Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Dalios Kursevičienės, Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Reginos Bučinskaitės ir nukentėjusiojo R. V. atstovo advokato Dariaus Krenciaus apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Civilinių ieškovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos, nukentėjusiojo R. V. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalų palikti nenagrinėti.

Nukentėjusiojo R. V. prašymas pripažinti 500 Eur proceso išlaidomis ir jas priteisti iš A. Š. netenkintas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. Š. išteisintas dėl to, kad 2021 m. spalio 23 d., apie 8 val., laiptinės aikštelėje prie lauko durų, esančių (duomenys neskelbtini) name, (duomenys neskelbtini), tyčia rankomis pastūmė R. V., dėl to, jis dešiniu pečiu atsitrenkė į durų staktą bei ne daugiau kaip 5 kartus kumščiais smogė jam į veidą, taip padarydamas nukentėjusiajam dešinio peties sumušimą su antdyglinio raumens plyšimu, peties sąnario lūpos plyšimu, pomentinio raumens plyšimu, sukėlusius tendinitą ir sinovitą, tokiu būdu nesunkiai sutrikdė R. V. sveikatą.

II. Apeliacinių skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliaciniai skundai atmestini.

6. Pažymėtina, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas ir tikslumas. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo teiginį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

8. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (BK 2 straipsnio 4 dalis). Pagal susiformavusią teismų praktiką, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-24/2014). Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn, turi būti surinkta pakankamai to asmens kaltę pagrindžiančių įrodymų. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taisyklės, pagal kurias nusprendžiama, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. BPK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tai, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, o 1, 3, 4 dalyse – kokius duomenis teismas gali pripažinti įrodymais. Teismas įrodymus įvertina pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-166-699/2018). Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso dalyviai, savaime nėra BPK pažeidimas, jeigu, kaip minėta, teismo sprendimas yra motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

9. Nagrinėjamu atveju A. Š. buvo pareikštas kaltinimas ir jis išteisintas dėl to, kad 2021 m. spalio 23 d., apie 8 val., laiptinės aikštelėje prie lauko durų, esančių (duomenys neskelbtini) name, (duomenys neskelbtini), tyčia rankomis pastūmė R. V., dėl to, jis dešiniu pečiu atsitrenkė į durų staktą bei ne daugiau kaip 5 kartus kumščiais smogė jam į veidą, taip padarydamas nukentėjusiajam dešinio peties sumušimą su antdyglinio raumens plyšimu, peties sąnario lūpos plyšimu, pomentinio raumens plyšimu, sukėlusius tendinitą ir sinovitą, tokiu būdu nesunkiai sutrikdė R. V. sveikatą, t. y. būtent dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo dėl peties sužalojimo.

10. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu ,,in dubio pro reo“ (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kuris reiškia ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

12. Iš specialisto išvadoje Nr. G 455/2022(03) užfiksuotų duomenų nustatyta, kad R. V. padaryti sužalojimai – dešinio peties sumušimas su antdyglinio raumens plyšimu, peties sąnario lūpos plyšimas, pomentinio raumens plyšimas, sukėlęs tendinitą ir sinovitą. Visi sužalojimai gavosi nuo ne mažiau kaip vieno tiesioginio trauminio kontakto su kietu buku daiktu paveikus dešinio peties sritį, kas neprieštarauja užduotyje nurodytoms įvykio aplinkybėms. Sužalojimas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą (t. 1, b. l. 167–168).

