Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės Olgos Alibajevos ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo J. J. atstovo advokato Ramūno Dobrovolskio apeliacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

A. B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta ją panaikinti.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš M. Š. priteista 46,34 Eur (keturiasdešimt šeši eurai 34 ct) žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Nukentėjusiojo J. J. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš M. Š. priteista 2000 Eur (du tūkstančiai eurų) neturtinės žalos nukentėjusiajam J. J.. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Iš M. Š. priteista 800 Eur (aštuoni šimtai eurų) atstovavimo išlaidų nukentėjusiajam J. J..

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – tris CD laikmenas su vaizdo įrašais ir telefoninių pokalbių išklotinėmis, nuspręsta palikti saugoti prie bylos.

Tuo pačiu nuosprendžiu M. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnį ir 138 straipsnio 1 dalį, tačiau dėl šios nuosprendžio dalies apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. B. buvo kaltinama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tuo, kad sukėlė fizinį skausmą žmogui, o būtent: 2021 m. gruodžio 11 d. apie 16 val., (duomenys neskelbtini), kieme, po to, kai M. Š. sumušė J. J., padarydamas jam poodines kraujosruvas kairės akies vokų – kairio skruosto srityje, nosies nugarėlės srityje, krūtinės ląstos dešinėje, nugaros dešinėje, dešinėje šlaunyje, odos nubrozdinimus dešiniame dilbyje ir kairėje šlaunyje, kairiojo viršutinio I danties lūžį, dešinės pusės 8-11 šonkaulių lūžius, kas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, priėjusi prie nukentėjusiojo J. J., koja spyrė tris kartus jam į kairį šoną, taip sukeldama fizinį skausmą.

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

2. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorė Olga Alibajeva prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. gruodžio 9 d. nuosprendį dėl A. B. išteisinimo ir priimti naują nuosprendį – A. B. pripažinti kalta, padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir skirti laisvės apribojimo bausmę 6 mėnesiams, įpareigojant neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais asmenimis bei atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.

2.1. Prokurorė teigia, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

2.2. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė šias aplinkybes: išteisintoji A. B. buvo įvykio vietoje ir, nuteistajam M. Š. ištempus nukentėjusįjį J. J. į lauką, stovėjo jam iš kairės; nukentėjusysis nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme teigė, kad A. B. spyrė jam į kairį šoną 2-3 kartus; nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo nuosekliais parodymais, kad A. B. atliko smurtinius veiksmus jo atžvilgiu; specialisto išvadoje yra nustatytas sužalojimas – odos nubrozdinimas kairėje šlaunyje; nukentėjusysis teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad patyrė nežymų skausmą, kurį įvertino 4-5 balais. Tačiau pirmosios instancijos teismas ignoravo ir atmetė nustatytas A. B. kaltę įrodančias faktines aplinkybes, nepagrįstai pavadindamas šiuos įrodymus prielaidomis, taip pat nepagrįstai nurodė, kad J. J. turi pagrindo apkalbėti A. B. ir nepagrįstai perdėtai vertinti bei teigti, jog įvykusio konflikto su A. B. metu jam buvo sukeltas fizinis skausmas, kurio sukėlimas užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.

2.3. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog tuoj po įvykio nukentėjusysis J. J., bendraudamas su policijos pareigūnais ir medikais, į medikės klausimą, kur jam spyrė ir kur skauda, atsakė – visur, tai yra, neišskyrė, kad skauda tik nuo M. Š. suduotų smūgių į dešinę pusę, taigi įskaitant ir nuo išteisintosios A. B. spyrių į kairį šoną, ir tai užfiksuota 2021 m. gruodžio 11 d. vaizdo įraše iš įvykio vietos. Todėl nurodo, kad nėra pagrindo teigti, jog nukentėjusysis J. J. tik teisminio nagrinėjimo metu nurodė apie pajaustą fizinį skausmą, darydamas prielaidas, hiperbolizuodamas įvykį ir subjektyviai vertindamas buvusį konfliktą, nepagrįstai kaltindamas A. B. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos įvykdymu. Prokurorės teigimu, natūralu, kad nukentėjusysis J. J. didesnį skausmą juto ir tai labiau akcentavo dėl M. Š. nusikalstamų veiksmų, kuriais jam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, sulaužant 8-11 šonkaulius, tačiau tai nepaneigia išteisintosios A. B. kaltės ir neduoda pagrindo teigti, jog jos suduoti smūgiai koja (spyriai) nesukėlė fizinio skausmo. Pažymi, kad A. B. elgesio nepateisina ir kaltės nepaneigia nustatytas faktas, jog išteisintosios A. B. bei nukentėjusiojo J. J. santykiai yra itin įtempti, konfliktiniai, A. B. ne vieną kartą kvietė nukentėjusiajam policiją dėl jo galimai keliamo triukšmo, rašė pareiškimus policijai, buvo pripažinta nukentėjusiąją.

