Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Urban projects“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Klaibuta“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Urban projects“ dėl sumokėtų sumų grąžinimo ir baudos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) ,,Klaibuta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė priteisti iš atsakovės UAB ,,Urban projects“ 159 310 Eur, sumokėtus pagal neįvykdytas sutartis, 16 350 Eur baudą, 12,5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2021 m. birželio 21 d. su atsakove UAB ,,Urban projects“ sudarė projektavimo sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo už 163 350 Eur atlyginimą iki 2022 m. kovo 1 d. parengti objekto statybos techninį projektą, suderinti jį su atsakingomis institucijomis ir gauti objekto statybą leidžiantį dokumentą. Iki sutartyje numatyto termino atsakovė sutartinių įsipareigojimų neįvykdė, t. y. nesuderino projekto su atsakingomis institucijomis ir negavo statybos leidimo. Siekdamos tęsti bendradarbiavimą ieškovė su atsakove 2023 m. balandžio 25 d. sudarė papildomų darbų sutartį, kurioje atsakovė už papildomą 35 000 Eur kainą įsipareigojo papildyti objekto techninį projektą ir jį suderinti su institucijomis. Atsakovė sutartinių įsipareigojimų per nustatytus terminus neįvykdė, todėl ieškovė 2023 m. spalio 25 d. pranešimu vienašališkai nutraukė sutartis bei pareikalavo grąžinti pagal abi sutartis sumokėtą 159 310 Eur atlyginimą ir sumokėti 16 350 Eur baudą. Kadangi atsakovė reikalavimų neįvykdė, ieškovė prašo teismo šias sumas iš jos priteisti.

3. Pareikšto reikalavimo įvykdymui užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovei nuosavybės teise priklausantį neįkeistą nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, turtines teises, o šio turto nesant ar nepakankant – pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose ir pas trečiuosius asmenis (gautinas lėšas), taip pat turtines reikalavimo teises, leidžiant atsakovei daryti privalomus mokėjimus į valstybės biudžetą, mokėti darbuotojams darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias privalomas įmokas bei atsiskaityti su ieškove. Nurodė, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, taip pat egzistuoja grėsmė teismo sprendimo tinkamam įvykdymui. Ieškinio suma yra didelė, atsakovė turi įsipareigojimų kitiems kreditoriams, jos finansinė padėtis yra bloga.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. vasario 29 d. nutartimi ieškovės UAB ,,Klaibuta“ prašymą patenkino: areštavo už 176 660 Eur sumą atsakovei UAB ,,Urban projects“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu, bet paliekant teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis, o turto nesant ar jo nepakankant – pinigines lėšas, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, paliekant teisę įmokėti pinigus į banko sąskaitas, uždraudžiant disponuoti ar naudotis areštuotose sąskaitose esančiomis lėšomis, bet leidžiant areštuotomis lėšomis ir turtu atsiskaityti su ieškove, valstybe, mokėti išmokas, susijusias su darbo santykiais, darbuotojams

5. Preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimų pobūdį, ieškinio faktinio ir teisinio pagrindo turinį bei pridėtų rašytinių įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo spręsti, jog ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas.

6. Įrodyta teismas pripažino ir antrą būtinąją sąlygą – grėsmę teismo sprendimo tinkamam įvykdymui. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju svarbu atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovei, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovei, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys atmestas.

7. Įvertinęs tokias aplinkybes, kad atsakovė yra skolinga tiek valstybės biudžetui, tiek ir privatiems juridiniams asmenims, portalo Creditinfo.lt duomenis apie atsakovės bankroto tikimybę, jos atžvilgiu pradėtų civilinių bylų skaičių bei aplinkybę, kad atsakovės vadovui V. P. buvo apribota teisė 2 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, teismas priėjo prie išvados, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškinio tenkinimo atveju būtų neįmanomas ar labai apsunkintas ieškovei palankaus procesinio sprendimo įvykdymas. Atitinkamai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesukels tokių padarinių atsakovei, kokie gali atsirasti nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei. Ieškovės prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė atitinka ekonomiškumo ir teisingumo principus, padeda išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą bei užtikrina status quo (esamos padėties) išsaugojimą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Atsakovė UAB ,,Urban projects“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Nors teismas tariamai ir vadovavosi teismų praktika, pagal kuria būtina vertinti šalies, kurios turtui prašoma taikyti ribojimus, elgesį sąžiningumo aspektu, tačiau nenustatė ir nenurodė nė vieno atsakovės veiksmo, kuris atitiktų teismų praktikoje suformuluotus kriterijus, t. y. turimo turto slėpimą, perleidimą, įkeitimą ar jo apsunkinimą bet kokia kita forma, leidžiančius vertinti ir pripažinti atsakovės veiksmus kaip nesąžiningus.

