- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-20
- Bylos Nr.
- 2K-379/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Sirvydis (pirm.), Valerijus Čiučiulka, Gintaras Goda (pran.)
- Nuteistasis
- K. K., G. M.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. K., jo gynėjo ir nuteistojo G. M. gynėjo kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:
K. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu keturiolikai metų, pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams; pritaikius BK 63 straipsnio 1 dalį ir 5 dalies 1 punktą, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas keturiolikai metų;
G. M. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trylikai metų, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams; pritaikius BK 63 straipsnio 1 dalį ir 5 dalies 1 punktą, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas trylikai metų.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi ir 72 straipsnio 2 dalies 2 punktu, G. M. paskirtas jam priklausančio krovininio automobilio „Freigthliner“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimas.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 4 d. nutartis, kuria nuteistojo K. K. gynėjo ir nuteistojo G. M. apeliaciniai skundai atmesti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
K. K. ir G. M. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, taip pat K. K., parengdamas nusikalstamą veiką, organizavo šių medžiagų kontrabandą į Lietuvos Respubliką, kurią įvykdė G. M., o būtent: K. K., 2010 m. balandžio 28 d. Rusijos Federacijoje, netoli Maskvos, Volokolomsko kelyje prie ten esančio nenustatyto viešbučio, iš nenustatytų asmenų įgijo labai didelį kiekį narkotinių medžiagų – heroino, kurio bendroji masė 5484,79 g, o grynoji masė – 2173,552 g, kurias parsinešė į viešbučio kambarį ir ten laikė iki 2010 m. balandžio 29 d., kai perdavė jas G. M., pagal susitarimą telefonu atvykusiam ten pakeliui iš Kazachstano per Rusijos Federaciją vykstant į Lietuvos Respubliką savo vairuojamu ir nuosavybės teise priklausančiu krovininiu automobiliu „Freightliner“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tam, kad šis kontrabanda nugabentų jas į Lietuvos Respubliką. G. M. minimas narkotines medžiagas tą pačią dieną nusinešė iki savo automobilio, sudėjo jas į iš anksto specialiai paruoštas metalines talpyklas ir, vykdydamas išankstinį susitarimą su K. K. dėl narkotinių medžiagų kontrabandos, išvyko į Lietuvos Respubliką; Terechovo – Burački pasienio kontrolės poste jis kirto Latvijos Respublikos ir Rusijos Federacijos valstybės sieną, 2010 m. gegužės 1 d. Obelių pasienio kontrolės poste kirsdamas Latvijos Respublikos – Lietuvos Respublikos valstybės sieną, gabeno per ją narkotines medžiagas neturėdamas leidimo ir nepateikdamas jų muitinės kontrolei, specialiai slėpdamas jas automobilio išmetimo vamzdyje (duslintuve), kur kontrabandos būdu gabentos narkotinės medžiagos pareigūnų buvo surastos.
Šalies argumentai
Nuteistasis K. K. kasaciniu skundu prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 21 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 4 d. nutartį ir nustatyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino ir gailisi padaręs BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą arba BK 54 straipsnio 3 dalį ir sušvelninti paskirtą keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmę arba panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 21 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2011 m. vasario 4 d. nutartį nustačius, kad K. K. buvo išprovokuotas padaryti nusikaltimą ir buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 4 dalies taisyklės dėl įrodymų teisėtumo.
Kasatorius nurodo, kad teismas nenustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir neatsižvelgė į ją skirdamas bausmę, nors byloje buvo visos tam reikalingos sąlygos, todėl pažeidė BK 54, 59, 61 straipsnius. Jis prisipažino neteisėtai disponavęs kaltinime nurodytu kiekiu narkotinės medžiagos, nes teisme davė parodymus, kad gavęs krovinį, jį parsinešė į viešbutį, apžiūrėjo, matė, jog krovinyje buvo narkotinė medžiaga, suvokdamas, kad tai narkotinė medžiaga, suorganizavo jos gabenimą. Šiuos parodymus jis davė savanoriškai, o ne verčiamas byloje surinktų įrodymų. Išvados apie tai negali paneigti aplinkybė, kad tokius parodymus jis davė tik apklausiamas pirmą kartą ikiteisminio tyrimo metu, nes prisipažinti kitokiu būdu jis neturėjo galimybės.
Kasatorius pažymi, kad anksčiau nebuvo padaręs kitų nusikaltimų, nėra teistas, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, todėl darytina išvada, kad jis neturi polinkio pažeidinėti įstatymų ir nusikalsti. Jis yra vedęs, turi du vaikus, kurių vienas nepilnametis, o kitas jau sulaukęs pilnametystės, tačiau abu yra bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviai, žmona dirba nevisą darbo savaitę už mažesnį nei minimalų mėnesinį atlyginimą, todėl juos sieja glaudūs socialiniai ryšiai. Abu tėvai ir uošviai yra pensininkai. Jo tėvas yra neįgalus ir jam nustatytas didelis specialiųjų poreikių dydis; tuo tarpu uošviui diagnozuota onkologinė liga, jam atliktos operacijos, po kurių reikalinga speciali priežiūra. Jis nusikaltimus padarė dėl sunkios materialinės būklės, nes buvo bedarbis, žmonos uždarbis mažesnis nei minimalus atlyginimas, reikėjo pinigų tėvo operacijoms, todėl būdamas beviltiškoje padėtyje sutiko padaryti kontrabandos nusikaltimą. Visos šios aplinkybės turėjo būti įvertintos paskiriant jam bausmę, tačiau teismas į jas neatsižvelgė, ir tai sutrukdė teismui paskirti teisingą bausmę. Kasatoriaus nuomone, minėtos aplinkybės suteikia pagrindą jam taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto taisykles, nes byloje yra pakankamai duomenų apie sunkią tėvo ir uošvio būklę, jog jis jais rūpinasi ir išlaiko. Jei teismas manytų, kad nėra pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto taisykles, yra pagrindas paskirti jam švelnesnę bausmę pagal BK 54 straipsnio 3 dalies taisykles, nes jis suimtas jau vienerius metus, puikiai supranta savo veikos pavojingumą ir paskirta keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui.
