- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-12-18
- Bylos Nr.
- 2A-2093-436/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-24068-2016-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Rudzinskas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Danera“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Best Trans“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Danera“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-17743-375/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Danera“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Best Trans“ dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ginčas kilęs dėl atsiskaitymo su vežėju už tarptautinį krovinio pervežimą, kai krovinys buvo pristatytas pavėluotai.
Šalies argumentai
Ieškovė UAB ,,Danera” dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės UAB ,,Best Trans” 847 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Nurodė, kad 2015 m. lapkričio 17 d. su atsakove sudarė Vienkartinę krovinio pervežimo sutartį Nr. E-003198 (BE-002863), pagal kurią ieškovė įsipareigojo pervežti krovinį, o atsakovė įsipareigojo sumokėti sutartą kainą pagal pateiktą PVM sąskaitą – faktūrą per 45 kalendorines dienas nuo CMR ir PVM sąskaitos-faktūros gavimo. Atsakovės užsakymu ieškovė pervežė krovinį nurodytu adresu (Havwoods Limited Carnforth Business Park Oakwood Way Carnforth LA5 9FD Lancashire UK, LA5 9FD, Anglija). 2015 m. gruodžio 16 d. pateikė atsakovei PVM sąskaitą-faktūrą serija DAA Nr. 005883 bei tarptautinio krovinių transportavimo važtaraščių originalus. Atsakovė įsipareigojimo laiku atsiskaityti neįvykdė ir yra skolinga 847 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismas 2017 m. sausio 3 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino visiškai.
2017 m. sausio 27 d. atsakovė UAB ,,Best Trans” pateikė prieštaravimus dėl ieškinio ir preliminaraus sprendimo. Nurodė, kad prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdė ne ji, o ieškovė. Krovinys turėjo būti pristatytas gavėjui 2015 m. lapkričio 23 d., tačiau iš tiesų buvo pristatytas tik 2015 m. gruodžio 4 d., kadangi transporto priemonė dėl joje rastų nedeklaruotų prekių buvo sulaikyta muitinėje. Be to, krovinys pristatytas ne tokios būklės, kokios buvo pakrautas, rasta pažeidimų. Vienkartine krovinio pervežimo sutartimi šalys susitarė, kad vežėjas įsipareigoja atvykti į pasikrovimo/išsikrovimo vietą nustatytu laiku, neįvykdžius šios pareigos jis privalo sumokėti 100 Eur baudą už kiekvieną dieną. Taigi, šalių sudaryta sutartimi sulygta bauda už 11 vėlavimo dienų sudaro didesnę sumą, nei ieškovės ieškiniu reikalaujama priteisti iš atsakovės suma. Dėl to atsakovė 2015 m. gruodžio 10 d. ieškovei pateikė pretenziją, reikalaudama kompensuoti patirtus nuostolius, kurie sudaro 900 Eur. Be to, ieškovė krovinio pervežimą be atsakovės žinios ir sutikimo vykdė skirtingomis transporto priemonėmis. Transporto priemonė buvo sulaikyta dėl joje vežamų nedeklaruotų prekių, o tarp šalių sudarytos sutarties 3-ame punkte nurodoma, kad vežėjas privalo užtikrinti, kad nebūtų vežama nedeklaruojamų prekių, priešingu atveju pilnai materialiai atsakys už visas su tuo susijusias pasekmes. Taigi, pati ieškovė tinkamai neįvykdė susitarimo sąlygų.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2017 m. gegužės 29 d. sprendimu 2017 m. sausio 3 d. preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-17743-375/2017 panaikino, ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės UAB ,,Danera” atsakovei UAB ,,Best Trans” 240 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas sprendimą grindė šiais esminiais argumentais:
Ginčo atveju taikytina Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (toliau – CMR konvencija), kadangi ieškovė reiškia reikalavimą atsiskaityti už tarptautinį krovinio pervežimą, t. y. krovinio, kuris buvo vežamas kelių transporto priemone sausumos keliais už sutartą užmokestį iš vienos valstybės į kitą, kurios abi yra CMR konvencijos narės.
Byloje nustatyta, kad ieškovė 11 dienų pavėlavo pristatyti krovinį, o CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalis ir 19 straipsnis numato, kad vežėjas atsako už krovinio pavėluotą pristatymą. CMR konvencijos nurodo, kad krovinys pristatytas ne laiku, kai jis nepristatomas suderintais terminais.
