Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Antano Klimavičiaus, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Z. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo V. Z. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų, pagal BK 199 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dešimčiai metų.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 8 d. nutartis, kuria nuteistojo V. Z. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Z. nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo ir laikė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių ir jų dalių, kurių bendra masė 41 499,04 g, ir šią narkotinę medžiagą, įpakuotą į 43 vienetus plastikinių pakuočių, sudėtų dvejuose lagaminuose, nuo 2007 m. liepos 7 d. 17 val. neteisėtai laikė ir gabeno su savimi iš Antverpeno miesto Belgijoje į Vilnių Latvijos firmai SIA „Norma-A“ priklausančio keleivinio autobuso „Neoplan N 122“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), vykstančio maršrutu Londonas–Ryga, bagažo skyriuje iki 2007 m. liepos 8 d., apie 15.34 val., t. y. iki Kalvarijos pasienio praleidimo punkte – Marijampolės rajone, Salaperaugio kaime, kur buvo sulaikytas muitinės pareigūnų.

Be to, V. Z. nuteistas ir už tai, kad neturėdamas leidimo 2007 m. liepos 8 d., apie 15.34 val., vykdamas jau minėtu autobusu nustatytu maršrutu iš Lenkijos Respublikos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Kalvarijos pasienio praleidimo punktą – Marijampolės rajone, Salaperaugio kaime, dvejuose lagaminuose, esančiuose autobuso bagažo skyriuje, gabeno narkotines medžiagas – kanapes ir jų dalis, kurių masė yra 41 499,04 g.

