- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-06-19
- Bylos Nr.
- AN2-170-908/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 4-52-3-00170-2024-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Eglė Gruodienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Eglė Gruodienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. kovo 17 d. nutarimo, kuriuo tenkintas R. Š. (R. Š.) skundas ir Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2024 m. lapkričio 18 d. nutarimas Nr. VDI-ANR_N-839-2024 panaikintas, o administracinio nusižengimo teisena R. Š. atžvilgiu nutraukta.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
1. Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI, Institucija) 2024 m. lapkričio 18 d. nutarimu R. Š. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalį, nustačius, kad R. Š., būdamas mažosios bendrijos (toliau – ir MB) „(duomenys neskelbtini)“, įm. k. (duomenys neskelbtini), direktorius, pažeidė imperatyvias Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK), Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir UĮ) nuostatas, o būtent, leido įmonės naudai dirbti pagalbiniam darbuotojui A. J. – atlikti priimtos autotransporto priemonės kėbulo dažymui paruošiamuosius darbus bendrijos nuomojamose autoserviso patalpose dvi dienas, t. y. nuo 2024 m. spalio 22 d. iki 2024 m. spalio 23 d., tačiau neužtikrino, kad su šiuo asmeniu teisės aktų nustatyta tvarka būtų sudaryta rašytinė darbo sutartis bei apie jo darbą būtų pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritoriniam skyriui vieną dieną iki darbo pradžios. Institucijos nutarimu R. Š. paskirta administracinė nuobauda – 2 500 Eur dydžio bauda.
2. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. kovo 17 d. nutarimu tenkintas R. Š. skundas ir Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2024 m. lapkričio 18 d. nutarimas Nr. VDI-ANR_N-839-2024 panaikintas, o administracinio nusižengimo teisena R. Š. atžvilgiu nutraukta. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, vien nustatytos aplinkybės, kad transporto priemonė, kurią tvarkė A. J., buvo įmonės patalpose, nesant jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių ANK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo požymių buvimą R. Š. veiksmuose, nėra pakankamos asmens patraukimui administracinėn atsakomybėn.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį prašymai ir argumentai
3. Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. kovo 17 d. nutarimą ir priimti nutarimą, paliekant galioti Institucijos 2024 m. lapkričio 18 d. nutarimu R. Š. paskirtą baudą.
3.1. Apeliaciniame skunde akcentuojamos inspektoriaus vaizdo registratoriumi padarytuose vaizdo įrašuose 2024_1023_185915_014 bei 2024_1023_190415_015 užfiksuotos aplinkybės. Teigiama, kad iš vaizdo medžiagos matyti, jog R. Š. pats nurodė aplinkybes, kurias užrašė paaiškinime. Be to, jis pats mini, kad reikia užbaigti tvarkyti likusius automobilius, t. y. užbaigti veiklą, įsipareigojimus, kuriuos turėjo atlikti MB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, dėl to ir išsinuomojo patalpas įmonės vardu ir priėmė taisyti automobilius. Šias aplinkybes iš faktinių aplinkybių bei asmenų paaiškinimų nustatė ir konstatavo VDI inspektoriai. Institucijos teigimu, pirmosios instancijos teismo pozicija, kad VDI inspektoriai diktavo paaiškinimo tekstus ir juos liepė užrašyti, prieštarauja vaizdo registratoriais užfiksuotoms aplinkybėms. Nors apylinkės teismas akcentuoja, kad uždavus klausimą, ar yra automobilių priėmimo dokumentai ir kas juos priėmė, paaiškinimus teikiantys asmenys neatsakė, o pareigūnai šios aplinkybės nesiaiškino, tačiau iš vaizdo įrašo matyti, jog R. Š. į šį klausimą atsakė, kad koks skirtumas, kas juos priėmė, kai jau užsisėdote, tai jau užsisėdote ir jis rašys, ką nori.
Žemesnės instancijos teismas
3.2. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. J. remontuojamą automobilį remontui pateikė A. Š. dukterėčia, o Institucija šios aplinkybės nesiaiškino. Institucijos vertinimu, aplinkybė, kad buvo remontuojama giminaičio ar pažįstamo asmens transporto priemonė, neatleidžia R. Š. nuo pareigos veiklą vykdyti laikantis įstatymų. Tokie parodymai, kad automobiliai buvo tvarkyti pažįstamiems bei giminaičiams neatlygintinai, apeliaciniame skunde vertinami kaip siekis išvengti atsakomybės. Be kita ko, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.135 straipsniu, teigiama, kad anksčiau minėti asmenys nėra susiję jokiais artimais giminystės ryšiais. Institucijos įsitikinimu, apylinkės teismas negalėjo vertinti, kad remontui pateikę ir remontą vykdę asmenys susiję giminystės ryšiais, automobilis buvo perduotas fizinio asmens A. D. (A. D.) kitam fiziniam asmeniui (R. Š.). Pabrėžiama, kad tokie teiginiai prieštarauja vaizdo medžiagoje užfiksuotoms aplinkybėms, kad transporto priemonės buvo priimtos remontuoti kaip MB „(duomenys neskelbtini)“, su R. Š. dirbo dar du asmenys, kurie nepasisekus verslui buvo atleisti, tačiau automobiliai liko, o R. Š. pakviestas A. J. padėjo užbaigti darbus, kuriuos apsiėmė atlikti MB „(duomenys neskelbtini)“. Akcentuojama, kad A. J. vykdė darbus, kuriuos paprašė atlikti R. Š., o ne savo iniciatyva. R. Š., neužpildydamas paraiškų remontui, pažeidė nustatytą jų pildymo tvarkos aprašą, o pažįstami bei artimi draugai nėra artimi giminaičiai, kuriais naudojantis galima motyvuoti, jog darbus vykdo neatlygintinai.
3.3. Apeliaciniame skunde taip pat pabrėžiama, kad patalpas, kuriose buvo vykdomi autoremonto darbai, R. Š. buvo išsinuomojęs ne kaip fizinis asmuo, o kaip MB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas ir savininkas. Tai, kad tikrinamose patalpose veiklą vykdo būtent MB „(duomenys neskelbtini)“, jis buvo nurodęs ir patikrinimo pradžioje. Institucija akcentuoja Lietuvos Respublikos Susisiekimo bei Lietuvos Respublikos Aplinkos ministrų 2023 m. balandžio 13 d. Įsakymo Nr. 3-183/D1-110 „Dėl transporto priemonių techninės priežiūros, remonto, techninės pagalbos ir perdirbimo paslaugų teikimo tvarkos ir aplinkos apsaugos reikalavimų aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 7.5 ir 8 punktų nuostatas ir konstatuoja, kad R. Š. neužpildė užsakymo paraiškos ir taip nesilaikė minėto Aprašo reikalavimų. Be to, transporto priemonės buvo remontuojamos tam pritaikytose patalpose, kurioje yra tam būtina ventiliacija bei ištraukimas, darbiniai stelažai ir kita, dažymo kamera.
