Šiaulių apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Žiburys“ bankroto administratorės uždarosios akcinės benrovės „Audersima“ atstovui A. P., atstovei advokatei J. S.,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės prekybos ir paslaugų firmos ,,Žiburys“ atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Audersima“ ieškinį atsakovei D. S. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje Juridinių asmenų registro duomenys patvirtina, kad UAB prekybos ir paslaugų firma ,,Žiburys“ įsteigta 1991m. vasario 19d. Bendrovės pagrindinė veikla didmeninė, komisinė ir mažmeninė prekyba, leidybinė veikla ir tarpininkavimas knygų bei kitokių spaudinių leidyboje. D. S. ėjo įmonės vadovės pareigas nuo 1991 m. vasario 19 d., ji taip pat buvo įmonės akcininkė, kuri iki 2014 m. gegužės 9 d. valdė 90 procentų įmonės akcijų, o nuo 2014 m. gegužės 9 d. buvo vienintelė įmonės akcininkė. Viena iš imperatyvių pareigų, nustatytų bendrovės vadovui (akcininkui), yra laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ši pareiga įtvirtinta ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje. Pagal iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusią ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies redakciją, pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei buvo nustatyta vadovui, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Vadovas, įvertinęs, kad įmonė yra nemoki, privalo nedelsdamas pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014). Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.Tam, kad būtų konstatuotas vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nesant kitų ĮBĮ įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo pagrindų, atsiradusių anksčiau nei nemokumas, įmonės vadovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo kyla, kai įmonė pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus yra nemoki. Įmonės vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir anksčiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytina ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad atsakovė nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo jos vadovaujamai UAB prekybos ir paslaugų firmai „ Žiburys“ , ginčas iš esmės yra dėl to, kad atsakovė laiku nesikreipė. LITEKO duomenimis būtent vadovės iniciatyva pagal 2016 m. gegužės 10 d. pareiškimą iškelta bankroto byla 2016 m. gegužės 26 d. (bankroto byla Nr. eB2-111-267/2018). Šiaulių apygardos teismas 2016 m. birželio 7 d. nutartimi iškėlė UAB prekybos ir paslaugų firmai „Žiburys“ bankroto bylą. Nutartyje pažymėta, kad iš UAB prekybos ir paslaugų firmos „Žiburys“ 2016 m. balandžio 29 d. balanso už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. matyti, kad įmonės turtas sudaro 162566 Eur, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudaro 137103 Eur. Byloje pateiktas pradelstų UAB prekybos ir paslaugų firmos „Žiburys“ kreditorių skolų sąrašas, iš kurio matyti, kad pradelsti įsipareigojimai sudaro 137103 Eur. Teismas sprendė, kad įmonė yra nemoki ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme. Nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėjo 2016 m. birželio 7 d. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad įmonei būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-786-241/2017). Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti, nors tiesioginių prievolinių santykių tarp bendrovės vadovo ir kreditoriaus nėra, o fiduciarinės pareigos atsiranda pablogėjus įmonės finansinei būklei. Tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų, tuomet kyla bendrovės vadovo, kaip ir jos dalyvio, atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-421/2016). Teismų praktikoje nurodoma, kad balanse nurodyta per vienerius metus mokėtina suma ir įsipareigojimai nebūtinai reiškia pradelstus įsipareigojimus, kurie reikšmingi nustatinėjant įmonės finansinę padėtį, tačiau pripažįstama ir tai, kad nesant konkrečių duomenų iš kurių matytųsi konkretūs įmonės kreditoriai ir įsipareigojimų vykdymo datos, yra pagrindo spręsti, kad visa balanse nurodyta per vienerius metus mokėtina suma yra pradelsti įsipareigojimai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2145-370/2016). Bankroto