Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Visvaldo Kazakiūno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Rositos Patackienės ir Dainiaus Rinkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) UAB „Legal Balance ” apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023-09-13 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Legal Balance“ ieškinį dėl skolos, palūkanų, sutarties sudarymo mokesčio, negautų pajamų (nuostolių atlyginimo) priteisimo, pareikštą atsakovui M. M. ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir kai neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl 12 proc. priteistos sumos dydžio metinių palūkanų nepriteisimo, vartojimo kredito sutarties sąlygą, numatančią 12 proc. metinių palūkanų dydį pripažinus nesąžininga.

20. Kaip minėta, pagal CK 6.37 straipsnio 3 dalį, kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Vertinant šioje byloje nagrinėjamu atveju sutartyje nustatytų 12 proc. dydžio palūkanų atitiktį teisiniam reglamentavimui bei sąžiningumo ir protingumo principams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju vertinamos vartojimo kredito sutarties sąlygos, todėl aktualios ir papildomai taikytinos vartotojų teisių apsaugą įtvirtinančios teisės normos (CK XVIII1 skyrius).

21. Vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumo kontrolė atliekama, remiantis bendrosiomis CK normomis, reglamentuojančiomis nesąžiningų vartojimo sutarčių sąlygų institutą (6.228⁴ straipsnis). CK 6.228⁴ straipsniu į nacionalinę teisę perkeliama 1993 m. balandžio 5 d. Europos Tarybos Direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13/EEB).

22. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio (pagal pareigas) turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017, 32 punktas; 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 38 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018 38–52 punktai). Teismo pareiga būti aktyviam ir vertinti vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumą savo iniciatyva įtvirtinta CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalyje.

23. CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė – nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai.

24. Taigi, pagal galiojantį teisinį reguliavimą nesąžiningų sąlygų kontrolė: pirma, taikoma vartojimo sutartims; antra, taikoma tokioms sutarčių sąlygoms, kurios nebuvo individualiai aptartos. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalies nuostatas individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui negalėjo daryti įtakos vartotojas, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad į CK 6.228⁴ straipsnio reguliavimo apimtį patenka standartinės sutartys, standartinės sutarčių sąlygos, taip pat kitos sutarčių sąlygos, jeigu vartotojas neturėjo realių galimybių daryti įtakos jų turiniui ir jos nebuvo individualiai suderėtos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-403/2020, 37 punktą). Pareiga įrodyti, kad tam tikra vartojimo sutarties sąlyga buvo aptarta individualiai, tenka verslininkui.

25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tam, kad vartojimo sutarties sąlygos būtų laikomos individualiai aptartomis ir joms nebūtų taikoma sąžiningumo kontrolė, turi būti įvykdyti du reikalavimai: 1) verslininkas turi įrodyti, kad vartotojas turėjo galimybę derėtis (derybos faktiškai vyko); 2) verslininkas turi įrodyti, kad derybų metu jis suteikė vartotojui realias ir protingas galimybes keisti sutarties turinį. Jei šalių derybų metu sutarties sąlygų pakeitimai, naudingi vartotojui, nebuvo atlikti, verslininkas turi įrodyti, kad vartotojas pakeitimų atlikti nenorėjo, nors tam buvo sudarytos visos sąlygos, vartotojo reikalavimai buvo nepagrįsti arba vartotojas neturėjo tikslo pasiekti galutinį susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-222-403/2020, 45, 46 punktai).

26. Remiantis teisiniu reguliavimu ir teismų praktika, darytina išvada, kad sutarties sąlygos pripažinimui individualiai aptarta nepakanka to, kad vartotojui būtų sudarytos sąlygos susipažinti su sutarties tekstu ir iš anksto iki sutarties pasirašymo sutarties tekstas būtų pateiktas vartotojui, tačiau svarbu nustatyti, kad vartotojas turėjo galimybę daryti realią įtaką sutarties turiniui, t. y. vartotojas turėjo realią galimybę derėtis ir galimybes keisti sutarties turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. (e3K-3-20-1075/2023, 36 punktas).

