Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvidos Jasaitytės – Pralgauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Pranckienės, Igno Totilo, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. S. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-12-1005/2024 pagal ieškovų G. M. ir N. P. ieškinį atsakovui R. S. dėl atlygintino neterminuoto servituto nustatymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, A. S., J. O., T. O., O. Ž., D. S., J. Š., Utenos rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, išvadą teikianti institucija akcinė bendrovė „VIA Lietuva“ (buvusi valstybės įmonė „Lietuvos automobilių kelių direkcija“).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai G. M. ir N. P. prašė: (1) nustatyti atlygintiną neterminuotą 656 kv. m. ploto kelio servitutą – teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, tiesti, aptarnauti ir naudoti požemines ir antžemines komunikacijas per atsakovui priklausantį žemės sklypą (adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro numeris ir kadastro vietovės pavadinimas (duomenys neskelbtini)), kaip tarnaujančiam daiktui, žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro numeris ir kadastro vietovės pavadinimas (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypui (adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro numeris ir kadastro vietovės pavadinimas (duomenys neskelbtini)), kaip viešpataujantiems daiktams, pagal pridedamą UAB „Vilniaus geodezijos linija“ 2023 m. spalio 3 d. Žemės sklypo servituto nustatymo planą, kuriame servitutas pažymėtas indeksu S1; (2) nustatyti, kad ieškovai sumoka atsakovui kiekvienas po 266,35 Eur vienkartinę išmoką/kompensaciją, kaip dėl servitutų nustatymo patirtų nuostolių atlyginimą; (3) priteisti iš atsakovo ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad ieškovei G. M. asmeninės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro numeris ir kadastro vietovės pavadinimas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas1); ieškovui N. P. nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro numeris ir kadastro vietovės pavadinimas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas2). Žemės sklypo1 formavimo projekte buvo numatyta, jog į šį žemės sklypą bus patenkama per Žemės sklypą2, kuriame yra suformuotas kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis (tarnaujantis), plotas 0,0425 ha, įregistravimo pagrindas – 2008 m. lapkričio 25 d. Apskrities viršininko įsakymas Nr. 14-2113 (leisti naudotis 6 m pločio projektuojamu keliu, plane pažymėtu indeksu „S“, privažiavimui į sklypą Nr. (duomenys neskelbtini)).

3. Pažymėjo, kad ieškovas N. P. neturi jokios galimybės patekti iš Žemė sklypo2 į valstybinės reikšmės krašto kelią Nr. 111 Utena-Kaltanėnai-Švenčionys. Dėl šios priežasties tokios galimybės neturi ir ieškovė G. M.. Valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ (dabar akcinė bendrovė (toliau – AB) „VIA Lietuva“) atsisakė suteikti ieškovams galimybę patekti tiesiogiai į minėtą kelią, kadangi tokiam patekimui nėra juridinių galimybių leisti įsirengti naują nuovažą nuo valstybinės reikšmės krašto kelio Nr. 111 Utena-Kaltanėnai-Švenčionys. Todėl vienintelė galimybė ieškovams iš jiems priklausančių Žemės sklypo1 ir Žemės sklypo2 patekti į valstybinės reikšmės krašto kelią Nr. 111 Utena-Kaltanėnai-Švenčionys yra per atsakovui nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro numeris ir kadastro vietovės pavadinimas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas3). Tačiau atsakovas nesutinka, jog servitutas Žemės sklype3 (kaip tarnaujančio žemės sklypo) būtų nustatytas Žemės sklypo1 ir Žemės sklypo2 naudai (kaip viešpataujančių žemės sklypų).

4. Teigė, kad prašomoje nustatyti servituto vietoje Žemės sklype3 jau yra kiti servitutai – servitutas V1 teisė tiesti, aptarnauti, naudoti požemines, antžemines komunikacijas (tarnaujantis); servitutas E5 teisė tiesti, aptarnauti, naudoti požemines, antžemines komunikacijas (tarnaujantis); servitutas S2 teisės tiesti, aptarnauti, naudoti požemines, antžemines komunikacijas (tarnaujantis); servitutas S7 kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, varyti galvijus (tarnaujantis), tačiau ne Žemės sklypui1 ir Žemės skypui2. Taigi, dalimi jau esamais servitutais apribota Žemės sklypo3 dalis sutampa su prašomu nustatyti servitutu, todėl prašomas nustatyti servitutas iš esmės neapsunkins atsakovo Žemės sklypo3 labiau, nei jis jau yra apsunkintas kitais servitutais.

5. Pažymėjo, kad Žemės sklypui3 yra nustatyta ir daugiau apribojimų, t. y. ryšių linijų apsaugos zona (plotas 0,0033 ha); kelių apsaugos zona (plotas 0,2886 ha); elektros apsaugos zona (plotas 0,036 ha); dujotiekio apsaugos zona (plotas 0,0282 ha); vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų ir įrenginių apsaugos zona (plotas 0,1141 ha); dirvožemio apsauga (plotas 0,2954 ha). Prašomo nustatyti servituto plotas visas ar iš dalies persidengia su kelių, elektros apsaugos, dujotiekio, vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų ir įrenginių bei dirvožemio zonomis, kuriose numatyti veiklos ribojimai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo (toliau – ir SŽNSĮ) 18 straipsnio 2 dalimi, 19, 25, 31, 43 straipsniais. Todėl prašomas nustatyti servitutas ženkliai papildomai neapsunkins Žemės sklypo3.

6. Nurodė, kad prašo nustatyti 656 kv. m. ploto servitutą, remdamiesi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. D1-933 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ (toliau – ir Reglamentas) 33¹ punktu, numatančiu 3,50 m (3,00 m siaurose vietose) eismo juostos plotį vienos eismo juostos gatvėse ir pravažiavimuose.

7. Pažymėjo, kad kompensacijos už servituto nustatymą dydį ieškovai skaičiuoja remdamiesi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. liepos 25 d. Nutarimu Nr. 725 patvirtintoje Maksimalaus dydžio vienkartinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi įstatymu ar sutartimi tinklų operatorių naudai nustatytu žemės ir kito nekilnojamojo daikto servitutu, nustatymo metodikoje (toliau – ir Metodika) nurodyta formule Nk = Sp x Vk x Kn, t. y. 0,0656 ha x 81.203,0075 Eur/ha x 0,1 = 532,69 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai 2024 m. sausio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino – nustatė atlygintiną neterminuotą 656 kv. m. ploto kelio servitutą – teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, tiesti, aptarnauti ir naudoti požemines ir antžemines komunikacijas per atsakovui priklausantį žemės sklypą (adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro numeris ir kadastro vietovės pavadinimas (duomenys neskelbtini)), kaip tarnaujančiam daiktui, žemės sklypui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro numeris ir kadastro vietovės pavadinimas (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypui (adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro numeris ir kadastro vietovės pavadinimas (duomenys neskelbtini)), kaip viešpataujantiems daiktams, pagal pridedamą UAB „Vilniaus geodezijos linija“ 2023 m. spalio 3 d. Žemės sklypo servituto nustatymo planą, kuriame servitutas pažymėtas indeksu S1; nustatė, kad ieškovai sumoka atsakovui kiekvienas po 266,35 Eur vienkartinę išmoką/kompensaciją, kaip dėl servituto nustatymo patirtų nuostolių atlyginimą. Taip pat iš atsakovo priteisė: kiekvienam ieškovui po 117,50 Eur žyminio mokesčio, 1 500 Eur teisinės pagalbos išlaidų ir 390,75 Eur kitų bylinėjimosi išlaidų; trečiajam asmeniui J. Š. – 960 Eur teisinės pagalbos išlaidas; valstybei – 147,71 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir 86,32 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.

9. Teismas nustatė, kad L. M. 2008 m. parengė jam nuosavybės teise priklausančio žemės ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), padalijimo į du žemės sklypus pertvarkymo projektą nekeičiant tikslinės žemės naudojimo paskirties, kuriame privažiavimas prie naujai suformuoto žemės sklypo Nr. 1 buvo numatytas per naujai suformuotą žemės sklypą Nr. 2 suprojektuotu 6 metrų pločio servitutiniu keliu. Privažiavimas prie žemės sklypo Nr. 2 buvo numatytas nuo kelio Utena-Švenčionys. Pertvarkymo projekto planas buvo suderintas su valstybės įmone „Utenos regiono keliai“ ir Utenos rajono žemėtvarkos skyriumi. Žemės sklypui Nr. 1 buvo suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), o 2009 m. sausio 28 d. dovanojimo sutartimi sklypas padovanotas G. M.. Žemės sklypui Nr. 2 buvo suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), o 2021 m. gegužės 18 d. pirkimo - pardavimo sutartimi sklypą nusipirko N. P.. Žemės sklypui Nr. 2 nustatytas kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis (tarnaujantis) 6 metų pločio projektuojamu keliu privažiavimui į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovų žemės sklypai turi bendrą ribą ir abu ribojasi su valstybinės reikšmės krašto keliu Utena-Kaltanėnai-Švenčionys. Ieškovės G. M. žemės sklypas taip pat ribojasi su D. S. ir J. Š. žemės sklypu bei upeliu. Ieškovo N. P. žemės sklypas taip pat ribojasi su upeliu ir žemės sklypais, kurie priklauso J. O., T. O., A. S. ir R. S.. Žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso atsakovui bei ribojasi su valstybinės reikšmės krašto keliu Utena-Kaltanėnai-Švenčionys.

10. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė G. M. bei N. G. (ankstesnė N. P. priklausančio žemės sklypo savininkė) 2018 m. kreipėsi į VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ (dabar AB „VIA Lietuva“) dėl leidimo įsirengti tiesiogines nuovažas nuo valstybinės reikšmės krašto kelio Utena-Kaltanėnai-Švenčionys į jų žemės sklypus, tačiau buvo atsakyta, kad įsirengti tiesiogines nuovažas galimybių nėra dėl kelių techninio reglamento reikalavimų. VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ analogišką atsakymą davė ir N. P., jam 2021 m. taip pat kreipusi dėl tiesioginės nuovažos įsirengimo. Ieškovė G. M. bei N. G. 2018 m. kreipėsi ir į Utenos rajono savivaldybę dėl privažiavimo į žemės sklypus, tačiau gavo atsakymą, jog savivaldybė tokių klausimų nesprendžia privačiuose žemės sklypuose. 2021 m. vasarą ieškovai buvo parengę kelio servituto planą ir tarėsi su atsakovu dėl servituto nustatymo, tačiau šalims nepavyko susitarti.

