaitė, nes atliekų perrūšiavimas (darbuotojų darbas) kainavo daugiau, nei būtų gauta suma pardavus išrūšiuotas atliekas, kainuodavo ir transportavimo kaštai, todėl vežti į Klaipėdą atliekas deginimui taip pat finansiškai buvo nuostolinga. Taigi, teismas priėjo prie išvados, kad BUAB „Sortolita“ bankrotą lėmė verslo nesėkmė.

17. Apeliantai nurodė, kad tokią išvadą teismas padarė nepagrįstai ir neteisėtai, remdamasis kitoje civilinėje byloje ir ikiteisminiame tyrime duotais BUAB „Sortolita“ buvusio vadovo M. R. paaiškinimais. Teismui nagrinėjant nemokumo administratorės prašymą dėl tyčinio bankroto suinteresuotu asmeniu buvo įtrauktas ir M. R., tačiau jis šioje byloje nepateikė jokių paaiškinimų nei pats, nei per savo atstovą.

18. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad joks teisės aktas nedraudžia pirmosios instancijos teismui, nagrinėjant šią civilinę bylą, remtis kitoje civilinėje byloje arba ikiteisminiame tyrime pateiktais M. R. paaiškinimais. Sutiktina, kad M. R. įtraukus į bylą, jis įgijo pareigą teikti atsiliepimą į nemokumo administratorės prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. balandžio 28 d. pranešime M. R. ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenis išaiškino atsiliepimo nepateikimo pasekmes, nustatytas CPK 142 straipsnio 3 ir 4 dalyse, kuriose numatyta teismui teisė atsisakyti priimti vėliau pateikiamus įrodymus ir priimti sprendimą už akių esant ieškovo prašymui. Tačiau vien procesinio pasyvumo aplinkybė neteikia pagrindo spręsti, kad BUAB „Sortolita“ bankrotą lėmė ne verslo nesėkmė, o buvusio vadovo M. R. tyčiniai veiksmai, siekiant privesti įmonę prie bankroto.

19. Apeliaciniame skunde taip pat yra nurodoma, kad teismas, pažeisdamas įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias proceso normas, nepagrįstai sprendė, kad BUAB „Sortolita“ turėjo TIPK leidimą, todėl atliekų tvarkymo veiklą vykdė teisėtai. Tokią išvadą teismas padarė, remdamasis tuo, kad 2018 m. kovo 24 d. prokuroro nutarime yra nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog BUAB „Sortolita“ turėjo 2013 m. balandžio 10 d. išduotą ir 2014 m. balandžio 14 d. koreguotą TIPK. 2018 m. kovo 24 d. prokuroro nutarimo 18 psl. yra nurodoma, kad iš koreguoto leidimo nustatyta, jog leidimas buvo išduotas BUAB „Sortolita“. Visgi, nėra nurodyta kada leidimas buvo išduotas ir kuriam laikotarpiui, dėl kokių priežasčių ir kada buvo koreguotas. Iš prokuroro nutarimo nėra aišku, ar leidimas buvo pateiktas prokurorui. Pažymėtina, kad TIPK leidimas išduodamas nebūtinai atliekų tvarkymui, bet ir kitai veiklai, todėl iš prokuroro nutarimo negalima padaryti išvados, kad BUAB „Sortolita“ turėjo TIPK leidimą atliekų tvarkymo veiklai.

20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantų skundas šioje dalyje yra nenuoseklus. Patys apeliantai pažymėjo, kad 2018 m. kovo 24 d. prokuroro nutarime yra nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog BUAB „Sortolita“ turėjo Aplinkos apsaugos ministerijos Vilniaus regiono Aplinkos apsaugos departamento 2013 m. balandžio 10 d. išduotą ir 2014 m. balandžio 14 d. koreguotą TIPK Nr. VR-4.7-V-02-V-135. Tame pačiame nutarime yra nurodyta, kad BUAB „Sortolita“ turėjo TIPK leidimą, todėl atliekų tvarkymo veiklą vykdė teisėtai. Kokiu pagrindu pirmosios instancijos teismas turėjo daryti priešingas išvadas apeliantai taip ir nenurodė. Kokiu teisės aktu remiantis prokuroras savo nutarime turėjo analizuoti aplinkybes dėl TIPK išdavimo ir jo koregavimo nėra aišku.

21. Pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį leidimai išduodami tik toms atliekas naudojančioms ir šalinančioms įmonėms, kurios turi atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planus, parengtus pagal šio Įstatymo 11 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė turi turėti Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka parengtą atliekų naudojimo ir šalinimo veiklos nutraukimo planą, kuriame, be kita ko, turi būti numatyta atliekų naudojimo ar šalinimo įrenginių uždarymo bei sutvarkymo priemonės ir išlaidos (2 p.). Šio Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą taip, kad jos nutraukimo metu ir po veiklos nutraukimo neatsirastų neigiamas poveikis žmonių sveikatai ir aplinkai.

22. Atsižvelgiant į galiojantį teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų, galinčių patvirtinti, kad BUAB „Sortolita“ TIPK leidimas būtų išduotas, įmonės vadovui neatlikus Atliekų tvarkymo įstatyme jam nustatytų pareigų.

23. Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; kt.). Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Vadovavimasis tikimybių pusiausvyros principu teismui priimant procesinį sprendimą negali būti prilygintas teismo procesinio sprendimo pagrindimui prielaidomis, nes tai draudžia proceso įstatymai (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020).

24. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas yra pagrįstas ne prielaidomis, o šalių į bylą pateiktais įrodymais ir paaiškinimais, kurie yra pakankami šiam sprendimui priimti.

25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantai iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantų nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

26. Apeliantų teigimu, atmesdamas pareiškimą, teismas nepagristai nurodė, kad nemokumo administratorius nepateikė duomenų, jog būtų kreipęsis į agentūrą dėl TIPK leidimo išdavimo BUAB „Sortolita“ ir jo koregavimo aplinkybių. Pažymėjo, kad pareiškime dėl tyčinio bankroto nemokumo administratorė nurodė, jog buvęs BUAB „Sortolita“ vadovas su įmonės dokumentais administratorei neperdavė TIPK leidimo, tokio leidimo administratorius neturi ir negali pateikti teismui. Jeigu teismas manė, kad TIPK leidimą teismui privalo pateikti administratorė, su kuo negalima sutikti, teismas turėjo pareigą pasiūlyti nemokumo administratorei pateikti šį įrodymą ir nustatyti terminą jam pateikti. Teismas šios pareigos nevykdė, todėl nepagrįstai sprendė, kad administratorius nepateikė byloje svarbaus įrodymo.

27. Nagrinėjamu aspektu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantai siekia įrodinėjimo pareigą (arba įrodymų nepateikimo neigiamas pasekmes) nepagrįstai perkelti pirmosios instancijos teismui.

28. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Taigi, nemokumo administratorė, siekdama, kad jos pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu būtų patenkintas turėjo pareigą pateikti visus įrodymus, pagrindžiančius jos pareiškime nurodomas aplinkybes. Jei nemokumo administratorei kilo įtarimų dėl prokuroro nutarime nurodytų aplinkybių dėl TIPK leidimo išdavimo ir jo koregavimo (kadangi pats TIPK leidimas nemokumo administratorei perduotas nebuvo), ji pati galėjo kreiptis į Agentūrą dėl leidimo išdavimo BUAB „Sortolita“ aplinkybių arba prašyti teismo išduoti leidimą reikalingiems įrodymams gauti. Tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tokių įrodymų į bylą pateikta nebuvo. Atitinkamai teismas neturėjo pagrindo abejoti prokuroro nutarime konstatuotomis aplinkybėmis dėl to, kad BUAB „Sortolita“ TIPK leidimą turėjo, vadinasi ir veiklą ji vykdė teisėtai.

29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylose egzistuoja viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2010; 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-684/2017 21 punktas; 2020 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-97-219/2020 14 punktas), reikalaujantis teismui spręsti visus klausimus atsižvelgiant į bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesus. Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Bankroto procese siekiama apsaugoti tiek finansinių įsipareigojimų nevykdančios įmonės kreditorių, darbuotojų, tiek pačios bankrutuojančios įmonės interesus, todėl teismas, spręsdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, turi būti aktyvus, nes tinkamu bankroto procesą nustatančių teisės normų aiškinimu ir taikymu iš esmės grindžiamas būtinumas apginti viešąjį interesą. Viešasis interesas, o tuo pačiu ir teismo pareiga būti aktyviu, neišnyksta ir įmonei iškėlus bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2006). Visgi, kasacinio teismo praktikoje taip pat pabrėžta, kad teismo aktyvumas neturi pažeisti esminių civilinio proceso principų: aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1407-241/2020).

30. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos siūlyti nemokumo administratorei teikti į bylą įrodymus, pagrindžiančius jos pareiškime nurodomas aplinkybes, kadangi tokiu būdu būtų pažeistas civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas. Minėta, kad pareiga teikti įrodymus pagrindžiančius jos pareiškime nurodomas aplinkybes, tenka nemokumo administratorei.

31. Apeliantų teigimu, teismas neatsižvelgė į esminę aplinkybę, kad išnuomotame Žemės sklype kartu su BUAB „Sortolita“ atliekų tvarkymo veiklą vykdžiusios ir taip pat bankrutavusios UAB „Ekotipas“ bankrotą Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. kovo 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-592-585/2022 pripažino tyčiniu. Apeliacinės instancijos teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad įtraukdamas į buhalterinę apskaitą ginčo atliekas, kaip turtą, turintį vertę, A. J. (buvęs UAB „Ekotipas“ vadovas) ne tik tvarkė atsakovės buhalterinę apskaitą apgaulingai, klaidindamas kreditorius dėl savo vadovaujamos įmonės turtinės padėties, bet taip pat (ir tai svarbiausia) blogino jau nemokios atsakovės turtinę padėtį, nes nevykdė savo pareigos kaupti lėšas atliekų utilizavimui ir jas utilizuoti, tokiu būdu palaipsniui mažindamas atsakovės turto masę, skirtą atsiskaitymams su kreditoriais, suma, reikalinga šių atliekų utilizacijai ir tokia suma sumažindamas įmonės galimybes atsiskaityti su kreditoriais.

32. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad BUAB „Sortolita“ ir UAB „Ekotipas“ buvo susijusios įmonės, registruotos tuo pačiu adresu ir vykdė iš esmės tapačią veiklą ginčo Žemės sklype. Tačiau šioje byloje nėra nagrinėjamas klausimas dėl atsakomybės A. J. taikymo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame procesiniame sprendime nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nemokumo administratorės ir Žemės sklypo savininkų pateikti duomenys bei Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2018 m. kovo 24 d. nutarime, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00140-17, ištirtos aplinkybės patvirtina, kad 2015 m. Agentūra kelis kartus tikrino Žemės sklype BUAB „Sortolita“ ir UAB „Ekotipas“ vykdomą veiklą, tačiau tik UAB „Ekotipas“ vadovui A. J. buvo surašyti privalomieji nurodymai nedelsiant nutraukti atliekų priėmimo ir tvarkymo veiklą ir visas Žemės sklype esančias atliekas priduoti atliekų tvarkytojams, turintiems teisę tvarkyti tokio pobūdžio atliekas, taip pat A. J. 2015 m. lapkričio 3 d. pagal ATPK 51 (14) straipsnio 1 dalį buvo skirta 298 Eur bauda už plastikinės pakuotės atliekų krovimo (tvarkymo) darbų vykdymą, neturint TIPK leidimo bei nevykdant Agentūros 2015 m. liepos 8 d. privalomojo nurodymo. Taigi, nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino A. J. veiksmų, nepaisant to, kad tiesiogiai skundžiamoje nutartyje nepaminėjo to, jog UAB „Ekotipas“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu.

33. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad vien pats faktas, jog UAB „Ekotipas“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, neteikia pagrindo vienareikšmiškai išvadai, kad egzistuoja BUAB „Sortolita“ tyčinio bankroto požymiai. Nemokumo administratorė nei pareiškime dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, nei atskirajame skunde (to nepadarė ir apeliantai) nenurodė, kokius konkrečiai neteisėtus veiksmus atliko buvęs įmonės vadovas M. R. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Jau nurodyta, kad vien žinojimas apie tai, jog M. R. didina neutilizuojamų atliekų utilizavimo kaštus, neteikia pagrindo išvadai apie įmonės vadovo sąmoningą veikimą privedant BUAB „Sortolita“ prie bankroto bei sąmoningo siekio pažeisti kreditorių teises ir teisėtus interesus, t. y. nenustatyta, kad buvęs vadovas sąmoningai blogai valdė įmonę.

Dėl nemokumo administratorės UAB „Lausona“ atskirojo skundo

34. Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad savo skunde apeliantė nurodė argumentus, kurie yra iš esmės analogiški kreditorių skundo argumentams, todėl pakartotinai šių argumentų teismas neanalizuoja ir nevertina.