27. Minėtos aplinkybės nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytos. Įvertinus sutarties turinį bei sudarymo mechanizmą, darytina išvada, kad sutarties sąlyga dėl palūkanų, mokėtinų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dydžio, įtvirtinta sutarties bendrųjų sąlygų skiltyje „Sutartinė atsakomybė“ ir pakartota Standartinėje informacijoje apie vartojimo kreditą, yra standartinė, iš anksto pradinio kreditoriaus parengtos sutarties sąlyga, dėl kurios atsakovas neturėjo galimybės derėtis, o tik buvo su ja supažindintas (pradinio kreditoriaus skolinimo platformoje pasirašydamas nuotoliniu būdu), todėl ji laikytina individualiai neaptarta vartojimo sutarties sąlyga (CK 6.228⁴ straipsnio 4 dalis). Tai, kad nurodyta sąlyga būtų buvusi individualiai aptarta su atsakovu, kad atsakovas būtų turėjęs galimybę daryti įtaką, nustatant procesinių palūkanų dydį, ieškovas nesiėmė pareigos įrodinėti (6.228⁴ straipsnio 4 dalis; CPK 178 straipsnis), o tik apibendrintai nurodė, jog atsakovas su šia sutarties sąlyga susipažino, suprato ir sutiko, šiuos teiginius grįsdamas vien sutarties pasirašymo faktu. Aplinkybės, kad atitinkamos sutarties nuostatos buvo aptartos individualiai, pirmosios instancijos teismas nenustatė. Nors apeliaciniame skunde ieškovas teigia, kad atsakovas sutartį sudarė savo valia ir pats prisiėmė sutartyje nustatytus įsipareigojimus, įskaitant ir dėl 12 proc. dydžio palūkanų, duomenų, patvirtinančių, jog sutarties nuostatos, įskaitant ir nuostatas dėl palūkanų, šalių buvo aptartos individualiai (įrodymų, kad dėl sutarties sąlygų vyko derybos ar susirašinėjimas, kad atsakovas turėjo realią galimybę daryti įtaką jų turiniui) ieškovas nepateikė (CPK 178 straipsnis).

28. Taigi, ieškovas neįrodė, jog sutarties sąlyga, apibrėžianti 12 proc. dydžio metines palūkanas, buvo individualiai aptarta. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, jog sutarties nuostatos dėl palūkanų, mokėtinų paskolos gavėjui tinkamai nevykdant sutarties, šalių buvo aptartos individualiai, pagrįstai atliko sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolę (CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalis).

29. CK 6.228⁴ straipsnio 2, 3, 6 dalyse nustatyti kriterijai, kurie turi būti taikomi, siekiant kvalifikuoti vartojimo sutarties sąlygos nesąžiningumą. Nesąžiningomis pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies nuostatas laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Taip pat šioje teisės normoje įtvirtintas sąrašas kriterijų, kuriems esant preziumuojama, jog sutarties sąlygos yra nesąžiningos. Be to, remdamasis CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai. Šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis.

30. Remdamasis minėtu teisiniu reglamentavimu, kasacinis teismas apibendrintai yra išskyręs du nesąžiningų sutarčių sąlygų arba sąžiningumo kontrolės aspektus: procedūrinį (t. y. sąlygų įtraukimo į sutartį kontrolė) ir materialinį (sutarties turinio kontrolė) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018, 36 punktas; 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 46 punktas; 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-1075/2019, 31 punktas).

31. Procedūrinis sąžiningumo kontrolės aspektas dar kitaip vadinamas skaidrumo reikalavimu, jis atsispindi CK 6.228⁴ straipsnio 6, 7 dalių nuostatose, įtvirtinančiose, kad sąlygos būtų išreikštos aiškiai ir suprantamai. Atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas, ESTT) Direktyvos 93/13/EEB taikymo aspektu suformuotą praktiką, skaidrumo reikalavimo apimtis neturi būti susiaurinta iki suprantamumo vien formaliuoju ir gramatiniu požiūriu, priešingai, jį reikia aiškinti plačiai. Sutarties sąlygos aiškumo ir suprantamumo reikalavimą reikia suprasti kaip reiškiantį ir tai, kad vartotojui būtų sudaryta galimybė pagal tikslius ir suprantamus kriterijus numatyti ekonominius padarinius, kurie jam atsiranda dėl sutarties sąlygos (žr. ESTT 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimo byloje Andriciuc ir kt., C-186/16, 44-45 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją). ESTT taip pat yra pažymėjęs, kad net jei sutarties sąlyga gramatiškai suformuluota teisingai, vartotojas galėjo nesuprasti sąlygos reikšmės. Klausimą, ar vartotojas galėjo suprasti sutarties sąlygą, teismas turi spręsti, atsižvelgdamas į visas faktines aplinkybes ir į pastabumo lygį, kurio galima tikėtis iš vidutinio, pakankamai informuoto ir protingai pastabaus bei nuovokaus vartotojo (žr., pvz.: ESTT 2014 m. balandžio 30 d. sprendimą byloje Kasler ir Kaslerné Rabai prieš OTP Jelzalogbank Zrt, C-26/13; 2015 m. vasario 26 d. sprendimą byloje Bogdan Matei, Ioana Ofelia Matei prieš SC Volksbank Romania SA, C-143/13; 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą byloje Jean-Claude Van Hove prieš CNP Assurances SA, C-96/14).

32. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos taip pat matyti, kad iki sutarties sudarymo informacija apie sutarties sąlygas ir jos sudarymo pasekmes vartotojui yra ypač svarbi. Būtent remdamasis šia informacija jis nusprendžia, ar nori būti saistomas sąlygų, iš anksto suformuluotų veiklos vykdytojo (ESTT 2013 m. kovo 21 d. sprendimo byloje RWE Vertrieb, C‑92/11, 44 punktas ir 2016 m. gruodžio 21 d. sprendimo byloje Gutiérrez Naranjo ir kt., C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, 50 punktas). Taigi, informavimo pareigos tinkamas vykdymas yra glaudžiai susijęs su sutarties sąlygų skaidrumo vertinimu, o šios pareigos pažeidimas gali lemti sutarties sąlygų vertinimą kaip nesąžiningų dėl skaidrumo reikalavimo pažeidimo.

33. Todėl, siekiant nepažeisti skaidrumo reikalavimo, svarbu aiškiai bei suprantamai išdėstyti sutarties sąlygas taip, kad vartotojas galėtų gauti esminę informaciją, leidžiančią suvokti ne tik tai, kokias teises ir pareigas jis įgys pasirašydamas sutartį, bet ir remiantis aiškiais ir suprantamais kriterijais, numatyti potencialiai reikšmingus ekonominius padarinius, įvertinti prisiimamą riziką ir nuspręsti dėl sutarties sudarymo pagal konkrečias, verslininko iš anksto suformuluotas sąlygas. Šiame kontekste kaip nepagrįsti atmestini ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kad sąlyga dėl 12 proc. palūkanų atsakovui buvo aiški, suprantama bei jam priimtina. Pažymėtina, kad, vertinant Sutarties sąlygos, įtvirtinančios 12 proc. palūkanų dydį, atitiktį skaidrumo reikalavimui, nepakanka vadovautis formaliuoju ir gramatiniu požiūriu, analizuojant šios sąlygos turinį vien pažodiniu aspektu. Nagrinėjamu atveju šios sutarties sąlygos neskaidrumą lėmė tai, kad pradiniam kreditoriui tinkamai neįvykdžius pareigos ikisutartinių vartojimo kredito santykių stadijoje pateikti atsakovui visą reikalingą informaciją, turinčią įtakos jo įsipareigojimų apimčiai, taigi galinčios lemti jo apsisprendimą sudaryti sutartį, atsakovas neturėjo galimybės tinkamai įvertinti iš šios sąlygos kylančių, jam galimai reikšmingų ekonominių pasekmių ir sudarė sutartį sau itin nenaudingomis sąlygomis.

34. Materialinis (sutarties turinio) kriterijus apima sutarties sąlygos vertinimą pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje nustatytą preziumuojamų nesąžiningų sąlygų sąrašą. Šis sąrašas nėra baigtinis, jame esančios sąlygos nebūtinai yra nesąžiningos ir atvirkščiai – sąlyga, kurios nėra šiame sąraše, gali būti nesąžininga. Tuo atveju, jei sutarties sąlyga neatitinka nė vienos iš šiame sąraše nurodytų sąlygų, tai neatleidžia teismo nuo pareigos tikrinti sąlygas pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų, nustatytą CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalyje (CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalis). Sutarčių sąlygos pagal bendrąjį sąžiningumo kriterijų yra vertinamos, nustatant, ar sąlyga pažeidžiamas sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, 48 punktas).

35. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 5 dalies nuostatas ar vartojimo sutarties sąlyga nesąžininga, turi būti vertinama atsižvelgiant į sutartyje nurodytų prekių ar paslaugų prigimtį, visas sutarties sudarymo metu buvusias ir jos sudarymui turėjusias įtakos aplinkybes ir visas kitas tos sutarties ar kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą preziumuojama, jog nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą.

36. ESTT praktikoje nurodyta, kad, norint sužinoti, ar dėl sąlygos atsiranda „ryškus“ iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų neatitikimas vartotojo nenaudai, reikia atsižvelgti į nacionalinės teisės nuostatas, kurios taikytinos tuo atveju, kai nėra susitarimo tarp šalių. Būtent atlikdamas tokią lyginamąją analizę nacionalinis teismas galės įvertinti, ar ir prireikus – kiek, dėl sutarties vartotojas atsiduria nepalankesnėje teisinėje situacijoje, palyginti su nustatytąja galiojančioje nacionalinėje teisėje. ESTT pabrėžė ir tai, kad nacionalinis teismas šiuo tikslu turi patikrinti, ar pardavėjas arba tiekėjas, dorai ir teisingai veikdamas vartotojo atžvilgiu, galėjo pagrįstai tikėtis, jog vartotojas būtų sutikęs su tokia sąlyga, jei dėl jos būtų buvę atskirai derėtasi (ESTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Mohamed Aziz prieš Caixa d‘Estalvis de Catalunya, Tarragona i Manresa (Catalunyacaixa), C-415/11, 68–69 punktai; 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimas byloje Banco Popular Espanol SA prieš Maria Teodolinda Rivas Quichimbo, Wilmar Edgar Cun Pérez ir Banco de Valencia SA prieš Joaquin Valldeperas Tortosa, M.A. Miret Jaume, C-537/12 ir C-116/13, 65 punktas).

37. Nagrinėjamu atveju sutarties bendrųjų sąlygų 6.2 punkte įtvirtintas daugiau nei du kartus didesnis procesinių palūkanų dydis, nei būtų skaičiuojamas pagal įstatymo nuostatas. Ieškovas nenurodė tokį procesinių palūkanų dydį pateisinančių priežasčių ir neargumentavo tokio ryškaus nukrypimo nuo įstatyme įtvirtinto procesinių palūkanų dydžio būtinybės (CPK 178 straipsnis). Kaip buvo minėta, procesinių palūkanų paskirtis yra kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą, tačiau, atsižvelgiant į įstatyme įtvirtintą įprastą procesinių palūkanų dydį, laikomą pakankamu nurodytai paskirčiai atlikti, pripažintina, jog daugiau nei du kartus įstatyme įtvirtintą palūkanų dydį viršijančios procesinės palūkanos neatitinka nurodytos paskirties kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius ir skatinti įvykdyti teismo sprendimą. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, toks procesinių palūkanų dydis laikytinas akivaizdžiai per dideliu, suteikiančiu ieškovui perdėtą pranašumą ir numatančiu nepagrįstai didelę vartotojo (atsakovo) civilinę atsakomybę sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju.

38. Kaip nepagrįsti atmestini ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kad 12 proc. dydžio palūkanos, mokėtinos paskolos gavėjui tinkamai nevykdant sutarties, užtikrina šalių interesų pusiausvyrą ir nelaikytinos neprotingai didelėmis. Remiantis pirmiau nurodytais išaiškinimais, taip pat atsižvelgus į CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatą, įtvirtinančią skolininko pareigą mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, prieitina prie išvados, kad nėra pagrindo spręsti, jog verslininkas dorai, teisingai ir pagrįstai galėjo tikėtis, kad vartotojas būtų sutikęs su sutartyje įtvirtinta sąlyga, numatančia 12 proc. procesinių palūkanų dydį, jeigu dėl šios sutarties sąlygos būtų buvę atskirai derėtasi. Atitinkamai sutarties sąlyga, numatanti tokį nepagrįstai didelį procesinių palūkanų dydį, pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinta nustatančia neproporcingai didelę atsakovo civilinę atsakomybę, ir, atitinkamai, nesąžininga (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas) bei negaliojančia ab initio (nuo sutarties sudarymo momento).

