Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Jucio, Daivos Pranytės – Zalieckienės, Algimanto Valantino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei, dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei, nuteistajam G. B., gynėjai advokatei Agatai Aganauskienei, specialistei Z. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalyje (2 veikos), 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir nubaustas:

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamos veikos prie Telšių teniso kortų) laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 12 metų; pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamos veikos prie „Atžalyno“ mokyklos) laisvės atėmimu 1 metams 8 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu griežtesne bausme apimant paskirtas švelnesnes bausmes ir galutinė subendrinta bausmė G. B. paskirtas laisvės atėmimas 12 metų (dvylikai metų).

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose ir bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Kardomoji priemonė - suėmimas G. B. iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepakeista.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu į bausmės laiką G. B. įskaitytas sulaikyme bei suėmime išbūtas laikas nuo 2014 m. balandžio 12 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

E. D. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteisiant iš G. B. neturtinės žalos atlyginimui 40 000 (keturiasdešimt tūkstančių) eurų ir turtinės žalos atlyginimui 3 361,86 eurų (tris tūkstančius tris šimtus šešiasdešimt vieną eurą 86 centus).

G. D. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteisiant iš G. B. 20 000 (dvidešimt tūkstančių) eurų neturtinės žalos atlyginimui.

M. N. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteisiant iš G. B. 43,44 eurus (keturiasdešimt tris eurus 44 centus) turtinės žalos atlyginimui ir 1000 (vieną tūkstantį) eurų neturtinės žalos atlyginimui.

E. J. civilinis ieškinys tenkintas, priteisiant iš G. B. 57,92 (penkiasdešimt septynis eurus 92 centus) eurų turtinės žalos atlyginimui

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas, priteisiant Valstybinei ligonių kasai žalos atlyginimui iš G. B. 185,76 eurai (vieną šimtą aštuoniasdešimt penkis eurus 76 centus).

Liudytojui D. M. apmokėtos kelionės į teismą išlaidos - 8,45 eurus (aštuonis eurus 45 centus), pripažinus jas proceso išlaidomis, priteistos solidariai iš M. R., V. P. ir G. B..

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, patirtos atstovaujant nukentėjusiąją G. D. - 686,41 eurus (šešis šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus 41 centą) priteistos iš G. B..

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti M. R. ir V. P., tačiau nuosprendis jų atžvilgiu nėra skundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. B. nuteistas už tai, kad 2014-04-12, apie 19.30 val., viešoje vietoje – Telšiuose, prie tvenkinio, esančio netoli Telšių teniso kortų, adresu Plungės g. 74 B, Telšiuose, veikdamas bendrininkų grupėje su M. R., abu demonstravo rankose turimus peilius, G. B. vijosi E. V., sugriebęs jį už striukės prispaudė prie pastato sienos ir kėsinosi peiliu įdurti apie tris kartus į dešinę koją bei vieną kartą peiliu įdurdamas į dešinę koją padarė durtinę – pjautinę žaizdą dešinio kelio sąnaryje, taip nežymiai jį sužalojo. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus G. B. vijosi E. J., parvertė jį ant žemės, dūrė jam peiliu į kairę šlaunį, sėdmenis ir nugarą, taip padarė durtines – pjautines žaizdas kairėje šlaunies, sėdmens bei nugaros juosmeninėje srityse ir taip nežymiai jį sužalojo, o M. R. vieną kartą galva sudavė E. J. į galvą, taip sukeldamas jam fizinį skausmą, grasino peiliu ,,papjauti“, taip įžūliu elgesiu G. B. ir M. R. demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Be to, G. B. buvo nuteistas už tai, kad 2014-04-12, apie 21 val., viešoje vietoje – prie Telšių ,,Atžalyno“ pagrindinės mokyklos, esančios P. C. g. 2, Telšiuose, iš chuliganiškų paskatų peiliu dūrė M. N. į nugarą, padarydamas durtinę – pjautinę dešinės juosmeninės – priešstuburinės srities žaizdą, taip nežymiai jį sužalojo, tęsdamas nusikalstamus veiksmus peiliu dūrė A. D. į šoną ir padarė jam durtinį – pjautinį krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimą su vidaus organų pažeidimu ir poodinėmis kraujosruvomis žaizdos galuose. Dėl durtinio – pjautinio krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimo su tuščiosios venos kiaurinio pažeidimu ir dėl to įvykusiu ūmiu nukraujavimu į pleuros ertmes, A. D. mirus, taip tyčia A. D. nužudė, be to, tokiu įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, įvykdyto prie Telšių teniso kortų