Anot kasatoriaus, apkaltinamasis nuosprendis jam grindžiamas iš esmės tik operatyvinio tyrimo metu ir sulaikant G. M. gautais duomenimis. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais byloje gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, tuo tarpu byloje yra rimtų abejonių dėl to, ar operatyvinio tyrimo metu surinkti duomenys, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, yra gauti teisėtai. Narkotinę medžiagą jis gavo iš asmens, vardu „Babur“, kurį matė pirmą ir paskutinį kartą, buvo tariamasi dėl aukso, o ne dėl heroino kontrabandos. Dėl to yra abejonių, ar asmuo, vardu „Babur“, nėra Lietuvos Respublikos policijos ar Rusijos Federacijos milicijos bendradarbis išprovokavęs jį padaryti nusikaltimus. Išslaptinti operatyvinio tyrimo duomenys nėra pakankami šiai versijai patikrinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus apžvalgoje „Dėl Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 3.6 punkte yra nurodyta, kad teismai privalo patikrinti, ar įrodymų gavimo būdas neprieštarauja įstatyme nustatytiems reikalavimams. Nekaltumo prezumpcijos principas, įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje ir detaliau apibūdintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte, draudžia teismui nuosprendį grįsti prielaidomis. Šioje byloje teismas, nepatikrinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, t. y. nepatikrinęs operatyvinio tyrimo duomenų gavimo būdo teisėtumo, neišnaudojo visų galimybių nustatyti visas aplinkybes, reikšmingas bylą išspręsti teisingai. Kasatorius pažymi, kad iki pat veikos darymo pradžios buvo įsitikinęs, jog vykdys aukso, o ne narkotinių medžiagų kontrabandą, anksčiau panašių veikų nedarė, tuo tarpu iš operatyvinį tyrimą atlikusių pareigūnų parodymų matyti, kad jiems dar prieš du mėnesius buvo žinoma informacija, jog jis užsiima narkotinių medžiagų kontrabanda ir platinimu. Dėl to kyla abejonių, ar prieš kreipiantis į teismą dėl telefoninių pokalbių kontrolės, buvo pakankamai informacijos apie jo veiklą tam, kad būtų pradėtas operatyvinis tyrimas, ar ta informacija buvo patikrinta.
Šalies argumentai
Nuteistojo K. K. gynėjas kasaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 21 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 4 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui arba paskirti švelnesnę bausmę.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalį, nes neatliko įrodymų tyrimo ir dėl to nebuvo įmanoma paneigti abejonės, jog K. K. buvo išprovokuotas padaryti nusikaltimus. Prielaidas daryti tokią išvadą teikia liudytojo policijos pareigūno V. L. parodymai teisme, iš kurių matyti, kad jau 2009 m. pareigūnai turėjo informacijos, jog K. K. disponuoja dideliu kiekiu heroino, nors iš paties K. K. parodymų ir išslaptintų telefoninių pokalbių pasiklausymo sankcionavimo dokumentų galima daryti išvadą, kad apie K. K. ketinimus įsigyti ir platinti heroiną policijos pareigūnams nebuvo ir negalėjo būti žinoma.
Anot nuteistojo gynėjo, apeliacinės instancijos teismas nutartį pagrindė duomenimis, kurių nepatvirtina teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalis, 301 straipsnį. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas išvadas apie faktines bylos aplinkybes grindė faktu, jog G. M. po to, kai buvo rasta slėptuvė, parašė žinutę K. K., kad krovinys rastas. Jokie byloje surinkti įrodymai nesuteikia pagrindo šiai išvadai, nes iš liudytojo policijos pareigūno V. L. parodymų ir operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų matyti, kad G. M. išsiuntė žinutę apie rastą krovinį nežinomam telefono abonentui.
Žemesnės instancijos teismas
Gynėjo teigimu, apeliacinės instancijos teismas neišdėstė motyvų ir įrodymų, kuriais remdamasis atmetė K. K. įvykio versiją, kad jis buvo įsitikinęs, jog reikės pervežti juvelyrinius dirbinius, taip pat, jog narkotinę medžiagą jis įsigijo už 49 500 eurų. Dėl to teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ pateiktų rekomendacijų.
Kasatorius tvirtina, kad atmesdami bylos nagrinėjimo teisme metu duotus K. K. ir G. M. parodymus ir vadovaudamiesi jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos vieningos teismų praktikos, pagal kurią asmenų parodymai gali būti laikomi įrodymais byloje, jei jie nepažeidžiant įstatyme numatytos tvarkos duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (kasacinė nutartis Nr. 2K-554/2006).
Gynėjas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad K. K. prisipažino ne savo noru. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009 ir kt.) kaltininko prisipažinimas yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas. Iš bylos duomenų matyti, kad K. K. pripažino esmines veikos aplinkybes, jog jam buvo perduotas maišelis su neaiškia medžiaga, kurią jis įtarė esant narkotine, jog jis šią perdavė G. M. ir paprašė pargabenti į Lietuvos Respubliką. Kitokie nei ikiteisminio tyrimo metu duoti K. K. parodymai teisme dėl narkotinės medžiagos jam perdavimo aplinkybių, vykimo į Rusijos Federaciją motyvų ir kitokios aplinkybės negali būti laikomos esminėmis nusikaltimų aplinkybėmis. Išvadą apie tai, kad K. K. parodymus davė savanoriškai, o ne verčiamas byloje surinktų įrodymų, leidžia padaryti tai, kad prieš atliekant pirmąją apklausą jam nebuvo žinoma informacija apie pradėtą operatyvinį, vėliau ikiteisminį tyrimą, taip pat tai, jog G. M. buvo sulaikytas.
Gynėjas pažymi, kad, taikydamas BK 260 straipsnio 3 dalį, teismas turi nustatyti, jog kaltininkas bent bendrais bruožais suvokė medžiagų kiekį ir tai, kad įgyja, laiko, gabena narkotines ar psichotropines medžiagas. Iš bylos duomenų matyti, kad K. K. neturėjo jokios patirties prekybos narkotikais srityje, nesuvokė jų kiekio, todėl teismai padarė nepagrįstą išvadą, jog K. K. suvokė neteisėtai disponavęs dideliu kiekiu heroino. Dėl to K. K. veika negali būti kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 3 dalį.
Anot nuteistojo gynėjo, pagal BK 24 ir 25 straipsnio taisykles bendrininkavimo atveju turi būti bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kiekvieno jų suvokimas, jog kėsinasi į tą patį objektą, ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad K. K. nepranešė G. M. apie tai, jog maišelyje yra narkotinės medžiagos, G. M. nutarė pats paslėpti maišelį slėptuvėje, o K. K. nepadėjo G. M. jų paslėpti. K. K. veiksmai, kad jis prašė G. M. nuvežti maišelį, negali būti vertinami kaip nusikalstamos veikos organizavimas. Dėl to, nesant dviejų vykdytojų, K. K. veika negali būti kvalifikuota kaip padaryta bendrininkų grupės. Byloje surinktais įrodymais nėra nustatyta, kad K. K. kaltinime nurodytiems nusikaltimams padaryti sukūrė organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavo ar koordinavo jų narių veiklą arba parengė nusikalstamą veiką ir jai vadovavo, todėl pripažindamas K. K. nusikaltimų organizatoriumi teismas netinkamai pritaikė BK 24 straipsnio 4 dalį.