8.2. Teismas nepagrįstai suabsoliutino atsakovės turtinę padėtį. Vien aplinkybė, kad atsakovė turi finansinių įsipareigojimų ar kad galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo atveju, išieškant priteistą skolą, tam gali nepakakti lėšų, nepatvirtina, jog atsakovė kokiais nors nesąžiningais būdais siekia išvengti galimai jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo. Skoliniai įsipareigojimai biudžetui ar mobiliųjų ryšių operatoriams nėra ir negali būti laikomi aplinkybėmis, kaip nors tariamai turinčiomis pagrįsti faktą, kad atsakovė mažina savo turtą, siekdama išvengti jai nepalankaus sprendimo įvykdymo.

8.3. Atsakovės turtinė padėtis nėra bloga, todėl ir prielaidos, kad ji negalės įvykdyti jai galimai nepalankaus teismo sprendimo, yra nepagrįstos. Atsakovė veikia pelningai, jos 2022 metų finansiniai rodikliai, juos palyginus su 2021 metais, patvirtina, kad pardavimo pajamos yra išaugusios, pelningumas padidėjęs, grynasis pelnas sudaro 14 937 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai mažinami.

8.4. Teisminių procesų, kuriuose dalyvauja atsakovė, skaičius taip pat nepatvirtina nei atsakovės nesąžiningumo, nei teismo sprendimo neįvykdymo rizikos. To nepatvirtina ir aplinkybė, kad atsakovės vadovui yra apribotos tam tikros teisės, nes aktualus pačios bendrovės, o ne jos vadovo veiksmų įvertinimas sąžiningumo aspektu.

8.5. Areštavus atsakovės 176 660 Eur vertės turtą, neribotam laikui yra apribotos jos galimybės vystyti projektus, gauti pajamas ir mažinant savo skolas kreditoriams. Pritaikytas turto areštas apriboja bet kokią ūkinę veiklą, o jos nevykdant ir nebepajėgiant generuoti pajamų atsakovė gali tapti nemokia. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis prioritetas išimtinai suteikiamas tik ieškovei, nors atsakovė turi skolinių įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, su kuriais atsiskaityti nebeturi jokios galimybės. Tokia situacija gali lemti tik tai, kad kiti kreditoriai taip pat kreipsis į teismą dėl skolų priteisimo ir bus inicijuoti papildomi teisminiai procesai. Prioritetą suteikus išimtinai ieškovės interesams, yra pažeisti ekonomiškumo ir proporcingumo principai.

9. Ieškovė UAB ,,Klaibuta“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui tokiuose ginčuose, kaip šis, atsakovės nesąžiningumą, o kartu ir grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimą gali pagrįsti išimtinai tik įrodymai apie ketinimus perleisti ar apsunkinti turimą turtą, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo. Naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje nurodoma, kad atsakovo ketinimai perleisti ar apsunkinti turimą turtą, siekiant išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, tėra tik vienas iš galimų pavyzdžių, patvirtinančių atsakovo nesąžiningumą ir grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui buvimą, o grėsmę patvirtina ir tokios aplinkybės kaip informacijos akcininkams neteikimas, bendrovės vadovo atsainus požiūris į sutartinių įsipareigojimų vykdymą, tyčinio bankroto bylos iškėlimas ir kt.

9.2. Teismas tinkamai įvertino laikinųjų apsaugos priemonių taikymui reikšmingų aplinkybių visumą.

9.3. Atsakovės vadovui įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1350-854/2023 pritaikytas draudimas 2 metus eiti vadovo pareigas pagrįstai pripažintas aplinkybe, patvirtinančia atsakovės nesąžiningumą. Be to, atsakovės vadovas šio draudimo nesilaiko, atsakovės vardu paveda skųsti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nors neturi teisės eiti atsakovės vadovo pareigų.

9.4. Atsakovė nepateikia jokių argumentų, kaip konkrečiai pasireiškia tariamas laikinųjų apsaugos priemonių neproporcingumas, bei kokios kitos laikinosios apsaugos priemonės būtų laikomos proporcingomis. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos, nes teismas leido atsakovei disponuoti areštuotu turtu tiek, kiek tai yra būtina atsiskaitymui su darbuotojais ir mokesčių į valstybės biudžetą mokėjimu.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų

10. Ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus: 1) apeliantės 2022 m. rugsėjo 5 d. elektroninį laišką su, kaip nurodo ieškovė, suklastota ekspertizės išvada; 2) UAB „Statybos projektų ekspertizės centras“ 2024 m. balandžio 10 d. raštą su ekspertizės išvada. Nurodė, kad egzistuoja pagrindas šiuos įrodymus priimti, nes: 1) jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, kai apie juos tapo žinoma (2024 m. balandžio 10 d.); 2) nauji įrodymai yra reikšmingi sprendžiant klausimą dėl apeliantės atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumo, kadangi jie papildomai pagrindžia apeliantės nesąžiningumą.

11. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 314 straipsnio nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

12. Dėl šios teisės normos taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019, 19 punktas).

13. Kadangi draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus visgi nėra absoliutus ir naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme priėmimas yra šio teismo diskrecija, taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 33 punktas). Tai, ar būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado vėliau, yra vertinamoji sąlyga, kurios egzistavimą visų pirma turi motyvuotai pagrįsti naujus įrodymus teikiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022, 45 punktas).

14. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad, nors pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme galimybė, be kita ko, siejama ir su teismo pareiga vykdyti teisingumą, t. y. ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą, ši praktika neturi būti aiškinama kaip įpareigojanti apeliacinės instancijos teismą priimti naujus įrodymus visais atvejais, kai jais įrodinėjamos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės. Toks aiškinimas iš esmės paneigtų CPK 314 straipsnyje įtvirtintą ribojimą, jį prilygindamas bendrajai CPK 180 straipsnyje įtvirtintai įrodymų sąsajumo taisyklei. Taip pat nebūtų pasiektas įstatymų leidėjo CPK 314 straipsnio norma siekiamas tikslas – panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-325-3-823/2020, 50 punktas).

15. Nagrinėjamu atveju vertinant, ar ieškovės prašomų priimti įrodymų būtinybė atsirado po skundžiamos teismo nutarties priėmimo, aktualu tai, kad iš ieškovės pateikto prašomo priimti naujo įrodymo – apeliantės elektroninio laiško su priedu (2022 m. rugsėjo 1 d. projekto bendrosios ekspertizės aktu Nr. 787-400(22)/1/2022) – matyti, kad šis laiškas ieškovei buvo išsiųstas ir gautas 2022 m. rugsėjo 5 d., taigi, dar iki ieškovei kreipiantis į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu (2024 m. vasario 28 d.). Kadangi apie tokį įrodymą ieškovei buvo žinoma iki kreipiantis į pirmosios instancijos teismą, darytina išvada, kad šį įrodymą ji galėjo (ir turėjo) pateikti pirmosios instancijos teismui iki skundžiamos nutarties priėmimo.

16. Pažymėtina ir tai, kad nors kitas ieškovės prašomas priimti įrodymas (UAB „Statybos projektų ekspertizės centras“ raštas) parengtas 2024 m. balandžio 10 d., t. y. po skundžiamos nutarties priėmimo, ieškovė nenurodė ir nepagrindė, kodėl į UAB „Statybos projektų ekspertizės centras“ dėl išvados apie galimą projekto bendrosios ekspertizės akto Nr. 787-400(22)/1/2022 suklastojimą ieškovė kreipėsi tik 2024 m. balandžio 4 d., t. y. praėjus daugiau nei 1,5 metų nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. projekto bendrosios ekspertizės akto Nr. 787-400(22)/1/2022 gavimo dienos (2022 m. rugsėjo 9 d.).

17. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad ieškovė ilgą laiką nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. projekto bendrosios ekspertizės akto Nr. 787-400(22)/1/2022 gavimo dienos (2022 m. rugsėjo 9 d.) nesikreipė į UAB „Statybos projektų ekspertizės centras“ dėl šio akto autentiškumo patvirtinimo (paneigimo) ir nenurodė, kad to padaryti anksčiau negalėjo dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, tai, kad tokį kreipimąsi ieškovė atliko tik po skundžiamos nutarties priėmimo, pripažįsta, jog ieškovė, veikdama procese operatyviai, UAB „Statybos projektų ekspertizės centras“ išvadą galėjo gauti ir teikti į bylą anksčiau (t. y. iki skundžiamos nutarties priėmimo), pateikdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

18. Nustačius aptartas teisiškai reikšmingas aplinkybes, ieškovės teiginys, kad prašomų priimti naujų įrodymų pateikimo būtinybė atsirado tik po skundžiamos nutarties priėmimo, pripažintinas nepagrįstu.