Įvertinus šias byloje neginčijamai nustatytas aplinkybes, darytina pagrįsta išvada, kad savo veiksmais M. R. ne tik, kad neprieštaravo G. B. veiksmams, bet aktyviai jį palaikė ir prisidėjo prie nusikalstamos veikos padarymo, t. y. pritarė tokiam bendrininko elgesiui. Šios aplinkybės patvirtina M. R. ir G. B. veiksmų, tyčios bendrumą bei konkliudentiniais veiksmais išreikštą tarpusavio sutarimą padaryti nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismo išvados pagrįstumo nepaneigia G. B. nurodomas argumentas dėl skirtingų jo ir M. R. nusikalstamų veiksmų atlikimo vietos bei laiko. Pažymėtina, kad įstatymas nereikalauja, kad visi bendrininkų veiksmai būtų atlikti toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku. Teismo jau buvo minėta, kad kalbant apie bendrininkavimą būtina nustatyti jį apibūdinančių objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimą darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumą; susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu ir tyčios bendrumą, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Nagrinėjamu atveju nustačius visus aukščiau išvardintus požymius, pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog jiems įkaltinamą veiką G. B. ir M. R. įvykdė veikdami bendrininkų grupe.

BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, tačiau tai padaro ne verčiamas objektyvių aplinkybių, o savo noru (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys Nr. 2K-609/2005, 2K-123/2011, 2K-613/2011, 2K-379/2011, 2K-160/2012, 2K-122/2012).

Teisėjų kolegijos jau buvo minėta, kad G. B. viso baudžiamojo proceso metu neigė sužalojęs E. V.. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltę nuteistasis pripažino tik iš dalies (T. 3, b. l. 61-62, T. 4, b. l. 93-96). Taigi G. B. iki galo neatskleidė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių bei jų nepripažino. Įvertinęs tokius nuteistojo paaiškinimus, pirmos instancijos teismas priėjo teisingos išvados, jog byloje nėra nuoširdaus nuteistojo G. B. prisipažinimo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, o formali nuteistojo atgaila, nepripažintina atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Teisėjų kolegija šiai teismo išvadai pritaria.

Apelianto manymu, jo atsakomybės neturėtų sunkinti tai, jog nusikalstamą veiką jis padarė būdamas neblaivus. Šis apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, G. B. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (dėl nusikaltimo, įvykdyto prie Telšių teniso kortų) paskirta 1 metų 6 mėnesių bausmė yra teisinga ir adekvati jo padarytai nusikalstamai veikai, švelninti ar griežtinti ją nėra jokio pagrindo. Skirdamas nuteistajam G. B. bausmę bei parinkdamas jos rūšį, pirmosios instancijos teismas bausmės ir jos paskirties principų, bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 41 straipsnyje, 54 straipsnyje, 56 straipsnyje nepažeidė. Teismas, paskirdamas nuteistajam bausmę, įvertino jo įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdį bei pavojingumo laipsnį. Vertindamas apelianto asmenybę, apygardos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad G. B. praeityje buvo jau 7 kartus teistas už tyčinių nusikalstamų veikų padarymą, baustas administracine tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, pastarosios aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį, patvirtina, kad G. B. nelinkęs laikytis visuomenėje priimtinų moralės ir teisės normų bei pagrindžia pirmos instancijos teismo išvadą, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai jo atžvilgiu gali būti pasiekti tik skiriant jam realią laisvės atėmimo bausmę. Įvertinęs visas bausmės skyrimo klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes, pirmos instancijos teismas pagrįstai skyrė G. B. už nesunkaus nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymą laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis yra artimas šio straipsnio sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui.

Dėl būtinosios ginties (dėl veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte)

Teisėjų kolegijos jau buvo minėta, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog muštynėms, kilusioms tarpusavio konflikto metu, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamaisiais interesais, smurtą vartoja ne gynybos, o puolimo tikslais, tai yra vienas iš konflikto sprendimo būdų – situacija, kurioje nėra besiginančių. Tuo tarpu būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia vartoti smurtą, o smurtas pavartojamas netikėtai esant užpultam. Pavojingas kėsinimasis, kuris savo ruožtu turi būti realus ir akivaizdus, yra viena iš būtinųjų būtinosios ginties teisėtumo sąlygų, todėl nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo kalbėti ir apie būtinąją gintį.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodė, jog pripažindamas jį kaltu dėl A. D. nužudymo, pirmos instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymais, duotais iš karto po įvykio, bei netinkamai vertino liudytojo A. N. paaiškinimus, tačiau apeliacinės instancijos teisme atlikus dalinį įrodymų tyrimą ir G. B. pripažinus savo kaltę dėl A. D. sužalojimo, sukėlusio pastarojo mirtį (T6, b. l. 193-195), šie apeliacinio skundo argumentai atskirai nevertinami, konstatuojant, jog pirmos instancijos teismas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nustatė teisingai.

