- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-07-26
- Bylos Nr.
- eB2-2067-803/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00765-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Petkuvienė
- Suinteresuotas asmuo
- M. R., A. J., kreditoriai A
- Kreditorius
- A. K.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sortolita“ nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Lausona“ prašymą dėl atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sortolita“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuotieji asmenys byloje: M. R., A. J., kreditoriai A. K. ir A. K..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartimi UAB „Sortolita“ buvo iškelta bankroto byla. Įmonės nemokumo administratore paskirta G. V., kuri teismo 2015 m. gruodžio 8 d. nutartimi atstatydinta ir nauja administratore paskirta M. B.. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. nutartimi M. B. atstatydinta ir BUAB „Sortolita“ bankroto administratore paskirta UAB „Lausona“. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Sortolita“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 2 d. nutartimi BUAB „Sortolita“ taikytas supaprastintas bankroto procesas. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartimi BUAB „Sortolita“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
2. Nemokumo administratorė prašo pripažinti BUAB „Sortolita“ bankrotą tyčiniu. Nurodo, kad BUAB „Sortolita“ veikla buvo atliekų perdirbimas ir rūšiavimas. Nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovu ir akcininku buvo M. R., kuris sudarė tokią situaciją, kad teritorijoje, esančioje adresu: (duomenys neskelbtini), (toliau – Žemės sklypas) buvo paliktas virš 900 tonų plastiko atliekų. Šios atliekos teisės aktų nustatyta tvarka iki bankroto bylos iškėlimo nebuvo sutvarkytos. BUAB „Sortolita“ buvo palikta be jokio turto ir piniginių lėšų, su skolomis kreditoriams ir atliekomis. Šiuo metu visa atsakomybė dėl užterštos aplinkos ir žalos gamtai yra perkelta nemokumo administratorei, teritorijos savininkams. Dėl to nėra galimybių sklandžiai vykdyti ir operatyviai užbaigti bankroto procedūros.
3. Žemės sklypas su jame esančiu pastatu – sandėliu ir garažais-boksais (toliau – ir Pastatai) nuosavybės teise priklauso BUAB „Sortolita“ kreditoriams A. K. ir A. K.. Pagal 2013 m. balandžio 15 d. nuomos sutartį Žemės sklypas su pastatais buvo išnuomotas UAB „Ekonomas“, kurios vadovu buvo A. J.. Pagal 2013 m. rugsėjo 2 d. šalių susitarimą nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. minėta nuomos sutartis buvo nutraukta. A. J. ir M. R. savo veiklai įsteigė kitą įmonę ir prašė turto savininkų, kad nuomos sutartis būtų sudaryta su naująja įmone – UAB „Ekotipas“. Dėl to 2013 m. rugsėjo 10 d. nuomos sutartimi Žemės sklypas su pastatais buvo išnuomotas UAB „Ekotipas“. A. J. ir M. R. prašė nuomotojų leisti subnuomoti patalpas UAB „Sortolita“, nes UAB „Ekotipas“ ir UAB „Sortolita“ yra susijusios įmonės, tačiau UAB „Ekotipas“ neturi leidimo vykdyti veiklos, ir patvirtino, kad už subnuomininkę visą atsakomybę prisiims UAB „Ekotipas“, kaip nuomininkė ir vienintelė realios veiklos Žemės sklype vykdytoja. Turto savininkai 2014 m. kovo 1 d. davė sutikimą UAB „Ekotipas“ subnuomoti turtą UAB „Sortolita“. Tačiau UAB „Ekotipas“ subnuomos sutartį su UAB „Sortolita“ buvo sudariusi 2014 m. vasario 17 d., dar neturėdami Žemės sklypo savininkų leidimo.
4. Iš pradžių veiklą abi įmonės vykdė tvarkingai, turėjo rūšiavimo įrangą, mokėjo mokesčius. Tačiau 2014 m. rudenį nuomotojai pareiškė įmonių savininkams pastabas dėl neišvežtų atliekų. UAB „Ekotipas“ ir UAB „Sortolita“ veiklą ne kartą tikrino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros (toliau – Agentūra) pareigūnai, tačiau įmonių veikla nebuvo sustabdyta, atliekos ir toliau buvo kaupiamos. Nuomotojai 2015 m. liepos 1 d. A. J. įteikė oficialų raginimą sutvarkyti šiukšles, tačiau šis raginimas nebuvo įvykdytas. Vėliau nuomotojai pakartotinai ragino sutvarkyti atliekas 2016 m. vasario 15 d., 2016 m. birželio 9 d., 2016 m. liepos 2 d., o 2016 m. lapkričio 9 d. pranešė apie vienašališką sutarties nutraukimą. Nuomininkų įsipareigojimas mokėti nuomos mokestį nebuvo vykdomas nuo 2016 m. gegužės 20 d. A. K. 2016 m. vasaros pabaigoje avariniu būdu pateko į patalpas ir jas perėmė (uždėjo savo spynas). Nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio iki 2018 m. kovo mėnesio nuomotojas Žemės sklype vykdė tvarkymosi darbus: rinko Žemės sklype išmėtytas pakuotes ir kitas atliekas, taisė sugadintą tvorą, vartus, kiemo dangą, elektros ir signalizacijos instaliaciją.
