Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „DLG“ ieškinį atsakovui UAB „TLSC“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Užsakymu UAB „DLG“ įsipareigojo organizuoti krovinio pervežimą į paskirties vietą, o atsakovas UAB „TLSC“ įsipareigojo sumokėti už suteiktas paslaugas per 30 dienų nuo sąskaitos už vežimą ir CMR važtaraščio kopijos pateikimo užsakovui. Ieškovas įvykdė pervežimą, krovinys buvo pristatytas 2017-10-09. 2017-10-09 ieškovas elektroniniu paštu pateikė atsakovui PVM sąskaitą-faktūrą Nr. DLG 36347 2680 Eur sumai. 2017-11-10 ieškovas per „Skype“ programą pateikė atsakovui CMR važtaraščio Nr. 70707 ir CMR važtaraščio Nr. 70736 kopijas. Atsakovas turėjo sumokėti ieškovui 2680 Eurų iki 2017-12-10.

Kadangi atsakovas nesumokėjo 2017-10-09 PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. DLG 36347 nurodytos sumos 2017-09-15 užsakymo nustatytais terminais, jam yra skaičiuojami delspinigiai už kiekvieną pavėluotą dieną. Užsakymo 28 punktu atsakovas įsipareigojo laiku nesumokėjus, mokėti 0,01 proc. delspinigių nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Delspinigių suma skaičiuojama nuo 2017-12-10 iki dalies skolos (1880 Eur) sumokėjimo, t.y. iki 2018-01-19 d. sudaro 10,72 Eurų ((2680 Eurų x 0,01%) x 40 d.). Delspinigių suma už likusią 800 eurų skolą skaičiuojama nuo 2018-01-20 iki 2018-04-26 (ieškinio pateikimo dienos) ir sudaro 7,76 Eurų ((800 Eurų x 0,01%) x 97 d.). Iš viso ieškovas prašo priteisti 18,48 Eur (10,72 + 7,76) delspinigių.

Sutiko, kad ieškovą ir atsakovą siejo tarptautinio krovinių vežimo keliais sutartiniai teisiniai santykiai, kurie susiklostė sutartiniu (užsakymo kroviniui vežti) pagrindu. Sutarties 9 punktu ieškovas įsipareigojo 2017-09-20 pateikti transporto priemonę atsakovės krovinio pakrovimui Vievyje, ir 2017-09-27/28 pristatyti jį į paskirties vietą Karagandoje. Nors ieškovas ne kartą klaidinančiai informavo atsakovą, kad krovinys yra pakrautas 2017-09-22 ir netrukus bus pristatytas į paskirties vietą Kazachstane, vėliau paaiškėjo, kad krovinys buvo pakrautas pervežimui tik 2017-09-28, atitinkamai buvo pristatytas tik 2017-10-09.

Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad krovinys ieškovės buvo priimtas pervežimui tik 2017-09-28, t.y. 8 dienomis vėliau, nei buvo sulygta, vadovaudamasi sutarties 20 punktu, pritaikė ieškovui 800 Eur netesybas už netinkamą sutarties vykdymą ir 2017-10-11 pranešimu įskaitė jas į mokėtiną už paslaugas sumą. Atsakovo teigimu susitarimas dėl netesybų taikymo neprieštarauja įstatymo imperatyvui (CK 6.134 str.), įskaitant, bet neapsiribojant Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija, prašė vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-07 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2011.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė palaikė ieškinyje ir dublike išdėstytus argumentus. Pripažino, kad ieškovas neneigia 8 dienas vėlavęs paimti krovinį, tačiau teigia, kad atsakovas galėtų dėl to reikalauti tik nuostolių atlyginimo, juos įrodinėdamas. Tuo tarpu susitarimas dėl baudos prieštarauja CMR konvencijos 22 str. ir teismo turi būti pripažintas niekiniu ex officio. Įskaitymas taip pat buvo niekinis, nes nevienarūšis (ieškovas reikalavo skolos, atsakovas įskaitė baudą), negaliojantis, nes prieštarauja CMR konvencijai, todėl ir nevykdytinas.

Atsakovo atstovas palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. Pažymėjo, kad ieškovas įskaitymo neginčija. Sudarydamas sutartį, ieškovas atliko joje pataisymus, tačiau 20 punkto, numatančio baudines netesybas, nekvestionavo. Netinkamai vykdydamas sutartį, ieškovas elgėsi ypač nesąžiningai, atsakovas kurį laiką nežinojo, kur yra krovinys, ką patvirtina į bylą pateiktas šalių susirašinėjimas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Byloje nustatyta, kad 2017-09-15 šalys sudarė sutartį (užsakymą), kuria ieškovas įsipareigojo atsakovo užsakymu pervežti krovinį iš Lietuvos (Vievio) į Kazachstaną (Karagandą) (el.b.l. 27-28). Vykdytam vežimui galioja Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (toliau – CMR konvencija).