Dėl G. B. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį bei

BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė kitą žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Apygardos teismas, pagrįsdamas G. B. nuteisimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, teisingai pažymėjo, kad nusikalstama veika laikoma padaryta dėl chuliganiškų paskatų yra tada, kai ji padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati. Nužudymas nelaikomas padarytas dėl chuliganiškų paskatų, kai jis padaromas tarpusavio asmeninio konflikto ar nesutarimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-156/2010, 2K-446/2011, 2K-189/2013, 2K-381/2013, 2K-164/2014, 2K-8-696/2015, 2K-477-746/2015).

Kvalifikuodamas G. B. veiksmus kaip nužudymą dėl chuliganiškų paskatų, pirmos instancijos teismas nurodė, kad konflikto prie teniso kortų metu nužudytojo A. D. nebuvo. Be to, skundžiamame nuosprendyje pažymėta, kad iki įvykio A. D. ir G. B. net nebuvo pažįstami. Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju jokie A. D. veiksmai negalėjo išprovokuoti G. B. agresijos, nes jokių priešiškų veiksmų nei žodžiu, nei veiksmu jis nuteistojo atžvilgiu neatliko, todėl G. B. atliktas veiksmas – dūris peiliu, nesant jokios priežasties, padarytas viešoje vietoje – mokyklos teritorijoje, stebint kitiems asmenims, kurie dėl tokio kaltinamojo elgesio buvo šokiruoti, kitaip kaip nužudymas iš chuliganiškų paskatų negali būti kvalifikuojamas. Su tokia pirmos instancijos teismo išvada negalima sutikti. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į byloje nustatytas nusikaltimo padarymo aplinkybes bei įvertinti smurto vartojimo priežastį. Teismų praktikoje buvo ne kartą pasisakyta, jog smurto panaudojimas net ir viešoje vietoje nebūtinai suponuoja chuliganiškus motyvus. Šiuo atveju smurto panaudojimo motyvas buvo labai aiškus ir nesunkiai įvardijamas – anksčiau kilęs konfliktas bei žinojimas, jog „nukentėjusioji“ pusė ieško nuteistųjų tolimesniam santykių aiškinimuisi. Pabrėžtina, kad pastaroji aplinkybė yra neginčijamai nustatyta nagrinėjamoje byloje. Nukentėjusieji D. R., M. N., liudytojai K. J., P. R. ir kt. patvirtino, kad po muštynių, įvykusių prie teniso kortų, susirinko nemažai vaikinų, siekiančių „pasiaiškinti“ dėl E. J. ir E. V. sužalojimo. Vaikinai skambino vieni kitiems, pasakojo apie E. J. sužalojimą bei kvietė visus susitikti darželio teritorijoje. Būtent taip įvykio vietoje atsidūrė A. D. bei D. R.. Pasak pastarojo, jam paskambino M. N., papasakojo apie tai, kad E. J. buvo durta peiliu bei pakvietė atvažiuoti, padėti. Pasak D. R., iš tokio M. N. prašymo jis suprato, kad reikia pasimušti. Kadangi tuo metu D. R. buvo kartu su A. D., jie atvažiavo kartu. Darželio teritorijoje buvo daugiau asmenų (K. J., P. R., M. N., E. B. ir kt. Iš viso apie 10 žmonių). Visi šnekėjosi, aptarinėjo įvykusias muštynes, E. J. sužalojimus ir klausinėjo vienas kito kas dabar bus. M. N. sulaukus skambučio iš brolio A. N., kuris pranešė matęs nuteistuosius „Atžalyno“ mokyklos teritorijoje, M. N., A. D., D. R. ir K. J. nutarė ten nueiti ir paklausti nuteistųjų kodėl jie taip pasielgė teniso kortuose (T1., b. l. 75, 141, 82-89, T4, b. l. 113-114,115). Taigi byloje neginčijamai nustatyta, jog pastarieji asmenys ėjo į mokyklos teritoriją turėdami konkretų tikslą – surasti G. B. bei kitus kartu su juo buvusius nuteistuosius. Apie tai, kad jų yra ieškoma puikiai žinojo ir nuteistieji. G. B. parodė, kad netrukus po konflikto teniso kortuose jiems paskambino V. P. mama ir paklausė ką jie subadė, pasakė, kad jų ieško (T5, b. l. 94). Įvertinus šias aplinkybes, negalima pritarti apygardos teismo išvadai, jog G. B. naudojo smurtą viešoje vietoje nesant tam jokios priežasties, o jo agresija buvo neišprovokuota. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad tiek nuteistieji, tiek nukentėjusieji, pamatę vieni kitus, suvokė situaciją kaip anksčiau įvykusio konflikto tęsinį, tolimesnį „santykių aiškinimąsi“, tačiau šiuo atveju (priešingai nei konflikto prie teniso kortų metu) aktyvesnių veiksmų ėmėsi būtent nukentėjusieji. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant G. B. veiksmų kvalifikavimo klausimą, tai jog A. D. pats asmeniškai nedalyvavo konflikte prie teniso kortų, lemiamos reikšmės turėti negali. Nužudytasis į mokyklos teritoriją kartu su M. N. ir kitais asmenimis ėjo puikiai suvokdamas savo elgesio priežastį. Tą patį galima pasakyti ir dėl kitų kartu su juo buvusių asmenų. Būtent dėl tos priežasties, pamatę nuteistuosius, jie visi kartu pradėjo bėgti link jų (aplinkybė nustatyta liudytojų A. N., D. M., K. A., A. P. parodymais), t. y. ėmėsi aktyvių veiksmų konfliktui išprovokuoti. Savo ruožtu nuteistieji, pamatę atbėgančius asmenis, pradėjo vartoti smurtą ir pulti nukentėjusiuosius. Juo labiau, kad pirmas link nuteistųjų bėgo M. N., kuris atvyko į teniso kortų teritoriją tuo metu, kai ten dar buvo G. B., M. R., T. V. ir V. P.. Byloje nustatyta, kad pastarasis buvo sudavęs M. N. smūgį į veidą, tad pamatę atbėgantį M. N., o paskui jį dar kelis asmenis, nuteistieji suprato, kad tuoj įvyks muštynės.

Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei konstatavo pirmos instancijos teismas, nagrinėjamu atveju, t.y. masinių muštynių atveju, reikėtų atsižvelgti ne į atskirų konflikto dalyvių tarpusavio santykius (pažintį ir pan.), bet į šių asmenų įvykio aplinkybių suvokimą. Konstatuotina, kad esant šioje byloje nustatytoms aplinkybėms, susiklosčiusios situacijos negalima prilyginti smurto panaudojimui viešoje vietoje, nesant tam jokios priežasties, kas galėtų būti kvalifikuojama kaip chuliganiškos paskatos. Aukščiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad tokia priežastis nagrinėjamoje byloje buvo. Tuo tarpu tais atvejais, kai kaltininko viešojoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, chuliganiškų paskatų kvalifikuojanti aplinkybė neinkriminuojama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. spalio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-405/2013).

Skundžiamame nuosprendyje taip pat nepagrįstai nurodoma, jog veiksmų kvalifikavimui pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą turi reikšmės nusikalstamos veikos padarymo vieta (viešoji vieta) bei pašalinių asmenų buvimas nusikaltimo padarymo vietoje. Apygardos teismas teisingai konstatavo, jog muštynės įvyko viešoje vietoje (mokyklos teritorijoje), stebint kitiems asmenims (liudytojai A. N., A. P., D. M., K. A.), tačiau šie požymiai yra reikšmingi kvalifikuojant veiką ne kaip žmogaus nužudymą dėl chuliganiškų paskatų, bet kaip viešosios tvarkos sutrikdymą. Teismų praktikoje jau ne kartą buvo pasisakyta, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (skirtingai nei nustatant asmens veiksmuose BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos veikos požymius) neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Nepaisant to, kad nusikaltimo padarymo motyvas neturi įtakos padarytos veikos kvalifikavimui, t. y. viešosios tvarkos pažeidimas gali būti padaromas ir asmeniniais motyvais, tačiau būtina nustatyti, kad veika (įžūlus elgesys, grasinimai, patyčios, vandališki veiksmai) sukėlė padarinius – buvo sutrikdyta viešoji tvarka ar visuomenės rimtis. Viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymą parodo tai, kad netoliese buvę žmonės pasijuto šokiruoti ar pažeminti, buvo sutrukdyta kitiems žmonėms ilsėtis, dirbti, sutriko eismas, viešasis renginys ir panašiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2013, 2K-5/2014, 2K-10-696/2015). Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad neteisėtais G. B. veiksmais buvo sutrikdyta viešoji tvarka, netoliese buvę žmonės (tarp jų ir nepilnamečiai asmenys) buvo šokiruoti ir išgąsdinti, tad pirmos instancijos teismas pagrįstai pripažino nuteistąjį kaltu įvykdžius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegijai nustačius, kad pirmos instancijos teismas, kvalifikuodamas G. B. veiksmus pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ši nuosprendžio dalis panaikinama (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 1 punktas). G. B. veika perkvalifikuojama iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 129 straipsnio 1 dalį.

Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija laiko byloje nustatytu, kad G. B. 2014-04-12, apie 21 val., viešoje vietoje – prie Telšių ,,Atžalyno“ pagrindinės mokyklos, esančios P. C. g. 2, Telšiuose, peiliu dūrė M. N. į nugarą, padarydamas durtinę – pjautinę dešinės juosmeninės – priešstuburinės srities žaizdą, taip nežymiai jį sužalojo, tęsdamas nusikalstamus veiksmus peiliu dūrė A. D. į šoną ir padarė jam durtinį – pjautinį krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimą su vidaus organų pažeidimu ir poodinėmis kraujosruvomis žaizdos galuose ir dėl durtinio – pjautinio krūtinės ląstos kairės pusės sužalojimo su tuščiosios venos kiaurinio pažeidimu ir dėl to įvykusiu ūmiu nukraujavimu į pleuros ertmes, A. D. mirus, taip tyčia A. D. nužudė, be to, tokiu įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Šie nuteistojo veiksmai atitinka nusikaltimo sudėtis, numatytas BK 129 straipsnio 1 dalyje bei BK 284 straipsnio 1 dalyje.

Perkvalifikavus nuteistojo veiksmus, iš naujo sprendžiamas jam už nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą skiriamos bausmės klausimas.

Skiriant G. B. bausmę atsižvelgiama į tai, kad jis anksčiau buvo septynis kartus teistas, baustas administracine tvarka (3T, b. l. 2-20, 21-24), įrašytas į UAB „(duomenys neskelbtini) įskaitą, kur jam diagnozuotas socializuoto elgesio sutrikimas, neorganinė enurezė (T3, b. l. 26). 2014 m. birželio 9 d. specialisto išvadoje Nr. 90TPK-48/2014 konstatuota, jog šiuo metu nėra jokio pagrindo skirti nuteistajam teismo psichiatrinę ekspertizę (T3, b. l. 30).

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismui kilus abejonių dėl nuteistojo psichikos sveikatos būklės, į teisiamąjį posėdį buvo iškviesta specialisto išvadą byloje teikusi ekspertė Z. K., kuri išnagrinėjusi jai papildomai pateiktus nuteistojo G. B. medicininius dokumentus (asmens ligos istorijas, gydymosi stacionare istorijas ir kt.), nurodė, jog jos išvada dėl būtinumo skirti G. B. teismo psichiatrijos ekspertizę nesikeičia. Pasak ekspertės, nuteistajam nustatytos diagnozės nesuteikia pagrindo manyti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu jis galėjo nesuvokti savo veiksmų esmės ar negalėjo jų valdyti (T7, b. l. 54).

G. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką nuteistasis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Pavartoto alkoholio kiekis be abejonės turėjo įtakos nuteistojo elgsenai, o tuo pačiu turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1dalies 9 punktas). Nuteistasis padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnis). Už tokio nusikaltimo padarymą numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas. Jokių aplinkybių, kurios įgalintų teismą svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimą, numatytų BK 62 straipsnyje nėra, tad G. B. skirtina laisvės atėmimo bausmė. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje išryškėjusių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Šioje byloje tokių aplinkybių visuma nėra nustatyta, t.y. nenustatytos jokios išskirtinės aplinkybės, kurios leistų taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Teisėjų kolegija pažymi, kad padarytas tyčinis labai sunkus nusikaltimas, sukėlęs negrįžtamus padarinius – žmogaus mirtį.

Skiriant bausmę taip pat atsižvelgiama į tai, kad pats nužudytasis kartu su kitais nukentėjusiaisiais ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas surasti G. B., pamatęs pastarąjį ir kitus šioje byloje nuteistus asmenis, pradėjo bėgti link jų, tokiu būdu inicijuodamas muštynes.

Atsižvelgiant į aukščiau nustatytų aplinkybių visumą, G. B. asmenybę, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, teismas nuteistajam parenka sankcijoje numatytą artimesnę vidurkiui bausmės trukmę.

Nuteistajam už nusikaltimų, numatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje (veika įvykdyta „Atžalyno“ mokyklos teritorijoje) ir BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą skiriamos bausmės tarpusavyje bendrinamos vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, kadangi G. B. veiksmai vertinami kaip idealioji nusikalstamų veikų sutaptis (darydamas vieną nusikalstamą veiką, G. B. automatiškai realizavo ir kitos nusikalstamos veikos požymius).

G. B. paskirta ir subendrinta bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2p., bendrinama su jam Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu už nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje (veika, įvykdyta Telšių teniso kortų teritorijoje), padarymą paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, taikant bausmių apėmimo būdą, nes padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms.

Dėl M. R. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą

Skundžiamu nuosprendžiu už BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymą, kuri iš esmės buvo įvykdyta tokiomis pačiomis aplinkybėmis, tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, kaip ir G. B. įvykdytas nusikaltimas (BK 129 straipsnio 1 dalis), taip pat buvo nuteistas ir M. R.. BPK 320 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog jeigu apeliacinės instancijos teismas švelnina nuosprendį nuteistiesiems, kurie nuosprendį apskundė ar dėl kurių nuosprendis apskųstas, tai remdamasis pagrindais, taikytinais ir kitiems nuteistiesiems, jis gali sušvelninti nuosprendį ir pastariesiems.