Gynėjo nuomone, paskirdamas K. K. bausmę, teismas pažeidė BK 41 ir 54 straipsnio reikalavimus. Pirma, teismas, kaip reikalaujama BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte, tinkamai neįvertino kaltininko asmenybės. K. K. apibūdinamas teigiamai, nėra teistas, neturi galiojančių nuobaudų, turi šeimą, du vaikus, iš kurių vienas yra nepilnametis ir patiria psichologinių problemų, jam reikalingas gydymas, taip pat rūpinosi savo tėvais ir uošviais. Antra, teismas, kaip tai nurodoma BK 54 straipsnio 2 dalies 3 punkte, neatsižvelgė į nusikaltimų padarymo tikslus ir motyvus. K. K. nusikaltimą padarė turėdamas tikslą apsaugoti save ir šeimą, nes jo finansinė padėtis buvo sunki; jis buvo svetimoje šalyje ir nežinojo kur kreiptis bei bijojo, kad asmuo, vardu „Babur“, išprovokavęs jį padaryti nusikaltimus, atsisakius juos tęsti, gali imti jam keršyti. Trečia, teismas nenustatė ir neatsižvelgė į K. K. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis, nors byloje nustatytos visos tam būtinos sąlygos. K. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme pripažino esmines kaltinime nurodytų nusikaltimų aplinkybes, davė parodymus apie G. M. elgesį. Ketvirta, teismai nepateikdami motyvų atsisakė nepripažinti bendrininkų grupę K. K. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Penkta, teismai pažeisdami BK 60 straipsnio 2 dalį, atsižvelgė į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri yra numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis, o konkrečiai, į kvalifikuojantį veiką požymį – didelis kiekis. Dėl aptartų bausmės skyrimo taisyklių pažeidimų K. K. buvo paskirta teisingumo principo neatitinkanti bausmė, nes, kaip matyti iš teismų praktikos, už panašius nusikaltimus skiriamos daug švelnesnės maždaug dešimties metų laisvės atėmimo bausmės (kasacinės nutartys Nr. 2K-67/2009, 2K-227/2009, 2K-493/2009, 2K-532/2009, 2K-33/2010, 2K-116/2010, 2K-162/2010). Be to, teismas nesvarstė galimybės paskirti K. K. švelnesnę bausmę, atsižvelgdamas į atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir į tai, kad kaltininko tėvui ir uošviui reikalinga priežiūra, o paskyrus keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmę, jie paliekami be pagalbos. Išvadą, kad K. K. paskirta keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmė yra neteisinga, patvirtina ir aplinkybė, jog nors jis teisiamas pirmą kartą, tačiau realiai jam paskirta bausmė yra tokia pati, tarsi būtų paskirta pavojingam recidyvistui. Kasatorius pažymi, kad BK 61 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas ne bausmės skyrimo, bet bausmės apskaičiavimo metodas (kasacinė nutartis Nr. 2K-320/2007), todėl, skirdamas K. K. bausmę, teismas nebuvo varžomas reikalavimo skirti ją arti maksimalios sankcijos ribos ir atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes galėjo paskirti žymiai švelnesnę bausmę.
Šalies argumentai
Nuteistojo G. M. gynėjas kasaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 21 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, panaikinti minėtų teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis jis pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, paskirti švelnesnę bausmę.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl jo kaltės pagrindė ne teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, bet aplinkybe, kurios nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai. Nutartyje teigiama, kad iš G. M. ir K. K. pokalbių telefonu išklotinių matyti, jog G. M. buvo žinoma apie tai, kad reikės gabenti narkotines medžiagas. Išanalizavus G. M. ir K. K. telefoninių pokalbių išklotinių turinį matyti, kad juose kalbama apie metalo laužo krovinio suradimą, jo draudimą ir važiavimą į Kazachijos Respubliką. Dėl to nutartį pagrįsdamas duomenimis, neišnagrinėtais teisiamajame posėdyje ir neatitinkančiais įrodymams keliamų reikalavimų, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalis, 301 straipsnį. Aptartos aplinkybės leidžia teigti, kad byloje surinktais įrodymais nėra nustatyta G. M. kaltė padaryti BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikaltimą, todėl už šį nusikaltimą jis negalėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Gynėjo nuomone, aplinkybė, kad G. M. kaltė nustatyta pagal teisiamajame posėdyje neišnagrinėtus duomenis, rodo, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teisėjai turėjo išankstinę nuomonę dėl G. M. kaltės, todėl buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, numatytas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje.
Gynėjas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad G. M. neprisipažino padaręs nusikaltimus. Iš bylos duomenų matyti, kad G. M. savo noru teisme davė parodymus apie tai, iš ko gavo narkotines medžiagas, kaip, kada ir kur jas paslėpė bei gabeno, kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kitokie nei duoti ikiteisminio tyrimo metu jo parodymai teisme, kad įgydamas, laikydamas ir gabendamas narkotines medžiagas jis nežinojo, kokios tai medžiagos ir koks jų kiekis, negali būti vertinami kaip esminių bylos aplinkybių neigimas, nes jis įtikinamai paaiškino įrodymų pakeitimo aplinkybes, nurodydamas, kad gabentas medžiagas apklausų metu įvardijo narkotinėmis, nes šią informaciją sužinojo iš policijos pareigūnų ir medžiagas įvardijant narkotikais buvo paprasčiau duoti parodymus.
Gynėjas nurodo, kad esminės bylos aplinkybės nustatytos neteisingai, nes G. M. yra kaltinamas narkotinių medžiagų kontrabanda iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką, nors byloje nėra duomenų apie tai, kad kertant Rusijos Federacijos ir Latvijos Respublikos valstybinę sieną G. M. pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymus.