administratorės atstovo teigimu įmonė jau nuo 2011 m. visą laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo buvo nemoki. Bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovas patikslino, kad įmonės nemokumo atsiradimo momentas 2012 m. gruodžio 31d. Sudarius finansinę atskaitomybę ir paaiškėjus finansinei būklei už 2012 m., atsakovė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo turėjo 2013 m. gegužės mėnesį, tačiau kreipėsi tik 2016 m. gegužės 10 d. Byloje pagal Registrui pateiktus duomenis įmonė 2011 m. turėjo turto už 652891,85 Eur, skolos sudarė 630232,85 Eur, patyrė nuostolių-1059,14 Eur. 2012m. turto turėjo už 554972,77 Eur, skolų-507112,78 Eur, pelnas sudarė-25200,99 Eur. 2013m. turto turėjo už 483414,33 Eur, skolos sudarė 436829,53 Eur, nuostoliai – 1275,20 Eur. 2014 m. turto turėjo už 501100 Eur, skolos sudarė 461883 Eur , nuostoliai 7367,93 Eur. 2015 m. turto turėjo už 473070 Eur, skolos sudarė 437888 Eur, nuostoliai 4043 Eur. Bankroto administratorės atstovas nurodė, kad vadovavosi ne tik įmonės pateiktomis finansinėmis ataskaitomis bet ir pirminiais apskaitos dokumentais iš įmonėje naudotos buhalterinės apskaitos programos sudarytais balansais nuo 2012 m., kuriuose apskaitoma įmonės ūkinė veikla susijusi tik su jai priklausančiu turtu. Iš pateiktų duomenų matyti, kad 2012 m. įmonė turėjo 189580,92 Eur trumpalaikio turto, 14401,00 Eur ilgalaikio turto, iš viso 203981,92 Eur, skola (mokėtinos sumos ir įsipareigojimai) 116595,23 Eur, pelno 25200,99 Eur . 2013 m. turėjo 220769,81 Eur trumpalaikio turto, 10445,00 Eur ilgalaikio turto, iš viso 231214,81 Eur, skola (mokėtinos sumos ir įsipareigojimai) 229475,50 Eur, nuostolių 1275,20 Eur. 2014 m. turėjo 202926,00 Eur trumpalaikio turto, 7039,00 Eur ilgalaikio turto, iš viso 209965,00 Eur, skola (mokėtinos sumos ir įsipareigojimai) 224419,00 Eur, nuostolių 7367,93 Eur. 2015 m. turėjo 176838,00 Eur trumpalaikio turto, 5842,00 Eur ilgalaikio turto, iš viso 182680,00 Eur, skola (mokėtinos sumos ir įsipareigojimai) 205877,00 Eur, nuostolių 4043,00 Eur. 2016-06-07 bankroto bylos iškėlimo dienai turtas sudarė 91980,00 Eur, skolos už 149698,00 Eur, nuostolis 33729,00 Eur. Teismų praktikoje išaiškinta, kad nors įmonės nemokumas gali būti nustatytas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (įmonės balanse, pelno (nuostolių) ataskaitoje, kapitalo pokyčių ataskaitoje, pinigų srautų ataskaitoje bei aiškinamajame rašte ir kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus atspindinčiuose dokumentuose), turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę, tačiau iš jų turi būti nustatytas tikslus įmonės nemokumo momentas. Įmonės nemokumo momento nustatymo reikšmingumą lemia žalos dydžio nustatymo specifika, kai ieškinys pareiškiamas buvusiam įmonės vadovui – jeigu nuo įmonės nemokumo momento dėl neteisėto vadovo neveikimo įmonės įsipareigojimai kreditoriams padidėja, būtent šis padidėjimas laikytinas bendrovei ir jos kreditoriams atsiradusios žalos dydžiu. Kitaip tariant, turi būti vertinama vadovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016).Be to Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad vien ta aplinkybė, jog įmonė, nors ir nuostolinga, tačiau ūkinę komercinę veiklą vykdė, negali pašalinti vadovo atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismo vertinimu atsakovės nurodyti argumentai, kad tokie kreditoriai, kaip VMI ar SODRA nereiškė pretenzijų, neinicijavo bankroto bylos iškėlimo nesudaro pagrindo išvadai, kad įmonė buvo moki, kad atsakovė neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nors atsakovė neteikė jokių duomenų dėl įmonės veiklos, kaip, kokiu būdu ji tikėjosi pagerinti įmonės veiklą, kokių ėmėsi veiksmų, kad atsiskaityti su kreditoriais, tik nurodė, kad tikėjosi, kad įmonės padėtis pagerės, tačiau pastebėtina, kad kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja kreditorių interesų reikšmė ir tai lemia didesnę vadovo atsakomybę. Vadovas turi pareigą elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovo fiduciarinė pareiga priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus, ypatingai įmonei pasiekus nemokumo ribą.