3.4. Apeliaciniame skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-19-2013, nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-25-942/2018 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinio pažeidimo byloje Nr. N575-535-2012 ir Kauno apygardos teismo nutartimi byloje AN2-206-327/2018. Atsižvelgdama į apeliaciniame skunde aprašomą teismų praktiką, Institucija laikosi pozicijos, kad surinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog A. J. nuo 2024 m. spalio 22 d. iki spalio 23 d. nelegaliai dirbo įmonės naudai. Teigiama, kad iš surinktos medžiagos matyti, jog A. J. realiai pradėjo dirbti 2024 m. spalio 22 d., vykdė automobilių kėbulo remonto šaltkalvio funkcijas, vykdė darbdavio atstovo (R. Š.) nurodymus ir buvo pavaldus darbdavio atsakingam asmeniui, be to, darbines funkcijas vykdė su darbdavio išduotomis darbo priemonėmis ir naudodamas darbdavio medžiagas, t. y. dažymui ruošė automobilį BMW, kurio remontą (kėbulo dažymą) už atlygį įsipareigojo atlikti MB „(duomenys neskelbtini)“. Institucijos įsitikinimu, A. J. savo veiksmais prisidėjo prie įmonės veiklos užtikrinimo ir bendro produkto kūrimo, siekiant gauti pelno, tačiau su juo nebuvo sudaryta darbo sutartis ir apie jo įdarbinimą ne vėliau nei prieš vieną darbo dieną nebuvo pranešta VSDFV teritoriniam skyriui. Vien šio fakto nustatymo, Institucijos vertinimu, pakanka tam, kad būtų konstatuotas nelegalaus darbo Įmonės naudai faktas.
3.5. Skunde nurodoma, kad teisinėje doktrinoje išskiriamos dvi nelegalaus darbo formos – atviro bei paslėpto (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N575-3202/2011). Tiek R. Š., tiek A. J. paaiškinimai dėl neva draugiškos pagalbos Institucijos vertinami kritiškai ir kaip siekis padėti R. Š. ir MB „(duomenys neskelbtini)“ išvengti atsakomybės už nelegalų darbų. Juo labiau, kad paaiškinimai apie draugišką pagalbą prieštarauja ne tik bylos medžiagai, bet ir logikai, nes vien už patalpų nuomą įmonė per mėnesį privalo sumokėti 739 Eur + PVM (į nuomos kainą neįskaičiuotas apmokėjimas už kitas paslaugas (elektros tiekimą, šiukšlių išvežimą ir kt.)). Vadinasi, įmonės vadovas, sutikdamas neatlygintinai remontuoti automobilius, tik didintų įmonės patiriamas sąnaudas, nors, kaip užfiksuota vaizdo įrašuose, pats nurodė, kad įmonė ir taip skolinga už patalpų nuomą. Akcentuojama ir tai, kad patikrinimo metu R. Š. ne tik neminėjo VDI inspektoriams apie draugišką pagalbą artimiesiems, tačiau aiškiai pasakė turintis pabaigti remontuoti automobilius, nes negali jų nesuremontavęs atiduoti klientams. Dėl išdėstytų aplinkybių Institucija laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju nustatyta atviro nelegalaus darbo forma, t. y. įmonės atsakingas asmuo direktorius R. Š. neužtikrino ir nekontroliavo, kad A. J. įmonės naudai pradėtų dirbti tik po to, kai su juo bus sudaryta darbo sutartis ir apie jo įdarbinimą bus pranešta VSDFV teritoriniam skyriui.
Atsiliepimas
4. Administracinėn atsakomybėn traukiamo R. Š. atsiliepimu į Valstybinės darbo inspekcijos apeliacinį skundą prašoma jį atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. kovo 17 d. nutarimą palikti nepakeistą.
4.1. Atsiliepime į apeliacinį skundą aprašomi vaizdo įrašuose patikrinimo metu užfiksuoti VDI inspektorių klausimai ir R. Š. bei A. J. atsakymai į juos, pažymint, kad vaizdo įrašas savaime nesuteikia pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, jog A. J. dirbo nelegaliai. Juo labiau, kad inspektorių klausimų formuluotės buvo šališkos, siekiant patvirtinti jau turimą įtarimą dėl nelegalaus darbo. Pavyzdžiui, 1) „Kokia įmonė, kokiais pagrindais dirbam?“ – neaišku, ar inspektorius domisi įmonės veiklos pagrindu (teisiniu pagrindu naudosi patalpomis), ar asmenų (R. Š., A. J.) darbo pagrindu, o R. Š. nurodė, kad MB „(duomenys neskelbtini)“, nes ši įmonė naudojasi patalpomis pagal nuomos sutartį, sudarytą tarp patalpų savininko (nuomotojo) ir MB „(duomenys neskelbtini)“ (nuomininko) ir pagal šią sutartį įmonės vadovui R. Š. suteikta teisė naudotis nuomojamomis patalpomis, kuriose R. Š. vykdė ne tik įmonės veiklą, bet ir periodiškai prižiūrėjo savo asmeninius automobilius bei iš draugiškumo padėdavo pažįstamiems tvarkyti jų transporto priemones, o ši veikla nebuvo susijusi su darbo santykiais ar komerciniu atlygiu; 2) „Dirbat pagal darbo sutartį?“ – buvo daroma prielaida apie santykių pobūdį, klausime nurodant atsakymą; 3) „Tai žinot, kad jeigu jums padėti, jūs turit jį įdarbinti“ – inspektoriaus pareiškimas, formuluojamas kaip faktas ir kaltinimas dėl nelegalaus darbo; 4) „Nu tai mes užfiksavom su kamera, kad jis dirbo“ – neklausiama apie veiklą, o konstatuojamas darbas; 5) „Matot, kadangi čia yra įmonės patalpos, jam priklauso minimalus darbo užmokestis už dirbtas valandas“ – teisinis vertinimas pateikiamas kaip faktas; 6) „Tai visi automobiliai ceche yra priimti kaip įmonės?“ – inspektorius iš esmės suponuoja, kad visi automobiliai būtinai turi būti įmonės veiklos dalis, neatsižvelgiant į kitus paaiškinimus; 7) „Ką čia tarėtės, kažką atsilygins už tą darbą jūsų, kiek?“ – inspektorius bando išprovokuoti prisipažinimą, o A. J. atsakius, kad padeda draugiškai, nes kažkada R. Š. jam padėjo, inspektorius pakartotinai klausė, ar atlygio nesitarė; 8) „Tai ar draugą žadėjote įdarbinti, jam kokį atlygį už tai buvo tartasi?“ – klausimas formuluojamas kaip neutralus, tačiau daromos net kelios prielaidos; 9) „Tai parašykite tada, kad šituos darbus darot nuo vakar“, „Tai tada parašykite, kad darbus atlikau ten su to ir to įrankiai…“, „Tai gerai, nurodykite, kad šiuo metu ceche yra trys automobiliai, kuriuos turiu paruošti dažymui ir sutvarkyti, taip?“ – inspektoriai diktavo tiek R. Š., tiek A. J., ką rašyti. R. Š. teigimu, vaizdo įrašas patvirtina, kad inspektoriai neuždavė neutralių klausimų, pateikė juos konstatuojančiu, nurodančiu tonu, suponuodami atsakymus dėl darbo santykių, o toks bendravimas neatitinka oficialaus tyrimo principų. Be kita ko, inspektoriai vartojo darbo santykiams būdingą terminologiją, o tai, R. Š. įsitikinimu, rodo, kad inspektoriai iš anksto nusprendė, jog A. J. yra darbuotojas.