Gynėjo teigimu, skirdamas bausmę G. M., teismas pažeidė BK 41 ir 54 straipsnių reikalavimus. Pirma, skirdamas bausmę, kaip to reikalaujama BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkte, teismas neatsižvelgė į kaltininko asmenybę. G. M. apibūdinamas teigiamai, nėra teistas, neturi galiojančių nuobaudų, išlaikė šeimą, turi du vaikus, turėjo darbą. Antra, teismas, kaip tai numatyta BK 54 straipsnio 2 dalies 3 punkte, neatsižvelgė į padarytų nusikaltimų motyvus ir tikslus. Trečia, nors byloje nustatytos visos sąlygos, būtinos taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tačiau teismas jos nenustatė ir neatsižvelgė į ją skirdamas bausmę. Ketvirta, teismas nepateikdamas motyvų atsisakė nepripažinti bendrininkų grupę atsakomybę sunkinančia aplinkybe, todėl pažeidė ir BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Dėl šių pažeidimų G. M. buvo paskirta aiškiai per griežta, teisingumo principo, numatyto BK 41 straipsnyje, neatitinkanti bausmė. Išvadą apie tai dar kartą patvirtina aplinkybė, kad G. M., kuris anksčiau nebuvo teistas, paskirta bausmė, kuri prilygsta pavojingam recidyvistui skiriamai bausmei. Kasatorius pažymi, kad teisės moksle nuosekliai pripažįstama, kad baudžiamosios teisės normos turi skatinti kaltininką prisipažinti, padėti atskleisti nusikaltimą. Nagrinėjamoje byloje abiejų kaltininkų duoti išsamūs parodymai padėjo greičiau atskleisti visas nusikalstamos veikos aplinkybes, todėl teismas, remdamasis BK 61 straipsnio taisyklėmis, galėjo kaltininkams paskirti švelnesnes bausmes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką BK 61 straipsnio 2 dalies taisyklės nevaržo teismo teisės parinkti bausmę baudžiamojo įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijos ribose (kasacinė nutartis Nr. 2K-320/2007).
Kasatorius grindžia kasacinį skundą ir argumentais, kurių turinys analogiškas K. K. gynėjo kasacinio skundo argumentams: G. M., neturėdamas patirties prekybos narkotikais srityje, nesuvokė, kad įgyja, laiko, gabena narkotines medžiagas, nežinojo jų kiekio; teismas pažeidė BK 60 straipsnio 2 dalį, nes skirdamas bausmę atsižvelgė į aplinkybę, kuri numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis, t.y. didelį kiekį; kad paskirta aiškiai per griežta bausmė, nes kitose bylose už panašią veiką kaltininkui paskirtos žymiai švelnesnės bausmės (kasacinės nutartys Nr. 2K-67/2009, 2K-227/2009, 2K-493/2009, 2K-532/2009, 2K-116/2010, 2K-162/2010); teismas rėmėsi K. K. ir G. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nors tai prieštarauja teismų praktikai (kasacinė nutartis 2K-554/2006); K. K. ir G. M. veika negali būti vertinama kaip bendrininkavimas, nes G. M. nežinojo, kokias medžiagas gabena.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinius skundus prokuroras prašo nuteistojo K. K., jo gynėjo ir nuteistojo G. M. gynėjo kasacinius skundus atmesti.
Prokuroras nurodo, kad teismai pagrįstai nenustatė K. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Atsakomybę lengvinančias aplinkybes pripažįsta teismas, todėl vertinant kaltininko parodymus lemiamą reikšmę turi jo parodymai, duoti teisme. Iš bylos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu, taip pat duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui K. K. paaiškino, kad iš asmens, vardu „Babur“, įgijo narkotines medžiagas, o nagrinėjant bylą teisme K. K. savo parodymus pakeitė ir ėmė teigti, kad nežinojo, kokias medžiagas įgijo iš „Babur“ pažįstamų. Šie teisme duoti K. K. parodymai buvo paneigti ištirtais įrodymais, todėl jie negali būti pripažinti išsamiais ir nuoširdžiais. Byloje nėra pagrindo teigti, kad K. K. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nes parodymus apie bylos aplinkybes jis davė tik dėl surinktų įrodymų. Apie K. K. nusikalstamą veiką policijos pareigūnai turėjo operatyvinės informacijos, kurią šis tik patvirtino duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Jokių naujų duomenų K. K. nepateikė ir niekaip nepadėjo išaiškinti nusikalstamos veikos.
Prokuroras pažymi, kad skundžiami nuosprendis ir nutartis, kitaip nei teigiama kasaciniuose skunduose, yra pagrįsti teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Kasatorių nurodomi kaip neištirti įrodymai buvo ištirti pirmosios instancijos teismo posėdyje. Be to, tokius parodymus K. K. davė apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu. Pažymėtina, kad šioje byloje susiklosčiusi teisinė situacija yra kitokia, nei analizuota kasacinėje nutartyje Nr. 2K-554/2006, kurioje apeliacinės instancijos teismas pagrindė nuosprendį įrodymais, nepaskelbtais nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.
Prokuroro teigimu, K. K. kasacinio skundo motyvai, kad jis buvo išprovokuotas padaryti nusikaltimą, prieštarauja bylos duomenims. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo K. K. parodė, kad asmuo, vardu „Babur“, su kuriuo anksčiau turėjo verslo reikalų, pasiūlė jam pirkti narkotinių medžiagų, o jis sutiko, nes norėjo užsidirbti. Iš operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų, kuriais užfiksuoti K. K. telefoniniai pokalbiai su asmeniu, įvardytu „Babur“, matyti, kad pats K. K. aktyviai tariasi dėl susitikimo Maskvoje, viešbutyje „Kosmos“. K. K. bendrininkas G. M. parodė, kad jam buvo žinoma, jog teks gabenti narkotines medžiagas. K. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą teisme nedavė parodymų, kad buvo provokuojamas padaryti nusikaltimą. Aplinkybė, kad K. K. ir G. M. telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė ir fiksavimas buvo sankcionuoti dar gana ilgą laiką prieš kaltinime nurodytų nusikalstamų veikų padarymą, leidžia teigti, kad policijos pareigūnai iš anksto gavo operatyvinės informacijos apie K. K. planuojamas nusikalstamas veikas, todėl operatyviniai veiksmai buvo sankcionuoti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo reikalavimų. Minėti įrodymai taip pat leidžia teigti, kad K. K. buvo žinoma apie tai, kad jis disponuoja narkotinėmis medžiagomis.
Anot prokuroro, K. K. pagrįstai pripažintas organizatoriumi, nes pagal BK 24 straipsnio 4 dalį organizatorius yra ir asmuo, parengęs nusikalstamą veiką ar vadovavęs jos padarymui. Iš bylos duomenų matyti, kad K. K. netoli Maskvos iš nenustatytų asmenų įgijo labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – heroino, kurią vėliau perdavė G. M., kad šis parvežtų į Lietuvos Respubliką. K. K. veika tinkamai kvalifikuota kaip padaryta veikiant bendrininkų grupe, nes pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Šio požiūrio laikomasi ir teismų praktikoje (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-218/2009). Byloje nustatyta, kad K. K. įgijo narkotines medžiagas, atsinešė jas į viešbutį ir vėliau perdavė G. M., atvykusiam pagal bendrą susitarimą, kad šis narkotines medžiagas nugabentų į Lietuvos Respubliką. Taip jie bendrais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje.