14. Pažymėtina, kad šiuo atveju aplinkybės, jog, jeigu išteisintasis A. Š. laiptinėje, norėdamas prasilenkti su R. V., jį kliudė ar patraukė jį į šoną, nesureikšmino ir pats nukentėjusysis R. V.. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, kad nukentėjusysis nuvykęs į policiją ir rašydamas pareiškimą nenurodė aplinkybių, kuriomis yra grindžiamas kaltinimas išteisintajam A. Š., t. y. nenurodė, kad jam dėl A. Š. veiksmų buvo sužalotas dešinysis petys. Iš pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką užfiksuotų duomenų nustatyta, kad R. V. nurodė, jog 2021 m. spalio 23 d., apie 8 val., (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini), laiptinėje, įvykus konfliktui, kaimynas iš 39 buto, vardu A., sudavė jam 5 smūgius kumščiu į veidą, sukeldamas jam fizinį skausmą, o apklausus R. V., jis parodė, kad kaimynas jį tik pastūmė į sieną, t. y. R. V. nenurodė, jog jis atsitrenkė į sieną ir dėl to pajuto skausmą petyje. R. V. nurodė, kad A. Š. pagrasino jį sumušti, kad užsimodamas ranka ir sakydamas: „tuoj, kaip duosiu“, o jam atsakius: „nu tai duok“, pradėjo jam kumščiais smūgiuoti į veidą (t. 1, b. l. 1–6). Pažymėtina, kad nukentėjusysis R. V. net nepageidavo dėl įvykio pradėti ir ikiteisminio tyrimo, prašė nubausti asmenį administracine tvarka. Apie tai, kad įvykio metu dėl išteisintojo A. Š. veiksmų jam galėjo būti sužalotas dešinysis petys, nukentėjusysis nurodė tik vėliau, po to, kai jis kreipėsi pas medikus dėl skausmo petyje, t. y. tik pateikdamas 2021 m. lapkričio 17 d. skundą dėl 2021 m. spalio 27 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą panaikinimo (t. 1, b. l. 32–36). Ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. kovo 22 d. apklaustas kaip liudytojas R. V. jau parodė, kad A. Š. jį stūmė rankomis už pečių, ir, ne kaip parodė pirmosios apklausos metu, kad į sieną, bet, kad nuo pastūmimo, jis dešiniu pečiu trenkėsi jau į durų staktą, juto skausmą. Tą pačią dieną į medikus nesikreipė, nes buvo šeštadienis, o sumušimai matėsi tik ant veido, t. y. nukentėjusysis nenurodė ir to, jog nuo pastūmimo ir, jo teigimu, atsitrenkimo į sieną ar durų staktą, jis būtų jutęs petyje skausmą, jo teigimu, dešinysis petys vis daugiau pradėjo skaudėti tik vėliau, ir tik po savaitės jis kreipėsi į medikus dėl peties ir jaučiamų galvos skausmų (t. 1, b. l. 127–130). Atkreiptinas dėmesys, kad akistatos su išteisintuoju A. Š. metu nukentėjusysis R. V. parodė, kad A. Š. stūmė jį rankomis jau ne už pečių, bet tiesiog pastūmė viršutinę kūno dalį, o po pastūmimo jis atsitrenkė dešiniu pečiu į laiptinės durų staktą. Nekvietė greitosios medicinos pagalbos, nes nebuvo akivaizdžių sužalojimų (t. 1, b. l. 180–184). Parodymų patikrinimo vietoje metu R. V. parodė, kad A. Š. pastūmė jį rankomis į krūtinę, ir jis dešiniu pečiu trenkėsi į medinių durų staktą. Tada A. Š. jam sudavė kumščiais 5-6 smūgius į veidą ir pečius (t. 1, b. l. 185–188). Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis R. V. parodė, kad A. Š. jį pastūmė į staktą, toliau duodamas parodymus parodė, kad jį stumdė, o atsakydamas į gynėjo klausimą parodė, kad A. Š. neprašė pasitraukti, ėjo tiesiai į jį ir tiesiog stumtelėjo (t. 3, b. l. 6–7). Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusysis R. V. parodė, kad A. Š. jį pastūmė rankomis už pečių į staktą, bei kartu tvirtino, kad jau keletą kartų A. Š. jį stūmė, pažymėjo, kad į staktą jis atsitrenkė jau ne vieną kartą, bet tikrai porą kartų, ir gan stipriai.

15. Pažymėtina, kad šiuo atveju iš aptartų nukentėjusiojo R. V. parodymų nustatyta, kad nukentėjusysis R. V. ir pats nebuvo nuoseklus dėl to, ar jį A. Š. pastūmė laikydamas rankomis už peties, ar stumdė ar tiesiog stumtelėjo, norėdamas praeiti. Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusysis R. V. apskritai jau teigė, jog išteisintasis A. Š. jį keletą kartų stūmė, pažymėjo, kad į staktą jis atsitrenkė jau ne vieną kartą, bet tikrai porą kartų, tačiau, kaip jau aptarta, pareiškime policijai, nukentėjusysis iš karto net nenurodė, jog nuo pastūmimo ir, jo teigimu, atsitrenkimo į sieną ar durų staktą, jis būtų jutęs petyje skausmą, o, jo paties teigimu, dešinysis petys vis daugiau pradėjo skaudėti tik vėliau, ir tik po savaitės jis kreipėsi į medikus ne tik dėl peties, bet jausdamas galvos skausmus.

16. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis objektyviai nustatyta, kad konfliktas tarp R. V. ir A. Š. vyko 2021 m. spalio 23 d., o R. V. pas mediką, kuris jam konstatavo peties traumą, apsilankė tik po 11 dienų, t. y. tik 2021 m. lapkričio 3 d. Pažymėtina, kad R. V. gydytojui net neužsiminė apie tai, kad 2021 m. spalio 23 d. jis galėjo patirti peties traumą konflikto su kaimynu metu. Atkreiptinas dėmesys, kad R. V., skųsdamasis dešinio peties sąnario skausmu, nurodė, būtent fizinį darbą (t. 1, b. l. 160). Ir tik vėliau, jau 2021 m. gruodžio 13 d., kai R. V. lankėsi pas kitą gydytoją, t. y. jau po to, kai R. V. peties sužalojimo aplinkybę nurodė ir pateikdamas 2021 m. lapkričio 17 d. skundą dėl 2021 m. spalio 27 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą panaikinimo, gydytojui jau nurodė, kad peties traumą patyrė 2023 m. spalio 23 d. (t. 1, b. l. 161).

17. Iš teisiamajame posėdyje duotų teismo medicinos eksperto G. P. paaiškinimų nustatyta, kad nukentėjusiajam R. V. peties sužalojimai yra padaryti anksčiau kaip 2021 m. lapkričio 3 d., ir tai neprieštarauja užduotyje nurodytam įvykio laikui, tačiau tai nereiškia, jog nukentėjusiajam R. V. peties sužalojimai buvo padaryti būtent įvykio dieną, t. y. 2021 m. spalio 23 d., kaip teismo medicinos ekspertas atkreipė dėmesį, kad peties sužalojimas galėjo atsirasti ir 2021 m. lapkričio 1 d. ar kitą dieną iki kreipimosi į medikus. Šiuo atveju teismo medicinos ekspertas nustatė, kad nukentėjusiajam R. V. peties sužalojimai yra padaryti anksčiau kaip 2021 m. lapkričio 3 d. remdamasis medicininiais dokumentais, kai nukentėjusysis pirmą kartą kreipėsi į gydymo įstaigą. Pažymėtina, kad teismo medicinos ekspertas paaiškino, kad su tokiu peties sužalojimu, koks nustatytas nukentėjusiajam, svorio kėlimas yra labai skausmingas, kažkiek svorio galbūt buvo galima kelti, nes sausgyslės, raumenų plyšimas buvo dalinis, bet būtų labai skaudėję, nes judesių funkcija buvo apribota, skausminga. Teismo medicinos ekspertas akcentavo, kad po tokios traumos skausmas būtų jaučiamas iš karto (t. 3, b. l. 24–25). Apeliaciniame teismo posėdyje teismo medicinos ekspertas G. P. paaiškino, kad nukentėjusiajam nustatyti peties sužalojimai galėjo atsirasti nuo atsitrenkimo į staktą, kad užtenka ir vieno atsitrenkimo, pats pastūmimas problemų nesukelia. Tačiau vėlgi patvirtino, kad dėl tokio patirto peties sužalojimo, nukentėjusysis būtų jutęs stiprų skausmą, nes nukentėjusiajam buvo padaryti peties sausgyslių plyšimai, tai yra petį gaubiančios sausgyslės, kurios įgalina judesių funkciją peties sąnario srityje. Būtent peties sausgyslių plyšimas būna arba visiškas, arba dalinis, šiuo atveju buvo dalinis plyšimas, nes tai nedidelis plyšimas, neapėmė visos sausgyslės storio. Šiuo atveju rankų funkcija buvo galima, bet tik iš dalies. Taip pat teismo medicinos ekspertas paaiškino, kad dalinį sausgyslių plyšimą patiria vyresni nei 50 metų žmonės, šiuo atveju nukentėjusysis asmuo yra virš 50 metų, kad kompleksinis sąnarys yra pats moduliausias iš visų žmogaus kūne esančių sąnarių, tačiau kartu tai yra ir pats nestabiliausias sąnarys, todėl kontaktinis sportas, tiesioginės traumos bei nuolatiniai pasikartojantys stresiniai judesiai, gali lemti peties sąnario raiščio patempimą bei dalinį arba visišką plyšimą. Pavyzdžiui, krentant ant peties, nuo kontaktinio sporto, susidūrimų metu ar dirbant darbą, kuris reikalauja nuolatinio pasikartojančio peties sąnario judesių, gali atsirasti ir peties sąnario raiščio plyšimas.

19. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į aptartus išteisintojo A. Š. parodymus, kad jis nukentėjusįjį R. V. galėjo tik kliudyti ar patraukti jį į šoną, o toks veiksmas, kaip apeliaciniame teismo posėdyje paaiškino teismo medicinos ekspertas G. P., jokių pasekmių nesukelia, paties nukentėjusiojo R. V. parodymus, kad jis po konflikto su A. Š. iš karto skausmo petyje nejuto, dirbo fizinį darbą, o ir į jo skirtingai nurodytą ir aptartą aplinkybę dėl paties jo pastūmimo, kad pirminiame pareiškime jis nenurodė, jog dėl tokio veiksmo jis būtų jutęs fizinį skausmą, taip pat ir liudytojos A. V. parodymus, jog R. V. po konflikto skausmų petyje nejuto, skausmus pajuto tik vėliau, o, kaip objektyviai nustatyta iš medicininių dokumentų, R. V. kreipėsi į medikus tik 2021 m. lapkričio 3 d., teisiamajame ir apeliaciniame teismo posėdžiuose duotus teismo medicinos eksperto G. P. paaiškinimus, kad tikslios R. V. peties sužalojimo datos nustatyti nėra galimybės, tačiau, kad po nukentėjusiojo patirtos traumos jis stiprų skausmą petyje turėjo justi iš karto, kyla pagrįstų abejonių dėl to, kad specialisto išvadoje nukentėjusiajam R. V. užfiksuoti peties sužalojimai, sukėlę nesunkų sveikatos sutrikdymą, buvo padaryti būtent įvykio dieną – 2021 m. spalio 23 d. – A. Š. veiksmais, t. y. šiuo atveju nėra nustatytas priežastis ryšys tarp A. Š. veiksmų ir kilusių padarinių nukentėjusiajam R. V., o, kaip teisingai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčytinai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką. Ir šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad A. Š. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių visumos.

20. Pažymėtina, kad kaltinime A. Š., dėl kurio jis skundžiamu nuosprendžiu išteisintas, be to, kad A. Š. 2021 m. spalio 23 d., apie 8 val., laiptinės aikštelėje prie lauko durų, esančių (duomenys neskelbtini) name, (duomenys neskelbtini), tyčia rankomis pastūmė R. V., dėl to, jis dešiniu pečiu atsitrenkė į durų staktą, taip pat buvo inkriminuojama, kad jis ne daugiau kaip 5 kartus kumščiais smogė jam į veidą, tačiau dėl smūgių sudavimo į veidą kaltinime padariniai nenurodyti, kaltinant A. Š. dėl nukentėjusiajam padaryto dešinio peties sumušimo su antdyglinio raumens plyšimu, peties sąnario lūpos plyšimo, pomentinio raumens plyšimo, sukėlusius tendinitą ir sinovitą, nesunkiai sutrikdžius R. V. sveikatą.

21. Apeliaciniame teismo posėdyje prokurorė pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą pakeisti kaltinimą, A. Š. inkriminuojamą nusikalstamą veiką išdėstant, kad A. Š. 2021 m. spalio 23 d., apie 8 val., laiptinės aikštelėje prie lauko durų, esančių (duomenys neskelbtini) name, (duomenys neskelbtini), tyčia rankomis pastūmė R. V., dėl to, jis dešiniu pečiu atsitrenkė į durų staktą bei ne daugiau kaip 5 kartus kumščiais smogė jam į veidą, taip R. V. sukėlė fizinį skausmą bei padarė dešinio peties sumušimą su antdyglinio raumens plyšimu, peties sąnario lūpos plyšimu, pomentinio raumens plyšimu, sukėlusius tendinitą ir sinovitą, tokiu būdu nesunkiai sutrikdė R. V. sveikatą.

22. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimai reglamentuojami BPK 255, 256 straipsniuose, išdėstytuose BPK XIX skyriuje, apibrėžiančiame bendrąsias nagrinėjimo teisme nuostatas. Pagal BPK 320 straipsnio 6 dalį šios nuostatos taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, tačiau atsižvelgus į BPK XXV skyriuje nurodytus apeliacinio proceso ypatumus. Atitinkamai kasacinio teismo praktikoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu. Bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajam negali būti inkriminuojamos naujos nusikalstamos veikos, tačiau gali būti pakeistos kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas, laikantis BPK 255 straipsnio 2 dalyje ir 256 straipsnyje nustatytų sąlygų ir tvarkos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014, 2K-262/2014, 2K-441/2014, 2K-526/2014, 2K-265-693/2015, 2K-42-942/2016). Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, iki baigiamųjų kalbų pradžios, prokuroras (nukentėjusysis ar jo atstovas) turi teisę pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytas faktines veikos aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, taip pat gali prašyti pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-186-689/2020). Tokiu atveju kaltinamajam turi būti iš anksto pranešta apie tai, kad jis gali būti nuteistas pagal kitą BK straipsnį, numatantį ne tik sunkesnį, bet ir lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie nusikalstamos veikos sudėties požymiai, palyginti su numatytais BK straipsnyje, nurodytame kaltinamajame akte (BPK 255, 256 straipsnis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014).

23. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju prašyme pakeisti kaltinimą, A. Š. papildomai inkriminuojama, kad A. Š. 2021 m. spalio 23 d., apie 8 val., laiptinės aikštelėje prie lauko durų, esančių (duomenys neskelbtini) name, (duomenys neskelbtini), dėl tyčia rankomis R. V. pastūmimo ir jo dešiniu pečiu atsitrenkimo į durų staktą bei ne daugiau kaip 5 kartus kumščiais smogimo jam į veidą sukėlė fizinį skausmą, paliekant, kad dėl R. V. padaryto dešinio peties sumušimo su antdyglinio raumens plyšimu, peties sąnario lūpos plyšimo, pomentinio raumens plyšimo, sukėlusius tendinitą ir sinovitą, jis nesunkiai sutrikdė R. V. sveikatą ir kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

24. Apeliaciniame teismo posėdyje prokurorei perskaičius prašymą dėl kaltinimo pakeitimo, išteisintasis A. Š. pareiškė, kad supranta, kuo yra kaltinamas, pakeisto kaltinimo esmė jam yra aiški. Dėl jam naujai pareikšto kaltinimo neprisipažino visiškai, nieko daugiau papildyti nenorėjo, palaikė savo poziciją, išsakytą pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad apeliaciniame teismo posėdyje nei išteisintasis A. Š., nei jo gynėjas prašymo pasiruošti baigiamosioms kalboms nepareiškė.

25. Baudžiamosios teisės teorijoje ir praktikoje vienareikšmiškai pripažįstama, kad fizinio skausmo sukėlimas apima tik tuos atvejus, kai smurto veiksmai nesukelia kūno sužalojimo, t. y. nepadaromas sveikatos sutrikdymas.

26. BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Įstatyme nedetalizuojama, kokiais konkrečiai veiksmais turi pasireikšti mušimas ar kitoks smurtavimas. Baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu, kad būtų nustatyti šiame straipsnyje nurodyti padariniai. Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia ir šios veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam buvo sukeltas minėtoje normoje nurodyti padariniai. Šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika fizinio skausmo sukėlimo atveju kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą.

27. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-180-689/2018, 2K-180-719/2020).

28. Nagrinėjamu atveju tiek iš išteisintojo A. Š., tiek ir iš nukentėjusiojo R. V. parodymų visumos nepaneigta aplinkybė, kad išteisintajam ir nukentėjusiajam prasilenkiant laiptinėje, tarp jų buvo fizinis kontaktas, teisiamajame posėdyje nukentėjusysis R. V. taip pat pripažino, kad jis buvo užstojęs A. Š. kelią, kol, jo teigimu, jis rišo šuniui pavadėlį, tačiau bylos duomenys visiškai nepatvirtina fakto, kad toks fizinis kontaktas nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą.