Pripažindamas M. R. kaltu, apygardos teismas nustatė, kad jis 2014-04-12, apie 21 val., viešoje vietoje – prie Telšių ,,Atžalyno“ pagrindinės mokyklos, esančios Telšiuose P. C. g. 2, iš chuliganiškų paskatų ranka sudavė D. R. į nosį ir taip pargriovė jį ant žemės bei padarė nosies sumušimą su paviršiniu nosies sužalojimu, nosies kaulų lūžimą ir taip nesunkiai jį sužalojo, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, veikdamas bendrininkų grupėje su V. P., spyrė nemažiau kaip 3 kartus D. R. į šonus, sukeldami jam fizinį skausmą, tokiu įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Pažymėtina, kad konstatuodamas, jog M. R. nesunkiai sutrikdė D. R. sveikatą dėl chuliganiškų paskatų, pirmos instancijos teismas iš esmės nurodė tuos pačius motyvus, kaip ir kvalifikuodamas G. B. nusikalstamą veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Skundžiamame nuosprendyje teigiama, jog nukentėjusysis D. R. nedalyvavo konflikte prie teniso kortų, taip pat, anot pirmos instancijos teismo, nuteistieji prieš suduodami smūgius iš viso neidentifikavo atbėgančių asmenų, kaip asmenų dalyvavusių konflikte prie teniso kortų. Teisėjų kolegijos manymu, tokiam nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių vertinimui negalima pritarti. Šioje nutartyje, kalbant apie G. B. veiksmų kvalifikavimą, iš esmės analogiški apygardos teismo argumentai jau buvo motyvuotai paneigti.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad teismų praktikoje chuliganiškų paskatų požymis tiek kalbant apie BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikaltimo sudėtį, tiek atskleidžiant BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto turinį, yra apibūdinamas identiškai. Taigi inkriminuojant šį požymį abiem atvejais reikia nustatyti tas pačias aplinkybes, t. y. jog veika padaryta dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomenės tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Byloje nustačius, jog nuteistieji, tame tarpe ir M. R., fizinį smurtą vartojo dėl konkrečios priežasties bei atsižvelgiant į tai, jog tiek M. R., tiek G. B. įkaltinamos veikos (atitinkamai nesunkus sveikatos sutrikdymas ir nužudymas) buvo įvykdytos tomis pačiomis aplinkybėmis, toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku, teisėjų kolegijai aukščiau išsamiai pasisakius dėl chuliganiškų paskatų nuteistojo G. B. veiksmuose nebuvimo, atitinkamai keičiamas ir M. R. veiksmų kvalifikavimas.

Teisėjų kolegijai nustačius, kad pirmos instancijos teismas, kvalifikuodamas M. R. veiksmus pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ši nuosprendžio dalis panaikinama (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 1 punktas). M. R. veika perkvalifikuojama iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 138 straipsnio 1 dalį.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas aplinkybes, konstatuoja, jog M. R. 2014-04-12, apie 21 val., viešoje vietoje – prie Telšių ,,Atžalyno“ pagrindinės mokyklos, esančios Telšiuose P. C. g. 2, ranka sudavė D. R. į nosį ir taip pargriovė jį ant žemės bei padarė nosies sumušimą su paviršiniu nosies sužalojimu, nosies kaulų lūžimą ir taip nesunkiai jį sužalojo, t. y. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

Perkvalifikavus nuteistojo veiksmus, iš naujo sprendžiamas jam už nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą skiriamos bausmės klausimas.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kaltininko veikos kvalifikavimo pakeitimas, pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnę nusikalstamą veiką, ne visuomet suponuoja švelnesnės bausmės nuteistajam paskyrimą. Pažymėtina, jog kiekvienam kaltu pripažintam asmeniui bausmė skiriama individualiai, įvertinus visas aplinkybes numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje. Vertindama nuteistojo M. R. asmenybę, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Neabejotinai, reikšmės turi ir tai, jog kvalifikavęs M. R. veiksmus pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, pirmos instancijos teismas buvo paskyręs jam bausmę, kuri savo trukme neviršija BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkio. Taigi teisėjų kolegija įvertinusi padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jos padarymo aplinkybes, išdėstytas nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes daro išvadą, kad už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą M. R. skiriama tokio paties dydžio laisvės atėmimo bausmė kokia jam buvo paskirta pirmos instancijos teismo nuosprendžiu už nesunkų D. R. sveikatos sutrikdymą.