2.4. Apibendrintai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino to, jog byloje pakako objektyvių duomenų, pagrindžiančių išteisintosios A. B. kaltę, nepagrįstai atmetė dalį nukentėjusiojo J. J. parodymų dėl A. B. veiksmų patirto fizinio skausmo, nors kitais nukentėjusiojo J. J. parodymais pilnai rėmėsi, neatsižvelgė į visus byloje surinktus duomenis, juos netinkamai įvertino ir nepagrįstai išteisino. Prokurorės manymu, A. B. veiksmai atitinka nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir jos įvykdyta veika turėtų būti kvalifikuojama pagal minėtą straipsnį.

3. Apeliaciniu skundu nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo J. J. atstovas advokatas Ramūnas Dobrovolskis prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. gruodžio 9 d. nuosprendį dėl A. B. išteisinimo ir priimti naują nuosprendį – A. B. pripažinti kalta, padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jai įstatymo numatytą bausmę. Netenkinus šio reikalavimo, prašo A. B. pripažinti kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės. Iš A. B. priteisti neturtinę žalą nukentėjusiam J. J., pagal byloje pareikštą civilinį ieškinį. Iš nusikalstamą veiką padariusių asmenų priteisti nukentėjusio patirtas bylinėjimosi išlaidas, pagal byloje pateiktus rašytinius įrodymus. Priteisti nukentėjusiojo patirtas išlaidas apeliacinės instancijos metu. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.

3.1. Nukentėjusiojo atstovas teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl A. B. išteisinimo yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimų bei dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

3.2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo ir BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytas apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles. Nukentėjusio atstovo teigimu, šie BPK pažeidimai yra esminiai ir tai sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą, ir priimti teisingą nuosprendį.

3.3. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas pripažino nesant abejonių dėl A. B. atliktų neteisėtų veiksmų, tačiau nelaikė, kad buvo sukeltos pasekmės, tai yra, sukeltas fizinis skausmas. Teigia, kad nukentėjusysis viso proceso metu aiškino, jog jam po A. B. smūgių skaudėjo, tačiau lygindamas „smūgių krušą“, kurią patyrė iš M. Š., įvardijo, jog A. B. spyriai buvo moteriški. Nukentėjusiojo atstovo teigimu, laikyti, jog nebuvo sukeltos pasekmės, nepagrįsta. Pažymi, kad buvo suduota ne kartą, o tris kartus, kas akivaizdžiai paneigia, jog A. B. nesiekė sukelti fizinio skausmo. Be to, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad buvo spirta gulinčiam nukentėjusiam tris kartus, nepagrindė tiesioginės tyčios siekiant pasekmių, numatytų BK 140 straipsnyje.

3.4. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs A. B. veiksmus smurtiniais, bet nusprendęs, jog nebuvo padaryta žala, turėjo taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir, pripažinęs A. B. kalta, atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės, laikant, jog padarytos žalos dydis nėra toks, kuris užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Pažymi, kad panaši teismų praktika jau yra formuojama.

3.5. Nurodo, kad nepaisant to, koks bus priimtas sprendimas išteisintosios A. B. atžvilgiu, visos bylinėjimosi išlaidos turi būti priteisiamos iš kalto asmens. Taip pat akcentuoja, kad nukentėjusio asmens bylinėjimosi išlaidos negali būti siejamos su vieno iš kaltinamųjų išteisinimu.

4. Atsiliepimu į Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės Olgos Alibajevos ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo J. J. atstovo advokato Ramūno Dobrovolskio apeliacinius skundus išteisintoji A. B. prašo apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus bei palikti galioti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. gruodžio 9 d. nuosprendį nepakeistą.