11. Teismas sprendė, kad išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog šalims nepavyko susitarti dėl servituto nustatymo, todėl konstatavo esant vienai iš būtinųjų sąlygų servituto nustatymui – šalių nesutarimą. Atsižvelgęs į tai, jog kitų dviejų privačių žemės sklypų savininkai prieštarauja, kad ieškovai naudotųsi jų žemės sklypais pravažiavimui į savo žemės sklypus, įvertinęs byloje pateiktus VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ duomenis, jog nėra galimybės įrengti tiesioginių nuovažų į ieškovų žemės sklypus nuo pagrindinio kelio, sprendė, kad, nenustačius servituto, ieškovai neturi galimybės tinkamai pagal paskirtį naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiais žemės sklypais, t. y., egzistuoja antra būtinoji sąlyga servituto nustatymui.

12. Teismas, vertindamas šalių argumentus dėl prašomo nustatyti servituto ploto, rėmėsi aktualia kasacinio teismo praktika civilinėse bylose Nr. e3K-3-181-403/2023, Nr. e3K-3-229-916/2021. Teismas, įvertinęs tai, jog ieškovai pradiniu 2021 m. gruodžio 14 d. ieškiniu prašė nustatyti 427 kv. m. ploto servitutą ir tik bylos nagrinėjimo metu gavus VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ 2022 m. rugpjūčio 22 d. išvadą, kad sklandaus eismo organizavimo tikslais servitutas turėtų būti didesnis, ieškovai 2023 m. sausio 16 d. pateikė patikslintą ieškinį su didesnio ploto servitutu (656 kv. m.), sprendė, kad šios aplinkybės rodo, jog ieškovai nesiekia apsunkinti tarnaujančio daikto didesne apimtimi. Atsižvelgęs į tai, jog VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ išvada patvirtina poreikį nustatyti didesnio ploto servitutą, sprendė, jog ieškovų prašomas nustatyti servituto plotis (6 metrai) yra objektyviai būtinas.

13. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas aplinkybės dėl žemės sklypo rinkos vertės (be savo atstovo paaiškinimų) kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodinėjo, prašymų skirti ekspertizę turto vertei nustatyti teikta nebuvo, sprendė, kad atsakovo lūkesčiai dėl norimo gauti kompensacijos dydžio (10 000 Eur) yra akivaizdžiai nepagrįsti.

14. Teismas sprendė, kad ieškovų siūlomas kompensacijos dydis laikytinas pakankamu atsakovo nepatogumams, susijusiems su servituto nustatymu, kompensuoti. Tokią išvadą darė, įvertinęs tai, jog ieškovų prašomas nustatyti servitutas visu savo dydžiu (656 kv. m.) persidengia su atsakovo žemės sklype nustatyta kelių apsaugos zona, 115 kv. m. plote su elektros apsaugos zona, 142 kv. m. plote su skirstomųjų dujotiekių apsaugos zona, 593 kv. m. plote vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros apsaugos zona; taip pat persidengia su atsakovo žemės sklypui nustatytais servitutais: S2 – 27 kv. m., V1 – 99 kv. m., E5 – 90 kv. m., S7 – 120 kv. m., kurių faktinis plotas yra 727 kv. m. Teismas, pasinaudojęs portale www.geoportal.lt patalpintu matavimų įrankiu, pagal UAB „Vilniaus geodezijos linija“ 2023 m. spalio 3 d. Žemės sklypo apsaugos zonų su servitutais persidengimo planą suvedė taškų koordinates, paėmęs taško Nr. 2 koordinatę (toliausias taškas), pamatavęs atstumą iki taško Nr. 16 (arčiausias sklypo taškas prie kelio briaunos) ir nustatęs, jog atstumas tarp šių taškų yra 51 metras, sprendė, kad atsakovo žemės sklype gyvenamosios paskirties pastatų statybos nėra galimos, t. y. atsakovo žemės sklypas negali būti naudojamas pagal Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše nurodytą būdą. Iš to darė išvadą, kad atsakovo žemės sklypas nėra vertingas nekilnojamasis turtas. Teismas vertino, jog vien atsakovo atstovo paaiškinimai apie atsakovo svarstomą galimybę savo žemės sklype statyti statinius, susijusius su kelių transporto priemonių ir eismo dalyvių aptarnavimu, tačiau atsakovui neatlikus jokių realių veiksmų, nėra pagrindas daryti išvadai, jog dėl servituto nustatymo atsakovas patirs veiklos ar kitokio pobūdžio suvaržymus.

15. Teismas, atsižvelgęs į aplinkybes, jog atsakovo sklypas buvo suformuotas padalijus žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovui su sutuoktine A. S. pasidalijus bendrąją nuosavybę, taip pat tai, jog A. S. žemės sklypas jau nėra kelio apsaugos zonoje, todėl jam nėra taikomi gyvenamosios paskirties pastatų statybų ribojimai, vertino, kad yra mažai tikėtina, jog susiklosčiusi faktinė situacija yra atsitiktinė, įvertinęs ir tai, kad žemės sklypų pertvarkymo (padalijimo) projektus rengia profesionalūs matininkai. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad yra daug labiau tikėtina, kad R. S. žemės sklypas, kaip atskiras turto vienetas, buvo suformuotas specialiai „prisiimti“ visus suvaržymus, kad gretimas žemės sklypas (A. S.) būtų be statybos apribojimų.

16. Teismas, įvertinęs tai, jog ieškovų atstovas parengė ieškinį ir jį tikslino 3 kartus, taip pat surašė dubliką, rengė atskirus prašymus (užklausimus) bei dalyvavo 6 teismo posėdžiuose bylą nagrinėjant pirmąjį kartą ir 3 teismo posėdžiuose bylą nagrinėjant nuo pradžių, atsižvelgęs į tai, jog ieškovų atstovas į teismo posėdžius Utenos apylinkės teismo Utenos rūmuose atvykdavo iš Šiaulių, kur yra jo kontoros buveinė, įvertinęs ginčo sudėtingumą ir tai, kad byla buvo nagrinėjama nuo pradžių dėl objektyvios priežasties (pasikeitus teismo sudėčiai), sprendė, kad ieškovų patirtos teisinės pagalbos išlaidos yra pagrįstos.

17. Teismas, įvertinęs tai, jog ieškovai net ir ne ginčo tvarka siekdami servituto nustatymo notarine tvarka, turėjo užsakyti servituto plano parengimą bei, teismo įsitikinimu, prisiimti su tuo susijusias išlaidas, atsižvelgęs į tai, jog ieškovų atstovas dėl sutartinio servituto nustatymo į atsakovą kreipėsi 2021 m. rugsėjo 17 d. su pakartotiniu prašymu kartu pateikdamas 2021 m. rugsėjo mėnesį parengtą servituto planą, sprendė, jog pagal 2021 m. balandžio 22 d. PVM sąskaitą – faktūrą sumokėta 150 Eur suma už kelio servituto plano parengimą ir pagal 2021 m. rugsėjo 10 d. PVM sąskaitą – faktūrą sumokėta 30 Eur suma už kelio servituto plano papildymą yra nepagrįstos.

18. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog trečiųjų asmenų D. S. ir J. Š. atstovė parengė atsiliepimą į ieškinį ir dalyvavo 3 teismo posėdžiuose, įvertinęs ginčo sudėtingumą ir tai, kad advokatė įstojo į bylą, kai byla buvo nagrinėjama nuo pradžių, ir dėl to turėjo atskirai gilintis į gana didelės apimties bylos medžiagą, sprendė, kad tokios teisinės pagalbos išlaidos yra pagrįstos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

19. Apeliaciniu skundu atsakovas R. S. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. sausio 25 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-12-1005/2024 ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti; bei priteisti iš ieškovų atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

20. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neatsižvelgė į aktualią teismų praktiką, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Teismas nustatė servituto plotą, kuris nėra objektyviai būtinas, o taip pat nepagrįstai ir neteisingai iš atsakovo priteisė visų proceso dalyvių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

21. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas išimtinai rėmėsi ieškovų byloje dėstyta pozicija dėl prašomo nustatyti servituto būtinumo bei dydžio ir tinkamai neįvertino atsakovo nurodytų aplinkybių bei pateiktų įrodymų, kad ieškovai turi kitas objektyvias ir įmanomas galimybes patekti į savo žemės sklypus; taip pat nekvestionavo trečiųjų asmenų O. Ž., D. S. ir J. Š. pozicijos, kad jos niekada neleido važinėti jų sklypu ir neduos jokio sutikimo.

22. Pažymi, kad byloje pateiktos faktiškai susiklosčiusio patekimo į ieškovų žemės sklypus schemos su paaiškinimais, taip pat fotonuotraukos, iš kurių matyti išvažinėtas kelias žemės sklypuose, pro kurį ieškovai patenka į jiems priklausančius žemės sklypus, patvirtina, jog ieškovai į savo žemės sklypus faktiškai patenka keliuku iš priešingos pusės, nei yra atsakovo žemės sklypas, t. y.: pravažiuoja pakraščiu sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), besiribojančio su ieškovei G. M. priklausančiu žemės sklypu, ir tokiu būdu patenka į jiems priklausančius žemės sklypus, o žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio šiek tiek aukščiau, pakraščiu pravažiuodami ieškovai išvažiuoja į valstybinės reikšmės krašto kelią Nr. 111 Utena-Kaltanėnai-Švenčionys. Be to, pateiktas iš atsakovo žemės sklypo nufilmuotas vaizdo įrašas, kuriame matyti kaip ieškovas N. P. minėta trajektorija automobiliu išvažiuoja iš savo žemės sklypo į valstybinės reikšmės krašto kelią Nr. 111. Taigi, ieškovai turi galimybę patekti ir patenka į jiems priklausančius žemės sklypus bei jais naudojasi pagal paskirtį.

23. Apelianto vertinimu, ieškovams faktiškai naudojantis visai kitu keliu, skundžiamas teismo sprendimas neatitinka kasacinio teismo praktikos išaiškinimų, jog servitutas gali būti nustatytas kai nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę, bei bendrųjų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo reikalavimų.