5. UAB „Ekotipas“ ir UAB „Sortolita“ buvo glaudžiai susijusios įmonės. Šią aplinkybę patvirtina A. J. raštas, kad abi įmonės vykdo veiklą, kurios pobūdis ir vieta yra tapatūs. Agentūrai 2015 m. gegužės 13 d. Žemės sklype atlikus patikrinimą, buvo nustatyta, kad UAB „Ekotipas“ 2014 m. ir 2015 m. sausio-gegužės mėnesiais Žemės sklype vykdė ūkinę veiklą (saugojo, priiminėjo, tvarkė plastikinės pakuotės atliekas), neturėdama tokiai veiklai vykdyti privalomo taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – TIPK) leidimo. UAB „Ekotipas“ direktorius A. J. pripažino, kad tokią veiklą vykdo, taip pat nurodė, kad TIPK leidimą turi tik UAB „Sortolita“. Tačiau nemokumo administratorei kartu su visais bankrutavusios įmonės dokumentais nebuvo perduotas UAB „Sortolita“ išduotas TIPK leidimas. Agentūra UAB „Ekotipas“ direktorių A. J. 2015 m. gegužės 14 d. privalomaisiais nurodymais įpareigojo UAB „Ekotipas“ iki 2015 m. birželio 5 d. visas atliekas priduoti aplinkos tvarkytojams, turintiems teisę tvarkyti tokias atliekas, ir nedelsiant nutraukti atliekų priėmimo ir tvarkymo veiklą.
6. Agentūra 2015 m. liepos 7 d. dar kartą atliko Žemės sklypo patikrinimą, kurio metu nustatė, kad UAB „Ekotipas“ neįvykdė privalomųjų nurodymų. Agentūra 2015 m. liepos 8 d. privalomuoju nurodymu dar kartą įpareigojo UAB „Ekotipas“ nutraukti ir sustabdyti atliekų priėmimo ir tvarkymo veiklą iki TIPK leidimo išdavimo. UAB „Ekotipas“ Agentūrai pateikė duomenis, kad Žemės sklype iš viso yra 1 063,47 tonų atliekų, iš kurių UAB „Ekotipas“ priklauso 68,47 tonų, o UAB „Sortolita“ – 995 tonų. Tačiau faktiškai Žemės sklype veiklą vykdė UAB „Ekotipas“, todėl minėti dokumentai galimai buvo suklastoti, siekiant išvengti atsakomybės, ją perkeliant bankroto administratorei ir Žemės sklypo savininkams. Šiuo metu UAB „Ekotipas“ ir UAB „Sortolita“ yra bankrutavusios. Akivaizdu, kad jų vadovai iš anksto buvo suplanavę savo veiksmų planą ir sąmoningai ruošė abi įmones bankrotui.
7. Nuo pat pradžių A. J. ir M. R. neketino išvežti atliekų. Pasitelkdami savo vadovaujamas įmones, jie iš užsienio atsiveždavo įvairių atliekų į Žemės sklypą ir jame tas atliekas išrūšiuodavo. Tinkamas pardavimui parduodavo ir už tai gaudavo pelną, o netinkamas – kaupdavo Žemės sklypo teritorijoje. Aplinkybę, kad įmonių vadovai tokią „verslo“ schemą buvo suplanavę iš anksto, patvirtina aptartos nuomos ir subnuomos sutarčių sudarymo aplinkybės. UAB „Sortolita“ jokio turto neturi. Paliktos atliekos yra visiškai netinkamos perdirbimui. Niekas nepriima neatlygintinai utilizuoti atliekų. M. R. ir A. J., vykdomos veiklos metu, kaupdami netinkamas pardavimui atliekas svetimoje teritorijoje, didindami įsipareigojimus, sąmoningai siekė įmonių bankroto, tikėdamiesi tokiu būdu „nurašyti“ skolas valstybės biudžetui ir išvengti asmeninės atsakomybės. Dėl to kreditoriams buvo padaryta didelė turtinė žala.