4.1. Mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą, objektyvų, įrodymais pagrįstą nuosprendį, kurį išsamiai pagrindė bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas ją išteisino įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, liudytojų parodymus ir kitą byloje surinktą medžiagą. Akcentuoja, kad nuteisti ją remiantis tik nukentėjusiojo J. J. parodymais, nesant kitų pakankamų įrodymų, byloje nėra pagrindo. Taip pat nurodo, kad nukentėjusiojo J. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jog įvykio dieną nejuto skausmo dėl jos veiksmų, o vėliau jo pakeisti parodymai, kad jis patyrė nežymų skausmą, kurį pirmosios instancijos teisme įvertino tik 4-5 balais, rodo, jog nukentėjusysis teisminio nagrinėjimo metu apie pajaustą fizinį skausmą nurodė darydamas prielaidas, hiperbolizuodamas įvykį ir subjektyviai vertindamas buvusį konfliktą, nepagrįstai kaltindamas ją nusikalstamos veikos įvykdymu. Pažymi, kad visos abejonės ir neaiškumai šiuo atveju dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, turi būti vertinami kaltinamojo naudai (in dubio pro reo principu).

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė Olga Alibajeva, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. J. atstovas advokatas Ramūno Dobrovolskio prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintosios A. B. gynėjas advokatas Laurynas Pakštaitis prašė apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės Olgos Alibajevos ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo J. J. atstovo advokato Ramūno Dobrovolskio apeliaciniai skundai atmetami

6. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorė Olga Alibajeva ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo J. J. atstovas advokatas Ramūnas Dobrovolskis apeliaciniais skundais prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. gruodžio 9 d. nuosprendį dėl A. B. išteisinimo ir priimti naują nuosprendį – A. B. pripažinti kalta, padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jai bausmę. Šio prašymo netenkinus, nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo J. J. atstovas advokatas Ramūnas Dobrovolskis prašo A. B. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 37 straipsniu, taip pat prašo iš A. B. priteisti nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Abiejuose apeliaciniuose skunduose keliami įrodymų vertinimo ir A. B. kaltės klausimai, teigiant, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo iš dalies atmetė nukentėjusiojo parodymus, neatsižvelgė į visus byloje surinktus įrodymus, juos netinkamai įvertino ir dėl to priėjo prie faktinių bylos aplinkybių neatitinkančių išvadų.

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su prokurorės, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovo apeliacinių skundų argumentais ir išteisintosios gynėjo atsiliepimo argumentais, taip pat prokurorės ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo atstovo, išteisintosios gynėjo išsakytais argumentais apeliacinės instancijos teisme, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. B. išteisino pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

8. Pažymėtina, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-22-303/2021, 2K-25-628/2021, 2K-48-495/2021). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-23-697/2019, 2K-84-719/2021).

9. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

10. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-7-97-895/2019). Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės in dubio pro reo principu ir kaltinamasis turi būti išteisintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-628/2021).

11. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šia nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą, tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162/2014). Nusikalstamos veikos motyvas nors ir nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos būtinasis požymis, tačiau ją kvalifikuojant yra svarbus, aiškinantis tyčios kryptingumą. Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018). Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016).

12. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo prieiti prie neabejotinos išvados, kad 2021 m. gruodžio 11 d. apie 16 val., (duomenys neskelbtini), kieme, po to, kai M. Š. sumušė J. J., padarydamas jam poodines kraujosruvas kairės akies vokų – kairio skruosto srityje, nosies nugarėlės srityje, krūtinės ląstos dešinėje, nugaros dešinėje, dešinėje šlaunyje, odos nubrozdinimus dešiniame dilbyje ir kairėje šlaunyje, kairiojo viršutinio I danties lūžį, dešinės pusės 8-11 šonkaulių lūžius, kas sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, A. B. koja spyrė tris kartus J. J. į kairį šoną ir taip sukėlė jam fizinį skausmą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

13. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo J. J. parodymais dėl A. B. atliktų smurtinių veiksmų jo atžvilgiu, tačiau sprendė, kad vien pats A. B. smurtinių veiksmų atlikimas negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad paties nukentėjusiojo parodymai apie įvykio aplinkybes (nenuoseklūs parodymai dėl patirto fizinio skausmo) neleidžia prieiti prie išvados, jog A. B. veiksmai sukėlė tokį fizinį skausmą, už kurio sukėlimą būtų galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Taigi, pirmosios instancijos teismas pripažino nesant abejonių dėl A. B. atliktų smurtinių veiksmų, tačiau nelaikė, kad buvo sukeltos pasekmės, tai yra, nukentėjusiajam J. J. sukeltas fizinis skausmas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių ne tik sukeltas pasekmes, bet ir išteisintosios A. B. atliktus smurtinius veiksmus.