LITEKO duomenimis iš bankroto bylos Nr. eB2-111-267/2018 matyti, kad atsakovė, kaip įmonės vadovė kreipdamasi dėl bankroto bylos iškėlimo 2016 m. gegužės 10 d. pareiškime nurodė, kad bankrotą lėmė spausdintinių knygų prekybos apyvartos ženklus mažėjimas, apyvartinių lėšų trūkumas. Prekyba knygomis ir leidiniais bendrovėje vykdoma konsignacijos pagrindais, t.y. knygynai apmoka už prekes tik po jų pardavimo. Dėl apyvartos mažėjimo bendrovė jau keletą pastarųjų metų dirbo nuostolingai, nes gaunamų lėšų už parduotas prekes neužteko atlyginimams, ūkio išlaidoms, einamiesiems mokesčiams susimokėti. Apyvarta nuolat mažėja, pvz. 2012 metais apyvarta sumažėjo 18 procentų 2013m. - 38 procentų, 2014 m. -11 procentų, 2015 m. 23 procentus. Nurodė, kad 2013-2015 metais vis dar bandyta bendrovę gelbėti, derėtasi dėl prisijungimo prie stambesnių knygų didmenine prekyba užsiimančių įmonių, tinklų ar leidyklų, tačiau to padaryti nepavyko. Tiek didmeninė, tiek mažmeninė prekyba knygomis ir kitokiais leidiniais, leidybinė veikla pastaruoju metu tapo nuostolinga, kadangi įprastinės knygos ir leidiniai neįstengė atsilaikyti konkurencinėje kovoje su sparčiai plintančiomis naujomis technologijomis ir jų sukurtais produktais -elektroninėmis knygomis, kurias galima skaityti internetinėje erdvėje. Bendrovė nepajėgi konkuruoti rinkoje, o atsinaujinti neturi pakankamai lėšų. 2012 metais, siekdama neatsilikti nuo pažangos, bendrovė įdiegė naują buhalterinės apskaitos programą, kuri palengvino prekių apskaitą, tačiau jos įdiegimas kainavo brangiai ir laukiamo rezultato nedavė. Dėl mažo prekių pirkimo trūko apyvartinių lėšų. Esant didelei konkurencijai toliau vykdyti veiklą nėra galimybės ir pan. Iš atsakovės pareiškimo ir teismui pateiktų dokumentų sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo yra pagrindo spręsti, kad vadovei įmonės finansinė padėtis 2012m. buvo žinoma. Atsakovė teikė teismui finansinės atskaitomybės dokumentus, balansus, aiškinamuosius raštus pasirašytus tiek buhalterės tiek pačios atsakovės. Bankroto byloje nėra duomenų, kad buhalterinė apskaita būtų buvus vesta netinkamai, apgaulingai ir kad atsakovė būtų tai akcentavusi.

Atsakovės vertinimu pateiktos išvados patvirtina neatitikimus buhalteriniuose dokumentuose, vykdytos buhalterinės apskaitos trūkumus, galimai neteisingus nurodytus duomenis ir pan., tačiau išvadose teismo vertinimu nepateikiama išsami analizė, išvados dėl kilusio ginčo esmės, įmonės nemokumo momento, žalos dydžio ir kita. Be to atsakovė nurodė, kad remiasi didžiosios knygos duomenimis, tačiau tiek atsakovė, tiek bankroto administratorius patvirtino teismo posėdžio metu, kad didžioji knyga nebuvo perduota. Atsakovė nurodė, kad ji iš esmės didžiąją knygą suformavo pagal išlikusius programoje duomenis. Taip pat vadovavosi turimu sąsiuviniu, juose esančiais duomenimis, kurie, kaip mano ne visi buvo suvesti į buhalterinę apskaitą, todėl ir yra gausu neatitikimų. Ji norėjo turimus duomenis perduoti bankroto administratoriui, tačiau jis nurodė, kad toks sąsiuvinis ir jame esantys duomenys nėra dokumentai. Teismo pažymėtina, kad teikiant išvadas, jose nenurodyta bei nepateikta duomenų apie asmenų teisę verstis konkrečia veikla ir pateikti teismui išvadas ( CPK 212-217 straipsniai ), nors įstatyme numatyta kokiais atvejais teisme gali dalyvauti neteisinių sričių specialistai auditoriai, buhalteriai, mokesčių konsultantai ir kita, tačiau konkrečių prašymų byloje nebuvo pareikšta, todėl teismas minėtas pateiktas išvadas, jose nurodytus argumentus vertina, kaip atsakovės poziciją, nuomonę, vertinant visumą įrodymų. Atsakovė taip pat teikė į bylą duomenis, kad ji kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo buhalterės O. B. atžvilgiu dėl galimai apgaulingai tvarkytos UAB prekybos ir paslaugų firmos „Žiburys“ buhalterinės apskaitos. Byloje pateikti duomenys dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, jo atnaujinimo, tačiau tiek atsakovė, tiek ieškovė patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu nėra priimta procesinių sprendimų, nėra paskirta bei atlikta, gauta specialisto išvada dėl UAB prekybos ir paslaugų firmos „Žiburys“ ūkinės ir finansinės veiklos, todėl atsakovės nurodytos aplinkybės dėl galimai vyksiančio ikiteisminio tyrimo buvusios buhalterės veiksmų teisėtumo neįtakoja nagrinėjamos bylos proceso ir nėra tikslinga plačiau dėl šių aplinkybių pasisakyti.