8. Žemės sklype paliktų plastiko atliekų išvežimas ir utilizavimas pagal UAB „Ekobazė“ skaičiavimus šiuo metu kainuoja beveik 97 000,00 Eur. Bendra UAB „Sortolita“ bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų suma viršija 100 000,00 Eur. Pačiam Žemės sklypo savininkui buvo pradėta administracinė byla, nemokumo administratorei siunčiami privalomieji nurodymai sutvarkyti atliekas, grasinama nuobaudomis. A. J. ir M. R., gaudami pinigus už priduotas tinkamas pardavimui atliekas, turėjo realią galimybę vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus ir laiku išvežti utilizavimui susikaupusias atliekas. Tačiau gautas lėšas naudojo savo reikmėms ar naujų įsipareigojimų prisiėmimui. Įmonių vadovai žinojo ir numatė, kad negalės įvykdyti įsipareigojimų dėl įmonių finansinės padėties. Sudarydami tokią situaciją, sąmoningai tapdami nemokiais, jie veikė tiesiogine tyčia.
9. Pagal teisės aktų reikalavimus įmonė, vykdanti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą, turi turėti laidavimo draudimo sutartį ar banko garantiją. Garantijos suma turi padengti išlaidas įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė nori ar privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą, būtinas atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plane numatytoms atliekų sutvarkymo, atliekų naudojimo ar šalinimo įrenginių uždarymo ir sutvarkymo, priežiūros po uždarymo priemonėms įgyvendinti. M. R., būdamas UAB “Sortolita” vadovu, nepasirūpino ir nesudarė su banku laidavimo sutarties ar banko garantijos. Dėl to dabar nėra galimybės padengti atliekų sutvarkymo išlaidų. Akivaizdu, kad UAB „Sortolita“ buvo tyčia privesta prie bankroto, nes įmonės nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo įmonės valdymo.
Atsiliepimas
10. Suinteresuoti asmenys M. R. ir A. J. atsiliepimų į nemokumo administratorės pareiškimą dėl BUAB „Sortolita“ bankroto pripažinimo tyčiniu per teismo nustatytą terminą nepateikė, procesiniai dokumentai jiems buvo įteikti ir apie teismo posėdį pranešta tinkamai viešo paskelbimo būdu.
Šalies argumentai
11. Suinteresuoti asmenys, A. K. ir A. K., su nemokumo administratorės prašymu sutiko, prašė jį tenkinti ir pripažinti BUAB „Sortolita“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad 2013 m. balandžio 15 d. buvo išnuomoję jiems priklausantį Žemės sklypą su Pastatais UAB „Ekonomus“. Vėliau A. J. ir M. R. įsteigė kitą įmonę ir prašė nuomos sutartį sudaryti su UAB „Ekotipas“. Dėl to 2013 m. rugsėjo 10 d. Žemės sklypas su pastatais buvo išnuomoti UAB „Ekotipas“. A. J. su M. R. prašė duoti leidimą subnuomoti patalpas UAB „Sortolita“, nes UAB „Sortolita“ ir UAB „Ekotipas“ yra susijusios įmonės, tačiau UAB „Ekotipas“ neturi leidimo vykdyti veiklos, o UAB „Sortolita“ turi leidimus ir galės teisėtai dirbti. Įmonių vadovai taip pat teigė, kad neleidus subnuomoti patalpų UAB „Sortolita“, jie turės nutraukti nuomos sutartį, kartu paaiškino, kad už subnuomininkę visą atsakomybę prisiims UAB „Ekotipas“.
12. Įmonės vadovai savininkams sakė, kad atliekas perka iš Švedijos ar Norvegijos pagal sutartis su šiose šalyse veikiančiomis įmonėmis. Iš jų netinkamas atliekas įveždavo į Lietuvą ir išsinuomotuose Pastatuose jas dar kartą rūšiuodavo – tinkamas atliekas parduodavo, o netinkamas palikdavo Žemės sklype. A. K., 2014 m. rudenį pastebėjęs Žemės sklype sukauptas atliekas, pareiškė įmonių savininkams pastabas. Tačiau jie paaiškino, kad toks yra verslas, viskas vykdoma tvarkingai ir atliekos bus išvežtos. Kadangi atliekos buvo kaupiamos toliau, A. K. kreipėsi į Agentūrą, kuri, atlikusi patikrinimą nustatė, kad 2014-2015 m. Žemės sklype UAB „Ekotipas“ vykdė veiklą, neturėdama TIPK leidimo.