24. Apelianto tvirtinimu, ieškovai neišnaudojo visų teisinių galimybių įsirengti tiesioginę nuovažą į savo žemės sklypus nuo valstybinės reikšmės krašto kelio Nr. 111 Utena-Kaltanėnai-Švenčionys, kadangi iš trečiojo asmens O. Ž. atstovo pateiktos informacijos, kurią patvirtina žemėlapis iš www.regia.lt svetainės, matyti, kad (duomenys neskelbtini) gatvės atkarpoje nuo prašomo nustatyti kelio servituto nuovažos kelyje Nr. 111 Utena-Kaltanėnai-Švenčionys, 330 metrų atkarpoje iki kelio Nr. 208 sankryžos eismas ratu yra įrengtos net 6 nuovažos, kurių atstumai viena nuo kitos apytiksliai yra 85 metrai, 40 metrų, 15 metrų, 33 metrai, 30 metrų ir 40 metrų. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad faktinė situacija dėl nuovažų įrengimo galimumo tik išlaikant ne mažesnius kaip 150 m atstumus ginčui aktualioje teritorijoje yra iš esmės kitokia ir ieškovai turi galimybę savo teises ginti reikalaujant (ir ginčijant nepalankius sprendimus) VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ (dabar AB „VIA Lietuva“) ir/ar kitų kompetentingų institucijų sudaryti galimybę įsirengti tiesioginę nuovažą nuo savo žemės sklypų.

25. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė nepagrįstai didelės apimties (per didelio ploto) apribojimus atsakovo žemės sklypui, nors tai nėra objektyviai būtina. Teismas, nustatydamas 656 kv. m. ploto kelio servitutą, visiškai neatsižvelgė į tai, jog VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ išvada dėl reikalingo didesnio pločio (6 metrų pločio) servituto negalėjo ir neturi būti privaloma nustatant kelio servitutą šioje byloje. Nustatant kelio servitutą (dėl patekimo į žemės sklypą) negali ir neturi būti taikomi reikalavimai kaip įrengiant valstybinės reikšmės kelius, gatves ir pan. Teismas neatsižvelgė į tai, jog patys ieškovai pripažino, kad jų būtinus patekimo į jiems nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus poreikius atitiktų 427 kv. m. ploto kelio servitutas, ir nesivadovavo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.112 straipsnio nuostata.

26. Akcentuoja, kad ieškovų nurodomu Reglamentu reglamentuojamas įrengiamų gatvių plotis, o ne prašomo nustatyti kelio servituto plotas, todėl šis teisės aktas nėra aktualus kelio servituto dydžiui pagrįsti. Apelianto teigimu, šiuo atveju aktualus yra CK 4.119 straipsnio 2 dalies reglamentavimas, numatantis, kad jeigu nustatant kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis, nenustatomas kelio plotis ir jo neįmanoma nustatyti pagal anksčiau buvusį kelią, jei toks buvo, laikoma, kad galima naudotis keturių metrų pločio keliu.

27. Pažymi, kad teismo nustatytas servitutas iš esmės pažeidžia atsakovo nuosavybės teises į žemės sklypą. Nors šiuo metu dalis atsakovo žemės sklypo ir patenka į kelio apsaugos zoną, tačiau atsakovas vis tiek turi teisines galimybes šiame savo žemės sklype vystyti su kelių transporto priemonių ir eismo dalyvių aptarnavimu susijusius nekilnojamojo turto objektus, pavyzdžiui, degalinę, motelį ar kelio priežiūrai reikalingus objektus. Nors šiai dienai konkrečių statybos projektų atsakovas nėra ėmęsis įgyvendinti (taip pat ir dėl reikalingų didelių finansinių išteklių), tačiau nėra jokio pagrindo šias atsakovo teises apriboti. Palikus galioti skundžiamu sprendimu nustatytą kelio servitutą, tokios galimybės išvis neliktų ir atsakovo žemės sklypas taptų iš esmės beverčiu, tinkamu tik aptarnauti aplink esančius žemės sklypus, o ieškovų žemės sklypų vertė su kelio servitutu per atsakovo žemės sklypą žymiai išaugtų, kas neatitinka proporcingumo bei atsakovo nuosavybės apsaugos principų.

28. Apelianto vertinimu, teismas nustatė neproporcingai mažą atlygį už atsakovo žemės sklypo apsunkinimą servitutu. Atsakovo žemės sklypą apsunkinus neterminuotu plačios apimties bei didelio ploto (656 kv. m.) kelio servitutu, iš esmės apribojamos atsakovo galimybės šiuo sklypu naudotis bei žymiai krenta šio turto rinkos vertė (kuri yra apie 1 000 Eur už arą). Apelianto nuomone, jo naudai iš ieškovų priteista tik vienkartinė 532,70 Eur dydžio kompensacija, paskaičiuota pagal žemės sklypo vidutinę rinkos vertę, yra akivaizdžiai neadekvati, neprotinga ir nesąžininga. Atkreipia dėmesį, kad ieškinys teismui buvo paduotas 2021 m. gruodžio 14 d., byla teisme buvo nagrinėjama daugiau nei du metus, o nuo 2023 m. sausio 1 d. valstybės įmonė Registrų centras savo iniciatyva naujai perskaičiavo žemės sklypų vidutines rinkos vertes ir atsakovui priklausančio žemės sklypo mokestinė vertė, kuri prilyginama vidutinei rinkos vertei, jau yra 33 200 Eur (o ne 27 000 Eur – kaip apskaičiavo ieškovai taikydami Masinio žemės vertinimo taisykles).

29. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai iš jo priteisė kitų proceso dalyvių bei valstybės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teismui „formaliai“ laikantis pagrindinio bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principo, t. y. pagal patenkintus reikalavimus sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, skundžiamu sprendimu apelianto teisė į nuosavybę yra neproporcingai suvaržyta ir jam nėra tinkamai atlyginta už servitutą, priešingai – jis netenka visos kompensacijos už ieškovų naudai nustatytą servitutą ir atitinkamai jo nuosavybės teisės suvaržymą ir dar turi sumokėti ieškovams, trečiajam asmeniui ir Lietuvos valstybei dešimt kartų didesnę, nei priteista kompensacija, sumą, kaip bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apelianto vertinimu, tokia situacija yra teisiškai ydinga, pažeidžia protingumo, teisingumo bei teisingo proceso principus, todėl, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika 2022 m. lapkričio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-611/2022, yra pagrindas nukrypti nuo „pralaimėjęs moka“ principo ir jo netaikyti.

30. Apelianto nuomone, ieškovų ir kitų proceso dalyvių (trečiųjų asmenų D. S., J. Š. ir O. Ž.) procesinės išlaidos atsirado ne dėl to, kad jie gynė savo pažeistas teises, ne dėl atsakovo nesąžiningo elgesio, neteisėtų veiksmų, dėl ko kitiems proceso dalyviams buvo padaryta žala ir jie dėl to patyrė proceso išlaidas, o priešingai – būtent ieškovai nepateikė atsakovui protingo ir racionalaus, atitinkančio realias žemės rinkos kainas, pasiūlymo dėl išmokėtinos kompensacijos, pradinį ieškinį tikslino 3 kartus, byla buvo nagrinėjama nuo pradžių dėl objektyvių priežasčių (pasikeitė teismo sudėtis), todėl bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš atsakovo yra nepagrįstas ir neteisingas.

31. Nurodo, kad ieškovų patirtas 781,50 Eur išlaidas UAB „Vilniaus geodezijos linija“ už servitutų planų parengimą, jų tikslinimą ir papildomų planų parengimą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino būtinomis proceso išlaidomis, kadangi ieškovai servitutų planus būtų rengę tiek servitutus nustatant ne teismo keliu, tiek teismine tvarka ir tokių išlaidų būtinumas nėra niekaip susijęs su nagrinėjama byla. Be to, būtent viešpataujančiojo daikto savininko (šiuo atveju ieškovų) pareiga yra parengti jiems reikalingų servitutų planus, pagal kuriuos yra nustatomas jiems reikalingas servitutas ir tokios išlaidos negali būti pripažintos būtinomis proceso išlaidomis, priteistinomis iš atsakovo (kaip tarnaujančiojo daikto savininko).

32. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovai G. M. ir N. P. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš atsakovo ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

33. Nurodo, kad byloje pateiktas planas, nuotraukos ir vaizdo įrašas niekaip nepatvirtina, jog ieškovai naudojasi kitokiu patekimu į jiems priklausančius žemės sklypus. Pažymi, kad nei vienas iš ieškovų šiuo metu apskritai neturi galimybės patekti į jiems priklausančius žemės sklypus, todėl faktiškai apskritai jais nesinaudoja, jokios ūkinės veiklos nei vienas iš ieškovų savo žemės sklypuose nevykdo.

34. Pažymi, kad servituto per atsakovo Žemės sklypą3 nustatymą sąlygojo aplinkybės, jog iš ieškovės G. M. Žemės sklypo1 jau yra nustatytas servitutas per ieškovo N. P. Žemės sklypą2 ir Žemės sklypas2 ribojasi su atsakovo Žemės sklypu3, kuris turi kelią į valstybinės reikšmės krašto kelią Nr. 111 Utena-Kaltanėnai-Švenčionys. Todėl siekis servitutus nustatyti per trečiųjų asmenų O. Ž., D. S. ir J. Š. žemės sklypus sąlygotų naujo servituto nustatymą per ieškovės G. M. Žemės sklypą1 ieškovo N. P. Žemės sklypui2, jau esančio servituto Žemės sklype2 naikinimą, taip pat servituto nustatymą trečiųjų asmenų O. Ž., D. S. ir J. Š. žemės sklypams. Juo labiau, kad per atsakovo Žemės sklypą3 yra visos galimybės saugiai išvažiuoti į valstybinės reikšmės krašto kelią Nr. 111 Utena-Kaltanėnai-Švenčionys, o statybos šiame sklype negalimos ir jis jau yra apsunkintas servitutais bei kelio apsaugos zona ieškovų prašomo nustatyti servituto vietoje.

35. Ieškovų teigimu, iš atsakovo pateiktų nuotraukų ir vaizdo įrašo negalima identifikuoti jų padarymo vietos bei laiko. Ieškovas N. P. neturi nei tokio modelio automobilio, nei su tokiu valstybiniu numeriu, kuris neva užfiksuotas tose nuotraukose ir vaizdo įraše. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog buvo filmuota bei fotografuota ginčo vietoje, taip pat, kad nuotraukose bei vaizdo įraše matomas automobilis priklausytų ieškovui N. P., kad jis vairuotų šį automobilį ir kad tai būtų konkrečiai ginčo sklypuose.

36. Pažymi, kad išvadą teikiančios institucijos VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ (dabar AB „Via Lietuva“) atstovas nurodė, kad apelianto nurodytos 330 metrų atkarpoje įrengtos 6 nuovažos, kurios matyti www.regia.lt tinklapio nuotraukoje, nereiškia, kad jos yra teisėtai įrengtos; be to, jei jos buvo įrengtos iki valstybinės reikšmės krašto kelio Nr. 111 Utena-Kaltanėnai-Švenčionys atsiradimo, tai jų nebenaikino, tačiau naujų nuovažų įrengimo galimybės toje pačioje atkarpoje nebenumato teisinis reglamentavimas.