M. R. paskirta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu (BK 63 straipsnio 1, 4 dalys) bendrinama su jam Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu už nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje padarymą paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Dėl civilinių ieškinių

Apeliaciniu skundu nuteistasis G. B. taip pat nesutinka su nukentėjusiajai E. D. priteistos neturtinės žalos dydžiu. Anot nuteistojo, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog po A. D. mirties jo mamos sveikata iš tikrųjų pablogėjo. Taip pat nukentėjusysis prašo atmesti nukentėjusiųjų G. D. bei M. N. civilinius ieškinius. Šie apeliacinio skundo teiginiai nepagrįsti, todėl atmetami.

Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas, išspręsdamas byloje pareikštų civilinių ieškinių klausimą, įstatymų reikalavimų nepažeidė bei vadovavosi šiuo klausimu formuojama teismų praktika.

Neturtinės žalos atlyginimo sąlygos ir skaičiavimo kriterijai yra numatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Joje įtvirtinta nuostata, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Civilinis įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo ribų, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui, kuris atsižvelgia į žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Piniginė kompensacija už patirtą neturtinę žalą negali užtikrinti nukentėjusiojo asmens visiško grąžinimo į padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Tokia kompensacija siekiama kiek įmanoma maksimaliau sušvelninti dėl žalos padarymo kilusias negatyvias pasekmes. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, siekiama tikslo ne pagerinti žmogaus turtinę padėtį, o kompensuoti asmens negatyvius išgyvenimus, sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui iš viso niekas – pinigai ar kitas materialus turtas – negali atstoti. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą; tokių nuostatų laikomasi teismų praktikoje.

Neturtinės žalos dydžio nustatymo specifika neteisėto gyvybės atėmimo bylose pasireiškia tuo, kad taip pat turi būti atsižvelgiama ir į ryšį bei santykius tarp ieškovo ir mirusio asmens, tokio ryšio glaudumą, intensyvumą, kadangi tai turi tiesioginę įtaką patiriamų dvasinių ir emocinių išgyvenimų stiprumui, gilumui, o kartu ir galinčios juos kompensuoti piniginės sumos nustatymui.

Priešingai nei teigia apeliantas, nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog nukentėjusiąsias E. D. ir G. D. bei mirusįjį A. D. siejo glaudūs ir artimi santykiai. Pastarasis gyveno kartu su motina, kuriai visada padėdavo. Pasak nukentėjusiosios, sūnus vakarais dirbo ir teikdavo lėšas bendram gyvenimui, taip pat padėdavo dirbti namų ūkio darbus. E. D. paaiškino auginusi savo vaikus viena, buvęs sutuoktinis vaikų nepadėjo auginti. Su sūnumi jos santykiai buvo nuoširdūs, visas problemas spręsdavo kartu, todėl jam mirus patyrė stiprų smūgį. Iki šiol neturėjusi sveikatos problemų, E. D. pradėjo vartoti vaistus (T4, b. l. 110). Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog byloje esantys UAB „Žemaitijos psichikos sveikatos centras“ pažymos (T4, b. l. 100, 101) nelaikytini tinkamais įrodymais, patvirtinančiais nukentėjusiosios E. D. sveikatos pablogėjimą po sūnaus mirties. Atvirkščiai, jose pateikta informacija apie nukentėjusiosios gydymąsi šioje sveikatos priežiūros įstaigoje patvirtina E. D. nurodomas aplinkybes apie patirtus išgyvenimus ir sveikatos pablogėjimą netekus sūnaus. Taip 2014 m. birželio 26 d. pažymoje nurodoma, jog E. D. psichikos sveikatos centre gydosi nuo 2014 m. balandžio 25 d. (A. D. mirė 2014 m. balandžio 12 d.), diagnozė – ūmi reakcija į stresą. Tuo tarpu 2015 m. sausio 9 d. išduotame rašte pažymima, jog E. D. tęsią gydymą ambulatoriškai vartodama vaistus. Nesant byloje jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šiuos dokumentus išdavusios sveikatos priežiūros įstaigos galimą suinteresuotumą bylos baigtimi, teismas neturi pagrindo abejoti pažymose nurodytos informacijos teisingumu. Priešingai nei mano apeliantas, šių duomenų pakanka konstatuoti nukentėjusiosios E. D. patirtą neturtinę žalą. Juo labiau, kad nukentėjusiosios išgyvenimai yra visiškai suprantami. Neabejotina, jog staigi ir netikėta sūnaus mirtis sukėlė jai stiprų stresą.

Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismo nukentėjusiosios E. D. nustatytas patirtos neturtinės žalos dydis yra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusiems padariniams, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei teismų praktiką tyčinių nužudymų bylose (kasacinės nutartys Nr. 2K-475/2013, 2K-390/2013, 2K-129-976/2016 ir kt.).

