- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-30
- Bylos Nr.
- 2A-759-241/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00765-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Dalia Kačinskienė, Aldona Tilindienė
- Trečiasis asmuo
- A. K., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius UAB "Skoleksa" Ekotipas Išvadą duodanti institucija Aplinkos ministerija Sortolita Aplinkos apsaugos departtamentas prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 3.4.3.14Įmonės pabaiga
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Aldonos Tilindienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiųjų asmenų A. K. ir A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. B2-1-656/2019 dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sortolita“ pabaigos ir išregistravimo iš juridinių asmenų registro.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. BUAB „Sortolita“ bankroto administratorė UAB „Lausona“ kreipėsi į teismą, prašydama priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos ir išregistravimo iš juridinių asmenų registro; šio prašymo netenkinus – atstatydinti UAB „Lausona“ iš bankroto administratorės pareigų.
2. Bankroto administratorė nurodė, kad teritorijoje, kurioje BUAB „Sortolita“ vykdė savo veiklą, dar 2015 m. paliktos plastiko atliekos – 995 tonų, o pareigą jas sutvarkyti ir utilizuoti Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas priskyrė bankroto administratorei, tačiau tam neskyrė jokių piniginių lėšų. Nesutvarkius atliekų neįmanoma užbaigti bankroto procedūros, tačiau BUAB „Sortolita” neturi piniginių lėšų sumokėti už atliekų sutvarkymą. Įmonės bankroto administratorė neprivalo savo paties piniginių lėšų skirti tam, kad būtų užbaigti bankroto proceso darbai, be to, neturi finansinės galimybės padengti išlaidų už atliekų tvarkymą.
3. Bankroto administratorė pažymėjo, kad BUAB „Sortolita” buvo minėtos teritorijos subnuomininkė, o ne savininkė. Teritorijos savininkai yra A. K. ir A. K., kurie žinojo apie jų teritorijoje paliktas atliekas, tačiau faktiškai nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekiant šias atliekas utilizuoti arba gauti iš valstybės lėšų utilizavimui, nesikreipė į teismą dėl teisinės atsakomybės taikymo dėl paliktų atliekų ar žalos atlyginimo. Taigi faktiškai atsakomybė už atliekų nesutvarkymą turėtų būti priskirta teritorijos savininkams.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 28 d. sprendimu pripažino BUAB „Sortolita“ veiklą pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto ir nusprendė išregistruoti iš Juridinių asmenų registro.
5. Teismas nustatė, kad įmonės mokumo atstatyti nepavyko, likvidacinis aktas patvirtina, kad įmonė realizuotino turto neturi, bankroto metu lėšų negauta, nebuvo nurašytas, perduotas ar grąžintas įmonės turtas, administratorė nepateikė Aplinkos apsaugos departamento pažymos.
6. Teismas nurodė, kad BUAB „Sortolita“ subnuomos pagrindu tretiesiems asmenims A. K. ir A. K. priklausančioje teritorijoje, esančioje (duomenys neskelbtini), 2015 m. yra palikusi 995 tonas plastiko atliekų. Dėl administratoriams perkeltos atliekų sutvarkymo naštos jau atsistatydino du administratoriai.
7. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija pateikė į bankroto bylą išvadą dėl paliktų atliekų tvarkymo, kurioje nurodė, kad ministerijos administruojamose programose nenumatyta lėšų bankrutuojančių ar bankrutavusių įmonių sukauptoms atliekoms tvarkyti, bankroto administratorius nepatenka į lėšų gavėjų sąrašą, lėšos iš aplinkos apsaugos rėmimo programos paliktų atliekų tvarkymui nenumatytos ir negali būti skiriamos.
8. Teismas nurodė, kad bankroto administratorė yra prisiėmusi riziką dėl įmonės administravimo, kartu ir dėl galimų tokio sutikimo neigiamų pasekmių. Kita vertus, atliekų tvarkymo naštos, atsižvelgus į reikalingas lėšas joms sutvarkyti, palikimas išimtinai administratorei neatitiktų protingumo, teisingumo principų reikalavimų bei administratorės prisiimtos rizikos apimčių.