4.2. Atsiliepime pažymima, kad VDI inspektoriai nevertino A. J. ir R. Š. paaiškinimų ir neatsižvelgė į tai, jog darbai buvo atliekami ne kaip įmonės veikla, o privačiai, be jokio darbo ar paslaugų teikimo santykių. Teigiama, kad vien tai, jog A. J. buvo MB „(duomenys neskelbtini)“ nuomojamose patalpose ir atliko tam tikrus fizinius veiksmus, savaime nereiškia, jog egzistavo darbo santykiai. Akcentuojama, kad pagal nuomos sutarties 3.2 punkto nuostatas patalpas turi teisę naudoti ir fizinis asmuo ir ne įmonės reikmėms. Vadinasi, nuomos sutartis leidžia fiziniam asmeniui atlikti automobilio remonto darbus juridinio asmens nuomojamose patalpose. Deklaratyvūs skundo argumentai, kad parodymai dėl automobilių tvarkymo pažįstamiems bei giminaičiams duoti siekiant išvengti atsakomybės. R. Š. įsitikinimu, byloje nėra nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad tarp šalių (įmonės ir automobilių savininkų) buvo susiklostę darbo ar paslaugų teikimo santykis, juo labiau, jog nebuvo jokių susitarimų, atlygio, sąskaitų, automobilių priėmimo-perdavimo aktų ar kitos ūkinei-komercinei veiklai būdingos dokumentacijos. Apeliacinio skundo argumentai dėl vaizdo medžiagoje užfiksuotų aplinkybių, kad transporto priemonės buvo priimtos remontuoti MB „(duomenys neskelbtini)“ laikytini subjektyviais ir nepagrįstais, nes jokie duomenys to nepagrindžia.
4.3. Akcentuojama, kad R. Š. paaiškino, jog iš (duomenys neskelbtini) grįžęs į Lietuvą pabandė įsteigti savo įmonę, turėjo du darbuotojus, tačiau veikla nebuvo sėkminga, atleido darbuotojus ir turi atlaisvinti patalpas, bet liko du automobiliai, įskaitant dukterėčios, todėl priėmimo dokumentų neturi. Visgi, inspektoriai neatsižvelgė į tai, kad automobiliai yra artimųjų / pažįstamų, nebandė aiškinti šios aplinkybės ir neatsižvelgė į tai, jog įmonė šių automobilių nepriėmė. Dėl to, R. Š. vertinimu, laikytina, kad inspektoriai turėjo išankstinę nuomonę dėl galimo nelegalaus darbo ir patikrinimo metu siekė surinkti tik tą informaciją, kuri jų prielaidas patvirtintų. Pabrėžiama, kad Institucijos bandymas paneigti galimybę padėti pažįstamiems asmenims neatlygintinai yra nepagrįstas, o ne kiekvienas darbas automatiškai reiškia susiklosčiusius paslaugų ar darbo santykius, kuomet būtinas aiškus susitarimas, atlygintinumas, pavaldumas ir kiti požymiai, kurių šiuo atveju nėra. Pažymima ir tai, kad A. J. atvyko po darbo valandų padėti draugui be atlygio, jog R. Š. greičiau sutvarkytų likusius automobilius ir, nors inspektoriai ne kartą jų abiejų klausė dėl atlygio už darbą, abu atsakė neigiamai.
4.4. Nepagrįstais laikomi ir apeliacinio skundo teiginiai, kad R. Š. neužpildė paraiškų remontui, o tai patvirtina atsakomybę ar juridinio asmens vardu vykdytą veiklą. R. Š. teigimu, tai, kad fizinis asmuo neveda rašytinių dokumentų, patvirtina veiklos neformalią formą, o ne komercinį pobūdį. Juo labiau, kad veiklai esant vykdomai juridinio asmens vardu, neabejotina, jog įmonė būtų fiksavusi klientų užsakymus ir dokumentuotų darbus, tačiau tokių dokumentų nėra. Šiame kontekste pabrėžiama, kad praktikoje automobilių savininkai neatiduoda transporto priemonės remontui be jokio rašytinio susitarimo.
4.5. Apeliacinio skundo argumentų dėl Lietuvos Respublikos Susisiekimo bei Lietuvos Respublikos Aplinkos ministrų 2023 m. balandžio 13 d. Įsakymo Nr. 3-183/D1-110 „Dėl transporto priemonių techninės priežiūros, remonto, techninės pagalbos ir perdirbimo paslaugų teikimo tvarkos ir aplinkos apsaugos reikalavimų aprašo patvirtinimo“ pažeidimo kontekste pažymima, kad nagrinėjamu atveju bylos įrodymai nepatvirtina, jog paslauga buvo teikiama tretiesiems asmenims už atlygį. Dėl to, teigiama, kad dokumentų (užpildytų užsakymo paraiškų) nebuvimas savaime negali būti laikomas pažeidimu, jei nebuvo faktinio paslaugų teikimo, kuris atitiktų Aprašo reikalavimus.