37. Ieškovai, pasisakydami dėl, pasak apelianto, per didelio servituto ploto, nurodo, jog tokį plotą sąlygojo: (1) Reglamentas, numatantis, jog ieškovų prašomas servitutinis kelias yra D kategorijos gatvė (4 lentelės 1.4. punktas; 10 lentelės 4 eil. Nr.; 33¹ punktas; 11 lentelės 4 eil. Nr.); (2) servitutu numatomas dvipusis eismas, kadangi šiuo servitutiniu keliu bus tiek išvažiuojama, tiek įvažiuojama į/iš ieškovų žemės sklypus (-ų); (3) ieškovei G. M. jau yra nustatytas ieškovo N. P. Žemės sklype2 6 metrų pločio servitutas; (4) Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susiekimo ministerijos generalinio direktoriaus 2002 m. vasario 7 d. Įsakymu Nr. 9 patvirtintos Statybos rekomendacijos R 36-01 „Automobilių kelių sankryžos“ (toliau – ir Rekomendacijos), kuriose numatyta, jog turi būti užtikrinta sklandžiai įvažiuoti ir išvažiuoti specialiosios paskirties transporto priemonėms (ugniagesių, transporto, šiukšliavežių) iš planuojamos teritorijos į krašto kelią, o sankryžos turi atitikti Rekomendacijų reikalavimus.

38. Ieškovų tvirtinimu, nors atsakovas teigia, kad jis neva galėtų statyti kelių transporto priemonių ir eismo dalyvių aptarnavimo nekilnojamuosius turto objektus, tačiau dėl Žemės sklypo3 nustatyto naudojimo būdo (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos) tokia statyba negalima.

39. Pažymi, jog kompensacijos už servituto nustatymą dydis apskaičiuotas taikant analogiją pagal Metodiką. Byloje nebuvo nustatyta ir atsakovas neįrodinėjo aplinkybių, dėl kurių negalėtų būti taikoma ši Metodika. Be to, Žemės sklype3 prašomo nustatyti servituto plotas visas ar iš dalies persidengia su kelių, elektros apsaugos, dujotiekio, vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų ir įrenginių ir dirvožemio zonomis, kuriose, remiantis SŽNSĮ, numatyti veiklos ribojimai; taip pat persidengia ir su kitais Žemės sklype3 nustatytais neterminuotais neatlygintinais servitutais. Todėl prašomas nustatyti servitutas ženkliai papildomai neapsunkins Žemės sklypo3. Be to, atsakovas jokių turtinių nuostolių dėl nustatyto servituto neįrodinėjo. Servitutinį kelią Žemės sklype3 turi įsirengti patys ieškovai, t. y. atsakovas nėra investavęs lėšų kelio įrengimui nustatomo servituto vietoje ir nėra jo įrengęs, todėl reikšmingų turtinių nuostolių dėl nustatyto servituto nepatirs. Pažymi, kad ieškovai jokios ekonominės naudos negauna, nes tai yra tik jų teisės patekti į jiems nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus užtikrinimas. Ieškovų teigimu, apeliantas tik deklaratyviai nurodo apie bylinėjimosi proceso metu pakitusios valstybės įmonės Registrų centro nustatytos mokestinės Žemės sklypo3 vertės, tačiau savo skaičiavimo dėl kompensacijos dydžio nepateikia ir nepasisako, ar pagal jo nurodytą vertę apskaičiuota kompensacija būtų jam priimtina.

40. Ieškovai su apelianto nurodytais argumentais dėl neva teismo atlikto netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nesutinka, nes ieškovai iki bylos pradėjimo su atsakovu bendravo ir siūlė jam geranoriškai išspręsti servituto nustatymo klausimą, tačiau atsakovo kategoriška pozicija visą laiką buvo, jog tik nupirkdami iš jo Žemės sklypą3 ieškovai galėtų išspręsti susidariusią situaciją. Tokia atsakovo pozicija pakito tik prieš baigiamąsias kalbas nurodžius, kad ieškovai turėtų sumokėti proporcingai servituto plotui Žemės sklypos3 pardavimo kainą. Tokia kompensacija, ieškovų nuomone, buvo neprotingai didelė. Pažymi, jog ne ieškovų per maža siūloma kompensacijos kaina lėmė ginčo atsiradimą, o atsakovo nepagrįsti lūkesčiai dėl kompensacijos dydžio, jo elgesys proceso metu kai teismo proceso metu niekada taip ir nebuvo įvardinta konkreti kompensacijos už servitutą suma.

41. Ieškovai nesutinka su apelianto nurodomais argumentais, jog neva servituto projektų rengimo išlaidos apskritai neturi būti priteisiamos iš atsakovo, kadangi jokių taikių susitarimų tarp šalių dėl servituto nustatymo nėra, todėl ir šios ieškovų išlaidos turi būti paskirstytos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka. Ieškovai Žemės sklypo apsaugos zonų su servitutais bei servitutų persidengimo planais siekė paneigti atsakovo teiginius apie tai, kad neva naujas servitutas labai apsunkins Žemės sklypą3 bei tokiu būdu pažeis atsakovo nuosavybės teises, todėl tokių įrodymų parengimas buvo sąlygotas būtent atsakovo elgesio ir šios išlaidos taip pat turėtų būti priteistos iš atsakovo.

42. Ieškovų įsitikinimu, apelianto prašomas nukrypimas nuo pricipo „pralaimėjęs moka“ pažeistų jų teises, nes būtent atsakovo nepagrįsti lūkesčiai dėl kompensacijos dydžio lėmė tiek ginčo, tiek šios bylos atsiradimą.

43. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. S. nurodo, kad nesutinka dėl servituto nustatymo atsakovui priklausančiame žemės sklype.

44. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) nurodo, kad kelio servituto nustatymo privačios nuosavybės teise valdomoje žemėje reikalingumo ir pagrįstumo vertinimas nėra priskirtas Tarnybos kompetencijai. Nagrinėjamoje byloje nėra sprendžiami Tarnybos veiksmų ar priimtų teisės aktų teisėtumo ir pagrįstumo klausimai, todėl Tarnyba neturi savarankiško materialinio suinteresuotumo privataus ginčo bylos baigtimi. Būsimas teismo sprendimas neturės jokios įtakos Tarnybos teisėms ir pareigoms, todėl atsakovo apeliacinio skundo prašymų pagrįstumo ir jų tenkinimo klausimai spręstini teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

45. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

46. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo ieškinys dėl atlygintino neterminuoto servituto nustatymo tenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

47. Atsakovas su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – 2024 m. vasario 23 d. išrašą iš www.registrucentras.lt internetinės svetainės apie žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), mokestinę vertę.

48. CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus įrodymus, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas.

49. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Ribojimo teikti naujus įrodymus išlygos CPK 314 straipsnio prasme sietinos su objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių dalyvaujančiam byloje asmeniui pirmosios instancijos teisme pateikti atitinkamus įrodymus, buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-684/2021).

50. Atsižvelgdamas į tai, kad pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį teismas gali naudoti duomenis iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) ir iš kitų informacinių sistemų bei registrų, apeliacinės instancijos teismas nepriima apelianto pateikto įrodymo (išrašo iš valstybės įmonės Registrų centro internetinės svetainės), nes apeliacinės instancijos teismas turi teisę naudotis viešai skelbiamais valstybės įmonės Registrų centro duomenimis.

Dėl esminių ginčo faktinių aplinkybių

51. Byloje nustatyta, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (Žemės sklypas1), 2009 m. sausio 28 d. Dovanojimo sutarties Nr. 563 pagrindu asmeninės nuosavybės teise priklauso G. M.. Žemės ūkio paskirties žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (Žemės sklypas2), 2021 m. gegužės 18 d. Pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 2162 pagrindu asmeninės nuosavybės teise priklauso N. P.. Kitos paskirties, vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos naudojimo būdo žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (Žemės sklypas3) 2017 m. rugpjūčio 10 d. Dovanojimo sutarties Nr. DS-3953 pagrindu asmeninės nuosavybės teise priklauso R. S..

52. Žemės sklypui2 įregistruotas kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis (tarnaujantis) – turi leisti naudotis 6 m pločio projektuojamu keliu, plane pažymėtu indeksu „S“, privažiavimui į sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (Žemės sklypas1).

53. Žemės sklypas1 ir Žemės sklypas2 gauti padalijus 30978 m² ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pagal buvusio žemės sklypo savininko L. M. 2008 metais parengtą žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą, kuriuo numatytas privažiavimas prie Žemės sklypo2 nuo Utena-Švenčionys kelio, o privažiavimas prie Žemės sklypo1 – per Žemės sklype2 suprojektuotą 6 m pločio ir 425 m² bendro ploto servitutinį kelią.

54. Ieškovų žemės sklypai turi bendrą ribą ir abu ribojasi su valstybinės reikšmės krašto keliu Nr. 111 Utena-Kaltanėnai-Švenčionys. Ieškovės G. M. Žemės sklypas1 taip pat ribojasi su trečiųjų asmenų D. S. ir J. Š. žemės sklypu, kuris ribojasi su trečiojo asmens O. Ž. žemės sklypu. Ieškovo N. P. Žemės sklypas2 ribojasi su atsakovo Žemės sklypu3 ir tretiesiems asmenims J. O., T. O., A. S. priklausančiais žemės sklypais. Atsakovo Žemės sklypas3 taip pat ribojasi su trečiojo asmens A. S. žemės sklypu ir valstybinės reikšmės krašto keliu Nr. 111 Utena-Kaltanėnai-Švenčionys.

Dėl objektyvios būtinybės nustatyti servitutą ir servituto apimties

55. Servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnio 1 dalis). Servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas (CK 4.124 straipsnio 1 dalis). Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančiojo daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės (CK 4.112 straipsnio 1 dalis). Servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui (CK 4.113 straipsnio 1 dalis).

56. Servituto nustatymu per vieno asmens nuosavybės teisės naudotis nekilnojamuoju daiktu apribojimą užtikrinama, kad kitas asmuo turėtų galimybę naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu ar kitokiu teisiniu pagrindu valdomu nekilnojamuoju daiktu pagal paskirtį. Dėl to taikant servituto instituto normas būtina laikytis objektyvumo, proporcingumo, civilinių teisinių santykių dalyvių interesų derinimo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2010; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024).

57. CK 4.126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį, teismo sprendimu servitutas nustatomas esant dviem būtinoms sąlygoms: 1) kai savininkai nesutaria; 2) kai, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2011 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2011; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2015; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024).

58. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2007).