Šalies argumentai
Ieškovės teiginiai, kad vėlavimas (t. y. vilkikas su kroviniais, radus neteisėtai gabenamas prekes, buvo sulaikytas) įvyko ne dėl ieškovės kaltės, byloje nebuvo įrodyti, todėl laikytina, kad vežėjas neįvykdė šalių sudarytos sutarties 3 punktu prisiimtų įsipareigojimų pristatyti krovinį sutartu laiku.
Žemesnės instancijos teismas
Ieškovės argumentas, kad vežtas krovinys nebuvo gendantis, pristatymo laikas jo kokybei įtakos neturėjo, o krovinio gavėjas dėl to jokių pretenzijų nereiškė, paneigtas byloje esančiais duomenimis apie tai, kad krovinio siuntėjas (užsakovas) pateikė pretenziją nurodydamas, kad su krovinio gavėju susiderino padarytus nuostolius abipusių nuolaidų būdu.
Ieškovės argumentai dėl baudos skaičiavimo, netesybų sutrumpinto šešių mėnesių ieškinio senaties termino nenagrinėti kaip peržengiantys ieškinio nagrinėjimo ribas.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Ieškovė UAB „Danera“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo 2017 m. sausio 3 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nėra aišku, ar atsakovė prašė taikyti netesybas, ar atlyginti jos patirtą žalą. Teismas taip pat nenurodė, ar atmesdamas ieškinį atsakovei skyrė ieškiniu reikalaujamą priteisti 847 Eur baudą, ar konstatavo, kad tokio dydžio žala atsakovei buvo padaryta. Pirmu atveju tokio dydžio netesybos būtų neprotingai didelės, be to, yra praleistas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl netesybų reikšti. Antru atveju nėra aišku, kodėl būtent toks žalos dydis buvo pasirinktas. Atsakovė nepateikė jokių žalos dydį patvirtinančių įrodymų, be to, atsakovė nereiškė reikalavimo atlyginti žalą, todėl įskaitymas nėra galimas.
Teismas netinkamai aiškino sutarties 8 punktą, pagal kurį vežėjas krovinį turi gabenti savo automobiliais, o perduoti jį gabenti kitiems asmenims galima tik turint raštišką užsakovo sutikimą. Ginčo atveju vežėjas ne dėl savo kaltės negalėjo baigti krovinio vežimo paslaugos. Ieškovas 2 000 km vežė krovinį pats, o vėliau, telefonu susisiekus su užsakovu ir gavus jo sutikimą, perduotas gabenti trečiajam asmeniui, kuris krovinį gabeno dar 500 km. Toks ieškovės elgesys atitiko ir CMR 14 straipsnio nuostatas. CMR 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad visi susitarimai, kurie prieštarauja CMR konvencijai, yra negaliojantys. Šiuo atveju CMR konvencija nenumato atsakomybės už raštiško sutikimo vežti krovinį tretiesiems asmenims nebuvimo, todėl net ir negali būti taikoma. Be to, ieškinį buvo prašoma atmesti visai ne dėl sutarties 8 punkto pažeidimo.
Nors tarp šalių sudarytos vienkartinės krovinio pervežimo sutarties 3 punkte numatyta, jog vežėjas pilnai materialiai atsako už visas pasekmes, susijusias su nedeklaruotų prekių buvimo transporto priemonėje, teismas neargumentavo, kodėl ginčo atveju ieškovei taikoma būtent 847 Eur dydžio atsakomybė už tokį įvykį.
Vėlavimas ne dėl ieškovės kaltės, kai krovinys nebuvo gendantis, o ir gavėjas dėl to jokių pretenzijų nereiškė, nelaikytinas esminiu sutarties pažeidimu.
Atsakovė nepatyrė jokios žalos, nereiškė jokių reikalavimų, todėl teismas išėjo už ieškinio reikalavimų ribų spręsdamas žalos atlyginimo klausimą.
Atsiliepimas
Atsakovė teigė, kad krovinio gavėjas su užsakovu atsiskaitė, tačiau byloje nebuvo pateikta ir pareikalauta duomenų apie šias aplinkybes ir jos nebuvo įrodytos. Be to, atsakovės atsakomybė buvo apdrausta ir pirmiausia, jei būtų patirta žala, ji būtų kreipusis į draudiką.
Pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalį ir 6 dalį vežėjo atsakomybė už pavėluotą krovinio pristatymą aiškiai ribojama tik užsakovo įrodytų nuostolių suma. Todėl buvo pagrindas teismui ex officio šalių susitarimą dėl baudinių netesybų (sutarties 6, 8 punktai) laikyti niekiniu.
Atsiliepimas
Atsakovė UAB „Best Trans“ atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Ieškovė neginčija, kad pristatė prekes pažeisdama sutarties 8 punktą, nes krovinį pristatė pavėlavusi 11 dienų, jog krovinys buvo sulaikytas muitinėje, kadangi juo buvo gabenamos nedeklaruotos prekės. Taip pat, kad UAB „Volunta Trade“ pateikė pretenziją atsakovei dėl krovinio pristatymo vėlavimo ir pristatyto krovinio pažeidimo.
Šalies argumentai
Ieškovė kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, CMR konvencija nereguliuoja atlyginimo už vežimą klausimų, todėl šiame ginče CMR konvencija apskritai netaikytina.
Žemesnės instancijos teismas
Kadangi ieškovė neįvykdė savo pareigų pagal sutartį, atsakovei nekilo pareiga ir atsiskaityti.
Be to, ieškovė apskritai nelaikytina vežėju, nes CMR važtaraštyje vežėju nurodyta UAB „Autika“, apie kurį atsakovė nieko nežinojo, be to važtaraštyje aiškiai nurodyta, kad krovinys yra apgadintas.
Atsiliepimas
Atsakovė savo prieštaravimuose nurodė aplinkybes, kad krovinys galėjo būti gabenamas skirtingomis transporto priemonėmis be atsakovės sutikimo.
Atsakovė nebuvo pareiškusi reikalavimo priteisti netesybas, atlyginti žalą, teismas tokio reikalavimo netenkino, todėl ieškinio atmetimas negali būti traktuojamas kaip įskaitymas.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla toliau nagrinėjama tik apeliaciniu skundu apibrėžtose ribose.
Ieškovė apeliaciniame skunde išdėstė prašymą išreikalauti duomenis, patvirtinančius ar paneigiančius atsakovės argumentus, kad krovinio gavėjas su užsakovu atsiskaitė ir, ar atsakovė dėl žalos atlyginimo kreipėsi į draudiką. Pažymėtina, kad ginčo byloje taikytinas šalių rungimosi principas, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Ginčo atveju atsakovė, prieštaraudama pareikštam ieškiniui ir preliminariam sprendimui savo poziciją pagrindžiančių įrodymų nepateikė, taigi savo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo atsikirtimų pagrindu neįvykdė, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal pirmosios instancijos teismo surinktus faktinius duomenis ir apeliacinio skundo ribose, prašymo išreikalauti duomenis netenkina.
Nustatyta, kad 2015 m. lapkričio 17 d. ieškovė UAB „Danera“ (vežėja) ir atsakovė UAB „Best Trans“ (užsakovė), sudarė Vienkartinę krovinio pervežimo sutartį Nr. E-003198 (BE-002863) (b. l. 5), kuria vežėja įsipareigojo 2015 m. lapkričio 23 d. pristatyti siuntėjo UAB „Parket Trade“ krovinį – septynias paletes medienos parketo į Angliją (Lancashire). Šalys sutarties 3 punkte numatė, kad vežėjas privalo užtikrinti, kad supakuotame krovinyje (jei pažeistas įpakavimas), automobilyje, puspriekabėje ir joje esančiuose atributuose nebūtų nedeklaruojamų prekių ir visiškai materialiai atsako už visas su tuo susijusias pasekmes. Sutarties 6-ame punkte numatė, kad „<...> Vežėjas įsipareigoja atvykti į pasikrovimo/išsikrovimo vietą nustatytu laiku. <...> Jeigu vežėjas pavėluoja į pakrovimą/išsikrovimą, jis privalo sumokėti 100 Eur baudą už kiekvieną dieną <...>“. Tuo tarpu sutarties 8 punkte numatė, kad vežėjas privalo vežti krovinius tik nuosavais automobiliais, užsakymą perduoti tretiesiems asmenims galima tik gavus raštišką sutikimą. Šalys susitarė, kad perdavus užsakymą tretiesiems asmenims be užsakovo sutikimo, frachtas nebus apmokamas (b. l. 5).