9. Teismas pažymėjo, kad į bylą trečiaisiais asmenimis įtraukti sklypo savininkai A. K. ir A. K. patvirtino, jog sklypą su sandėliu jie buvo išnuomoję UAB „Ekotipas“, o ši įmonė, savininkų sutikimu, sklypą su sandėliu subnuomojo UAB „Sortolita“. Tretieji asmenys apie atliekas jų teritorijoje žinojo, nuomininkei bei subnuomininkei reikalavimų dėl atliekų sutvarkymo nereiškė, o patys atliekas perkėlė į kitą sklypo vietą, tokiu būdu atlaisvindami sandėlį ir jį išnuomodami kitiems asmenims.
10. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnyje nustatytas principas „teršėjas moka“ reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Remiantis minėto įstatymo nuostatomis, atliekų turėtojas yra laikomas atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų. Tokiu būdu, teismo vertinimu, teritorijos savininkai negali būti atleisti nuo atsakomybės už atliekų sutvarkymą.
11. Teismas sprendė, kad esant nurodytoms aplinkybėms, nors ir neįvykdytas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 32 straipsnio 4 dalies reikalavimas dėl Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymos pateikimo, tačiau yra pagrindas priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos ir įmonę išregistruoti iš juridinių asmenų registro.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
12. Tretieji asmenys A. K. ir A. K. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 28 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Skundžiamu sprendimu konstatavęs, kad apeliantai A. K. ir A. K. negali būti atleisti nuo atsakomybės už atliekų, esančių jų teritorijoje, sutvarkymą, teismas perkėlė BUAB ,,Sortolita“, susijusios įmonės UAB „Ekotipas“ ir jų vadovų, taip pat bankroto administratorės pareigas bei atsakomybę apeliantams.
12.2. Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų negalima padaryti aiškios išvados, ar apeliantai negali būti atleisti nuo visos pareigos, dalies jos, ar ta pareiga apeliantams tenka arba gali tekti atskirai nuo kitų byloje dalyvaujančių asmenų ar kartu su jais, o toks neaiškumas bei neapibrėžtumas yra savarankiškas pagrindas panaikinti teismo sprendimą.
12.3. Teismo sprendimas yra siurprizinis apeliantams. Apeliantus įtraukus į bylą, jiems iki teismo posėdžio nebuvo įteiktas joks procesinis dokumentas, kuriuo būtų nurodama, kad yra iškeltas ginčas ir (arba) teisme bus svarstomas klausimas dėl jų atsakomybės už bankrutavusios įmonės veiksmus. Teismas ne tik iki paskutinio teismo posėdžio, bet ir 2019 m. sausio 7 d. įvykusiame posėdyje neįspėjo apeliantų, kad svarstys apeliantų atsakomybės už atsakovo atliekų likimą, taip pat nepasiūlė pasirūpinti atstovavimu.
12.4. Tiek įstatymas, tiek teismų praktika vienareikšmiškai numato, kad bankroto byla gali būti baigta tik įvykdžius visas privalomas procesinio ir materialinio pobūdžio sąlygas, užbaigus visas įstatyme numatytas bankroto procedūras, viena kurių yra Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymos privalomas pateikimas. Ši procedūra nėra savitikslė, bet nustatyta ir reikalauja, jog teismas įsitikintų, kad pasibaigus įmonei, neliktų nesutvarkytos (nepašalintos) aplinkai žalingos bankrutavusios įmonės veiklos pasekmės ir tokių pasekmių pašalinimo klausimas būtų išspręstas kartu su visomis įmonės pabaigos procedūromis. Skundžiamu sprendimu nusprendęs, kad įmonės pabaiga galima nesant tokios pažymos, teismas veikė contra legem (prieš įstatymą).
12.5. Procesinio pobūdžio sąlygos nesilaikymu sukurtos žalingos pasekmės – po teismo sprendimo pabaigti BUAB „Sortolita“ ne tik liko nesutvarkyta maždaug tūkstantis tonų atliekų, bet ir neišspręstas tokių atliekų, kaip pabaigiamos įmonės veiklos rezultato sutvarkymo, ir už tai atsakingų asmenų nustatymo, procedūrų ir terminų klausimas.