Bylos duomenimis nustatyta, kad dviejuose lagaminuose, kuriuos kelionės iš Antverpeno į Vilnių metu jis sutiko prižiūrėti, buvo narkotinė medžiaga – kanapės. Nustatyta ir tai, kad jis prie paketų su kanapėmis nebuvo prisilietęs. Ikiteisminio tyrimo metu bei teisme jis nuosekliai papasakojo, kokiomis aplinkybėmis ir kada sutiko tuos du lagaminus prižiūrėti. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jo nurodytos aplinkybės nebuvo paneigtos, tačiau teismas, nurodęs, kad jis turėjo suprasti, kas yra lagaminuose, kad neva tikrinimo metu jis buvo neramus, pripažino kaltu neteisėtai per valstybės sieną gabenus kanapes. Teismas jo nurodytas aplinkybes, kad merginos paprašytas jis sutiko prižiūrėti jos lagaminus, kad Antverpene juos nešiojosi su savimi, o nepaliko saugoti, vertino kaip jo kaltės įrodymą, nes, kaip nurodoma nuosprendyje, toks lagaminų laikymas turėjo sudaryti didelių nepatogumų. Kasatoriaus nuomone, tokie teismo samprotavimai jo kaltės, t. y. jo žinojimo, kas yra lagaminuose, neatskleidžia. Nuosprendyje kaip jo kaltės įrodymas nurodomas faktas, kad lagaminų identifikaciniai numeriai sutapo su jo kelionės bilietų identifikaciniais numeriais. Tačiau autobuso vairuotojas ir palydovė teismui paaiškino, kad be identifikacinių numerių bagažas, jo nepatikrinus, nepriimamas, kad identifikaciniai numeriai tik patvirtina faktą, jog bagažas keliauja su konkrečiu keleiviu. Nuosavybės ar kitų aplinkybių identifikaciniai numeriai neliudija ir netvirtina. Be to, teismas kaip jo kaltės įrodymą nurodė tai, kad jis neturėjo jokių kontaktinių duomenų asmens, kuris tuos lagaminus Vilniuje turėjo pasiimti. Kasatorius mano, kad susiklosčiusi situacija leidžia daryti tik vieną išvadą, jog asmens telefono numerio mergina jam nedavė sąmoningai, t. y. dėl to, kad, esant nepalankiai situacijai, jis negalėtų nurodyti, kas Vilniuje turėjo pasiimti minėtus lagaminus. Teismas neįvertino aplinkybės, kad toji mergina jo telefono numerį turėjo. Kasatorius neatmeta galimybės, kad iš Antverpeno autobusu kartu su juo vyko ir tikrasis lagaminų savininkas. Kasatoriaus nuomone, jo kaltės nepatvirtina ir kita nuosprendyje nurodoma aplinkybė, kad neva jis neigė, jog turi bagažą. Pasienyje sulaikius autobusą, jis paaiškino, kad lagaminai yra ne jo, nurodė, kokiomis aplinkybėmis jis sutiko kelionės metu šiuos prižiūrėti. Kadangi tie lagaminai buvo tikrai ne jo, jis taip ir paaiškino, todėl mano, kad tokia tiesą atitinkanti jo pozicija negalėjo būti pripažinta kaip jo kaltę pagrindžianti aplinkybė. Nuosprendyje daromos nuorodos į neva pareigūnų turėtą vienkartinę operatyvinę informaciją. Gynėjo apeliaciniame skunde ši aplinkybė buvo nurodyta, tačiau apeliacinės instancijos teismo nutartyje apie tai nepasisakyta. Tariamos operatyvinės informacijos tikrumą buvo galima patikrinti iškvietus į teismo posėdį pareigūną A. I. Apeliacinės instancijos teismas neatliko įrodymų tyrimo, nors tai, kasatoriaus įsitikinimu, buvo būtina. Be to, jam nebuvo žinoma apie jo bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme laiką, todėl jis negalėjo išsakyti savo pozicijos dėl būtinumo atlikti įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimas buvo būtinas, nes daug neaiškumų taip ir liko nepašalinta – dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje minimos operatyvinės informacijos byloje nėra jokių tikrų tokios informacijos buvimą patvirtinančių duomenų, o byloje esančios kelių raštų be registracijos numerių kopijos tokios informacijos tikrumo nepatvirtina. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teisme Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai nurodė, jog jokios informacijos apie jo (kasatoriaus) dalyvavimą nelegalioje narkotikų apyvartoje jie neturi, abejonės dėl nuosprendyje minimos vienkartinės informacijos liko nepašalintos. Jo kaltė grindžiama prielaidomis ir samprotavimais, kurių ypač gausu apeliacinės instancijos teismo nutartyje, ir objektyviu faktu, kad dviejuose lagaminuose, kuriuos jis sutiko prižiūrėti, buvo kanapės. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje bei apeliacinės instancijos teismo nutartyje daug dėmesio skiriama tariamam jo pasimetimui, tačiau nuosprendyje net neužsimenama, kaip jis elgėsi bylos nagrinėjimo metu, t. y. nebuvo vertinamas jo elgesys netipiškoje ir neįprastoje situacijoje. Apeliacinės instancijos teismo pozicija, kad „teismas, vertindamas nuteistojo parodymų neatitikimą kitiems įrodymams, prieštaravimus įvertino kaip reikšmingus ir pagrįstai atsižvelgė į tai, kad V. Z. suinteresuotas jam palankia bylos baigtimi. Nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Jie išdėstyti nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, iš jų analizės logiškai išplaukia V. Z. kaltė ir kitos nusikalstamai veikai kvalifikuoti ir bausmei skirti reikšmingos aplinkybės“, yra tik pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teiginių šališkas apibendrinimas ir interpretavimas. Juo labiau kad šiame apibendrinime taip ir liko nenurodyta, kokie būtent jo parodymai neatitinka kitų įrodymų, nepasisakyta, kodėl kiti įrodymai apeliacinės instancijos teismui yra vertingesni. Dėl nuosprendyje aptartų įrodymų nuoseklumo ir jų tarpusavio ryšio apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti tik pamąstymai. Pamąstymai negali būti vertinami kaip apeliacinio skundo išnagrinėjimas.

BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos reikalauja patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Pagal BPK 331 ir 332 straipsnius apeliacinės instancijos teismas savo sprendime privalo nurodyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Šių baudžiamojo proceso nuostatų apeliacinės instancijos teismas nepažeidė, priimtoje nutartyje į apelianto argumentus atsakė ir motyvuotai paaiškino, kodėl jie atmetami.