Byloje taip pat nustatyta, kad sutartu laiku prekės buvo pakrautos ir išvežtos vilkiku DAF, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir puspriekabe Krone, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (b. l. 6), vėliau krovinys perduotas vežėjui UAB „Autika“, kuris pabaigė pervežimą vilkiku, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir puspriekabe, valstybinis numeris DA 7/neįskaitoma/ (b. l. 7). Krovinys pristatytas 2015 m. gruodžio 4 d., t. y. pavėlavus 11 dienų, tarptautiniame krovinių transportavimo važtaraštyje nurodyta, kad krovinys gautas „pažeistas“. 2015 m. gruodžio 10 d. UAB ,,Parket Trade“ atsakovei (užsakovui) dėl pavėluoto krovinio pristatymo maršrutu Lietuva (Šiauliai) – Anglija (Lancashire) pateikė pretenziją, kurioje nurodyta, kad transporto priemonė buvo sulaikyta muitinėje dėl transporto priemonėje rastų nedeklaruotų prekių. Kadangi krovinys pristatytas ne tokios būklės, kokios buvo pakrautas, rasta pažeidimų, prašo UAB „Best Trans“ atlyginti patirtą 900 eurų žalą (b. l. 22). 2015 m. gruodžio 10 d. UAB „Best Trans“ pretenzija kreipėsi į UAB „Danera“, kuria remdamasi tarp šalių sudarytos sutarties 6 punktu (pristatyti krovinį laiku) ir 3 punktu (nevežti nedeklaruojamų prekių ir pilnai materialiai atsakyti už visas su tuo susijusias pasekmes) reikalauja kompensuoti patirtus nuostolius, kurie sudaro 900 Eur (b. l. 23).
Ieškovė UAB ,,Danera” dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės UAB ,,Best Trans” 847 Eur skolą, atsakovei atsisakius sumokėti už atliktas pervežimo paslaugas pagal 2015 m. gruodžio 16 d. išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą serija DAA Nr. 005883. Teismas 2017 m. sausio 3 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino visiškai, tačiau atsakovei pareiškus prieštaravimus, kurie iš esmės buvo grindžiami tuo, kad pati ieškovė pažeidė tarp šalių sudarytos sutarties 3, 6 ir 8 punktus, skundžiamu galutiniu sprendimu preliminarų sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė. Su tokiu sprendimu nesutinka ieškovė, kuri apeliacinį skundą grindžia netinkamu sutarties ir CMR konvencijos nuostatų taikymu.
Apeliantė teigia, kad šalių pasirašytos Vienkartinės krovinio pervežimo sutarties Nr. E-003198 (BE-002863) 6 ir 8 punktai, numatantys vežėjo atsakomybę už pavėluotą atvykimą į pakrovimą/išsikrovimą (100 Eur bauda už kiekvieną dieną) bei atsakomybę už tai, kad pasitelkus kitą asmenį vykdyti pervežimą ir neturint raštiško užsakovo sutikimo, frachtas nebus apmokamas, prieštarauja CMR konvencija numatytam reguliavimui. Sutiktina su šiais apeliacinio skundo argumentais dėl toliau nurodomų priežasčių.
Pirmiausia pažymėtina, kad kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, tarp šalių susiklosčiusiems santykiams taikytinos CMR konvencijos nuostatos – šalių santykiai kyla iš tarptautinio krovinio vežimo sutarties, kuria vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti gavėjui, o siuntėjas įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį (CK 6.808 straipsnio 1 dalis).