59. Nagrinėjamu atveju ieškovai kreipėsi į teismą prašydami nustatyti atlygintiną neterminuotą 656 kv. m. ploto kelio servitutą – teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, tiesti, aptarnauti ir naudoti požemines ir antžemines komunikacijas per atsakovui priklausantį Žemės sklypą3, kaip tarnaujančiam daiktui, Žemės sklypui1 ir Žemės sklypui2, kaip viešpataujantiems daiktams, pagal UAB „Vilniaus geodezijos linija“ 2023 m. spalio 3 d. Žemės sklypo servituto nustatymo planą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog kitų dviejų privačių žemės sklypų savininkai prieštarauja, kad ieškovai naudotųsi jų žemės sklypais pravažiavimui į savo žemės sklypus, įvertinęs byloje pateiktus VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ duomenis, jog nėra galimybės įrengti tiesioginių nuovažų į ieškovų žemės sklypus nuo pagrindinio kelio, taip pat atsižvelgęs į tai, jog VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ išvada patvirtina poreikį nustatyti didesnio ploto servitutą, sprendė, jog ieškovų prašomas nustatyti 6 m pločio servitutas per atsakovo žemės sklypą yra objektyviai būtinas, kad ieškovai turėtų galimybę tinkamai pagal paskirtį naudotis jiems nuosavybės teise priklausančiais žemės sklypais, todėl ieškinį tenkino.

60. Apeliantas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo išvadomis iš esmės grindžia tuo, jog (1) ieškovai turi galimybę ir faktiškai važinėja per tretiesiems asmenims D. S., J. Š. ir O. Ž. priklausančius, su ieškovės G. M. žemės sklypu besiribojančius, žemės sklypus; (2) ieškovai neišnaudojo visų galimybių įsirengti tiesioginę nuovažą; (3) ieškovai prašo nustatyti nepagrįstai didelio ploto servitutą; (4) prašomas nustatyti servitutas pažeidžia atsakovo nuosavybės teisę į jam priklausantį žemės sklypą.

61. Teismas, spręsdamas klausimą dėl servituto nustatymo tikslingumo, turi nustatyti ir įvertinti, ar servituto nustatymas yra objektyviai būtinas, taip pat ar nėra kitų būdų prašančiojo nustatyti servitutą teisei naudotis jam priklausančiu nekilnojamuoju daiktui įgyvendinti, be to, ar servituto nustatymas nelems didesnio patogumo, o ne objektyviai pagrįstos galimybės naudotis daiktu pagal paskirtį tarnaujančiojo daikto savininkui suteikimo. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad, priverstinai (teismų sprendimu) nustatant servitutą, turi būti siekiama viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2005; 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2007; 2008 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2008; 2022 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-120-701/2022).

62. Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad keliai projektuojami, tiesiami, statomi, rekonstruojami, taisomi (remontuojami) ir prižiūrimi vadovaujantis įstatymais, kitais teisės aktais bei normatyviniais statybos techniniais dokumentais. Pagal Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2008 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. D1-11/3-3 (toliau – ir KTR), 162 punktą nuovažos nuo valstybinės reikšmės automobilinių kelių gali būti rengiamos tik tada, kai nėra kitų techninių ir teisinių patekimo (įvažiavimo ir išvažiavimo) būdų į šalia kelio esančius ar planuojamus objektus. Remiantis statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. D1-533 (toliau – ir Reglamentas), nuostatomis atstumai B kategorijos gatvėse tarp sankryžų bei įvažiavimų/išvažiavimų dešiniaisiais posūkiais turi būti atitinkamai ne mažesni nei 600 m ir 150 m (Reglamento 6 lentelė).

63. Reglamento 4 punktas nustato, kad valstybinės reikšmės keliai, miestuose, miesteliuose, kompaktiškai užstatytose kaimų teritorijose, sutampantys su gatvėmis ir įtraukti į Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašą, patvirtintą 1999 m. birželio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 757 „Dėl valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašo patvirtinimo“ (su vėlesniais papildymais ir pakeitimais, toliau – ir Sąrašas), projektuojami vadovaujantis šiuo reglamentu. Valstybinės reikšmės kelias Nr. 111 Utena-Kaltanėnai-Švenčionys yra įtrauktas į minėtą Sąrašą. Vadovaujantis Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos direktoriaus 2019 m. spalio 29 d įsakymu Nr. V-166, valstybinių kelių ruožai, pažymėti kelio ženklu Nr. 550 „Gyvenvietės pradžia“ ir kelio ženklu Nr. 551 „Gyvenvietės pabaiga“, yra priskirti B kategorijos gatvėms.

64. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovų, atsakovo ir trečiųjų asmenų D. S., J. Š., O. Ž. žemės sklypai ribojasi su valstybinės reikšmės krašto keliu Nr. 111 Utena-Kaltanėnai-Švenčionys, į kurį nuovaža nei iš ieškovės G. M. Žemės sklypo1, nei iš ieškovo N. P. Žemės sklypo2 nėra įrengta, tačiau nuovaža į minėtą valstybinės reikšmės kelią yra įrengta atsakovo R. S. Žemės sklype3, besiribojančiame su ieškovo N. P. Žemės sklypu2, ir trečiojo asmens O. Ž. žemės sklype, besiribojančiame su trečiųjų asmenų D. S. ir J. Š. žemės sklypu, kuris ribojasi su ieškovės G. M. Žemės sklypu1. Byloje pateikti 2018 m. balandžio 12 d., 2018 m. gegužės 29 d., 2021 m. liepos 21 d., 2021 m. rugpjūčio 30 d. VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ (dabar AB „VIA Lietuva“) raštai patvirtina, jog ieškovai ne kartą kreipėsi dėl naujos nuovažos į jiems priklausančius žemės sklypus įrengimo, tačiau naują nuovažą atsisakyta įrengti, nurodant, kad įrengti naują nuovažą į ieškovų žemės sklypus nuo valstybinės reikšmės kelio Nr. 111 Utena-Kaltanėnai-Švenčionys nėra teisinių galimybių, kadangi, remiantis Reglamento nuostatomis (nutarties 62 ir 63 punktai), nuo žemės sklypo, į kurį norima įsirengti nuovažą, nebūtų išlaikytas privalomas minimalus 150 m atstumas tarp jau esančių nuovažų iš abiejų pusių. Tokias pačias aplinkybes patvirtina ir VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ byloje pateikta išvada.

65. Apeliantas, teigdamas, jog ieškovai neišnaudojo visų galimybių įsirengti tiesioginę nuovažą į savo žemės sklypus, nurodo, kad trečiojo asmens O. Ž. atstovo byloje pateiktas žemėlapis iš www.regia.lt svetainės patvirtina, jog nuo prašomo nustatyti kelio servituto nuovažos kelyje Nr. 111 Utena-Kaltanėnai-Švenčionys, 330 metrų atkarpoje iki kelio Nr. 208 sankryžos eismas ratu jau yra įrengtos net 6 nuovažos, kurių atstumai viena nuo kitos apytiksliai yra 85 metrai, 40 metrų, 15 metrų, 33 metrai, 30 metrų ir 40 metrų, t. y. nesilaikant 150 m atstumo, todėl ieškovai turi teisę reikalauti, kad jiems taip pat būtų sudaryta galimybė įsirengti nuovažą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, vadovaudamasi teisiniu reglamentavimu nagrinėjamu klausimu, neturi pagrindo sutikti su šiuo apelianto argumentu.

66. Kaip jau minėta, remiantis Reglamento 29 punktu ir 6 lentele, atstumai tarp sankryžų bei įvažiavimų/išvažiavimų B kategorijos gatvėse, kuriai yra priskirtas ir ginčui aktualus kelio Nr. 111 ruožas, turi būti ne mažesni nei 150 m.

67. Nustatyta, kad artimiausios nuovažos kelyje Nr. 111 nuo ieškovų žemės sklypų dešinėje pusėje Utenos kryptimi yra 1,567 km (59 nuovaža), Švenčionių (Kaltanėnų) kryptimi 1,804 km (63 nuovaža). Tarp jau esamų nurodytų artimiausių nuovažų yra 237 m atstumas. Nagrinėjamu atveju VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ pateikta papildoma išvada dėl atstumų tarp artimiausių nuovažų ir ieškovo N. P. žemės sklypo patvirtina, jog ieškovų ir atsakovo žemės sklypai yra išsidėstę tarp nuovažų, kurios nutolusios viena nuo kitos 237 metrų atstumu, todėl bet kuriame šios atkarpos taške 150 metrų atstumas nuo artimiausios nuovažos į kiekvieną pusę negali būti išlaikytas. Iš išvadą teikiančios institucijos prie 2023 m. sausio 9 d. papildomos išvados pateiktų kadastro duomenų matyti, kad įvažiavimai, nuovažos ginčui aktualiame valstybinės reikšmės kelio Nr. 111 Utena-Kaltanėnai-Švenčionys ruože įrengtos dar 1980 m., t. y. iki minėto Reglamento, nustatančio įvažų/nuovažų atstumų reikalavimus, priėmimo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, įvertinus ir VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ atstovo paaiškinimus, jog minėtos nuovažos įrengtos seniai ir jų įrengimui įtakos turėjo besikeičiantis teisinis reglamentavimas, be to dar nėra įvertintas šių nuovažų teisėtumo klausimas, spręstina, jog apelianto nurodytas argumentas apie nuo prašomo nustatyti kelio servituto nuovažos 330 metrų atkarpoje įrengtas 6 nuovažas nesilaikant 150 m atstumo, nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo ieškovams kvestionuoti VĮ „Lietuvos automobilių kelių direkcija“ sprendimo dėl galimybės įrengti nuovažą nebuvimo ir pažeisti teisės aktuose įtvirtintus imperatyvius reikalavimus tokioms nuovažoms / įvažoms valstybinės reikšmės kelyje įrengti.

68. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tam, kad ieškovai galėtų patekti į jiems priklausančius žemės sklypus ir tinkamai jais naudotis, nesant galimybės įrengti tiesioginę naują nuovažą į valstybinės reikšmės kelią Nr. 111 Utena-Kaltanėnai-Švenčionys iš ieškovų žemės sklypų, servituto nustatymas nagrinėjamu atveju yra objektyviai būtinas.