Iš bylos medžiagos matyti, kad apie bylos nagrinėjimo laiką bei vietą nuteistajam buvo pranešta. Nuteistasis, būdamas laisvėje, savo nuožiūra galėjo pasirinkti, ar dalyvauti apeliaciniame procese ar ne. Jis į posėdį neatvyko, teismui apie norą dalyvauti bylos nagrinėjime nepranešė. Bylos nagrinėjimo metu nuteistojo gynėjas prašė bylą nagrinėti nuteistajam nedalyvaujant. Todėl apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs nuteistajam nedalyvaujant, Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų nepažeidė.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti juos ir bylą nutraukti – nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. patikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar nagrinėdami bylą nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis). Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokių esminių pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti suvaržiusiais nuteistojo gynybos teises ar kitaip sutrukdžiusiais teismams išsamiai, nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus, nenustatė. Kasatoriaus teiginys, kad teismų sprendimai pagrįsti prielaidomis, prieštarauja priimtų skundžiamų sprendimų turiniui, o iš tokio teiginio argumentų matyti, kad kasatorius iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs visus ištirtus įrodymus, palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs jų visumą, V. Z. gynybos versiją, kad lagaminus iš Antverpeno į Vilnių jis gabeno nepažįstamos merginos paprašytas ir nežinojo, kas juose yra, motyvuotai, pripažinęs ją nepagrįsta ir neįtikinama, atmetė. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs paties V. Z., liudytojų G. B., J. T., V. V. ir kt. įrodymus, nustatytas faktines bylos aplinkybes, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos, vertinant įrodymus vadovaujantis įstatymais ir logikos dėsniais Baudžiamojo proceso kodekso normos, reglamentuojančios įrodinėjimą, nebuvo pažeistos. Teisėjų kolegija nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada bei konstatuoti, kad šioje byloje buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, teisinio pagrindo neturi.

Kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo atlikti įrodymų tyrimą, atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas gali tiek savo iniciatyva, tiek proceso dalyviams prašant atlikti įrodymų tyrimą, t. y. tirti aplinkybes, kurios nebuvo tirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pakartotinai ištirti įrodymus, jeigu tarp jų yra prieštaravimų ir jie nepašalinti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas, nes teismas nemanė esant jį reikalingą, proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistojo gynėjas, pagal kurio skundą byla ir buvo nagrinėjama apeliacine tvarka, atlikti įrodymų tyrimo neprašė. Kasatoriaus argumentai, kad byloje liko neaiškumų dėl pareigūnų turėtos vienkartinės informacijos tikrumo, kad tai buvo galima išsiaiškinti į teismo posėdį iškvietus pareigūną A. I., yra visiškai nepagrįsti ir nesuprantami. Liudytojas A. I. buvo apklaustas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jis davė parodymus, kad Muitinės kriminalinės tarnybos Narkotikų kontrolės skyrius gavo informaciją, jog V. Z. gali iš Olandijos ar Belgijos gabenti narkotines medžiagas. Pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenų bazėje esančią informaciją buvo nustatyta, kad V. Z. nuo 2006 m. sausio 1 d. lėktuvu vyko šešis kartus į Amsterdamą ir vieną kartą į Belgiją, iš kur dažniausiai per dvi paras sugrįždavo. Iš bylos duomenų matyti, kad V. Z., 2007 m. liepos 6 d. išskridęs į Amsterdamą, jau kitą dieną iš Belgijos autobusu su dviem lagaminais narkotinių medžiagų vyko atgal į Vilnių. Turint informacijos, kad V. Z. gali gabenti narkotines medžiagas (tokia informacija buvo gauta prieš tris mėnesius iki įvykio), 2007 m. liepos 8 d. Kalvarijos pasienio praleidimo punkte buvo atliekamas autobusu vykusių keleivių bagažų patikrinimas ir V. Z. bagaže – dviejuose lagaminuose – buvo rastas labai didelis kiekis narkotinių medžiagų. Dėl šių aplinkybių ir nustatytų faktų byloje jokių neaiškumų nėra.

Pagal byloje esančius duomenis, V. Z. apie bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka laiką ir vietą buvo pranešta, bylos nagrinėjime dalyvavo jo gynėjas, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą nebuvo pareikšta, todėl pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs nedalyvaujant nuteistajam, pažeidė BPK 322 straipsnio reikalavimus nėra jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į visus esminius apeliacinio skundo argumentus, kurie iš esmės pakartoti ir kasaciniame skunde, išsamiai atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 5 dalis).

Pagal byloje nustatytas aplinkybes, V. Z. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal nusikaltimų, numatytų BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje, sutaptį. Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo pagrindų, kasatoriaus prašymas panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. Z. kasacinį skundą atmesti.