14. Iš išteisintosios A. B. apklausos protokolų matyti, kad ji viso proceso metu kategoriškai neigė smurtavusi J. J. atžvilgiu. Ikiteisminio tyrimo metu išteisintoji A. B. parodė, kad įvykio dieną, apie 14 val. į jos kiemo pusę, (duomenys neskelbtini), įvažiavo automobilis, iš kurio išlipo jos krikšto sūnus M. Š., M. Š., o kitus du vaikinus pažinojo tik iš matymo. Tada ji išėjo į lauką ir M. Š. pradėjo klausinėti, kas jai yra, kodėl nusiverkusi ir ji pasipasakojo apie J. J., kuris gyvena to paties namo kitoje dalyje, elgesį. M. Š. pasakė, kad jis eis su J. J. pakalbėti. Ji dar M. Š. pasakė, kad smarkiai nekalbėtų, nes J. J. yra grįžęs neblaivus, visas „išsivartaliojęs“. M. Š. nuėjo prie J. J. durų, pasibeldė, o ji su M. Š. stovėjo kažkur netoli M. Š.. Neužilgo J. J. atidarė duris ir M. Š. pasakė, kas čia darosi, kodėl jis neduoda tetai ramybės. Tada J. J. kažką pasakė ar M. Š. pasiuntė ir M. Š. sudavė J. J. ranka smūgį per veidą bei kažkuriuo momentu paėmė kibirą vandens, ir užpylė J. J.. Ji J. J. tikrai nespyrė, nieko jam nedarė, tik žodžiais jį barė (3 t., b. l. 94-98). Šiuos parodymus A. B. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje (3 t., b. l. 107-113) ir akistatos su nukentėjusiuoju J. J. metu (3 t., b. l. 101-105). Apklausiama pirmosios instancijos teisme išteisintoji A. B. parodė, kad M. Š. trenkė J. J. ir ištempė už pažastų į kiemą, pasodino į pelkę, ir užpylė vandens iš kibiro. Teigė J. J. nespyrusi, nebuvo prisilietusi, stovėjo J. J. iš kairės pusės ir tik rėkė ant J. J., kad duotų jai ramybę (4 t., b. l. 6-8). Išteisintosios A. B. parodymai dėl jos pačios veiksmų įvykio metu yra pakankamai nuoseklūs, ji neneigė įvykio vietoje stovėjusi šalia nukentėjusiojo J. J. per kelis žingsnius nuo jo bei žodžiais priekaištavusi dėl jo elgesio – keliamo triukšmo.

