- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-29
- Bylos Nr.
- 2A-213-431/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-14171-2011-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- UAB „BVIP Group“
- Ieškovas
- UAB „Transera“
- Trečiasis asmuo
- UAB „Agroprimum“
- Kategorijos
- 36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės, Dainiaus Rinkevičiaus,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „BVIP Group“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Transera“ ieškinį atsakovui UAB „BVIP Group“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo UAB „Agroprimum“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 690,58 Lt skolos, 25,88 Lt palūkanų, 7,91 Lt palūkanų už vėlavimą apmokėti 5974,38 Lt sumą, 17,97 Lt už vėlavimą sumokėti 690,58 sumą ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog pagal atsakovo 2011-03-15 pateikto užsakymą Nr. 444 ieškovas suteikė atsakovui krovinių gabenimo paslaugas ir pateikė apmokėjimui 5974,38 Lt sąskaitą, kuri turėjo būti apmokėta iki 2011-04-21, tačiau atsakovas 2011-04-27 sumokėjo tik 5383,82 Lt sumą, motyvuodamas, kad ieškovas, neva, pavėlavo pristatyti krovinį, todėl jam paskirta 690,58 Lt bauda. Pagal šalių sudarytą Krovinio vežimo užsakymą Nr. 421 krovinys turėjo būti paimtas 2011-03-23, o pristatytas 2011-03-25, tačiau atsakovas pokalbio Skype programa metu pakeitė sandorio sąlygas, prašydama pristatyti krovinį trims gavėjams vietoje sutarto vieno. Nauja sąlyga pareikalavo iš ieškovo papildomų laiko sąnaudų, todėl jis pristatė krovinį kiek vėliau, negu numatytą sandoryje. Todėl atsakovas neturėjo teisės taikyti sandoryje numatytos baudos. CMR konvencija nenumato netesybų. Atsakovo atliktas vienašalis prievolės įskaitymas laikytinas neteisėtu.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė atmesti ieškovo reikalavimus, nurodydamas, kad šalys užsakymo 2 punktu susitarė, jog ieškovui pavėlavus pristatyti krovinį, taikytina 200 eurų bauda. Šalys sandoriu susitarė, kad krovinys turi būti pakrautas 2011-03-21, o pristatytas gavėjui – 2011-03-23, tačiau ieškovas tokios pareigos neįvykdė. Ieškovas vienasmeniškai ranka pataisė užsakymo įvykdymo datas, skirtingai nei jos buvo nurodytos sandorio sudarymo metu. Kadangi ieškovas pavėlavo pristatyti krovinį dvi dienas, atsakovas taikė 200 eurų baudą, kurios sumą įskaitė į ieškovo reikalavimą atsakovui. Argumentus dėl baudos skyrimo atsakovas grindė Lenkijos Respublikos teismų sprendimais, taip pat, aplinkybe, jog analogiško dydžio baudą už ieškovo vėlavimą gavo iš trečiojo asmens pats atsakovas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. balandžio 17 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės UAB „BVIP Group“ ieškovės UAB „Transera“ naudai 690,58 Lt skolos, 29,99 Lt palūkanų, 8,05 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (720,57 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme – 2011-09-21 – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 68 Lt bylinėjimosi išlaidų
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šalys sulygo, jog ieškovas krovinį paims 2011 m. kovo 23 d. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.130 str. 1 d. viena įskaitymo atlikimui būtinų sąlygų yra reikalavimo pagrįstumas, todėl sprendžiant, ar atsakovo reikalavimas dėl 200 Eur sutartinių netesybų yra pagrįstas, svarbu atsižvelgti į tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdį.
Pagal Krovinio pervežimo užsakymo sąlygas šalys susitarė dėl krovinio pervežimo tarptautiniu maršrutu, todėl teismas pripažino, kad jų santykiams taikytinos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR Konvencija) normos. Krovinio pervežimo užsakymo sąlyga dėl baudų taikymo pagal CMR konvencijos 41 straipsnį yra negaliojanti. Teismas nustatė, kad atsakovas, reikalaudamas ieškovą sumokėti 200 eurų netesybas, turi pareigą įrodyti tokio dydžio nuostolių faktą bei priežastinį ryšį tarp nuostolių ir ieškovo sutarties sąlygų pažeidimo. Teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie trečiojo asmens teises ir pareigas, susijusias su tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusiais krovinio vežimo santykiais, todėl nėra ir pagrindo manyti, kad atsakovo tariamai patirtus nuostolius ir galimą ieškovo vėlavimo pristatyti krovinį faktą sieją priežastinis ryšys. Teismas pripažino, kad atsakovas neįrodė aplinkybės, jog ieškovo tariamo vėlavimo vykdyti prievolę faktas sąlygojo atsakovo 200 eurų dydžio nuostolių atsiradimą. Todėl sprendė, kad reikalavimas dėl 200 eurų netesybų buvo nepagrįstas ir pagal Civilinio kodekso 6.130 str. 1 d. vienašalis įskaitymas laikytinas negaliojančiu.