Už vežimą atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovui 2680 Eur mokestį (el.b.l. 27). Sutartyje nurodytas transporto priemonės pateikimo laikas (9 punktas) - 2017-09-20, krovinio pristatymo laikas (11 punktas) – 2017-09-27/28.

Sutarties 20 punkte nurodyta, kad vežėjas sumoka užsakovui 100 Eur netesybas už kiekvieną termino praleidimo dieną, užsakovo išlaidoms, susijusioms su prastovomis krovinio pakrovimo vietoje, jei praleido šio užsakymo 9 punkte nustatytą terminą pateikti transporto priemonę (el.b.l. 28).

Abi šalys sutiko, kad faktiškai kroviniai paimti vežti 2017-09-28. Tą patvirtina ir šalių elektroninis susirašinėjimas (el.b.l. 61-64).

Iš CMR važtaraščių matyti, kad kroviniai atvežti į pristatymo vietą 2017-10-09 (el.b.l. 33-34).

2017-10-09 ieškovas išrašė atsakovui PVM sąskaitą-faktūrą 2680 Eur sumai (el.b.l. 31).

2017-10-11 atsakovas raštu ieškovui pareiškė priskaičiavęs 800 Eur baudos pagal šalių sudarytos sutarties 20 p. ir ją įskaitantis, taip mažindamas savo būsimą įsiskolinimą ieškovui (el.b.l. 67).

2017-10-17 raštu nurodė atsakovui su jo vienašaliu įskaitymu nesutinkantis (el.b.l. 65-66).

2017-11-07 raštu atsakovas pažymėjo, kad buvo ir yra visos būtinos įskaitymo sąlygos, todėl savo prievolę atsiskaityti su ieškovu dalyje dėl 800 Eur atsakovas laiko pasibaigusia (el.b.l. 79).

2017-11-10 ieškovas pateikė atsakovui CMR važtaraščių kopijas (el.b.l. 35).

2017-11-29 ieškovas pakartotinai nurodė atsakovui su įskaitymu nesutinkantis (el.b.l. 80).

2018-01-16 ieškovas pareikalavo atsakovą įvykdyti piniginę prievolę, t.y. sumokėti skolą bei pretenzijos dienai priskaitytus delspinigius (el.b.l. 36-37, 41-42). Reikalavimą pakartojo 2018-01-19 (el.b.l. 39).

2018-01-19 mokėjimo nurodymu atsakovas sumokėjo ieškovui 1880 Eur sumą (el.b.l. 108).

Dėl nurodytų aplinkybių ginčo byloje nėra.

Byloje ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai atsakovas priskaičiavo ieškovui 800 Eur dydžio baudą ir ją įskaitė į vežimo kainą.

Dėl susitarimo dėl baudos

Nagrinėjamoje byloje atsakovas nenurodo dėl ieškovo padaryto sutarties pažeidimo turėjęs kokių nors realių nuostolių ir jų neįrodinėja. Atsakovo atstovas paaiškino, kad vėluodamas pateikti mašiną pakrovimui ieškovas laikė atsakovą nežinioje, šis neturėjo, ką pasakyti savo užsakovui, tai pakenkė jo reputacijai, tačiau konkrečius nuostolius apskaičiuoti sudėtinga, būtent todėl šalys ir susitarė dėl baudinių netesybų, sutikdamos, kad jos bus laikomos minimaliais nuostoliais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad taikant CMR konvenciją turi būti įvertinta tai, jog ši tarptautinė sutartis turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi. Skirtingai nuo kitų privatinės teisės norminių aktų, CMR konvencijoje sutarties šalims palikta labai mažai laisvės, nes dauguma CMR konvencijos nuostatų yra imperatyvios. Imperatyvus teisės normų pobūdis reiškia, kad nors civilinių santykių dalyviai yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas sudarydami sandorius (sutartis), tačiau laisvė sudarinėti sandorius nėra absoliuti, sutartinė laisvė yra ribojama visų pirma imperatyviosiomis teisės normomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad niekiniais pripažintini visi šalių susitarimai dėl didesnės vežėjo atsakomybės, nei nustatyta konvencijoje. Nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tiems su tarptautiniu krovinių pervežimu susijusiems santykiams, kurių CMR konvencija tiesiogiai nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2006; 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009; 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2009, 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593-687/2015).