15. Analizuojant pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir prieitų išvadų pagrįstumą, svarbus yra nukentėjusiojo parodymų, duotų skirtingose proceso stadijose, turinys. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusysis J. J., priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, proceso metu nebuvo pakankamai nuoseklus, kad jo parodymais galėtų būti grindžiama išvada dėl išteisintosios A. B. smurtinių veiksmų jo atžvilgiu. BIRD ataskaitų žiūryklės duomenimis, 2021 m. gruodžio 11 d. 18.42 val. buvo gautas J. T. (J. J. draugo) pranešimas, kad buvo sumuštas vyras (J. J.), kurį sumušė 4 asmenys ir pasišalino (1 t., b. l. 21-25). BIRD ataskaitų žiūryklėje taip pat užfiksuota, kad policijos pareigūnams atvykus nurodytu adresu ((duomenys neskelbtini)), juos pasitiko akivaizdžiai neblaivus pranešėjas J. T. ir J. J., kuriam nustatytos net 2,87 promilės (sunkus neblaivumo laipsnis). J. J. teigė, kad jam tą pačią dieną būnant namuose ((duomenys neskelbtini)), kažkokie asmenys pabeldė į jo namo duris ir, jam atidarius, jį sumušė. Ataskaitų žiūryklėje pažymėta, kad įvykio aplinkybes J. J. dėstė nenuosekliai, pats nežinojo, kokios pagalbos jam reikia. Paklausus, kaip atrodė jį sumušę asmenys, J. J. teigė, kad asmenų neįsidėmėjo išskirtinių bruožų nepamena (1 t., b. l. 21-25). Tokias aplinkybes patvirtina ir pareigūnų „Body“ vaizdo kamerų įrašų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys. Vaizdo įrašuose Nr. 2021_1211_185711_007, Nr. 2021_1211_190211_008 ir Nr. 2021_1211_190710_009 taip pat užfiksuota, kaip J. J. teigia, kad įvykio metu jį sumušė „piemenys“. Paaiškino, kad atidarė namo duris, gavo smūgį į nosį ir nukrito, paskui jį ištempė į lauką ir spardė. Pareigūnui paklausus, kiek jų ten buvo, J. J. atsako – kokie 4 ar 5, daug jų buvo, mašina balta buvo, du buvo su raudonomis striukėmis, du „svolačiai“ pasakė „daugiau negyvensi, turi nešdintis iš čia“. Pareigūnui paklausus, ar neturi priešų, J. J. pasako, kad ta moteris, kuri gyvena kitoj pusėj trobos, yra konflikto prasmė, nes pirmą dieną ji yra pasakiusi „tu, svolačiau, čia negyvensi, aš tave išgyvendinsiu“. Taip pat J. J. nurodė, kad vieną asmenį, kuris jį spardė, žino, jis gyvena bendrabutyje, jie yra giminaičiai tos moters, kuri gyvena antroj pusėj jo trobos – A. B.. J. J. tai pat pažymėjo, kad ji ir užkvietė tuos asmenis, kad jį sumuštų (2 t., b. l. 75-76). Iš šių įrodymų matyti, kad įvykio dieną J. J. nenurodė jokių smurtinio pobūdžio A. B. veiksmų jo atžvilgiu, nors pareigūnams apie ją minėjo bei teigė, kad prieš jį smurtavo tik M. Š. ir dar keli nepažįstami jaunuoliai. Tuo tarpu 2021 m. gruodžio 14 d. protokolu – pranešimu J. J. pranešė apie tai, kad 2021 m. gruodžio 11 d. apie 16.00 val. tiksliai valandų neprisimena, pas jį į namus, adresu (duomenys neskelbtini), kažkas pasibeldė į namo įėjimo duris, jis jas atidarė ir pamatė stovintį iš matymo pažįstamą vyriškį, apie (duomenys neskelbtini) amžiaus, kurio vardo nežino, o pavardė yra Š., jis gyvena (duomenys neskelbtini) name, buto nežino. Jis jam nieko nesakęs iš karto su rankos dešiniu kumščiu trenkė į veidą, jis nugriuvo ant nugaros ir pajuto, kad iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Tada prie minėto vyriškio atėjo dar vienas vyriškis, kurio nepažinojo, amžius galėjo būti apie (duomenys neskelbtini) metų, (duomenys neskelbtini) kūno sudėjimo, ūgis apie (duomenys neskelbtini), buvo apsirengęs su (duomenys neskelbtini) spalvos striuke, daugiau požymių neįsidėmėjo. Jie abudu paėmė jam už kojų ir ištempė iš namo į kiemą ir pradėjo abudu vyriškiai jį gulintį spardyti su kojomis į įvairias kūno vietas, sudavė apie 10 smūgių. Prie jų prisijungė dar vienas vyriškis, amžius irgi galėjo būti apie 21 metų amžiaus, daugiau jo bruožų neįsidėmėjo, jis taip pat jį kojomis spardė, spyrė apie 5 smūgius. Taip pat teigė, kad prie jų priėjo kaimynė A. B., kuri gyvena tame pačiame name šalimais. Ji taip pat priėjusi prie jo su kojomis apie 3-4 sykius jam įspyrė. Nurodė, kad kai asmenys jį baigė spardyti, A. B. nuėjo į savo namą, o minėti vyriškiai susėdo į automobilį ir išvažiavo. Dėl kūno sužalojimo buvo sukeltas fizinis skausmas, taip pat jam buvo nuskeltas vienas priekinis dantis (1 t. b. l. 129-130, 136). Nors ikiteisminio tyrimo pirmojoje apklausoje nurodyti visiškai analogiški nukentėjusiojo J. J. parodymai (1 t., b. l. 150-151), tačiau antrojoje apklausoje nukentėjusysis jau teigė, kad nežino, ar jie visi jį spardė, nes ant žemės gulėjo ant nugaros ir rankomis buvo užsidengęs savo veidą, nei į vieną jų nežiūrėjo, tada prie jo gulinčio lauke priėjo kaimynė A. B., kuri jam pasakė „dabar žinosi“ bei koja spyrė kokius 3-4 kartus į kairį šoną, taip pat akcentavo, kad tie spyriai buvo moteriški, tą kartą neskaudūs ir tik dalinai sukėlė fizinį skausmą (1 t., b. l. 154-156), trečiojoje apklausoje teigė, kad priėjusi A. B. koja spyrė į kairį šoną kokius 3 kartus, grynai į šoną, niekur kitur, dar spirdama sakė kažkaip „taip ir reikia“ ir jos spyriai jam sukėlė fizinį skausmą (1 t., b. l. 159-163), ketvirtojoje apklausoje teigė, kad A. B. jam spyrė 3 kartus į kairį šoną ir taip sukėlė fizinį skausmą (1 t., b. l. 163-164), o akistatų metu teigė, kad A. B. jam 2 ar 3 kartus įspyrė į šoną (1 t., b. l. 101-105, 3 t. b. l. 28-32). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme J. J. teigė, kad A. B. eidama kelis kartus stuktelėjo koja jam į šoną, tos pačios apklausos metu tikslino, kad A. B. jam du kartus – iki trijų kartų jam įspyrė į kairį šoną ir sukeltą skausmą įvertino 4-5 balais. Taip pat akcentavo, kad jį mušė tik vienas M. Š., o kiti nepažįstami jaunuoliai stovėjo toliau ir prie jo priėję nebuvo (4 t., b. l. 8-11). Teisėjų kolegija, įvertinus nukentėjusiojo J. J. parodymus, duotus skirtingose proceso stadijose, sprendžia, kad jo parodymai dėl esminių įvykio faktinių aplinkybių nebuvo nuoseklūs. Nukentėjusysis J. J. skirtingai nurodė tiek jį mušusių asmenų skaičių, tiek ir patirtų sužalojimų atsiradimo aplinkybes – vienu atveju teigė, kad prieš jį smurtavo 4-5 asmenys (jaunuoliai), kitu atveju, kad prieš jį smurtavo tik M. Š. ir A. B., kurios veiksmus vienoje apklausoje vertino kaip iš viso neskaudžius ir dalinai sukėlusius fizinį skausmą, kitose – sukėlusius fizinį skausmą, tačiau dešimtbalėje sistemoje juos įvertino tik 4-5 balais.