4.6. Be kita ko, nurodoma, kad mokamos ūkinės veiklos vykdymo neįrodo ir aplinkybė, jog darbai buvo atliekami specialiai pritaikytose autoserviso patalpose, atitinkančiose Aprašo 9 punkto nuostatas. Teigiama ir tai, kad vien aplinkybė, jog asmuo turi patirties ar žinių tam tikroje srityje, nereiškia, jog darbą jis atlieka darbo santykių pagrindu. Akcentuojama, kad Lietuvos Respublikos teismų praktikoje yra suformuoti kriterijai, padedantys atskirti darbo sutartis nuo kitų teisinių santykių, reguliuojamų civilinėmis sutartimis, tokiomis kaip paslaugų, rangos ar pavedimo sutartys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N-575-3332/2009, N-575-454/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2002, nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-27-942/2020). Atsiliepime pabrėžiama, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką darbo sutarties požymiai, reikšmingi sprendžiant dėl administracinės atsakomybės, yra tai, jog: 1) darbas turi būti dirbamas darbdaviui ir fiziniam asmeniui susitarus; 2) asmuo dirba tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eina tam tikras pareigas; 3) asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; 4) asmuo dirba atlygintinai. R. Š. teigimu, nagrinėjamu atveju iš vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių matyti jo ir A. J. santykių neformalumas bei jokio aiškaus darbo funkcijų pasiskirstymo nebuvimas, be to, jie abu negalėjo apibrėžti, kokias konkrečias funkcijas A. J. atlikinėjo. Nurodoma, kad darbo santykiai tarp A. J. ir MB „(duomenys neskelbtini)“ nesusiformavo, nes įmonės direktorius R. Š. niekada nesitarė su A. J., jog jis dirbtų MB „(duomenys neskelbtini)“ naudai ir gautų už darbą atlyginimą; jie nesudarė jokių susitarimų dėl atlygio bei R. Š. niekada nekontroliavo A. J. ir nedavė jam nurodymų. R. Š. įsitikinimu, nei jo prašymas padėti, nei įrankių suteikimas nesukūrė teisiškai reikšmingo pavaldymo santykio ar darbo funkcijų vykdymo tęstinumo.
4.7. Atsiliepime į apeliacinį skundą laikomasi pozicijos, kad Institucijos argumentai grindžiami tik subjektyviu vertinimu, o ne objektyviais įrodymais, todėl turėtų būti atmesti, pirmosios instancijos teismo nutarimą paliekant nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
5. Vilniaus apygardos teismui pagal reikalavimą dėl duomenų pateikimo 2025 m. gegužės 28 d. pateikta Valstybinės darbo inspekcijos 2024 m. spalio 23 d. atlikto patikrinimo vaizdo medžiaga.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apylinkės teismo nutarimas paliktinas nepakeistas ir apeliacinis skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-35-648/2015, 2AT-98-677/2015, 2AT-65-895/2016, administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-13-976/2019, 2AT-4-511/2023).
7. Institucijos 2024 m. lapkričio 18 d. nutarimu R. Š. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį dėl to, kad būdamas MB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, atsakingas asmuo, pažeidė imperatyvią Darbo kodekse nustatytą asmenų įdarbinimo tvarką, t. y. neužtikrino ir nekontroliavo, jog A. J. įmonės naudai pradėtų dirbti tik po to, kai su juo bus sudaryta darbo sutartis ir apie jo įdarbinimą bus pranešta VSDFV teritoriniam skyriui, nes nustatyta, kad R. Š. nuo 2024 m. spalio 22 d. 17.30 val. iki 2024 m. spalio 23 d. 18.55 val. Institucijos inspektorių atlikto patikrinimo, leido A. J. nelegaliai dirbti – atlikti automobilių kėbulo remonto šaltkalvio darbines funkcijas, ruošti automobilio kėbulą dažymui – įmonės naudai, nors su juo nebuvo sudaryta rašytinė darbo sutartis ir apie jo įdarbinimą nebuvo pranešta VSDFV teritoriniam skyriui (b. l. 9–15).
8. Priešingai Institucijos pozicijai pirmosios instancijos teismas administracinio nusižengimo teiseną R. Š. atžvilgiu nutraukė, konstatavęs, kad administracinio nusižengimo byloje nebuvo surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti, jog R. Š. įvykdė jam inkriminuojamą administracinį nusižengimą, nes byloje nebuvo neginčijamai įrodyta, kad tarp A. J. ir R. Š., kaip MB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus, buvo susiklostę visus darbo sutarties požymius atitinkantys santykiai. Visgi, byloje pateiktu Institucijos apeliaciniu skundu su apylinkės teismo sprendimu ir jo išvadomis nesutinkama, todėl prašoma skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarimą panaikinti ir Institucijos nutarimą, kuriuo R. Š. patrauktas administracinėn atsakomybėn, palikti galioti.
9. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs administracinio nusižengimo byloje esančius duomenis, įvertinęs skundžiamo Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. kovo 17 d. nutarimo motyvus, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės teisingas, byloje surinktiems duomenimis neprieštaraujančias išvadas, todėl pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarimą apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo.
10. ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už nelegalų darbą. Pažymėtina, kad administracinis nusižengimas yra Administracinių nusižengimų kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius (ANK 5 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje išaiškinta, kad asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Įstatymo apibrėžto konkretaus administracinio nusižengimo, turinčio visus įstatymo nurodytus administracinio nusižengimo sudėties požymius, padarymas reiškia, kad yra faktinis pagrindas kaltą asmenį patraukti administracinėn atsakomybėn ir skirti jam atitinkamas nuobaudas bei kitas poveikio priemones (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-30-699/2017, 2AT-10-648/2019 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
11. Nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, dispozicija laikytina blanketine, nes pati nelegalaus darbo samprata yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, kad nelegaliu darbu laikomas fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu ir (arba) nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba trečiosios šalies pilietis, kuris neturi teisės būti ar gyventi ir (arba) dirbti Lietuvos Respublikoje ir (arba) kuris neturi suformuoto galiojančio skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodo, jeigu privalu jį turėti, arba skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kode užšifruojamus duomenis, nurodytus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 151 straipsnio 8 dalyje, pagrindžiančių dokumentų tais atvejais, kai skaidriai dirbančio asmens identifikavimo kodas negali būti suformuojamas, arba nustatomos šios dalies 1 punkte nurodytos aplinkybės (suvestinė redakcija, galiojusi nuo 2024 m. liepos 25 d. iki 2024 m. lapkričio 30 d. (inkriminuojamo administracinio nusižengimo metu)).
12. Iš Institucijos 2024 m. lapkričio 18 d. nutarimo matyti, kad, Institucijos vertinimu, R. Š. savo veiksmais pažeidė ne tik Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą, bet ir Darbo kodekso 42 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus. Darbo kodekso 42 straipsnio 1–2 dalyse numatyta, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų (Darbo kodekso 34 straipsnis) (1 dalis); apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Šis reikalavimas netaikomas tais atvejais, jeigu asmuo priimamas į darbą pagal darbo sutartį, kurioje nurodyta, kad asmens darbo vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, ir kai pagal Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentus arba Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis šiam asmeniui yra taikomi ne Lietuvos Respublikos teisės aktai socialinio draudimo srityje (2 dalis) (suvestinė redakcija, galiojusi nuo 2024 m. spalio 25 d. iki 2024 m. gruodžio 31 d. (inkriminuojamo administracinio nusižengimo metu)).
13. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodoma, jog R. Š. nesilaikė Lietuvos Respublikos Susisiekimo bei Lietuvos Respublikos Aplinkos ministrų 2023 m. balandžio 13 d. Įsakymo Nr. 3-183/D1-110 „Dėl transporto priemonių techninės priežiūros, remonto, techninės pagalbos ir perdirbimo paslaugų teikimo tvarkos ir aplinkos apsaugos reikalavimų aprašo patvirtinimo“ reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šios aplinkybės nelaikytinos susijusiomis su R. Š. inkriminuojamu administraciniu nusižengimu, o šios sąsajos neargumentuoja ir Institucija. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai, kaip nesusiję su nagrinėjamo nusižengimo aplinkybėmis, plačiau neanalizuotini.
14. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad tam, jog būtų konstatuota nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo), sudėtis, turi būti nustatyti šios veikos objektyvieji požymiai, t. y. kad: 1) asmuo pradėjo realiai dirbti; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių (tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai); 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-25-942/2018, 2AT-16-489/2023, 2AT-33-976/2024).
15. Nagrinėjamu atveju byloje nekyla ginčo, kad A. J. 2024 m. spalio 22 d. ir 2024 m. spalio 23 d. laikotarpiu MB „(duomenys neskelbtini)“, kurios direktoriumi buvo administracinėn atsakomybėn traukiamas R. Š., išsinuomotose patalpose atliko automobilio parengimo dažymui darbus. Apeliacinį skundą pateikusi Institucija laikosi pozicijos, kad minėti A. J. atlikti veiksmai laikytini nelegaliu darbu, tačiau administracinėn atsakomybėn traukiamo R. Š. teigimu, A. J. jam padėjo kaip draugas, dėl atlygio jie nesitarė, o patalpoje buvusį automobilį BMW tvarkė neatlygintinai, nes šis priklausė dukterėčios vaikinui, o kitas patalpoje buvęs automobilis priklausė draugui V. M.. Iš administracinėn atsakomybėn traukiamo R. Š. rašytinių parodymų matyti, kad jis proceso metu laikėsi pozicijos, jog patalpoje buvusių automobilių remontas nebuvo susijęs su įmonės veikla, o juos buvo pažadėjęs sutvarkyti laisvu laiku be atlygio (b. l. 33–34).
16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tam, jog asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. ANK 569 straipsnyje nustatyta, kad įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Vadovaudamasis ANK 569 straipsnio 4 dalimi, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas), kurie įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (ANK 569 straipsnio 5 dalis). Vadinasi, nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas.
Žemesnės instancijos teismas
17. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme R. Š. kaltės nepripažino ir paaiškino, kad Valstybinės darbo inspekcijos inspektoriams pasakė, jog A. (A. J.) yra pažįstamas, kuris padeda jam (R. Š.) sutvarkyti dvi mašinas, nes šis buvo atidaręs įmonę, pasamdęs du darbuotojus, bet nepasisekė verslas, planavo iki Naujųjų metų pabaigti visą veiklą ir paprašė pabaigti automobilius. R. Š. teigimu, su A. J., kuris dirba pilnu etatu dažytoju „(X.)“ autocentre, yra seni pažįstami. Jis dėl mažosios bendrijos turi skolų, yra skolingas patalpų savininkui už nuomą, o apklausos teisme metu nurodė tęsiantis, tą pačią automobilių dažymo veiklą, važinėja po darbo vakarais, taip pat puse etato įdarbino sūnėną, kuris dirba vakarais. R. Š. nurodė, kad ceche buvo daug mašinų, bet jo mažosios bendrijos buvo likę du automobiliai, be to, akcentavo, jog klientų automobiliai buvo „įforminti“, tačiau šeimos narių ir draugų – ne. Atsakydamas į klausimą, ar jam žinoma, kodėl A. J. kitą dieną po patikrinimo susitvarkė verslo liudijimo dokumentus, atsakė, kad mano, jog žino, nes tą dieną nusprendė baigti ir A. J. partrenkė stirną, dėl to reikėjo susitvarkyti automobilį, todėl paėmė patentą, kad neturėtų ateityje problemų, nes jie dirba tokiuose centruose, kur savo automobilių remontuotis negali (b. l. 85–91; 2025 m. sausio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: 7 min. 24 sek. – 17 min. 33 sek.). Teisminio bylos nagrinėjimo metu atliekant Valstybinės darbo inspekcijos atlikto patikrinimo metu užfiksuotos vaizdo medžiagos peržiūrą ir uždavus klausimus R. Š. jis parodė, kad inspektoriui kelis kartu buvo sakyta, jog asmuo neįdarbintas, bet iš inspektoriaus buvo jaučiamas spaudimas įrašyti, kaip įdarbintas. Taip pat nurodė, kad BMW automobilis, priklausęs dukterėčios vaikinui, nebuvo priimtas įmonės vardu, o baltas automobilis buvo tiesiog žmogaus, sutarė kainą, bet daugiau nesusitarė, nes žmogui buvo per brangu, o kiti automobiliai stovėjo tiesiog saugojimui, su jais darbai nebuvo pradėti. R. Š. paaiškino, kad pagal nuomos sutartį patalpų adresu veiklą gali vykdyti ir jis pats, kaip savininkas, ir MB „(duomenys neskelbtini)“, o nuomos sutartis pasirašyta įmonės vardu. Akcentavo, kad tai inspektorius teigė, jog automobiliai priimti įmonės vardu, o pats R. Š. to inspektoriui nenurodinėjo. Be to, pažymėjo, kad nekalbėjo su draugu, kiek valandų ir po kiek valandų padės; tiesiog tarėsi, jog padės paruošti automobilį dažymui. R. Š. teigimu, A. J. galėjo tik savaitę padėti. Taip pat atsakydamas į Institucijos atstovo klausimus, nurodė, kad ne kiekvienas žmogus galėjo padaryti darbą, nes tai specifinis darbas. Už automobiliams jų tvarkymo metu padarytą žalą, atsako pats R. Š. (b. l. 135–139; 2025 m. vasario 28 d. teismo posėdžio garso įrašas).
