- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-11-29
- Bylos Nr.
- e2A-2643-861/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11901-2022-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Renata Volodko, Kristina Lysionok, Donata Kravčenkienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“
- Atsakovas
- S. Ž.
- Kategorijos
- 2.6.29.3Vartojimo kreditas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kristinos Lysionok ir Renatos Volodko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 5 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovui S. Ž. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Legal Balance“ pateikė teismui ieškinį, prašydama iš atsakovo S. Ž. priteisti 223,99 Eur nesumokėtas nuomos įmokas, 201,60 Eur delspinigius, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos pinigų sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; bylinėjimosi išlaidas – 19 Eur žyminį mokestį ir 242 Eur išlaidas už procesinių dokumentų parengimą bei kitas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad UAB „Be kredito“ (pradinė kreditorė) ir atsakovas S. Ž. 2020 m. birželio 5 d. sudarė nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria atsakovui buvo išnuomotas kilnojamasis daiktas – (duomenys neskelbtini) 12 mėnesių terminui ir pagal kurią atsakovas įsipareigojo sutarties galiojimo laikotarpiu mokėti 27,99 Eur mėnesinį nuomos mokestį nustatyta tvarka ir terminais, tačiau šios pareigos tinkamai nevykdė, todėl susidarė 223,99 Eur skola. Pradinė kreditorė UAB „Be kredito“ 2020 m. gruodžio 2 d. sutartį nutraukė. 2021 m. sausio 19 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovą.
3. Atsakovas S. Ž. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, procesiniai dokumentai jam buvo tinkamai įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, todėl atsakovo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas už akių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 5 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies: pripažino nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio (nuo sudarymo momento) 2020 m. birželio 5 d. sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) specialiosiose sąlygose įtvirtintą sąlygą – „Vėluojant atsiskaityti už suteiktas nuomos paslaugas, bus skaičiuojami delspinigiai, kurių dydis yra 0,5 proc. už kiekvieną pavėluotą mokėjimo dieną nuo nesumokėtos nuomos mokesčio sumos“ ir bendrųjų sąlygų dalyje „Šalių atsakomybė“ įtvirtintą sąlygą – „Už kiekvieno sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą Nuomininkas privalo mokėti Nuomotojui 0,5 procento dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos“; priteisė ieškovei iš atsakovo 223,99 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 117,89 bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė; priteisė valstybei iš atsakovo 7 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2020 m. birželio 5 d. pradinė kreditorė UAB „Be kredito“ (nuomotoja) ir atsakovas (nuomininkas) sudarė sutartį, kuria nuomotoja perdavė atsakovui laikinai valdyti ir naudotis nuomotojai nuosavybės teise priklausantį sutartyje nurodytą kilnojamąjį daiktą – (duomenys neskelbtini), o atsakovas įsipareigojo mokėti nuomotojai nuomos mokestį. Sutartimi atsakovas įsipareigojo su pradine kreditore atsiskaityti dalimis per 12 mėnesių terminą, mokant kas mėnesį 27,99 Eur nuomos mokestį. Atsakovui savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdant, pradinė kreditorė sutartį vienašališkai nutraukė 2020 m. gruodžio 2 d. Ieškovės teigimu, atsakovas pagal sutartį liko skolingas 223,99 Eur nesumokėtų nuomos įmokų. Teismas taip pat nustatė, kad tarp pradinės kreditorės UAB „Be kredito“ ir ieškovės 2021 m. sausio 19 d. buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teisę į atsakovo įsiskolinimą. Apie įvykusį reikalavimo teisių perleidimą atsakovas buvo informuotas 2021 m. sausio 20 d. pranešimu.