12.6. Teismas, nusprendęs priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos, neužtikrino, kad būtų realizuotos ir materialaus pobūdžio sąlygos įmonės pabaigai, kurios apima reikalavimą panaudoti visas protingas ir būtinas priemones bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimams patenkinti. Be to, apeliantai dėl jų neteisėto neinformavimo ir neįtraukimo nespėjo pateikti byloje savo finansinių reikalavimų ne tik dėl nesumokėto nuomos mokesčio, bet ir dėl galimos žalos, susijusios su nesutvarkytų atliekų palikimu.
12.7. Ikiteisminiame tyrime surinkti duomenys patvirtina, kad BUAB „Sortolita“ ir UAB „Ekotipas“ yra susijusios įmonės, kad BUAB „Sortolita“ iš kitų valstybių vežė į apeliantų sklype esantį sandėlį nesutvarkytas atliekas, kurias neturėdama tokiai veiklai leidimų, rūšiavo. Ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai nurodė, kad atliekos (plastikas) BUAB „Sortolita“ darbuotojų buvo rūšiuojamos, dalį numatant parduoti, o likusią dalį tiesiog be jokio numatyto plano sandėliuojant. Iš to preliminariai galima daryti išvadą, kad taip sąmoningai buvo vykdoma nuostolinga įmonės veikla. Tokie veiksmai preliminariai atitinka tyčinio bankroto požymius, tačiau nė vienas byloje pareigas ėjęs bankroto administratorius nesiėmė veiksmų, kad teismas spręstų šį klausimą.
12.8. Tyčinio bankroto klausimo išsprendimas galėtų kartu būti sprendimas, leidžiantis užtikrinti maksimalų kreditorinių reikalavimų patenkinimo ir didelės apimties atliekų sutvarkymo kaštų padengimo klausimus. Tokių klausimų išsprendimas turi viešojo intereso pobūdį, todėl teismas privalo būti aktyvus ir veikti ex officio (savo iniciatyva).
Žemesnės instancijos teismas
13. BUAB „Sortolita“ bankroto administratorė UAB „Lausona“ prašo trečiųjų asmenų apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Tretieji asmenys (teritorijos savininkai) galėjo patys laiku kreiptis į Aplinkos apsaugos departamentų dėl atliekų tvarkymo arba lėšų šiai procedūrai skyrimo. Taigi faktiškai atsakomybė už atliekų nesutvarkymą turėtų būti priskirta būtent teritorijos savininkams.
13.2. Iki bankroto bylos BUAB „Sortolita” iškėlimo privalomi Aplinkos apsaugos departamento nurodymai tvarkyti atliekas buvo teikiami UAB „Ekotipas“ vadovui, tačiau UAB „Sortolita” vadovui nebuvo. Nurodymai pradėti teikti tik UAB “Sortolita” iškėlus bankroto bylą. Be to, minėtoje teritorijoje yra ir UAB „Ekotipas“ priklausančių atliekų.
13.3. Nagrinėjamuoju atveju bankroto byloje susidarė situacija, kad sutvarkyti atliekų nėra galimybės, kadangi tam nėra piniginių lėšų ir jos skiriamos nebus, t. y. visos galimybės gauti piniginių lėšų atliekų sutvarkymui išnaudotos. Kita vertus, atliekų tvarkymo naštos, atsižvelgus į reikalingas lėšas (63 700 Eur) joms sutvarkyti, palikimas išimtinai įmonės bankroto administratorei neatitiktų protingumo ir teisingumo principų reikalavimų.
14. Aplinkos apsaugos departamentų prašo dėl apeliacinio skundo spręsti taip, kad būtų apgintas visuomenės interesas aplinkos apsaugos srityje. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Teritorijos savininkai žinojo apie jiems priklausančioje teritorijoje kaupiamas atliekas, tačiau reikalavimų dėl atliekų sutvarkymo nereiškė nei nuomininkei, nei subnuomininkei, o patys atliekas perkėlė į kitą sklypo vietą. Atsižvelgiant į tai, trečiųjų asmenų neveikimas neturėtų būti taisomas BUAB „Sortolita” bankroto administratorės sąskaita.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
Žemesnės instancijos teismas
16. Skundžiamu Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 28 d. sprendimu ne tik BUAB „Sortolita“ veikla pripažinta pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto, tačiau byloje patikslintas ir kreditorės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus finansinis reikalavimas, jį padidinant nuo 16 778,57 Eur iki 17 352,34 Eur. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo turinį, šios bylos apeliacijos objektą sudaro tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nuspręsta tenkinti bankroto administratorės prašymą BUAB „Sortolita“ veiklą pripažinti pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl įmonės veiklos pripažinimo pasibaigusia
17. Teismų praktikoje pažymėta, kad bankroto procedūros ĮBĮ 32 straipsnio pagrindu gali būti užbaigiamos, jeigu bankrutavusios įmonės administratorius pateikia teismui ĮBĮ 31 straipsnio 8 punkte nustatytus dokumentus ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą (procesinio pobūdžio sąlygos) bei įrodymus, jog buvo išnaudotos visos protingos ir būtinos priemonės įmonės kreditorių reikalavimams patenkinti (materialaus pobūdžio sąlyga) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-979/2014; 2007 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-213/2007).