18. Iš esmės R. Š. nurodytas aplinkybes patvirtino ir Valstybinės darbo inspekcijos patikrinimo metu įmonės patalpose darbus atlikęs A. J., kuris teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu parodė, kad draugas paprašė padėti; sakė, jog reikalai eina ne kaip, užbaiginėja mašinas ir paklausė, gal gali padėti; vienas kitą pažįsta daug metų, dirba vienoje sferoje. Liudytojo teigimu, porą vakarų padėjo R. Š., ne daug reikėjo padėti; patalpose buvo dvi–trys mašinos, bet liudytojas padėjo tik su viena. Nurodė, kad jam nebuvo naudos. Paaiškino, kad verslo liudijimą susitvarkė, nes tą vakarą važiuodamas partrenkė žvėrį, taip pat ruošėsi išvažiuoti į užsienį, tai išsiėmė individualią veiklą, kad daugiau tokių atvejų nebūtų (b. l. 91–92; 2025 m. sausio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: 19 min. – 24 min. 58 sek.).
19. Pastebėtina, kad 2024 m. lapkričio 17 d. rašytiniuose paaiškinimuose R. Š. nurodė, jog svarstė apie bendrovės likvidavimą ir nuomos sutarties nutraukimą, tačiau prieš tai turėjo sutvarkyti ir atlaisvinti nuomojamas patalpas, todėl susitarė su A. J., kad jis padės po darbo valandų sutvarkyti artimųjų automobilius, jog atlaisvintų patalpas (b. l. 33–34). Atvykusiems VDI inspektoriams R. Š. nurodė, kad paprašė A. J. padėti, nes nespėja, kraustosi iš patalpų ir turi atidavinti visas mašinas (vaizdo įrašo „2024_1023_185915_014“ 01.40–01.48 min.). Šiame kontekste pažymėtina, kad nors apeliaciniame skunde teigiama, jog pats R. Š. mini, kad reikia užbaigti tvarkyti likusius automobilius, t. y. užbaigti veiklą, įsipareigojimus, kuriuos turėjo atlikti MB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, visgi, su tokiais Institucijos teiginiais sutikti apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Išanalizavus Valstybinės darbo inspekcijos patikrinimo metu užfiksuotą vaizdo medžiagą, matyti, kad patikrinimo metu R. Š. akcentavo, jog automobilis buvo priimtas ne įmonės, o ir vaizdo įrašų peržiūros pirmosios instancijos teisme metu pabrėžė, kad tai inspektorius teigė, jog automobiliai priimti įmonės vardu, nors jis pats nesakė.
Žemesnės instancijos teismas
20. Be to, proceso metu R. Š. akcentavo, kad nors patalpas, kuriose buvo atliktas VDI patikrinimas, išsinuomojo MB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau pagal patalpų nuomos sutartį jas leidžiama naudoti ne tik įmonės veiklai, bet ir R. Š. kaip fiziniam asmeniui. Iš byloje esančios 2024 m. sausio 2 d. Patalpų nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos tarp UAB (duomenys neskelbtini) (Nuomotojas) ir MB (duomenys neskelbtini) (Nuomininkas), kopijos matyti, kad sutarties 3.3 punkte numatyta, kad Nuomininkas turi teisę subnuomoti Patalpas (ar jų dalį) ar suteikti tretiesiems asmenims bet kokią kitą teisę naudotis Patalpomis (ar jų dalimi) tik gavęs išankstinį Nuomotojo raštišką sutikimą; ši sąlyga netaikoma, jei Patalpomis naudojasi Nuomininko vadovas ir darbuotojai, nepriklausomai nuo to, ar naudojimasis Patalpomis susijęs su tiesiogine Nuomininko veikla (b. l. 59).
21. Kita vertus, apeliaciniame skunde akcentuojama ir tai, kad patikrinimo metu R. Š. ne tik neminėjo VDI inspektoriams apie draugišką pagalbą artimiesiems, tačiau aiškiai pasakė turintis pabaigti remontuoti automobilius, nes negali jų nesuremontavęs atiduoti klientams. Sutiktina, kad vaizdinėje medžiagoje užfiksuota, jog R. Š. nurodė turintis pabaigti automobilius, tačiau jis paaiškino, kad turi išsikraustyti iki Naujųjų metų iš patalpos (kurioje buvo atliekamas patikrinimas), „turi „dabaigti“ šituos automobilius, prieš mėnesį yra išdarbinti du darbuotojai“, o dabar jam reikia tiesiog atsikratyti tų mašinų ir pabaigti veiklą (vaizdo įrašo „2024_1023_191415_017“. Nors patikrinimą atlikusiems inspektoriams R. Š. neakcentavo, kad automobiliai tvarkomi draugiškai artimiesiems, tačiau viso proceso metu laikėsi iš esmės nuoseklios pozicijos, jog automobiliai nebuvo susiję su įmonės veikla. Juo labiau, kad vaizdo įraše „2024_1023_191415_017“ užfiksuota, jog, inspektoriui paklausus, ar automobilis priimtas kaip įmonės, R. Š. nenurodė, kad automobilis priimtas įmonės, tačiau inspektorius diktavo R. Š. tokią aplinkybę nurodyti paaiškinime. Kita vertus, R. Š. inspektoriui uždavė klausimą: „Jeigu čia mano dukterėčios, tai aš galiu rašyt kaip dukterėčios mašina, ar kaip?“ (vaizdo įrašo „2024_1023_191415_017“ 03.51–03.54 min.). Visgi, inspektorius atsakė, kad mašina yra įmonės patalpose, kur vykdoma veikla, ir „įvardinkime taip“. Šios aplinkybės pagrįstai pažymėtos ir apylinkės teismo nutarime. Be to, kad R. Š. nurodė, jog vienas automobilis yra jo dukterėčios, pažymėta ir Institucijos 2024 m. lapkričio 18 d. nutarime, kaip aplinkybė, nustatyta, susipažinus su VDI inspektorių tarnybinių registratorių įrašais (b. l. 10). Akivaizdu, kad patikrinimo metu nebuvo bandoma išsamiau išsiaiškinti aplinkybės dėl to, kam priklauso tvarkytas automobilis ir kokiu pagrindu su juo buvo atliekami darbai patikrinimo dieną.
22. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nutarime pagrįstai pažymėta, kad pagal Institucijos nutarime suformuluotas administracinio nusižengimo aplinkybes, A. J. tvarkė vieną transporto priemonę, nors proceso metu buvo kalbama apie ne vieną transporto priemonę. Visgi, iš VDI patikrinimo metu užfiksuotų aplinkybių taip pat matyti, kad inspektorių teigimu, A. J. buvo užfiksuotas prie BMW automobilio, o patikrinimo metu taip pat buvo akcentuojamas šis automobilis. Teisminio administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo metu buvo apklaustas ir liudytojas A. D. (A. D.), kuris paaiškino, kad R. Š. yra jo merginos krikšto tėvas ir liudytojas dažė pas jį automobilį; automobilis buvo BMW. Nurodė, kad nusipirko automobilį ir paprašė R., jog kai turės laiko, nudažytų, ir spalio pradžioje atidavė jam automobilį. Liudytojo teigimu, dėl atlygio nesitarė, tik nupirko medžiagas, dažus, taip pat nepasirašinėjo jokių dokumentų perduodant automobilį. Automobilis buvo nudažytas ir gruodžio mėnesį jį atsiėmė (b. l. 92–93; 2025 m. sausio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: 26 min. 39 sek. – 29 min. 58 sek.). Aptarti liudytojo parodymai patvirtina R. Š. nurodytas aplinkybes, kad BMW automobilio darbus atliko neatlygintinai. Pagrindo priešingai išvadai arba duomenų, kurie tokią išvadą neabejotinai paneigtų, nagrinėjamoje byloje nesurinkta.