6. Dėl ieškovės prašomų priteisti jai iš atsakovo 201,60 Eur delspinigių, apskaičiuotų už 180 dienų laikotarpį nuo pradelstų sumokėti įmokų, teismas nurodė, kad šalys sutartyje susitarė, jog už kiekvieno sutartyje nurodyto mokėjimo praleidimą atsakovė privalo mokėti 0,5 proc. dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną pavėluotą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos. Iš nagrinėjamos bylos aplinkybių teismui nekilo abejonių, kad šalių sudaryta sutartis yra vartojimo sutartis. Teismas akcentavo, kad Sutarties specialiosiose sąlygose nurodyta, jog vėluojant atsiskaityti už suteiktas nuomos paslaugas bus skaičiuojami delspinigiai, kurių dydis yra 0,5 proc. už kiekvieną pavėluotą mokėjimo dieną nuo nesumokėtos nuomos mokesčio sumos. Analogiška sąlyga įtvirtinta ir sutarties bendrųjų sąlygų dalyje „Šalių atsakomybė“, kurioje nurodyta, kad už kiekvieno sutartyje nurodyto mokėjimo termino praleidimą nuomininkas privalo mokėti nuomotojui 0,5 proc. dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki visiško atitinkamos sumos sumokėjimo dienos. Nagrinėjamu atveju teismas laikė, kad sąlyga dėl 0,5 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną šalių sutartyje nustatyta du kartus – bendrųjų ir specialiųjų sąlygų dalyse, tačiau aplinkybė, kad ši sąlyga įtvirtinta ir sutarties specialiųjų sąlygų dalyje, savaime nereiškia, kad ji buvo individualiai aptarta. Teismas sprendė, kad sąlyga dėl delspinigių yra individualiai neaptarta sutarties sąlyga, todėl jai taikoma sutarties sąlygų nesąžiningumo kontrolė. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį, jokios kitos netesybos ir mokesčiai negali būti taikomi. Teismas taip pat atsižvelgė į CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytą kompensuojamųjų palūkanų už pradelstas pinigines prievoles, kurios iš esmės atlieka panašią kaip netesybos funkciją, dydį – 5 proc. per metus ir laikė, kad šalių sutartyje nustatytos 0,5 proc. netesybos už kiekvieną uždelstą dieną yra nepagrįstai didelės, todėl vertintinos kaip nustatančios neproporcingai didelę vartotojo atsakomybę už sutarties pažeidimą ir taikė CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą sutarties sąlygos nesąžiningumo prezumpciją - šalių sutarties sąlygą, kuria nustatyti 0,5 procentų dydžio už kiekvieną dieną delspinigiai, pripažino nesąžininga, niekine, negaliojančia ir šalių nesaistančia nuo sutarties sudarymo momento (CK 6.2284 straipsnio 8 dalis).
7. Remdamasis išdėstytais argumentais ir padarytomis išvadomis dėl sutarties sąlygų, nustatančių delspinigius, nesąžiningumo, teismas atmetė kaip nepagrįstą ir netenkintiną ieškinio reikalavimą priteisti 201,60 Eur delspinigių. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, teismas iš atsakovo ieškovės naudai priteisė 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir proporcingai ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Apeliantė (ieškovė) UAB „Legal Balance“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-16491-1094/2022 dalyje dėl delspinigių ir priteisti iš atsakovo 261,00 Eur delspinigių (apeliantės nurodomas žodžių junginys ,,bylinėjimosi išlaidas“ teismo laikomas kaip korektūros klaida); kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
9. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Teismas nepagrįstai taikė LR VKĮ nuostatas nagrinėjamoje byloje, nes įstatymo 3 str. 2 d. 4 p. nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto. Išperkamosios nuomos sutarties bendrųjų sąlygų dalyje įtvirtinta nuostata, kad „Šalys susitaria, kad Nuomininkui tinkamai vykdžius šią sutartį visą jos galiojimo laikotarpį, nurodytą sutarties Specialiojoje dalyje, bei sumokėjus visas reikiamas įmokas pagal šią sutartį, pasibaigus šiai sutarčiai Nuomininkui suteikiama teisė įsigyti Turtą už 1,00 Eur“. Pradinis kreditorius ir Atsakovas Sutartimi susitarė, jog Atsakovas turi teisę, bet ne pareigą, sumokėjęs visas įmokas pagal Sutartį, išsipirkti nuomojamą daiktą. Tik tuo atveju, jeigu Pradinis kreditorius ir Atsakovas Sutartyje būtų įtvirtinę nuostatą, kad Atsakovas, sumokėję visa nuomos mokesčio įmokas pagal Sutartį, privalo išsipirkti nuomojamą daiktą, galėtų būti taikomas LR VKĮ. Pažymėjo, jog išperkamosios nuomos teisiniai santykiai buvo kvalifikuojami kaip vartojimo kredito teisiniai santykiai iki 2011 m. balandžio 1 d., t. y. iki tol, kol įsigaliojo LR VKĮ bei iki tol, kol 2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso XLIII skyriaus trečio skirsnio pakeitimai.