Dėl įmonės vadovų civilinės atsakomybės teismo pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių (toliau – ABĮ) 19 straipsnio 1 ir 2 dalyse, kuriose reglamentuojama uždarųjų akcinių bendrovių valdymo organų struktūra, numatyta, kad bendrovė turi turėti vienasmenį valdymo organą – bendrovės vadovą. Vienasmenio juridinio asmens valdymo organo pareigos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau-CK ) 2.87 straipsnyje bei specialiuosiuose įstatymuose. Vadovas, be kita ko, atsako už finansinės atskaitomybės parengimą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2, 3, 4 punktai), tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bendrovėje (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 dalis) bei bankroto bylos inicijavimą laiku (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis), bendrovės dokumentų ir turto perdavimą bankroto administratoriui (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalis). Kadangi šios pareigos kyla iš juridinio asmens veiklą reglamentuojančių įstatymų, tais atvejais, kai pažeidžiamos specialiuosiuose įstatymuose nustatytos pareigos, vadovui taikoma civilinė deliktinė atsakomybė (CK šeštosios knygos XXII skyrius). Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti vadovo veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovo kaltė, žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovė privalo įrodyti neteisėtus atsakovės veiksmus, padarytą žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei žalos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ? CPK) 12, 178 straipsniai). Teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), pareiga paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017).Kaip minėta atsakovė iš esmės teigia, kad buhalterinės apskaitos dokumentai buvo tvarkomi aplaidžiai, Registrų centrui teikiami balansai neatitiko tikrosios įmonės veiklos rezultatų. Atsakovė nurodė, kad mano, jog už visą laikotarpį nuo 2012 m. iki 2015 m. pateikti Registrui neteisingi duomenys, tuo pačiu nurodė, kad už 2013m., 2014m., 2015 m. bei 2016 m. bankroto administratorius pateikė neteisingus duomenis, tačiau koks turto ir pradelstų kreditorinių įsiskolinimų santykis, nurodė negalinti pasakyti nes neturi duomenų, visi duomenys yra pas bankroto administratorių ir jis turėjo pareigą juos pateikti. Mano, kad pagal byloje esančius duomenis nebuvo pagrindo 2013 m. kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonė vykdė įprastą veiklą. Ieškovė argumentai abstraktūs, nepagrįsti jokiais įrodymais, be to atsakovės vertinimu įmonėje atsiradę nuostoliai yra verslo rizikos pasekmė, o ne atsakovės kaltė. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įmonės vadovo rūpestingumo pareigos turinio, yra išaiškinęs, kad vadovo rūpestingumo pareiga visų pirma nustato teisėto elgesio reikalavimą, kad paties vadovo elgesys nepažeistų imperatyviųjų teisės normų, be to, vadovas privalo prižiūrėti, kad ir įmonės veikla būtų teisėta – vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovai atlikdami tiek konkrečias įstatyme nustatytas, tiek fiduciarines pareigas, turi veikti taip, kad įmonė gautų kuo didesnę ekonominę naudą iš verslo veiklos ir kad jai nebūtų padaryta žalos. Vadovo pareiga objektyviai įvertinti konkrečią situaciją, esant nemokumui vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylą ĮBĮ nurodyta tvarka. Vadovo rūpestingumo pareiga apima pareigą elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu, apima pareigą saugoti įmonės turtą, jį tinkamai įtraukti į apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį. Teismo pažymėtina, kad atsakovės argumentai dėl galimai buhalterės atsakomybės dėl netinkamai vykdytos buhalterinės apskaitos nepagrįsti. Atsakovė būdama įmonės vadove yra atsakinga už finansinės atskaitomybės parengimą, tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bendrovėje bei bankroto bylos inicijavimą laiku. Konkrečiu atveju atsakovės argumentai bei pateikti duomenys nepaneigia ieškovės argumentų, ieškovės į bylą pateiktų duomenų. Iš esmės atsižvelgiant į tai, kas pasakyta aukščiau, į byloje pateiktus duomenis spręstina, kad atsakovei