Teismas pripažino, kad atsakovui išliko prievolė sumokėti ieškovui 200 eurų (690,58 Lt) sumą už krovinio vežimo paslaugas. Krovinio pervežimo užsakymu atsakovas įsipareigojo sumokėti krovinio vežimo paslaugų kainą per 14 dienų nuo sąskaitos pateikimo momento. Atsakovas 5383,82 Lt sumą sumokėjo tik 2011-04-27, tai yra, po 6 dienų, tuo tarpu 690,58 Lt sumą iki ieškinio padavimo teismui dienos pavėluota sumokėti 145 dienas. Mokėjimų atliekamų pagal komercinius sandorius vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje bei 3 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu sutartis nenustato kitaip, palūkanų, kurias skolininkas privalo sumokėti už pavėlavimą, dydis apskaičiuojamas taikant vieno mėnesio VILIBOR palūkanų normą, padidintą 7 procentiniais punktais, galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas. 2010-12-31 paskelbtą 1,05 proc. VILIBOR palūkanų normą padidinus 7 procentiniais punktais, kompensacinio pobūdžio palūkanos sudaro 8,05 proc. Vadinasi, už 6 dienų vėlavimą sumokėti 5974,38 Lt sumą skaičiuotina 7,91 Lt palūkanų suma, o už 145 vėlavimo dienas sumokėti 690,58 Lt sumą skaičiuotina 22,08 Lt suma, iš viso – 29,99 Lt palūkanų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB BVIP Group“ prašė panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 17 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį atmesti, priteisti atsakovui iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:
1) Nei CMR konvencija, nei nacionalinė teisė nenustato krovinio vežimo sutarčiai privalomos rašytinės formos, tik nurodo važtaraštį kaip vežimo sutartį ir jos sąlygas patvirtinantį dokumentą. Tai reiškia, kad vežimo sutartis gali būti sudaroma surašant vieną abiejų šalių pasirašytą dokumentą, apsikeičiant rašytiniais dokumentais, žodžiu, atliekant veiksmus ar kitokia šalies valios sudaryti sutartį išreiškimo forma. Teismas išvadą dėl vežimo sutarties sudarymo momento pagrindė tuo, kad šalys iš esmės susitarė dėl vežimo sąlygų ieškovui pataisius atsakovo pateiktą 2011-03-17 Krovinio pervežimo užsakymą Nr. 421, neatsižvelgdamas į tai, kad byloje esantys įrodymai rodo, jog dėl vežimo sąlygų šalys buvo susitarusios anksčiau, ir ieškovo atlikto vienašalio užsakymo teksto taisymo metu atsakovo rašytinio užsakymo Nr. 421 pagrindu sudaryta vežimo sutartis jau galiojo, todėl vienašališki jos pakeitimai neturi teisinės galios. Teismo išvada, kad transporto priemonė turi būti pateikta pakrovimui 2011-03-23, prieštarauja byloje esantiems įrodymas: Skype pokalbių išklotinėje esantiems darbuotojų pokalbiams, kurie patvirtina, kad šalys susitarė, jog transporto priemonė atvyks į pakrovimą 2011-03-21, ieškovo PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. 0010231 nurodytai pasikrovimo datai pagal užsakymą – 2011-03-21, ieškinyje esančiame ieškovo pripažinime, kad vykdant sutartį buvo vėluojama. Ieškovas dar 2011-03-18 ėmėsi vykdyti sutartį, surado transporto priemonę, siuntė ją į pakrovimo vietą, vėliau pranešė, kad transporto priemonė sugedo ir neatvyks sutartu laiku ir t.t. Tokie ieškovo veiksmai vertintini kaip patvirtinantys vežimo sutarties sudarymą pradinėmis rašytiniame ieškovo užsakyme išdėstytomis sąlygomis, tai yra krovinio pakrovimas – 2011-03-21, pristatymas – 2011-03-23. Pagal Kelių transporto kodekso 27 str. vežimo sutartis yra konsensualinė sutartis, sudaryta nuo susitarimo, o ne nuo krovinio priėmimo vežti ar atvykimo į pakrovimo vietą momento. Todėl teismas turėjo analizuoti ne sutarties