- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-11-19
- Bylos Nr.
- e2S-475-940/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02560-2024-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvida Jasaitytė-Pralgauskienė
- Atsakovas
- A. P.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alvida Jasaitytė – Pralgauskienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. P. (A. P.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. liepos 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-11185-1115/2024 pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Motorfly“ ieškinį atsakovui A. P. (A. P.) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (actio Pauliana).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – LUAB) „Motorfly“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama: (1) pripažinti nuo įvykdymo momento negaliojančiais iš ieškovės lėšų atliktus 34 232,75 Eur mokėjimus atsakovui laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 30 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d.; (2) taikyti restituciją ir iš atsakovo priteisti ieškovės naudai 34 232,75 Eur bei 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; (3) priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Savo reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui priklausančio turto (įskaitant pinigines lėšas ir turtines teises), esančio pas jį arba trečiuosius asmenis, areštą ieškinio sumai, t. y. 34 232,75 Eur.
2. Nurodė, jog, siekiant apsaugoti ieškovės interesus, kad jos teisė į teisminę gynybą netaptų niekine, šioje byloje turi būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Pažymėjo, kad ieškovė suformulavo ieškinio dalyką, pagrindą, pridėjo ieškinį pagrindžiančius įrodymus, taigi jos ieškinys yra tikėtinai pagrįstas.
3. Teigė, kad atsakovo nesąžiningumas ir polinkis vengti teismų sprendimų vykdymo yra įrodytas kartu su šiuo ieškiniu teikiamais dokumentais. Atsakovas, kaip buvo įpareigotas, per 15 dienų nuo nutarties iškelti ieškovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos neperdavė nemokumo administratoriui visų juridinio asmens dokumentų, buhalterinės apskaitos registrų ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su įmonės veikla, dėl ko atsakovui 2023 m. rugsėjo 18 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo skirta 1 000 Eur bauda. Pažymėjo, kad dalis ieškovės apskaitos dokumentų nemokumo administratoriui buvo perduota atsakovo atstovo tik 2024 m. gegužės 13 d. ir tik po to, kai nemokumo administratorius ieškovės vardu kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui dėl nuostolių priteisimo (dėl bendrovės turto neperdavimo).
4. Pažymėjo, kad ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentai patvirtina, jog, eidamas ieškovės vadovo pareigas, atsakovas vengė vykdyti prievoles kreditoriams ir jų sąskaita iš įmonės lėšų tenkino savo finansinius reikalavimus.
5. Tvirtino, jog atsakovo veiksmai patvirtina, kad jis nėra sąžiningas civilinių teisinių santykių dalyvis ir gali būti linkęs vengti vykdyti jam nepalankius teismų sprendimus ateityje. Objektyviai galima teigti, jog yra tikėtina, kad šioje byloje priėmus ieškovei palankų sprendimą, atsakovas gali siekti perleisti ar paslėpti jo turimą turtą ar kitaip vengti jam nepalankaus teismo sprendimo vykdymo.
6. Nurodė, jog, atsižvelgus į tai, kad nėra duomenų, kurie galėtų sudaryti pagrindą manyti, jog atsakovo turtinė padėtis būtų tokia gera, šiuo ieškiniu reikalaujama iš atsakovo priteisti suma atsakovui yra didelė, kas vertinama kaip papildomos aplinkybės, sudarančios pagrindą manyti, jog teismo sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas ar neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai 2024 m. liepos 23 d. nutartimi ieškovės LUAB „Motorfly“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino – taikė laikinąsias apsaugos priemones ir ieškovės LUAB „Motorfly“ reikalavimams užtikrinti areštavo atsakovo A. P. (A. P.) nekilnojamąjį turtą ir/ar kitą jo turimą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, priklausantį atsakovui ir/ar esantį pas trečiuosius asmenis, atsakovui priklausančias turtines teises, jų nesant ar esant nepakankamai, areštavo atsakovui priklausančias pinigines lėšas, esančias bankuose ir kitose kredito įstaigose, o taip pat pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis, neviršijant 34 232,75 Eur sumos, uždraudžiant atsakovui areštuotu turtu disponuoti, paliekant teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis.
8. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovė pateikė į bylą pakankamai rašytinių įrodymų, patvirtinančių jos nurodomas aplinkybes, sprendė, jog jos reikalavimas dėl 34 232,75 Eur piniginės prievolės priteisimo (restitucijos) yra preliminariai pagrįstas.