69. Apeliantas, be kita ko, nurodo, kad ieškovai turi galimybę važinėti ir faktiškai važinėja per tretiesiems asmenims D. S., J. Š. ir O. Ž. priklausančius žemės sklypus. Šias aplinkybes grindžia pateiktomis schemomis, fotonuotraukomis ir vaizdo įrašu. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

70. Pažymėtina, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219-701/2021, 80 punktas; 2024 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-108-381/2024, 53 punktas). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo pateiktos fotonuotraukos ir vaizdo įrašas nepagrindžia aplinkybės, jog ieškovai faktiškai važinėja per trečiųjų asmenų sklypus atsakovo pateiktoje schemoje nurodytu keliu. Nei iš fotonuotraukų, nei iš vaizdo įrašo nėra galimybės nustatyti kokia vietovė buvo nufotografuota/filmuota, kam priklausančio žemės sklypo. Be to, iš filmuoto vaizdo įrašo nematyti nei automobilio valstybinio numerio, nei jį vairuojančio asmens, todėl daryti išvadą, jog jį vairuoja ieškovas nėra jokio pagrindo. Pateikta schema su paties atsakovo braižytu keliu, kuriuo, atsakovo tvirtinimu, važinėja ieškovai, nesant kitų objektyvių įrodymų, taip pat nepagrindžia atsakovo nurodytos aplinkybės apie ieškovų faktiškai naudojamą kelią per trečiųjų asmenų žemės sklypus. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, pagrindžiančių faktinio bei realiai funkcionuojančio kelio nuo ieškovų žemės sklypų per trečiųjų asmenų žemės sklypus egzistavimą.

71. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad siūlymai dėl servituto nustatymo ir jo dydžio bei kitų sąlygų, išdėstyti teritorinio planavimo dokumentuose (taip pat ir žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektuose) nėra kokiu nors būdu privalomi šalims ar teismui, nors juose gali būti tam tikrų duomenų apie servituto būtinumą ar jo dydį. Viena vertus, tai reiškia, kad teritorijų planavimo dokumentuose (taip pat ir žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektuose) esantys faktiniai duomenys gali būti teikiami kaip vienas iš įrodymų, iš kurių teismas sprendžia dėl servituto būtinumo, dydžio ir kitų reikšmingų servituto nustatymui aplinkybių (CPK 177 straipsnis). Kita vertus, jie neturi didesnės įrodomosios ar prejudicinės galios (CPK 182, 197 straipsniai), todėl servitutui ir jo dydžio nustatymui teritorijų planavimo dokumentuose (taip pat ir žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projektuose) esantys faktiniai duomenys su siūlymais gali būti vertinami tik kaip vienas iš įrodymų (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-181-695/2021, 40 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-943/2023, 29 punktas).

72. Nagrinėjamu atveju sprendžiant klausimą dėl galimybės ieškovams patekti į jų žemės sklypus per trečiųjų asmenų D. S., J. Š. ir O. Ž. žemės sklypus, įvertintina ir tai, jog ieškovo N. P. Žemės sklype2 jau yra 2008 m. lapkričio 25 d. Apskrities viršininko įsakymu Nr. 14-2113 nustatytas ir valstybės įmonės Registrų centre įregistruotas kelio servitutas, leidžiantis naudotis 6 m pločio kelių patekimui į ieškovės G. M. Žemės sklypą1. Remiantis buvusio Žemės sklypo1 ir Žemės sklypo2 savininko L. M. 2008 metais parengtu žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektu, suderintu su Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentu, VĮ „Utenos regiono keliai“, Utenos r. savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vyriausiuoju architektu, privažiavimas prie Žemės sklypo2 taip pat buvo numatytas per Žemės sklype1 suprojektuotą 6 m pločio servitutinį kelią. Taigi, remiantis šiais numatytais teritorijų planavimo sprendiniais, patekimas į ieškovei G. M. priklausantį Žemės sklypą1 yra numatytas ne per trečiųjų asmenų D. S., J. Š. ir O. Ž. žemės sklypus, o per ieškovo N. P. Žemės sklype2 suprojektuotą ir valstybės įmonės Registrų centre įregistruotą servitutinį kelią.

73. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, jog patekimas į ieškovės G. M. Žemės sklypą1 jau yra numatytas per ieškovo N. P. Žemės sklype2 nustatytą kelio servitutą, sprendžia, jog atsakovo nurodoma galimybė ieškovams važinėti per trečiųjų asmenų žemės sklypus, nėra nei praktiniu, nei techniniu, nei ekonominiu požiūriu racionali ir proporcinga, kadangi tai reikštų būtinybę nustatyti net tris servitutus, t. y. per ieškovės G. M. Žemės sklypą1 (ieškovo N. P. pateikimui į trečiųjų asmenų žemės sklypus), trečiųjų asmenų D. S. ir J. Š. žemės sklypą bei trečiojo asmens O. Ž. žemės sklypą. Įvertintina ir tai, jog ieškovų prašomo nustatyti servituto plotas visas ar iš dalies persidengia su atsakovo Žemės sklype3 nustatytomis kelių, elektros apsaugos, dujotiekio, vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų ir įrenginių ir dirvožemio zonomis, kuriose, remiantis SŽNSĮ, numatyti veiklos ribojimai; taip pat persidengia ir su kitais Žemės sklype3 nustatytais neterminuotais neatlygintinais servitutais, kas sudaro pagrindą spręsti, jog ieškovų prašomas nustatyti servitutas iš esmės neapsunkins atsakovo Žemės sklypo3 labiau, nei jis jau yra apsunkintas nustatytomis apsaugos zonomis, kurioms taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, bei kitais servitutais.

74. Apeliantas, be kita ko, nesutinka su nustatyto kelio servituto plotu, nurodydamas, jog nustatytas nepagrįstai didelės apimties servitutas, nors tai nėra objektyviai būtina. Pažymi, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovai pradiniu ieškiniu patys prašė nustatyti mažesnio ploto servitutą; nustatant kelio servitutą patekimui į žemės sklypą negali būti taikomi reikalavimai kaip įrengiant valstybinės reikšmės kelius, gatves ir pan.; Reglamentu reglamentuojamas įrengiamų gatvių plotis, o ne prašomo nustatyti kelio servituto plotas, todėl šis teisės aktas nėra aktualus kelio servituto dydžiui pagrįsti. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo CK 4.119 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl servituto dydžio. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, vadovaudamasi nagrinėjamam klausimui aktualiu teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

75. Pagal Statybos rekomendacijų R 36-01 „Automobilių kelių sankryžos“ reikalavimus, kad užtikrintų sklandų eismo organizavimą, siūlomas nustatyti kelio servitutas turi būti atitrauktas nuo rajoninio kelio juostos ribos arba prisijungimo su siūlomo nustatyti kelio servituto plotis turi būti numatytas racionalaus pločio, išlaikant būtiną posūkio spindulį.

76. Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, kad servitutas nustatomas, siekiant ieškovams iš savo žemės sklypų patekti į valstybinės reikšmės kelią Nr. 111 Utena-Kaltanėnai-Švenčionys, patekimas į šį valstybinės reikšmės kelią per atsakovo Žemės sklypą3 turi būti planuojamas vadovaujantis teisės aktais, statybos techniniais reglamentais, nepažeidžiant trečiųjų asmenų interesų. Pažymėtina, jog tiek iš su pradiniu ieškiniu pateikto 427 m² ploto servituto nustatymo plano, tiek iš patikslinto 656 m² ploto servituto plano matyti, kad servituto plotis abiejuose planuose iš esmės toks pats – 6 m, o pagal patikslintą 656 m² ploto servituto planą servitutinis kelias išplatėja tik ties išvažiavimu į valstybinės reikšmės kelią. Teisėjų kolegijos vertinimu, esminė aplinkybė nustatant didesnio, t. y. 656 m² ploto servitutą, yra ta, kad servitutiniu keliu yra išvažiuojama į valstybinės reikšmės kelią, kas įtakoja, jog, siekiant užtikrinti sklandų tokios reikšmės kelio eismo organizavimą, taip pat specialiosios paskirties transporto priemonių patekimą, nustatomo kelio servituto plotis prisijungimo prie išvažiavimo/įvažiavimo iš/į valstybinės reikšmės kelią vietoje turi būti racionalaus dydžio, kad būtų išlaikytas būtinas transporto priemonių posūkio spindulys. Vadovaudamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog didesnio ploto servitutas nagrinėjamu atveju yra objektyviai būtinas.

77. Apeliantas savo nesutikimą su nustatyto servituto plotu, be kita ko, grindžia tuo, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo CK 4.119 straipsnio 2 dalimi, numatančia keturių metrų pločio servitutinį kelią. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi kasacinio teismo praktika šiuo klausimu, šį apelianto argumentą laiko nepagrįstu.

78. CK 4.119 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad jeigu nustatant kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis, nenustatomas kelio plotis ir jo neįmanoma nustatyti pagal anksčiau buvusį kelią, jei toks buvo, laikoma, kad galima naudotis keturių metrų pločio keliu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog šios normos turinys suponuoja tai, kad kelio servituto plotis (išsidėstymas) gali būti nustatomas pagal faktiškai egzistuojančio (egzistavusio) kelio plotį arba pagal CK nustatytą kelio plotį – 4 metrus. Taigi, prašomo nustatyti servituto schema ar planas yra reikalingas ir turi būti privalomai pateikiamas tada, kai kelio servitutas nustatomas ten, kur kelio iš viso nėra ir jį reikia suformuoti. Pagrindiniai duomenys, reikalingi kelio servitutui nustatyti, yra kelio plotis ir išsidėstymas; šie elementai turi būti nurodyti teismui pateikiamame prašomo nustatyti servituto plane, jei jis būtinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2012; 2023 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-943/2023). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į tai, jog prašomo nustatyti servituto vietoje faktiškai egzistuojančio (egzistavusio) kelio nėra, ieškovams pateikus prašomo nustatyti kelio servituto planą, kuriame nurodytas kelio plotis ir išsidėstymas, vadovaujantis minėta kasacinio teismo praktika, šiuo atveju CK 4.119 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl keturių metrų kelio pločio nėra taikomos.

79. Apelianto nurodyti argumentai dėl jo nuosavybės teisės į žemės sklypą pažeidimo, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat yra nepagrįsti. Pažymėtina, jog servituto, kaip daiktinės teisės, esmė ir yra vieno (tarnaujančiojo) nekilnojamojo daikto savininko teisių į šį nekilnojamąjį daiktą apribojimas kito (viešpataujančiojo) nekilnojamojo daikto savininko (valdytojo) naudai. Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-268-701/2021, 23 punktas; 2023 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-943/2023). Nagrinėjamu atveju ieškovų prašomo nustatyti servituto matmenys, konfigūracija, išsidėstymas ir kiti duomenys aiškiai atvaizduoti ieškovų pateiktame servituto nustatymo plane. Kaip nurodyta nutarties 64-68 punktuose, tam, kad ieškovai galėtų patekti į jiems priklausančius žemės sklypus ir tinkamai jais naudotis, servituto atsakovo žemės sklype nustatymas yra objektyviai būtinas ir, nutarties 74-78 punktuose nurodytais motyvais, jo dydis taip pat yra pagrįstas. Atsižvelgiant į tai, kad servitutas yra aiškiai, tiksliai apibrėžtas ir atsakovo nuosavybės teisės į jo Žemės sklypą3 neriboja daugiau, nei tai yra objektyviai būtina, nėra pagrindo teigti, jog yra pažeidžiamos atsakovo nuosavybės teisės. Pažymėtina ir tai, jog apelianto deklaratyvūs teiginiai, kad žemės sklype jis negalės nieko statyti, byloje nesant jokių konkrečių duomenų apie Žemės sklype3 statomus pastatus ar planuojamas statybas, taip pat nesudaro pagrindo spręsti priešingai.

80. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, vertina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl būtinumo nustatyti kelio servitutą atsakovo žemės sklype, pagrįstai sprendė, kad ieškovams patekti į savo sklypus yra vienintelis ir būtinas kelio servitutas per atsakovo žemės sklypą, taip pat pagrįstai sprendė, jog ieškovų prašomas nustatyti servituto dydis yra objektyviai būtinas. Pirmosios instancijos teismo išvada padaryta tinkamai įvertinus byloje esančius dokumentus ir aplinkybes, turinčias reikšmės visų bylos šalių interesams, jų pusiausvyrai. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl servituto nustatymo ir jo dydžio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kompensacijos už nustatytą servitutą dydžio

81. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinių teisinių santykių teisingumo, interesų derinimo, atlygintinumo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai. Įgydama naudos viena civilinių santykių šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011; 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-611/2021; kt.).

82. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009; 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-469/2016; 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-611/2021). Turto rinkos kaina pagal teismų praktiką gali būti vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama nustatant kompensacijos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-248/2017, 35 punktas; 2021 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-611/2021).

83. Nagrinėjamu atveju ieškovai prašė nustatyti, kad jie sumoka atsakovui kiekvienas po 266,35 Eur vienkartinę išmoką/kompensaciją, kaip dėl servituto nustatymo patirtų nuostolių atlyginimą, kompensacijos dydį apskaičiavę remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. liepos 25 d. Nutarimu Nr. 725 patvirtintoje Maksimalaus dydžio vienkartinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi įstatymu ar sutartimi tinklų operatorių naudai nustatytu žemės ir kito nekilnojamojo daikto servitutu, nustatymo metodikoje nurodyta formule. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs duomenis apie nustatomo servituto persidengimą su atsakovo žemės sklype nustatytomis apsaugos zonomis ir kitais servitutais, dėl kurių atsakovo žemės sklype gyvenamosios paskirties pastatų statybos nėra galimos, darė išvadą, jog atsakovo žemės sklypas nėra vertingas nekilnojamasis turtas, todėl sprendė, kad ieškovų siūlomas kompensacijos dydis laikytinas pakankamu atsakovo nepatogumams, susijusiems su servituto nustatymu, kompensuoti.

84. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priteistu kompensacijos už nustatytą kelio servitutą dydžiu, nurodo, kad teismas nustatė neproporcingai mažą atlygį už atsakovo žemės sklypo apsunkinimą, kadangi nustatomas plačios apimties ir didelio ploto kelio servitutas, kuris apriboja atsakovo galimybę naudotis žemės sklypu ir taip pat žymiai krenta jo rinkos vertė. Pažymi, kad valstybės įmonė Registrų centras nuo 2023 m. sausio 1 d. perskaičiavo žemės sklypų vidutines rinkos vertes ir atsakovui priklausančio žemės sklypo mokestinė vertė, kuri prilyginama vidutinei rinkos vertei, jau yra 33 200 Eur. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nustatyto servituto dydį, vadovaudamasi kasacinio teismo praktika nagrinėjamu klausimu, laiko šiuos apelianto argumentus iš esmės pagrįstais.

85. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteista kompensacija nepagrįstai apskaičiuota remiantis Metodika, kadangi ji skirta reguliuoti specifinius su įstatymu nustatomais elektros energetikos objektų ir įrenginių servitutais susijusius klausimus, kurie nėra tapatūs šioje byloje nustatomam kelio servitutui atsakovo žemės sklype. Pažymėtina, jog Metodika nustato nuostolių, atlyginamų žemės sklypo savininkui ar valstybinės (savivaldybės) žemės patikėtiniui ar kito nekilnojamojo daikto savininkui, kito valstybės (savivaldybės) nekilnojamojo turto patikėtiniui už perdavimo sistemos ir skirstomųjų tinklų operatorių naudai įstatymu ar sutartimi nustatytus ar nustatomus žemės ar kito nekilnojamojo daikto (statinio, patalpos) servitutus, dydžio apskaičiavimo ir vienkartinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi įstatymu ar sutartimi tinklų operatorių naudai nustatytu servitutu, išmokėjimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo vadovautis Metodika nustatant kompensacijos už servituto nustatymą atsakovo žemės sklype dydį, kadangi Metodikos reguliavimo sritis yra pernelyg nutolusi nuo nagrinėjamos faktinės situacijos.

86. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog ieškovų siūlomas kompensacijos dydis laikytinas pakankamu atsakovo nepatogumams, susijusiems su servituto nustatymu, kompensuoti, nepagrįstai rėmėsi duomenimis apie nustatomo servituto persidengimą su atsakovo žemės sklype nustatytomis apsaugos zonomis ir kitais servitutais, juos suabsoliutindamas, kadangi atsakovo žemės sklype nustatytos apsaugos zonos ir kiti servitutai nepaneigia atsakovo teisės į teisingą atlygį (kompensaciją) už jo žemės sklypo apsunkinimą nauju servitutu.

87. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, į tai, kad nustatytas servitutas apribos atsakovo galimybes laisvai naudotis jam priklausančiu žemės sklypu, įvertinus tai, kad nustatytas servitutas užima beveik 20 procentų atsakovui priklausančio žemės sklypo ploto, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsakovui byloje neteikus jokių kitų duomenų apie Žemės sklypo3 vertę, teisėjų kolegija sprendžia, kad kompensacija už servituto nustatymą apskaičiuotina remiantis valstybės įmonės Registrų centro nustatyta ir www.registrucentras.lt internetinėje svetainėje skelbiama Žemės sklypo3 vidutine rinkos verte, t. y. 35 700 Eur (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

88. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pagrįsta ir šalių interesų pusiausvyrą atitinkanti kompensacijos už servituto nustatymą suma yra 7 043 Eur (35 700 Eur / 3325 kv. m x 656 kv. m), tai yra iš kiekvieno ieškovo priteisiant po 3 521,50 Eur.

Dėl bylos procesinės baigties

89. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą teismo sprendimo dalį dėl kompensacijos už nustatytą servitutą priteisimo, išsamiai ir visapusiškai neįvertino byloje esančius įrodymus, dėl to yra faktinis ir teisinis pagrindas atsakovo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir skundžiamą teismo sprendimo dalį dėl kompensacijos už nustatytą servitutą priteisimo pakeisti, iš ieškovų lygiomis dalimis atsakovui priteisiant 7 043 Eur kompensaciją už servituto nustatymą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kita atsakovo apeliacinio skundo dalis atmestina.

90. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023). Teisėjų kolegija vertina, kad kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose

91. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

92. Ieškovai, pareikšdami ieškinį, sumokėjo 344 Eur žyminį mokestį ir pateikė duomenis apie patirtas 3 000 Eur atstovavimo išlaidas bei 961,50 Eur kitas išlaidas UAB „Vilniaus geodezijos linija“ už servituto nustatymo planų parengimą, iš kurių, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai 180 Eur išlaidas už 2021 m. rugsėjo mėn. servituto plano parengimą, įvertinus tai, jog šias išlaidas ieškovai patyrė siekdami servitutą nustatyti ne ginčo tvarka, todėl turi patys prisiimti su tuo susijusias išlaidas, pripažino nepagrįstomis ieškovų išlaidomis ir jų nepriteisė iš atsakovo. Apeliacinės instancijos teisme ieškovai patyrė 1 700 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsakovas pirmosios instancijos teisme patyrė 2 359,50 Eur atstovavimo išlaidų, o apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 235 Eur žyminį mokestį ir patyrė 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo parengimą. Trečiajam asmeniui O. Ž. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo teikta antrinė teisinė pagalba, apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų ir 50 procentų atleidžiant nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų valstybei mokėjimo. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyrius byloje pateikė duomenis apie patirtas 295,42 Eur atstovavimo išlaidas už O. Ž. suteiktą antrinę teisinę pagalbą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tretieji asmenys D. S. ir J. Š. pirmosios instancijos teisme patyrė 960 Eur atstovavimo išlaidų.

93. Pažymėtina, jog, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, bylose dėl servituto nustatymo ieškinio reikalavimas nustatyti ieškovo naudai tarnaujančiajame daikte servitutą yra pagrindinis neturtinio pobūdžio reikalavimas, o kitas reikalavimas – priteisti atsakovui kompensaciją už servitutą – yra turtinis reikalavimas, išvestinis iš pirmojo, kurio tenkinimo (atmetimo) klausimas sprendžiamas priklausomai nuo pagrindinio reikalavimo. Išvestinis, t. y. su pagrindiniu reikalavimu neatsiejamai susijęs, reikalavimas atskirai žyminiu mokesčiu neapmokestinamas. Dėl nurodytų priežasčių ieškinio reikalavimai nustatyti servitutą ir priteisti vienkartinę kompensaciją nelaikytini atskirais savarankiškais reikalavimais ir yra apmokestinami kaip vienas savarankiškas reikalavimas vienu žyminiu mokesčiu, apskaičiuotinu pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir 82 straipsnyje nustatytas taisykles, t. y. kaip neturtinis reikalavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-611/2022). Nagrinėjamu atveju ieškovai už ieškinį sumokėjo 344 Eur žyminį mokestį, iš kurio 109 Eur žyminio mokesčio dalį pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovams grąžino. Tačiau, vadovaujantis nurodyta kasacinio teismo praktika, CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 7 dalimi, 82 straipsniu, ieškovų mokėtinas žyminis mokestis yra 85 Eur. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl žyminio mokesčio permokos grąžinimo keistina, ieškovams grąžinant 259 Eur žyminio mokesčio permoką, t. y. kiekvienam po 129,50 Eur (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

94. Teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinus procesinių dokumentų kiekį, bylos sudėtingumą ir trukmę, pirmosios instancijos teismo posėdžių skaičių, bylos šalių ir trečiųjų asmenų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtos teisinės pagalbos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 d. raštu Nr. 141 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą numatytų maksimalių dydžių (toliau – ir Rekomendacijos).