23. Kita vertus, net ir apklausiamas liudytojas V. M. parodė, kad su R. Š. yra labai seni pažįstami, dirbo kartu, draugavo šeimomis. R. Š. užsiima automobilių remontu, dažymu. Liudytojas nurodė, kad jie kreipiasi vienas į kitą dėl paslaugų, nes jie užsiima automobilių remontu; vienas iš kito pinigų neima; jeigu dideli remontai būna, tai detales nuperka, o už darbą pinigų neima. Parodė, kad paskutinį kartą kreipėsi dėl sūnui pirktos mašinos; už dažymą nieko nemokėjo, tik medžiagas pirko (dažus, laką ir pan.). Liudytojo teigimu, jokių dokumentų nepasirašė; mašiną R. Š. perdavė kaip fiziniam asmeniui, o ne juridiniam, jis net nežinojo apie mažąją bendriją. Nebuvo sutarę, iki kada nudažys, sakė, kad turėdamas laiko nudažys. Paaiškino, kad mašiną liudytojas išardė pats, o R. tik kėbulą perdavė. Nurodė, kad mažojoje bendrijoje su R. nieko nedarė, dėl dažymo pagalbos neprašė, kiek būdavo, R. dirbo vienas. Be to, liudytojo teigimu, jam nebuvo žinoma, kad R. kvietė kitus asmenis padėti dažyti jo (liudytojo) mašiną (b. l. 123–125; 2025 m. sausio 28 d. teismo posėdžio garso įrašas: 10 min. 5 sek. – 23 min.). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius liudytojo parodymus vertino visumoje, kaip patvirtinančius, jog automobiliai R. Š. buvo perduodami kaip fiziniam asmeniui, o ne jo įmonei MB „(duomenys neskelbtini)“.
24. Be kita ko, R. Š. VDI inspektoriui nurodė, kad nieko nežadėjo A. J., jokio atlygio, nei dėl atlyginimo, nei dėl įdarbinimo nebuvo tartasi (vaizdo įrašo „2024_1023_191915_018“ 04.07–04.31 min.). Tai, kad R. Š. padėjo draugiškai VDI patikrinimo metu inspektoriams nurodė ir pats A. J., atsakydamas į klausimą, ar jam atsilygins už darbą (vaizdo įrašo „2024_1023_180740_004“ 02.04–02.12 min.). Nors Institucijos apeliaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad tokie paaiškinimai dėl neva draugiškos pagalbos vertintini kritiškai, juo labiau, jog prieštarauja ne tik bylos medžiagai, bet ir logikai. Apeliacinės instancijos teismas nepritaria Institucijos teiginiams, kad R. Š. ir liudytojo A. J. paaiškinimai dėl draugiškos pagalbos prieštarauja bylos medžiagoje surinktiems duomenims, nes nė vienas jų, juo labiau jų visuma, tokių paaiškinimų nepaneigia. Kita vertus, vien tai, kad Institucijos įsitikinimu, draugiška pagalba artimiesiems, atsižvelgiant, be kita ko, į įsipareigojimus dėl patalpų nuomos ir turimas skolas, nepagrindžiama ekonominiu naudingumu, savaime nepaneigia nei pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo bei teisėtumo, nei apeliacinės instancijos teismo išvadų. Juo labiau, kad R. Š. nuosekliai aiškino, jog A. J. pagalbos paprašė, nes norėjo atlaisvinti nuomojamas patalpas, o prieš tai reikėjo pabaigti ten buvusius automobilius. Kita vertus, šiame kontekste pažymėtina, kad administracinio nusižengimo sudėties požymiai turi būti pagrįsti ir įrodyti bylos duomenų visumos pagrindu, o ne preziumuojami, remiantis Institucijos subjektyviu aplinkybių vertinimu.
25. Kaip jau minėta, teismų praktikoje yra išaiškinta, kad vienas iš objektyvių nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, požymių yra ir tai, jog darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymių, t. y. tarp darbdavio ir darbuotojo yra susitarimas; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad darbo sutartis turi esminių požymių, kurie ją skiria nuo kitų sutarčių. Pirma, tai, kad darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, reiškia, kad jis turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbo funkciją. Tuo darbo sutartis skiriasi nuo civilinių sutarčių: rangos, pavedimo, paslaugų teikimo, jungtinės veiklos (partnerystės). Civilinių sutarčių esmė – šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Antra, atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N-575-3332/2009, N-575-454/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2002; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-27-942/2020).
26. Nagrinėjamu gi atveju, Institucijos nutarime administracinio nusižengimo byloje nurodyta, kad A. J. realiai pradėjo dirbti MB „(duomenys neskelbtini)“ naudai 2024 m. spalio 22 d., vykdė automobilių kėbulo remonto šaltkalvio darbines funkcijas, jis vykdė darbdavio atstovo (R. Š.) nurodymus ir buvo pavaldus darbdavio atsakingam asmeniui, darbines funkcijas vykdė su darbdavio išduotomis darbo priemonėmis ir naudodamas darbdavio medžiagas, t. y. dažymui ruošė automobilį BMW, kurio remonto (kėbulo dažymą) už atlygį įsipareigojo atlikti MB „(duomenys neskelbtini)“. Iš Institucijos nutarimo turinio galima spręsti, kad šios aplinkybės, anot Institucijos, patvirtina išvadą, jog A. J. ir MB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos R. Š., santykiai turėjo darbo sutarties požymių. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs administracinio nusižengimo byloje surinktus duomenis, nenustatė, kad visos anksčiau minėtos Institucijos nutarime nurodytos aplinkybės būtų neabejotinai įrodytos ir pagrįstos byloje surinktais duomenimis.