35. Nemokumo administratorė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, nurodė, kad teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad BUAB „Sortolita“ veikloje rūšiuojamos ir šalinamos bei paliktos Žemės sklype atliekos pagal savo pobūdį būtų įtrauktos į sąrašą, dėl kurio įmonė būtų turėjusi pareigą sudaryti laidavimo draudimo sutartį ar turėti banko garantiją. Pažymėjo, kad toks teismo argumentas yra akivaizdžiai klaidingas ir prieštaraujantis Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 daliai, kadangi sudaryti laidavimo draudimo sutartį ar turėti banko garantiją privalo visos įmonės, kurios šalina tiek pavojingas, tiek nepavojingas atliekas. Tai skirta tam, kad garantijos suma galėtų padengti išlaidas įmonės bankroto atveju, kai nėra piniginių lėšų apmokėti už paliktų iki bankroto atliekų sutvarkymą ir utilizavimą.

36. Pagal BUAB ,,Sortolita“ veiklos vykdymo metu galiojusį Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 dalį pavojingas atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė bei įmonė, naudojanti ar šalinanti nepavojingas atliekas, kurių sąrašą nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, turi būti sudariusi laidavimo draudimo sutartį ar turėti banko garantiją, užtikrinančią atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą ir neturi sukaupusi tam reikalingų lėšų. Dokumentai, patvirtinantys laidavimo draudimo sutarties sudarymą ar banko garantijos suteikimą, pateikiami kartu su atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planu Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka.

37. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad BUAB „Sortolita“ veikloje rūšiuojamos ir šalinamos bei paliktos Žemės sklype atliekos pagal savo pobūdį būtų įtrauktos į sąrašą, dėl kurio įmonė būtų turėjusi pareigą sudaryti laidavimo draudimo sutartį ar turėti banko garantiją.

38. Sutiktina su apeliantės skundo argumentais, kad aukščiau nurodytas pirmosios instancijos teismo argumentas nėra pagrįstas. Atliekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nėra numatyta jokių išimčių dėl to, kad nepavojingas atliekas šalinanti ir naudojanti įmonė turi būti sudariusi laidavimo draudimo sutartį ar turėti banko garantiją. Įvertinus tai, kad vykdant atliekų tvarkymo veiklą yra būtina sudaryti laidavimo draudimo sutartį ar turėti banko garantiją, o BUAB „Sortolita“ šių įstatymo reikalavimų neįvykdė, galimai buvo padarytas įstatymo pažeidimas. Visgi, nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė šią faktinę aplinkybę, nėra pagrindo teigti, jog skundžiama teismo nutartis yra iš esmės nepagrįsta ir turi būti panaikinta. Nagrinėjamoje byloje nėra įmanoma nustatyt priežasčių, dėl kurių BUAB „Sortolita“ nesudarė draudimo sutarties ar neturėjo banko garantijos, turint omenyje ir faktą, kad atliekų rūšiavimo ir perdirbimo veiklą bendrovė vykdė šiek tiek ilgiau nei vienerius metus. To, kad BUAB „Sortolita“ nesudarė draudimo sutarties ar neturėjo banko garantijos, priežastys gali būti įvairios, įskaitant buvusio vadovo aplaidumą arba asmenines sąvybes ir kt. Neturint visiškai jokių įrodymų apie kokius nors neteisėtus buvusio įmonės vadovo veiksmus, nėra pagrindo konstatuoti, kad jis tokius veiksmus atliko. Priešingas konstatavimas būtų nesuderinamas su teisingumo principu (CK 1.5 straipsnis).

39. Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo pasiūlė savo reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo nukreipti į pagrindinę nuomininkę BUAB „Ekotipas“ ir nusprendė, jog pareiškimas dėl tyčinio bankroto ilgina bankroto procesą neapibrėžtam laikui ir nėra nukreiptas į realų siekį gauti lėšų atliekų sutvarkymui.

40. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokia pozicija, kadangi tokią išvadą teismas padarė išanalizavęs 2013 m. rugsėjo 10 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, kuria Žemės sklypas su Pastatais UAB „Ekotipas“ buvo išnuomotas iki 2018 m. gegužės 31 d. Žemės sklypo savininkai 2014 m. kovo 1 d. suteikė UAB „Ekotipas“ teisę subnuomoti išsinuomotas negyvenamąsias patalpas su Žemės sklypu subnuomininkei UAB „Sortolita“ su sąlyga, kad nuomininkas pilnai atsako už visus subnuomininkės UAB „Sortolita“ neįvykdytus sutartinius įsipareigojimus, sutinka juos perimti ir įvykdyti. Taigi teismas pagrįstai sprendė, kad būtent UAB „Ekotipas“ raštu įsipareigojo atsakyti už BUAB „Sortolita“ netinkamai įvykdytas prievoles, tame tarpe ir Žemės sklypo ir Pastatų valymą, ekologijos ir higienos normų laikymąsi (2014 m. vasario 17 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 3 straipsnio 1.6 punktas). Šių aplinkybių nemokumo administratorė nepaneigė. Nagrinėjamoje byloje pateikti duomenys patvirtina, kad nemokumo administratoriai šio bankroto proceso metu veiksmus atliko pažeisdami JANĮ. Tikėtina, savalaikiai kreipusis dėl žalos priteisimo iš UAB „Ekotipas“, jos vadovo, arba tinkamai įrodinėjant M. R. neteisėtus veiksmus, būtų pasiektas bent koks rezultatas ir priteista bent dalis galimai padarytos žalos atlyginimui.

41. AVNT direktoriaus 2022 gegužės 2 d. įsakymo Nr. V4-60 „Dėl nurodymo nemokumo administratoriams UAB ,,Lausona“ skyrimo“ bei 2022 m. balandžio 28 d. Išvados Nr. D4-1030 „Dėl neplaninio nemokumo administratoriaus UAB ,,Lausona“ veiklos patikrinimo“ išvadoje yra aiškiai nurodoma, kad bendrovės bankroto byloje nebuvo dėtos maksimalios pastangos tinkamai ištirti įmonės veiklą ir nustatyti visus asmenis, kurie gali būti atsakingi už susidariusias atliekas. Tą konstatavo ir Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. balandžio 30 d. nutartyje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad civilinėje byloje Nr.e2-1338-803/2017, kurioje atmestas bendrovės ieškinys dėl 63 767 Eur žalos už atliekų sutvarkymą priteisimo iš buvusio vadovo ir akcininko M. R. dėl to, kad buvusi administratorė visiškai neįrodinėjo kokius neteisėtus veiksmus atliko akcininkas (vadovas), nenurodė aplinkybių kodėl susidarė tokia situacija, kad bendrovė neturi lėšų atliekoms sutvarkyti, o ieškinį grindė tik M. R. kaip įmonės vadovo (akcininko) statusu. AVNT nurodė ir tai, kad dabartinė nemokumo administratorė ne kartą savo raštuose ir paaiškinimuose mini, kad atliekos įmonėje susidarė dėl buvusių vadovų kaltės ir netinkamų veiksmų, taip pat neginčija žinomos aplinkybės, kad teismas buvusios įmonės nemokumo administratorės ieškinį dėl žalos atlyginimo įmonei atmetė dėl netinkamo įrodinėjimo, tačiau naujai ieškinio dėl žalos įmonei atlyginimo asmenims, kurie galbūt yra atsakingi už susidariusias atliekas, teismui nepateikė iki šiol.

42. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad UAB „Lausona“ pareiškimas dėl tyčinio bankroto ilgina bankroto procesą neapibrėžtam laikui ir nėra nukreiptas į realų siekį gauti lėšų atliekų sutvarkymui. Vertintina, kad UAB „Lausona“ pareiškimas dėl tyčinio bankroto pateiktas nesavalaikiai ir jo tenkinimo atveju galimai nebus pasiekti bankroto proceso ir tyčinio bankroto tikslai.

43. Abiejuose atskiruosiuose skunduose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis prieštarauja principui „teršėjas moka“. Pagal nacionalinius teisės aktus ir tarptautinius įsipareigojimus už atliekų sutvarkymą yra atsakingi žemės sklypo teršėjai, todėl visomis įmanomomis teisinėmis priemonėmis turi būti sprendžiamas jų atsakomybės klausimas.

44. Atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas, įskaitant išlaidas, patirtas reikiamai atliekų tvarkymo infrastruktūrai įrengti ir jai eksploatuoti, turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ir (ar) importuotojas (Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalis).