13. M. R., būdamas BUAB „Sortolita“ vadovu ir akcininku, sudarė tokią situaciją, kad iki bankroto bylos iškėlimo Žemės sklypo teritorijoje buvo palikta virš 900 tonų plastiko atliekų. BUAB „Sortolita“ turto neturi, yra skolinga kreditoriams. Dėl to yra padaryta žala gamtai, Žemės sklypo savininkams ir nemokumo administratorei, kuri negali užbaigti bankroto procedūros. Paliktos atliekos yra visiškai netinkamos utilizavimui. Žemės sklypo savininkai bandė savo lėšomis tvarkyti atliekas ir 2019 m. liepos 26 d. su UAB „Ekobazė“ sudarė atliekų tvarkymo sutartį. Dėl atliekų tvarkymo žemės sklypo savininkai 2019 m. patyrė 11 860,42 Eur išlaidų, 2020 m. – 13 608,89 Eur, o 2021 m. – 14 659,89 Eur, iš viso – 40 129,20 Eur. Šios aplinkybės patvirtina, kad UAB „Sortolita“ buvo sąmoningai blogai valdoma, tyčia siekiant jos bankroto.
II. Teismo nustatytos aplinkybės, motyvai, išaiškinimai ir išvados
14. 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymui (toliau – JANĮ), neteko galios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas su visais pakeitimais ir papildymais (JANĮ 153 straipsnis). JANĮ 155 straipsnyje, reglamentuojančiame pereinamąsias nuostatas dėl nemokumo procesų, nustatyta, kad iki 2019 m. gruodžio 31 d. pradėtiems juridinių asmenų nemokumo procesams šio įstatymo (JANĮ) nuostatos taikomos toms asmenų teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda arba yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, taip pat toms nemokumo procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus, išskyrus šio įstatymo nuostatas, reguliuojančias: 1) atlygį nemokumo administratoriui; 2) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką; 3) reikalavimus restruktūrizavimo plano turiniui ir įgyvendinimo trukmei; 4) kreditorių balsavimą dėl restruktūrizavimo plano; 5) nemokumo administratoriaus skyrimą bankroto byloje (JANĮ 155 straipsnio 1 dalis).
15. Kartu pažymėtina tai, kad kasacinio teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, jog normos dėl įmonės nemokumo nustatymo kriterijų, asmenų, atsakingų už pavėluotą bankroto bylos inicijavimą, sąrašas, taip pat ĮBĮ 20 straipsnyje įtvirtintos taisyklės dėl tyčinio bankroto yra materialiojo pobūdžio. Proceso teisės normoms savo ruožtu priskirtinos normos, nustatančios pasirengimo bankroto bylą nagrinėti teisme taisykles, veiksmų atlikimo terminus ir pan. Perskyra tarp proceso ir materialiosios teisės normų darytina atsižvelgiant į normos tikslą – ar ja siekiama nustatyti teisės ar pareigos turinį (materialioji teisė), ar įgyvendinimo priemones (proceso teisė). Taigi sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialiojo pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, 24 punktas). Prašymo dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nagrinėjimo klausimas susijęs su veiksmų, kurie yra tyčinio bankroto pagrindas (pareigų dėl tinkamo įmonės valdymo pažeidimo), atlikimo metu galiojusio teisinio reglamentavimo taikymu, todėl taikytinas teisinis reglamentavimas turi būti nustatomas pagal veiksmų (neveikimo), kuriais buvo įrodinėjamas tyčinis bankrotas, atlikimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021 32–33 punktai).
16. Nagrinėjamoje byloje pareiškimas BUAB „Sortolita“ bankrotą pripažinti tyčiniu grindžiami šios įmonės valdymo organų veiksmais (neveikimu), kurie buvo atlikti 2014–2015 m., t. y. iki JANĮ įsigaliojimo. Esant tokioms aplinkybėms, dėl BUAB „Sortolita“ bankroto pripažinimo tyčiniu spręstina pagal iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusio ĮBĮ materialiojo pobūdžio teisės normas.
17. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
18. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių, dėl kurio kilo įmonės bankrotas. Šio straipsnio 3 dalyje yra apibrėžtos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas yra preziumuojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-690/2017).
19. Kartu kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).
20. Esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Jeigu nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinės, baudžiamosios atsakomybės taikymą ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017; 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348-219/2019).
21. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017). Bankrotas pripažįstamas tyčiniu vertinant aplinkybių, susijusių su įmonės veikla, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).