29. Pažymėtina, kad apeliaciniame teismo posėdyje teismo medicinos ekspertas G. P. nurodė, kad pats nukentėjusiojo pastūmimo veiksmas jokių pasekmių nesukelia. Kartu dar kartą akcentuotina, kad fizinis sąlytis su kito žmogaus kūnu savaime nesukelia fizinio skausmo, ir toks fizinis sąlytis nėra pakankamas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti, todėl pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ir būtina įsitikinti, kad, ar dėl atitinkamo veiksmo nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajuto skausmą ar kitas fizines kančias. Kaip jau nustatyta, iš karto po įvykio nukentėjusysis policijos pareigūnų nekvietė, dėl peties skausmo į medikus nesikreipė, pareiškime policijai apie tai, kad jam buvo sukeltas fizinis skausmas dėl jo pastūmimo į sieną, nenurodė, ir apskritai nepageidavo dėl įvykio pradėti ikiteisminio tyrimo. Byloje duomenys apie nukentėjusiojo skausmus petyje atsirado tik po to, kai jis 2021 m. lapkričio 3 d. kreipėsi į medikus dėl peties traumos, vėliau ir apklausos metu jau parodė, kad jis juto skausmą petyje, o šiuo atveju aptarti duomenys nepatvirtina fakto, kad nukentėjusiajam petys buvo sužalotas ir dėl to nukentėjusiojo sveikata sutrikdyta nesunkiai būtent įvykio dieną dėl išteisintojo A. Š. veiksmų. Pažymėtina, kad teisiamajame posėdyje teismo medicinos ekspertas G. P. akcentavo, jog dėl peties dalinio sausgyslės plyšimo nukentėjusysis iš karto būtų jutęs stiprų fizinį skausmą (t. 3, b. l. 24–25), todėl nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad nukentėjusysis fizinį skausmą būtų pajutęs ne tik iš karto, jeigu būtų atsitrenkęs į sieną ar durų staktą, bet šį skausmą vienareikšmiškai būtų jutęs ir toliau, todėl nėra jokio pagrindo abejoti tuo, kad apie jam sukeltą fizinį skausmą petyje dėl pastūmimo ir galbūt atsitrenkimo į atitinkamą vietą laiptinėje, nukentėjusysis vienareikšmiškai būtų nurodęs būtent pirminiame pareiškime policijai, taip pat dėl skaudančio peties, kad jį susidaužė konflikto su A. Š. metu, A. Š. jį pastūmus, neabejotinai būtų pasakęs ir A. V.. Tačiau šiuo atveju ir iš liudytojos A. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje duotų parodymų nenustatyta, kad nukentėjusysis R. V. po konflikto su A. Š. būtų skundęsis dėl patirto fizinio skausmo petyje ar kitokiu būdu būtų išreiškęs skausmą. Pažymėtina, kad liudytoja A. V. pirminio kontakto su A. Š. nematė. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis R. V. ir pats ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje skirtingai nurodė apie tai, į kurią vietą laiptinėje jis atsitrenkė, už kurios vietos jis buvo pastumtas, teisiamajame posėdyje parodė, kad A. Š. neprašė jo pasitraukti, praeidamas jį stumtelėjo, o apeliaciniame teismo posėdyje jau teigė, kad A. Š. keletą kartų jį stūmė, pažymėjo, kad į staktą jis atsitrenkė jau ne vieną kartą, bet tikrai porą kartų, ir gan stipriai. Tačiau, kaip jau aptarta, jeigu R. V. būtų atsitrenkęs į durų staktą, tokiu atveju, kaip nurodė teismo medicinos ekspertas, R. V. būtų buvęs sužalotas petys ir dėl to būtų buvęs sukeltas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nukentėjusysis iš karto būtų jutęs didelį fizinį skausmą, tačiau nukentėjusysis po konflikto su A. Š. peties skausmu apskritai nesiskundė. Todėl šiuo atveju nėra neginčytinų įrodymų, jog R. V. po fizinio kontakto su A. Š. apskritai atsitrenkė į sieną ar durų staktą bei dėl to patyrė fizinį skausmą, taip pat nenustatyta ir tai, kad tiesiog fizinis kontaktas su A. Š. buvo toks stiprus, jog dėl to būtų sukeltas nukentėjusiajam fizinis skausmas, todėl šiuo atveju nėra teisinio pagrindo išteisintojo A. Š. veiksmus dėl jo fizinio kontakto su R. V. vertinti kaip nusikalstamus ir kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

30. Prašyme pakeisti kaltinimą, A. Š. papildomai inkriminuojama ir tai, kad A. Š. 2021 m. spalio 23 d., apie 8 val., laiptinės aikštelėje prie lauko durų, esančių (duomenys neskelbtini) name, (duomenys neskelbtini), ir dėl ne daugiau kaip 5 kartus kumščiais smogimo jam į veidą sukėlė fizinį skausmą.

31. Išteisintasis A. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje, tiek ir apeliaciniame teismo posėdyje tvirtino, kad jis nukentėjusiajam R. V. jokių smūgių nesudavė. Iš pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką užfiksuotų duomenų nustatyta, kad R. V. nurodė, jog 2021 m. spalio 23 d., apie 8 val., (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini), laiptinėje, įvykus konfliktui, A. Š. sudavė jam 5 smūgius kumščiu į veidą, sukeldamas jam fizinį skausmą. Apklausus R. V., jis parodė, kad A. Š. pastūmė jį į sieną ir pagrasino jį sumušti, kad užsimodamas ranka ir sakydamas: „tuoj, kaip duosiu“, o jam atsakius: „nu tai duok“, pradėjo jam kumščiais smūgiuoti į veidą (t. 1, b. l. 1–6). Ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. kovo 22 d. apklaustas kaip liudytojas R. V. parodė, kad A. Š. abiejų rankų kumščiais jį mušė, sudavė ne daugiau kaip 5 kartus į veidą. Tada iš buto išėjo A. V., jai pradėjus šaukti, A. Š. baigė jį mušti. A. Š. veiksmai jam sukėlė fizinį skausmą, matėsi sužalojimai ant veido (t. 1, b. l. 127–130). Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis R. V. parodė, kad A. Š. buvo labai nepatenkintas, pasakė, kad prisirištų šunį, ir kad jam „duos“. Jis pasakė: „tai duok, jei nori“. Tada A. Š. pradėjo jį mušti kumščiu į kairę veido pusę, smūgiai buvo suduoti po akimi (t. 3, b. l. 6–7). Parodymų patikrinimo vietoje metu R. V. parodė, kad A. Š. pastūmė jį rankomis į krūtinę, ir jis dešiniu pečiu trenkėsi į medinių durų staktą. Tada A. Š. jam sudavė kumščiais 5-6 smūgius ne tik į veidą, bet ir į pečius (t. 1, b. l. 185–188). Akistatos su išteisintuoju A. Š. metu nukentėjusysis R. V. parodė, kad po pastūmimo jis atsitrenkė dešiniu pečiu į laiptinės durų staktą, tada A. Š. jam dar sudavė 5-6 smūgius į veidą ir pečius. R. V. parodė, jog nekvietė greitosios medicinos pagalbos, nes nebuvo akivaizdžių sužalojimų (t. 1, b. l. 180–184). Ikiteisminio tyrimo metu apklausta kaip liudytoja A. V. parodė, kad ji, būdama savo bute, išgirdo triukšmą. Išbėgusi iš buto pamatė, kad kaimynas A. Š., prie laiptinės laukinių durų, yra įstūmęs į kampą jos sugyventinį R. V., jo rankomis nelaikė, tačiau matė, kaip jis R. V. sudavė maždaug 10 smūgių kumščiu ar delnu į veidą ir galvą. Jai pradėjus rėkti, A. Š. nuėjo į butą. Matė ant R. V. žando kraujo dėmes (t. 1, b. l. 48–50). Akistatos metu liudytoja A. V. parodė, kad ji pamatė koridoriuje, prie lauko durų kampe įspaustą R. V., A. Š. jį daužė kumščiais. Po konflikto R. V. buvo prakirstas antakis, bėgo kraujas, patino akis, darėsi mėlynė (t. 2, b. l. 9–13). Teisiamajame posėdyje liudytoja A. V. parodė, kad matė, kaip A. Š. prie laukinių durų buvo įspraudęs į kampą R. V. ir jį daužė ranka, kur trenkė, pasakyti negalėjo, kad R. V. buvo prakirstas antakis, bėgo kraujas, buvo antakio patinimas (t. 3, b. l. 7–8).