Prokuroras pažymi, kad K. K. nėra nuteistas už tai, kad jis turėjo tikslą platinti narkotines medžiagas. Išvadą apie tai, kad jis tokį tikslą turėjo, patvirtina jo paties parodymai, kad narkotines medžiagas būtų užkasęs, kol kas nors būtų atvykęs jas paimti, aplinkybės, kad toks narkotinių medžiagų kiekis kainuoja nemažus pinigus, todėl nelogiška, kad jas atgabenus į Lietuvos Respubliką jos būtų tiesiog užkastos.
Žemesnės instancijos teismas
Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, prokuroro nuomone, pagrįstai nustatė, kad nėra pagrindo švelninti K. K. paskirtos bausmės pritaikius BK 62 straipsnį ar 54 straipsnio 3 dalį. Byloje nėra aplinkybių, kurios teiktų pagrindą švelninti K. K. bausmę pagal BK 62 straipsnio taisykles. BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma, kai yra išimtinės aplinkybės, dėl kurių paskirta laisvės atėmimo bausmė akivaizdžiai prieštarautų teisingumo principui. K. K. kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusiosios su jo asmenybe, artimųjų ligomis ar šeimyninėmis aplinkybėmis, yra įvertintos ir nesuteikia pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį.
Prokuroras nurodo, kad byloje surinkti įrodymai paneigia G. M. gynėjo teiginius, kad jo ginamajam nebuvo žinoma, kokios medžiagos bus gabenamos. Iš bylos duomenų matyti, kad G. M. automobilyje radus slėptuvę, jis prisipažino, kad gabeno narkotines medžiagas. Ikiteisminio tyrimo teisėjui G. M. taip pat parodė, kad K. K. jo prašė atvežti į Lietuvos Respubliką narkotines medžiagas, kurias jis, atvykęs pagal susitarimą, vėliau iš jo paėmė Rusijos Federacijoje. Šie G. M. parodymai atitinka ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus K. K. parodymus. Aptarti įrodymai paneigia ir kasacinio skundo motyvą, kad teismai nenustatė aplinkybių, rodančių, jog nuteistieji veikė bendrininkų grupe. Byloje surinktais parodymais paneigus G. M. teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus, kuriais jis neigė savo kaltę dėl BK 199 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, nėra pagrindo pripažinti, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, t.y. nėra pagrindo nustatyti jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės.
Prokuroro nuomone, G. M. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta. Už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą yra numatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo dešimties iki penkiolikos metų. Nenustačius G. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustačius vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, G. M. buvo paskirta bausmė, nedaug didesnė nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, nors G. M. kontrabanda į Lietuvos Respubliką gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, kurią išplatinus būtų padaryta labai didelė žala visuomenei. Kasaciniame skunde nurodomos teigiamai G. M. ir jo socialinius ryšius apibūdinančios aplinkybės buvo įvertintos apeliacinės instancijos teismo ir nesuteikia pagrindo išvadai, kad netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą G. M. buvo paskirta aiškiai neteisinga bausmė.
Atsiliepimas
Atsiliepime prokuroras papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos nuosprendyje padaryta aiški rašybos klaida, kuri nebuvo ištaisyta nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, todėl taisytina nagrinėjant bylą kasacine tvarka. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies aiškiai matyti, kad teismas G. M. įvykdytą kontrabandos nusikaltimą pripažino baigtu, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje veiką kvalifikavo kaip nutrūkusią pasikėsinimo stadijoje pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį.
Nuteistojo K. K., jo gynėjo ir nuteistojo G. M. gynėjo kasaciniai skundai netenkintini.
Dėl BPK ir Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų taikymo
Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punkte, be kitų aplinkybių, nustatyta, kad pagrindas atlikti operatyvinį tyrimą yra, kai nusikalstamos veikos požymiai yra nenustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą labai sunkų nusikaltimą arba nusikaltimą rengiantį asmenį. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo manyti, jog Operatyvinės veiklos įstatyme numatyti veiksmai galėjo būti sankcionuoti ir atlikti nesilaikant Operatyvinės veiklos įstatymo nuostatų, o šių veiksmų rezultatai nagrinėjamoje byloje panaudoti pažeidžiant BPK reikalavimus. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymais gali būti pripažinti ne vien tik taikant BPK, bet ir atliekant kituose įstatymuose numatytus veiksmus gauti duomenys. Dėl to K. K. kasacinio skundo motyvas, kuriais reiškiamos abejonės dėl operatyvinio tyrimo teisėtumo, nėra pagrindas kasacine tvarka apskųstiems teismų sprendimams keisti ar naikinti. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis nagrinėjamoje byloje priimtas remiantis įrodymų, iš kurių dauguma buvo surinkti atlikus įvairius BPK numatytus veiksmus, visuma. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateikti išsamūs argumentai, paneigiantys apeliantų keltą versiją dėl operatyvinių veiksmų neteisėtumo, įskaitant ir versiją dėl galimos provokacijos. Kasacinės instancijos teismo kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai atsakė į visus esminius apeliacinių skundų argumentus, teisingai aiškino teisės normas. Jokie byloje surinkti įrodymai ar nustatytos bylos aplinkybės nesuteikia pagrindo manyti, kad K. K. nusikaltimus padarė išprovokuotas slapto Lietuvos Respublikos policijos ar Rusijos Federacijos milicijos bendradarbio. Iš operatyvinių veiksmų atlikimo protokolų, atskleidžiančių K. K. bendravimą su asmeniu, įvardytu „Babur“, matyti, kad K. K. susisiekė su šiuo asmeniu, tarėsi su juo dėl susitikimo, norėdamas susitikti su juo skrido lėktuvu į Rusijos Federacijoje esantį Maskvos miestą. Tai, kad K. K. susitiko su juo tik vieną kartą, nėra pagrindas teigti, kad asmuo, vardu „Babur“, buvo slaptas policijos ar milicijos bendradarbis, turėjęs išprovokuoti K. K. daryti nusikalstamas veikas. Be to, turi būti atsižvelgta ir į bylos aplinkybes, kad K. K. asmenį, kurį pats įvardina „Babur“, pažinojo apie pusę metų, su juo ne kartą bendravo telefonu dėl kaltinime nurodytų nusikaltimų padarymo, o iš pokalbių turinio matyti, kad K. K. nebuvo grasinama, jis nebuvo spaudžiamas greičiau apsispręsti ar panašiai provokuojamas daryti nusikaltimus. Pagrindo manyti, kad K. K. buvo išprovokuotas padaryti nusikaltimus, nesuteikia ir aplinkybė, kad policijos pareigūnai iš anksto žinojo apie K. K. ketinamą įvykdyti neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, kai, pasak K. K., ši aplinkybė jam pačiam dar nebuvo žinoma. Kolegija pažymi, kad pagal pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir iš esmės nepažeidžiant BPK reikalavimų įvertintus įrodymus, nustatyta, kad K. K. buvo iš anksto žinoma apie tai, kad bus vykdoma ne juvelyrinių dirbinių, o narkotinių medžiagų kontrabanda, todėl logiška, kad tokią informaciją pradėdami operatyvinį tyrimą galėjo gauti ir operatyvinį tyrimą atlikę pareigūnai.