9.2. Apeliantas sutiko, jog tarp Pradinio kreditoriaus ir Atsakovo buvo sudaryta vartojimo sutartis, tačiau tarp Pradinio kreditoriaus ir Atsakovo sudaryta Sutartis negali būti laikoma vartojimo kredito sutartimi ir joje numatytų netesybų skaičiavimo dydžiui, trukmei ar mažinimui negali būti taikomos LR VKĮ normos. Lietuvos bankas, vykdantis vartojimo kredito davėjų priežiūra, yra išaiškinęs, jog iš išperkamosios nuomos ir vartojimo kredito sutarties apibrėžimų matomi skirtingi šių sutarčių sudarymo tikslai: išperkamosios nuomos pagrindinis tikslas yra daikto nuoma, o vartojimo kredito sutarties – piniginio poreikio patenkinimas.
9.3. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Pagal LR CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas, sutartimi nustatytos netesybos teismo gali būti mažinamos dviem pagrindais: jeigu netesybos neprotingai didelės arba jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės. Nurodytose teisės normose nustatytos teismo teisės mažinti netesybas ribos: netesybos negali būti sumažintos tiek, kad taptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.
9.4. Teismas nukrypo nuo įstatymų nuostatų, taikytinų mažinant netesybas, nepakankamai atsižvelgė į sutarčių laisvės principą, apimantį ir sutarties sąlygų (taip pat ir netesybų) nustatymą. Priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos. Nagrinėjamu atveju Teismas nepriteisdamas mokėtinų netesybų iš esmės paneigė šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą.
9.5. Teismas, vertindamas prašomų priteisti netesybų dydį visiškai neatsižvelgė į tai, kad Atsakovas jau daugiau nei metus vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, neatsižvelgė ir į tai, jog Apeliantas, vadovaudamasis Lietuvos teismų praktika, prašė priteisti delspinigius ne už visą (LR CK 1.126 str. 2 d.), bet už sutrumpintą laiką, t. y. už 180 dienų.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
10. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
12. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl delspinigių priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
13. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai neįvykdė, ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 223,99 Eur skolą laikė pagrįstu ir tenkino. Tuo tarpu teismas, nustatęs, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo sutartis, taip pat tai, kad Sutarties sąlygos, kuriomis sulygta 0,5 proc. delspinigių norma, nebuvo individualiai aptartos, taikė sutarties sąlygų nesąžiningumo kontrolę ir, atsižvelgiant į VKĮ 11 straipsnio 8 dalį bei CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus maksimalius netesybų dydžius, įvertintino minėtas Sutarties sąlygas kaip nustatančias neproporcingai didelę vartotojo atsakomybę už sutarties pažeidimą, todėl taikė CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą sutarties sąlygos nesąžiningumo prezumpciją. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino prašomus priteisti delspinigius ir jų nepriteisė. Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė VKĮ nuostatas, nes Sutartyje buvo numatyta teisė, o ne pareiga įsigyti sutarties objektą, neįvertino kitų ginčo aplinkybių.
14. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad skundžiamame teismo sprendime už akių delspinigių nepriteisimo pagrindas yra VKĮ ir teismas neatsižvelgė į konkrečias bylos aplinkybes. Susipažinus su skundžiamo sprendimo už akių turiniu nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog Sutarties sąlygos nebuvo individualiai aptartos, vadovavosi CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintu reglamentavimu, nurodančiu, kad sutarties sąlyga yra preziumuojama kaip nesąžininga, jei nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi VKĮ nustatytais netesybų dydžiais tik kaip orientaciniais, kas atitinka nuosekliai formuojamą teismų praktiką (žr. pvz. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2224-656/2021, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-2189-864/2021, Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-372-460/2021).
15. Vertinant, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, vienu iš kriterijų gali būti ir kituose teisės aktuose nustatyti netesybų dydžio ribojimai vartojimo sutartyse, pvz., VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad fizinio asmens asmeniniais poreikiais sudaromos sutartys dėl daiktų įsigijimo, perimant daikto valdymą ir naudojimąsi, o už daiktą užmokant periodinėmis įmokomis, kvalifikuotinos išperkamąja nuoma (ar kita panašaus pobūdžio sutartimi, pavyzdžiui, pirkimu–pardavimu išsimokėtinai), kuriai, minėta, papildomai taikomos apsauginės vartojimo kredito nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2011).