Tačiau, taikant CMR konvenciją turi būti įvertinta tai, kad ši tarptautinė sutartis turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, t. y. klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi – pagal CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalį visi susitarimai (išskyrus 40 straipsnyje leistus vežėjų susitarimus), kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos normų, laikomi negaliojančiais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad skirtingai nuo kitų privatinės teisės norminių aktų, CMR konvencijoje sutarties šalims palikta labai mažai laisvės, nes dauguma CMR konvencijos nuostatų yra imperatyvios. Imperatyvus teisės normų pobūdis reiškia, kad nors civilinių santykių dalyviai yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas sudarydami sandorius (sutartis), tačiau laisvė sudarinėti sandorius nėra absoliuti, sutartinė laisvė yra ribojama visų pirma imperatyviosiomis teisės normomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad niekiniais pripažintini visi šalių susitarimai dėl didesnės ar kitokios vežėjo atsakomybės, nei nustatyta konvencijoje, taip pat įvairūs susitarimai, kuriais vežėjas prisiima papildomus įsipareigojimus. Nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tik tiems su tarptautiniu krovinių pervežimu susijusiems santykiams, kurių CMR konvencija tiesiogiai nereglamentuoja. Dėl imperatyvaus CMR konvencijos nuostatų, reglamentuojančių vežimo sutarties šalių teises ir pareigas, pobūdžio bet kokie ankstesni susitarimai negalioja ab initio (nuo priėmimo), todėl jų negaliojimą ir taikyti teisinius padarinius teismas privalo ex officio (savo iniciatyva) (CK 1.78 straipsnio 5 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2005, 2009 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009).
CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai krovinio pristatymo terminas viršijamas ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą. Tuo tarpu, susitarimas dėl krovinio vežėjo didesnės nei CMR konvencijos nustatytos atsakomybės neatitiktų šios konvencijos 23 straipsnyje įtvirtintų taisyklių.
Nagrinėjamu atveju, kaip jau nurodyta nutarties 9 punkte, šalys sutartimi (6 sutarties punktu) nustatė kitokią nei CMR konvencijoje vežėjo atsakomybę (netesybas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog netesybų už pavėluotą transporto priemonių pateikimą taikymas gali lemti CMR konvencijoje nenustatytą dvigubą atsakomybę (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2009). Tokios praktikos laikomasi ir kitose bylose analogiškomis aplinkybėmis (žr. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1721-392/2016). Taigi, krovinio siuntėjos siekis nemokėti už pervežimo paslaugas ieškovei, kadangi jai skaičiuotina bauda už termino pristatyti krovinį viršijimą, yra neteisėtas, nes kyla iš krovinio pervežimo sutarties nuostatos, kuri dėl virš nurodytų priežasčių laikytina negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Tokiu atveju, sprendžiant dėl nuostolių, padarytų vėluojant pristatyti krovinį, taikytinos ne sutarties, o CMR konvencijos nuostatos.
Kaip jau aptarta, pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalį, pažeidęs pareigą laiku pristatyti krovinius, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius krovinio gavėjui, tačiau tik tada, kai šis įrodo, kad dėl to jam buvo padaryti nuostoliai. Patirtų nuostolių faktas bei dydis turi būti pagrįsti įrodymais. Ginčo byloje nustatyta, kad atsakovė savo nuostolius grindžia pavėluotų dienų skaičiumi neviršijant pervežimo paslaugos kainos (100 Eur už pavėluotą dieną, t. y. 1 100 Eur) kas leidžia spręsti, jog 100 Eur reikalavimas už kiekvieną uždelstą dieną negali būti laikoma realiai patirtais atsakovo nuostoliais. 2015 m. gruodžio 10 d. pretenzijoje atsakovė nurodo, kad jos patirti nuostoliai sudaro 900 Eur, kadangi tokią sumą įvardijo krovinio siuntėjas UAB „Parket Trade“. Pažymėtina, kad nuostolius galima reikalauti atlyginti tik tuomet, kai krovinio vežėjas dėl pavėlavimo pristatyti krovinį pats atsiskaito su krovinio gavėju ir atlygina jo patirtus nuostolius arba kiti patirti nuostoliai yra susiję priežastiniu ryšiu su krovinio pavėluotu pristatymu ir įrodo tokių nuostolių buvimą, ir dydį pagrįstais įrodymais. Nagrinėjamu atveju atsakovė pretenzija prašomų atlyginti nuostolių nepagrindė – kaip nustatė ir pirmosios instancijos teismas, nuostolių dydis byloje buvo įrodinėjamas tik atsakovės paaiškinimais ir pretenzija, kas, sutinkant su apeliantės skundu, neįrodo nei žalos padarymo fakto, nei žalos dydžio, nei ieškovės atsakomybės.
