- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-05-25
- Bylos Nr.
- e2-26-294/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Seikalis
- Ieškovas
- G. D.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikai
dalyvaujant ieškovei G. D., jos atstovei advokatei Vitai Neverauskaitei, atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui Rimvydui Valatkai
viešame teismo posėdyje, vaizdo konferencijos būdu per interneto platformą „Zoom“ žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės G. D. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai atstovaujamai Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė ieškinyje prašo priteisti jai 26 949 Eur turtinės ir 5 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės. Nurodo, kad ieškove G. B. (iki santuokos R.) buvo vienturtė D. R. duktė. D. R. buvo vienturtis R. R. sūnus. Ieškoves G. B. tėvas D. R. mirė dar (duomenys neskelbtini), senelis – (duomenys neskelbtini). Po senelio mirties, norėdama priimti palikimą, ieškovė kreipėsi į Kauno 12 notarų biuro notarę. Paaiškėjo, kad ieškovės senelis nebuvo priėmęs palikimo po savo motinos mirties, o pastarajai mirties dieną priklausė 2 butai Kaune: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). 2013 m. lapkričio mėn. ieškovė kreipėsi į teismą dėl prašymo pripažinti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jos senelis priėmė palikimą po savo motinos mirties, tuo pačiu prašydama pripažinti A. Č. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą negaliojančiu. Jos prašymu pritaikytas butų areštas. 2014 m. lapkričio 24 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu jos ieškinys patenkintas visiškai. 2015 m. kovo 31 d. Kauno apygardos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jos ieškinį atmetė, tuo pačiu panaikino ir butų areštą. 2015 m. gegužės 6 d. A. Č. pardavė butą, adresu (duomenys neskelbtini) už 30 140 Eur. 2015 m. birželio mėn. ieškovė pateikė kasacinį skundą, prašydama uždėti areštą likusiam neparduotam butui, tačiau šis prašymas nebuvo patenkintas. 2015 m. gruodžio 15 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jos kasacinį skundą tenkino ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pasak sprendimo, turtą po motinos mirties turėjo paveldėti lygiomis dalimis ieškovės senelis bei A. Č.. 2016 m. sausio 8 d. A. Č. už 22 000 Eur pardavė antrąjį butą. Ieškovei kreipusis į antstolį paaiškėjo, kad ji neturi jokio nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, o sąskaitoje esančios lėšos susijusios su senatvės pensija. Kauno apygardos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos uždėtą areštą suteikė galimybę trečiajam asmeniui perleisti turtą, taip ieškovei užkirstas kelias paveldėti ir disponuoti paveldėtu turtu.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, teismui pateiktame atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad atsakomybė už galutinės instancijos teismo veiksmus kyla tik ypatingais atvejais. Be to, Kauno apygardos teismo sprendimo panaikinimas be šiukščių ir akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, negali būti laikomi kaltės įrodymu. 2015 m. liepos 2 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė motyvus dėl kurių atsisakė taikyti turto areštą. Be to, nėra pagrindo priteisti iš neturtinės žalos, nes neįrodytos ne tik civilinės atsakomybės sąlygos, bet ir patirti nepatogumai ir neigiami išgyvenimai.
Šalies argumentai
Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu prašė ieškinį tenkinti iš esmės ieškinyje nurodytais motyvais.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko iš esmės atsiliepime nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad 2015 m. gegužės 6 d. A. Č. pardavė butą, adresu (duomenys neskelbtini) už 30 140 Eur. 2016 m. sausio 8 d. A. Č. už 22 000 Eur pardavė antrąjį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad 2015 m. kovo 31 d. Kauno apygardos teismas priėmė sprendimą ieškovės ieškinį atmesti ir panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones – butų areštą.
2015 m. liepos 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismas ieškovės prašymu netaikė laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau Kauno apygardos teismo sprendimo vykdymą sustabdė.
2015 m. gruodžio 15 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-687-690/2015 nutartimi paliko galioti 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą, kad ieškovės senelis R. R. priėmė palikimą, po motinos mirties pradėdamas jį faktiškai valdyti, todėl 2013 m. spalio 3 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą pripažino negaliojančiu, nustatant, kad R. R. taip pat paveldėjo 1/2 dalį palikėjos turto.