16. Nagrinėjamu atveju ginčo sutartis sudaryta tarp juridinio (ieškovės) ir fizinio asmens (atsakovo), kuris daiktą ((duomenys neskelbtini)) pirko savo asmeniniams poreikiams, todėl tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudaryta išperkamosios nuomos Sutartis pripažįstama vartojimo sutartimi, kuriai taikoma didesnė apsauga. Sutartimi nesilaikyta VKĮ vartotoją ginančio orientacinio reikalavimo dėl maksimalaus delspinigių dydžio – 0,05 proc. už kiekvieną vėlavimo atsiskaityti dieną, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Sutartimi sutarta 0,5 proc. delspinigių norma pagrįstai pirmosios instancijos teismo įvertinta kaip nustatanti neproporcingai didelę vartotojo atsakomybę už sutarties pažeidimą.
17. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, jog VKĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, jog įstatymas netaikomas nuomos ar išperkamosioms sutartims, kai šiose sutartyse ar atskiroje sutartyje nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto, ką iš esmės nurodo apeliantė, tačiau VKĮ 1 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad įstatymo nuostatos taip pat taikomos sutartims, kurių pobūdis arba tikslas suteiktų galimybę išvengti šio įstatymo nuostatų taikymo. Iš pradinės kreditorės ir atsakovo sudarytos sutarties turinio matyti, kad nors joje numatyta tik teisė, o ne pareiga atsakovui tinkamai mokant sutartyje numatytas įmokas įsigyti daiktą už 1 Eur mokestį, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios sutarties atveju vyraujantis atsakovo siekis yra įgyti daiktą, o ne tik jį valdyti ir naudoti.
18. Sprendžiant klausimą dėl delspinigių dydžio pagrįstumo pažymėtina, kad, viena vertus, kaip tai teisingai nurodo apeliantė, šalių teisė susitarti dėl netesybų, taigi ir dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Kita vertus, tai nepaneigia ginčą nagrinėjančio teismo pareigos, esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms, sutarčių sąlygas vertinti sąžiningumo aspektu ir, kaip šiuo atveju, remiantis CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktu, preziumuoti, kad sutarties sąlyga nėra sąžininga, jei nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-248/2019). Pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje numatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui (šiuo atveju – ieškovei) (CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalis). Kai teismas sutarties sąlygą (sąlygas) pripažįsta nesąžininga (nesąžiningomis), ši sąlyga (šios sąlygos) negalioja nuo sutarties sudarymo, o likusios sutarties sąlygos šalims lieka privalomos, jeigu toliau vykdyti sutartį galima panaikinus nesąžiningas sąlygas (CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis).
19. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad apeliantė nepateikė jokių argumentų, kurie galėtų paneigti Sutarties sąlygų, nustatančių 0,5 proc. dydžio delspinigius nuo laiku neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną, nesąžiningumo prezumpciją. Be to, sutartimi sulygta 0,5 procento delspinigių norma yra net dešimt kartų didesnė nei VKĮ įtvirtintas maksimalus jos galimas dydis (0,05 proc.). Toks delspinigių dydis, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laikytinas ne tik prieštaraujančiu VKĮ 8 straipsniui, bet ir akivaizdžiai per dideliu, neatitinkančiu šalių interesų pusiausvyros ir numatančiu nepagrįstai didelę vartotojo (atsakovo) civilinę atsakomybę sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju.
20. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti (CK 6.2284 straipsnio 8 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-684/2018). Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas sutarties sąlygą, nustatančią 0,5 proc. delspinigių normą, pagrįstai pripažino nesąžininga ir negaliojančia ab initio (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktas).
Dėl procesinės bylos baigties
21. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, įpareigojančias teismą kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, vadovavosi aktualia teismų praktika ir priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
22. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
23. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas, todėl pagrįstai proporcingai sumažino apeliantei priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Paliekant pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių nepakeistą, nėra pagrindo perskaičiuoti apeliantei iš atsakovės skundžiamu sprendimu už akių priteistas bylinėjimosi išlaidas.
24. Apeliacinį skundą atmetus, apeliantei taip pat nepriteisiamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 5 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.
Teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.