22. Vadovaujantis nagrinėjamam atvejui aktualiu teisiniu reglamentavimu, tyčinio bankroto požymiai nustatyti ĮBĮ 20 straipsnio 2–3 dalyse. Nemokumo administratorė prašyme dėl BUAB „Sortolita“ bankroto pripažinimo tyčiniu konkrečiai neišskyrė ĮBĮ 20 straipsnio 2–3 dalyse nustatytų pagrindų, kurie turėtų patvirtinti, kad bankrotas buvo tyčinis, abstrakčiai nurodydama, jog įmonės nemokumas kilo dėl sąmoningai blogo juridinio asmens valdymo. Tačiau paties prašymo turinys leidžia išskirti du pagrindus atitinkančias bankroto administratorės nurodytas aplinkybes: 1) UAB „Sortolita“ vadovas nevykdė įstatymuose jam nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, tai yra įmonė veikė neturėdama būtino TIPK leidimo bei neturėdama banko laidavimo ar garantijos (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas); 2) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos, tai yra iš UAB „Sortolita“ veiklos gautos lėšos nebuvo skiriamos utilizavimui netinkamų atliekų išvežimui, o pačios atliekos sąmoningai buvo kaupiamos išsinuomoto Žemės sklypo ir Pastatų teritorijoje, todėl šiuo metu paliktos atliekos yra šalinamos kreditorių lėšomis, kurios nebus atlygintos (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
23. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad galiojusiame ĮBĮ nebuvo numatytas įpareigojimas teismui nustatyti asmenis, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad ĮBĮ, reglamentuodamas tyčinio bankroto pripažinimą, neįpareigoja įvardyti atsakingo (kaltojo) asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017, 34 punktas). Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu pagal ĮBĮ nuostatas, neturi nustatyti ir už tyčinį bankrotą atsakingo asmens, nes tokio reikalavimo ĮBĮ nenustato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021 37 punktas).
Dėl BUAB „Sortolita“ sudarytų sandorių ir jos veiklos bei vadovo veiksmų (neveikimo) vertinimo
24. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad UAB „Sortolita“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2014 m. sausio 8 d., jos vadovu nuo 2014 m. sausio 8 d. iki 2014 m. sausio 13 d. buvo B. B., nuo 2014 m. sausio 13 d. iki 2014 m. balandžio 3 d. – V. Š., nuo 2014 m. balandžio 3 d. iki bankroto bylos iškėlimo – M. R., kuris taip pat nuo 2014 m. balandžio 1 d. buvo ir vienintelis UAB „Sortolita“ akcininkas. UAB „Sortolita“ veikla buvo atliekų perdirbimas ir rūšiavimas. Pagal 2013 m. rugsėjo 10 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį A. K. ir A. K. išnuomojo jiems nuosavybės teise priklausantį Žemės sklypą su Pastatais UAB „Ekotipas“ iki 2018 m. gegužės 31 d. Pagal 2014 m. vasario 17 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 20140217/002 UAB „Ekotipas“ perdavė Žemės sklypą ir Pastatus UAB „Sortolita“ antrinių atliekų pakavimo veiklai iki 2015 m. kovo 1 d.
25. Pagal 2014 m. lapkričio 5 d. antrinių žaliavų rūšiavimo sutartį Nr. 20141105/1 UAB „Ekotipas“ įsipareigojo teikti UAB „Sortolita“ antrinių žaliavų rūšiavimo paslaugas, o UAB „Sortolita“ įsipareigojo sumokėti už UAB „Ekotipas“ suteiktas paslaugas. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartimi UAB „Sortolita“ buvo iškelta bankroto byla. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartimi BUAB „Sortolita“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartimi buvo patvirtintas BUAB „Sortolita“ kreditorių ir jų reikalavimo sąrašas. Pagal Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 13 d. patikslintą kreditorių reikalavimų sąrašą bendra kreditorių reikalavimų suma sudarė 98 409,41 Eur.
26. Byloje yra nustatyta aplinkybė, kad BUAB „Sortolita“ 2015 m. Žemės sklype paliko 995 tonas plastiko atliekų. Kadangi bankrutavusi įmonė neturėjo jokio turto, paliktos atliekos yra šalinamos Žemės sklypo savininkų lėšomis. Žemės sklypo savininkai 2019 m. liepos 26 d. su UAB „Ekobazė“ yra sudarę atliekų tvarkymo sutartį EKO/Vilnius Nr. e/2019-07-26/A, pagal kurią UAB „Ekobazė“ įsipareigojo iš sklypo savininkų priimti atliekas už nustatytą kainą, terminus ir tvarką. Pagal pateiktus duomenis UAB „Ekobazė“ yra pašalinusi 408,53 tonų atliekų. Šiuo metu likęs nesutvarkytų atliekų kiekis yra 570,23 tonos. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 4 d. nutartimi patvirtino 11 860,42 Eur dydžio kreditorių A. K. ir A. K. reikalavimus BUAB „Sortolita“ bankroto byloje. Žemės sklypo savininkai už paliktų atliekų šalinimą šiuo metu jau yra sumokėję iš viso 40 129,20 Eur.
27. Nemokumo administratorė teigia, kad UAB „Sortolita“ bankroto byloje jai nebuvo perduotas bankrutavusiai įmonei išduotas TIPK leidimas, reikalingas vykdyti plastikinių pakuočių atliekų saugojimo ir tvarkymo veiklą, taip pat buvęs įmonės vadovas pagal įstatymo reikalavimus nesudarė su banku laidavimo sutarties ar negavo banko garantijos, kurių lėšomis būtų galima sutvarkyti paliktas atliekas.