Ieškovės teigimu jai buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, kadangi ginčo nagrinėjimo metu, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių A. Č. pardavė paveldėtus butus, o ½ dalį gautų piniginių lėšų iš jos išieškoti nėra galimybės (ji nuosavybės teise nevaldo nekilnojamojo turto, vienintelės gaunamos pajamos – senatvės pensija), o butų pirkėjai laikytini sąžiningais įgijėjais, todėl į jų įsigytą turtą taip pat nėra galimybės nukreipti išieškojimo.
CK 6.271 straipsnis reglamentuoja valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas ( CK 6.271 straipsnio 2 dalis). Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 straipsnio 3 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pabrėžęs, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimo institutas suponuoja tai, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka (laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų) yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Valstybei, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, yra taikoma bendro pobūdžio rūpestingumo pareiga, įtvirtinta CK 6.263 straipsnio 1 dalyje, kuri reiškia, kad valstybė, įgyvendindama savo funkcijas per atitinkamas valstybės institucijas ir pareigūnus, privalo užtikrinti, kad valstybės institucijos ir pareigūnai veiktų teisėtai.
Pagal minėtą įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis).
Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Neteisėti veiksmai CK 6.272 straipsnio 2 dalies prasme yra suvokiami, kaip atitinkamu įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu padaryti pažeidimai, kuriuos padarė atitinkami teisėjai ar kiti teismo pareigūnai, o pagrindas žalai atlyginti yra dėl šių neteisėtų veiksmų atsiradusi turtinė ir (arba) neturtinė žala.
Ieškovės nuomone, neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad Kauno apygardos teismas, priimdamas sprendimą nusprendė panaikinti Kauno apylinkės teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, taip sudarydamas galimybę trečiajam asmeniui parduoti butą, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsisakydamas pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek priėmus sprendimą, sudarė galimybes parduoti trečiajam asmeniui ir antrąjį butą, taip atėmus galimybę ieškovei gauti palikimą.
Teismų praktikoje išaiškinta, kad teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą; sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011). Be to, Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti, ir kitas aplinkybes.
Pagal kasacinio teismo praktiką ieškovui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti pareigūnų ir (ar) teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad teismų instancijos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus. Teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės, o atskirais atvejais taikant ir proceso atnaujinimo institutą, nustatymas taip pat reiškia, jog neįmanoma visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų, nes jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektyvios savybės ir daugelis kitų veiksnių. Tačiau klaidos galimybė nepateisina to, kad teisėjas turi teisę ją padaryti. Priešingu atveju būtų paneigta asmens teisė į teisingą teismą ir kad dėl jo būtų priimtas teisingas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).
Naudojimasis instancine teismų sistema, kaip teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo kontrolės forma, sudaro galimybę išvengti teismo klaidos ir, atitinkamai, išvengti žalos kilimo galimybės.
Iš tiesų, teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas galioti, Lietuvos A. T. panaikinus priešingą išvadą padariusio Kauno apygardos teismo sprendimą.
Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo padaryta išvada, jog Kauno apygardos teismo sprendimo vykdymo stabdymas yra iš esmės tapati priemonė taikomam turtui areštui, kurio užteks galimo būsimo teismo sprendimo vykdymui, faktiškai paneigta A. Č. veiksmais.
Žemesnės instancijos teismas
Akivaizdu, kad trečiasis asmuo elgėsi nesąžiningai, tačiau laikinųjų apsaugos priemonių tikslas ir buvo būtent užkirsti galimam nesąžiningam turto perleidimui, kas buvo padaryta.
Pagal CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Vadovaujantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2011). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais (dokumentais, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokiais raštais, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai), daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalys; 197 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kartu akcentuotina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.), o faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; kt.); be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2–3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017).
Teismas iš tiesų sutinka su ieškovės ir jos atstovės pozicija, kad teismai, priimdami procesinius sprendimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir (ar) netaikymo, arba nepadarę įrašo apie turto perleidimo draudimą, suteikė galimybę trečiajam elgtis nesąžiningai ir atėmė iš ieškovės galimybę disponuoti priimtu palikimu (kuris buvo bylos nagrinėjimo metu ir po galutinio teismo sprendimo priėmimo perleistas).
Atskirai pasisakytina ir dėl priežastinio ryšio.