18. Apeliantai apeliaciniu skundu iš esmės ginčija procesinio pobūdžio sąlygos pripažinti įmonės veiklą pasibaigusia dėl bankroto buvimą. Nesutikimą su skundžiamu sprendimu apeliantai grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino įmonės veiklą pasibaigusia dėl bankroto nesant Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymos dėl BUAB „Sortolita” priklausančių atliekų sutvarkymo. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas nepagrįstai perkėlė BUAB ,,Sortolita“, kitos susijusios įmonės (jų vadovų), bankroto administratorės pareigas bei atsakomybę apeliantams.
19. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalį bankrutuojančios įmonės administratorius veikia bankrutuojančios įmonės vardu, valdo, naudoja jos turtą, disponuoja šiuo turtu ir bankuose esančiomis šios įmonės lėšomis. Bendrovės likvidavimo procedūros metu bankroto administratorius privalo sutvarkyti likviduojamos įmonės atliekas, užterštą dirvožemį ir gruntą, likviduojamos įmonės teritoriją bei pašalinti dėl bendrovės veikloje susidariusias atliekas, o atlikęs šiuos veiksmus, gauti Aplinkos ministerijos atitinkamo regiono aplinkos apsaugos departamento pažymą, kad bendrovei priklausanti teritorija sutvarkyta tinkamai (ĮBĮ 31 straipsnio 1, 5 punktai, 32 straipsnio 4 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog už atliekų sutvarkymą yra atsakingas bankrutavusios įmonės bankroto administratorius (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1293/2012; 2018 m. rugpjūčio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1006-798/2018; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-607-556/2016; 2019 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3763-662/2018; 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-647-520/2019).
20. Teismo paskirtas įmonės administratorius visiškai pakeičia įmonės vadovą, nes jis atlieka vienasmeniam valdymo organui priskirtas funkcijas. Įmonės bankroto administratorius – vienas iš svarbiausių asmenų bankroto procese, kuris vykdo bankrutuojančios įmonės vadovo funkcijas bei atlieka teisinį tyrimą dėl įmonės ir su ja susijusių asmenų veiksmų ar neveikimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bankroto administratorius visų pirma yra teismo paskirtas bankrutuojančios įmonės atstovas, veikiantis įmonės vardu ex officio (pagal pareigas), o pavedimo sutarties pagrindu susiklosto ne bankroto administratoriaus ir kreditorių (ar kreditorių susirinkimo), bet bankroto administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2012). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bankroto administratorius pirmiausia yra teismo paskirtas skolininko (bankrutuojančios įmonės) atstovas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011). Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalis nustato, jog bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, su darbo santykiais susijusios išmokos įmonės darbuotojams (įskaitant mokesčius, apskaičiuojamus nuo susijusių su darbo santykiais išmokų), kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus darbuotojus, dalyvaujančius ūkinėje komercinėje veikloje, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos.
21. Pažymėtina, kad teisinis reglamentavimas ir teismų praktika nenumato išimčių dėl bankrutavusios įmonės pabaigos nesant Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymos dėl priklausančių atliekų sutvarkymo, t. y. nesant faktiškai sutvarkytoms atliekoms. Pareiga sutvarkyti įmonei priklausančias atliekas ir gauti tai patvirtinančią pažymą, kaip minėta, yra nustatyta būtent įmonės bankroto administratoriui.
22. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Atkreiptinas dėmesys, kad ši nuostata perkelta iš 2008 m. lapkričio 19 d. Europos parlamento ir tarybos direktyvos Nr. 2008/98/EB dėl atliekų ir panaikinančios kai kurias direktyvas, pagal kurios preambulės 26 punkte pateiktą išaiškinimą, principas „teršėjas moka“ yra pagrindinis Europos ir tarptautiniu lygiu taikomas principas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas šį principą, yra nurodęs, kad juo siekiama teisingai paskirstyti dėl aplinkos taršos patirtas išlaidas. Šios išlaidos neturi būti užkraunamos tretiesiems asmenims, ypač visuomenei, ir nepamirštamos, bet priskiriamos už taršą atsakingiems asmenims. Teismas yra nurodęs, kad su principu „teršėjas moka“ būtų nesuderinama tai, jeigu tokie asmenys, dėl kurių susidarė atliekos, galėtų išvengti finansinių pareigų dėl atliekų tvarkymo; ir kad niekas neturi būti įpareigotas padengti išlaidas, susijusias su teršalų, prie kurių susidarymo jis neprisidėjo, šalinimu (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 23 sprendimą Futura Immobiliare srl Hotel Futura, Meeting Hotel, Hotel Blanc, Hotel Clyton und Business srl prieš Comune di Casoria, C-254/08).
23. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą teisinį reglamentavimą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kuriais atliekų turėtojais faktiškai pripažinti apeliantai. Byloje nėra ginčo, kad atliekos susidarė BUAB „Sortolita” veikloje, todėl vien atliekų buvimas ant apeliantų nuosavybės teise valdomo sklypo, BUAB „Sortolita” jų netvarkant, apeliantų nedaro atliekų turėtojais. Teismo nurodytų aplinkybių, kad apeliantai nepranešė valstybės institucijoms apie susidariusias atliekas ar nereikalavo BUAB „Sortolita” jų pašalinti, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepakanka pagrįsti apeliantų prisidėjimą prie atliekų susidarymo ir nešalina BUAB „Sortolita” pareigos sutvarkyti atliekas. Taigi byloje nepaneigus fakto, kad BUAB „Sortolita” yra atliekų turėtoja, jos pabaiga be Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento pažymos dėl BUAB „Sortolita” priklausančių atliekų sutvarkymo yra negalima.
24. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su bankroto administratorės pozicija, kad visos BUAB „Sortolita” galimybės sutvarkyti atliekas yra išnaudotos. Pažymėtina, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1338-803/2017 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-42-186/2018 buvo atmestas BUAB „Sortolita“ ieškinys dėl 63 767 Eur žalos už atliekų sutvarkymą priteisimo iš buvusio vadovo ir akcininko M. R. dėl to, kad buvusi bankroto administratorė visiškai neįrodinėjo kokius neteisėtus veiksmus atliko akcininkas (vadovas), nenurodė aplinkybių kodėl susidarė tokia situacija, kad įmonė neturi lėšų atliekoms sutvarkyti, o ieškinį grindė tik M. R. kaip įmonės vadovo (akcininko) statusu. Taigi nurodytos aplinkybės ir byloje esantys duomenys, kad BUAB „Sortolita” savo veiklą vykdė su kita (susijusia) įmone UAB „Ekotipas“ suponuoja išvadą, kad BUAB „Sortolita“ bankroto byloje nebuvo dėtos maksimalios pastangos tinkamai ištirti įmonės veiklą ir nustatyti visus asmenis, kurie gal būt yra atsakingi už susidariusias atliekas ir įmonės bankrotą, įvertinti ar įmonės lėšos nebuvo iššvaistytos arba panaudotos kitoms, mažiau reikšmingoms reikmėms.
Dėl bylos procesinės baigties
25. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino visas nagrinėjamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, neteisingai aiškino bei taikė ĮBĮ normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą dėl bankrutavusios atsakovės pabaigos, kai bankroto administratorė nėra atlikusi ĮBĮ jai nustatytų pareigų. Esant nurodytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria BUAB „Sortolita“ veikla pripažinta pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto, naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas – bankroto administratorės prašymas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
26. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 28 d. sprendimo dalį, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sortolita“ veikla pripažinta pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – bankroto administratorės prašymą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Sortolita“ pabaigos atmesti.
Kitą Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.