Atsakovas teigia, kad CMR konvencija nereguliuoja vežėjo atsakomybės už vėlavimą pateikti transporto priemonę, todėl šiam klausimui taikytina nacionalinė teisė, kuri susitarimo dėl baudinių netesybų nagrinėjamoje situacijoje nedraudžia.

Teismas su tokiu atsakovo aiškinimu nesutinka.

Nors CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies vertime į lietuvių kalbą nurodyta, kad tuo atveju, kai krovinio pristatymo terminas viršijamas ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą, teismas pažymi, kad originaliame šio punkto tekste (angl.: „In the case of delay if the claimant proves that damage has resulted therefrom the carrier shall pay compensation for such damage not exceeding the carriage charges“, pranc.: „En cas de retard, si l’ayant droit prouve qu’un réjudice en est résulté, le transporteur est tenu de payer pour ce préjudice une indemnité qui ne peut pas dépasser le prix du transport“) nedetalizuojamas vėlavimo pobūdis, todėl nėra pagrindo išvadai, kad CMR konvencija nereikalauja, jog nukentėjusi šalis įrodytų nuostolius, patirtus dėl vežėjo vėlavimo atvykti į pakrovimo vietą, kaip ir išvadai, kad tokio klausimo CMR konvencija nereglamentuoja.

Ginčus dėl to, ar vežimui vykstant pagal CMR konvenciją šalys laisvos susitarti dėl baudinių netesybų už pavėluotą transporto priemonės pristatymą pakrovimui, nagrinėję aukštesnių instancijų teismai, yra konstatavę, kad tokie susitarimai negalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-11 nutartis c.b. 3K-3-213/2009, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartis c.b. Nr. 2A-213-431/2013, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1721-392/2016, Kauno apygardos teismo nutartis 2017 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2093-436/2017).

Dar daugiau, kasacinis teismas pažymėjo, kad sprendžiant, ar šalys susitarimu dėl baudų už pavėluotą transporto priemonių pateikimą nustatė kitokią nei CMR konvencijoje vežėjui atsakomybę, pažymėtina tai, jog pavėluotas transporto priemonės pateikimas ir krovinio pristatymo termino pažeidimas (viršijimas) yra tiesiogiai susiję. Šalys CMR konvencijos 1 straipsnio 1 punkto prasme susitaria dėl prievolės atlikti pervežimą; CMR konvencijos reglamentuojama vežėjo atsakomybė už krovinio pristatymą ne laiku suponuoja išvadą, kad pavėluotas transporto priemonės pateikimas savaime reikšmingas tiek, kiek pavėluota pristatyti krovinį; netesybų už pavėluotą transporto priemonių pateikimą taikymas gali lemti CMR konvencijoje nenustatytą dvigubą atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2009). Su aiškinimu, kad savalaikis transporto priemonės nepateikimas savaime nėra reikšmingas, tačiau svarbus tiek, kiek dėl to vėluoja krovinio pristatymas, iš esmės sutinka ir pats atsakovas, pranešime apie įskaitymą nurodydamas, jog jam ypatingai svarbu pristatyti krovinį į paskirties vietą laiku, bei teigdamas, kad vežėjas tai suprato patvirtindamas, jog transporto priemonė bus pakrauta laiku bei valdoma dviejų vairuotojų, siekiant išvengti vėlavimo (el.b.l. 67).

Dėl nurodytų argumentų šalių susitarimą (sutarties 20 punktas) dėl baudinių netesybų už vėlavimą pateikti transporto priemonę, teismas ex officio laiko negaliojančiu (CMR konvencijos 41 str. 1 d., CK 1.78 str. 5 d.) ir, atsakovui neįrodžius patirtų nuostolių fakto ir ieškovo civilinės atsakomybės už juos (CK 6.245-6.249 str.), konstatuoja, jog atsakovas baudos iš ieškovo reikalauja nepagrįstai.

