Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Mildos Skersienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. kovo 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. Š. ieškinį (patikslintą) atsakovui E. N. dėl tėvystės nustatymo, materialinio išlaikymo vaikui ir įsiskolinimo priteisimo, institucija, teikianti išvadą byloje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rezoliucinė dalis

13.7. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai taikė ir aiškino išlaikymo dydį reglamentuojančias materialinės teisės normas, vadovavosi prioritetiniu vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu, todėl keisti teisėtą ir pagrįstą sprendimą remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

15. Šioje byloje teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

16. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad nacionaliniam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu, kaip minėta, patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018; 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-219/2019). Taigi apeliacinės instancijos teisme bylos nagrinėjimo ribas nusako apeliacinio skundo dalykas (apeliantų prašymas) ir apeliacinio skundo pagrindas, argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktai).

18. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo priteistas nepilnamečiam vaikui išlaikymas ir išlaikymo įsiskolinimas iš atsakovo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

19. Ieškovė ieškiniu pareiškė reikalavimus dėl tėvystės nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiam vaikui priteisimo.

21. Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimis dėl nepilnamečiam vaikui priteisto išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo dydžio. Apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis ir nepilnamečiam vaikui išlaikymą priteisti po 140,00 Eur periodinėmis išmokomis ir priteisti 840,00 Eur išlaikymo įsiskolinimą. Apeliacinio skundo pagrindu nurodo tai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo sprendimo, išvados neatitinka byloje įrodytų faktinių aplinkybių, skundžiama teismo sprendimo dalis – nepagrįsta, prieštaraujanti teisiniam reglamentavimui, teismų praktikai ir pažeidžianti atsakovo teises. Ieškovė su apeliaciniu skundu nesutinka, motyvuodama tuo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, o atsakovo apeliacinis skundas yra deklaratyvaus pobūdžio ir nemotyvuotas.

22. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, nurodytais šios nutarties 22 punkte. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, todėl jų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų apeliaciniame skunde atsakovo nurodytų argumentų.

23. Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis yra priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, o pagrįstu – kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne interpretuojant atskirus faktus (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Rungimosi principas reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, nei jo nesant (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-260/2001; Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Kita vertus, teismas turi vertinti įrodymus vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais bei bendraisiais teisės principais, taip pat ir sąžiningumo, protingumo ir teisingumo.

Dėl naujų rašytinių įrodymų

24. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovė nenurodo jokių aplinkybių, dėl ko įrodymai teikiami apeliacinės instancijos teismui, daro išvadą, kad ieškovė nepagrindė šių įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui būtinybės. Teisėjų kolegijos vertinimu, dalis pridedamų įrodymų (VSDFV sprendimas, 2021 m. ambulatorinio apsilankymo aprašymas, duomenys apie atsakovą) galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Taip pat nepagrindžia kitos dalies pridedamų duomenų įrodomosios reikšmės teisingam ginčo išsprendimui. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atsisako priimti ieškovės pateiktus dokumentus. Kadangi šie dokumentai, kuriuos apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti, buvo pateikti per elektroninių paslaugų portalą, jie ieškovei negrąžintini.

Dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo

27. Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nutarta priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam vaikui A. Š., gimusiam (duomenys neskelbtini), mokamą po 300,00 Eur periodinėmis išmokomis kas mėnesį. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo sprendimo, išvados neatitinka byloje įrodytų faktinių aplinkybių, skundžiama teismo sprendimo dalis – nepagrįsta, prieštaraujanti teisiniam reglamentavimui, teismų praktikai ir pažeidžianti atsakovo teises.

28. CK 3.192 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Pažymėtina, kad tėvai pareigą išlaikyti savo vaikus privalo vykdyti nepaisant to, ar jie gyvena kartu ar atskirai. Tėvų asmeninės pareigos teikti vaikams materialinį išlaikymą negalima atsisakyti ar šią pareigą perleisti vykdyti kitiems asmenims.

29. Pagal CK 3.198 straipsnio 1 dalį, teismas, priteisdamas išlaikymą, turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris būtų pakankamas tenkinti bent minimalius vaikų poreikius. Būtinoms vaiko vystymosi sąlygoms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir turi užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet ir skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

30. Bylose dėl vaiko išlaikymo nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas teikti detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei MMA išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-273-969/2020). Atsižvelgtina ir į tai, jog savo nepilnamečius vaikus privalo išlaikyti abu vaiko tėvai, jų teikiamo išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir turi užtikrinti būtinas sąlygas vaiko vystymuisi.

31. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas ne tik vaiko poreikiams, bet ir tėvų turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl kiekvienu konkrečiu atveju, nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo, teismas privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

32. CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta abiejų tėvų pareiga teikti išlaikymą savo vaikams, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, turtinė padėtis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013; 2016 m. vasario 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016 30 punktą). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad turtinei padėčiai įvertinti svarbu ir tai, kad su vienu iš tėvų lieka vaikas ir jam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialinio aprūpinimo užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).

33. Taigi, spręsdamas klausimą dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo dydžio, teismas turi nustatyti konkretaus vaiko poreikius ir abiejų vaiko tėvų turtinę padėtį.

34. Nagrinėjamoje byloje apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu nepilnamečio vaiko poreikių vertinimu. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nepilnamečio vaiko poreikius, jų detaliai neanalizavo, o ieškovė nepateikė nepilnamečio vaiko poreikius pagrindžiančių rašytinių įrodymų. Atsakovas, nesutikdamas su prašoma priteisti išlaikymo nepilnamečiam vaikui suma, nurodė, kad maksimali suma, kurią gali skirti vaiko išlaikymui, yra 140,00 Eur.

35. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nepilnamečio vaiko poreikius, pažymėjo, kad, vertindamas prašomas priteisti sumas vaikų išlaikymui, teismas tai daro atsižvelgdamas į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, kad teismas neturi nustatyti, kiek lėšų turi būti skiriama kiekvienam poreikiui patenkinti, tačiau turi įvertinti, ar nurodytos reikalingos lėšos yra realaus ir protingo dydžio. Taip pat pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nenustatė išlaikymo dydžio minimalios ribos ar intervalo, įtvirtindamas, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs vaiko poreikius, abiejų tėvų gaunamas pajamas ir turimą turtą, valstybės mokamą vaikui išmoką, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, teismų formuojama praktika tokio pobūdžio bylose, konstatavo, kad vaiko išlaikymui per mėnesį reikalinga suma yra 600,00 Eur per mėnesį, ši suma pripažintina pakankama būtinųjų nepilnamečio vaiko poreikių patenkinimui, todėl iš atsakovo nepilnamečiam vaikui priteistinas 300,00 Eur išlaikymas, mokamas kas mėnesį periodinėmis išmokomis. Teismas pažymėjo, kad ieškovė neįrodė, kad vaiko poreikių patenkinimui per mėnesį reikalinga suma yra 1 000,00 Eur.

36. Teisėjų kolegija, vertindama apelianto teiginius, kad ieškovė nepagrindė prašomos priteisti išlaikymo sumos, pažymi, kad kasacinis teismas, plėtodamas kasacinio teismo praktiką civilinėse bylose dėl vaiko išlaikymo, konstatavo, kad nustatant vaiko poreikius tėvas (motina) neturėtų būti įpareigotas teikti detalius įrodymus (pavyzdžiui, pirkinių čekius), pagrindžiančius ne didesnes nei minimalioji mėnesinė alga išlaidas vaikui. Tačiau tėvas (motina), įrodinėjantis didesnių ar mažesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų reikalaujančius vaiko poreikius, turi pareigą tai pagrįsti.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė, prašydama priteisti išlaikymą, kuris būtų pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. kad būtų patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, poilsiui, laisvalaikiui, bet kokiam ugdymui, kuris ne didesnis nei minimalioji mėnesinė alga, neturėjo pareigos jo pagrįsti pateikdama pirkinių čekius. Ieškovė detalizavo nepilnamečio vaiko poreikius, pirmosios instancijos teismas įvertino jų realumą ir dydžio protingumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė pagrindė vaiko poreikiams patenkinti reikalingų didesnių nei minimalioji mėnesinė alga išlaidų, tokių kaip išlaidos auklei, būtinumą ir jų dydžio protingumą. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, nesutikdamas su prašoma priteisti išlaikymo suma, neteikė jokių skaičiavimų nepilnamečio vaiko poreikiams patenkinti reikalingų išlaidų dydžiui nustatyti, neneigė fakto, kad ieškovė, norėdama gauti darbo pajamų, turi dirbti, o vaiko priežiūrai samdyti auklę, todėl patiria papildomų išlaidų, neginčijo jų dydžio, teigdamas, kad ieškovė pagal gaunamas pajamas gali tai sau leisti. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nepagrindė savo nesutikimo / atsikirtimų dėl priteistino nepilnamečiam vaikui išlaikymo dydžio.

38. Be kita ko, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovo gaunamas pajamas, įsipareigojimus bankui, išlaikytinių skaičių, todėl neteisingai nustatė atsakovo turtinę padėtį ir jo galimybes teikti priteistą išlaikymo dydį.