9. Teismas, įvertinęs ieškovės prašymo argumentus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo bei atsižvelgęs į ieškovės reikalavimo turtinį pobūdį, ginčo sumos dydį, į tai, jog atsakovo turtinė padėtis šiuo metu nėra žinoma, kad ginčo prievolė nėra užtikrinta įkeitimu ar laidavimu, taip pat į tai, kad atsakovas elgėsi galimai nesąžiningai (ieškovės turtą naudojo ne jos interesais), kas leidžia tikėtinai manyti, jog jis gali bandyti išvengti galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo, darė išvadą, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Atskiruoju skundu atsakovas A. P. (A. P.) prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. liepos 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-11185-1115/2024 ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo atžvilgiu taikymo.
11. Apelianto vertinimu, skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra visiškai nepagrįstos, prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo suformuotai praktikai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo srityje.
12. Pažymi, kad ieškovė iš esmės neįrodinėjo pagrindų taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones, kaip to yra reikalaujama pagal suformuotą teismų praktiką. Ieškovė, formaliai prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės savo prašymo net nemotyvavo, teismui nebuvo pateikti jokie įrodymai apie neteisėtus atsakovo veiksmus siekiant išvengti galimai ieškovei palankaus sprendimo vykdymo.
13. Nurodo, kad visos ieškovės nurodytos aplinkybės, jog atsakovas, ankstesniais laikotarpiais atstovaudamas ieškovę, galimai sudarė ieškovei nenaudingus sandorius, kas ieškovės vertinimu sukėlė žalą, yra civilinės bylos, kurioje keliamas atsakovo civilinės atsakomybės klausimas, nagrinėjimo iš esmės dalykas, tačiau vertinti, kad šios aplinkybės patvirtina atsakovo nesąžiningą elgesį, kiek tai yra svarbu laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu, visiškai nėra pagrindo.
14. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš viso nekonstatavo ir nenustatė jo nesąžiningo elgesio, o, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, vertinami atliekami ar realiai ketinami atlikti atsakovo veiksmai, kuriais sąmoningai siekiama pakeisti savo turtinę padėtį tokiu būdu (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti), kad būtų apsunkintas ieškovei tikėtinai palankaus teismo sprendimo įvykdymas ateityje, o ne atsakovo turtinė padėtis.
15. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nutartis prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo suformuotai aktualiai praktikai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurioje pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones, o laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje e2- 932-330/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje e2-984-516/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1122-1120/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-384-330/2020). Apelianto tvirtinimu, duomenų ir įrodymų, jog jis ketina paslėpti, perleisti ar kitaip apsunkinti savo turtą, nebuvo ir nėra nustatyta, nes tokių ketinimų atsakovas neturėjo ir neturi.
Atsiliepimas
16. Atsiliepimu į atsakovo A. P. (A. P.) atskirąjį skundą ieškovė LUAB „Motorfly“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus regiono rūmų 2024 m. liepos 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-11185-1115/2024 palikti nepakeistą bei priteisti iš apelianto ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
17. Nurodo, kad ieškovė savo prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įrodė, jog, iškėlus įmonei bankroto bylą, netekę įgaliojimų bankrutuojančios įmonės valdymo organai teismo buvo įpareigoti per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti nemokumo administratoriui visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su įmonės veikla. Dėl dokumentų ir turto neperdavimo atsakovui 2023 m. rugsėjo 18 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2041-852/2023 buvo skirta 1 000 Eur bauda. Ieškovės vertinimu, ši aplinkybė įrodo, jog atsakovas yra linkęs vengti vykdyti teismų sprendimus ir tai yra konstatuota įsiteisėjusia nutartimi, kuria atsakovui paskirta bauda.