Aptartos aplinkybės leidžia teigti, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas pagrįsdamas operatyvinio tyrimo metu gautais duomenimis, BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų nepažeidė. Dėl to nepagrįstas nuteistojo K. K. skundo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis nuosprendyje abejotinais operatyvinio tyrimo duomenimis, nuosprendį pagrindė prielaidomis ir pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, numatytą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, nukrypo nuo teismų praktikos.
Nuteistasis K. K., jo gynėjas ir nuteistojo G. M. gynėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis pagrįsta įrodymais, kurie neišnagrinėti teisiamajame posėdyje, o konkrečiai – tariamai operatyvinių veiksmų atlikimo protokoluose esančiais duomenimis, kad, automobilio patikrinimo metu aptikus narkotinę medžiagą, G. M. apie tai SMS žinute informavo K. K. Iš bylos duomenų matyti, kad nei apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodomas operatyvinių veiksmų atlikimo protokolas, nei byloje surinktas įrodymų visetas nesuteikia pagrindo patikimai teigti, kad G. M. išsiuntė SMS žinutę būtent K. K., o ne kuriam nors kitam asmeniui. Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, nutartyje nurodydamas SMS žinutės adresatą, padarė klaidą. Tačiau įvertinus tai, kad SMS žinutės adresato nurodymas yra tik nedidelė ir nereikšminga apeliacinės instancijos teismo nurodytų motyvų dalis, nėra pagrindo šią apeliacinės instancijos teismo klaidą laikyti esminiu BPK pažeidimu, galėjusiu sutrukdyti apeliacinės instancijos teismui teisingai išnagrinėti bylą apeliacine tvarka.
G. M. kaltė nusikalstamų veikų padarymu pripažinta remiantis byloje surinktų įrodymu visetu, kuris įvertintas iš esmės nepažeidžiant BPK reikalavimų, keliamų įrodymų vertinimui. Dėl to nepagrįstas G. M. gynėjo kasacinio skundo motyvas, kad pagrįsdamas nutartį teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais apeliacinės instancijos teismas atsiskleidė, jog yra šališkas, taip pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, įtvirtintą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje.
G. M. gynėjas nepagrįstai teigia, kad byloje nėra duomenų, jog G. M., kirsdamas Rusijos Federacijos ir Latvijos Respublikos valstybinę sieną, pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymus.
Motyvuojamoji dalis
Kolegija pažymi, kad iš nuosprendžiu nustatytų kontrabandos aplinkybių, G. M. nėra nuteistas už narkotikų kontrabandą iš Rusijos Federacijos į Latvijos Respubliką, bet už narkotikų kontrabandą į Lietuvos Respubliką. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išnagrinėtais įrodymais yra patikimai nustatyta, kad G. M. narkotikus pradėjo gabenti Rusijos Federacijoje, o vėliau, gabendamas narkotikus, kirto Latvijos Respublikos ir Rusijos Federacijos valstybinę sieną, o dar vėliau, gabendamas narkotikus, mėgino kirsti Latvijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos valstybinę sieną, tačiau, aptikus narkotinę medžiagą, buvo sulaikytas.
BPK 276 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra numatyta, kad duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ar pirmiau teisme kaltinamojo parodymai gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, kai kaltinamasis duoda teisiamajame posėdyje parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme. Iš skundžiamų nuosprendžio ir nutarties matyti, kad teismai išvadas apie faktines bylos aplinkybes pagrindė tik tais kaltinamųjų K. K. ir G. M. parodymais, kuriuos jie davė ikiteisminio tyrimo teisėjui ir kurie buvo paskelbti pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje. Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamųjų ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar prokurorui duoti parodymai nebuvo panaudoti pagrindžiant skundžiamus nuosprendį ir nutartį, todėl nepagrįstas nuteistųjų K. K. ir G. M. gynėjų argumentas, kad pagrįsdami nuosprendį ir nutartį K. K. ir G. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 276 straipsnio reikalavimus. Kolegija atkreipia kasatorių dėmesį, kad kasacinėje nutartyje Nr. 2K-554/2006 nagrinėta teisinė situacija yra iš esmės skirtinga, nei susiklosčiusi šioje byloje, kurioje ikiteisminio tyrimo metu kaltinamųjų parodymai buvo paskelbti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
K. K. gynėjas nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą atlikti įrodymų tyrimą, siekdamas tinkamai patikrinti operatyvinės veiklos vykdymo metu gautų duomenų teisėtumą. Šioje nutartyje jau minėta, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsdamas operatyvinio tyrimo metu gautais duomenimis. K. K. gynėjo nurodomos aplinkybės dėl anksčiau aptartų motyvų nekelia abejonių dėl teisėtumo, todėl apeliacinės instancijos neturėjo pareigos atlikti įrodymų tyrimo, kurio metu dar kartų būtų tiriami duomenys, gauti operatyvinio tyrimo metu.