39. Proporcingumo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties principas įpareigoja teismą, sprendžiant vaiko išlaikymo dydžio klausimą, įvertinti tėvų galimybes tenkinti vaiko poreikius. Teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis, todėl, kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo ar jo dydžio pakeitimo, teismas privalo nustatyti tėvų turtinę padėtį, t. y. visas jų gaunamas pajamas, turtą, sveikatą, investicijas, išlaikytinių skaičių, būtinas išlaidas ir vaiko poreikius, taip pat atsižvelgti į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamų vaikams išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2010; 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-209/2013; 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

40. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, nurodytais šios nutarties 39 punkte, ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, formuojama civilinėse bylose dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, nustatė ir įvertino visas teisiškai reikšmingas aplinkybes teisingam ginčo išsprendimui, t. y. tėvų turtinę padėtį ir jų galimybes teikti atitinkamo dydžio išlaikymą nepilnamečiam vaikui. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir įvertino atsakovo išlaikytinių skaičių, nustatė ir įvertino atsakovo gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą, įsipareigojimus bankui, darbingą amžių ir kt., todėl apelianto teiginiai atmestini kaip niekuo nepagrįsti ir deklaratyvūs. Nors pirmosios instancijos teismas plačiau nepasisakė dėl atsakovo sveikatos būklės, tačiau, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, byloje pateiktus rašytinius įrodymus, padarė išvadą, kad abi ginčo šalys yra darbingo amžiaus ir prie savo vaiko išlaikymo turi prisidėti lygiomis dalimis. Kaip teisingai nurodė ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, atsakovas nepagrindė savo teiginių, kad jis negali susirasti darbo dėl pablogėjusios sveikatos būklės, t. y. atsakovas nepateikė įrodymų (darbingumo lygio pažymos ir (ar) darbingumo lygio dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pažymos, neįgaliojo pažymėjimo, rekomendacijų dėl pagalbos poreikio, išvados dėl darbo pobūdžio ir sąlygų), kad atsakovo darbingumo lygis būtų pakitęs. Be to, kaip teisingai teigia ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, atsakovo pateikti duomenys apie įsipareigojimus, prievolių vykdymą leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovo realios pajamos yra daug didesnės nei pateiktos oficialios pajamos byloje. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių atsakovo teiginius apie gaunamą artimųjų paramą, o esant pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir pan., teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį.

41. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pažeidžia atsakovo teises. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tėvai patys privalo iš anksto įvertinti esamą turtinę padėtį bei savo pasirengimą reikiamai pasirūpinti vaikais. Priešingu atveju, tėvams neįvertinus savo pasirengimo užauginti vaiką, ugdyti jo asmenybę, sudarant būtinas sąlygas vaikui vystytis, atsakomybė už sąmoningai prisiimtą pernelyg didelę socialinę riziką ir pasekmes tenka patiems tėvams. Be to, sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamų, pakankamų vaikui išlaikyti, todėl tėvai turi imtis realių veiksmų savo turtinei padėčiai pagerinti.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės prašomą priteisti ir pirmosios instancijos teismo nustatytą išlaikymo dydį, nepilnamečio vaiko poreikius, gaunamą iš valstybės vaiko išmoką, šalių turtinę padėtį ir atsižvelgdama į iš atsakovo priteistą išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydį, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas išlaikymą, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, dėl to priėmė neteisėtą sprendimą.

43. Teisėjų kolegija vertina, kad apeliantas, teikdamas argumentus dėl tariamo proceso teisės normų pažeidimo teismui vertinant įrodymus, siekia, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo būtų vertinamos skunde išvardytos faktinės bylos aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados nei skundžiamame sprendime. Aplinkybė, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nesudaro pagrindo manyti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai dėl procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimo atmetami kaip neįrodyti (CPK 178, 185 straipsniai).

Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo

44. Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Mano, kad išlaikymo įsiskolinimas negali būti skaičiuojamas nuo priteistos išlaikymo, mokamo kas mėnesį periodinėmis išmokomis, sumos. Teigia, kad būtina nagrinėti buvusias aplinkybes ir išleistas sumas išlaikymui, kurios turi būti pripažintos kaip būtinos ir realiai patirtos.

45. Išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 straipsnis). Šioje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus.

46. Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas įstatymo normas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: 1) vaiko poreikiai; 2) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis; 3) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai; 4) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu; 5) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2013).

47. Sprendžiant ginčus dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo svarbu tinkamai paskirstyti įrodinėjimo naštą tarp šalių. Kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad kai tėvai gyvena kartu ir tvarko bendrą šeimos ūkį, taip iš esmės prisidėdami prie vaikų materialinio išlaikymo, preziumuojama, kad išlaikymą vaikams teikia abu tėvai, iki teismas nenustato kitaip. Įrodinėjimo našta tenka tai šaliai, kuri teigia, kad kita šalis neteikė išlaikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2007). Tačiau tais atvejais, kai vienas iš tėvų su vaiku negyvena, jam tenka pareiga įrodinėti, jog tėviškas pareigas vykdė, nors ir gyveno skyrium (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2011).