18. Pažymi, kad 2020 m. birželio 17 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-7909-534/2020 iš atsakovo atstovaujamos UAB „Motorfly“ buvo priteista 27 006,81 Eur nuomos mokesčio ir delspinigių skola BUAB „Statyba ir remontas naudai“. Atkreipia dėmesį, kad laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 30 d. iki 2020 m. gruodžio 31 d. atsakovas įmonės lėšas naudojo savo asmeninių interesų tenkinimui, tad, akivaizdu, kad tuo metu atsakovas jau žinojo apie įmonės atžvilgiu pareikštą reikalavimą dėl nesumokėto nuomos mokesčio, o vėliau žinojo ir apie priimtą teismo sprendimą. Ieškovės nuomone, yra pagrindo manyti, kad įmonės pinigines lėšas atsakovas periminėjo savo naudai, be kita ko, tikslingai siekdamas išvengti minėto 2020 m. birželio 17 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo vykdymo. Ieškovės teigimu, tai yra papildoma aplinkybė, sudaranti pagrindą manyti, kad atsakovas yra nesąžiningas civilinių teisinių santykių dalyvis ir yra linkęs vengti teismų sprendimų vykdymo.
19. Tvirtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti. Atsakovo nesąžiningas elgesys ankstesniuose civiliniuose teisiniuose santykiuose akivaizdžiai sudaro pagrindą išvadai, kad yra tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą ateityje.
20. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė ne dėl to, kad reikalavimo suma atsakovui yra didelė, o dėl to, kad konstatavo tikėtiną ieškinio pagrįstumą, taip pat atsakovo tikėtiną nesąžiningumą ir tikimybę, kad atsakovas ateityje vengs teismo sprendimo vykdymo, t. y. pirmosios instancijos teismas nustatė sąlygų, reikalingų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, visumą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
22. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovės LUAB „Motorfly“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl naujo įrodymo (ne)priėmimo
23. CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. CPK 314 straipsnis nustato ribojimus pateikiant naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, t. y. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016, 51 punktas).
24. Nagrinėjamu atveju ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naują įrodymą – 2020 m. birželio 17 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-7909-534/2020. Tačiau, pažymėtina, jog ieškovės pateiktas 2020 m. birželio 17 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-7909-534/2020 jau yra byloje pateiktas kartu su ieškiniu. Atsižvelgiant į tai, ieškovės pateiktą naują įrodymą atsisakytina priimti. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad teismas, vadovaujantis CPK 179 straipsnio 3 dalimi, turi teisę naudoti duomenis iš informacinių sistemų bei registrų, įskaitant ir duomenis, esančius Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO.
Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties (ne)teisėtumo ir (ne)pagrįstumo
25. Ieškovė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu pareiškė ieškinį ir jo reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti ieškinio sumai, t. y. 34 232,75 Eur, atsakovui priklausantį turtą (įskaitant pinigines lėšas ir turtines teises), esantį pas jį arba trečiuosius asmenis. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ieškovės reikalavimas yra preliminariai pagrįstas, įvertinęs ieškovės prašymo argumentus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo bei atsižvelgęs į ieškovės reikalavimo turtinį pobūdį, ginčo sumos dydį, į tai, jog atsakovo turtinė padėtis šiuo metu nėra žinoma, kad ginčo prievolė nėra užtikrinta įkeitimu ar laidavimu, taip pat į tai, kad atsakovas elgėsi galimai nesąžiningai (ieškovės turtą naudojo ne jos interesais), kas leidžia tikėtinai manyti, jog jis gali bandyti išvengti galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo, sprendė, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
26. Apeliantas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi iš esmės grindžia tuo, jog: (1) byloje neįrodytas atsakovo nesąžiningumas; ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie neteisėtus atsakovo veiksmus, siekiant išvengti galimai ieškovei palankaus sprendimo vykdymo; (2) visos ieškovės nurodytos aplinkybės yra civilinės bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas ir nesudaro pagrindo vertinti, kad jos patvirtina atsakovo nesąžiningą elgesį laikinųjų apsaugos priemonių aspektu; (3) teismo nutarties motyvai dėl didelės ieškinio sumos prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo praktikai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, vadovaudamasis teisiniu reglamentavimu ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika, šiuos apelianto argumentus laiko iš esmės nepagrįstais.
27. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo, priimto toje konkrečioje byloje, įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą lemia galima grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.
28. Vadovaudamasis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, tai yra, nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje.
29. Teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017; 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2020 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-732-943/2020). Nagrinėjamu atveju byloje ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, dėl netinkamo prima facie pagrįstumo įvertinimo nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl prima facie sąlygų nepasisako.
30. Pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra ne vien tikėtinas ieškinio pagrįstumas (pirmoji sąlyga), bet ir realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas (antroji sąlyga), kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014).
31. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovei, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas. Teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios gali užtikrinti būsimo toje byloje, dėl joje kilusio ginčo priimto teismo sprendimo, jei reikalavimas būtų patenkintas, įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje e2-1718-943/2016).
32. Nagrinėjamu atveju apeliantas savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi iš esmės grindžia tuo, jog byloje nėra įrodytas jo nesąžiningumas, kad nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių neteisėtus atsakovo veiksmus, siekiant išvengti galimai ieškovei palankaus sprendimo vykdymo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su šia apelianto pozicija. Pažymėtina, jog, taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017; 2024 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-293-464/2024; 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-760-330/2023). Nagrinėjamu atveju byloje pateikti duomenys patvirtina, jog atsakovas nevykdė Vilniaus apygardos teismo 2023 m. birželio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2041-852/2023 jam, kaip bankrutuojančios įmonės valdymo organui, nustatyto įpareigojimo per 15 dienų nuo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos perduoti paskirtai nemokumo administratorei juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą, visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jos veikla, dėl ko atsakovui 2023 m. rugsėjo 18 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi skirta 1 000 Eur dydžio bauda. Iš bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų taip pat matyti, jog dalį įmonės apskaitos dokumentų atsakovas ieškovės nemokumo administratorei perdavė tik 2024 m. gegužės 13 d., t. y. tik teisme 2023 m. gruodžio 14 d. iškėlus civilinę bylą pagal ieškovės ieškinį atsakovui dėl nuotolių atlyginimo (dėl ieškovės turto neperdavimo) (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyti duomenys leidžia pagrįstai abejoti atsakovo sąžiningumu ir/ar sąžiningais ketinimais ateityje, jeigu teismo sprendimas būtų jam nepalankus.
33. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apelianto atskirojo skundo argumentai, jog nėra įrodytas jo nesąžiningumas, nepaneigia išvados dėl egzistuojančios teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimo įvykdymo grėsmės realumą pagrindžia ir paties ginčo pobūdis, t. y. iš ieškovės lėšų atlikti 34 232,75 Eur mokėjimai atsakovui ginčijami kaip nesąžiningi atsakovo veiksmai, siekiant asmeninio finansinio reikalavimo patenkinimo, tokiu būdu pažeidžiant kitų kreditorių interesus.
34. Nors iš dalies sutiktina su apeliantu, jog vien tik didelė ieškinio suma negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, jog pirmosios instancijos teismas, be kita ko, rėmėsi ieškinio sumos dydžio kriterijumi, vertindamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (ne)pagrįstumą, nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties nurodytu pagrindu. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymėta, jog vien tik didelė reiškiamo reikalavimo suma pati savaime nėra pakankamas pagrindas kito asmens (atsakovo) turtui areštuoti, tačiau ieškinio sumos dydis gali būti vienas iš daugelio kriterijų, nusprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-926-790/2018). Kita vertus, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat yra pasisakyta, kad esant duomenų, jog atsakovas gali atlikti veiksmus, apsunkinančius būsimo jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą, tokia aplinkybė, kaip didelė ieškinio reikalavimo suma, neabejotinai padidina teismo sprendimo galimo neįvykdymo riziką, nes sprendimas dėl mažos sumos priteisimo gali būti įvykdytas laiko perspektyvoje ir iš gaunamų einamųjų pajamų ar išmokų (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1593-464/2017; 2018 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-892-370/2018).
35. Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, įvertinus bylos medžiagą ir paties ginčo pobūdį, kuris iš esmės ir pagrindžia sprendimo įvykdymo grėsmės realumą, vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo praktika nagrinėjamu klausimu, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, ir tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržo atsakovo teisių daugiau, nei būtina būsimo, galbūt ieškovei palankaus, teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ir yra išlaikoma proceso šalių interesų pusiausvyra.
36. Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, vadovavosi teismų praktika nagrinėjamu klausimu, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar pakeisti atskirojo skundo motyvais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Dėl nurodyto skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atsakovo A. P. (A. P.) atskirasis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
37. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023, 91 punktas).
38. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-219/2018). Kadangi bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą nagrinės pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ginčą iš esmės, apeliacinės instancijos teismas klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, priimant šį procesinį sprendimą, nesprendžia (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2024 m. liepos 23 d. nutartį palikti nepakeistą.