nepateikus kitų duomenų, kurie leistų įvertinti ieškovės finansinę padėtį, jos pradelstus įsipareigojimus, kitaip ar priešingai nei nurodė ieškovė, teismas daro išvadą, kad nuo 2013 m. t. y. ketverius metus iš eilės, atsakovės įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės, kasmet pradelsti įsipareigojimai sudarė vis didesnę balanse įrašyto turto dalį, tačiau atsakovė nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo. Toks įmonės vadovo elgesys, kai ilgą laiką nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, o pradelsti įsipareigojimai vis auga, teismo vertinimu, sudaro pagrindo spręsti esant atsakovės kaltei. Atsakovė pati nurodė, kad 2012 m. buvo pradėta naudoti nauja buhalterinė programa, kuri palengvino prekių apskaitą, nurodė, kad apyvarta nuolat mažėjo, 2012 m. sumažėjo 18 procentų, 2013m. - 38 procentais. Teismo, be kita ko, pažymėtina, kad atsakovė neteikė jokių duomenų, kokių ėmėsi veiksmų įmonės mokumui atkurti. Byloje ieškovė teikdama 2018-05-30 paaiškinimus pateikė duomenis apie skolų atsiradimo terminus pagal pareikštus kreditorinius reikalavimus iš kurių matyti apie skolų susidarymą 2012m. ir vėlesniais metais. Pateikė duomenis apie 2012 m. ir vėlesniais metais sudarytus skolų suderinimo aktus bei pateiktus sąrašus prie sudarytų balansų. Taip pat ieškovė 2018-06-11 pateikė prie 2018-05-30 paaiškinimo papildomus priedus dėl pareikštų kreditorinių reikalavimų, priedus prie balansų, suderinimo aktų kopijas už 2012m.-2015m. iš kurių matyti konkretūs pareikšti kreditoriniai reikalavimai, kokiu pagrindu pareikšti reikalavimai bei jų atsiradimo laikotarpiai, duomenis apie sudarytas taikos sutartis dėl įsiskolinimų ir pan. Teismo vertinimu visi byloje pateikti duomenys negalėjo būti nežinomi vadovei, be to kaip minėta ji kreipdamasi dėl bankroto bylos iškėlimo 2016 m. nenurodė, kad pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai Registrui, bei kiti dokumentai neatitinka ūkinės veiklos rezultatų. Pažymėtina, kad vien aplinkybių nurodymas, bei iš esmės teigimas, kad byloje pateiktų finansinių dokumentų turinys yra neteisingas neteikiant išsamių duomenų paneigiančių ieškovės nurodytus argumentus bei pateiktus dokumentus savaime nesuteikia pagrindo spręsti, kad ieškovės pateikti duomenys yra neteisingi. Be to tai, kad kiti kreditoriai nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo neatleidžia atsakovės nuo atsakomybės. Teismo vertinimu atsakovės argumentai niekuo nepagrįsti, atsakovė neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais, nevykdė pareigos savalaikiai, t.y. 2013 m. gegužės mėnesį kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Nesikreipdama iki 2016 m. didino kreditorinius įsiskolinimus pažeidė įmonės, jos kreditorių interesus. Nors 2012 m. įsiskolinimai buvo dengiami, tačiau formavosi nauji įsiskolinimai. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas ir kita. Vien ta aplinkybė, jog įmonė, vadovaujama atsakovės, nors ir nuostolingą, tačiau ūkinę komercinę veiklą vykdė, negali pašalinti atsakovė atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai nustatomos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Atsakovė nurodė, kad ėmėsi priemonių įmonės veiklai pagerinti ir kai jau suprato, kad tai nebepavyks 2016m. kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo. Pažymėtina, kad atsakovė, teigdama, jog buvo pagrindas, leidžiantis tęsti įmonės veiklą 2013 m. ir vėliau, sudarantis pagrindą matyti teigiamas įmonės perspektyvas, ją išsaugoti turėjo pareigą tai įrodyti (CPK 176–185 straipsniai). Tačiau iš esmės atsakovė šių aplinkybių neįrodinėjo, nes iš esmės laikėsi pozicijos, kad įmonė nebuvo nemoki, o jei ir buvo tai tokia situacija susidarė ne dėl jos, o buhalterės kaltės. Teismas įvertinęs visumą įrodymų sprendžia, kad atsakovė turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo 2013 m. gegužės mėnesį paaiškėjus veiklos rezultatams už 2012 m. T.y. vadovei, privalančiai geriausiai žinoti realią įmonės finansinę padėtį, atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsiant, o ne 2016 m. gegužės mėnesį (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis).