48. Ieškovė ieškiniu išlaikymo įsiskolinimą prašė priteisti už laikotarpį nuo vaiko gimimo (2021 m. balandžio 7 d.) iki 2021 m. spalio 7 d., išlaikymo įsiskolinimą skaičiuojant po 500,00 Eur kas mėnesį, motyvuodama tuo, kad atsakovas nuo pat vaiko gimimo neprisideda prie jo išlaikymo. Atsakovas neginčija fakto, kad prie vaiko išlaikymo neprisidėjo nuo pat jo gimimo, tačiau nesutinka su prašoma išlaikymo įsiskolinimo suma.

49. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs nepilnamečio vaiko būtiniesiems poreikiams patenkinti reikalingą sumą per mėnesį, įvertinęs faktines aplinkybes, egzistavusias išlaikymo įsiskolinimo susidarymo metu, padarę išvadą, kad išlaikymo įsiskolinimas skaičiuotinas po 250,00 Eur per mėnesį, ir išlaikymo įsiskolinimą priteisė nuo vaiko gimimo dienos iki ieškinio teismui pateikimo dienos, t. y. už 6 mėnesius 7 dienas – 1 556,00 Eur.

50. Teisėjų kolegija, vertindama apelianto teiginius, nurodytus šios nutarties 45 punkte, pažymi, kad atsakovas nei pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, paaiškinimuose, nei apeliaciniame skunde neginčija aplinkybės, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja išlaikymo įsiskolinimas, tik nesutinka su priteista išlaikymo įsiskolinimo suma.

51. Apeliantas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo išlaikymo įsiskolinimo dydį, kad kūdikio poreikiams patenkinti pakankama suma yra 140,00 Eur (140,00 x 2 + 70,00 Eur valstybės mokama išmoka vaikui = 350,00 Eur) per mėnesį, savo teiginių nepagrindžia. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo vaiko poreikių, nenustatė aplinkybių, egzistavusių išlaikymo įsiskolinimo susidarymo metu. Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas įvertino aplinkybes, kad ieškovė neturėjo išlaidų auklei, primaitinimui, dėl kitų vaiko poreikiams patenkinti išlaidų pagrįstumo pasisakė, nustatydamas vaiko poreikius ir jiems patenkinti reikalingos sumos dydį, todėl apelianto teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad atsakovas, teigdamas, kad kūdikio poreikiams patenkinti pakanka 350,00 Eur sumos per mėnesį, savo skaičiavimų nepateikė, net nežino, ar kūdikis buvo maitinamas motinos pienu, ar reikėjo jį primaitinti ir kiek galėjo kainuoti toks primaitinimas.

52. Be kita ko, apeliantas teigia, kad iš priteistos išlaikymo įsiskolinimo sumos turėtų būti išskaičiuota vienkartinė 440,00 Eur valstybės parama, mokama gimus vaikui. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apelianto teiginiu. Pažymi, kad vaiko poreikius sudaro ne tik maistas, drabužėliai, higienos prekės ir pan., bet ir vaikui skirti baldai, vežimėlis ir kiti būtini namų apyvokos daiktai, prie kurių įsigijimo atsakovas neprisidėjo. Be to, pagal formuojamą teismų praktiką, išlaikymo įsiskolinimo suma nėra mažintina valstybės mokama parama ir neatleidžia tėvų nuo pareigos išlaikyti savo vaiką.

53. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir tinkamai nustatė šalių nepilnamečio vaiko poreikius, tėvų turtinę padėtį ir galimybę teikti atitinkamo dydžio išlaikymą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė išlaikymo įsiskolinimo dydį, o atsakovas, nesutikdamas su sprendimo dalimi dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, savo argumentų / teiginių nepagrindžia, nenurodo nei faktinio, nei teisinio pagrindo, kuriuo remiantis turėtų būti pakeista skundžiamo sprendimo dalis.

Dėl bylos procesinės baigties

54. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jo naikinti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir argumentus nėra teisinio pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

55. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys).

56. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, spręsti bylinėjimosi išlaidų perskirstymo klausimą nėra pagrindo.

57. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

58. Ieškovė nurodė, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 420,00 Eur teisinės pagalbos išlaidų, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų dydžių (8.11 punktas), jos priteistinos iš atsakovo.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo E. N. ieškovei A. Š. 420,00 Eur (keturis šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.