Pažymėtina, kad pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. P. prieš D. D. ir kt., bylos Nr. 3K-7-144/2014).Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad teisine prasme pripažįstama, jog priežastinis ryšys yra tais atvejais, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks, neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai, jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-91/2010). Tais atvejais, kai priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos pobūdis yra skirtingas, t. y. kai vieno atsakovo veiksmai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis, o kito veiksmai tik netiesiogiai turėjo įtakos žalos atsiradimui, atsakovų atsakomybė bus dalinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2005; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011; 2013 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2013, kt.).
Bylą nagrinėjusių teismų (teisėjų) veiksmai padarę esminę klaidą, netaikydami turto arešto ar kitų analogiškų apsaugos priemonių, kurie nebūtų leidę nesąžiningai trečiajam asmeniui perleisti turtą.
Teismo nuomone, ieškovės teisė paveldėti palikimą buvo nepagrįstai atimta, ypač, kai iš trečiojo asmens nėra jokios galimybės išieškoti ½ vertės palikimo.
Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Geosprendimai“ v. G. K., bylos Nr. 3K-3-177/2011). Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas glausta forma turi išdėstyti nustatytas faktines bylos aplinkybes, argumentus, nurodyti, kodėl vienais įrodymais remtasi, o kiti atmesti, pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą ir teisinį sprendimo pagrindimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-176/2012; 2015 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Liuks“ v. UAB „Saulius ir Kristupas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-98/2015; kt.).
Protingumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Nors akivaizdu, kad trečiasis asmuo elgėsi nesąžiningai, tačiau būtent teismų priimti procesiniai sprendimai leido šį nesąžiningą elgesį realizuoti, padarant žalą ieškovei.
Atskirai pažymėtina, jog nors atsakovo atstovas bandė įrodyti, kad butų pardavimo sandorius tvirtinę notarai elgėsi neapdairiai, tačiau teismas su tokiais paaiškinimais nesutinka. Butų pardavimų metu nebuvo apribotos trečiojo asmens nuosavybės teisės, nebuvo uždėti teismų draudimai turtą perleisti, todėl notarai neturėjo jokio teisinio pagrindo sandorių netvirtinti.
Todėl atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovė įrodė neteisėtus (nepagrįstus) teisėjų veiksmus.
Ieškovė turtinę žalą įvertino 26 949 Eur suma, o neturtinę žalą – 5 000 eurų suma.
Žala - tai teisės saugomų asmeninių ir (ar) turtinių vertybių sunaikinimas arba pakenkimas teisėtiems interesams neteisėtais veiksmais, sukėlęs neigiamų padarinių, kuriuos pagal įstatymus galima įvertinti turtine išraiška. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.
Pažymėtina, kad ieškovės paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonė, o juose išdėstyti faktiniai duomenys, ypač kai jie yra pagrindinis įrodymų šaltinis įrodinėjamai aplinkybei nustatyti, teismo turi būti kruopščiai pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Patikimais gali būti pripažinti detaliai atskleisti ir nuoseklūs, pagrįsti objektyviai egzistuojančiais ar egzistavusiais faktais paaiškinimai. Ieškovo paaiškinimų patikimumo kriterijus yra ir tai, ar tokio įrodymo duomenis gali patvirtinti kiti byloje surinkti leistini įrodymai, kurių duomenys turi būti palyginti ir įvertinti kartu su ieškovo paaiškinimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2013).
Šiuo atveju ieškovė turtinę žalą vertina 26 949 eurų suma. Nurodo, kad turtinę žalą sudaro pusė neteisėtai parduotų butų kaina. Teismas, atsižvelgiant į ieškovės pateiktus paskaičiavimus, kurie įrodyti pridėtomis butų perleidimo sutartimis, daro išvadą, kad turtinė žala yra pagrįsta, o nustačius nepagrįstus teisėjų (teismo) veiksmus, pastarosios iš valstybės yra priteisiamos ieškovės naudai.
Ieškovė, be kita ko, teismo prašo atlyginti 5 000 eurų neturtinę žalą.
Neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad piniginės kompensacijos dydis kiekvienu konkrečiu atveju yra nustatomas teismo pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis, 6.282 straipsnis). Taigi, neturtinės žalos dydį nustato teismas, vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais ir pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad įstatyme nustatytas nebaigtinis neturtinės žalos dydžiui nustatytų reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu) sąrašu tokių kriterijų, kurie turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienu konkrečiu atveju. Kadangi neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2009).
Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teismo vertinimu nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti ieškovei neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti.