Dėl kreditoriams atsiradusios žalos dydžio

Konstatavus laiko momentą, nuo kada bendrovės vadovas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015; 2016 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-706/2016).Atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Bankroto administratoriaus teigimu, bankroto byloje kreditorių sąrašas buvo sudarinėjamas ir tikslinamas gavus kreditorių prašymus ir jų reikalavimą pagrindžiančius dokumentus, (bankroto byla Nr. eB2-111-267/2018). Iškėlus bankroto bylą bankroto byloje 2016 m. rugpjūčio 11 d. patvirtinti 94697,77 Eur dydžio kreditoriniai reikalavimai. 2016 m. spalio 3 d. patikslintas VSDFV Šilalės skyriaus kreditorinis reikalavimas 4117,73 Eur sumai. 2016 m. gruodžio 16 d. nutartimi patikslinti pirmos eilės kreditorių kreditoriniai reikalavimai : L. S. 264,20 Eur sumai; E. K. 271,65 Eur sumai; O. B.,41 Eur sumai. Įtraukta į kreditorių ir jų reikalavimų sąrašą Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnyba prie LR FM su 4252,62 Eur kreditoriniu reikalavimu. Patvirtinti patikslinti kreditorių kreditoriniai reikalavimai: kreditorius S. J. išbrauktas iš kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo; UAB „Nordina“ patvirtintas patikslintas kreditorinis reikalavimas 1246,03 Eur sumai; UAB „Mūsų gairės“ patvirtintas patikslintas kreditorinis reikalavimas 729,49 Eur sumai; UAB „Kalendorius“ patvirtintas patikslintas kreditorinis reikalavimas 649,64 Eur sumai. VšĮ Mokslotyros institutui patvirtintas patikslintas kreditorinis reikalavimas 1897,30 Eur sumai. Kreditorius E. V. knygynas įtrauktas į kreditorių sąrašą su 242,20 Eur kreditoriniu reikalavimu. 2017 m. sausio 9 d. patvirtintas patikslintas VMI prie LR FM kreditorinis reikalavimas 3667,83 Eur sumai. 2017m. balandžio 6 d. patvirtintas VĮ turto bankas antros eilės kreditorinis reikalavimas 3667,83 Eur sumai, išbrauktas iš kreditorių sąrašo VMI prie LR FM kreditorinis reikalavimas. 2018 m. birželio 7 d. nutartimi vietoje Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos į kreditorių sąrašą antros eilės kreditoriumi įtrauktas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyrius su 4 252,62 Eur kreditorinio reikalavimo suma.Bankroto administratorius pateikė duomenis apie skolų susidarymo laikotarpius pagal kreditorių pareikštus reikalavimus ir teismo patvirtintus reikalavimus 94364,03 Eur sumai. Iš pateiktų duomenų matyti, kad kreditorinis reikalavimas KB „Inovesta“ 179 Eur sumai susiformavo 2011 m., VšĮ Lietuvos studentų krepšinio lygos rėmimo fondo reikalavimas 1248,99 Eur sumai, susiformavo 2012 m. VšĮ Tikroji moneta reikalavimas 4606,00 Eur susiformavo 2011 m., UAB Spalvinukai reikalavimas 4817,24 Eur susiformavo 2012 m., R. M. 461,87 Eur reikalavimas susiformavo 2012 m., UAB „Kamratas“ skola 112,14 Eur susiformavo 2010 m., UAB „Katikauga“ 2826,01 Eur skola susiformavo 2009,2011 m. , Šilutės Valdorfo pedagogikos draugijos reikalavimas 160,51 Eur sumai susiformavo 2012 m. Atsižvelgiant į pateiktus duomenis ieškovės pareikštas reikalavimas dėl žalos atlyginimo atsižvelgiant į tai, kad minėti kreditorinių reikalavimai susidarė iki 2013m. gegužės 1 d. , t.y. iki atsakovės pareigos kreiptis į teismą, šioje apimtyje prašomas priteisti žalos dydis mažintinas 14411,76 Eur suma. Dėl kitų teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų minėtai sumai ieškovė nurodė bei pateikė duomenis, kad kreditoriniai reikalavimai susiformavo po 2012 m., t.y. atsakovei nepasikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo ir teismo vertinimu sudaro ir yra pagrįsti 79952,27 Eur sumai.