16. Nukentėjusiojo J. J. parodymų, kad A. B. jam spyrė tris kartus į kairį šoną, nepatvirtina ne tik išteisintosios parodymai, bet ir kiti byloje esantys įrodymai. Nuteistasis M. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad išteisintoji A. B. buvo išėjusi į lauką ir tik rėkė ant J. J., pamokslavo, keikė jį necenzūriniais žodžiais. Nuteistasis teigė matęs, kad A. B. nesudavė jokių smūgių J. J. (3 t., b. l. 20-23, 38-39, 48-49, 188-192). Akistatos su nukentėjusiuoju J. J. metu taip pat tvirtino, kad teta tik „cypavo“ ant J. J. (3 t., b. l. 28-32). Nors nuteistojo M. Š. parodymai vertinami kritiškai, kadangi jis savo kaltę dėl smurtinių veiksmų J. J. atžvilgiu pripažino tik iš dalies, tačiau nukentėjusiojo J. J. parodymų nepatvirtina ir tiesioginių įvykio liudytojų parodymai. Liudytojai V. D., M. Š., M. S. tvirtino tik matę, kad A. B. kartu su M. Š. stovėjo šalia nukentėjusiojo J. J., tačiau teigė nematę, jog A. B. smurtautų nukentėjusiojo J. J. atžvilgiu (4 t., b. l. 31-40). Tuo tarpu liudytojo V. D. ikiteisminio tyrimo metu nurodyta aplinkybė, kad A. B. padėjo M. Š. ištempti J. J. iš namų (2 t., b. l. 39-40), prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai.