39. Šiame kontekste taip pat kaip nepagrįsti ir atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik vartotojo, kaip silpnesniosios sandorio šalies, interesų apsaugos principu, tačiau neatsižvelgė į tai, kad atsakovas vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Sprendžiant dėl palūkanų dydžio vartojimo teisiniuose santykiuose teisėtumo, turi būti įvertinta ne tik kredito gavėjo pareiga skolintis atsakingai, bet ir kredito davėjo pareiga atsakingai skolinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015). Nagrinėjamu atveju kredito davėjo siekis savo galimas rizikas kompensuoti žymiai didesnėmis, nei nustatytomis įstatymo, procesinėmis palūkanomis leidžia pagrįstai abejoti kredito davėjo pareigos skolinti atsakingai vykdymo tinkamumu.

40. Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas nurodytą ieškinyje aprašytos sutarties nuostatą negaliojančia, iš esmės paneigė šalių susitarimo laisvę. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas. Taigi, teisiniu reguliavimu, pagal kurį šalių sudarytos sutarties nuostatos nagrinėjamu atveju pripažintinos negaliojančiomis ir netaikytinomis, nėra ribojama verslininko ir vartotojo teisė susitarti, tačiau užtikrinama vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, apsauga. Fizinio asmens (vartotojo) ekonominė padėtis paprastai yra silpnesnė negu kitos vartojimo sutarties šalies – pardavėjo ar paslaugų teikėjo (verslininko), todėl tokiu atveju vartojimo santykiuose negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo nutartyse yra ne kartą akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008, kt.).

41. Pripažinus sutarties sąlygą, numatančią 12 proc. procesinių palūkanų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga bei negaliojančia, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad turi būti taikomos nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės. Teisinės pasekmės, kai sutarčių sąlygos yra nesąžiningos, nustatytos CK 6.228⁴ straipsnio 6 ir 8 dalyse. CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas.

42. Dėl ankstesnėje nutarties pastraipoje išdėstytų aplinkybių bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pripažinus sutarties bendrųjų sąlygų 6.2 punktą, numatantį, kad vartojimo kredito gavėjui pažeidus prievolę vykdyti mokėjimus pagal vartojimo kredito sutartį laiku ir dėl to vartojimo kredito davėjui pareiškus ieškinį dėl skolos priteisimo, šalys susitaria, jog vartojimo kredito gavėjui bus skaičiuojamos 12 procentų priteistos sumos dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki priteistos skolos visiško grąžinimo, kaip nustatantį neproporcingai didelę atsakovo civilinę atsakomybę ir nesąžiningą, nurodyta sąlyga pripažįstama negaliojančia ab initio (nuo sutarties sudarymo momento) ir netaikytina, todėl ieškinio reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo pagrįstai atmestas.

43. Apibendrinant išdėstytus argumentus, akcentuojama, kad teisė negali ginti nesąžiningo asmens, o vartojimo sutarčių atveju pasekmėmis, taikytinomis sutarties sąlygą pripažinus nesąžininga, taip pat siekiama atgrasomojo poveikio, skatinant standartines vartojimo sutarčių sąlygas rengti taip, kad jos atitiktų sąžiningumo bei proporcingumo reikalavimus vartotojo atžvilgiu, todėl nesąžininga pripažinta vartojimo sutarties sąlyga negalioja ir yra netaikytina, nepripažįstant teismui teisės spręsti dėl įstatymų reikalavimus atitinkančių sąlygų nustatymo. Jei teismams būtų leidžiama pakeisti nesąžiningų sąlygų, esančių vartojimo sutartyse, turinį, tokia galimybė panaikintų atgrasomąjį poveikį verslininkams netaikyti tokių nesąžiningų sąlygų vartotojo atžvilgiu, nes jie šias sąlygas taikytų, žinodami, kad net jeigu jos turėtų būti pripažintos negaliojančios, vis dėlto sutartis tiek, kiek būtina, galėtų būti teismo pakeista taip, kad būtų užtikrinti minimalūs šių pardavėjų ar tiekėjų interesai.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

44. Konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstąją pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalį dėl 12 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo nepriteisimo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino aktualias materialinės teisės normas, spręsdamas dėl šalių sudarytos sutarties sąlygų sąžiningumo, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

45. Pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių palikus nepakeistą, bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidos neperskirstytinos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

46. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovo bylinėjimosi išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023-09-13 sprendimą už akių palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.