Kadangi byloje nebuvo įrodyta, kad nuostoliai pagal sudarytą sutartį su ieškove atsakovės buvo patirti, konstatuotina, kad formaliai apskaičiuoti nuostoliai, kai nėra nustatytos realiai patirtos žalos, todėl laikytini neįrodytais (CPK 178 straipsnis). Tokiu būdu mažinti vežėjui atlyginimą už krovinio pervežimą ar visai jo nemokėti nėra pagrindo.
Pasisakant dėl tarp šalių sudarytos sutarties 8 punkto, kurio pagrindu vežėjui, pasitelkus kitą asmenį vykdyti pervežimą neturint rašytinio užsakovo sutikimo, nemokamas frachtas (mokestis transporto priemonės savininkui už krovinių ar keleivių gabenimą), teisėtumo ir taikymo, nurodytina, kad CMR konvencijos nuostatos nedraudžia pervežimą vykdyti keliems vežėjams (VI skyrius). Be to, CMR konvencijos 14 straipsnis nors ir numato pareigą vežėjui gauti asmens, turinčio teisę disponuoti kroviniu, instrukcijas tuo atveju, jei dėl kokių nors priežasčių vežėjas sutarties negali vykdyti važtaraštyje numatytomis sąlygomis, iki krovinys pasieks paskirties vietą, pareigos ir imperatyvaus reikalavimo gauti rašytines instrukcijas (šiuo atveju – sutikimą toliau vežti krovinį kita transporto priemone kitam vežėjui) nėra numatyta. Be to, konvencija numato galimus atvejus, kai vežėjas negalėjo gauti instrukcijų iš asmens, turinčio teisę disponuoti kroviniu, jis turi imtis priemonių, kurios, jo manymu, geriausiai atitiktų kroviniu disponuojančio asmens interesus (CMR konvencijos 15 straipsnio 2 dalis). Todėl tokiu atveju akivaizdu, kad sutarties sąlyga, leidžianti nemokėti atlyginimo vežėjui už rašytinio sutikimo neturėjimą, kai CMR konvencija įpareigoja apie krovinio vežimo metu atsiradusius nesklandumus ir pakeitimus tik pranešti (galima ir žodžiu), o esant reikalui (nesant galimybei susisiekti) pervežimą vykdyti užsakovo interesais pagal esamas aplinkybes, laikytina papildomų įsipareigojimų vežėjui prisiėmimu, kas pagal CMR konvenciją yra draudžiama. Atsižvelgiant į tai, kad tokia vežėjo atsakomybė CMR konvencijoje nėra numatyta - joje numatoma vežėjo atsakomybė tik už krovinio praradimą, sugadinimą, pavėlavimą pristatyti su tam tikromis sąlygomis, tačiau ne už jau aptarto įsipareigojimo neįvykdymą, sutarties 8 punkto nuostatos ginčo atveju taip pat negali būti taikomos, kaip prieštaraujančios CMR konvencijoje numatytam teisiniam reguliavimui.
Nurodytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą nesumokėti ieškovei už atliktą pervežimo paslaugą taip, kaip buvo sutarta.
Esant šioms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neįvykdė savo pareigos ex officio įvertinti krovinio pervežimo sutarties nuostatų atitikimo CMR konvencijai, tokiu būdu priėmė nepagrįstą galutinį sprendimą, kuris naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, preliminarus sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintas, paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Priėmus naują teismo sprendimą apeliacinės instancijos teisme, atitinkamai keistinas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme ieškovė patyrė 13 Eur žyminio mokesčio, 150 Eur atstovavimo ir 13 Eur žyminio mokesčio bei 220 Eur atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Ieškovės apeliacinį skundą patenkinus visiškai ir atsižvelgiant į galutinį procesinį rezultatą byloje – ieškinį patenkinti visiškai (100 proc.), iš atsakovės ieškovės naudai priteistinos 26 Eur žyminis mokestis, 370 Eur atstovavimo išlaidų (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas), kaip atitinkančios Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą dydžius.
Atsižvelgiant į tai, kad valstybė byloje patyrė 10,37 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu pirmosios instancijos teisme, 10,37 Eur šių išlaidų priteistina iš atsakovės valstybės naudai (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 29 d. galutinį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 3 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Best Trans“, į. k. 135471080, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Danera“, į. k. 300992549, 396 Eur (tris šimtus devyniasdešimt šešis Eur) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Best Trans“, į. k. 135471080 valstybei 10,37 Eur (dešimt eurų 37 ct) bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu, kurios turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5660.
Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.