Tą patį galima pasakyti ir dėl nukentėjusiosios G. D. patirtos neturtinės žalos. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi ir artimieji giminaičiai, t. y. broliai, seserys, seneliai, vaikaičiai. Tačiau vien formalaus giminystės ryšio nustatyti nepakanka, būtina nustatyti, kad ieškovą su nusikaltimo auka iki jo mirties siejo itin artimi santykiai, glaudūs dvasiniai, emociniai ryšiai. Byloje nustatyta, jog G. D. su broliu siejo glaudūs ryšiai. Juos augino mama, tad brolis ir sesuo daug laiko praleisdavo kartu, rūpindavosi vienas kitu. Pasak nukentėjusiosios, jos ir brolio tarpusavio santykiai nepasikeitė ir vėliau. Jie dažnai bendraudavo, matydavosi, tardavosi įvairiais klausimais. G. D. nurodė, jog po brolio mirties jos sveikata pablogėjo, ji buvo priversta vartoti vaistus. Be to, dabar jai reikia vienai rūpintis mama, kuri labai pasikeitė, nuolat verkia ir niekuo gyvenime nesidomi (T4, b. l. 111). Pastarosios aplinkybės neginčijamai patvirtina, jog dėl savo brolio mirties G. D. patyrė neturtinę žalą, tad priešingai nei nurodo apeliantas, apygardos teismas pagrįstai iš dalies patenkino jos pareikštą civilinį ieškinį.

Byloje nustačius ir pačiam nuteistajam pripažinus, jog „Atžalyno“ mokyklos teritorijoje jis peiliu sužalojo nukentėjusįjį M. N., konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje nukentėjusiojo pareikštas civilinis ieškinys taip pat yra pagrįstas ir teisėtas, tad iš dalies tenkindamas jį, pirmos instancijos teismas įstatymų reikalavimų nepažeidė.

Dėl proceso išlaidų

Kreipdamasis į teismą su apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat prašė nepriteisti iš jo G. D. valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, patirtų atstovaujant nukentėjusiąją šio baudžiamojo proceso metu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apelianto prašymu.

BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kaltinamąjį pripažinus kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiajai G. D. vadovaujantis 2015 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. SP-753(7.1936) buvo paskirta antrinė teisinė pagalba, pavedant ją atlikti advokatui A. K.. 2015 m. lapkričio 10 d. byloje gauta pažyma, kurioje nurodoma, kad už G. D. suteiktą teisinę pagalbą teisme antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 684,41 Eur. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamu nusprendžiu pastaroji suma nukentėjusiosios naudai iš G. B. priteista pagrįstai.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Be kitų argumentų, apeliaciniame skunde yra akcentuojama, jog G. B. parodymų patikrinimas vietoje vyko nedalyvaujant advokatui, tokiu būdu pažeidžiant jo teisę į gynybą. Šis apelianto teiginys yra nepagrįstas, todėl atmetamas. Nuteistojo G. B. parodymų patikrinimo vietoje protokolu nustatyta, kad šio procesinio veiksmo atlikimo metu, priešingai nei nurodo apeliantas, dalyvavo gynėjas advokatas A. J.. Pažymėtina, kad šis protokolas yra pasirašytas tiek paties nuteistojo, tiek gynėjo, todėl abejoti šio procesinio dokumento teisėtumu teismas neturi pagrindo (T3, b.l. 47-56).

Kitų nuteistojo apeliacinio skundo argumentų (dėl fizinio bei psichologinio smurto panaudojimo, baudžiamosios bylos medžiagos sufabrikavimo ir kt.) nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys, G. B. nepalaikė jų teisminio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Teisėjų kolegija taip pat atskirai nepasisako dėl nuteistojo G. B. apeliaciniame skunde nurodomų prašymų (poligrafinio tyrimo jam atlikimo, pakartotinos liudytojų apklausos ir kt.), kadangi šis klausimas jau buvo išspręstas teisiamojo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu.

Atsižvelgdama į aukščiau nustatytas aplinkybes bei vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalimi, 328 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nuosprendį.

G. B. veiką, kvalifikuotą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 10(dešimt) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje (veika, įvykdyta „Atžalyno“ mokyklos teritorijoje) padarymą bei už nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje (veika, įvykdyta prie Telšių teniso kortų) padarymą paskirtomis bausmėmis ir G. B. paskirti galutinę subendrintą 10(dešimt) metų laisvės atėmimo bausmę.

M. R. veiką, kvalifikuotą pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje padarymą paskirta bausme ir galutinę subendrintą bausmę M. R. paskirti 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimą.

Kitos Šiaulių apygardos teismo 2015 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio dalies nekeisti.