27. Nagrinėjamu atveju įvertinus byloje susiklosčiusias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, A. J. nebuvo įsipareigojęs atlikti jokios darbo funkcijos, o byloje surinkti duomenys leidžia spręsti, kad su R. Š. buvo sutarę dėl konkrečios užduoties – automobilio BMW paruošimo dažymui. Juo labiau, kad kaip pagrįstai atkreiptas dėmesys skundžiamame apylinkės teismo nutarime, pati Institucija šio klausimo kontekste nebuvo nuosekli. Iš Institucijos 2024 m. lapkričio 18 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje turinio matyti, kad nutarimo dalies, kurioje aprašoma pažeidimo esmė, pradžioje nurodoma, jog R. Š. leido dirbti pagalbiniam darbuotojui A. J., o šios dalies pabaigoje, kurioje apibendrintos išdėstytos aplinkybės, nurodyta, kad R. Š. leido A. J. nelegaliai dirbti – atlikti automobilių kėbulo remonto šaltkalvio darbines funkcija, ruošti automobilio kėbulą dažymui.
28. Nei R. Š., nei pats darbus atlikęs A. J. neneigė, kad pastarasis atliko automobilio paruošimo dažymui darbus. Vis dėlto, byloje nesurinkta duomenų, kad darbų atlikimo metu A. J. buvo pavaldus R. Š., kaip MB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui. Nors automobilio paruošimo dažymui darbus A. J., kaip ir pats patikrinimo metu nurodė, atliko ne su savo priemonėmis, taip pat iš bylos duomenų matyti, kad darbai atlikti tam pritaikytoje patalpoje (kurioje atliekami automobilių dažymo darbai), tačiau šios aplinkybės, jas vertinant byloje surinktų duomenų visumoje, savaime nepatvirtina išvados, kad A. J. darbus atliko paklusdamas MB „(duomenys neskelbtini)“ darbo tvarkai. Šiame kontekste motyvuotas išvadas pateikė pirmosios instancijos teismas, todėl jos iš naujo nekartotinos. Kita vertus, Institucijos nutarime aplinkybė, kad BMW automobilio remontą (kėbulo dažymą) už atlygį įsipareigojo atlikti MB „(duomenys neskelbtini)“, yra preziumuojama, nors tai neginčytinai patvirtinančių duomenų byloje negauta. Tiek administracinėn atsakomybėn traukiamas R. Š., tiek automobilio BMW savininkas laikėsi vienareikšmės pozicijos, kad nebuvo tartasi dėl darbo atlygintinumo. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su Institucija, kad byloje surinktų duomenų pakanka tokiai išvadai neabejotinai patvirtinti.
29. Pagal ANK 567 straipsnio 3 dalį tiriant administracinį nusižengimą ir nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą įrodinėjimo pareigos negalima perkelti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui. Taigi, asmens kaltę padarius administracinį nusižengimą privalo įrodyti šį nusižengimą tiriantis pareigūnas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-7-689/2020). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptartų aplinkybių visuma sudaro pagrindą pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo neginčijamai įrodyta, jog tarp A. J. ir R. Š., šiam būnant MB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, buvo susiklostę santykiai, atitinkantys visus darbo sutarties požymius.
30. Pabrėžtina tai, kad asmens kaltumas administracinio nusižengimo bylose gali būti konstatuotas tada, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas administracinėn atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 7 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-68-303/2022). Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis nekaltumo prezumpcijos principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, ANK 566 straipsnio 1 dalyje bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Administracinių nusižengimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi administracinio nusižengimo protokolą, o visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-3-1073/2019). Išanalizavus nagrinėjamos administracinio nusižengimo bylos medžiagą matyti, kad net ir vertinant byloje surinktus įrodymus nėra galimybės pašalinti byloje kylančių abejonių dėl esminių administracinio nusižengimo aplinkybių.
31. Be kita ko, atkreipiant dėmesį į apeliaciniame skunde nurodomus teismų sprendimus, kurie Institucijos vertinimu, laikytini aktualiais nagrinėjamoje byloje, pažymėtina tai, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai, o rėmimasis jais yra vienodos teismų praktikos ir teisingumo įgyvendinimo sąlyga, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra pažymėta, jog teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti, o jais remtis reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismų praktikoje teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Akcentuotina, kad Institucijos nurodomose nutartyse konstatuotos aplinkybės negali būti laikomos analogiškomis nagrinėjamoje byloje. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-19-2013 pažymėta, kad liudytojos patvirtino, jog asmeniui buvo apmokama už darbą įmonėje, o pati mergina nurodė įmonėje dalyvaujanti apmokymuose. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-25-942/2018 konstatuota, kad asmenų veikla buvo nukreipta tenkinti komercinius įstaigos tikslus, o tokia aplinkybė, t. y. dėl darbų atlikimo MB „(duomenys neskelbtini)“ naudai, nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodyta. Be to, iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutarties byloje Nr. N-575-535-12 matyti, kad šioje byloje buvo nustatyta, kad dirbusi moteris apie darbą kalbėjo su bendrovės vadovo drauge, todėl patikrinimo metu buvo atėjusi pabandyti dirbti (vadinasi, atlikinėjo realias darbines funkcijas), dėl ko, buvo užfiksuotas realaus darbo bendrovės naudai faktas. Taip pat ir Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-206-327/2018 konstatuota, kad nelegaliai dirbęs asmuo, teikdamas pirminius paaiškinimus, patvirtino ketvirta diena dirbantis bandomuoju laikotarpiu, o darbus jam nurodė darbų vadovas. Dėl aptartų aplinkybių apeliaciniame skunde nurodomi teismų sprendimai nelaikytini precedentu nagrinėjamu atveju, kadangi nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės negali būti vertinamos kaip tapačios ar labai panašios į bylų, kuriose priimti minėti procesiniai sprendimai, aplinkybes.
32. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu bei atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, t. y. jog visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka administracinio nusižengimo protokolą surašiusiai Institucijai, darytina išvada, kad šioje byloje neįrodyta, jog R. Š. pažeidė Darbo kodekso 42 straipsnio 1 ir 2 dalių bei Užimtumo įstatymo 1 dalies 1 punkto nuostatas ir taip padarė ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, o duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad R. Š. padarė administracinį nusižengimą, nepakanka išvadai apie asmens kaltę padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Byloje nesurinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą dėl administracinio nusižengimo padarymo fakto, o R. Š. (taip pat ir liudytojų) nurodytos aplinkybės dėl neatlygintino automobilio tvarkymo ir neatlygintinės A. J. pagalbos nebuvo paneigtos.
33. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu pagrįstai administracinio nusižengimo teisena R. Š. atžvilgiu nutraukta. Tai sudaro pagrindą skundžiamą Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. kovo 17 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Valstybinės darbo inspekcijos apeliacinį skundą atmesti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,
nutaria:
palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2025 m. kovo 17 d. nutarimą nepakeistą ir Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.