32. Nagrinėjamu atveju iš aptartų parodymų nustatyta, kad tiek nukentėjusysis R. V., tiek ir liudytoja A. V. tvirtino, kad A. Š. mušė R. V. kumščiais. Pirminės apklausos metu R. V. nurodė, kad A. Š. jam sudavė 5 smūgius į veidą, sukeldamas jam fizinį skausmą. Ikiteisminio tyrimo metu R. V. parodė, kad A. Š. jį mušė abiejų rankų kumščiais, sudavė ne daugiau kaip 5 kartus į veidą. A. Š. veiksmai jam sukėlė fizinį skausmą, matėsi sužalojimai ant veido. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis R. V. teigė, kad A. Š. jam kumščiais sudavė į veidą po akimi, o parodymų patikrinimo vietoje metu ir akistatos su išteisintuoju A. Š. metu R. V. parodė, kad A. Š. jam sudavė kumščiais 5-6 smūgius ne tik į veidą, bet ir į pečius. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja A. V. teigė, kad A. Š. R. V. sudavė maždaug 10 smūgių kumščiu ar delnu į veidą ir galvą. Teisiamajame posėdyje A. V. parodė, kad ji matė, kaip A. Š. daužė kumščiais R. V., bet kur trenkė, pasakyti jau negalėjo. Pažymėtina, kad liudytoja A. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje akcentavo, kad A. Š. mušdamas R. V., jį buvo įspraudęs į kampą, tačiau tokios aplinkybės nenurodė pats nukentėjusysis R. V.. Be to, skundžiamame nuosprendyje pagrįstai atkreiptas dėmesys į tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje liudytoja A. V. nurodė visai kitą įvykio vietą nei savo parodymų patikrinimo metu nurodė pats R. V., kurioje įvyko konfliktas, t. y. liudytoja A. V. nurodė, kad R. V. buvo įspraustas į kampą prie laukinių durų, tačiau parodymų patikrinimo vietoje protokole bei prie jo pridėtose fotonuotraukose nukentėjusysis parodė kitą konflikto vietą, pažymėtina, kurioje net nėra ir kampo, į kurį, liudytojos teigimu, R. V. buvo įspraustas jo mušimo metu. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje liudytoja A. V. teigė, kad R. V. buvo prakirstas antakis, bėgo kraujas, buvo antakio patinimas. Nukentėjusysis R. V. pareiškime policijai ir apklausos metu apie tai, kokie jam buvo padaryti sužalojimai, nenurodė. Ikiteisminio tyrimo metu 2022 m. kovo 22 d. apklaustas kaip liudytojas R. V. parodė, kad matėsi sužalojimai ant veido, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad akistatos su išteisintuoju A. Š. metu nukentėjusysis R. V. parodė, jog jis nekvietė greitosios medicininės pagalbos būtent dėl to, kad nebuvo akivaizdžių sužalojimų (t. 1, b. l. 180–184).