pataisymo, bet susitarimo sudarymo momentą – kada šalys susitarė, jog vežėjas pateiks transporto priemonę pakrovimui, o užsakovas pateiks krovinį pervežimui. Akivaizdu, kad toks susitarimas buvo padarytas dar iki 2011-03-31, kadangi užsakymas krovinio pervežimui ieškovui buvo pateiktas 2011-03-17, o 2011-03-21 Skype programoje darbuotojas jau kalba apie tai, kad transporto priemonė tą dieną neatvyks, atvyks vėliau. Tačiau teismas šiais duomenimis nesirėmė, akcentavo tik tai, kad ieškovas ranka pataisė sutartį, netaikydamas CK 6.183 str. ir 6.223 str., reglamentuojančių sutarties keitimo formą ir tvarką. Atsakovas nebuvo išreiškęs sutikimo raštu dėl ieškovo pakeistų sutarties sąlygų, todėl ieškovo atlikti sutarties pakeitimai, atsižvelgiant į Krovinio pervežimo užsakymo Nr. 421 dalies “Kitos sąlygos vykdytojui” 7 p., laikytini negaliojančiais kaip neatitinkantys įstatyme ir sutartyje numatytos formos ir tvarkos reikalavimų. Teismo išvada apie tai, jog šalys susitarė dėl vežimo sąlygų priimta netinkamai taikant CK 6.808 str., 6.183 str., 6.223 str., Kelių transporto kodekso 27 str., neįvertinus visų byloje esančių įrodymų turinio, todėl darytina priešinga išvada, kad šalys susitarė dėl krovinio pakrovimo 2011-03-21 ir pristatymo 2011-03-23.
Žemesnės instancijos teismas
2) Teismas pasisakė, jog krovinio pervežimo užsakymo sąlyga dėl baudų taikymo pagal CMR Konvencijos 41 str. yra negaliojanti. Pažymėtina, kad užsakyme numatytos netesybos tiek tuo atveju, kai transporto priemonė laiku nepateikiama krovinio vežimui, tiek tuo atveju, kai vėluojama pristatyti krovinį. Teismas konkrečiai nenurodė, kad negaliojančia laiko kažkurią vieną iš sąlygų, todėl darytina išvada, jog teismo sprendimas yra iš dalies nemotyvuotas. Kelių transporto kodekso 47 str. numato, kad vežėjas, pažeidęs vežimo terminus, privalo atlyginti padarytus nuostolius, jeigu sutartyje nebuvo numatyta atsakomybė netesybomis. Taigi, susitarimas dėl netesybų neprieštarauja CMR konvencijai. Transporto priemonės pateikimo pakrovimui klausimo CMR konvencija iš viso nereglamentuoja, todėl pagal teismų praktiką, tokie ginčai spręstini pagal nacionalinius įstatymus. Todėl visiškai nepagrįstai teismas nusprendė, jog netesybos už transporto priemonės nepateikimą laiku krovinio pakrovimui negalioja dėl to, jog jos prieštarauja minėtai konvencijai, kuri šio klausimo netgi nereglamentuoja. Vėlavimo pristatyti krovinį atveju, teismas taip pat nepagrįstai pasisakė, kad sąlyga dėl šių netesybų taip pat nėra galiojanti. Šiuo klausimu nėra aiškios teismų praktikos, o skundžiamame sprendime cituota civilinė byla Nr. 3K-3-177/2009, kuria vėliau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje šiuo aspektu nebuvo remiamasi, nesudaro pagrindo teigti, jog teismų praktikoje laikoma, jog visi susitarimai dėl netesybų taikymo vėluojant pristatyti krovinius yra negaliojantys. Toks CMR konvencijos bei nacionalinės teisės aktų aiškinimas yra netinkamas ir sudaro sąlygas nesąžiningoms šalims apginti neteisėtus interesus, netinkamai vykdant sutartis, išvengti atsakomybės, reikalaujant visiškai atsiskaityti už suteiktas vežimo paslaugas. CMR konvencijos preambulėje sakoma, kad konvencijos tikslas – suvienodinti krovinių vežimo sutarties sąlygas, tai yra tokiems vežimams reikalingus dokumentus ir vežėjo atsakomybę. Todėl aiškinant konvencijos nuostatas, reikėtų atsižvelgti ir į tarptautinę praktiką. Kitose valstybėse, CMR konvencijos narėse, tokia praktika neegzistuoja, tai yra