Atsižvelgiant į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, ačiau atsižvelgiant į tai, kad priteisus turtinę žalą jai turtinė skriauda iš esmės nepadaryta, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendžia, kad šiuo atveju ieškovės patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti ieškinyje nurodyta suma, tuo labiau, atsižvelgiant į tai, kad iš valstybės priteista visa negauta suma už paveldėtą, tačiau neteisėtai perleistą palikimą.
Kita vertus, pažeidus ieškovės Konstitucines nuosavybės teises, dėl užtrukusių bylinėjimųsi ieškovė galėjo patirti dvasinius išgyvenimus, ypač atsižvelgiant į tai, kad butai buvo perleisti ginčo nagrinėjimo metu, o visuose teisminiuose procesuose ieškovė aktyviai naudojosi savo teisėmis, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, norėdama užkirsti kelią galimam nesąžiningam kitų asmenų elgesiui ir neteisėtam turto perleidimui. Pažymėtina ir tai, kad ieškovė nepateikė aiškių nedviprasmiškų įrodymų, jog būtent dėl šių veiksmų galimai nukentėjo jos studijos universitete. Atsižvelgiant į teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo, į ieškovės ne tokius išsamius argumentus bei įrodymų nepakankamumą, teismas sprendžia, kad 500 eurų suma neturtinei žalai atlyginti būtų pagrįsta, teisėta ir tinkama. Todėl toks teismo nustatytas žalos dydis laikytinas adekvačiu pažeistai teisei apginti. Šioje dalyje ieškovės ieškinys tenkintinas iš dalies.
Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo procesines palūkanas. Vienos iš įstatymu nustatytų palūkanų, kurių tikslas yra kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius, yra palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Procesinės palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti skolą, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad tokios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. CK 6.210 straipsnio 1 dalis numato, kad už termino praleidimą mokamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos. CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Todėl teismas daro išvadą, kad nesant tarp ieškovės ir atsakovo susitarimo dėl kitokio palūkanų dydžio, ieškovės reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo už priteistą žalą yra pagrįstas ir tenkintinas.
Kiti šalių argumentai ar pateikti įrodymai esminės reikšmės bylai neturi, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis).
Ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies (86 proc.). Ieškovė prašo atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas: 1 430 Eur teisinės pagalbos išlaidas. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio nuostatomis, išlaidos advokato pagalbai apmokėti šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, gali būti priteistos ne didesnės kaip yra numatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos Advokatų Tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) nustatyti rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai už procesinių dokumentų parengimą bei atstovavimą teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, taikydamas CPK 98 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, sprendžia, ar visos advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų rekomendacijų nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-533/2008). Atsižvelgiant į CPK ir rekomendacijų normas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, darytina išvada, kad šioje byloje teisinės pagalbos išlaidų dydis, atsižvelgiant tiek į rengtų procesinių dokumentų apimtį ir pobūdį, tiek į reiškiamą reikalavimą, laikytinos protingomis ir nėra mažintinos bei priteistinos iš atsakovo pilna apimtimi proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, t.y. 1229,80 Eur teisinei pagalbai atlyginti (CPK 80, 88, 93 ir 98 straipsniai).
Atsakovas neprašo atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui nepateikė bylinėjimosi išlaidų dydį pagrindžiančių įrodymų, todėl ieškovės ieškinį iš dalies atmetus, atsakovui pastarosios nėra iš ieškovės priteisiamos (CPK 93, 98 straipsniai).
CPK 96 straipsnio 6 d. numatyta, kad tuo atveju, jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur), teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Iš ieškovės išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepriteistinos, kadangi išlaidos neviršija nurodytos sumos (atsižvelgiant į atmestą jos ieškinio dalį) (LR teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ su vėlesniais pakeitimais, CPK 92 straipsnis ).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 259, 260, 265, 268, 270 straipsniais teismas
nusprendžia:
Ieškovės G. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškinį patenkinti iš dalies ir priteisti jai iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, juridinio asmens kodas 188604955, 26 949 Eur (dvidešimt šeši tūkstančiai devyni šimtai keturiasdešimt devyni eurai) turtinei žalai atlyginti, 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 27 494 Eur žalą nuo 2017 m. gruodžio 4 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1229,80 Eur (vienas tūkstantis du šimtai dvidešimt devyni eurai) teisinės pagalbos išlaidų.
Kitoje dalyje ieškovės ieškinį atmesti.
Šalys turi teisę per 30 dienų apskųsti sprendimą Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.