33. Pažymėtina, kad šiuo atveju išteisintojo A. Š. kaltė dėl nukentėjusiajam R. V. suduotų smūgių į veidą grindžiama būtent paties nukentėjusiojo ir jo šeimos nario – liudytojos A. V. parodymais, tačiau kaip matyti, šiuo atveju liudytojos A. V. ir nukentėjusiojo R. V. parodymai nesutampa ir prieštarauja vieni kitiems dėl pačios įvykio vietos, kurioje, nukentėjusiojo teigimu, jam buvo suduoti smūgiai į veidą, taip pat ir dėl nukentėjusiajam buvusių sužalojimų veide, todėl tokie parodymai negali būti laikomi patikimais ir nekeliančiais abejonių dėl kaltinamojo kaltės patvirtinimo.

34. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo atstovas teigia, kad 2021 m. spalio 23 d. policijos komisariate R. V. buvo apžiūrėtas, nustatyti veido sužalojimai, po kaire akimi matoma hematoma, kairiame antakyje žaizda (t. 1, b. 1. 1–8), padarytos fotonuotraukos patvirtina sužalojimus. Tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje nurodyta aplinkybe, kad iš prie pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką pridėtos policijos pareigūnų darytos nukentėjusiojo R. V. fotonuotraukos nustatyta, kad yra matyti tik nedidelis sužalojimas (taškas) virš kairiojo antakio, kitokių sužalojimų veide nematyti (t. 1, b. l. 8). Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis R. V. į medikus nesikreipė ir policijos pareigūnų į įvykio vietą nekvietė. Liudytoja A. V. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje teigė, jog R. V. veidas buvo sužalotas, bėgo net kraujas, todėl tokiu atveju vienareikšmiškai būtų buvęs pagrindas kviesti policijos pareigūnus, juolab, nukentėjusiojo teigimu, kai buvo suduoti net penki smūgiai į veidą, tačiau, kaip jau aptarta, akistatos su išteisintuoju A. Š. metu nukentėjusysis R. V. pats parodė, jog jis nekvietė greitosios medicininės pagalbos būtent dėl to, kad nebuvo akivaizdžių sužalojimų (t. 1, b. l. 180–184). Todėl šiuo atveju, esant prieštaringiems paties nukentėjusiojo parodymams dėl jam padaryto sužalojimo veide, kai nukentėjusiojo parodymai nesutampa ir su liudytojos A. V. parodymais net dėl įvykio vietos, kurioje, nukentėjusiojo teigimu, A. Š. jam sudavė smūgius, fotonuotraukoje užfiksuotas tik nedidelis taškas virš antakio visiškai nėra objektyvus įrodymas, kad šis galbūt sužalojimas atsirado nuo A. Š. galbūt suduotų smūgių įvykio metu, o ne anksčiau. Kartu pažymėtina, kad apeliaciniame teismo posėdyje teismo medicinos ekspertas G. P. taip pat pažymėjo, kad tyrimo objektas yra pateikti medicininiai dokumentai, o ne nuotraukos, kurios šiuo atveju yra visiškai neinformatyvios.

35. Atsižvelgdamas į nustatytų ir aptartų duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nėra neginčytinų duomenų, kurių pagrindu būtų pagrindas daryti išvadą, jog A. Š. nukentėjusiajam sudavė ne daugiau kaip 5 kartus kumščiais į veidą ir dėl to sukėlė jam fizinį skausmą (BK 140 straipsnio 1 dalis).

36. Esant nustatytų ir aptartų duomenų visumai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. vasario 28 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės R. Bučinskaitės ir nukentėjusiojo R. V. atstovo advokato D. Krenciaus apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Šiuo atveju paliekant galioti išteisinamąjį Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. vasario 28 d. nuosprendį nėra pagrindo nagrinėti ir byloje pareikštų civilinių ieškinių.

Dėl išlaidų nukentėjusiojo atstovo paslaugoms atlyginti

37. Apeliaciniame teismo posėdyje nukentėjusiojo R. V. atstovas advokatas D. Krencius pateikė teismui sąskaitą faktūrą bei pinigų priėmimo kvitą ir prašymą priteisti iš A. Š. 500 Eur nukentėjusiojo R. V. turėtų išlaidų už apeliacinio skundo surašymą.

37.1. BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019, 2K-7-628/2020).

37.2. Nagrinėjamu atveju Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2023 m. vasario 28 d. nuosprendžiu A. Š. buvo išteisintas, nuosprendis paliktinas galioti, todėl nėra teisinio pagrindo iš išteisintojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės Reginos Bučinskaitės ir nukentėjusiojo R. V. atstovo advokato Dariaus Krenciaus apeliacinius skundus atmesti.

Iš išteisintojo A. Š. 500 Eur nukentėjusiojo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti neišieškoti.