baudos, taikomos vežėjui dėl vėlavimo pristatyti krovinį, laikomos galiojančiomis ir teisėtomis. Lenkijos Baltstogės apygardos ūkio teismas 2010-08-05 sprendime pasisakė, kad pozicija, jog CMR konvencija nenumato galimybės taikyti sutartines baudas dėl terminų praleidimo, yra nepagrįsta. Teismas pasisakė, kad pagal visas tarptautines vežimų konvencijas, jei įprastinė žala nepadaryta, vežėjas atsako už krovinio pristatymo termino praleidimą būtent netesybų forma. Lietuvos teismų praktika ir teisinė literatūra nurodo, jog netesybos laikomos iš anksto nustatytais kreditoriaus nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti. Taigi, jei kartu neprašoma priteisti ir netesybų, ir nuostolių, nėra pagrindo atmesti reikalavimo dėl netesybų priteisimo, kadangi dviguba atsakomybė netaikoma, ir nei CMR konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos nepažeidžiamos. Todėl atsakovo atliktas įskaitymas laikytinas galiojančiu ir prievolė sumokėti 690,58 Lt vežimo užmokesčio dalį laikytina pasibaigusia.
3) Teismas pasisakė, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie trečiojo asmens teises ir pareigas, susijusias su ieškovo ir atsakovo vežimo santykiais, todėl nėra pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio. Tačiau byloje yra trečiojo asmens (krovinio pervežimo užsakovo) pretenzijos dėl vėlavimo pateikti transporto priemonę pakrovimui bei pristatyti krovinį, taip pat pateiktas atsakovo ir trečiojo asmens pasirašytas įskaitymo aktas, todėl nėra pagrindo teigti, kad byloje nėra objektyvių duomenų apie trečiojo asmens teises ir pareigas bei priežastinį ryšį. Teismas nesilaikė CPK 270 str. 4 d. nuostatų, įpareigojančių teismą sprendime pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą bei argumentus, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, neatsižvelgdamas į byloje surinktą įrodymų visumą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo atsakovo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 17 d. sprendimą nepakeistą. Nurodė, kad atskiras atsakovo reikalavimas mokėti netesybas dėl vėlavimo pateikti transporto priemonę pakrovimui, išreikštas tik ginčo teisme metu, galėjo būti pareikštas tik priešieškinio forma. Dėl šios priežasties teismo nustatyti faktai bei padarytos išvados dėl pasikrovimo datos, atsižvelgiant į sutarties aplinkybes, yra svarbūs tiek, kiek tai galėjo įtakoti galimai nesavalaikį krovinio pristatymą, bet ne atskirai siejant su pagrindu reikalauti netesybų dėl galimo pavėlavimo pateikti transporto priemonę pakrovimui. CMR konvencija, pristatymo termino viršijimo atveju, vežėjo atsakomybę apriboja kompensuotinos žalos rūšimi, tai yra tik negautų pajamų kompensavimu. Taip pat ribojamas ir galimos pareikalauti kompensacijos dydis. CMR konvencija riboja atlygintinų žalų spektrą iki įrodytinų. Taigi, atsakovo argumentai, jog vežimo šalys gali susitarti dėl netesybų priešingai CMR konvencijai, tai yra jog nereikės įrodyti nei žalos fakto, nei jos dydžio yra klaidingi. Jeigu krovinio pristatymo termino viršijimo atveju susitarimas dėl netesybų būtų teisėtas CMR konvencijos atžvilgiu, reikėtų nuspręsti kokios šalies teise vadovautis, taikant ir aiškinant netesybų institutą. CMR konvencijos 20 str., 29 str., 32 str. pateikia nuorodą dėl taikytinos teisės: šalies, kurios teismas nagrinėja bylą, prekių buvimo vietos. Ieškovo nuomone dėl taikytinos teisės reikėtų remtis 2008-06-17 Europos parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės nuostatomis, nustatančiomis