45. Atliekų tvarkymo įstatymu inter alia (liet. be visa kita, be kita ko, be to) įgyvendinama 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinanti kai kurias direktyvas su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2018/851 (toliau – ir Direktyva 2008/98/EB). Kaip nurodyta Direktyvos 2008/98/EB konstatuojamosios dalies 26 punkte, principas „teršėjas moka“ yra pagrindinis Europos ir tarptautiniu lygiu taikomas principas. Šis principas įtvirtintas Europos Bendrijos steigimo sutarties 174 straipsnio 2 dalyje.

46. Nurodytas principas, remiantis Europos Bendrijos steigimo sutarties 174 straipsnio 2 dalimi, yra vienas pagrindinių Bendrijos aplinkos politikos principų, pagal jį teršėjas padengia teršalų šalinimo išlaidas. Principu „teršėjas moka“ siekiama teisingai paskirstyti dėl aplinkos taršos patirtas išlaidas. Šios išlaidos neužkraunamos tretiesiems asmenis, ypač visuomenei, ir nepamirštamos, bet priskiriamos už taršą atsakingiems asmenims. Būtent dėl šios priežasties Teisingumo Teismas nusprendė, kad principas „teršėjas moka“ yra proporcingumo principo išraiška (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1999 m. balandžio 29 d. sprendimo byloje Standley ir kt., C?293/97, 52 p.). Būtų neproporcinga nurodyti padengti atliekų šalinimo išlaidas tam, kuris nėra atliekų gamintojas. Principas „teršėjas moka“, kaip išlaidų paskirstymo principas, sukonkretina vienodo požiūrio principą, dar vadinamą nediskriminavimo principu, kuris reikalauja, jog panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2000 m. balandžio 13 d. sprendimo byloje Karlsson ir kt., C?292/97, 39 p.; 2006 m. sausio 10 d. sprendimo byloje IATA ir ELFAA, C?344/04, 95 p.; 2006 m. rugsėjo 12 d. sprendimo byloje Eman ir Sevinger, C?300/04, 57 p.; 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimo byloje Lindorfer prieš Tarybą, C?227/04 P, 63 p.).

47. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su nemokumo administratorės argumentais dėl to, kad principas „teršėjas moka“ yra itin reikšmingas tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje. Tačiau nagrinėjamoje byloje nėra nustatytas buvusio įmonės vadovo sąmoningas siekis sukaupti neperdirbamas atliekas ir jų niekada neutilizuoti. Nagrinėjamu atveju teršėju yra laikomas ne tiesiogiai M. R., o BUAB ,,Sortolita“, kuri ir paliko didelį kiekį perdirbimui netinkamų atliekų ir kurios susidarė BUAB ,,Sortolita“ veikloje. Po bankroto bylos iškėlimo bankrutavusios bendrovės valdymą perėmė nemokumo administratorė. Pažymėtina, kad šioje byloje nebuvo nustatyti akivaizdūs, tyčiniai buvusio įmonės vadovo M. R. neteisėti veiksmai, kurie būtų nukreipti į sąmoningi blogą įmonės valdymą, siekiant privesti ją prie tyčinio bankroto. Vien netinkamų verslo prasme sprendimų priėmimas nėra pakankamas šioje byloje konstatuoti, kad egzistuoja tyčinio bankroto požymiai.

48. Nagrinėjamo ginčo atveju, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į bankroto byloje pateiktus rašytinius įrodymus, įmonės veikimo rinkoje laikotarpį, bankroto proceso ir tyčinio bankroto tikslus pažymi, kad pripažinus atsakovės BUAB ,,Sortolita“ bankrotą tyčiniu, nebus pasiekti bankroto pripažinimo tyčiniu tikslai. Tiek ĮBĮ, tiek JANĮ nustatytas teisinis reglamentavimas iš esmės neriboja kreditorių ir nemokumo administratoriaus teisių ginti savo galimai pažeistas teises ir įgyvendinti pareigas ir nepriklauso nuo to, ar bendrovės bankrotas yra pripažintas tyčiniu. Kadangi įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu konkrečiu (tam tikru) pagrindu jokių savarankiškų ar papildomų teisių nesukuria.

49. Apibendrindamas išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nemokumo administratorės prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ir savo skunde apeliantai priešingų aplinkybių neįrodė.

Dėl bylos procesinės baigties

50. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios panaikinti atskirajame skunde nurodytais teiginiais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

51. Į esminius atskirųjų skundų argumentus atsakyta, dėl kitų atskirųjų skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Antanas Rudzinskas