Nuteistojo K. K. gynėjas deklaratyviai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, surašydamas apkaltinamąjį nuosprendį, neišdėstė įrodymų ir motyvų, kodėl atmeta K. K. parodymus apie tai, kad jis buvo įsitikinęs, jog reikės pervežti juvelyrinius dirbinius. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas šiuos parodymus įvertino kritiškai, nes jie prieštarauja byloje surinktų įrodymų visetui, kurį sudaro G. M., K. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, iš dalies jų parodymai duoti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, liudytojo V. L. parodymai, operatyvinių veiksmų atlikimo protokolai, ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolai, specialisto išvados ir kiti įrodymai. Be to, pagal K. K. parodymus, nepažįstami asmenys panaudodami prievartą ir apgaulę jam perdavė itin vertingus daiktus, o tai prieštarauja logikai. Deklaratyvūs ir K. K. gynėjo argumentai, kad teismas neišdėstė įrodymų ir motyvų, kodėl kritiškai vertina ikiteisminio tyrimo metu K. K. duotus parodymus, kad narkotinę medžiagą jis įgijo už 49 500 eurų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aiškiai nurodoma, kad nagrinėjant bylą teisme K. K. ėmė neigti, jog narkotines medžiagas įgijo pirkdamas, o kitų įrodymų, paneigiančių šiuos jo parodymus, nėra, todėl nustatant įvykio aplinkybes reikia vadovautis K. K. parodymais, duotais nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Dėl BK 24 straipsnio 4 dalies taikymo
Pagal BK 24 straipsnio 4 dalį organizatoriumi laikomas asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. Iš bylos duomenų matyti, kad K. K. surado ir įkalbėjo G. M., kad šis jam priklausančiu automobiliu, naudodamasis įrengta slėptuve, atgabentų į Lietuvos Respubliką iš Rusijos Federacijos narkotines medžiagas. Vėliau K. K., įgijęs narkotines medžiagas, tarėsi su G. M. dėl susitikimo vietos ir laiko Rusijos Federacijoje, kur galėtų perduoti G. M. narkotines medžiagas; susitiko su juo sutartoje vietoje, perdavė narkotines medžiagas ir pažadėjo už šių gabenimą į Lietuvos Respubliką G. M. nemažą piniginį atlygį, dėl kurio jis sutiko daryti nusikaltimą. Įvertinus šių K. K. veiksmų visumą nėra abejonių, kad jis parengė nusikalstamą veiką, todėl jis pagrįstai pripažintas narkotinės medžiagos kontrabandos organizatoriumi.
Dėl BK 260 straipsnio 3 dalies taikymo
Nuteistojo G. M. gynėjas nepagrįstai teigia, kad jo ginamasis nesuvokė, jog įgyja, laiko, gabena narkotines medžiagas, o abiejų nuteistųjų gynėjai nepagrįstai tvirtina, kad jų ginamieji nesuvokė įgytos, laikytos ir gabentos narkotinės medžiagos kiekio.
Nuteistasis G. M. dalyvaujant gynėjui apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją pripažino, kad jam buvo žinoma, jog įgyja, laiko ir gabena narkotines medžiagas. Išvadą dėl to, kad G. M. buvo žinoma, jog jis įgyja, laiko ir gabena narkotinę medžiagą, byloje išnagrinėtais įrodymais išsamiai pagrindė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas. Kolegija su išdėstytais motyvais sutinka, todėl dar kartą jų nekartoja.
Nuteistųjų gynėjai nepagrįstai teigia, kad kasatoriai nesuvokė įgyjamos, laikomos ir gabenamos narkotinės medžiagos kiekio, nes byloje surinktais įrodymais patikimai nustatyta, kad abu nuteistieji apžiūrėdami, laikydami rankose, o G. M. ir slėpdamas, kiekvienas asmeniškai įgijo žinių apie įgyjamos, laikomos ir gabenamos narkotinės medžiagos kiekį. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad narkotinės medžiagos buvo apie 5 kg, todėl apžiūrinėdami, laikydami rankose, o G. M. ir slėpdamas, jie negalėjo nesuvokti aplinkybės, kad įgyjamas, laikomas ir gabenamas narkotinės medžiagos kiekis yra didelis.
Dėl BK 25 straipsnio 1 dalies taikymo
Nuteistųjų K. K. ir G. M. gynėjai nepagrįstai tvirtina, kad jų veika negali būti vertinama kaip padaryta bendrininkų grupės, nes buvo tik vienas vykdytojas, įvertinus tai, kad G. M. nebuvo žinoma kokias medžiagas jis gabena. Kaip jau minėta, byloje surinktais įrodymais patikimai nustatyta, kad abu nuteistieji žinojo, jog įgyja, laiko ir gabena narkotines medžiagas. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad K. K. įgijo narkotinę medžiagą, ją laikė ir perdavė G. M., o G. M. narkotines medžiagas gabeno Rusijos Federacijos, Latvijos Respublikos teritorija į Lietuvos Respubliką. BK 260 straipsnio 3 dalyje, be kitų veikų, yra numatyta atsakomybė už neteisėtą narkotinės medžiagos įgijimą, laikymą ir gabenimą, todėl darytina išvada, kad kiekvienas iš nuteistųjų įvykdė bent dalį objektyviųjų veikos požymių, aprašytų BK 260 straipsnio 3 dalyje. Aptarta aplinkybė leidžia teigti, kad kiekvienas iš jų buvo BK 260 straipsnio 3 dalyje aprašytos vykdytojas. Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. K. K. ir G. M. veikė bendrai, abu buvo veikos vykdytojai, buvo susitarę daryti nusikalstamą veiką, todėl teismai pagrįstai pripažino, kad įvykdydami BK 260 straipsnio 3 dalyje aprašytą nusikaltimą, jie veikė bendrininkų grupe.
Dėl BK 54 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymo
Nuteistųjų K. K. ir G. M. gynėjai nepagrįstai teigia, kad teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į nusikaltimo padarymo motyvus ir tikslus. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgė į tai, jog kaltininkai padarė nusikaltimus dėl savanaudiškų paskatų. Kolegijos nuomone, kaltininkų veikos motyvai iš esmės atskleidžia ir jų veikų tikslus, todėl teismas, atskirai jų nuosprendyje neįvardydamas, bet skiriant bausmę atsižvelgdamas į juos, BK 54 straipsnio 2 dalies 3 punkto reikalavimų nepažeidė. Kolegija pažymi, kad skiriant bausmę atsižvelgiama tik į tiesioginius veikos motyvus ir tikslus, tuo tarpu tolesni kaltininkų siekiai, susiję su nusikalstamu būdu įgytu turtu, skiriant bausmę nėra reikšmingi.
Dėl BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punkto taikymo
Nuteistasis K. K., jo gynėjas, nuteistojo G. M. gynėjas nepagrįstai teigia, kad skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į kaltininkų asmenybę. Iš skundžiamų nuosprendžio ir nutarties matyti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai analizavo ir vertino kaltininkų asmenybes apibūdinančius duomenis ir atsižvelgė į juos padarydami išvadas dėl paskirtos bausmės. Nėra pagrindo teigti, kad bylą nagrinėję teismai, nuspręsdami dėl kaltininkams paskirtos bausmės, netinkamai taikė BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktą.