Ieškovė pareiškė prašymą priteisti iš atsakovės D. S. 127 231,46 Eur žalos atlyginimo, motyvuodama tuo, kad jei bankroto byla būtų keliama pagal 2012 m. gruodžio 31 d. duomenis tai kreditorių nuostoliai būtų 29 208,54 Eur nes skoloms esant 116 595,23 Eur mokumas būtų išlaikytas. Kreditorių nuostoliai būtų 233 190,46 - 203 981,92 = 29 208,54 Eur. Pavėlavus teikti ieškinį ir pateikus jį tik 2016 m. gegužės 12 d. kreditorių nuostoliai pagal balanso duomenis yra 156 440,00 Eur. Dėl vėlavimo jų nuostoliai išaugo: 156 440,00 - 29 208,54 Eur = 127 231,46 Eur. Žalos dydis skaičiuojamas kaip suma žalos padarytos dėl pavėluoto bankroto bylos iškėlimo ir administravimui skirtų išlaidų: 127 231,46 + 25 289,00 = 152 520,46 Eur. Teismo vertinimu ieškovės argumentai dėl žalos dydžio nepriklausomai nuo to ar pareikšti kreditoriniai reikalavimai ar ne, nepagrįsti. Teismo vertinimu kreditorius pats sprendžia reikšti kreditorinius reikalavimus ar jų atsisakyti, todėl konkrečiu atveju žalos dydis vertintinas atsižvelgiant į pareikštų kreditorinių reikalavimų dydį bei jų atsiradimo pagrindą bei laiką. Teismo vertinimu atsakovės pareiga atlyginti žalą dėl susidariusių įsiskolinimų, kurie susidarė per laikotarpį dėl nesikreipimo laiku dėl bankroto bylos iškėlimo iki 2016 m., kurie patvirtinti teismo, todėl kitoje dalyje atsižvelgiant į tai, kad kreditoriniai reikalavimai nėra net pareikšti ieškovės ieškinys atmestinas. Bankroto administratoriaus teigimu, žalą sudaro ne tik nepatvirtinti kreditoriniai reikalavimai, tačiau ir administravimo išlaidos, kurios nebuvo padengtos bankroto procedūrų metu. Bylos duomenys patvirtina, kad 2016 m. rugpjūčio 10 d. teismo nutartimi buvo patvirtinta 2500 Eur laikina sąmata. Kreditorių susirinkimo 2016 m. spalio 17 d. protokolas patvirtina, kad šiame susirinkime šeštuoju darbotvarkės klausimu buvo patvirtinta 20900 Eur plius PVM administravimo išlaidų sąmata. Administravimo išlaidų teisinė prigimtis bei paskirtis, teismo vertinimu, reikalauja kad turi būti priteisiamos tik faktiškai patirtos administravimo išlaidos, pagrįstos tinkamais įrodymais, tačiau nagrinėjamu atveju bankroto administratorės atstovas nepateikė jokių duomenų apie faktiškai patirtas administravimo išlaidas. Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad administravimo išlaidos nelaikytinos žala įmonei, nes jos būtų susidariusios nepriklausomai nuo bankroto bylos inicijavimo momento, nepaisant netinkamai vedamos įmonės buhalterinės apskaitos, administratoriui ne viso perduoto įmonės turto ir dokumentų ar kitų neteisėtų įmonės vadovo ir savininko, veiksmų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-412-381/2016), todėl nustatant atlygintos žalos dydį į jas neįtrauktinos administravimo išlaidos.Pažymėtina, kad ieškovė ieškinyje, atsakovė atsiliepime privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia - ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui - atsikirtimų faktinį pagrindą. Pažymėtina, kad nepakanka nurodyti faktines aplinkybes, būtina pridėti ir įrodymus patvirtinančius faktines aplinkybes ( CPK 178 straipsnis ). Teismas išaiškino šalims įrodinėjimo pareigas, jų paskirstymo taisykles, nurodė dėl konkrečių įrodymų pateikimo, tačiau teismas neturi pareigos už šalis rinkti įrodymus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas įvertina ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015, 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 ). Ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma suteikia pagrindo išvadai, kad byloje nustatytos visos civilinei atsakomybei kilti būtinos įstatyme numatytos sąlygos, neteisėti vadovų veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, vadovų kaltė, žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Teismo vertinimu yra pagrindo spręsti, kad ieškovė įrodė neteisėtus atsakovės veiksmus, padarytą žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei žalos tik iš dalies (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta ieškinys tenkintinas iš dalies, iš atsakovės priteistina 79952,27 Eur žalos atlyginimo.