95. Vadovaujantis nutarties 93 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika, kuria išaiškina, jog ieškinio reikalavimas nustatyti ieškovo naudai tarnaujančiajame daikte servitutą yra pagrindinis neturtinio pobūdžio reikalavimas, o reikalavimas priteisti atsakovui kompensaciją už servitutą yra išvestinis iš pirmojo, kurio tenkinimo (atmetimo) klausimas sprendžiamas priklausomai nuo pagrindinio reikalavimo, atsižvelgiant į tai, kad yra tenkinamas ieškovų ieškinio pagrindinis materialinis reikalavimas dėl servituto nustatymo ir iš dalies keičiamas tik išvestinis reikalavimas dėl kompensacijos už servituto nustatymą dydžio, spręstina, jog ieškovų ieškinys iš esmės yra tenkinamas. Atsižvelgiant į tai, jog pakeista sprendimo dalis dėl kompensacijos už servituto nustatymą dydžio ją padidinant, spręstina, jog atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas 50 procentų.

96. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priteistomis bylinėjimosi išlaidomis, nurodo, kad teismas nepagrįstai iš jo priteisė trečiųjų asmenų patirtas bylinėjimosi išlaidas, kadangi šios išlaidos buvo patirtos dėl ieškovų pateikto neprotingo, neracionalaus kompensacijos už servituto nustatymą pasiūlymo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su šiuo apelianto argumentu. Iš bylos duomenų nustatyta, kad tretieji asmenys O. Ž. ir V. K. 2023 m. vasario 21 d. teismo nutartimi, o vėliau, 2023 m. vasario 25 d. V. K. mirus, jos teisių perėmėjos D. S. ir J. Š. 2023 m. birželio 6 d. teismo nutartimi, buvo įtrauktos trečiaisiais asmenimis teismo iniciatyva iš esmės dėl atsakovo atsiliepime pateiktų argumentų dėl galimybės ieškovams patekti į savo žemės sklypus per trečiųjų asmenų žemės sklypus. Be to, pažymėtina ir tai, jog tretieji asmenys, nurodę nesutinkantys, kad ieškovai važinėtų per jų žemės sklypus, byloje iš esmės laikėsi ieškovų ieškinyje pareikštos pozicijos. Atsižvelgiant į tai, trečiųjų asmenų patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo priteistos pagrįstai.

97. Apeliantas taip pat nesutinka su priteistomis 781,50 Eur išlaidomis UAB „Vilniaus geodezijos linija“ už servituto nustatymo planų parengimą, nurodydamas, jog šios išlaidos būtinosiomis pripažintos nepagrįstai, nes ieškovai servitutų planus būtų rengę tiek servitutus nustatant ne teismo keliu, tiek teismine tvarka ir tokių išlaidų būtinumas nėra niekaip susijęs su nagrinėjama byla. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus laiko nepagrįstais. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ieškinio dėl servituto nustatymo pagrindą sudaro, be kitų, servituto dydžio ir vietos aplinkybės – jo matmenys, konfigūracija, išsidėstymas ir kiti duomenys, atvaizduojami plane (schemoje), kuris yra būtinoji ieškinio dalis (priedas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-695/2017; 2023 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-113-943/2023). Atsižvelgiant į tai, jog servituto nustatymo planas yra būtinas ieškinio dėl servituto nustatymo priedas, be to, servituto nustatymo, apsaugos zonų ir kitų servitutų persidengimo planai iš esmės buvo reikalingi ieškinio reikalavimui pagrįsti, teisėjų kolegijos vertinimu, šios 781,50 Eur išlaidos už servituto planų parengimą, jų tikslinimą yra būtinos ir pagrįstos.

98. Apeliantas apeliaciniu skundu taip pat nesutinka ir su iš jo priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžiu. Nurodo, kad, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-611/2022 nurodyta praktika, yra pagrindas nukrypti nuo „pralaimėjęs moka“ principo. Teisėjų kolegija, įvertinusi priteistinos kompensacijos ir bylinėjimosi išlaidų dydį, atsižvelgdama į kasacinio teismo praktiką nagrinėjamu klausimu, sprendžia, jog yra pagrindas iš dalies sutikti su šiuo apelianto argumentu.

99. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bylose dėl servituto nustatymo sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir formaliai taikant CPK įtvirtintą „pralaimėjęs moka“ principą galima situacija, kai yra tenkinamas ieškovo reikalavimas nustatyti servitutą ir tarnaujančiojo daikto savininkui (atsakovui) priteisiama kompensacija, tačiau pastarasis, įpareigotas atlyginti bylą laimėjusio viešpataujančiojo daikto savininko (ieškovo) atstovavimo išlaidas, pagal galutinį bylos rezultatą praranda visą ar didžiąją dalį jam priteistos kompensacijos. Minėta, kad nustatant servitutą turi būti užtikrinta teisinga tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyra, kuri pasiekiama, be kita ko, atlygintinumu. Todėl bylose dėl servituto nustatymo, taikant viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyros principą, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 7 dalis), gali būti pagrindas nukrypti nuo „pralaimėjęs moka“ principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-256-611/2022).

100. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme ieškovai patyrė 3 866,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (85 Eur žyminis mokestis + 3 000 Eur atstovavimo išlaidos + 781,50 Eur kitos išlaidos). Nors ieškovų pagrindinis reikalavimas šioje byloje iš esmės patenkintas, laikantis pagrindinio bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principo, t. y. pagal patenkintus (atmestus) reikalavimus sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pagal proporcingo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principą būtų neproporcingai suvaržyta atsakovo teisė į nuosavybę ir jam ieškovų nebūtų tinkamai atlyginta už servitutą, nes atsakovas netektų didelės dalies jam teismo priteistos kompensacijos už ieškovų naudai nustatytą servitutą ir atitinkamai jo nuosavybės teisės suvaržymą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, įvertinus ir tai, jog ieškovai ieškinį tikslino net tris kartus, buvo tikslinti ir servituto nustatymo, persidengimo su apsaugos zonomis ir kitais servitutais planai, kas taip pat įtakojo patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį, vadovaujantis minėta kasacinio teismo praktika, taikant viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyros principą, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, šios nagrinėjamos bylos atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovams priteistinas mažesnės apimties nei jų pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas – 2 000 Eur, t. y. kiekvienam ieškovui po 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi ieškovų materialinis reikalavimas iš esmės yra patenkintas, tai atsakovui jo turėtos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme, neatlygintinos.

101. Vadovaujantis išdėstytu, ieškinį iš esmės tenkinus, iš atsakovo R. S. ieškovams G. M. ir N. P. priteisiama kiekvienam po 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pažymėtina, jog nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad trečiųjų asmenų J. Š. ir D. S. patirtas bylinėjimosi išlaidas apmokėjo J. Š., tačiau iš byloje pateiktų mokėjimo nurodymų matyti, kad 450 Eur atstovavimo išlaidų sumą faktiškai sumokėjo D. S., o 510 Eur – J. Š.. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovo R. S. trečiojo asmens D. S. naudai priteisiama 450 Eur bylinėjimosi išlaidų, o trečiojo asmens J. Š. naudai – 510 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat iš atsakovo R. S. valstybės naudai priteisiama 50 procentų, t. y. 147,71 Eur, antrinės teisinės pagalbos išlaidų už trečiajam asmeniui O. Ž. teiktą antrinę teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme bei 86,32 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidos (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 7 dalis, 82, 88, 92, 93, 96, 98, 99 straipsniai).

102. Atsakovas už apeliacinį skundą sumokėjo 235 Eur žyminį mokestį, tačiau, remiantis nutarties 91 punkte nurodytais motyvais, CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 4, 7 dalimis, 82 straipsniu, atsakovo mokėtinas žyminis mokestis yra 85 Eur. Atsižvelgiant į tai, atsakovui grąžintina 150 Eur žyminio mokesčio permoka (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

103. Atsakovo apeliacinį skundą tenkinus iš dalies (50 proc.), atsakovui iš ieškovų lygiomis dalimis priteisiamos 1 252,50 Eur ((85 Eur + 2 420 Eur) x 50 proc.) bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme. Iš atsakovo lygiomis dalimis ieškovams G. M. ir N. P. priteisiamos 850 Eur (1 700 Eur x 50 proc.) bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme. Atlikus įskaitymą, atsakovui iš ieškovų priteistina po 201,25 Eur (1 252,50 Eur / 2 – 850 Eur / 2) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2024 m. sausio 25 d. sprendimą pakeisti iš dalies.

Sprendimo rezoliucinės dalies 3-10 pastraipas išdėstyti taip:

„Priteisti iš ieškovės G. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovo R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 3 521,50 Eur (trijų tūkstančių penkių šimtų dvidešimt vieno euro ir 50 ct) vienkartinę išmoką/kompensaciją, kaip dėl servituto nustatymo patirtų nuostolių atlyginimą.

Priteisti iš ieškovo N. P., gim. (duomenys neskelbtini), atsakovo R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 3 521,50 Eur (trijų tūkstančių penkių šimtų dvidešimt vieno euro ir 50 ct) vienkartinę išmoką/kompensaciją, kaip dėl servituto nustatymo patirtų nuostolių atlyginimą.

Priteisti iš atsakovo R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų) pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovės G. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš atsakovo R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų) pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ieškovo N. P., gim. (duomenys neskelbtini), naudai.

Priteisti iš atsakovo R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 450 Eur (keturių šimtų penkiasdešimties eurų) pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą trečiojo asmens D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš atsakovo R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 510 Eur (penkių šimtų dešimties eurų) pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą trečiojo asmens J. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš atsakovo R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės pajamas 147,71 Eur (vieno šimto keturiasdešimt septynių eurų ir 71 ct) antrinės teisinės pagalbos išlaidų, įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą; ir 86,32 (aštuoniasdešimt šešių eurų ir 32 ct) procesinių dokumentų siuntimo pirmosios instancijos teisme išlaidas, įmokos kodas 5662.

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos grąžinti ieškovei G. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 129,50 Eur (vieno šimto dvidešimt devynių eurų ir 50 ct) žyminio mokesčio permoką.

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos grąžinti ieškovui N. P., gim. (duomenys neskelbtini), 129,50 Eur (vieno šimto dvidešimt devynių eurų ir 50 ct) žyminio mokesčio permoką.“

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų G. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir N. P., gim. (duomenys neskelbtini), atsakovo R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai iš kiekvieno po 201,25 Eur (du šimtus vieną eurą ir 25 ct) apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos įpareigoti grąžinti atsakovui R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 150 Eur (vieno šimto penkiasdešimties eurų) žyminio mokesčio, sumokėto 2024 m. vasario 23 d. AB Šiaulių banko mokėjimo nurodymu Nr. 0223151734970, už apeliacinį skundą, permoką.