Dėl BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkto, 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 60 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 61 straipsnio 2 dalies taikymo
BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe yra tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar ją padariusius asmenis. Pagal teismų praktiką ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama kaltininko atsakomybe lengvinančia, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi ar padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas pagal susiformavusią teismų praktiką yra tada, kai kaltininkas savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio ar bylos nagrinėjimo teisme metu. Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Jei kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus (kasacinė nutartis Nr. 2K-609/2005) arba prisipažinimas padaromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo numatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas prisipažinimu BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.
Iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis K. K. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ėmė neigti, kad su G. M. susitarė dėl narkotinės medžiagos gabenimo, kad narkotines medžiagas įgijo nesuvokdamas šios aplinkybės, bet buvo suklaidintas, o vėliau jam grasinta prievarta. Minėtos bylos aplinkybės yra esmines, nes gali pakeisti veikos kvalifikavimą, sušvelninti K. K. teisinę padėtį, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad K. K. prisipažino neteisėtai disponavęs narkotine medžiaga. Dėl to nepagrįstas nuteistojo K. K. ir jo gynėjo argumentas, kad teismas, nenustatydamas K. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, o nagrinėjamu aspektu ir BK 54 straipsnio 1 dalies 7 punktą.
Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad nuteistasis G. M. parodymus, kuriais pripažino padaręs nusikaltimus, davė ne savo noru, o verčiamas byloje surinktų įrodymų, nes parodymus davė tik po to, kai apžiūrint jam nuosavybės teise priklausantį automobilį buvo rasta jame įrengta slėptuvė su joje paslėpta narkotine medžiaga. Reikšminga ir tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme G. M. ėmė neigti žinojęs, jog gabena narkotines medžiagas, nors priešingą išvadą patvirtino byloje surinkti įrodymai. Ši aplinkybė yra esminė, nes faktinių bylos aplinkybių suvokimo trūkumai gali keisti veikos kvalifikavimą taip sušvelnindami G. M. teisinę padėtį. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad G. M. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas. Įvertinus šias aplinkybes, nepagrįstas G. M. gynėjo argumentas, kad teismas, nenustatydamas G. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, netinkamai taikė šią baudžiamojo įstatymo normą, o nagrinėjamu aspektu ir BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punktą.
BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad veikos padarymas veikiant bendrininkų grupe yra kaltininko atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tačiau teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką laipsnį ir pobūdį, gali nepripažinti jos atsakomybe sunkinančia. Iš to darytina išvada, kad baudžiamasis įstatymas neįpareigoja teismo motyvuoti savo sprendimo dėl bendrininkų grupės pripažinimo ar nepripažinimo kaltininko atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Kaip pirmiau minėta, nuteistieji K. K. ir G. M., darydami BK 260 straipsnio 3 dalyje aprašytą nusikaltimą, veikė bendrininkų grupe, todėl nepagrįstas nuteistųjų K. K. ir G. M. gynėjų skundų argumentas, kad teismas netinkamai taikė BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kai nenurodydamas motyvų pripažino jų ginamųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad jie neteisėtai disponavo dideliu kiekiu narkotinės medžiagos veikdami bendrininkų grupe.
Kaip jau buvo minėta, teismas skundžiamais atvejais pagrįstai nenustatė kaltininkų atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pagrįstai pripažino jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe vienos iš veikų padarymą veikiant bendrininkų grupe, todėl nepagrįsti nuteistojo K. K., jo gynėjo ir nuteistojo G. M. gynėjo kasacinių skundų argumentai, kad teismai netinkamai taikė BK 61 straipsnio 2 dalį.
Dėl BK 60 straipsnio 2 dalies taikymo
BK 60 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Iš skundžiamų nuosprendžio ir nutarties turinio matyti, kad bylą nagrinėję teismai atsižvelgė į įgytos, laikytos ir gabentos narkotinės medžiagos kiekį ne kaip į atsakomybę sunkinančią aplinkybę, bet kaip į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį apibūdinančią aplinkybę, numatytą BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Dėl to nepagrįsti nuteistųjų K. K. ir G. M. gynėjų kasacinio skundo argumentai, kad skiriant bausmę į didelį kiekį atsižvelgta kaip į kaltininkų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nors ji numatyta kaip BK 260 straipsnio 3 dalyje aprašytos nusikaltimo sudėties požymis.
Dėl BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo
BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkte, be kita ko, nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti. Iš to darytina išvada, kad viena iš sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktą yra aplinkybė, jog kaltininko išlaikomus sunkia liga sergančius ar neįgalius asmenis nebūtų kam prižiūrėti, jei būtų paskirta ir vykdoma straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje numatyta bausmė. K. K. ir jo gynėjas nepateikia jokių argumentų ir duomenų, pagrindžiančių išvadą, kad, K. K. paskyrus ir pradėjus vykdyti BK 260 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas bausmes, nebūtų kam prižiūrėti jo išlaikomų neįgalių ar sergančių sunkiomis ligomis artimųjų. Pažymėtina, kad K. K. turi brolių ir seserų, o byloje nėra duomenų, kad jie negalėtų prižiūrėti neįgalaus tėvo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad K. K. uošvio negalėtų prižiūrėti K. K. žmona R. K.. Dėl to nepagrįstas nuteistojo K. K. ir jo gynėjo kasacinių skundų argumentas, kad teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą atsisakydamas paskirti jam už padarytus nusikaltimus švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.
Dėl BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto, 54 straipsnio 3 dalies taikymo
Nuteistasis K. K. ir jo gynėjas bei nuteistojo G. M. gynėjas nepagrįstai teigia, kad jų asmenybę apibūdinantys duomenys suteikia pagrindą manyti, jog įstatyme numatytos bausmės jiems paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kolegijos nuomone, kasatorių asmenybes apibūdinantys duomenys, nors ir apibūdina juos teigiamai, tačiau pagal duomenų, apibūdinančių jų įvykdytus nusikaltimus, kontekstą, nesuteikia pakankamo pagrindo teigti, kad jiems paskirtos bausmės aiškiai prieštarauja teisingumo principui.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, skundžiami nuosprendis ir nutartis, neperžengiant kasacinių skundų ribų, yra teisėti ir pagrįsti, o kasaciniai skundai atmestini.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutarė:
Nuteistojo K. K. ir jo gynėjo bei nuteistojo G. M. gynėjo kasacinius skundus atmesti.