Dėl procesinių palūkanų

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šioje normoje įtvirtintos procesinės palūkanos priskirtinos prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Aiškindamas procesinių palūkanų institutą, Kasacinis teismas yra suformavęs praktiką, kad pareiga mokėti procesines palūkanas atsiranda pagal įstatymą, jos turi būti skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2007). Procesinės palūkanos pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2008). Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir privalo šios normos pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008). Kai prasideda teismo procesas, skolininkas turi būti suinteresuotas jo nevilkinti, o teismui priteisus pinigus – kuo greičiau sumokėti kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007). Pažymėtina, kad kompensuojamosios palūkanos gali būti mokamos ir esant sutartinei ir deliktinei civilinei atsakomybei, todėl ieškovė turi teisę reikalauti procesinių palūkanų priteisimo ir nagrinėjamu atveju. Preziumuojama, kad CK 6.210 straipsnyje numatyti kompensuojamųjų palūkanų dydžiui yra minimalūs kreditoriaus nuostoliai, patiriami dėl negalėjimo naudotis pinigais (CK 6.261 straipsnis), todėl šių nuostolių kreditorius neprivalo įrodyti. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas, kuris yra fizinis asmuo, privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė reikalavo priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teismas pripažįsta, kad ieškovės reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo pagrįstas, todėl tenkintinas. Procesinės palūkanos skaičiuotinos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2018 m. sausio 3 d. teismui priėmus ieškinį dėl žalos atlyginimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Tačiau teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.Nors pareiškiant ieškinį ieškovė buvo atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), tačiau išnagrinėjus bylą iš esmės valstybei iš atsakovės priteistinas žyminis mokestis proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, t. y. 1424 Eur žyminio mokesčio. (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).Ieškovė nurodė, kad patyrė 181, 50 Eur atstovavimo išlaidų dėl dalyvavimo 2018-05-09 teismo posėdyje, taip pat 181,50 Eur dėl dalyvavimo 2018-06-19 teismo posėdyje, iš viso 363,50 Eur. Atsakovė iki įrodymų tyrimo pabaigos nepateikė duomenų apie bylos nagrinėjimo metu patirtas bylinėjimosi išlaidas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pašto išlaidas sudaro 3,22 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius. Įvertinus Rekomendacijose numatytą advokato darbo užmokestį, nagrinėjamo klausimo sudėtingumą, procesinių dokumentų kiekį bei jų apimtį, galimas advokato darbo laiko sąnaudas rengiant procesinius dokumentus, rengiantis bylos nagrinėjimui teisme, dalyvavimą teisme , teismas sprendžia, kad prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba yra pagrįstos. Atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį, iš atsakovės priteistina 190,55 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą (CPK 93 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas atsakovei priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas 152520,46 Eur. Teismų praktikoje pripažįstama, jog laikinosios apsaugos priemonės paprastai taikomos pirminės bylos nagrinėjimo stadijose siekiant užtikrinti ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą, preliminariai įvertinus ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Teismui atlikus ieškovės pareikštų reikalavimų bei pateiktų įrodymų vertinimą ir nusprendus, kad ieškinys tenkinamas iš dalies, atitinkamai keistinas ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas. Šiaulių apygardos teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas atsakovės atžvilgiu sumažintinas iki 79952,27 Eur. (CPK 145 straipsnio 2 dalis).

Šiaulių apygardos teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalimi, 145 straipsnio 2 dalimi, 150 straipsniu, 259-260 straipsniais, 263-270 straipsniais

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei prekybos ir paslaugų firmai „ Žiburys“ juridinio asmens kodas 1722225430 iš atsakovės D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 79952,27 Eur ( septyniasdešimt devynis tūkstančius devynis šimtus penkiasdešimt du eurus 27 ct ) žalos atlyginimo, 5 (penkis) procentus procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo 2018 m. sausio 3 d. iki visiško skolos išieškojimo ir 190,55 Eur ( šimtą devyniasdešimt eurų 55 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Likusioje dalyje ieškinį dėl žalos atlyginimo atmesti.

Priteisti valstybei iš atsakovės D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1424 Eur ( vieną tūkstantį keturis šimtus dvidešimt keturis eurus ) žyminio mokesčio.

Išaiškinti, kad bylinėjimosi išlaidos valstybei mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660, paskirtis – žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu.

Sumažinti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. sausio 8 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą atsakovės D. S. atžvilgiu iki 79952,27 Eur ir laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki sprendimo įvykdymo.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Šiaulių apygardos teismą.

Sprendimo patvirtintą kopiją išsiųsti šalims.