17. Netiesioginiai įvykio liudytojai taip pat nepatvirtina nukentėjusiojo J. J. parodymų dėl A. B. smurtinių veiksmų jo atžvilgiu. Liudytojas J. T. pirmosios instancijos teisme parodė, kad J. J. iškart po įvykio jam sakė, kad jį mušė 4-5 vyrai, mušime dalyvavo ir A. B., kuri vaikščiojo aplink ir juokėsi (4 t., b. l. 18-20). Liudytojas A. B. parodė, kad žmona jam paskambino ir pasakojo, jog įvykio metu tik M. Š. smurtavo prieš J. J.. Liudytojo manymu, neįmanoma, jog žmona A. B. būtų įspyrusi nukentėjusiajam J. J., kadangi ji yra švelni ir gera moteris, turinti sveikatos problemų (4 t., b. l. 32-33). Liudytoja R. Š. parodė, kad po įvykio kalbėjo su A. B. ir ši teigė nieko nedariusi J. J. (4 t., b. l. 33-34). Liudytoja S. R. parodė, kad tą pačią dieną vežant J. J. ir J. T. pas J. T. į jo namus, J. J. pasakojo, jog jį puolė kaimynė ir jaunimas. Teigė, kad kaimynė (A. B.) su „kaliošu“ jam spyrė į galvą (4 t., b. l. 34-36), tačiau tokios aplinkybės nepatvirtina nei paties nukentėjusiojo parodymai. Taip pat pažymima, kad byloje nėra nei tiesioginių, tiek netiesioginių įvykio liudytojų, kurie nebūtų suinteresuoti šios bylos baigtimi. Tuo tarpu specialisto išvadoje, be kitų sužalojimų, J. J. kūne užfiksuoti kairės šlaunies užpakalinio paviršiaus viduriniame trečdalyje 1,5x5,5 cm plote dauginiai, nuo 0,2 cm skersmens iki 0,5x0,3 cm nubrozdinimai, pasidengę rusvais šašais, iškilusiais aukščiau aplinkinės odos lygio, besidalijančiais iš kraštų, tai yra, odos nubrozdinimai kairėje šlaunyje (1 t., b. l. 174-175), tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šie sužalojimai taip pat nepatvirtina nukentėjusiojo parodymų, jog A. B. naudojo fizinį smurtą jo atžvilgiu, kadangi nukentėjusysis tvirtino, jog išteisintoji jam sudavė smūgius ne į kairę blauzdą, o konkrečiai į kairį šoną. Taip pat neatmetama, kad nustatyti nubrozdinimai kairėje šlaunyje atsirado kitomis aplinkybėmis, t. y. M. Š. tempiant gulintį ant žemės nukentėjusįjį.

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau aptartus parodymus bei rašytinius įrodymus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nebuvo paneigta išteisintosios versija, jog ji tik žodžiais konfliktavo su nukentėjusiuoju J. J. ir jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavė, jo nespardė. Nors nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius vadovautis vien tik kaltinamojo paaiškinimais nėra objektyvu, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja tiek kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, tiek ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų, tačiau analogiškos įrodymų vertinimo taisyklės yra taikomos sprendžiant ir nukentėjusiojo asmens parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą. Nesant jokių nukentėjusiojo parodymus patvirtinančių objektyvių duomenų, pasikliauti vien tik jo, neabejotinai suinteresuoto bylos baigtimi, parodymais ir jų pagrindu pripažinti asmenį kaltu dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, nėra pagrindo. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo teisėju kolegija sprendžia, kad besąlygiškai tikėti tik nukentėjusiojo nurodyta įvykių versija, kuris akivaizdu, jog yra suinteresuotas šios nagrinėjamos bylos baigtimi, be to, iškart po įvykio jam buvo nustatytas sunkus neblaivumo laipsnis, nesant kitų neabejotinų įrodymų, bei esant pakankamai įtemptiems ir konfliktiškiems A. B. ir J. J. tarpusavio santykiams (byloje nustatyta, kad išteisintoji A. B. ne kartą kvietė policijos pareigūnus dėl nukentėjusiojo J. J. elgesio), negalima.

19. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad teismų praktikoje yra ne kartą pasisakyta, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Įvertinusi visus aptartus duomenis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad byloje nėra objektyvių patikimų ir neabejotinų įrodymų, jog išteisintoji A. B. smurtavo nukentėjusiojo J. J. atžvilgiu, spirdama jam tris kartus į kairį šoną ir taip sukeldama jam fizinį skausmą. Nekaltumo prezumpcija reikalauja, jog visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, kurių negalima paneigti ar pašalinti byloje surinktais įrodymais, būtų vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens – šiuo atveju, išteisintosios A. B. naudai. Todėl konstatuojama, kad išnaudojus visas įrodinėjimo priemones bei galimybes ir nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų A. B. tyčinių veiksmų padarymą prieš nukentėjusįjį J. J., visos abejonės, kurių pašalinimui, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, buvo išnaudotos visos galimybės, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.

20. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nemato objektyvaus pagrindo tenkinti prokurorės ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo atstovo apeliacinių skundų ir, vadovaujantis apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais, pripažinti kalta bei nuteisti A. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, patikrinusi juos tyrimo ir vertinimo aspektu, konstatuoja, kad A. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinta pagrįstai, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį, kaip to prašoma prokurorės ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo atstovo apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, nėra pagrindo.

Dėl nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti

21. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. J. atstovas advokatas Ramūnas Dobrovolskis apeliaciniu skundu prašė priteisti nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui J. J. advokato pagalbos išlaidas, patirtas dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka bei posėdžio metu pateikė pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. J. atstovavimą 500 Eur sumai (4 t., b. l. 151).

22. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstotas, paslaugoms apmokėti.

23. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija prokurorės Olgos Alibajevos ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo J. J. atstovo advokato Ramūno Dobrovolskio apeliacinius skundus, kurie paduoti tik išteisintosios A. B. atžvilgiu, atmeta kaip nepagrįstus. Atsižvelgusi į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo skundžiamas ne visa apimtimi ir apeliacinių skundų išnagrinėjimo rezultatą, į tai, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta vieno teismo posėdžio metu, nebuvo atliekamas įrodymų tyrimas, apsiribota baigiamosiomis kalbomis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo J. J. atstovo advokato Ramūno Dobrovolskio prašymas priteisti atstovavimo išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą nukentėjusiajam J. J. apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

24. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2023 m. kovo 2 d. pažymą Nr. APD-2023-03822, kurioje prašoma priteisti valstybei 128,33 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, tai yra už gynėjo advokato Valdo Kairio išteisintajai A. B. suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

25. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).

26. Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.

27. Kaip minėta, Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. gruodžio 9 d. nuosprendį apskundė prokurorė Olga Alibajeva ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo J. J. atstovas advokatas Ramūnas Dobrovolskis. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2023 m. sausio 18 d. nutartimi išteisintajai A. B. buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Valdas Kairys. Šiaulių apygardos teismo 2023 m. kovo 1 d. protokoline nutartimi Valdas Kairys atleistas nuo pareigos ginti išteisintąją, nes išteisintoji sudarė atstovavimo sutartį su gynėju advokatu Laurynu Pakštaičiu (4 t., b. l. 152-155).

28. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija prokurorės Olgos Alibajevos ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo J. J. atstovo advokato Ramūno Dobrovolskio apeliacinius skundus atmeta kaip nepagrįstus. Tuo tarpu valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo, gali būti priteisiamos tik iš kaltu pripažinto asmens, apeliaciniai skundai paduoti tik dėl išteisintosios A. B.. Be to, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtas gynėjas buvo atleistas nuo pareigos ginti išteisintąją apeliacinės instancijos teisme. Todėl, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą A. B. apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokurorės Olgos Alibajevos ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo J. J. atstovo advokato Ramūno Dobrovolskio apeliacinius skundus atmesti.

Nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo J. J. atstovo advokato Ramūno Dobrovolskio prašymo dėl nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo J. J. patirtų atstovavimo išlaidų, susidariusių bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, netenkinti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl patirtų išlaidų teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, netenkinti.