19. Tokiu atveju konstatuotina, kad ieškovė neįrodė naujų įrodymų priimtinumo apeliacinės instancijos teisme sąlygų. Kadangi ieškovės naujai pateikti įrodymai neatitinka jų priimtinumo apeliacinės instancijos teisme sąlygų, apeliacinės instancijos teismas juos atsisako priimti. Be kita ko, pažymėtina ir tai, kad naujų įrodymų nepriėmimas nesudaro kliūčių apeliacinės instancijos teismui išspręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įvertinimo ir ją patvirtinančių aplinkybių

20. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Abi šios sąlygos yra kumuliacinės – jeigu bent viena jų nenustatoma (neegzistuoja), asmenų teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-98-464/2024).

21. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs preliminarų ieškinio pagrįstumą, padarė išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog ieškinys yra aiškiai nepagrįstas. Šios išvados apeliantė nekvestionuoja, todėl apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis apeliacinio proceso ribų (CPK 320 straipsnio 1–2 dalys, 338 straipsnis), dėl šios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos nepasisako.

22. Apeliantė nutartį ginčija tuo pagrindu, kad, jos manymu, pirmosios instancijos teismas: 1) nepagrįstai atsakovės turtinę padėtį įvertino kaip sukeliančią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui; 2) nepagrįstai apeliantės vadovui taikytą sankciją – apribojimą eiti vadovo pareigas – vertino kaip apeliantės nesąžiningumo įrodymą.

23. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai suformuotą praktiką nei reikalavimo dydis, nei šalies turimo turto apimtis negali būti vieninteliu pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, nes teismas turi vertinti duomenis, galinčius patvirtinti šalies nesąžiningą elgesį. Todėl tokios aplinkybės, kaip reikalavimo sumos dydis atsakovui ar atsakovo turimo turto apimtis, savaime nėra pakankamos atsakovo teisių suvaržymui (turto bei piniginių lėšų areštui), jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y. jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę nuo galbūt būsimo išieškojimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-50-464/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-943/2018; 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1769-790/2018; 2023 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-590-912/2023).

24. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą buvo pasisakyta ir tokiu aspektu, kad finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir (ar) piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1046-790/2019; 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-195-450/2020). Dėl to svarbu nustatyti ne asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir pareikšto jam ieškinio sumos reikšmingumą, bet būtina įvertinti, ar jo elgesys yra sąžiningas (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-949-1120/2022).

25. Laikinųjų apsaugos priemonių instituto paskirtis yra ne kaupiamoji, o konservacinė (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1769-790/2018), todėl laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos kaip instrumentas skolininko turtui, iš kurio kreditorius galėtų vėliau pasitenkinti reikalavimą, sukaupti.

26. Atsižvelgiant į aptartą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, iš esmės sutiktina su apeliante, kad duomenys apie apeliantės turtinę padėtį patys savaime negalėjo nulemti laikinųjų apsaugos priemonių jai taikymo ir disponavimo turtu bei piniginėmis lėšomis suvaržymo. Tačiau lygiai tokią pačią išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas, skundžiamoje nutartyje nurodęs, kad ieškovės argumentai, susiję su didele ieškinio suma, savaime nepagrindžia sprendimo įvykdymo apsunkinimo ar grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

27. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje aptarė apeliantės turtinę padėtį apibūdinančias aplinkybes, tačiau įvertino jas platesniame kontekste – teismas analizavo, ar byloje pakanka duomenų, liudijančių apie apeliantės nesąžiningumą, sudarantį pagrindą tikėtis, kad apeliantė gali imti veiksmų, apsunkinant ir padarant būsimo teismo sprendimo įvykdymą neįmanomu. Akivaizdu, kad kai asmuo yra sąžiningas, nepalanki jo turtinė padėtis nei palengvins, nei pasunkins teismo sprendimo vykdymo. Ir priešingai, kai asmens turtinė padėtis nėra gera, nesąžiningas asmuo gali siekti išvengti būsimos teismo sprendimu jam nustatytos piniginės prievolės vykdymo ir dėl šios priežasties slėpti savo turtą nuo būsimo išieškojimo arba jį perleisti. Turint gerokai daugiau turto, nei įsipareigojimų ar vykdytinų prievolių, nedidelės sumos, lyginant su turimo turto mase, išieškojimo atveju paslėpti visą turtą ir nesąžiningam asmeniui būtų gana sudėtinga arba net ir netikslinga.

28. Pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju apeliantės nesąžiningumą patvirtinančia aplinkybe pripažino ieškovės vadovui taikytą draudimą 2 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Apeliantės atskirojo skundo argumentai, kad tokia aplinkybė nepatvirtina jos pačios, kaip juridinio asmens, nesąžiningumo, nes sankcija taikyta jos vadovui (fiziniam asmeniui), nepagrįsti.

29. Kaip yra išaiškinta aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Asmens nesąžiningumas, sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra savaime preziumuojamas faktas, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1333-943/2018). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-673-943/2018; 2021 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-494-516/2021).

30. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis) leidžia apeliacinės instancijos teismui įsitikinti, kad įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1350-854/2023 buvo nutarta apriboti apeliantės vadovui V. P. (kaip buvusiam UAB „Projektavimas architektūra statyba“, vadovui) teisę 2 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu už pareigos inicijuoti nemokumo (bankroto) bylą pažeidimą.

31. Iš valstybės įmonės Registrų centras Juridinių asmenų registro duomenų matyti (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad Juridinių asmenų registre V. P., kuriam yra apribota teisė laikotarpiu nuo 2023 m. gruodžio 27 d. iki 2025 m. gruodžio 27 d. eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, vis dar nurodomas kaip apeliantės vadovas. Taigi, nėra duomenų, kad apeliantės dalyviai (akcininkai) būtų atšaukę V. P. iš bendrovės vadovo pareigų ar apriboję jo, kaip asmens, kuriam teismo sprendimu apribota tokia teisė, įgaliojimus. Nėra ir tokių duomenų, kad pats vadovas būtų sprendęs ar kėlęs jo atstovavimo bendrovei galimybės, ar kito, pavyzdžiui, laikino vadovo jai paskyrimo klausimus. Priešingai, iš byloje esančio išrašo iš 2024 m. kovo 1 d. teisinių paslaugų teikimo sutarties, sudarytos tarp Advokatų profesinės bendrijos AVOCAD ir apeliantės, matyti, kad V. P. faktiškai ir toliau atlieka apeliantės vadovo funkcijas, kadangi minėta sutartis apeliantės vardu sudaryta ir pasirašyta būtent V. P. kaip asmens, einančio apeliantės vadovo pareigas.

32. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-1350-854/2023 taip pat konstatuota, kad V. P. administracine tvarka už netinkamą savo, kaip vadovo pareigų, atlikimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalį nubaustas įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 19 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-461-1133/2023 (dėl to, kad laiku neinicijavo nemokumo bendrovei proceso). V. P. taip pat nubaustas ir įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 16 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-428-990/2022 dėl to, kad, būdamas UAB „Projektavimas architektūra statyba“ direktoriumi, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnio 1 dalies nuostatas, įtvirtinančias kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę – esant pareikštiems trečiosios eilės – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos kreditoriniams reikalavimams, atsiskaitinėjo su paskesnės eilės kreditoriais, tokiu būdu pažeidė kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos teises ir interesus.

33. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta ir tai, kad įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-348-1133/2023 V. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalyje (apgaulingas finansinės apskaitos tvarkymas ir (arba) organizavimas) ir BK 300 straipsnio 1 dalyje (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 13 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54-594/2024 V. P. kasacinis skundas buvo atmestas.

34. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas nustatytas faktines aplinkybes apie V. P., kuris faktiškai eina apeliantės vadovo pareigas, atžvilgiu priimtus teismų procesinius sprendimus (nutarimus, nuosprendžius), kuriais V. P., veikdamas kaip kitų bendrovių vadovas, pripažintas pažeidusiu Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo, CK, ANK, BK reikalavimus, taip pat į faktą, kad pagal įstatymą juridinis asmuo veikia, t. y. įgyja teises ir pareigas, būtent per savo valdymo organus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantės vadovo V. P. veiksmai (neveikimas) gali būti vertintini kaip nesąžiningi ir gali lemti ieškovės teisių pažeidimą, jeigu nebūtų taikomas laikinųjų apsaugos priemonių institutas.

35. Kitaip tariant, nors byloje nėra faktinių duomenų, patvirtinančių, kad apeliantė ėmė slėpti, ketina perleisti tretiesiems asmenims turtą ar kitaip sumažinti jo masę (apimtį), visgi teismų pirmiau teisiškai jau įvertintas apeliantės faktiniu vadovu tebesančio ir jos vardu veikiančio V. P. elgesys sukuria pakankamą apeliantės (kaip bendrovės, kuriai faktiškai tebevadovauja V. P.) galimo nesąžiningo veikimo ateityje tikimybę, siekiant išvengti galbūt jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, slepiant, perleidžiant, įkeičiant ar kitaip apsunkinant turimą turtą, arba kitais būdais sąmoningai bloginant turtinę padėtį.

36. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad yra tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017).

37. Apibendrinant išdėstytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktinės aplinkybės, pagrindžiančias grėsmę, jog, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Proporcingumo principo pažeidimo, parenkant ir taikant konkrečias laikinąsias apsaugos priemones, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia. Aptarti ir kiti apeliantės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartį palikti nepakeistą.