taisykles kaip parinkta teisė, kada speciali konvencija nenurodo taikytinos teisės konkrečiu atveju. Pateiktame važtaraštyje nėra nurodyta krovinio pristatymo termino. Pagal CMR konvencijos nuostatas, jeigu nėra įrašytas krovinio pristatymo laikas, siuntėjas tampa atsakingu už visas vežėjo patirtas išlaidas ir nuostolius dėl klaidingai ar netiksliai nurodytų duomenų. Krovinio pristatymo termino viršijimo atveju, šio terminio neįrašymas į važtaraštį lemia tai, kad vežėjui civilinė atsakomybė gali kilti tik tuomet, jeigu yra pastarojo kaltė. Atsakovas privalėjo įrodinėti ieškovo kaltę, tačiau to nedarė, todėl ieškovui negali kilti civilinė atsakomybė vien tik dėl galimai viršyto krovinio pristatymo termino fakto. Atsakovas klaidina teismą, teigdamas, kad sutartis buvo sudaryta dar kovo 21 d. Iš Skype išklotinės matyti, kad 2011-03-22 atsakovo darbuotoja nurodo, jog Lena gali jai atsiųsti užsakymo patvirtinimą su parašu ir vadybininko v.p. Taigi, iki šios dienos jokios sutarties sudaryta nebuvo, buvo svarstomi tik pasiūlymai (oferta) krovinio pervežimui.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).
Byloje nustatyta, kad pagal 2011-03-25 Krovinio pervežimo užsakymą Nr. 444 ieškovas įsipareigojo 2011-03-21 priimti krovinį Čekijos Respublikoje ir pristatyti jį į Lietuvą 2011-03-23, trims ūkininkams Alytaus, Kėdainių ir Kupiškio rajone, bendrųjų sutarties sąlygų 1 punkte šalys numatė, jog vežimas vykdomas pagal 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties (CMR) konvencijos sąlygas, kitų sąlygų vykdytojui 2 punkte numatyta, kad vykdytojas pavėlavęs pristatyti transporto priemonę pakrovimo arba krovinių gavėjui moka 100 eurų baudą už kiekvieną pavėluotą dieną (b.l. 6). Ieškovas 2011-03-28 išrašė PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 0010231, pagal kurią atsakovas iki 2011-04-20 turėjo sumokėti 5974,38 Lt už suteiktas transporto paslaugas maršrutu Čekija-Lietuva (Kaunas) (b.l. 5).
Atsakovas 2011-03-31 pateikė pretenziją ieškovui, jog pagal krovinio pervežimo užsakymą Nr. 421 transporto priemonė buvo pristatyta pasikrovimui tik 2011-03-23, o krovinys buvo atgabentas tik 2011-03-28, pavėlavus 2 dienas, todėl atsakovas reikalauja sumokėti 200 % baudos (b.l. 8). Atsakovas 2011-04-26 Vienašalio įskaitymo aktu pareiškė įskaitantis ieškovui paskirtą 200 eurų sumą savo 690,56 Lt įsiskolinimui pagal PVM sąskaitą Nr. TR0010231 padengti (b.l. 9).
Pagal 2011-03-17 Krovinio pervežimo užsakymą Nr. 421 ieškovas įsipareigojo 2011-03-21 priimti krovinį Čekijos Respublikoje ir pristatyti jį į Lietuvą 2011-03-23, trims ūkininkams Alytaus, Kėdainių ir Kupiškio rajone, Bendrųjų sutarties sąlygų 1 punkte šalys numatė, jog vežimas vykdomas pagal 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties (CMR) konvencijos sąlygas, Kitų sąlygų vykdytojui 2 punkte numatyta, kad vykdytojas pavėlavęs pristatyti transporto priemonę pakrovimo arba krovinių gavėjui moka 100 eurų baudą už kiekvieną pavėluotą dieną (b.l. 20). Byloje yra pateiktas kitas 2011-03-17 krovinio pervežimo užsakymas Nr. 421, kuriame ranka ištaisyta ir nurodyta pakrovimo data: 2011-03-23, išsikrovimo data ir vieta: 2011-03-25 Alytaus, Kėdainių ir Kupiškio rajonai (b.l. 32). Byloje pateiktas kompiuterinės Skype programos pokalbių vykusių nuo 2011-03-18 iki 2011-03-25 tarp ieškovo ir atsakovo darbuotojų išrašas, kuriame užfiksuota, jog bylos šalių darbuotojai tarėsi ir kelis kartus derino krovinio pasikrovimo ir pristatymo datą (b.l. 35-36).
Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog buvo susitarta dėl krovinio paėmimo 2011-03-23, ir teigia, kad pagal susitarimą krovinys turėjo būti pakrautas 2011-03-21 ir pristatytas 2011-03-23.
Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutarties turinį, nurodo, kad teismas ištyrė ir įvertino šiai bylai reikšmingus įrodymus. Dėl Krovinio pervežimo užsakymo Nr. 421 sąlygų, jų keitimo šalys pasisakė ir teismo posėdžių metu. Pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino visus šalių pateiktus rašytinius įrodymus bei jų paaiškinimus teismo posėdžių metu, todėl vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu, padarė tinkamą išvadą, jog buvo susitarta dėl krovinio paėmimo 2011-03-23.
Apeliantas ginčija pirmos instancijos teismo išvadą, jog Krovinio pervežimo užsakymo sąlyga dėl baudų taikymo pagal CMR konvenciją yra negaliojanti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, remdamasis minėtos Konvencijos 41 str. ir 12 str. 7 d. sistemine analize bei atsižvelgdamas į egzistuojančią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2009; 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009), konstatuoja, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendime buvo teisingai nustatyta, kad Krovinio pervežimo užsakymo sąlyga dėl baudų taikymo yra negaliojanti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CMR konvencijos 12 str. 7 d. yra įtvirtinta vežėjo, tinkamai neįvykdžiusio prievolės, atsakomybė už padarytus nuostolius. Taigi, atsakovas, reikalaudamas nuostolių atlyginimo, turi įrodyti CK 6.245-6.249 str. nustatytas civilinės atsakomybės sąlygas, tai yra ieškovo neteisėtus veiksmus, padarytos žalos dydį ir priežastinį ryšį tarp jų.
Atsakovas savo nuostolius įrodinėjo 2011-03-30 UAB „Agroprimum“ pateiktomis pretenzijomis ir atsakovo ir UAB „Agroprimum“ 2011-10-17 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu.
Byloje yra pateiktos dvi 2011-03-30 UAB „Agroprimum“ pretenzijos atsakovui (b.l. 21-22). Vienoje nurodyta, kad atsakovas, kaip vežėjas, gabenęs krovinį iš Čekijos į Lietuvą pagal užsakymą Nr. 421, pavėlavo į pasikrovimo vietą. Tai sudarė papildomas išlaidas už sandėliavimą, laiku neišvežus produkcijos, buvo dviejų dienų prastova, kurią sudaro 200 eurų tiesioginių nuostolių (b.l. 21). Kitoje tos pačios dienos pretenzijoje nurodyta, kad remiantis užsakymo sąlygomis už 2 pavėluotas dienas prašoma sumokėti 200 eurų baudą už sutartyje numatytų terminų nesilaikymą (b.l. 22). Atsakovo ir UAB „Agroprimum“ 2011-10-17 tarpusavio atsiskaitymų suderinimo akte nurodytas šalių suderintas debetas ir kreditas, lentelėje prie datos 2011-03-30 nurodytas kreditas: 690,56 Lt (b.l. 23).
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pateikti įrodymai yra susiję su atsakovo ir UAB „Agroprimum“ teisniais santykiais, tuo tarpu pagal bylos šalių sudarytus Krovinio pervežimo užsakymus ieškovas turėjo pareigą pristatyti krovinį iš Čekijos konkretiems ūkininkams į Alytaus, Kėdainių ir Kupiškio rajonus, todėl iš aukščiau pateiktų atsakovo dokumentų nėra aišku, kaip ieškovo pavėluotas krovinio pristatymas minėties ūkininkams yra susijęs su UAB „Agroprimum“ atsakovui skirta 200 eurų bauda, ir pagal kokią sutartį ji buvo skirta. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie trečiojo asmens (UAB „Agroprimum“) teises ir pareigas, susijusias su tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusiais krovinio vežimo santykiais, todėl nėra pagrindo manyti, kad atsakovo tariamai patirtus nuostolius ir galimą ieškovo vėlavimo pristatyti krovinį faktą sieją priežastinis ryšys. Taigi, pirmos instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad pagal Civilinio kodekso 6.130 straipsnio 1 dalį ir vienašalis atsakovo ieškovui taikytas įskaitymas laikomas negaliojančiu.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.