28. Pagal BUAB „Sortolita“ veiklos vykdymo metu galiojusią Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – Atliekų tvarkymo įstatymas) 2 straipsnio 46 dalies ir 6 straipsnio 1 dalies redakciją įmonės, ketinančios atlikti atliekų apdorojimą, ir įmonės, atliekų susidarymo vietoje pavojingąsias atliekas laikančios ilgiau kaip šešis mėnesius, o nepavojingąsias – ilgiau kaip vienus metus, turi gauti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą arba taršos leidimą. Leidimų išdavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-528 patvirtintos Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklės.
29. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). CPK 8 straipsnyje nustatyta, kad teismas, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, jog byla būtų tinkamai išnagrinėta. Pagal CPK 179 straipsnio 1 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys; jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Teismas, priimdamas sprendimą, įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar ieškinys yra tenkinamas (CPK 265 straipsnio 1 dalis).
30. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016, 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017). Taigi įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.
31. Nagrinėjamoje byloje nemokumo administratorės ir Žemės sklypo savininkų pateikti duomenys bei Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2018 m. kovo 24 d. nutarime, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 02-2-00140-17, ištirtos aplinkybės patvirtina, kad 2015 m. Agentūra kelis kartus tikrino Žemės sklype UAB „Sortolita“ ir UAB „Ekotipas“ vykdomą veiklą, tačiau tik UAB „Ekotipas“ vadovui A. J. buvo surašyti privalomieji nurodymai nedelsiant nutraukti atliekų priėmimo ir tvarkymo veiklą ir visas Žemės sklype esančias atliekas priduoti atliekų tvarkytojams, turintiems teisę tvarkyti tokio pobūdžio atliekas, taip pat A. J. 2015 m. lapkričio 3 d. pagal ATPK 51 (14) straipsnio 1 dalį buvo skirta 298 Eur bauda už plastikinės pakuotės atliekų krovimo (tvarkymo) darbų vykdymą, neturint TIPK leidimo bei nevykdant Agentūros 2015 m. liepos 8 d. privalomojo nurodymo.
32. Minėtame prokuroro 2018 m. kovo 24 d. nutarime taip pat yra nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog UAB „Sortolita“ turėjo Aplinkos apsaugos ministerijos Vilniaus regiono Aplinkos apsaugos departamento 2013 m. balandžio 10 d. išduotą ir 2014 m. balandžio 14 d. koreguotą TIPK Nr. VR-4.7-V-02-V-135. Aptarti duomenys patvirtina, kad BUAB „Sortolita“ teisėtai vykdė plastikinės pakuotės atliekų perdirbimo veiklą ir turėjo TIPK leidimą.
33. Pagal Atliekų šalinimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą taip, kad jos nutraukimo metu ir po veiklos nutraukimo neatsirastų neigiamas poveikis žmonių sveikatai ir aplinkai. Pagal šios straipsnio 2 dalį atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė turi turėti Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka parengtą atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planą, kuriame turi būti numatyta: 1) didžiausias leidžiamas įmonėje laikyti atliekų kiekis, jų sutvarkymo priemonės ir išlaidos; 2) atliekų naudojimo ar šalinimo įrenginių uždarymo bei sutvarkymo priemonės ir išlaidos; 3) atliekų naudojimo ar šalinimo įrenginių priežiūros po uždarymo priemonės, trukmė ir išlaidos; 4) šios dalies 1–3 punktuose numatytoms priemonėms įgyvendinti būtinų lėšų kaupimo sistema.
34. Pagal Atliekų šalinimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį TIPK leidimai išduodami tik toms atliekas naudojančioms ar šalinančioms įmonėms, kurios turi atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planus, parengtus pagal šio Įstatymo 11 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Kadangi byloje buvo nustatyta, kad BUAB „Sortolita“ turėjo TIPK leidimą atliekų rūšiavimo ir perdirbimo veiklai, pripažintina, kad bankrutavusi įmonė taip pat turėjo būti parengusi ir įstatymo reikalavimus atitinkantį atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planą.
35. Pagal Atliekų šalinimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalį pavojingas atliekas naudojanti ar šalinanti įmonė bei įmonė, naudojanti ar šalinanti nepavojingas atliekas, kurių sąrašą nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, turi būti sudariusi laidavimo draudimo sutartį ar turėti banko garantiją, užtikrinančią atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo plane numatytų priemonių finansavimą įmonės bankroto ar kitu atveju, kai įmonė privalo nutraukti atliekų naudojimo ar šalinimo veiklą ir neturi sukaupusi tam reikalingų lėšų. Dokumentai, patvirtinantys laidavimo draudimo sutarties sudarymą ar banko garantijos suteikimą, pateikiami kartu su atliekų naudojimo ar šalinimo veiklos nutraukimo planu Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka.
36. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad BUAB „Sortolita“ veikloje rūšiuojamos ir šalinamos bei paliktos Žemės sklype atliekos pagal savo pobūdį būtų įtrauktos į sąrašą, dėl kurio įmonė būtų turėjusi pareigą sudaryti laidavimo draudimo sutartį ar turėti banko garantiją. Nemokumo administratorė nepateikė duomenų, kad būtų kreipusi į Agentūrą dėl TIPK leidimo išdavimo BUAB „Sortolita“ aplinkybių. Taigi teismas neturi jokių duomenų, galinčių patvirtinti, kad UAB „Sortolita“ TIPK leidimas būtų išduotas, įmonės vadovui neatlikus Atliekų šalinimo įstatyme jam nustatytų pareigų.
37. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1338-803/2017 buvo atmestas ieškovės BUAB „Sortolita“ ieškinys atsakovams UAB „Ekotipas“ ir M. R. dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais, restitucijos taikymo ir žalos atlyginimo. Minėtoje byloje buvo kilęs ginčas dėl plastiko atliekų sutvarkymo sandorių teisėtumo, taip pat dėl buvusio BUAB „Sortolita“ vadovo pareigos apmokėti atliekų sutvarkymo kaštus. Tarp pareikštų reikalavimų buvo prašoma priteisti iš atsakovo M. R. 63 767 Eur žalos, kurią sudaro paliktų atliekų sutvarkymo kaina, atlyginimo.
38. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-42-186/2018 Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė neįrodė M. R., kaip BUAB „Sortolita“ vienintelio akcininko nesąžiningų veiksmų, lėmusių tokią padėtį, dėl kurios bendrovė tapo finansiškai nepajėgi tinkamai sutvarkyti dėl jos veiklos susidariusių atliekų, taip pat neįrodė ir M. R. civilinės atsakomybės pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, nes nepaneigė atsakovų argumentų, kad išrūšiavimui pirktos atliekos liko neparduotos dėl to, jog sumažėjus naftos kainai gamintojai nustojo pirkti perdirbimui plastiko pakuočių atliekas.
39. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad nemokumo administratorė nepateikė duomenų, leidžiančių konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalie 1 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį, jog UAB „Sortolita“ vadovas nevykdė įstatymuose jam nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu.
40. Nemokumo administratorė taip pat teigia, kad UAB „Sortolita“ vadovas ir akcininkas M. R. kartu su UAB „Ekotipas“ vadovu A. J. utilizavimui netinkamas atliekas Žemės sklype paliko tyčia, tai yra, vykdydami veiklą, sąmoningai, išrūšiavę įgytas atliekas, tinkamas atliekas parduodavo, gaudami pelną, o netinkamas – kaupdavo Žemės sklype, iš gaunamo pelno visiškai neskirdami lėšų šių atliekų utilizavimui.
41. Tiek Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1338-803/2017, tiek Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2018 m. kovo 24 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 02-2-00140-17 nustatytos aplinkybės patvirtina, kad BUAB „Sortolita“ nuo 2014 m. vasario 17 d. Žemės sklypo ir Pastatų subnuomos sutarties sudarymo atliekų rūšiavimo ir perdirbimo veiklą vykdė faktiškai iki 2015 m. kovo mėnesio, tai yra veikla truko šiek tiek ilgiau nei vienerius metus. Pažymėtina, kad pagal aptartas Atliekų tvarkymo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas TIPK leidimas yra reikalingas įmonėms nepavojingas atliekas susidarymo vietoje laikančioms ilgiau, kaip vienerius metus. Taigi vien tik aplinkybė, kad vienerius metus BUAB „Sortolita“ savo veiklos teritorijoje (Žemės sklype ir Pastatuose) kaupė tam tikras atliekas, jų neutilizuodamas, nepatvirtina sąmoningo niekada jų neutilizuoti ir palikti Žemės sklype.
42. Tiek civilinėje byloje Nr. 2-1338-803/2017, tiek ikiteisminiame tyrime Nr. 02-2-00140-17 BUAB „Sortolita“ buvęs vadovas M. R. paaiškino, kad pirmiausia rūšiuodavo LDPE plastiką, kuriam turėjo pastovų pirkėją, 2015 m. pradžioje pradėjo kristi naftos kainos, daugumai įmonių tapo nenaudinga transportuoti atliekas, todėl laukė didesnių naftos produktų kainų. Su kreditoriais neatsiskaitė, nes atliekų perrūšiavimas (darbuotojų darbas) kainavo daugiau, nei būtų gauta suma pardavus išrūšiuotas atliekas, kainuodavo ir transportavimo kaštai, todėl vežti į Klaipėdą atliekas deginimui taip pat finansiškai buvo nuostolinga.
43. Byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad BUAB „Sortolita“ veikla būtų organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas), tai yra nustatytos aplinkybės patvirtina, kad labiau tikėtina yra tai, kad BUAB „Sortolita“ veiklą nulėmė verslo nesėkmė, o ne sąmoningi tyčiniai bankrutavusios įmonės vadovo veiksmai. Iš esmės tyčinį bankrotą nemokumo administratorė grindžia ne visų įmonės kreditorių, kurių reikalavimai liko nepatenkinti, susidariusių skolų aplinkybėmis, bet tik tuo, kad Žemės sklype yra likusios nepašalintos atliekos, kurias šalindami Žemės sklypo savininkai patiria nuostolius, o nemokumo administratorė negali užbaigti bankroto procedūros.
44. Pagal 2013 m. rugsėjo 10 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Žemės sklypas su Pastatais UAB „Ekotipas“ buvo išnuomotas iki 2018 m. gegužės 31 d. Žemės sklypo savininkai 2014 m. kovo 1 d. suteikė UAB „Ekotipas“ teisę subnuomoti išsinuomotas negyvenamąsias patalpas su Žemės sklypu subnuomininkei UAB „Sortolita“ su sąlyga, kad nuomininkas pilnai atsako už visus subnuomininkės UAB „Sortolita“ neįvykdytus sutartinius įsipareigojimus, sutinka juos perimti ir įvykdyti. Taigi būtent UAB „Ekotipas“ raštu įsipareigojo atsakyti už BUAB „Sortolita“ netinkamai įvykdytas prievoles, tame tarpe ir Žemės sklypo ir Pastatų valymą, ekologijos ir higienos normų laikymąsi (2014 m. vasario 17 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 3 straipsnio 1.6 punktas).
45. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. kovo 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-592-585/2022 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2020 m. sausio 28 d. nutartį ir klausimą išsprendė iš esmės – UAB „Ekotipas“ bankrotą pripažino tyčiniu. Teismas neturi duomenų, ar Žemės sklypo savininkai ir UAB „Lausona“ yra išnaudoję visas galimybes savo reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo nukreipti į pagrindinę nuomininkę BUAB „Ekotipas“.
46. Pastebėtina ir tai, kad nemokumo administratorė UAB „Lausona“ laikytina verslininke, kurios veikla pasižymi specifika (JANĮ 119, 129 – 131 straipsniai). UAB „Lausona“ pateikė sutikimą–deklaraciją administruoti UAB „Sortolita“ nemokumo procesą. Iš Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – AVNT) direktoriaus 2022 gegužės 2 d. įsakymo Nr. V4-60 „Dėl nurodymo nemokumo administratoriams UAB ,,Lausona“ skyrimo“ bei 2022 m. balandžio 28 d. Išvados Nr. D4-1030 „Dėl neplaninio nemokumo administratoriaus UAB ,,Lausona“ veiklos patikrinimo“ nustatyta, jog dėl Administratoriaus juridinio asmens darbuotojo M. K. atliktų veiksmų, administruojant Įmonės nemokumo procesą, buvo padaryti patikrinimo metu konstatuoti JANĮ pažeidimai. AVNT išvadoje pažymėta, administratoriaus nesavalaikis veikimas (iki šiol nepareikštas ieškinys dėl žalos Įmonei atlyginimo) sumažina galimybes gauti bent kiek lėšų atliekų sutvarkymui bei ilgina bankroto procesą neapibrėžtam laikui, todėl laikoma, kad Administratorius šiuo atveju neišnaudojo visų galimybių gauti lėšų atliekų sutvarkymui ir veikė nesavalaikiai.
47. Įvertinus išvadoje nurodytas aplinkybes, atsižvelgiant į tai, kad galiojusiame ĮBĮ nebuvo numatytas įpareigojimas teismui nustatyti asmenis, kurių veikimas ar neveikimas sukėlė tyčinį bankrotą, spręstina, kad UAB „Lausona“ pareiškimas dėl tyčinio bankroto ilgina bankroto procesą neapibrėžtam laikui ir nėra nukreiptas į realų siekį gauti lėšų atliekų sutvarkymui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290–291 straipsniais, teismas
nutaria:
netenkinti nemokumo administratorės UAB „Lausona“ pareiškimo dėl UAB „Sortolita“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
Įpareigoti nemokumo administratorę per 3 (tris) dienas nuo nutarties kopijos gavimo informuoti kreditorius apie priimtą nutartį, pateikiant teismui tai patvirtinančius rašytinius įrodymus.
Nutartis per septynias dienas nuo nutarties gavimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, atskirąjį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.