Dėl įskaitymo teisėtumo

Sprendžiant atsakovo atlikto įskaitymo teisėtumą klausimą, pažymėtina, kad pagal CK 6.130 straipsnio 1 dalį prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pareikalavimo momentu. Tam, kad būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t.y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t.y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-27 nutartis c.b. Nr. 3K-3-301/2011; 2012-04-11 nutartis c.b. Nr. 3K-3-116/2012, 2015-02-09 nutartis c.b. Nr. 3K-3-25-916/2015 ir kt.). Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad vienašališkai negali būti įskaitomi tokie reikalavimai, kurie yra aiškiai nelygiaverčiai vykdytinumo ir akivaizdumo požiūriu, vienašališkai negalima įskaityti ir reikalavimų, kurių vykdytinumas remiasi vien materialiosios teisės normomis, ypač kai faktinės aplinkybės tokios, kad yra didelė tikimybė, jog dėl reikalavimo pagrįstumo neišvengiamai kils teisminis ginčas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-21 nutartis c.b. Nr. 3K-3-502/2012, 2014-10-29 nutartis c.b. Nr. 3K-3-458/2014). Šiuo aiškinimu pabrėžiama būtinybė kiekvieną kartą taikant įstatyme įtvirtintas įskaitymo sąlygas, įvertinti jų esmę, paskirtį ir įskaitomų reikalavimų pobūdį.

Nagrinėjamu atveju atsakovas įskaitė baudą, priskaitytą vadovaujantis niekine sutartine nuostata. Tai sudaro savarankišką pagrindą pripažinti įskaitymą niekiniu ir negaliojančiu nuo jo atlikimo momento (CK 6.134 str. 1 d.7 p., 1.78 str. 5 d.).

Dėl skolos priteisimo

Konstatavęs, kad atsakovas baudą ieškovui priskaitė ir ją įskaitė nepagrįstai, teismas sprendžia, kad ieškovas likusi nesumokėta už vežimą 800 Eur suma ieškovui iš atsakovo turi būti priteista (CK 6.38 str., 6.63 str. 1 d., 2 p., 6.189 str. 1 d., 6.200-6.201 str., 6.808 str., 6.813 str. 1 d.).

Dėl delspinigių ir palūkanų priteisimo

Pagal CK 6.258 straipsnio 1 dalį, įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis (CK 6.72 straipsnis). 2017-09-15 sutarties (užsakymo) 28 punktu šalys susitarė, kad šalis sumoka kitai šaliai 0,01 proc. delspinigius už kiekvieną praleistą dieną nuo sumos, kurią sumokėti praleistas terminas, jei nustatytu laiku neįvykdė savo piniginės prievolės pagal sutartį (užsakymą). Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 18,48 Eur delspinigių, kuriuos paskaičiavo taip: delspinigių suma pagal 2017-10-09 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. DLG 36347 dėl skolos – 2 680 Eur skaičiuojama nuo 2017-12-10 (mokėjimo termino pabaigos pagal 2017-10-09 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. DLG 36347) iki 2018-01-19 (iki dalies 1 880 Eur pagal 2017-10-09 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. DLG 36347 apmokėjimo) ir sudaro 10,72 Eur ((2 680 Eur x 0,01 proc.) x 40 d.); delspinigių suma už likusią 800 Eur skolą (800 Eur (2 680 Eur – 1 880 Eur)) pagal 2017-10-09 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. DLG 36347 skaičiuojama nuo 2018-01-20 (nuo kitos po 1 880 Eur dalies sumokėjimo) iki 2018-04-26 kreipimosi į teismą dienos (ieškinio pateikimo dienos) ir sudaro 7,76 Eur ((800 Eur x 0,01 proc.) x 97 d.). Įvertinus tai, kad atsakovas laiku neįvykdė prievolės atsiskaityti su ieškovu, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 18,48 Eur delspinigių yra taip pat pagrįstas ir tenkintinas.

Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalimi ir 3 straipsnio 2 dalimi, ieškovui solidariai iš atsakovų priteistinos 8 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 818,48 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018-03-29) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškinys patenkintas visiškai, todėl iš atsakovo ieškovui priteistinas 18 Eur žyminis mokestis ir 1 360 Eur išlaidų už advokato padėjėjos pagalbą, iš viso 1 378 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str. 1 d., CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 dalis, 88 str. 1 d. 6 p.).

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepriteistinos, kadangi neviršija minimalaus 3 Eur dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 269-270, 279, 307 straipsniais,

nusprendžia:

patenkinti ieškinį visiškai.

Priteisti ieškovui UAB „DLG“, juridinio asmens kodas 126004149, iš atsakovo UAB „TLSC“, juridinio asmens kodas 301682585, 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) skolos, 18,48 Eur (aštuoniolika eurų ir 48 ct) delspinigių, 8 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 818,48 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2018-03-29 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 378 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.